Tiek gražių žodžių savo mokyklai, kiek iš Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos abiturientės Jonės Girdzijauskaitės, žurnalistams retai pavyksta išgirsti.

Skeptikai šyptelės: ko norėti, juk merginos tėtis Arvydas Girdzijauskas – ilgametis šios mokyklos direktorius. Bet mergina pasiryžusi pati studijuoti muzikos pedagogiką ir jai suteiktą pažinimo džiaugsmą perteikti jaunesnėms kartoms.

Prieš metus J.Girdzijauskaitė tapo pirmosios tarptautinės moksleivių muzikos olimpiados, vykusios Taline, aukso medalio laimėtoja. Kadangi muzikų olimpiados dar tik įsibėgėja, jos rengiamos kas dveji metai. Šįmet vyko tik respublikinės muzikos žinovų varžytuvės, kuriose dalyvavo dvigubai daugiau moksleivių nei pirmąjį kartą.
„Manau, man tiesiog pasisekė, kad papuoliau į pirmąją respublikinę olimpiadą, kurioje varžėsi vos kelios dešimtys moksleivių. Taip atsidūriau Lietuvos komandoje. Taline konkurentų irgi nebuvo daug – savo atstovus į pirmąją tarptautinę olimpiadą atsiuntė vos šešios Europos valstybės“, – pasakoja abiturientė.
Tarptautinės muzikos olimpiados skiriamos ne profesionaliais atlikėjais besirengiantiems tapti ir specializuotose mokyklose besimokantiems, o vidurinių mokyklų ir gimnazijų moksleiviams. Jei varžytųsi kartu, rezultatus, pasak Jonės, būtų nesunku atspėti. Vis dėlto profesionalaus atlikėjo kelias reikalauja itin daug laiko ir pastangų – ne visi tam ryžtasi. Tačiau nebūtina tapti kurio nors instrumento virtuozu, kad gebėtum perprasti muzikos grožį.
Dalyviai varžosi dviejose amžiaus grupėse, kiekvienoje jų trys geriausiai pasirodę mokiniai laimi aukso medalius. „Iš tikrųjų pagal surinktų taškų skaičių vyresnių moksleivių grupėje likau antra po labai spalvingo Latvijos atstovo, bet tai nesutrukdė pelnyti aukso“, – neslepia Jonė.
Tarptautinės olimpiados turnyrą sudarė trys dalys: muzikinių žinių patikrinimas ir gaidų skaitymas iš lapo, dainos ir originalios, paties sukurtos kompozicijos atlikimas. Antras ir trečias olimpiados turas priminė moksleivių koncertus. O kokios užduotys buvo pirmajame?
„Tarkim, buvo pateiktas Claude’o Debussy kūrinio orkestrui fragmentas ir įteiktas pluoštas jame skambėjusių partijų – reikėjo nurodyti, kurią partitūrą koks instrumentas atliko. Teko pagal skambančias ištraukas spėti kompozitorius ir jų kūrinių pavadinimus, nurodyti kūrinio stilių, metrą, ritmą. Paklausius Johanno Haydno kūrinio ištraukos reikėjo nurodyti, kur jis naudojamas (šis kūrinys tapo Vokietijos himno muzikos pagrindu). Paklausius džiazo ištraukų reikėjo pažinti konkrečius džiazo stilius ir nurodyti jų chronologinę seką. O bene sunkiausia užduotis – smuiko ir boso raktuose tiksliai užrašyti natomis iki skausmo žinomą „Nokia“ skambučio melodiją“, – prisimena J.Girdzijauskaitė.

Muzika – kaip gyvenimo džiaugsmas

Abiturientė džiaugiasi, kad mokykloje turėjo labai daug kūrybinės veiklos galimybių. Su bendramokslių choru ir ansambliu apvažiavo daug šalių (Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Angliją), koncertavo ir svetur, ir Lietuvoje. Drauge su bendramoksliais patirti išgyvenimai jai labai mieli, nes kūryba – stebuklingas dalykas, gebantis sukurti puikią atmosferą ir draugiškus santykius.
Jonė ne kartą dalyvavo Lietuvon iš Vokietijos sugrįžtančio dirigento Mindaugo Piečaičio rengiamuose „Žaismingos muzikos orkestro“ koncertuose: ir dainavo, ir fortepijonu skambino, ir būgnus mušė, ir skambančiais puodeliais grojo. „Tai labai kokybiška ir kartu vaikams tinkama muzika. Jei negirdėjote muzikinių pasakojimų apie karvę Sofiją arba pianistę katę Norą – daug praradote“, – tikina moksleivė.
Klaipėdietė džiaugiasi, kad chorinė veikla Lietuvoje populiarėja, į vokalinius kolektyvus buriasi ne vien muzikai profesionalai, bet ir muzikos mokslų ragavę, tačiau kitas profesijas pasirinkę žmonės. Mokyklose taip pat repetuoja nemažai chorų, kuriuos Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos choristai sutikdavo dainų šventėse arba dalyvaudami konkurse „Dainuok ir keliauk“. „Matau, kad dainuojančių žmonių kultūra Lietuvoje pamažu įsitvirtina, ir man tai atrodo labai gražu“, – sako mergina.
Vis dėlto ji pati nesirinko nei atlikėjos instrumentalistės, nei dainininkės karjeros. „Profesionalus muzikavimas primena profesionalųjį sportą, kuriame palaikyti gerą formą ir tobulinti turimus įgūdžius privalu kasdien, – lygina Jonė. – O gyvenime yra daug kitų įdomių dalykų.“ Galų gale ir iš baigusiųjų studijas solistais tampa toli gražu ne visi: nemažai diplomantų po daugelio alinamo darbo metų vis viena praveria mokytojų kambario duris.
Bet muzikai reikia ne vien atlikėjų, bet ir gerų, pasirengusių klausytojų, antraip talentingi šalies muzikantai ir toliau bus priversti emigruoti, nes nesugebės užsidirbti gimtinėje. „Lietuvoje dar nėra susidariusios tradicijos vertinti savus kūrėjus, domėtis jų kūrybiniu keliu. Bet mes po truputį subręsim, jei tik atlikėjams užteks kantrybės mūsų sulaukti“, – prognozuoja Jonė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vilniaus paveikslų galerijoje pristatytas teatrologės Audronės Girdzijauskaitės kultūrinių portretų rinkinys „Nutolę balsai“.

„Mano archyvas – tai emocinė atmintis. Ji labiausiai ir skatina mane dirbti“, – tvirtino Audronė Girdzijauskaitė, per knygos pristatymą paklausta, ar kruopščiai tikrina tekstuose pateikiamus faktus.
Autorė neslepia tik retkarčiais pasitikslinanti aprašomų įvykių datas ar kitas detales, kurios subjektyviais įspūdžiais paremtose portretinėse apybraižose anaiptol nėra pačios svarbiausios. Taigi nuodugnūs faktografijos tyrinėtojai jos knygoje greičiausiai rastų prie ko prikibti.
Tačiau mažai tikėtina, kad pretenzijas reikštų patys apybraižų herojai. Priežastis paprasta: iš kelių dešimčių A.Girdzijauskaitės knygoje pristatomų asmenybių tik du – dailininkė Juzefa Čeičytė ir poetas Vytautas P.Bložė – dar šio pasaulio gyventojai. „Taip jau yra, kad žmogaus netektis tampa pačiu geriausiu postūmiu užrašyti su juo susijusius prisiminimus“, – pripažįsta knygos autorė.
Išsiskyrimai padeda suvokti dar vieną atminties paradoksą, kurį teatrologė apibūdina taip: „Būna, kad metų metus su žmogum šonais triniesi, rodos, pažįsti jį kaip nuluptą, o kai sėdi prie stalo – nėra ko parašyti. Ir atvirkščiai: yra asmenybių, su kuriomis likimas suveda labai trumpam, tačiau kiekviena tų susitikimų detalė atrodo labai reikšminga.“

Bendravimo perlai

Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas, dėstydamas, kuo teatrologės knygos skiriasi nuo kitų memuaristų darbų, pabrėžė autorės pasitikėjimą asmenine patirtimi. „Sudarinėjant prisiminimų rinkinius (tarkim, apie Paulių Širvį), tekdavo patirti, kaip skirtingi autoriai pirmiausiai skuba minėti vis tas pačias visiems žinomas detales. Ir tik vėliau pokalbiuose iškildavo tokių autentiško bendravimo perliukų, kad norėdavosi šaukti: kodėl, žalty, tekste to neparašei? Bet ne kiekvienas žmogus turi drąsos viešiems atsivėrimams. A.Girdzijauskaitei šito prikišti niekaip neišeitų. Būtent asmeninė patirtis, kuri skaitytojus labiausiai jaudina, yra visų jos portretinių novelių pagrindas“, – sakė literatūros kritikas.
Pati autorė teigia neįsivaizduojanti, kad galėtų rašyti kitaip: „Darbas su šios knygos tekstais anaiptol nebuvo sunkus, nes aiškiai įsivaizdavau, ką turiu padaryti.“
Knyga prasideda atminties duokle dviem žymioms ir spalvingoms praėjusio amžiaus vidurio damoms – rašytojai Michalinai Meškauskienei ir operos solistei Aleksandrai Staškevičiūtei, su kuriomis autorės tėvų šeima susibičiuliavo gyvendama karo tremtyje Permėje. Toliau mirga ryškiomis kultūrinio gyvenimo legendomis tapusių Monikos Mironaitės, Kazimieros Kymantaitės, Liudo Truikio, Vytauto Kalinausko portretai. Prisimenami ir visai neseniai mus palikę aktoriai Rūta Staliliūnaitė ir Algimantas Masiulis. O paskutinioji novelė, simboliškai skirta jokia įžymybe netapusiam vaikystės draugui, – tarsi sovietmečio laikotarpio inteligento būsenų ir laikysenų, dvasinės bendrystės pajautų apibendrinimas. Taip, anot A.Girdzijauskaitės, knygoje tarsi punktyrine linija pravesta per visą dvidešimtąjį amžių.

Užmiesčio pokalbiai

Teatrologas Vaidas Jauniškis, atkreipęs dėmesį į stebėtiną autorės atidumą aprangos ir interjero detalėms, replikavo, kad pasižyminti tokiomis savybėmis autorė puikiai tiktų nūdienos bulvariniams žurnalams: ji netgi po pusės šimtmečio tiksliai prisimena vyrų marškinių spalvas ar damų dėvėtų skrybėlaičių fasonus.
O literatūros kritikė Jūratė Sprindytė stebėjosi, kodėl knyga vadinama sovietmečio kultūrininkų bohemos atspindžiu, – juk konkrečių bohemos apraiškų A.Girdzijauskaitės biografinėse novelėse ne tiek ir daug. Gerokai mažiau nei ramaus buvimo dirbant ar šnekučiuojantis Ežerėlių sode Nemenčinės link, kuris, rodos, nemažam būriui autorės draugų buvo tapęs patikimu vasaros prieglobsčiu.
„Šiandien ten jau nieko nebėra, – „Nutolusių balsų“ pabaigoje ramiai konstatuoja A.Girdzijauskaitė. – Laikas baigti ir prisiminimus, užgniaužus širdyje atsivėrusią tuštumą.“
Tačiau vakaro pabaigoje autorė visus nudžiugino kitą knygą ketinanti rašyti apie itin keistus ir ryškiai atmintin įsirėžusius chruščiovinės epochos vaizdus.