Liūdna, bet tikrai daug žmonių verčiau pasirenka pasitraukimą iš gyvenimo, nei galimybę atsiverti, pasikalbėti ir išleisti iš savęs tą skausmą, kuris mūsų dvasioje atlieka juodą darbą.

Nors prabėgo jau nemažai laiko nuo skaudžios Vytauto Šapranausko netekties ir televizijos toliau tęsia savo linksmybes, kuriose seniai nebėra vietos ne vienai jų aukštus reitingus kūrusiai charizmatiškai asmenybei, bet mintimis vis dar grįžtu į tas dienas. Ir man vis kyla tas pats klausimas: kodėl mes nemylime vieni kitų?
Prisimenu tos nelemtos balandžio 18-osios naujieną, kuri sukrėtė daugelį, tačiau kitiems tiesiog sužadino smalsumą – o kas gi įvyko? O kaip jis nusižudė? Ar buvo girtas? Ir vėl noriu paklausti: kodėl mes nemylime vieni kitų? Prisimenu ir tą internautų šėlsmą, kai tiek Vytauto gyvenimas, tiek jo draugės „kaltė“ buvo narstomi kaulelis po kaulelio – ne su gailesčiu, bet su pasitenkinimu… Nebuvo keista vėl paklausti savęs: kodėl mes nemylime vieni kitų?
Grįžta prisiminimai ir apie iškilmingas laidotuves bei televizijos tų dienų ašaringas laidas, ir vėl užduodu jau netikėtą klausimą: kodėl mes nemylime vieni kitų? Štai šioje vietoje ne vienas, matyt, suklus ir nustebs – kaip? Argi tas liūdesys ir laidotuvių ašarų transliacija – ne tikra meilės žmogui išraiška? Suprantu jūsų nuostabą, bet vis tiek lieku ištikimas sau, nes manau, kad ne tada reikia skaudintis ir verkti, kai jau vėlu ką pakeisti. Teisingas nepakeičiamos Vytauto kolegės Jurgitos Jurkutės klausimas, tomis dienomis nuskambėjęs interneto tyruose: o kur visi jūs buvote anksčiau?
Tas žodis „anksčiau“, kuriame slypi visa tiesa, bet kuris, deja, atveria ir bejėgystės vartus… Kaip dažnai mes pagalvojame, kad anksčiau buvo geriau, kad anksčiau galėjome daugiau, geriau. Bet visuomet suvokiame, kad to niekada nebebus ir to niekada nebepakeisime. Kiek kartų savo kabinete esu matęs raudančių dėl „neteisingos“ praeities žmonių ir kiek kartų turiu ištarti tą beviltiškai skambančią frazę: praeities, deja, nepakeisime. Tačiau mes vis pamirštame, kad tai, kas tampa „anksčiau“, šiandien yra „dabar“. O dabar tik ir galime kurti ar keisti tai, kas šiuo metu vyksta.
Kas iš to, kad graudžiai apraudame savo noru išėjusį iš šio pasaulio? Jam niekuo nebepadėsime, bet kai kam gal tik atversime akis, parodydami, kad tik mirusių mes gailimės, juos gražiai prisimename, apverkiame ir užkeliame ant pjedestalo. Koks nors aikštingas paauglys, kuriam atrodo, jog gyvenimas nėra nė grašio vertas, nes „niekas manęs nesupranta“, nesunkiai gali pasidaryti išvadą, kad tik mirtis atneš tą taip laukiamą aplinkinių meilę. Ir vaikas, kurį niekina ir iš kurio tyčiojasi mokykloje, gali netikėtai sau pačiam suprasti, kad jei tik jis numirtų, gal tuomet ir ant jo nustotų spjaudyti, o jis taptų mylimas. Ar nesate girdėję vaikų, sakančių „aš numirsiu, ir jūs visi gailėsitės…“? Ne? Tuomet ir jūs esate iš tų, kurie nėra įtraukti į „patikimų“ žmonių sąrašą.
Visi būsimieji savižudžiai kalba. Neretai jie kalba ne žodžiais, bet veiksmais ar jausmais. Atitolimas ir užsidarymas, nenoras prisileisti kito žmogaus, o kartais tiesiog nepaaiškinamas irzlumas ar vis dažniau skruostais nutekančios ašaros yra pirmasis ženklas, kad gyvenimas tampa vis labiau nemielas. Net ir dažnėjantis svaiginimasis norint užsimiršti – ne visuomet „pasileidimo“ kriterijus… O tas nuvertinantis „jei kalba apie savižudybę, tai niekada nesižudys“ tėra tik dar vienas mūsų abejingumo įrodymas. Bet tik nuo mūsų priklauso, ar būsime įtraukti į „patikimų“ žmonių sąrašą, nes kenčiančiam kartais tereikia išsikalbėti.
Bet ir kalbėti mes nesame išmokyti. Mums būdingiau „neužversti kitų savo bėdomis“, „nevarginti ašaromis“, nes juk „vyrai neverkia“, ir dar daug visokiausių prisigalvotų kvailysčių, sakančių, kad mes turime būti „stiprūs“, „susitvarkyti patys“. Čia aš vis cituoju. O kad jūs žinotumėte, kiek daug kartų šių ir panašių žodžių išklausau savo kabinete. Tad nesistebiu, kad tiek daug mūsų verčiau pasirenka pasitraukimą iš gyvenimo, nei galimybę atsiverti, pasikalbėti ir išleisti iš savęs tą skausmą, kuris mūsų dvasioje atlieka juodą darbą.
Neretai mano pacientai sako, kad jiems palengvėja, vien garsiai įvardijus savo bėdą. Ir nieko čia nėra keista, nes šiuo paprasčiausiu žingsniu mes tą sunkią naštą nuimame nuo pečių ir padedame prieš save. O iš šalies pasižiūrėti į bet kokią problemą visuomet lengviau, nei bandyti ją narstyti viduje.
Mano dalia – vis atsigręžti į vaikystę ir ten ieškoti visų mūsų negandų šaknų. Nemaža dalis tų, kurie laiko save viską ir apie viską išmanančiais, iš mano profesijos brolių šaiposi, mat mes tik ir kapstomės po vaikystę. Bet dar kartą pakartosiu: visi mes iš ten ateiname. Ir galbūt jūs, kurie taip ją niekinate, turite dėl ko? Ir gal dėl to šiandien netampate tais, kurie neįtraukiami į „patikimų“ žmonių sąrašą? O vaikystėje slypi daug mūsų paslapčių…
Viena mano pažįstama papasakojo, kaip ji „auklėjo“ savo dukrelę, kai ši nenorėjo valytis dantų. Ji pamokė, kad jei dukra nesivalys dantų, tai „juose užsiveis tokios kirmėlytės, kurios viską sugrauš“. Turbūt dantis ta mergaitė tikrai ėmė valytis, bet ar nepagimdė savyje dar vienos baimės, sakančios, kad joje gali veistis visokios pabaisos?
O kitas vis auklėjo savo vaiką, kad jei šis bus negeras, tai teks kviesti policiją ir atiduoti jį į kokius nors vaikų namus. Mūsų, suaugusiųjų, išmonei ribų nėra: mes savo vaikus gąsdiname piktais kaimynais, čigonais (teatleidžia man niekuo dėti romų tautybės žmonės), raganomis, gydytojais su ilgais ir aštriais švirkštais ar kitomis negandomis.
Ir ką? O kaip priversti vaikus klausyti? Jau girdžiu tokius klausimus, bet ir aš noriu užduoti klausimą: o kodėl mes stabdome nemalonų mums vaikų elgesį, rodydami jiems neigiamą rezultatą? Kodėl nesugebame jiems parodyti teigiamų pusių, kurių duos teigiamas elgesys? Kodėl negalime pasakyti paprastai: jei tu valysiesi dantukus, būsi sveika ir niekuomet nesirgsi? Arba kodėl, užuot grasinę iškviesti policiją kambario nesusitvarkančiam vaikui, nepasiūlome kartu nuveikti ką nors malonaus, nes tam turėtume daugiau laiko, jei kambarys būtų greičiau sutvarkytas?
Mes kažkodėl renkamės grasinimus ir bausmes, nors net ir griežtesni pedagogai pataria greta lazdos principo naudoti ir saldainį. Ir taip pamažu esame išbraukiami iš vaiko „patikimų“ žmonių sąrašo. Augdamas toks nelaimėlis suvokia, kad „patikimų“ apskritai šiame pasaulyje nėra, nes jį valdo vien bausmės ir gąsdinimai. O kančia tampa kasdienybe – net ir Bažnyčia, deja, mus moko įprasto „mea culpa“… Tai vieną kartą ir tampame tiek kalti, kad nebematome kitos išeities, tik nubausti save, pasitraukiant iš šio pasaulio.

Kalbėtis mes nesame išmokyti. Mums būdingiau „neužversti kitų savo bėdomis“, „nevarginti ašaromis“, nes juk „vyrai neverkia“, ir dar daug visokiausių prisigalvotų kvailysčių.

Žymaus aktoriaus savižudybė ir girto Seimo nario smūgiai žmonai tėra ledkalnio viršūnė – Lietuvoje girtavimas pasiekė epideminį mastą.

„Ar jūs – alkoholikas?“ – praėjusią savaitę „Veidas“ tiesiai paklausė Seimo nario konservatoriaus Egidijaus Vareikio, kuris, būdamas neblaivus, pakėlė ranką prieš žmoną. Sutuoktinė, su kuria politikas pragyveno 32 metus, neblaiviam vyrui puolus smurtauti pati kreipėsi į policiją. „Savo ligos istorijoje tokios diagnozės neturiu“, – teatsakė E.Vareikis ir skubiai nutraukė nemalonų pokalbį.
Kas iš tikrųjų įvyko tą savaitgalį Seimo nario namuose? Ar tai iš tiesų buvo netikėta organizmo reakcija į po kelerių metų abstinencijos pavartotą alkoholį, kaip dabar ginasi pats E.Vareikis, ar nuolatinio girtavimo pasekmė ir galbūt jau ne pirmas bandymas smurtauti šeimoje, tik šįkart tai jau galutinai perpildė artimųjų kantrybės taurę? E.Vareikis kartą jau teisinosi dėl svaigalų – kai 2008 m. įkliuvo vairuodamas neblaivus. Tačiau nei tada, nei dabar viešai nepripažino, kad yra priklausomas nuo alkoholio, nors apie tai dabar užsimena jo žmona, o politiko bendražygiai jau be užuolankų patvirtina: E.Vareikis – jau ilgus metus alkoholikas. Pasak parlamentarų, jam nedelsiant reikalinga pagalba, nes priešingu atveju pasekmės gali būti nebeatitaisomos.
„Visi žymiausi psichiatrai, priklausomybių specialistai sako, kad vienintelis šansas, norint išsivaduoti iš alkoholizmo, yra pripažinti sau ir kitiems, kad tu esi priklausomas nuo alkoholio. Kaip numato Minesotos programa, turi pasakyti: aš, Naglis Puteikis, esu alkoholikas, man reikalinga pagalba. Ir tuomet ta pagalba atsiranda, tik tada įsižiebia viltis iš to išsivaduoti“, – kad viešas ligos pripažinimas galėtų padėti E.Vareikiui atsitiesti, neabejoja jo partijos kolega Naglis Puteikis. Jis yra vienas nedaugelio Lietuvos politikų, kuris neslepia, kad taip pat kovoja su potraukiu alkoholiui.
„Puikiai suprantu, ką reiškia gerti ir nebegalėti sustoti“, – priduria N.Puteikis. Jis alkoholiu svaiginosi daugybę metų: šeši bokalai alaus per dieną buvo tapę norma, o jei norėdavo, kaip pats sako, „nusmigti“, išgerdavo septintą. N.Puteikio gyvenimas ėmė virsti nuolatinėmis išgertuvėmis, kol vieną dieną tada dar tik būsimam Seimo nariui atsivėrė akys. Permainoms tuometinis Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas ryžosi po to, kai būdamas visiškai girtas buvo sulaikytas pareigūnų ir atsidūrė areštinėje. „Akyse ir dabar aiškiai matau tą vaizdą: policininkai atrakina areštinės duris, įeina žurnalistai, fotografuoja mane, o aš sėdžiu kampe kaip žiurkė… Kitą dieną visų atsiprašiau ir nustojau gerti. Ši istorija man padėjo sustoti. Žinote, ir dabar karts nuo karto „Lietuvos ryte“ pasirodanti mano nuotrauka už grotų pakankamai gerai motyvuoja…“, – teigia svaigalų atsisakęs N.Puteikis.
Politikas tikina, kad alkoholikų yra ir kiekvienoje Seimo frakcijoje, ir kituose svarbiuose valstybės postuose, tačiau dauguma jų šį klastingą polinkį slepia, kolegų nuodėmes kaip įmanydami dangsto ir jų politiniai bendražygiai. Todėl tik tokios istorijos, kokioje netikėtai atsidūrė E.Vareikis, atverčia kortas. „Yra tokių, kurie gali išgerti pusę litro degtinės, bet jų akys, veidas neparausta, nejusti net kvapo, kai jie kalba, todėl tu, sėdėdamas metro atstumu, nieko net neįtarsi“, – kad ne vien tarp žemiausių visuomenės sluoksnių, bet ir tarp Lietuvos elito yra gausu neatsispiriančiųjų alkoholiui, tvirtino N.Puteikis.
Savo kailiu patyręs, kokia pavojinga gali būti draugystė su alkoholiu, N.Puteikis ne kartą siūlė pagalbą kai kuriems parklupusiems kolegoms. Pamatęs, kad į alkoholio liūną vis giliau grimzta Rokas Žilinskas, jis ne kartą bandė priversti jį atsitokėti: „Pamačiau, kad jis nebevaldo padėties, ir tris kartus susitikęs jam sakiau: „Rokai, tu alkoholikas, tau „ragas“, užsimuši girtas – juk vienas gyveni“. O jis man triskart atsakė, kad neturi problemų dėl alkoholio. Kai pakartojau jam tai ketvirtą kartą, jis jau neneigė, kad turi problemą. Ir po savaitės jo veidas jau buvo šviesesnis“, – prisimena N.Puteikis ir priduria: „Na, o Vareikis – atvirkštinis procesas. Tąsyk kai papuolė neblaivus prie vairo, jis sakė: klystu, atleiskit, turiu problemų, bet pasitaisysiu, o šįryt frakcijoje puolė visus kaip žvėris neigdamas savo priklausomybę. Dabar jis yra atsidūręs pavojingiausioje situacijoje ir jei mes jo nesustabdysim, kokią dieną jis galbūt įlips girtas į automobilį ir ką nors sužalos“, – nuogąstauja N.Puteikis.
Ką E.Vareikiui, dabar ieškančiam išėjimo iš alkoholio liūno, patartų per šį košmarą jau taip pat perėjęs parlamentaras R.Žilinskas? Jis prašo visų pirma duoti kolegai erdvės atsikvėpti: „Aš suprantu, kad iš politiko mes reikalaujame nepriekaištingos reputacijos, tačiau to reikalaudami turėtume įvertinti ir asmenines žmogaus pastangas, kurias jis deda siekdamas atsitiesti, atitaisyti pašlijusią reputaciją bei susidoroti su neganda, kuri yra alkoholis. Nepatarinėsiu nieko, tik prašysiu jūsų ir kitų, kurių dėmesį prikaustė ši istorija, suprasti, kad žmogus atliko viešą išpažintį, o tai jau yra labai daug. Dabar jam reikia duoti erdvės išsilaižyti tą žaizdą, kurią jis padarė sau, savo šeimai, savo bendražygiams“, – sako R.Žilinskas.
Neseniai viešai prisipažinęs, kad jau daug metų grumiasi su priklausomybe alkoholiui, R.Žilinskas sako, kad viešumas yra jo terapijos dalis – būdas vėl nepatekti į užburtą alkoholizmo ratą, iš kurio pagaliau ištrūko. Lūžis, paskatinęs politiką sukaupti valią pokyčiams, įvyko prieš keturis mėnesius.
„Aš jau seniai kovoju su šita bėda ir vienu metu man atrodė, kad galiu nuo jos apsisaugoti tiesiog slopindamas save vaistais – raminamaisiais. Tą kartą, nepraėjus išgertų vaistų poveikiui, aš išgėriau dar vaistų, o tada dar alkoholio. Mano sesuo ir draugė, paskambinusios man maždaug vienu metu, suprato, kad su manimi kažkas ne taip, jos susiskambino tarpusavyje, o tada draugė metė darbus ir puolė pas mane, pakeliui iškvietė ir greitąją pagalbą. Kai ji ir greitoji atvyko, aš buvau jau pradedamas paralyžiuoti. Tai reiškia, kad jei būčiau nuėjęs miegoti, būčiau daugiau nebeatsikėlęs. Tada supratau, kad ribą jau peržengiau, man dievulis davė bilietą atgal ir aš šito bilieto iš rankų jau nebepaleisiu“, – atvirauja R.Žilinskas. Pasak politiko, riba tarp pasilinksminimo ir priklausomybės yra plona kaip voratinklio gija, ir vartojančiajam alkoholį labai sunku pajusti, kada jis ją peržengia. „Mane tai labai išgąsdino, kai aš supratau, kad nebežinau, kur yra ta riba, kai aš jau gulėsiu prie kioskelio arba tarpuvartėje gersiu denaturatą“, – prisipažįsta politikas.
Šiandien R.Žilinskas mokosi gyventi ir linksmintis be alkoholio. Seimo narys neslepia, kad vartoja specialius vaistus, blokuojančius fermento, padedančio skaidyti alkoholį, kepenyse gamybą. Tai reiškia, kad jei jis vėl paragautų alkoholio, atsidurtų reanimacijoje. „Tai tarsi tramdomieji marškiniai, kurie išmoko tave gyventi be alkoholio. Po kurio laiko man šitų vaistų jau nebereikės, bet mes pasiliekame eiti peilio ašmenimis – viena vienintelė taurelė gali vėl nublokšti į balą, iš kurios tu arba pakilsi, arba ne.“

Geria ir vargšai, ir elitas

Vien tarp žymių Lietuvos rašytojų, aktorių, politikų ir verslo atstovų suskaičiuotume ne vieną dešimtį, kurie taip ir nepajėgė pasipriešinti šiai gniuždančiai priklausomybei. Pastarąjį dešimtmetį alkoholis pasiglemžė daugybę iškilių meno ir kultūros veikėjų, įžengusių vos į penktą šeštą dešimtį ir galėjusių dar ilgus metus džiuginti mus savo talentu, gyvybių. Vieni jų, kaip rašytojai Ričardas Gavelis, Sigitas Geda, Valdemaras Kukulas ar Tomas Arūnas Rudokas, lėtai užgeso patys, kiti, kaip aktorius Vytautas Šapranauskas, nebepakeldami įtampos ir konflikto su savimi, pasirinko savižudybę. Visos šios kūrybingos asmenybės tapo alkoholio ir savo silpnumo aukomis.
Tačiau viešos alkoholizmo ir girtavimo dramos, kurių epicentre atsiduria žymūs menininkai ar politikai, tėra ledkalnio viršūnė – kiekvienais metais Lietuvoje vartodami alkoholį suserga, nusižudo, žūva avarijose, paskęsta, mirtinai sušąla ar degraduoja dešimtys tūkstančių žmonių. Vis dėlto šios viešos istorijos turi ir teigiamų bruožų – jos padeda keisti Lietuvoje susiformavusį alkoholiko įvaizdį ir atkreipia valstybės bei visuomenės dėmesį į nebevaldomu tapusį girtavimo šalyje mastą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
„Pagaliau pripažįstama, kad alkoholis yra didelė problema ir šią bėdą gali turėti ne tik asocialūs asmenys, stovintys šlapiu klynu prie konteinerio, bet ir labiausiai gerbiami visuomenės atstovai, – sako Vilniaus universiteto toksikologijos centro vadovas Robertas Badaras. – Iš tiesų yra visai nesvarbu, kokiai visuomenės grupei tave priskiria, elitui ar užribiui. Tavo kepenys, inkstai, smegenų struktūra, priklausomybės esmė dėl to niekaip nesikeičia. Politikai, menininkai taip pat žmonės, o išbandymas šlove yra labai sunkus dalykas – turi būti stipri asmenybė, kad su tuo susidorotum.“
Ąžuolyno klinikos direktorius gydytojas psichiatras Raimundas Alekna tvirtina, kad Lietuvos kaimai yra prasigėrę daug labiau negu miestai, o savižudybių lydere pasaulyje mūsų šalį daro būtent geriantys kaimo vyrai, kurių nusižudo daug daugiau nei miestiečių. Kita vertus, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovas, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas Aurelijus Veryga mano, kad tarp elito priklausomybė nuo alkoholio turėtų būti paplitusi ne mažiau, nei kituose visuomenės sluoksniuose, tačiau dėl galimybių į namus kviestis privačius blaivintojus, gydytis privačiose nuo žmonių akių paslėptose klinikose susidaro įspūdis, kad elitas gerti moka, todėl neprasigeria. „Visi tyrimai, kurie atlikti siekiant įvertinti alkoholio vartojimą, parodė, kad tarp alkoholį vartojančių skirtingo išsilavinimo ir socialinės padėties žmonių nėra didelių skirtumų. Tik elitas geria brangius gėrimus, o neturtingi pigiausius, jei visai neturi pinigų – geria odekoloną. Bet visi galų gale gauna tą patį etilo alkoholį, – teigia A.Veryga. – Diplomatai sako, kad jie patenka į rizikos grupę, nes jiems pagal protokolą priklauso išgerti, aktoriai gali sakyti, kad juos dažnai vaišina po spektaklių, o gydytojai – kad jiems pacientai butelių prineša, bet kai koks nors kaimo žmogus važiuoja malkų pas kaimyną, tai irgi dažniausiai gauna išgerti. Kontekstai labai skirtingi, o rezultatas išeina panašus. Skirtumas tas, kad jei koks Jonas prisigėręs kaime važiavo su arkliu, tai nelabai įdomu, o jei Seimo narys girtas davė žmonai į nosį, tai visiems įdomu pasidarė.“
Kaip šiuolaikinis mokslas apibūdina alkoholizmą ir kuo žalingas gali būti alkoholio vartojimas?
Alkoholizmas ir girtavimas, kaip sako Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis, yra viena baisiausių šių dienų žmonijos rykščių, stumianti žmogų į degradaciją bei susinaikinimą, labiausiai lemianti trumpą lietuvių, palyginti su kitais europiečiais, gyvenimo trukmę, didesnį sergamumą, savižudybių mastą, mirčių avarijose ir nuo kitų išorinių priežasčių kiekį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Policijos pareigūnų girtavimą lemia aukštas girtavimo lygis visoje šalyje, sunki ekonominė, finansinė ir socialinė vidaus sistemos būklė, sako laikinasis policijos vadovas Vizgirdas Telyčėnas, iš generalinio policijos komisaro pareigų pasitraukęs po girto Trakų rajono policininko sukeltos tragiškos avarijos.

“Girtavimą policijoje didžiąja dalimi lemia aukštas girtavimo lygis visoje šalyje, neretai, beje, sukeliamas ir nemenko nedarbo bei su tuo susijusių psichologinių bėdų”, – interviu “Vilniaus dienai” sakė V.Telyčėnas.

Anot jo, įtampą alkoholiu pareigūnai mažina ir dėl bendros sunkios ekonominės, finansinės bei socialinės padėties tiek visoje šalyje, tiek policijoje. Be to, daugeliui pareigūnų esą trūksta motyvacijos.

“Niekuomet nebuvau šalininkas to, kad ekonominės ir socialinės problemos būtų sprendžiamos skriaudžiant pareigūnus. Be jokios abejonės, didesni atlyginimai ir, apskritai, motyvacija darbe, priverstų labiau saugoti savo darbo vietas. Tikiuosi, kad kada nors ateis laikas, kai politikai pradės spręsti kurį laiką apleistas policininkų atlyginimų ir motyvacijos problemas”, – teigė V.Telyčėnas.

V.Telyčėnas pirmadienį prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikė atsistatydinimo prašymą. Jis prisiėmė atsakomybę už du žmones per eismo įvykį galimai pražudžiusį neblaivų Trakų rajono policininką Sigitą Šostaką.

Praėjusio sekmadienio naktį magistraliniame kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda, Elektrėnų savivaldybėje, S.Šostako vairuojamas nuosavas automobilis “Audi A6″ atsitrenkė į ta pačia kryptimi važiavusį automobilį “Opel Vectra”, vairuojamą žinomo Kauno gydytojo 64 metų Rimgaudo Kazimiero Žuko. Per eismo įvykį žuvo du “Opel Vectra” vykę žmonės, dar du sužaloti. Pareigūnui nustatytas 1,16 promilės girtumas.