„Tikriausiai nė nenumanote, ką jaučia žmogus, matydamas į jį skriejantį akmenį? O jei jis dar neturi galimybės apsiginti – negali jo paimti? Iki šiol manęs neapleidžia šis vaizdinys“, – mokykliniais metais patirtu bejėgiškumo jausmu dalijasi 21-erių Martynas Girulis.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Pasaulis šiandien pažįsta jį kaip pirmąjį neįgalų asmenį, savo atkaklumu ir tikėjimu išsikovojusį galimybę vadintis bioninės rankos savininku.

Nuo pat mažens vaikinas iš Pagėgių savivaldybės Mociškių kaimo norėjo būti panašus į aplinkinius. Giliai širdyje jis tikėjo taip ir būsiant, deja, laukti teko 21 gyvenimo metus.

Jau deformuotomis rankomis ir kojomis šį pasaulį išvydęs M.Girulis gimė su negailestingos diagnoze – artrogripoze (remiantis Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, Lietuvoje nuo šios ligos kenčia dar 36 asmenys). Nuo pat mažens matydamas, kaip atkakliai dėl jam svarbios galimybės žengti savomis kojomis grumiasi jo tėvai – Danguolė ir Rimas Giruliai – ir švedų medikai, M.Girulis išmoko vieną svarbiausių gyvenimo pamokų: tikėti ir nesiliauti bandyti, kol pasiseks. Prireikė šešių operacijų, bet Martynas atsikovojo iš likimo galimybę vaikščioti.

Kaip prisimena buvęs Natkiškių pagrindinės mokyklos direktorius ir matematikos mokytojas, šiandien prisistatantis kaip švedų humanitarinės organizacijos atstovas Lietuvoje Tadas Girčius, šios istorijos herojus nuo mažens pasižymėjo stipria valia ir atkaklumu siekdamas savo tikslų. Išmokęs vaikščioti Martynas ėmė svajoti apie galimybę pasirūpinti savimi: ji slėgė mintis, kad gali likti našta aplinkiniams, taigi ėmė veikti.

Laiškas, pakeitęs gyvenimą

Nuo gimimo sūnumi besirūpinanti ir aplink jį savo gyvenimą dėliojanti D.Girulienė, kuri ne tik lydėdavo savo atžalą į mokyklą, bet ir dirbo joje, stengdamasi jam pagelbėti, galima sakyti, viena pirmųjų sužinojo apie jo pasiryžimą kreiptis į austrų medikus. Nei jos, nei kitų šeimos narių toks Martyno atkaklumas nesužavėjo, priešingai, būta mėginimų jį atkalbėti. „Tačiau Martynas buvo toks įsitikinęs savo sėkme, kad negalėjome prieštarauti. Tik šiandien suprantu, kad jo tikėjimas ir veržimasis pirmyn jau tada iš pagrindų keitė gyvenimą: turėdamas bioninę ranką jis toks laimingas. Pakanka į jį pažvelgti, kad tuo įsitikintum“, – pasakodama apie kasdien vis didesnę pažangą darantį sūnų džiūgauja Martyno mama.

Nulaikyti šakutę, atsidaryti šaldytuvą, užsirišti batraištį, įsipilti į stiklinę vandens daugeliui mūsų yra įprasti ir mechaniškai atliekami veiksmai, tačiau žmogui, kuris niekada nevaldė rankų, tai kainuoja didžiules pastangas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.