Jau netrukus šių metų abiturientai atsisveikins su mokykla, tačiau palyginti nedidelė dalis iki šiol apsisprendę, ką ir kur studijuos. Nesiginčysime, tai tikrai nelengva, juo labiau kad klausimų, į kuriuos rinkdamiesi būsimąjį kelią atsakymų ieško moksleiviai, daugėja. Ką pasirinkti, kad gavęs aukštojo mokslo diplomą gautum darbą, o ne papildytum bedarbių gretas? Ir ką pasirinkti – paklausią, gerai apmokamą profesiją, kad atlyginimas būtų padorus, ar tokią, prie kurios linksta širdis? Ir pagaliau – kokią mokymo įstaigą pasirinkti, kai vis garsiau kalbama apie jungimą, tačiau neaišku, ką prie ko jungs?

Birutė ŽEMAITYTĖ

Sukantiems galvas, kokias studijų programas rinktis, darbo rinkos ekspertai primena – nesuklys tie, kurie nuspręs savo ateitį susieti su informacinėmis technologijomis (IT), tačiau įspėja, kad tokio didelio atlyginimų augimo, koks buvo kelerius pastaruosius metus, tikėtis jau nereikėtų.

Bet juk ne visi taps programuotojais ar inžinieriais, kuriems taip pat žadamos šviesios perspektyvos. Kur pasukti kitiems, kad netaptum vienu iš kelių dešimčių pretendentų į vieną darbo vietą?

Kita vertus, tai toli gražu ne visi kriterijai, lemiantys, kokią profesiją nuspręsime pasirinkti.

Sprendimą lemia valstybės finansavimas

Vos pusei moksleivių pakanka žinių apie stojimą, o populiariausi šios informacijos šaltiniai yra aukštosiose mokyklose studijuojantys ar jas jau baigę draugai ir pažįstami. Tai atskleidė Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atliktas tyrimas. „Moksleiviai taip pat kliaujasi aukštųjų mokyklų tinklapiuose skelbiama informacija ir specialiais informaciniais leidiniais“, – sako MOSTA analitikas Gintautas Jakštas. Jo teigimu, mažiausiai informuoti mažesniuose miesteliuose ar kaimuose gyvenantys jaunuoliai.

Tyrimas taip pat rodo, kad kovo mėnesį daugiau nei pusė abiturientų dar nebuvo apsisprendę, ir net mokslo metams baigiantis pusė moksleivių tik „iš dalies“ žino, ką studijuos, o apsisprendusiųjų dėl specialybės yra du penktadaliai.

„Galutiniam moksleivių apsisprendimui, kur ir ką studijuoti, įtakos turi ir galimybė gauti valstybės finansavimą studijoms – tai ne mažiau svarbu už galimybę pasirinkti trokštamas studijų programas. Tarp pagrindinių veiksnių, turinčių įtakos moksleivių pasirinkimui, yra ir aukštoji mokykla bei studijų miestas“, – pasakoja G.Jakštas.

Pasak jo, moksleivių pasirinkimą lemiančių prioritetų penketukas atrodo taip: nemokama valstybės finansuojama vieta (42 proc.), studijų programa (38 proc.). Gerokai mažiau svarbi aukštoji mokykla (10 proc.) ir miestas, kuriame studijuos. Dar mažiau įtakos turi tėvų bei kitų artimųjų patarimai ir interesai, draugų nuomonė, mokytojų patarimai ir rekomendacijos bei kiti informacijos šaltiniai. MOSTA atliktos moksleivių apklausos rodo, kad sprendimą pasirinkti vieną ar kitą specialybę moksleiviai priima remdamiesi tuo, kokie dalykai mokyk-loje labiausiai sekėsi ir patiko, taip pat įtakos turi laisvalaikio pomėgiai bei galimybė ateityje užimti aukštas pareigas ir turėti garantuotą darbo vietą.

Nors patys moksleiviai galimybę įsidarbinti baigus studijas įvardija kaip vieną iš svarbių motyvų, jų dažnai nepasiekia statistinė informacija, kiek uždirba vieną ar kitą studijų prog-ramą baigę absolventai ir kokia jų dalis ilgiau ar trumpiau valgo bedarbio duoną. „Dažnai vadovaujamasi artimųjų ir draugų papasakotomis sėkmės ar nesėkmės istorijomis, kurios neatspindi realybės, o yra išskirtiniai atvejai“, – pastebi G.Jakštas ir įspėja, kad informacijos trūkumu gali pasinaudoti verslo sektoriaus ar aukštųjų mokyklų rinkodaros specialistai, pristatydami geruosius pavyzdžius, bet nepateikdami visa apimančios statistikos.

Karjeros ir pinigų su programa nesieja

MOSTA analitikas apgailestauja, kad mokyklas baigiantys jaunuoliai, vertindami visų programų absolventų įsidarbinimo galimybes (vidutinį atlygį, kokia jų dalis yra bedarbiai ir kt.), ne visada priimta teisingą sprendimą. „Tarkime, prog-ramų sistemų absolventai vidutiniškai uždirba daugiausiai, ir paskleidus šią žinią padidinamas priimamų studentų skaičius. Šią programą pradeda vykdyti ir silpnesnės aukštosios mokyklos, kurios priima studijuoti prasčiau pasirengusius moksleivius. Dėl potencialiai didesnio atlygio į šią programą stojantys abiturientai nepagalvoja apie tai, ar jie norės dirbti programuotojais. Rezultatai būna liūdni – jau pirmaisiais metais daugėja nutraukusiųjų studijas, todėl absolventų skaičius nepadidėja, o baigus studijas išauga ne pagal specialybę dirbančių absolventų dalis“, – bėdas, kylančias dėl to, kad buvo pasirinkta ne patinkanti, o galimą didesnį atlyginimą žadanti specialybė, vardija G.Jakštas.

Nepaisant to, jis pastebi, kad būsimų studentų susidomėjimas skirtingomis studijų sritimis tampa tolygesnis: nors didžioji dalis stojančiųjų renkasi socialinius mokslus, per praėjusius penkerius metus besirenkančiųjų šią sritį sumažėjo daugiau kaip trečdaliu – net 36 proc., ir tai yra didžiausias santykis pokytis. Kita vertus, abiturientų, besirenkančių fizinius mokslus, 2012–2016 m. pagausėjo daugiau nei ketvirtadaliu – 26 proc. Beje, 2016 m. fiziniai mokslai buvo vienintelė sritis, kuri augo mažėjant bendram priimamų studentų skaičiui.

Vis dėlto studijų programų ir aukštųjų mokyk-
lų populiarumo reitingai nė iš tolo nepanašūs vienas į kitą. Antai Vilniaus (VU) ir Lietuvos sveikatos mokslų (LSMU) universitetų medicinos studijų programos įsitvirtinusios pirmose vietose, o VU programų sistemos – ketvirtoje, bet atlyginimų reitinge būtent ji užima pirmą vietą. Penkta programų populiarumo reitinge esanti odontologija (LSMU) atlyginimų reitinge smukteli į 18-ą, teisė (VU) iš šeštosios populiarumo vietos pagal atlyginimus krinta net iki 42 vietos, o jau minėtos medicinos studijos – toli už pirmojo atlyginimų reitingo šimtuko ribų.

Neneigsime: tai, ar aukštosios mokyklos absolventas lengvai įsidarbins ir kiek jis uždirbs, iš dalies priklauso nuo pasirinktos programos. Bet ne mažiau priklauso ir nuo aukštosios mokyklos, stojančiojo pasirengimo studijoms ir jo pastangų studijų metu. „Galime palyginti baigusius bet kurią studijų programą ir pamatysime, kad bus ir labai gerai uždirbančių absolventų, ir bedarbių bei dirbančių už minimalų darbo užmokestį“, – teigia MOSTA analitikas.

Jis taip pat pabrėžia, kad nėra ryšio tarp programos populiarumo ir tolesnių absolvento karjeros perspektyvų. „Vienintelė universitetinė studijų programa, patenkanti tiek į populiariausių programų, tiek į vidutiniškai daugiausiai uždirbančių absolventų sąrašus, yra Vilniaus universiteto programų sistemos“, – atkreipia dėmesį G.Jakštas.

Diplomas nuo nedarbo neapsaugo

Nors diplomas neapsaugo nuo tikimybės, kad teks pasibelsti į darbo biržos duris, Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenys rodo, jog aukštąjį išsilavinimą įgiję žmonės turi mažiausiai šansų tapti bedarbiais – 2016 m. pirmąjį pusmetį aukštųjų mokyklų absolventai sudarė 3,8 proc. visų registruotų bedarbių. Šių metų balandžio 1 d. jų buvo dar šiek tiek mažiau – LDB buvo užsiregistravę beveik 3,6 tūkst. jaunų bedarbių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą. Tačiau Darbo biržoje vis dar buvo užsiregistravę 1,2 tūkst. pernai studijas baigusių jaunuolių su aukštuoju išsilavinimu. Daugiausia baigusių teisės (45), socialinio darbo (41), kineziterapijos (39), verslo vadybos (37), automobilių techninio eksploatavimo (21) studijas.

Tarp pernai studijas baigusių registruotų bedarbių – gerokai daugiau negu pusė tūkstančio VU, per keturis šimtus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), per tris šimtus Kauno technologijos (KTU) ir Mykolo Romerio universitetų, Kauno kolegijos absolventų. Darbo biržos duris tebevarsto daugiau negu du šimtai Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) ir Klaipėdos universitetų, Vilniaus ir Klaipėdos valstybinės kolegijų absolventų. Panašus „lyderių iš kito galo“, jei neatsižvelgsime į šias mokyklas 
 baigusiųjų skaičių, sąrašas buvo ir 2015 m.: tarp registruotų bedarbių buvo daugiau kaip po 500 VU ir VDU, Mykolo Romerio universitetų, gerokai per tris šimtus KTU ir VGTU, Vilniaus ir Kauno kolegijų absolventų.

Komentuodama, kokių profesijų atstovams lengviau susirasti darbą, o kokių sunkiau, vieno iš darbo skelbimų portalų „CV-Online“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė pasakoja, kad jame kas mėnesį paskelbiama apie tris keturis tūkstančius darbo pasiūlymų ir didžioji jų dalis skirta turintiems aukštąjį išsilavinimą specialistams. Vertinant pagal darbo skelbimų kiekį paklausiausi rinkoje pastaraisiais metais yra tiekimo, pirkimo ir pardavimo vadybininkai, pardavimo projektų ir padalinių vadovai, parduotuvių vedėjai, prekybos atstovai.

„Tarp didžiausią paklausą turinčių specialistų, be abejo, yra IT specialistai – programuotojai (C#, C++, .net, JAVA ir t.t.), analitikai, vystytojai, testuotojai, administratoriai, projektų vadovai, mobiliųjų technologijų specialistai. Pramonės ir gamybos sektoriuje pageidautini gamybos vadovai, technologai, meistrai, kokybės vadovai, finansų – buhalteriai ir vyr. buhalteriai, apskaitininkai, auditoriai, mokesčių konsultantai, finansų analitikai, finansų vadovai“, – vardija R. Karavaitienė.

Rinkoje jaučiamas didelis valdymo ir vadovavimo, plėtros ir projektų vadovų poreikis, maisto, metalo, medienos apdirbimo, baldų pramonės įmonės ieško inžinierių, o medicinos pramonės – technologų ir technikų. Taip pat paklausūs draudimo konsultantai, žalų ekspertai, logistikos, ekspedijavimo, transporto sektorių išmanantys vadybininkai bei įvairių specializacijų gydytojai.

„Pretenduojant eiti pareigas, kuriose vyrauja daugiausia vadybiniai įgūdžiai, ne taip svarbu, kokią specialybę yra įgijęs kandidatas, – daug svarbesnės jo asmeninės savybės. O darbdaviai, ieškantys techninių sričių darbuotojų, reikalauja turėti ir atitinkamą išsilavinimą“, – pabrėžia R.Karavaitienė.

Pasak jos, ieškantieji darbo labiausiai domisi skelbimais, kuriuose siūloma darbo vieta finansų, apskaitos, valdymo, IT, žmogiškųjų išteklių, sveikatos apsaugos, draudimo, reklamos ir rinkodaros, transporto ir logistikos, statybos ir nekilnojamojo turto specialistams.

Tačiau darbo skelbimų portalo atstovė primena, kad ne tik nuo įgyto išsilavinimo priklauso, ar greitai susirasi darbą: „Net jei turi labiausiai rinkoje pageidaujamą specialybę, darbdaviui svarbu, ar studentas studijavo, ar tik studentavo, ar studijų metu įgijo praktinių žinių, ar apskritai yra suinteresuotas susirasti darbą, o jo lūkesčiai atitinka darbdavių galimybes. Nemažai lemia asmeninės savybės – pozityvumas, iniciatyvumas, komunikabilumas, gebėjimas pristatyti save darbdaviui ir daugybė kitų dalykų, o neturintieji darbo patirties neturėtų užmiršti, kad atlyginimai iš pradžių būna mažesni negu patyrusių specialistų.“

Iki 2020 m. pasikeis trečdalis kompetencijų

Galvojant apie sėkmingą karjerą ne mažiau svarbūs ir ieškančiojo darbo lūkesčiai. Pasak R.Karavaitienės, džiugina, kad ne mažiau nei teisingas atlyginimas, galimybė užsidirbti bei orientacija į tikslą darbo ieškantiems absolventams svarbu, jog darbas būtų įdomus, atsivertų karjeros ir asmeninio bei profesinio augimo galimybės, būsimas vadovas ne tik būtų aukštos kompetencijos, bet ir turėtų lyderio savybių, iš jo būtų galima mokytis, o įmonė investuotų į darbuotojų mokymą ir sudarytų asmeninio bei profesinio tobulėjimo galimybes.

Tai ypač svarbu turint galvoje, kad automatizavimo, IT sistemų diegimo ir panašios tendencijos lems, jog ateityje mažės žemesnės kvalifikacijos darbuotojų poreikis, o aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų, galinčių kurti, valdyti ir aptarnauti vis sudėtingesnes technologijas, reikės vis daugiau. LDB prognozuoja, kad labiausiai bus vertinami darbuotojai, turintys techninių žinių bei gebėjimų ir gerų bendrųjų kompetencijų – tyrėjo, kūrėjo, komunikacijos ir pan. srityse, nes mašinos jų negalės pakeisti. Kita vertus, pramonės modernizacija lems, kad neišvengiamai didės specialistų, kuriančių sudėtingas sistemas ir jas valdančių, paklausa.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis taip pat patvirtina, kad darbo rinkoje ir toliau bus paklausiausi IT srities darbuotojai. „Tačiau kai kuriems sektoriams Lietuvoje rengiama akivaizdžiai per mažai specialistų – pramonei, transportui ir statybai, o per daug – grožio industrijai. Tokia darbo pasaulio poreikių neatitinkanti padėtis mažina jaunų žmonių galimybes įsidarbinti ir verčia juos arba emigruoti ieškant darbo pagal profesiją, arba rinktis ne pagal profesiją ir dirbti nekvalifikuotą darbą, arba vėl grįžti į valstybės švietimo sistemą ir persikvalifikuoti“, – sako LPK vadovas.

Vis dėlto pramonės skaitmenizavimo ir ket-virtosios pramonės revoliucijos laikais sparčiai keičiantis technologijoms akivaizdu, kad šiandien jau negalima atspėti, ar dabar pasirinkta profesija tebebus paklausi po kelerių ar keliolikos metų. „Niekas negali garantuoti, kad tavo specialybė po 20 metų bus labai reikalinga“, – pabrėžia R.Dargis.

Prognozuojama, kad dėl sparčios technologinės pažangos jau iki 2020 m. pasikeis maždaug trečdalis kompetencijų, kurios šiandien laikomos svarbiausiomis: darbo rinkoje reikės vis mažiau „paprastų“ bazinių gebėjimų ir daugiau įgūdžių – žmonėms turės būti kur kas lankstesni, turėti puikių organizacinių gebėjimų, darniai dirbti komandoje.

„Ne tokios svarbios bus ir žinios, kurių šiandien turime, nes nuolat reikės mokytis iš naujo, o galimybės įgyti naujų žinių plėsis. Mes turime nustoti mokytis dalykų, kurie ateityje tikrai bus pakeisti. Reikia koncentruotis į kitus pagrindinius gebėjimus – tuos, kurie bus esminiai po 5–10 metų: gebėjimą kompleksiškai spręsti problemas, pasižymėti kritiniu mąstymu, būti kūrybiškiems, valdyti žmogiškuosius išteklius, dirbti komandoje. Taip pat bus reikalingas emocinis intelektas, gebėjimas priimti sprendimus, orientavimasis į paslaugas, derybų įgūdžiai ir lankstus mokymasis“, – aiškina LPK vadovas.

Pabrėžęs, kad būtent šie dalykai ateityje jaunam žmogui atvers karjeros perspektyvas, jis pridūrė, kad visa tai turi būti ir mūsų mokyklų ugdymo programose, nes „jeigu ir toliau mokysime vaikus atlikti tik labai konkrečius darbus, mes paliksime juos nuošalėje nuo didelės ateities“.

R.Dargis norėtų, kad aukštosios mokyklos, kurios į dalį darbdavių ir verslo pasiūlymų atsižvelgia, aktyviau bendradarbiautų atnaujinant ir tobulinant studijų programas, o šalyje kuo greičiau būtų sukurta integrali profesinio orientavimo sistema. Pokyčių, pasak LPK vadovo, reikia rengiant mokytojus, esamų profesinių mokymo įstaigų pagrindu reikėtų suformuoti sektorinius profesinių kompetencijų centrus, kurių dalininkais taptų šakinės verslo asociacijos, konsoliduoti aukštojo mokslo institucijų tinklą, efektyviai įgyvendinti sumanios specializacijos strategiją ir kt.

Būtent integralios ugdymo karjerai sistemos jis dabar ir pasigenda. „Į jos kūrimą turi įsitraukti visos suinteresuotosios pusės. Pavyzdžiui į sektorinių praktinių mokymo centrų infra-struktūrą buvo investuotos didelės lėšos, tačiau ji iki šiol yra neveiksni. Atsietai ir neefektyviai veikia universitetų, kolegijų, profesinio mokymo įstaigų, mokslo institutų tinklas“, – kritikos negaili LPK prezidentas.

Jo teigimu, jei būtų įgyvendinta sisteminė švietimo sistemos reforma, kuri atitiktų rinkos poreikius ir ekonomikos realijas, atlieptų ketvirtosios pramonės revoliucijos keliamus iššūkius, būtų užtikrinta švietimo ir mokslo bei inovacijų ir technologijų dermė bei plėtra.

Tai koks darbdavių patarimas šių metų abiturientams – ką studijuoti, kad neprašautų? Į šį klausimą LPK prezidentas atsako taip: „Rinkitės informacinių technologijų, inžinerinės srities, fizikos, biotechnologijų studijas, nes mūsų pramonės konkurencingumą gali užtik-rinti tik kvalifikuoti specialistai.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

Atrodo, kad aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimo pagaliau kaupiamasi imtis iš esmės, tačiau bent kol kas daugiausia kalbama apie universitetus. Vis dėlto žadama, kad tinklo pertvarka nuošalyje nepaliks nei profesinių mokyklų, nei kolegijų. Ekspertai ragina suskubti spręsti dėl pastarųjų, kad kolegijose pavyktų išsaugoti tai, kas dar liko.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tinklo pertvarka palies ir kitas institucijas, kitaip nepavyktų pagerinti kokybės, kuri ir yra aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimo tikslas. Ekspertai patvirtina, kad kelios kolegijos išsiskiria kaip stiprios, didžioji dalis jų panašios viena į kitą, tačiau yra ir tokių, kurioms gresia išnykti pačioms.

Silpniausios institucijos šiame sektoriuje jau neliko – pernai buvo likviduota Žemaitijos kolegija. Jos steigėja Vyriausybė priėmė nutarimą šią aukštojo mokslo įstaigą likviduoti, nes 2012 m. Studijų kokybės vertinimo centras pirmą kartą kolegijos veiklą įvertino neigiamai, o 2015 m. ji antrą kartą buvo įvertinta neigiamai ir neakredituota. Pasirodo, toks likimas gali ištikti ir daugiau kolegijų, kurių, ekspertų teigimu, veiklos rodikliai prastėja taip greitai, kad reikia skubėti išgelbėti tai, ką dar galima.

„Matome, kad yra pora kolegijų, kurios pagal stebimus rodiklius labai panašėja į Žemaitijos kolegiją. Todėl reikia staigiai susimąstyti, ką su jomis daryti, kad nebūtų taip, jog nebeliks ko išsaugoti. Kol kažkas dar yra – įdirbis, programos, dėstytojai, reikia bandyti išsaugoti potencialą, antraip jis gali dingti vien dėl savaiminio išnykimo“, – sako Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) Studijų politikos analizės skyriaus vedėjas Gintautas Jakštas.

Turės nusakyti, koks kolegijų vaidmuo

Švietimo ekspertai pastaraisiais metais kolegijų sektoriuje pastebi jų veiklos pokyčių: esą kai kurios kolegijos vos ne bando kurti universitetams priskiriamą mokslą, taip toldamos nuo tiesioginės savo funkcijos – taikomųjų tyrimų ir regiono poreikių, todėl kartais pasidaro nebeaišku, koks jų vaidmuo.

MOSTA atstovas sako, kad stipresnės kolegijos lyg ir dubliuoja universitetų veiklą, o silp-nesnės – panašėja į profesines mokyklas, todėl pertvarkant institucijų tinklą svarbu įvertinti jų pobūdį ir tematiką.

„Kolegijos dažnai neturi aiškaus vaidmens, todėl į jų tinklo konsolidavimą reikia žiūrėti kompleksiškai, įvertinti jų tematiką. Pavyzdžiui, Klaipėdos universitetas stiprus jūrinių mokslų srityje, Klaipėdoje veikianti Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla taip pat specializuojasi šioje srityje, dar Klaipėdoje veikia ir profesinė mokykla. Viena vertus, atrodo, kad visos trys įstaigos galėtų veikti kaip vienas darinys, galėtų suteikti išsilavinimą nuo profesinio iki mokslų daktaro laipsnio, bet tokio susijungimo negalėtų būti pagal įstatymą“, – komentuoja G.Jakštas.

Todėl iki vasario 20 d. pačios institucijos, suinteresuotos šalys turi laiko pateikti savo pertvarkos vizijas. Tačiau jei patys pertvarkos dalyviai tokių planų nepasiūlys arba jų scenarijai bus nelogiški, mokslo įstaigų pertvarkos planus regionuose pristatyti turės Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), įsitikinęs G.Jakštas.

Kauno technikos kolegijos (KTK) direktorius ir Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidiumo narys Nerijus Varnas nurodo du aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos būdus: jungti institucijas horizontaliai, pavyzdžiui, sujungiant kelias kolegijas į vieną darinį, arba vertikaliai – verčiant kolegijas universitetų padaliniais, jungiant su profesinėmis mokyklomis, kuriant asocijuotas struktūras.

N.Varnas sako, kad kolegijų sektoriuje tokios diskusijos prasidėjo jau anksčiau, o artėjant vasario 20 d. planų pateikimo terminui susitikimai su kolegijų, ministerijos ir studentų atstovais tik dažnėja. „Kalbant apie horizontalius ar vertikalius sprendimus reikia išeiti už uždaro mąstymo dėžutėje ir platesniame kontekste įžvelgti reikalingus sprendimus, nors kai kurios institucijos jų gal dar ir nemato“, – teigia N.Varnas.

Paklaustas apie savo vadovaujamos kolegijos jungimąsi jis sako, kad KTK būtų nieko prieš bendradarbiauti su kitomis Kaune veikiančiomis kolegijomis – Kauno kolegija ar Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija, taip pat neatmestų galimybės dirbti drauge su Kauno technologijos universitetu.

Taip pat KTK vadovas užsimena, kad veiklos rodiklius galbūt būtų galima pagerinti ir su verslo pagalba, nes 2016 m. privatus kapitalas neatlygintinai investavo beveik 150 tūkst. eurų į KTK laboratorijų kūrimą.

MOSTA ekspertas G.Jakštas sako, kad kitų valstybių patirtis rodo, jog binarinė aukštojo mokslo sistema, kurioje veikia universitetai ir kolegijos, perauga į kitokius modelius – dviejų tipų aukštosios mokyklos neišlieka. Kolegijos arba tampa profesinio mokymo dalimi, arba pereina į universitetinį lygį – tampa universiteto padaliniu ar net atskiru universitetu. Taip esą nutinka dėl ne visai aiškaus kolegijų vaidmens aukštojo mokslo sistemoje.

G.Jakštas aiškina, kad, viena vertus, kolegijos yra mažos, į studijas orientuotos įstaigos, kita vertus, esama tokių pat mažų, į studijas orientuotų silpną mokslą kuriančių universitetų. Studijų programomis kolegijos ir universitetai taip pat nesiskiria, o ir bakalauro studijų trukmė pagal naująjį Studijų ir mokslo įstatymą gali būti vienoda – trejų metų. Kadangi dalis Lietuvos kolegijų, atrodo, bando tapti universitetais, o kitos jau dabar turi profesinio mokymo programų ir rengia specialistus, kuriuos pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių turėtų rengti profesinės mokyklos, G.Jakštas prognozuoja, kad ir Lietuvoje dalis jų turėtų tapti universitetų padaliniais ir profesinio mokymo įstaigomis.

„Stiprios kolegijos, tokios kaip Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, Vilniaus kolegija, pagal priimamų studentų pajėgumą gali konkuruoti su universitetais, tačiau ką turėtų daryti kita dalis kolegijų – neaišku, nes tapti profesinėmis mokyklomis jos pačios nesiryžta, o tapti universitetais taip pat neturi potencialo. Tai priklausys nuo valstybės politikos – valstybė turi pasakyti, koks yra jų vaidmuo. Jei sakoma, kad kolegijos turi atliepti regiono poreikius, tai kokie jie? Jos turėtų rengti specialistus pagal tai, kokios ekonominės veiklos yra regione, tačiau dabar tai nėra suderinta. Nors atrodo, kad kolegijos turi nemažai sutarčių su verslu, realiai jos nelabai veikia, absolventai dažniausia įsidarbina ne pagal specialybę. Taigi, kaip kolegijos atliepia regiono poreikius ir kaip juos formuoti?“

G.Jakštas atkreipia dėmesį, kad kai kuriose šalyse, kuriose kolegijų dalininkės yra savivaldybės, specialistų rengimas iš tikrųjų formuojamas pagal regiono poreikius, nes tuo suinteresuota savivalda. Tačiau Lietuvos kolegijos, gyvenančios iš „krepšelių“, norėdamos pritraukti kuo daugiau studentų, neretai siūlo populiarias, dažniausiai socialinių mokslų studijų programas, nors regione ir vyrauja gamyba.

Šiauliuose gali likti keliasdešimt pirmakursių

Tad nors kol kas neaišku, kaip ir kurios aukštosios mokyklos jungtųsi, bent jau viešojoje erdvėje daug diskutuojama apie Šiaulių ir Klaipėdos aukštųjų mokyklų likimą. Juk nepaisant gyventojų skaičiaus sumažėjimo abu miestai vis dar turi po universitetą ir net po kelias kolegijas.

Šiaulių universitete studijuoja 2,5 tūkst., Šiaulių valstybinėje kolegijoje – 2,3 tūkst., o Šiaulių profesinio rengimo centre – 2,1 tūkst. studentų. Tačiau didžioji dalis šiauliečių renkasi profesinį mokymą, maždaug pusė abiturientų – kolegijas, o universitetą – mažuma. Todėl MOSTA atliktoje Šiaulių regiono profesinio mokymo, studijų ir mokslo būklės apžvalgoje prognozuojama, kad 2021 m., jei minimalus konkursinis balas, kaip planuojama, pakils iki 4, Šiaulių universitetas priims 55 pirmakursius. MOSTA atstovas G.Jakštas sako, kad panašiai tiek, kelių dešimčių studentų, po ketverių metų sulauktų ir Šiaulių valstybinė kolegija, tačiau jos priėmimo kartelė būtų šiek tiek žemesnė, 
 todėl tikėtina, jog kolegijai išsilaikyti būtų lengviau nei universitetui.

Klaipėdos universitete studentų per penkerius metus sumažėjo 37 proc., priimtųjų į bakalauro studijas – 44 proc., nuo 1,1 tūkst. 2011 m. iki 652 pirmakursių 2016-aisiais. Priimtųjų į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą skaičius per penkerius metus išlieka pastovus, o į Klaipėdos valstybinę kolegiją – sumažėjo penktadaliu. Vis dėlto, nors Klaipėdoje studentų taip pat mažėja, MOSTA analizėje teigiama, kad, pagal abiturientų skaičiaus prognozes, situacija uostamiestyje turėtų stabilizuotis.

Nors akys pirmiausia krypsta į regionus, kurie, neskaičiuojant privačių kolegijų, turi net po kelias valstybines aukštąsias mokyklas, N.Varnas sako, kad juose esančių universitetų negalima gelbėti kolegijų sąskaita. „Jei Šiauliams reikia universitetinių studijų, galbūt universitetas galėtų būti kito universiteto padalinys. Nemanau, kad jei kolegija rodo gerus rezultatus, jos sąskaita reikėtų spręsti universiteto problemas. Taip pat ir Klaipėdoje: jei Klaipėdos universitetas save pozicionuoja kaip gerą jūrinių mokslų universitetą, tai nereiškia, kad jis turi jungtis su Klaipėdos valstybine kolegija, kuri vykdo ir biomedicinos, ir socialinių, ir kitų sričių mokslų studijas, svetimas Klaipėdos universitetui. Tai neišgelbėtų universiteto, kuris galėtų veikti kaip kito universiteto padalinys“, – tvirtina N.Varnas.

Skaičiuojama, kad Lietuvai užtektų 3–5 universitetų, tačiau orientacinio skaičiaus, kiek kolegijų užtektų, nėra, nes išlikti gali net ir mažos, bet efektyviai dirbančios kolegijos.

„Gerai sutvarkyta kolegija puikiai veikti gali ir būdama nedidelė, o mažas universitetas – nelabai. Jam būtini moksliniai tyrimai, infrastruktūra, kurią dėl kelių mokslininkų išlaikyti brangu, o kolegija gali būti specializuota, nedidelė, todėl jų skaičius priklausys nuo pasirinkto modelio“, – komentuoja MOSTA ekspertas G.Jakštas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m