Liepos 14 d., paminėjome Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-metį. “Veido” pakalbinti aviacijos istorijos tyrinėtojai atskleidžia ne vieną naują šio Lietuvai ir pasauliui reikšmingo įvykio faktą.

Bene daugiausiai spėlionių, kurios vėliau tapo faktais nepagrįsta legenda, sukėlė mįslinga „Lituanicos“ katastrofa 1933 m. liepos 17 d. tuometinės Vokietijos teritorijoje, Soldino apylinkėse (dabar Lenkijos Pščelniko kaimas).
Priminsime, kad Lėktuvas sudužo nuo skrydžio praėjus pusantros paros, o abu lakūnai S.Darius ir S.Girėnas žuvo, kai iki Kauno buvo likę vos 650 kilometrų. Kadangi Lietuvos valdžia ilgai delsė pranešti tragedijos priežastis, pasaulio žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai, kad „Lituanica“ buvo pašauta vokiečių. Atsirado net liudininkų, kurie neva matė, kad į lėktuvą buvo paleisti šūviai. Kiti pasakojo, kad vokiečiai iš anksto buvo parengę tinklus ir „Lituanica“ į juos įsipainiojusi nukrito.
Tokios tragedijos versijos įsitvirtino ilgam, nes iki šiol nebuvo rastas komisijos, tyrusios katastrofos priežastis, surašytas dokumentas su priedais, brėžiniais ir detaliais nelaimės paaiškinimais. Tik praėjusiais metais šie svarbūs dokumentai pateko į aviacijos istorikų rankas.
„Minint 79-ąsias “Lituanicos” metines, į vieną tiesioginę Lietuvos televizijos laidą paskambinusi moteris pasakė, kad turi šiuos dokumentus, kuriuos jai saugoti perdavė dėdė kunigas. Jam dokumentus po katastrofos patikėjo kažkoks kariškis“, – kaip atsirado svarbūs dokumentai, pasakoja Lietuvos aviacijos istorijos muziejaus Aviacijos istorijos ir leidybos skyriaus vedėjas Gytis Ramoška.
Dalis iš trisdešimties rastų dokumentų jau yra detaliai išanalizuoti ir patvirtina, kad pašovimo versija buvo sukurta dirbtinai. G.Ramoškos žodžiais, jau kitą dieną po nelaimės atvykę pirmieji komisijos nariai, vadovaujami aviacijos inžinieriaus konstruktoriaus, pulkininko, vėliau gavusio generolo laipsnį, Antano Gustaičio, protokoluose užfiksavo katastrofos priežastis ir nubraižė įvykio schemą.
Paaiškėjo, kad lėktuvo variklis buvo užkimštas aliuminio drožlėmis, todėl pradėjo blogai veikti. Norėdami išvengti nelaimės lakūnai ieškojo lygios vietos nusileisti, tačiau tuo metu buvo labai tamsu, lynojo, tvyrojo rūkas, ir palietusi spygliuočių viršūnes „Lituanica“ jas prilenkė, ėmė laužyti, nukirto šešias pušis, rėžėsi į žemę ir apvirto. „Prieš pat nelaimę jie skrido vos 150 metrų aukštyje, nors turėjo būti 2 km aukštyje. Tai labai pavojinga, todėl neabejojama, kad taip juos pasielgti vertė rimtos priežastys“, – aiškina G.Ramoška.
Istorikas priduria, kad medicinos specialistai, tyrinėję žuvusiųjų kūnus, nerado jokių šūvių pėdsakų. Aviatoriai taip pat jų neaptiko nei lėktuvo variklyje, nei benzino ir alyvos bakuose.

Pakilo meistriškai ir tiksliai

„Lituanicos“ pakilimas iš Niujorko Floido Beneto oro uosto 1933 m. liepos 15 d. skrydžiui į Lietuvą taip pat apipintas įvairiomis interpretacijomis. Remiantis liudininkų pasakojimais, dažnai pabrėžiama, kad lėktuvas ant pakilimo tako buvo blaškomas, vos nuo jo nenuslinko, dukart bandė atsiplėšti, ir tik priartėjus prie pat tako galo vargais negalais tai pavykę padaryti. „Susirinkę žmonės „Lituanicos“ pakilimą stebėjo nuo tako, kurio ilgis daugiau kaip 1 km, galo. Tad natūralu, kad ne viską įžiūrėjo. Amerikos archyvuose istorikams radus nufilmuotą pakilimo medžiagą, paaiškėjo daug naujų detalių“, – paaiškina G.Ramoška.
Pasirodo, S.Darius, kuris pilotavo lėktuvą, pakilimą atliko meistriškai ir labai tiksliai. Jis sąmoningai iš karto nekėlė lėktuvo, bet greitėdamas visą laiką tiesiai riedėjo iki pat tako galo, kad pasiektų optimalų greitį. Be to, uodega visą laiką buvo atkelta nuo žemės vienodu atstumu, tai reiškia, kad lėktuvas nebangavo ir nevinguriavo po taką. Nebuvo ir bandymo per anksti atsiplėšti nuo žemės.
Vis dėlto pakilti nebuvo lengva, nes lėktuvas buvo perkrautas degalais, ir dėl to galėjo užsidegti ar tapti nevaldomas. Taip atsitiko patyrusiam italų pilotui rekordininkui generolui Frančeskui de Pinedui, kuris, norėdamas perskristi Atlanto vandenyną ir pasiekti Bagdadą, praėjus šešioms savaitėms po „Lituanicos“ skrydžio tokiu pat lėktuvu nuslydo nuo to paties pakilimo tako, lėktuvas sudužo ir sudegė.
Pats S.Darius, duodamas interviu to meto žurnalistams, ne kartą yra pabrėžęs, kad jeigu pavyks pakilti, tai 95 proc., jog skrydis bus sėkmingas.
G.Ramoškos žodžiais, prieš skrydį S.Darius ir S.Girėnas buvo vadinami oro chuliganais, nes nebuvo gavę leidimų skristi, tačiau jau pats startas tapo dideliu įvykiu aviacijos istorijoje.

Kas ir kodėl paslėpė lakūnų kūnus

Aviacijos istorikas Jonas Čepas ir operatorius Stasys Dargis, šiuo metu baigiantys montuoti dokumentinį filmą apie S.Dariaus ir S.Girėno palaikų kelionę į amžinojo poilsio vietą, atskleidė naujų faktų ir apie dvidešimtmetį slėptus lakūnų kūnus.
Po lėktuvo katastrofos praėjus kelioms dienoms, S.Dariaus ir S.Girėno palaikai buvo parskraidinti į Lietuvą. Vyriausybės nutarimu jie buvo balzamuoti ir iki 1944 m. saugoti specialiai Kauno senosiose kapinėse pastatytame mauzoliejuje. Tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, artėjant frontui, Kauno karo muziejaus darbuotojai nusprendė, jog reikia paslėpti ne tik brangias istorines relikvijas, bet ir S.Dariaus bei S.Girėno kūnus, kad atėję rusai arba besitraukiantys vokiečiai jų neišniekintų.
„Profesorius Vaclovas Šaulys ir dar keturi žmonės, kurie galėjo laisvai judėti po tuometinį Kauno medicinos institutą, užkalbino vokiečių karo policijos pareigūnus (jie tuomet saugojo institutą) ir nuleido karstus į rūsį liftu, naudojamu kūnams į krematoriumą gabenti. Vaišino ir kitaip užėmė budėtojus, kol susinešė plytas bei smėlį, reikalingą karstams užmūryti“, – pasakoja J.Čepas.
Užmūrijus karstus visos rūsio sienos buvo ištinkuotos, kad nesiskirtų viena nuo kitos. Palaikus slėpę žmonės susitarė, kad apie šią operaciją niekam neprasitars, tad dvidešimt metų nebuvo žinoma, koks likimas ištiko lakūnų kūnus.
Sušvelnėjus sovietiniam režimui palaikų pradėjo ieškoti S.Dariaus dukra Nijolė Dariūtė-Maštarienė. 1963 m. jai pavyko rasti liudininką, parodžiusį, kuriame Kauno medicinos instituto rūsyje paslėpti karstai. Tačiau ardyti sieną ir palaidoti kūnus Aukštųjų Šančių karių kapinėse Kaune tuometinis Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus leido tik po metų. Mat sovietmečiu buvo draudžiama S.Darių ir S.Girėną vadinti didvyriais, jų nuopelnai buvo menkinami.

2012 m. tyrinėtojai tyliai paminės sukaktį, nevertą ceremonialų: sukaks 55 metai, kai Dariaus ir Girėno vardus, jų istoriją Lietuvos žmonėms formaliai „grąžino“ sovietų valdžia. Nuo tol šviesūs žmonės pagal išgales daug nuveikė. Bet išrauti įsišaknijusį ribotumą tebėra uždavinys ateičiai.

Visais laikais buvo narsių pirmeivių ir atgrasių tuščiagarbių, lupikautojų. Aviacijos aukso amžiuje – taip pat. Vyriausybės varžėsi, bendrovės grūmėsi, kurios atstovai nuskris toliau, aukščiau, tiksliau, greičiau, įmantriau. Dvi dekados (1919–1939) istorijon įrėžė tiradą aviatorių vardų: bandytojų, atradėjų, laimėtojų, rekordininkų. Iš jų tik charizmatiškiausi išgarsėjo plačiai, ilgam. Steponas Darius ir Stasys Girėnas – tarp tokių.
Amerikos lietuviai varžybas ore stebėjo užsidegę. Nors teigiama, kad JAV buvo net keliolika gerų lietuvių kilmės lakūnų, tik iš karo tarnybos Lietuvoje grįžusį Darių čikagiškiai praminė pagal naujausią madą: „mūsų Lindy“ (amerikiečiai taip vadino nacionalinį herojų – jauną aviatorių Charlesą Lindberghą, kuris 1927 m. pirmąsyk vienas perskrido Atlantą).
„Vienybė“, 1927 m.: „Darius dar ve ką svajoja – vakacijos laiku, be poilsio, darysiąs po orą skraidūnes net tolimiausių kelionių ir su geriausiu aeroplanu praktikuosiąs bei su gabiausiais Amerikonais, pagarsėjusiais lakūnais, lavinsiąs lakstyme. Po tam bandysiąs skristi į didelę kelionę, tai yra – iš Chicagos į Kauną. Jis duosiąs visam pasauliui žinią apie savo planą, kad jisai skrisiąs į Lietuvą, kaipo Lietuvos lakūnas.“
Bet entuziazmas visuotinai netryško. Kiti laikraščiai net į pirmąjį Dariaus, Girėno atsišaukimą 1932 m. sureagavo pašaipiai („Kas čia per blofas?“) ir pliekė lig pat starto dienos. Iki „Lituanicos“ juodu tebuvo smulkūs Čikagos verslininkai, galantiški „lakiotojai“: kūrė savo bendroves, turėjo po lėktuvą, skraidė avialinijose, uždarbiavo aviacijos šventėse; Darius dar pagarsėjo JAV nacionaliniame oro ralyje (prizinis fondas viršijo 50 tūkst. dolerių, kai neįmantrus, nenaujas lėktuvas tekainavo kelis šimtus), bet nieko nelaimėjo. O po „Lituanicos“ jie tapo… kuo?

Dvejonės sėkla

Reikėjo būti tikrai ypatingam, kad Didžiosios depresijos metais visus savo pinigus išleistum lėktuvui ir pasiryžtum, sakykime tiesiai, savižudiškai misijai, iš arti stebint žiniasklaidai. Girėnas per bankų krizę buvo praradęs dalį „taupmenų“. Dariaus artimieji laikėsi tvirčiau, bet jam orumas neleido imti iš sesers Katherine tūkstančius dolerių: pasirašė vekselį, kad perskridęs Atlantą sumą grąžins.
Tokį va banque suprato, aišku, ne visi. Darius ir Girėnas, susitikdami su tūkstančiais žmonių, patyrė ir karšto palaikymo, ir bežadžio abejingumo: siaurutėlio akiračio žmonės, neturintys nuovokos apie technikos raidą ir jos teikiamas galimybes, skrydyje ne šiaip įžvelgė pasipelnymo, jiems vaidenosi klerikalų, bolševikų, fašistų ir visų kitų rūšių pikti šešėliai. Lakūnų nervai turėjo būti geležiniai.
1932 m. gruodį Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Antanas Kalvaitis tramdė viešai lakūnus įžeidinėjančius tautiečius: „Mums, aukavusiems vieną kitą šiam reikalui dolerį, nebus jau taip didelė skriauda, gi lakūnai, jei žygis nepasisektų, nukentės daug daugiau: praras savo lėšomis įgytą aeroplaną, į kurį investavo visas savo sutaupas, ir, galimas daiktas, praras savo gyvybes.“
Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Bronius K.Balutis rodė lakūnams didžiausią pasitikėjimą, padėjo susisiekti su aukštais profesionalais. Darius lygiavosi į geriausius, siekė kvalifikuotai naudoti naujausius instrumentus. 1933 m. vasarį Balučiui rašė: „Pasirodo, būsiu trečias, kuris naudosis astronomine navigacija skridimui per Atlantiką, todėl sunku rasti specialistų šioje srityje.“
Niujorko Floyd Bennet aerodromo angare „Lituanica“ porą mėnesių iki starto stovėjo greta amerikiečio lakūno rekordininko Willy Posto lėktuvo. Abu orlaivius pasaulio rekordams (pirmą – ilgiausiam skridimui be nutūpimo, antrą – skrydžiui aplink Žemę), be kitų, ruošė mechanikas Victoras Yesulaites. Aerodromo vadovai tvirtino lakūnus buvus išskirtinės drausmės, puikios parengties.

Kas mažina nuopelną?

Dariaus pilotuojamos „Lituanicos“ startas 1933 m. liepos 15 d. iškart tapo pasiekimu: degalų perkrauto lėktuvo valdymą The New York Times pavadino „superpilotavimu“. Po šešių savaičių bandydamas pakilti tokiu pat lėktuvu nuo to paties pakilimo tako nuslydo, sudužo ir sudegė patyręs italų rekordininkas generolas Francesco De Pinedo.
Sunkiausia skrydžio dalis, kai kuriais vertinimais, buvo įveikta „fantastiškai tiksliai“. Po katastrofos prie Soldino nuščiuvo aršiausi lakūnų kritikai. Tačiau net 1939 m. Lietuvos karo aviacijos viršininkas brigados generolas Antanas Gustaitis turėjo skelbti viešą atsakymą į nesibaigiančias dvejones dėl Dariaus, Girėno pasiekimų ir jų bei Felikso Vaitkaus, 1935 m. Airijoje patyrusio avarinį nusileidimą su „Lituanica II“, žygių lyginimo.
Gustaitis skrydžius grąžino į deramą kontekstą: „Darius ir Girėnas užėmė antrą vietą po Boardmano ir Polando, kuriedu taipogi su lėktuvu Bellanca numetę pakilimo važiuoklę buvo pasiekę tuolaikį skridimo rekordą 8070 km. New York–Stambul“; Vaitkus „perskridusių per Šiaurės vandenyną pavienių lakūnų skaičiuje yra šeštas eilėje po Lindbergh, Mattern, Post, Mollison ir Earhart“.
Bet kas klausys proto balso, kai tarpsta legenda. Paties Dariaus prašymu jo rašytame lakūnų testamente įterptas žodis „pralaimėjimas“ tapo lemtingas: vis magėjo kažką prie „Lituanicos“ pridėti, pagerinti, patobulinti. Ir vis nesisekė, nes… to nereikėjo.
Kai žuvo „Lituanica“, bent du lietuviai lakūnai veržėsi skristi maršrutu Niujorkas–Kaunas. Lietuvos aeroklubas nesutiko su jų polėkiais ir iš pradžių nepritarė nė Vaitkaus skrydžiui. Įtakinga organizacija pareiškė ir, vis dėlto priėmusi Vaitkų, pakartojo: „Darius ir Girėnas yra garbingai atlikę savo didelį žygį – Lietuvos garbei nugalėjo Atlantą, o tragedija įvyko besibaigiant kelionei, ji galėjo įvykti ir lakūnams besileidžiant tamsoje Kaune, tad tas nemažina žuvusiųjų nuopelno.“

„Tamsieji amžiai“

Išvados – toli priešaky, bet pirminė medžiaga sufleruoja, kad itin ribotas, atsilikęs transatlantinio skridimo ir jo reikšmės suvokimas dar gilesnes šaknis leidžia nuo sovietinės propagandos laikų. Nepaisant šviesuolių pastangų, užsiskliausta tokiose sąvokose, kaip „du žemaičiai“ ir juos rėmę „paprasti darbo žmonės“, dešimtmečius neigtas akivaizdus tarptautinis įvykio kontekstas ir geopolitinis aspektas, menko deramas kultūrinis vertinimas. Prieita iki to, kad gali išgirsti apie „tautinį Dariaus-Girėno sindromą“: suprask, mūsų žygiai dideli, tragedijos – didesnės. Gal… gana?
Pokariu užėjo juoda tamsa: fanatiškas muziejaus Kaune direktorius nurodė uždaryti „fašistinių“ lakūnų ekspoziciją. „Fašistinis“ lėktuvas „Lituanica“ nėrė sandėlin. Puntukas su Dariaus, Girėno bareljefu tebestovėjo, bet lakūnų vardai nebeskambėjo. Šnibždėtasi, kad jų palaikai dingo.
Po Stalino mirties 1953 m. Amerikos lietuvių išeivijoje it burtų lazdelės mostu vėl pratrūko prisiminimų. Gal tai lėmė kartų kaita? Bet gretinant spaudos srautus abipus Atlanto matyti, kad diasporos sujudimas apytikriai sutapo su nenustatytomis seisminėmis bangomis, pradėjusiomis supti Lietuvos LKP-CK, LTSR Aukščiausiąją tarybą ir Ministrų tarybą.
1957 m. šios trejybės organas „Tiesa“ publicisto Jono Dovydaičio (1942 m. sušaudyto Nepriklausomybės Akto signataro prof. Prano Dovydaičio sūnaus, o gal straipsnio cenzoriaus) žodžiais tėškė: „Lietuvos buržuazija yra tiesiog kalta dėl Dariaus ir Girėno žuvimo. Tarybų Lietuva gerbia jų atminimą.“ Į Lenkiją lakūnų žūties vieton išskrido delegacija. Joje – Dariaus duktė, kaunietė gydytoja Nijolė Dariūtė-Maštarienė. Koks apdairus, sumanus partorgų manevras…

„Šancai“

Šitaip nuteikusi žmones, 1958 m. birželio 23 d. (!) „Tiesa“ su Vilniaus radiju driokstelėjo: esą lakūnų palaikų slaptavietė žinoma, jie bus palaidoti. Bet… kažkas nesuveikė. Neišaiškinta ir kol kas nežinoma, kas nutiko: paleista žinia buvo iškart užgniaužta, šešeriems metams.
1944 m. Medicinos instituto rūsyje užmūryti lakūnų palaikai iškelti, pakartotinai ekspertų ištirti ir, beveik suirę, Aukštųjų Šančių karių kapinėse palaidoti 1964 m. rugpjūtį. Tuokart sensacinga žinia net The New York Times patikėjo ir aprašė lakūnų amžino poilsio vietą „Šancuose“. Po to Lietuvoje atsirado teminės publicistikos, 1983 m. – net vaidybinis ir dokumentinis filmai. Žinoma, apie buržujų niekintus ir fašistų pašautus paprastus darbo žmones.
Dariaus duktė tik 1988 m. pabaigė knygą, kurioje aprašė ir lakūnų palaikų atradimo istoriją. Ji mirė 1990-ųjų pavasarį ir nebepamatė 1990–1991 metais, sunkmečiu, išleistos šios ir kitos, kartu su aviacijos tyrinėtojais Algirdu Gamziuku, Gyčiu Ramoška sudarytos knygos (tai kuklus, bet kol kas vienintelis Dariaus ir Girėno dokumentų rinkinys). Ji mirė su viltimi, kuriai kol kas nelemta išsipildyti: „Dabar (…) tokią knygą parašyti būtų žymiai lengviau.“
Neįtikėtinomis amplitudėmis praėjusį šimtmetį siūbavęs susidomėjimas Dariaus ir Girėno byla veikiai po nepriklausomybės atkūrimo ėmė pamažu, bet užtikrintai stingti, it užmaišytas ir pamirštas cementas. Taip pakito antra karta; atėjo trečia… Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Povilas Žadeikis 1936 m. ragino atsipeikėti Kauną, kuris, surinkus aukų, tarpukariu paminklo lakūnams vis dėlto nepastatė, nes… nesugebėjo nuspręsti dėl vietos: „Paminklas, jei jam lemta atvaizduoti reikiamą idėją, te neieško minios, nes pati minia jį suras ir prie jo ateis.“
Dabar, kai liejamas pamatas žinioms ir vyksta pirmasis tarptautinis archyvinis tyrimas, sutinkama panašaus trepenimo, net įtarumo, kaip tyrimu nesukėlus grėsmės didvyrių atminties taurumui. Ką gi. Įtarumo tvinksta jau iššvaisčius, praradus vertybių. Tai, ką gauni, priklauso nuo to, ką turi. Ar ne todėl taip klampios ir tautinio tapatumo paieškos?

Gražina Sviderskytė

Ši publikacija – straipsnių ciklo apie Darių ir Girėną pabaiga

Publikaciją iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

(Trečioji dalis, pradžia – „Veido“ Nr. 49, 2011 m. lapkričio 10 d.)

Ypač trūksta patikimų žinių, kurios ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, ir JAV būtų… žinios. Plačiai pasklidusiuose archyvuose dar laukia dokumentai, kurie įgalins „Lituanicos“ istoriją papasakoti nedangstant neaiškumų įtarimais, netirštinti spalvų ir apibrėžti aiškesnius kontūrus.

Pusdienio virsmas

Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje atašė Balys Paliokas 1933 m. liepos 17 d. apie 10 valandą atsiliepė į telefono skambutį: Berlyno dienraštis teiravosi, kas žinoma apie „Lituanicos“ skrydį. Nieko nebuvo žinoma: Eltos korespondentas Berlyne Viktoras Kaupas, pernakt budėjęs agentūroje „Reuters“, tuščiomis grįžo ilsėtis. Skambinęs vokietis pranešė, kad lėktuvas naktį nukrito apie 150 kilometrų į rytus, netoli Soldino (dabar – Myslibužas, Lenkija).
„Pranešiau ministeriui Šauliui ir prašiau tuoj leisti vykti į katastrofos vietą. Ministeris nelabai jaudinosi ir prasitarė, kad jei ir būtų nukritę amerikiečiai, tai jie išskridę be leidimo, formaliai nesusitvarkę, ir mums nėra ko skubiai kištis. Jeigu jau taip norėčiau, tai galiu vykti savo priemonėmis po darbo valandų“, – rašo B.Paliokas.
Korespondentas V.Kaupas išvyko nedelsdamas ir vienintelis iš Lietuvos spėjo žūties vietoje pamatyti „Lituanicą“ bei lakūnų kūnus. Jis paliko neįkainojamų, nors neišsamių aprašymų. Vakare atvykęs atašė B.Paliokas su ūkvedžiu ir kitu tarnautoju terado civilių grobstomas, pareigūnų kraustomas nuolaužas. Vokiečiai oficialiai teigė lėktuvą sergėję nuo pat ryto, bet aptvėrė esą tik vietoje pareikalavus. Ar tai reiškia, kad ne tik Lietuvos, bet ir Jungtinių Valstijų diplomatai „neskubėjo kištis“?
Vis dėlto Lietuvos pusėje popiet skuba užvirė. Po 15 val. Lietuvos pasiuntinybė Berlyne gavo Vokietijos komunikatą, informavo Kauną: vyriausybę, Eltą. 17 val. ekstra telegrama apskriejo Lietuvą. Paskelbtas visuotinis gedulas. Palangoje tuo metu buvęs prezidentas pasirašė aktą „žuvusius tragingai karžygių mirtimi“ apdovanoti Vyčio Kryžiaus V laipsnio ordinu. Į Berlyną traukiniu išvyko Steponą Darių asmeniškai pažinoję du Lietuvos aeroklubo nariai.

JAV–Lietuva

Oficialaus vertinimo virsmą atspindi vienas pagrindinių šaltinių, vokiečių pranešimas apie katastrofos tyrimą: pradžioje vardijami žuvusių JAV piliečių, JAV registruoto lėktuvo duomenys, o pabaigoje dėstoma, kad Lietuvos atstovams pareikšta užuojauta, perduoti lėktuvo likučiai ir kiti daiktai, „žuvusiųjų lakūnų priėmimas į Soldino koplyčią buvo dalyvaujant Lietuvos pasiuntinybės atstovams ir glaudžiai bendradarbiaujant Soldino landratui.“
“The New York Times” liepos 18 d. žinutė liudija, kad JAV per vieną parą pašalino formalias kliūtis lakūnams Lietuvoje laidoti. Kaip, kokių atlikta procedūrų, dar teks nustatyti. Lietuvos pasiuntinybės Berlyne 1933 m. liepos–rugpjūčio archyvai lyg tyčia neprieinami: išgabenti arba neišliko. Tiesa, aptikta pasiuntinybės Berlyne užuomina apie nemenkas išlaidas, susijusias su „Lituanicos“ tragedija. Bet tokia suma Valstybės kontrolei pateiktose vyriausybės 1933 m. išlaidose neapskaityta.
JAV nusišalinus, liepos 18 d. Lietuvos aeroklubo nariai lankėsi Soldino koplyčioje, dalyvavo perdedant palaikus į dvigubus karstus, derino jų pergabenimą, apžiūrėjo katastrofos vietą. Pasiuntinys Jurgis Šaulys tarnautojams nurodė likti darbo vietose Berlyne, o pats dar naktį išvyko į Kauną, pakeliui paėmė ir parvežė „Lituanicos“ gabentą pašto siuntą.
Kaunas sustingo laukime. Pasak Dariaus sesers Lauros Nelson, tuomet gedėjusios su Jaunute Dariene ir aštuonmete Nijole Dariūte, atėjusi „miesto diduomenė“ pareiškė užuojautą. Prezidentas pasirašė užuojautos laiškus artimiesiems Čikagoje. Lakūnų priėmimo komitetas, pertvarkytas į Laidojimo komitetą, su trimis žinybomis svarstė valstybinių laidotuvių ceremoniją.

Po audros – tyla

Liepos 19 d. ryte palaikai iš Soldino išvežti į Štetiną ir per Karaliaučių parskraidinti į Lietuvą. Aleksote pasitiko ir dvi dienas trukusiose laidotuvėse dalyvavo, teigiama, apie 50 tūkst. žmonių.
Miestui aprimus, liepos 22 d. ministras pirmininkas Juozas Tūbelis pasirašė URM slaptoje raštinėje registruotą nurodymą balzamuoti palaikus. Liepos 23 d. apie 22 val. jie iš kapinių koplyčios pergabenti į Teismo medicinos institutą. Karstai iškart atverti, palaikai beveik metams perduoti medicinos ekspertams.
Liepos 24 d. pirmo posėdžio susirinko Tarpžinybinė komisija transatlantinių lakūnų – a. a. kap. S.Dariaus ir leit. S.Girėno – palaikams globoti („palaikai“ reiškė ne tik kūnus, bet visas relikvijas, dokumentus, lėktuvą, kitus daiktus). Pasak protokolo, „prieita išvados, kad Komisija kaip tokia pirmoje eilėje turi rūpintis visos žuvusiųjų skridimą liečiančios medžiagos tvarkymu. Pačios katastrofos priežasčių tyrinėjimas rasta tiksliau palikti siauresnei specialistų komisijai.“ Ši – dokumentuose vadinama Subkomisija arba Aviacijos komisija – pradėjo dirbti iškart.
Kol Kaunas virė, Amerikos lietuvių kolonijos Čikagoje, Niujorke, Vašingtone, Filadelfijoje ir kitur tegalėjo guostis gedulingose sueigose. Gal dėl to čia liejosi užmojai visur pastatyti po paminklą (Čikagoje skulptūra iškilo 1935 m., Kaune – 1993 m.) ir kur kas drąsiau, garsiau buvo klausiama: kodėl sudužo „Lituanica“? Informacijos banga užgriuvo ir atslūgo: kai sensacija buvo išsemta, duomenų srautas seko, šaltinių mažėjo. Stojo tyla. Tvenkėsi įtampa.

Vokiečių tyrimas

Vokiečiai nuo pat pradžių tvirtino, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Skubiai „vietoje padarė katastrofos ištyrimą“ ir jau liepos 24 d., pakeitę kelias pirmines detales, Brandenburgo žemės Berlyno oberprezidento pranešime patvirtino prielaidą: degalų stygius, lakūnų nuovargis, blogas oras.
Tuo pat metu Strasbūro, Paryžiaus ir Vokietijos kairiųjų laikraščiai paskelbė, esą „Lituanica“ pašauta, gal per klaidą. Pašovimo versiją pakurstė ir oberprezidento dokumente paminėtas faktas: „Yra pranešimai iš savanorių darbininkų stovyklos prie Berlinchen, kad jie pastebėję degančias rankines raketas, bet tikrų žinių apie tai nėra.“ Plačiai pasklido gandas: tamsoje klaidžiojusią „Lituanicą“ vokiečiai (naciai!) virš įslaptintos Berlincheno stovyklos apšaudė, o dabar mėto pėdas!
Lietuvos pasiuntinybė Berlyne oberprezidento pranešimą gavo liepos 29 d. ir išsiuntė Užsienio reikalų ministerijai. Dokumentas Lietuvoje viešai neskelbtas, originalo likimas neaiškus. Nuorašas lietuvių kalba (galbūt tas, kuris, be dalies priedų, išliko Lietuvos centriniame valstybės archyve) rugpjūčio 2 d. įteiktas Tarpžinybinės komisijos Subkomisijai (Aviacijos komisijai). Lietuvos pasiuntinys Vašingtone B.K.Balutis rugpjūčio 17 d. prašė leisti su dokumentu susipažinti; neleista.

Lietuvių tyrimas

Karo aviacijos Technikos skyriaus viršininko, pulkininko leitenanto, Lietuvos aeroklubo vicepirmininko inžinieriaus Antano Gustaičio vadovaujama komisija dirbo liepos 24–rugpjūčio 30 d. (ankstesnėse studijose pateikiami kiti duomenys; čia remiamasi naujais archyvų dokumentais). Tyrimo aktas Tarpžinybinei komisijai perduotas rugsėjo 22 d. Paskelbtas „Lietuvos aide“ spalio 9 d.
Vokiečių pagrindinė prielaida paneigta: „hipotezė apie benzino trūkumą yra visiškai neįtikėtina“. Pateiktas argumentas apie klaidingą lėktuvo aukštimačio nustatymą ir „galimus“ variklio defektus. Pašovimo versija atmesta kaip „visiškai prasimanyta“, tačiau paminėta probėgšmais, kartojant vokiečių pateiktus duomenis, neatskleidžiant daugiau aplinkybių.
Gal išvadas ribojo galimybės? Rugpjūčio 14 d. Vokietijos pasiuntinybė Kaune vyriausybei pateikė demaršą, reikalaudama užgniaužti spaudos skleidžiamus gandus. Rugpjūčio 26 d. didelė „Lietuvos aido“ antraštė teigė: „Lituanika“ pašauta nebuvo“.
Neaiškinant motyvų, atmestas pasiuntinybės Vašingtone ir Lietuvos aeroklubo raginimas į Kauną pakviesti ir apklausti „Lituanicos“ mechaniką Victorą Yesulaitį. Apsiribota prašymu patikslinti, kiek jis į lėktuvą pakrovė degalų ir alyvos.
Tarpžinybinės komisijos trečio-ketvirto posėdžio 1934 m. gegužės 30 d. protokole – galutinis sprendimas: katastrofos priežastys pakankamai ištirtos, todėl „komisija nerado reikalinga kviesti p. Jasulaitį šiuo tikslu Lietuvon“. Ir dar: „Amerikos lietuvių pageidavimai katastrofos tyrimo atžvilgiu yra patenkinti katastrofos priežastis tyrusios komisijos raporto spaudoje paskelbimu (…) jokių kitų žygių Amerikos lietuviams informuoti šiuo reikalu nedaryti.“

„Lituanicos“ paradoksas

Amerikos lietuviai nesitaikstė. Pasiuntinys Vašingtone B.K.Balutis 1933 m. rugsėjį pranešė: „Lietuvių Advokatų Draugija Chicagoje pasiėmė varyti katastrofos tyrimą per Amerikos vyriausybę.“
Į JAV institucijas kreipėsi Dariaus artimieji (Čikagoje gyveno motina, sesuo K.Stulpin, brolis ir jaunėlis netikras brolis; Girėnas anksti neteko tėvų, Čikagoje gyveno jo brolis ir dvi pusseserės). Nepriklausomo tyrimo siekė Dariaus bendražygiai iš JAV Pirmojo pasaulinio karo veteranų organizacijos, Lietuvių legiono Pirmojo posto.
1935 m. JAV Kongreso Atstovų rūmų narys A.J.Sabathas 1935 m. gegužę rašė, kad praleido daug laiko, mėgindamas gauti „tikrų faktų iš Valstybės departamento“. Panašiu laiku knygoje „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“ Čikagos žurnalistas Petras Jurgėla teigė: „Tautininkų Amerikos Lietuvių Sąjungos pastangomis Amerikos piliečių Dariaus ir Girėno žuvimo klausimu 1935 m. sausio mėn. susirūpino Jungtinių Amerikos Valstybių kongresas ir J.V. teisingumo departamentas.“
Bet užmojus žlugdė nacių įsigalėjimas Vokietijoje, po 1934 m. Klaipėdos krašto nacių teismo itin įtempti Lietuvos ir Vokietijos santykiai, karas, sovietų–nacių–sovietų okupacijos, stalininės „socializmo statybos“, atkirtusi geležinė uždanga, kova dėl prarasto valstybingumo, o gal dar ir kita. Užsidarė, ilgam įsisuko paradokso ratas: įtarimų daug, įrodymų nėra. „Lituanicos“ pašovimo versija dažniausiai atmetama dėl faktų, išdėstytų pačios Vokietijos oficialiame pranešime, bet kartu ji išlieka gaji, nes kitų šaltinių nėra.

Gražina Sviderskytė

Straipsnio tęsinys – kitame „Veido“ numeryje
Publikaciją iš dalies rėmia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Archyvai Lietuvoje tyrinėtojams pradėjo atsiverti tik 1987–1988 metais. Tačiau būtent po to Dariaus ir Girėno istorijoje neatlikta nė vieno išsamesnio archyvinio tyrimo. Tai gerai žino tie, kuriems ši istorija rūpi. Tai yra kovą pradėto šio darbo akstinas ir esmė.

Viena vertus, Dariaus ir Girėno žygis – nemarus. Lakūnų, „Lituanicos“ vardais pavadintos gatvės, įstaigos, organizacijos, statiniai, kiti objektai, net Pamyro viršukalnė Tadžikijoje; juos primena valstybės apdovanojimai, piniginiai ir pašto ženklai, tarpvalstybinio lygio minėjimai, kiti renginiai, muziejų ekspozicijos ir fondai, kolekcininkų rinkiniai, memorialinės sodybos, skulptūros Čikagoje, Niujorke, Myslibuže (Myślibórz, buvęs Soldinas), Anykščiuose, Kaune, dailės, tautodailės kūriniai, kino filmai, publicistika, poezija… Maestro Vytautas Kernagis andai sakė, kad Vinco Mykolaičio-Putino „Margi sakalai“ buvo jo „pirmoji sąmoningai sukurta daina“. Skrydžio simbolika – vadovėliuose, „Gustavo enciklopedijoje“. Reklamoje. „Mados infekcijoje“…
Kita vertus, jei ant svarstyklių padėtume įamžinimą ir dokumentinę istorinę atmintį, pastarosios lėkštė šautų aukštyn kaip raketa. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas Zenonas Butkus teiraujasi telefonu savo ir kitoje Alma matre: „Nieko apie Darių ir Girėną nėra? O kursinių darbų?“ Ne, nė tų nėra. Hm. Dariaus ir Girėno vardų trauka didžiulė: įsikalbame, stalą užsiverčiame veikalais.
Panašiai su istorikais klostėsi nesyk: vis paaiškėdavo, kad nacionaliniu naratyvu tapęs įvykis, įamžintas analogų bemaž neturinčiu mastu, adekvačiai neištirtas. Nepaskelbta mokslinių studijų. Visapusiškai netyrinėti archyvai net Lietuvoje, o juk įvykis – tarptautinis.

Lietuva ir pasaulis

Tarytum išskalauta iš sąmonės, kad Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse po antkapine skulptūra ilsisi JAV piliečių palaikai. Taip, vardų transkripcijos amerikietiškuose pasuose vyrai nepervertino, tėvyne vadino Lietuvą, kurioje abu gimė ir kurioje Darius per septynerius tarnybos metus sukūrė šeimą. Abu (ir) lietuviškai kalbėjo, neprastai rašė, plieskė Amerikos lietuvių jausmus tėvų, protėvių žemei, lėktuvą pakrikštijo „Lituanica“ (Lietuvybe), testamentu skrydį aukojo „Jaunajai Lietuvai“; ši laukė jų kaip sūnų, brolių, savo didvyrių ir, žiniai iš Soldino atskriejus, visa pajuodo.
Bet nuo juodos laukimo nakties Kaune, Aleksoto aerodrome, kuriame jie turėjo triumfuodami nusileisti, vis dėlto dera pagaliau atsiplėšti ir aprėpti tragediją tokią, kokia ji buvo: plati, daugiasluoksnė, kiaurai pervėrusi ne tik lietuvių širdis, bet ir valstybių sienas, ir aibės institucijų raštines – atviras ir slaptas.
Tik prisilieskime prie kelių archyvų fondų. „Lituanicos“ istorija – vienų metų žybsnis: nuo neįtikimo užmojo iki nežmoniškos įtampos, skausmo, nežinios. Bet ilgaamžė jos lemtis – kaip paskutinis pakilimas: siaubo surakintų niujorkiečių nuostabai, ji, aiškiai per sunki, nesustojo, nesudužo, nesprogo, bet nulėkė keturių kilometrų taką iki pat galo, stryktelėjo, įsliuogė oru į rytmečio ūkanas ir… dingo.

Čikaga–Vašingtonas

1932 m. birželį Darius ir Girėnas nusipirko „Lituanica“ tapsiantį lėktuvą „Bellanca“. Liepos 11 d. du Amerikos lietuvių laikraščiai paskelbė pirmą jų atsišaukimą, o Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Antanas Kalvaitis sutiko padėti rengti Lietuvių aviacijos dienas, kitas sueigas, per kurias būtų renkamos tautiečių aukos skridimui. Konsulas tapo liepos 13 d. išrinkto Pirmojo lietuvių lakūnų skridimo per Atlantiko vandenyną New York–Kaunas komiteto nariu, fondo globėju.
Rugsėjo 20 d. Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Bronius Kazys Balutis Užsienio reikalų ministerijai pranešė: „Pasiuntinybę aplankė buvusis Lietuvos aviacijos kap. S.Darius (amerikietis), jo pagalbininkas, lakūnas Stasys Girėnas ir formaliai Pasiuntinybę informavo apie savo sumanymą sekančiais 1933 metais skristi per Atlantiką iš New Yorko tiesiog, be sustojimo, į Kauną.“
Pasiuntinys teigė pažadėjęs „savo patronažą“ ir prašė patvirtinimo, kad Lietuva lauks žygio įvykdymo „su dideliu susiinteresavimu“. Ministerijai pritarus, Politikos departamento direktorius Stasys Lozoraitis spalio 28 d. informavo Krašto apsaugos ministeriją ir prezidentą.
Lakūnai, skridimo komitetas ir fondas tiesiogiai į Lietuvos vyriausybę jokios paramos niekada nesikreipė. 1933 m. vasarį Darius paprašė Lietuvos aeroklubo žemėlapių, knygų; juos ir tegavo.
Pasiuntinybė Vašingtone „iš moralinės pareigos“ padėjo lakūnams organizuoti pašto pervežimą, teikė rekomendacijas. Tarnautojai, ypač pasiuntinys, šelpė skrydį asmeninėmis lėšomis. Dariui rašyti Balučio laiškai liudija tėvišką rūpestį dėl žygio kloties ir lakūnų gyvybių.
1933 m. rugpjūčio 19 d. jis konsulatams, žiniasklaidai priminė: „Skridimas nebuvo Pasiuntinybės žinioje nei formaliai juridiniu, nei finansiniu atžvilgiu. Abudu lakūnai buvo Amerikos piliečiai, rengėsi lėkti su Amerikos pasais. Todėl nei dėl jų vizų, nei dėl leidimų skristi per svetimas šalis Lietuvos pasiuntinybė neturėjo teisės daryti jokių oficialių žygių, išskyrus tuos, kurie lietė Lietuvą.“

Čikaga–Niujorkas

1933 m. gegužės 7 d. lakūnai išskrido iš Čikagos į Niujorką: ten turėjo baigti techninį pasirengimą, sulaukti palankaus oro ir išskristi į Kauną. Gegužės 15 d. Darius parašė Balučiui, kad „skridimas iš priežasties neturėjimo visų instrumentų bus sutrukdytas apie porą savaičių“. Žinia pasiekė Užsienio reikalų ministeriją Kaune: gegužės 19 d. Protokolo skyrius paragino visas Lietuvos atstovybes, generalinius konsulatus sekti informaciją, plačiai garsinti būsimą skrydį.
Iš Niujorko Darius su federalinėmis institucijomis derino privalomus skrydžio leidimus; išsirūpino daugumą, bet ne visus. Formalumai nusirito nuo Vašingtono iki Kauno: liepos 8 d. JAV atstovas M.L.Staffordas kreipėsi į užsienio reikalų ministro pareigas laikinai einantį ministrą pirmininką Juozą Tūbelį leisti amerikiečiams skristi per Lietuvos teritoriją apie rugpjūčio 6 dieną. Krašto apsaugos ministerijos Vyriausiojo štabo Antrasis (žvalgybos) skyrius leidimą patvirtino liepos 12-ąją, Susisiekimo ministerija „labai skubiai“ – liepos 13 d.
Niujorko Floyd Bennett aerodrome lakūnus lankė Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Povilas Žadeikis. Jiems simpatizavo, aukojo lėšų, išgyveno dėl teisinės, finansinės žygio būklės, bet neįtikino nepaisyti kai kurių laikraščių spaudimo, neskubėti, prašyti Lietuvos vyriausybės pagalbos: „Dariaus-Girėno skridimas buvo išimtinai Dariaus padaras, bet buvo sykiu ir Amerikos lietuvių ambicijos reiškinys.“ Liepos 15-osios naktį Žadeikiui konfidencialiai pranešta apie rengimąsi startui. Paryčiais atvykęs išlydėti, jis iš Dariaus gavo 250 dolerių – skolą lėktuvo mechanikui Victorui (Vic) Yesulaičiui, kuris dirbo iki paskutinės minutės, dar pakilimo taku gaisrinėmis lėkė paskui perkrautą, vos atsiplėšusią „Lituanicą“. Kai po kelių dienų skolą perdavė, lakūnai buvo žuvę.

Niujorkas–Soldinas

Liepos 15 d. ryte Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone Kaunui telegrafavo: „Apie išskridimą sužinojome tik po fakto. Padaryta lakūnų atsakomybe. Pasus gavo, tik neturėjo leidimo. Šiuo laiku atitaisyti reikalų negalima.“ Pasak New York American, „Prekybos departamento sekretoriaus asistentas Mitchell“ tądien pranešė, kad Aeronautikos skyrius pradėjo „incidento“ tyrimą.
JAV nacionalinė spauda liepos 16 d. rašė, kad „Lituanica“ skrenda niekur nepastebėta, apie ją žinių nėra. Pavakare Pasaulinėje parodoje Čikagoje, Lietuvių dienose, pasiuntinys Balutis džiūgaujančiai miniai skelbė, kad lakūnams iki tikslo likę ranka paduoti.
Liepos 17 d. rytiniai Čikagos laikraščiai paskelbė: „Lituanica“ žuvo“?! Į generalinį konsulatą atėjęs Associated Press korespondentas pranešė „patikrintas žinias“, kad Vokietijoje ištiko katastrofa. Vietoje numatytų triumfo iškilmių Balutis išvyko pareikšti asmeninės užuojautos lakūnų artimiesiems.
Tragišką žinią iš Soldino apylinkių skelbė amerikiečių, vokiečių, airių, anglų, belgų, čekų, danų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, švedų, ukrainiečių spauda; yra iškarpų ispanų, hebrajų kalbomis.

Berlynas… ir viskas

Lietuvos pasiuntinybei Berlyne apie katastrofą pranešė ryte paskambinęs vokiečių reporteris. Pasak toliau žinią perdavusio atašė, pasiuntinys Jurgis Šaulys reagavo atsargiai: esą, jei ir žuvo galbūt neteisėtai skridę amerikiečiai, nėra ko skubiai kištis. Jau popiet padėtis pakito, ir pasiuntinybė ūžte ūžė. Kas tuo metu vyko JAV pusėje?
The New York Times žinutė liepos 18 d.: „Jungtinės Valstijos pašalino visas galimas formalias kliūtis, kurios trukdytų Lietuvoje rengti valstybines kapitono Stephen Darius ir Stanley Girenas laidotuves. (…) Lakūnai buvo lietuvių kilmės amerikiečiai. Jų gimtoji šalis pareiškė norą parodyti jiems tokią pat pagarbą, kokią suteiktų savo nusipelniusiems piliečiams. (…) Valstybės departamentas ėmėsi veiksmų po to, kai JAV generalinis konsulas Berlyne kreipėsi nurodymų.“
Ir viskas. Atrodė, iš Soldino visi keliai savaime vedė į Kauną: veikiai ten išskraidinti palaikai, dokumentai, lėktuvo liekanos, kitos relikvijos. Bet Amerikoje lietuviai manė ir kitaip: nebuvo nei įprasta, nei aišku, kodėl po to lakūnų artimieji, draugai, net pasiuntinybė nebegalėjo gauti jokių tikrų žinių. „Tylėjimas šiuo reikalu daro begaliniai daug žalos Lietuvos Vyriausybės vardui ir prestižui“, – dusyk negavęs atsakymo, trečiąkart Kaunui rašė Balutis.

Gražina Sviderskytė

Straipsnio tęsinys – kitame „Veido“ numeryje

Publikaciją iš dalies rėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Tyrinėtojai žino: kartais apninka nuojauta. Krataisi jos, o ji stiprėja. Naršai duomenų, o ji tvirtėja. Prasideda nuotykiai: jei pasiseka, atrandi naują istoriją; jei ypač pasiseka – išnarplioji seną.

Į Dariaus ir Girėno bylą įninka trečioji tyrinėtojų karta. O kas, jei pavyks rasti siūlo galą ir atsargiai išvynioti iš mįslių, iš skaudulių suvytą kamuolį?

„Kai nežino amerikietis, klausia ir prašo pagalbos, o kai lietuvis – tyli ir daro, kaip išmano. Juozas niekada neklausia“, – per dešimt sekundžių, įsėsdamas į mašiną, ilgametį pavaldinių stebėjimą sentencijon sutraukia Stanley Balzekas, Lietuvos garbės konsulas Čikagoje. Nuo „Balzekas Car Sales“ elegantišku linkiu, it būtų guminis, „Chrysler“ įsliuogia į eismo srautą South Archer aveniu.
Vėjų miesto rajonas, net vaiskią dieną rūškanotas, – blausus atspindys laikų, kai Balzeko tėvo sukurtas ir paties puoselėtas automobilių perpardavimo verslas klestėjo, namų duris galėjai palikti nerakintas, užeigoje mėsainis kainavo kelis centus, o aerodrome pilotai už skrydį virš Čikagos šaukė dolerį. Važiuojame į… tuos laikus: jie dingo iš akių ir atsidūrė „morge“. Taip vadinamas archyvų dėžėmis iki palubių užkrautas sandėlis Balzeko lietuvių kultūros muziejuje.
Ne visi lietuviai juozai: Čikagoje teko daug klausti, prašyti, teirautis. Domino įvykiai, kurie čia subrendo, išplito JAV rytinėje pakrantėje, sutvinko Niujorke, tiesiog sprogo Vokietijoje ir nuščiuvo Lietuvoje. Konsulas sutiko padėti, užsikrėtė azartu ir štai – vežasi į „morgą“. Dipukų žargonu, „ant Pulaskio stryt“ laukė naujas detektyvo epizodas.

Ratais aplink ašį

Kai rūpi 80 metų senumo įvykiai, liudininkų paieška trumpa ir aiški. Gyvųjų likę kaip ant rankos pirštų, kalba vos rezgasi arba tęsiasi be galo, maloni, bet padrika. Mirusieji tyli. Lieka sekti ankstesniais minčių pėdsakais knygose, straipsniuose, albumuose, laiškuose, dienoraščiuose.
Šiuo atveju tekstų išlikę gausiai, jie įvairūs, gana detalūs. Iš jų vertingesni yra skelbtieji JAV, nes čia klostėsi rūpinčių įvykių užuomazgos, čia pokariu imigravo kai kurie svarbūs atomazgos liudininkai iš Lietuvos ir tik čia per visą 80 metų laikotarpį galiojo žodžio laisvė.
Kad ir ką Amerikos lietuviai žinojo arba tarėsi žiną, nevaržomi skrebėjo rašikliais, tarškino spausdinimo mašinėlėmis: ateityje tyrėjas, gal tylenis lietuvis, tuo būtinai susidomės! Juk negali atversta byla dulkėti amžinai. Juk neišbluks joje didvyrių vardai: Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Well, Stephen W.Darius ir Stanley Girch. Taip įrašyta natūralizuotų Jungtinių Amerikos Valstijų piliečių pasuose, su kuriais lakūnai išskrido per Atlantą; pasai 1933 m. liepos 17-osios rytą rasti prie jų kūnų lėktuvo nuolaužose katastrofos vietoje Soldine, Vokietijoje (dabar Myslibužas, Lenkija).
Bet margi raštai galop nuveda į akligatvį: liudijimai, prisiminimai, kronikos lyg sukasi ratu, panašiu spinduliu, aplink tą pačią ašį. Toji ašis – gajaus įtarimo ir menko pagrindimo prieštara, kuri susiklostė po katastrofos ir tebėra neįveikta.

Legendos gimimas

Perskridę Atlantą, Darius ir Girėnas ties Europos krantais pasitiko ne šiaip audrą, bet netikėčiausią lemtį: jų žygis turėjo baigtis triumfu arba tragedija, tačiau virto legenda.
Legendos dvasia, tautos pasakojimo legendinis siužetas gimė iš mįslingų, tai yra neatskleistų, Vokietijoje ir Lietuvoje atliktuose oficialiuose tyrimuose bei kituose saikinguose tyrinėjimuose nepatikslintų, neišaiškintų katastrofos aplinkybių visumos, kuri įvardijama kaip „Soldino paslaptis“.
Antai tiksliai nežinomas maršrutas: paskutiniai lakūnų užrašai pažymėti ties skrydžio linija virš Atlanto, vėlesni it išgaravę. Paini pagal vokiečių liudininkų parodymus aprašyta paskutinė atkarpa: naktį lakūnai buvo priversti skristi pavojingai žemai, prarado orientaciją ir/arba ieškojo vietos leistis avariniu būdu, senkant degalams pernelyg ilgai, įtartinai blaškėsi, kol lėkdami dideliu greičiu kliudė aukštesnės pušies viršūnę ir smigo žemėn.
Katastrofos vietą vokiečiai „greitai sutvarkė“: kūnus išgabeno šarvoti, lėktuvo nuolaužas dėjo krūvon. Lietuvos atstovų, vietoje mačiusių kūnus ir nuolaužas, oficialūs įgaliojimai kelia klausimų; JAV įgaliotiniai Amerikos piliečių žūties vietoje išvis neminimi. Miško aikštelėje apytikriai trečdalis lėktuvo dingo. Vienas svarbiausių dokumentų, „Lituanicos“ borto žurnalas, buvo vokiečių užlaikytas, bet tyrimo išvadose nepaminėtas, o perduotas Lietuvai irgi dingo… Kuo toliau, tuo klausimų daugiau nei atsakymų.

Miniai reikia peno

Lietuviams abipus Atlanto tragedija sukėlė šoką, nežinia nepakeliamai slėgė. Maža to, prabėgus savaitei po katastrofos Prancūzijos kairiųjų ir Vokietijos opozicijos spauda remdamasi neįvardytais šaltiniais paskelbė, esą „Lituanicą“ vokiečiai (naciai!) pašovė, galbūt per klaidą.
Oficialusis Berlynas, Vašingtonas, Kaunas informacijos teikė itin ribotai arba tylėjo, į priekaištus, ypač kaltinimus, atsišaudė griežtais paneigimais. Tikėtina (tik neįrodyta), kad vengta ne paties viešumo, bet minios kurstymo ir santykių bloginimo. Viešųjų ryšių technologijos, išrastos ekstremalioms situacijoms valdyti, tada dar tik mezgėsi.
Tačiau Amerikos lietuvių tiesiog bombarduojamas Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Bronius Kazys Balutis ir be viešųjų ryšių įžvelgė, kuo baigsis valdžių atsiribojamas tylos sienomis. „Mūsų organai nesupranta minių psichologijos, – rašė jis 1933 m. rugsėjo 16 d. pranešime Nr. 52 užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui. – Minia negali ramiai laukti, kol užsibaigs ilgas tyrinėjimas. Ji turi būti penima. Jeigu jai nebus duodama žinių, ji pati pasigamins gandų, – kaip iš tikro ir yra…“
Įvykį nikte apniko gandai, spėlionės, net klejonės. Pašovimo versiją neigė Vokietija ir (tebevykstant tyrimui Kaune) Lietuvos oficiozai, bet ji įsmigo lyg rakštis, giliai ir ilgam. Antai 1939 m. liepą būsimas laikinosios vyriausybės viceministras dr. Stasys Daukša tarnybos Pro Memoria rašo, kad Vokietijos atstovas Kaune paragino iš apyvartos, valstybinių bibliotekų, kitų viešų skaityklų pašalinti Leokadijos Lucienės 1935 m. išleistą bulvarinį romaną „Okeano nugalėtojai, arba Soldino miško paslaptis“, nes, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos nuomone, „šitie „Lituanicos“ katastrofos komentarai gali įnešti nesusipratimų į Lietuvos–Vokietijos santykius“.
Tuo tarpu solidi Lietuvos aeroklubo rengta monografija tarpukariu liko neišleista; apie rankraštį, surinktą dokumentaciją duomenų nėra. Vokiečių okupacijos metais išblėso ir platus Aleksandro Merkelio užmojis.

Pirmąkart – į archyvus

Neatvertos, nenuskaidrintos ne tik „Lituanicos“ žūties aplinkybės, bet ir lakūnų palaikų drama: po valstybinių laidotuvių ceremonijos Kaune jie perduoti medicinos ekspertams tirti, 10 mėnesių balzamuoti, padėti kape-rūsyje, pakartotinai balzamuoti, vokiečių okupacijos metais užmūryti slėptuvėje, rasti 1963 m., vėl tirti, palaidoti užkasant Aukštųjų Šančių karių kapinėse 1964 m., ekshumuoti 1968-aisiais…
Skirtingais laikotarpiais įvairios priežastys raštų, studijų autorius vertė delsti, sukti ratais. Prieštaros ašis nekito: trūko dokumentalaus pagrindimo, pirminės medžiagos ištyrimo. Tad norint bent nupūsti dulkes nuo senos bylos, kelias vienas – į archyvus: privačius, valstybinius, Lietuvoje, svetur. Šiemet Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus fonduose ištyrinėjus keliolika tūkstančių lapų vien rašytinių dokumentų, tai jau tapo daugiau nei akivaizdu.
Štai ir į „morgu“ pramintą dokumentų saugyklą Čikagoje savininkas tyrinėtoją įleidžia pirmą kartą. S.Balzekas žvangindamas raktų ryšuliu atrakina duris: „Nė kas kitas, nė pats nebežinau, ko čia prikrauta. Bet koks esu laimingas, kad pagaliau kažkam tai iš tikrųjų rūpi!“
Su laimės proveržiu sutikti gal smagu, tik… būtų pernelyg neapdairu.

Legenda ir istorija

JAV kultūros kritikas, komunikacijos teoretikas Neilas Postmanas įžvelgė: „Geriausios istorijos parašomos, kai įvykis pasibaigia, kai periodas slopsta, kai proceso naujas, stipresnis laikotarpis jau mažai tikėtinas. Istorikai dažniausiai ateina ne garbinti, bet palaidoti. Kiekvienu atveju atlikti skrodimą jiems sekasi lengviau, nei kurpti raportą apie pažangą.“
Iš „morgo“ ant penkių darbo stalų šūsnimis, paketais kraunami dokumentai, relikvijos. Didžiuma – iš unikalaus asmeninio S.Dariaus archyvo, kurį išsaugojo jo sesuo Katherine Stulpin (Katrė Stulpinienė). Atrodo, jie netvarkyti kone 20 metų, nuo ekspozicijos 1993 m.
Pašėlę darbadieniai baigiasi šokiruojančiu atradimu: tarp tūkstančių archyvinių vienetų, net unikalių originalų, nėra nė vieno rašytinio dokumento iš didžiulio parodos eksponatų sąrašo. Lieka „mažytė smulkmena“: nustatyti, ar brangi kolekcijos dalis dūla už kelių metrų, krūvoje dūlančių dėžių, ar dievažin kaip nudanginta į kitą Žemės pusrutulį? Visaip gali būti (ir būna!). Taško dėti nevalia.
Teoriškai tyrimo galimybių visada yra. Praktiškai pasirinkimas toks: jei „juoziškai“ nebus teiraujamasi dar 20 metų, klausti nė prasmės neliks, nes, kaip matyti, dokumentų kai kur smarkiai apnyks. O ar didi legenda slopsta ir N.Postmanas dėl autopsijos teisus, ar istorikų dėmesį natūraliai traukia besukankanti įvykių senatis – pamatysime. Tyrimas įsibėgėja…

Gražina Sviderskytė

Straipsnio tęsinys – kitame „Veido“ numeryje

Publikaciją iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas