BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Galimybė laisvai keliauti ir dirbti, geresni keliai, švaresnis vanduo, kiti infrastruktūros projektai, auganti ekonomika – šie plika akimi matomi narystės Europos Sąjungoje rezultatai beveik nepadarė mūsų laimingesnių. Daugelis socialinių ir subjektyvių visuomenės rodiklių per 12 metų beveik nepakito. Akivaizdu, kad niekas artimiausioje ateityje iš Briuselio neatvyks ir stebuklų lazdele nepamos – pokyčiai priklausys nuo vietinių lyderių ir reformų.

Ir 1990-aisiais, ir 2012-aisiais patenkintų savo gyvenimu žmonių Lietuvoje, Eurobarometro duomenimis, buvo tiek pat – mažiau nei pusė. Tik prasidėjus karui Ukrainoje pasitenkinimas gyvenimu staiga ėmė kilti ir 2015-ųjų pradžioje pa­sie­kė 74 proc. rodiklį. Sukrėtimai netolimoje Rytų kaimynystėje mobilizavo, sutelkė visuomenę ir leido šiek tiek realistiškiau vertinti savo būvį.

Būtent tai, o ne į įvairias sritis investuoti ES milijardai atliko reikšmingesnį vaidmenį. Galbūt tai reiškia, kad po 2020-ųjų, kai tiesioginė parama Lietuvai greičiausiai gerokai sumažės, jokių pastebimų visuomenės būsenos pokyčių nepajusime?

Parama davė ne tik naudos

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Liutauras Gudžinskas pabrėžia, kad vertinant ES poveikį Lietuvos gyvenimui ir visuomenės raidai struktūrinė parama, sudaranti apie 4 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, nėra didžiausią naudą teikiantis veiksnys. Svarbiausi pažangos postūmiai buvo prisijungimas prie vidaus rinkos, užsienio kapitalo ir investicijų atėjimas, skandinavų bankų įsitvirtinimas Lietuvoje. Visa tai tiesiogiai atsiliepė BVP augimui, kuris buvo vienas didžiausių tarp visų ES narių. Maždaug dvigubai išaugo ir įvairios gerovės politikos finansavimas.

Maždaug 1,2 proc. BVP – vidutiniškai tokio dydžio struktūrinė parama galėjo nukeliauti ne visai skaidriais pagrindais. Skaičiai nemaži, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje situacija gali būti panaši.

„Struktūrinės paramos vertinimų yra įvairių. Naujausias tyrimas parodė, kaip struktūrinė parama skatino korupciją šalyse narėse. Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pa­vyzdžiai rodo, kad maždaug 1,2 proc. BVP – vidutiniškai tokio dydžio struktūrinė parama galėjo nukeliauti ne visai skaidriais pagrindais. O tai būtų maždaug trečdalis visos paramos, kurią šios trys šalys gavo iš ES. Skaičiai nemaži, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje situacija gali būti panaši“, – sako mokslininkas.

Vis dėlto, net jeigu iki trečdalio paramos nukeliauja ne visai ten, kur reikia, ES skiriami milijardai sudaro nemažą Lietuvos biudžeto eilučių dalį. Ar politikai ir valstybinės institucijos yra pasirengę jų bent iš dalies netekti ir gyventi taupiau bei racionaliau?

„Nemanau, kad Lietuva labai jau ruošiasi šitam gyvenimui be papildomos fi­nansinės žarnelės. Taip, kartkartėmis apie tai pakalbama, bet bijau, kad kol mes realiai nepajusime, jog esame atskiriami nuo tos masyvios finansinės paramos, tol ir ne­prisirengsime. Net sunku įsivaizduoti, kaip pri­sirengti gyventi be paramos. Tiesiog ateis metas, kai būsime pastatyti į naują si­tuaciją ir joje turėsime kapstytis. Aš, priešin­gai nei kai kurie, sakantys, kad po 2020 m. ateis pasaulio pabaiga, taip nemanau. Kaip iki 2004 m. kažkaip gyvenome, taip gyvensime ir po 2020-ųjų“, – situaciją vertina SEB banko generalinio direktoriaus patarėjas ekonomistas Gitanas Nausėda.

Jo teigimu, svarbesnis klausimas šiuo metu yra tai, kaip pavyks išnaudoti paskutinį dosnų struktūrinės paramos laikotarpį – ar bus elgiamasi panašiai kaip per praėjusį laikotarpį, kai daug pinigų buvo skirta viešosioms erdvėms tvarkyti ir gražinti, kas savaime jokios pridėtinės vertės nekuria, o dažnai dar ir reikalauja papildomų lėšų priežiūrai, ar investicijos bus nukreiptos produktyvesne linkme. Iš šio proceso rezultatų paaiškės, ar 2020-uosius pasitikti bus lengviau.

Biudžetas greičiausiai mažės

Daugelis požymių rodo, kad kito ES finansinio laikotarpio biudžetas gali būti mažesnis – Bendrijoje ir taip apstu finansinių iššūkių bei įtampų. Tai ir Graikijos sunkumai, ir netolygus šalių narių vystymasis, nežinia, kaip baigsis ir Didžiosios Britanijos referendumas dėl išstojimo, galintis pakoreguoti daugelį planų.

Šiuo požiūriu Lietuvai iš dalies pasisekė, kad mes turėjome dar du pakankamai didelės finansinės paramos laikotarpius, tik kitas klausimas, kaip sugebėsime patys tuo pasinaudoti.

„Tokiomis aplinkybėmis tikėtis, kad ES biudžetas bus riebesnis, būtų tikrai naivu, nes akivaizdžiai matome, jog šalys vis garsiau kelia balsą dėl optimalaus ES funkcionavimo, dėl to, kuriuos klausimus būtina perduoti jai, o kurie turi būti sprendžiami nacionaliniu lygiu. Gali būti, kad pasigirs tam tikri kritikos balsai dėl centralizuoto biudžeto ir centralizuoto lėšų skirstymo. Šiuo požiūriu Lietuvai iš dalies pasisekė, kad mes turėjome dar du pakankamai didelės finansinės paramos laikotarpius, tik kitas klausimas, kaip sugebėsime patys tuo pasinaudoti“, – teigia G.Nausėda.

Nors tiek pagal BVP procentą, tiek pagal vienam gyventojui tenkančią paramą Lietuva gauna bene didžiausią parama visame ES Rytų bloke, tiksliai įvertinti, kiek tai prisideda prie ekonomikos augimo, sudėtinga ir konkrečių tyrimų šioje srityje nėra daug: visuomet sunku atskirti, kiek augimą lemia finansinės injekcijos ir kiek – laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas. Ekonomisto vertinimu, tai užtikrina apie 2–2,5 proc. papildomą metinį BVP augimą. Netekus tiesioginių injekcijų, svarbesnis bendros rinkos principas niekur nedings.

Reformos laukia ten, kur ES nesikiša

Lietuvos narystės ES patirtis rodo, kad tos viešojo gyvenimo sritys, kurias ES integracija ir teisė apima mažiausiai, yra labiausiai atsilikusios, reformos jose lėčiausiai skinasi kelią. Tai visų pirma švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų sritys. Ar galime tikėtis, kad silpstančią Bendrijos integraciją į plotį pakeis inte­gracija į gylį ir tai pagaliau padės sutvarkyti problemiškiausiais valstybės gyvenimo sritis?

L.Gudžinsko manymu, toks scenarijus mažai tikėtinas, nes bet koks integracijos gilinimas artimiausiu metu vargu ar įmanomas. „Iš kitos pusės, yra daugybė tyrimų, rodančių, kad išorinis ES spaudimas keistis politiniam elitui kovojant su korupcija ar atliekant kažkokias reformas paprastai nėra lemiamas. Ypač tais atvejais, tarkime, gerovės politikoje, kai remiamasi gerųjų praktikų sklaida. Vargu ar pati ES ir jos faktorius čia gali kažką tokio lemti. Esminis dalykas yra politinė valia šalies viduje. Turi ateiti tam tikri lyderiai, o visuomenė turi iš jų pareikalauti, kad būtų daromos esminės reformos šiose srityse“, – įsitikinęs politologas.

Švietimo ar sveikatos apsaugos srityse sektinų pavyzdžių toli ieškoti nereikia – kaimyninė Estija ėmėsi reformų vos atkūrusi nepriklausomybę ir tūkstantmečių sandūroje, o pasiekti rezultatai yra tikrai neblogi. Be to, Estijos socialinio teisingumo indeksas gerokai aukštesnis tarp visų ES narių, kai Lietuva tėra tarp vidutiniokų.

Tikėtis, jog ES parama ir įtaka paskatins proveržį šiose srityse, neleidžia ir faktas, kad didžioji dalis tiesioginių lėšų iki šiol atitekdavo statybininkams ir jų vykdomiems projektams, ne itin kreipiant dėmesio, kiek darbo vėliau turės rekonstruotos bibliotekos ar ligoninės.

Sunkiausia pasiekti politinį sutarimą

Tyrimai rodo, kad ir politinis sutarimas dėl tų klausimų, kurie yra susiję su tiesioginiu ES teisės perėmimu ar taikymu, parlamente pasiekiamas lengviausiai. Apskritai, kai kuriais vertinimais, iki trečdalio Lietuvos teisėkūros sudaro europinių normų perkėlimas į nacionalinę teisę. Tačiau būtent tose srityse, kurių ES normos neapima, sprendimus priimti sunkiausia.

„Tam yra bent kelios priežastys: kairiųjų ir dešiniųjų jėgų priešprieša, tam tikra poliarizacija ir nesugebėjimas rasti sprendimo ar tęsti pradėtų darbų, dažnai daug ką mėginant keisti. Kitas dalykas – vadinamoji inercija. Sveikatos apsaugos, švietimo politikos ir aukštojo mokslo sektoriuose esama daug sovietinio palikimo. Kažkas reformuota, bet daug kas iki šiol vyksta nuo senų laikų. Ši institucinė inercija, kai nebuvo reformų, dar labiau gilėjo ir atlikti reformas tampa dar sudėtingiau. Tai apsunkina paties konsensuso paieškas“, – padėtį apibūdina L.Gudžinskas.

G.Nausėda priduria, kad nesėkmingos politinio sutarimo paieškos apsunkina ir bet kokį optimalų ES lėšų panaudojimą. Pavyzdžiui, nežinant, kokios siekiame švietimo reformos, pinigų skyrimas tai ten, tai šen bendro vaizdo visiškai nekeičia.

Artimiausi iššūkiai

Taigi artimiausi Lietuvos visuomenės raidos iššūkiai mažai susiję su tuo, kur link vystysis Europos Sąjunga ir kaip jai pavyks susitvarkyti su šiandieninėmis krizėmis. L.Gudžinsko manymu, svarbiausia šiandien – pažaboti korupciją, kurios lygis, ypač savivaldos lygmenyje, tebėra didelis, o tai atitinkamai veikia ir viešąsias paslaugas regionuose. Taip pat būtina realiai susirūpinti socialinėmis problemomis ir užtikrinti jų sprendimo finansavimą bei kaip nors suvaldyti emigracijos iššūkį šalies demografijai.

Norint to pasiekti reikia neišvengiamai didinti valdymo kokybę ir gerinti bendrą politikos turinį. Nors formalios demokratijos procedūros Lietuvoje veikia kone pavyzdingai, žmonės jos veikimu vis tiek yra nusivylę, nepasitiki valstybės institucijomis. Visi šie procesai tarpusavyje susiję.

„Konstatuojame, kad Lietuvoje didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų arba atvirkščiai – išplaunama vidurinė klasė. Patys turime ir mokesčių politikos, ir socialinių išmokų, ir darbo rinkos politikos svertų, kurie tą nelygybę galėtų sumažinti. Bet pirmiausia reikia konstatuoti faktą, kokios yra didžiausios problemos: ar atotrūkis tarp turtingų ir nepasiturinčiųjų, ar negausi vidurinė klasė, kas sukuria pavojų, kad šalis bus nestabili, nes vidurinė klasė dažnai ir stabilizuoja politinį ir ekonominį gyvenimą. O jei jos Lietuvoje nėra, turbūt reikėtų galvoti, ką galima padaryti, kad ji taptų laisvesnė“, – sėkmės receptų ieško G.Nausėda.

Kukli lietuviška daržovė žiedinis kopūstas, arba kalafioras, muzikanto Marijaus Mikutavičiaus lūpomis visuomenėje sukėlė audrą ir įliejo naujų garsų į jau šiek tiek pabodusią melodiją pavadinimu „kodėl kyla kainos“.

Arūnas MILAŠIUS

Nors iš pirmo žvilgsnio melodija ta pati: netoliaregiai vartotojai skundžiasi, kad kainos kyla, nors aukšti valdininkai, turtingi prekybininkai ir atsakingi politikai su Statistikos departamentu priešakyje tikina, kad ne. Viskas kainuoja tiek pat, kiek iki euro, o jei kas ir atpigo ar pabrango, tai ne realybė, o tik atskirai paimto vartotojo atminties trumpumo pasekmė. O jei ir brango, tai tik dėl to, kad Lietuvoje įvesti ir patvirtinti laisvosios rinkos dėsniai, kurių visi šventai laikosi.

Dar pernai rudenį Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius, pripažino, kad prekybos tinklai drastiškai didina savo dalį prekės kainoje.

Įdomioji šios istorijos dalis ta, kad ši vieninga daina buvo gana trumpa, nes paaiškėjo, jog atmintis trumpa ne tik politikų, kas nestebina ir jau senokai nebepiktina, bet ir pačių prekybininkų. Mat šie besiteisindami ir beporindami apie laisvosios rinkos ekonomiką bei laisvę nustatyti kokias tik nori kainas ir tai, kad jokių antkainių jie nedidina ir niekuo nepiktnaudžiauja, patys jau buvo prisipažinę, jog savo dalį kainoje didina.

Dar pernai rudenį Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius, VŽ pripažino, kad prekybos tinklai drastiškai didina savo dalį prekės kainoje. To negalima tiesiogiai vadinti antkainiu, nes ši dalis paslepiama po įvairiais mokesčiais nuoskaitomis ir kitomis rinkos ekonomikoje naudojamomis kainodaros formomis.

Dar blogiau, tame pat tekste, išspausdintame VŽ, Dainius Dundulis, UAB „Norfos mažmena“ savininkas, atvirai teigia, kad per penkerius metus prekybininkų dalis padidėjo apie 2 proc.

O dar blogiau, kad visi kažkaip pamiršo apie lygiai prieš metus garsiai skelbtą kainapjūtę, turėjusią nutikti prekybininkų pelno sąskaita.

Trumpa šios istorijos dalis. Prekybos tinklas „Maxima“ paskelbė mažinantis daugiau kaip tūkstančio maisto produktų ir kitų prekių, kurios sudaro kasdienį lietuvių pirkinių krepšelį, kainas. Apie mažėjančias kainas paskelbė ir „Iki“.

Dar įdomesnis skaičius – skirtumas tarp prekybos centrų pirkimo ir pardavimo. Šis skaičius per metus ūgtelėjo 51,8 proc., arba 35,4 mln. eurų.

„Maximoje“ pigiau kainuoja net 1015 populiariausių prekių: pienas, duona, mėsa, vaisiai ir daržovės, konditerijos ir kulinarijos gaminiai, gėrimai, taip pat nemaža dalis pramoninių prekių. Vidutiniškai jų kaina „Maximos“ parduotuvėse, kaip skelbia bendrovė, visoje Lietuvoje sumažėjo 13 proc.

Prasidėjus „kalafioro skandalui“ Sta­tis­ti­kos departamento paskelbtuose skaičiuose kainapjūtė neatsispindėjo.

Visos šios istorijos buvo sėkmingai užmirštos, tačiau jas teko prisiminti, kai analitikai, kurie mato truputį daugiau nei žodžių junginį „laisvoji rinka“, pradėjo analizuoti statistinius duomenis. Tiesa, šiek tiek kitokius, nei skelbė Statistikos departamentas, pagrįsdamas, kad kainos nekito ir viskas yra gerai, tik keistieji vartotojai nesuvokia, ko nori.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, penkių didžiųjų prekybos tinklų apyvarta (apmokestinama PVM) augo 10,6 proc., o mokėtinas PVM, kuris priklauso nuo kainų pokyčio, – 31,4 proc.

Dar įdomesnis skaičius – skirtumas tarp prekybos centrų pirkimo ir pardavimo (už kiek prekybininkai nusipirko prekių iš tiekėjų ir už kiek pardavė). Šis skaičius per metus ūgtelėjo 51,8 proc., arba 35,4 mln. eurų.

Prekybinės ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kai rinkoje dominuoja vienas ar du prekybos tinklai, dauguma tiekėjų tampa įkaitais.

VMI duomenimis, pernai pirmąjį ketvirtį penki didieji prekybos centai sumokėjo 44,8 mln. eurų mokesčių (be įmokų „Sodrai“). Šiemet per tą patį laikotarpį – 52,7 mln. eurų. Šiuos duomenis surinko analitikas Gitanas Nausėda.

Įdomioji dalis, kad šiame fone taip ir nepasigirdo tiekėjų balso. Kodėl – atsakymo ilgai ieškoti nereikia: įmonės bijo, ir bijo ne be pagrindo.

Prekybinės ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kai rinkoje dominuoja vienas ar du prekybos tinklai (Lietuvoje dainas užsako Nyderlanduose registruotas didžiausias prekybos tinklas), dauguma tiekėjų tampa įkaitais. Tik kelios tarptautinės korporacijos, pavyzdžiui, „Coca-Cola“, „Procter & Gamb­le“, kurios į reklamą vien Lietuvoje investuoja šimtus milijonų eurų, diktuoja kainas ir prekybininkai priversti nusileisti jų reikalavimams.

Jei parduotuvėje nebus sauskelnių, kurios tinka mylimam kūdikiui, ir skalbimo miltelių, kurie nekelia alergijos mažyliui, tėvai tiesiog eis į parduotuvę, kurioje sauskelnių yra. Su keliais tokiais tiekėjais mėgino kovoti „Norfa“. Po audringų diskusijų ir rinkodaros bangų prekybininkai tyliai atidavė geriausias vietas išskirtiniams tiekėjams, nes šie sugebėjo sukurti tokius prekių ženklus, paskui ku­riuos eina pirkėjai.

Prekybininkų argumentas paprastas: ne­norite – nevežkite. Norinčiųjų vežti mūsų są­lygomis bus visada.

Lietuvos gamintojai buvo keletą kartų užsimiršę ir pamėgino eiti šiuo keliu, tačiau kelias buvo trumpas. Jei prisiminsime bendrovių „Švyturys-Utenos alus“ ir „Maxima LT“ kovas, kai milžinai susikibdavo dėl kainos (pastarasis susidūrimas – šiemet, kai kilo klausimas, ant kieno pečių guls išlaidos dėl taros depozito), nusileisti turėdavo gamintojas. Prekybininkų argumentas paprastas: ne­norite – nevežkite. Norinčiųjų vežti mūsų są­lygomis bus visada. Tiesa, oficialiai tai skam­ba „rastas kompromisas“. Koks tas kompromisas, nekomentuoja nė viena pusė – komercinė paslaptis.

Tuo labiau kad į mūsų prekybos centrų lentynas vis sparčiau braunasi užsieniečiai – daugėja lenkiškų, vokiškų, baltarusiškų, ukrainietiškų maisto produktų. Tai tik dar viena priežastis spustelėti vietinį tiekėją. Net lietuviški pieno produktai, kurie dar neseniai buvo tarsi mūsų perdirbėjų vizitinė kortelė, po truputį lentynose slenkami tolyn.

Pernai metus praktiškai visi didieji pieno perdirbėjai baigė pelningai.

Tiesa, tai dar vienas pavyzdys, kad ne viskas juoda ir balta. Šį kartą priežastis – ne tik prekybininkų galia: perdirbėjai mėgino praradimus dingus Rusijos rinkai perkelti ant Lietuvos vartotojų pečių. Tai buvo patogu, nes, kaip rodo tie patys Statistikos departamento duomenys, nors pieno supirkimo kaina krito keliolika procentų, produktų kaina lentynose liko stabili kaip prie tvoros prikaltas plakatas. Statistiškai sumenko tik keliais procentais, nors pienas pigo keliolika. Pernai metus praktiškai visi didieji pieno perdirbėjai baigė pelningai.

Bėda tik ta, kad į mūsų daržą atėjo lenkai, kurie produkto kainą skaičiuoja ne pagal tai, „kiek norėtųsi“, o pagal tai, už kiek perkamas pienas. Jogurtas, kuris netoli Varšuvos gaminamas iš Lietuvoje pirkto pieno, kainuoja iki trečdalio pigiau nei toks pat jogurtas, pagamintas Lietuvoje iš lietuviško pieno. Kodėl – kol kas atsakinėti nesivargina nei perdirbėjai, nei prekybininkai.

„Lidl“, kurio visi laukia, neišgelbės. Iš pradžių tvarką, kuri realiai atitiktų deklaruojamą laisvąją rinką turime įvesti patys.

Tačiau kuklus kalafioras galbūt privers praverti paslapties uždangą, gaubiančią prekybininkų ir tiekėjų santykius, už kuriuos vis brangiau moka pirkėjai. Vis dar lieka tikimybė, kad užsienio tiekėjų, visuomenės ir galbūt (yra ir tokia tikimybė) politikų bei atsakingų institucijų spaudimas pagaliau grąžins į prekybą skaidrius rinkos santykius. „Lidl“, kurio visi laukia, neišgelbės. Iš pradžių tvarką, kuri realiai atitiktų deklaruojamą laisvąją rinką turime įvesti patys.

"Scanpix" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Dešimtmetį mieste pusryčiaujantis finansų analitikas Gitanas Nausėda (52 m.) sako, kad pagal mitybos įpročius jis lojalus pilietis. Ne vienus metus rytinę kavą įprastai tą pačią valandą ir toje pat vietoje šiokiadieniais prieš darbą gurkšnojantis pašnekovas juokauja, kad norintiems dažniau jį matyti tereikia išsiaiškinti rytinės mitybos įpročius.

Pavartyti spaudą ir susikaupti prieš laukiančią darbo dieną viename iš Vilniaus gatvės restoranų įpratęs G.Nausėda neslepia, kad ankstyvų pusryčių pasirinkimas mieste gana skurdus: „Daugelis maitinimo įstaigų 7 val. dar nedirba, taigi panoręs ankstyvų pusryčių atsitrenki į užrakintas duris.“ Nebent beldiesi į degalinių parduotuves, viešbučių restoranus ar sostinės salotų barą, pusryčių tradicijas tęsiantį jau gerą dešimtmetį.

Situacija šiek tiek gerėja laikrodžio rodyklei pasislinkus link 8 val., tuomet viena po kitos duris veria kepyklėlės, kavą, skirtą išsinešti, ruošiantys kavos tinklai, picerijos, kuriose jau galima rasti ir pusryčių.

Jei tik verslas pajus didėjantį žmonių norą išlaidauti, tokių vietų ir progų nepritrūks.

Vos pusmetį ankstyvus lankytojus kviesti pusryčių pradėjęs vienos populiariausių sostinės kavinių vadovas Simas Slabačiauskas viliasi, kad pusryčių tradicija taps neatsiejama miestiečių gyvenimo dalimi, o ateityje šis įprotis dar labiau stiprės. Kiti pašnekovai pritaria, kad jei tik verslas pajus didėjantį žmonių norą išlaidauti, tokių vietų ir progų nepritrūks.

Kai lyginame šiandieninę situaciją su ankstesniais metais, akivaizdu, kad verslininkai užčiuopia bundančią didžiųjų miestų pusryčiautojų arteriją, todėl daugėja rytais pusryčius siūlančių priebėgų (per metus duris Vilniuje atveria panašiai dvi naujos vietos).

Nors sveikatos specialistai ir nepritaria šiuo metu įsigalėjusiai jaunimo madai į tuščią skrandį rytais pilti įvairiaskonę kavą, tiesiog gatvėje pusryčiaujantys jaunuoliai į tai numoja ranka ir sulaukę savo eilės viename iš sostinę apraizgiusio tinklo kavinių baristos prašo dvigubos mokos (latė kavos variantas, panašus į turinietišką kakavos gėrimą „Bicerin“).

Pastaraisiais metais atliktų apklausų duomenimis, lietuviai ėmė maitintis sveikiau.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Stukas, remdamasis vi­suomenės mitybos įpročių tyrimais, sako, kad Lietuvoje pusryčiauja panašiai 88 proc. gyventojų. Didžiausiu lūžiu rytiniame tautiečių valgiaraštyje galima vadinti tai, kad kone dešimtmetį karaliavusius sumuštinius išstūmė kiaušinienė, košė ir dribsniai. Taigi pastaraisiais metais atliktų apklausų duomenimis, lietuviai ėmė maitintis sveikiau. Tačiau dalis visuomenės ir toliau nepusryčiauja, o tai lemia kur kas didesnį kūno masės indekso augimą (nustojus pusryčiauti rizika nutukti padidėja net iki 4,5 karto).

Pasak dietologų, didžioji dalis pusryčiautojų rytais valgo namie, kiti – darbe ir tik nedidelis procentas gyventojų ankstyvų pusryčių dairosi mieste. Dažniau valgyti namie pusryčiautojus skatina ne vien pragmatiniai motyvai – įprotis skaičiuoti pinigus, bet ir būtinybė rytais nuvežti atžalas į ugdymo įstaigas bei pusryčiavimo ne namuose tradicijos nebuvimas.

„Apmaudu, bet dalis lietuvių pusryčius vis dar suvokia kaip „šlapianką“ su batonu bei sviestu ir nesupranta, kodėl turėtų už tai permokėti. Tačiau pusryčių meniu restorane nėra greitai pagaminamas maistas, todėl principas – galiu ir pats – šiuo atveju netinka“, – aiškina kulinarinio tinklaraščio autorius Andrius Užkalnis.

Daug keliaujantis Vyno klubo savininkas Arū­nas Starkus sako, kad pusryčių mados – kintantis dalykas: „Dar prieš dešimtmetį Prancū­zijoje paprašius rimtesnių pusryčių, tarkime, kiaušinienės, į lankytoją buvo žvelgiama kaip į iškrypėlį. Žinant, kad vietiniams įprastai užtenka kavos ir bandelės, toks požiūris tampa šiek tiek aiškesnis. Tiek prancūzų, tiek italų pusryčiai gana saldūs, taigi su sočiais lietuviškais juos sunkiai sulyginsi.“

Tik daugiau keliavę tautiečiai, pajutę kelionių ilgesį, mieste ima žvalgytis šviežiai spaustų sulčių, vaisių salotų, traškių prancūziškų ragelių ir pan.

Keli lankytojai yra įsirengę rytinį biurą, susitikinėja su klientais, kiti tiesiog ramiai pusryčiauja.

Dar 2004 m. ankstyvų pusryčių tradiciją (nuo 7 val.) sostinės salotų restorane pasiūliusi Reda Sutkienė neslepia: pirmieji restorano veiklos metai buvę itin sunkūs. Lankytojų tokia paslauga neviliojo, tačiau R.Sutkienė nenuleido rankų ir po dešimtmečio ši vieta tapo viena populiariausių. Šiandien čia ankstyvų pusryčių renkasi šalia dirbantys teisininkai, advokatai, ministerijų tarnautojai. „Keli lankytojai yra įsirengę rytinį biurą, susitikinėja su klientais, kiti tiesiog ramiai pusryčiauja“, – apie įprastus restorano rytus pasakoja medicinos mokslus baigusi jo vadovė.

Nors aplink jos restoraną padaugėjo kavinių, sveikiems ir visavertiškiems pusryčiams iki šiol ištikimų klientų niekas nenuviliojo.

„Visada galima sakyti, kad niekas į ankstyvus pusryčius siūlančias kavines neina, bet juk sunku eiti, kai nesama pasirinkimo, – susiklosčiusią si­tua­ciją Vilniaus senamiestyje aiškina A.Už­kalnis, pridurdamas, kad lietuviai viešbučių restoranų bijo labiau nei velnias kryžiaus: – Tai vis dėl to valstietiško supratimo, kad ši vieta – tik už­sieniečiams.“

Iš tiesų retas, matyt, yra susimąstęs, kad ieškoti pusryčių galima ir viešbučių restoranuose. „Susimokėk atėjęs 15 ar 20 eurų ir valgyk kiek nori kone kiekviename sostinės viešbučio restorane. Visai nesvarbu, kad viešbutyje nenakvojai. Bet dažnam mūsų tai ne tik kainos, bet ir kultūros, įpročio nebuvimo reikalas. Galbūt laikui bėgant ir tai keisis“, – svarsto Viln­iaus restoranų ir barų verslo atstovas Kris­tupas Baublys, pats ankstyvus pusryčius dažniausiai pramiegantis.

Priešingai nei žmogus, kuris yra matęs visų nepriklausomos Lietuvos prezidentų pusryčiavimo specifiką. „Išskyrus Algirdą Mykolą Bra­zauską, kurio mityba rūpinosi Kristina“, – prasitaria vieno prabangiausių sostinės restoranų bendrasavininkis, Gurmanų gildijos prezidentas Romas Zakarevičius.

Aukščiausių valstybės vadovų pusryčius jis apibūdina kaip dalykinius: lengvus, greitus, burnoje nestringančius, netrupančius ir kalbėti ne­trukdančius.

Baltutėlėse lėkštėse nugulę prancūziški rageliai su skirtingais įdarais, vazose – egzotinių vaisių gausybė ir maisto pasiūla čia tokia, kaip ir pridera geriausiame restorane.

„Į pusiau padalytą prancūzišką ragelį įdėkite dešros, sūrio, o jei nemėgstate, tiesiog mirkykite jį į kavą“, – laikytis prancūziškos pusryčių linijos pus­­­ryčiaujant ragina rūpestingas restorano vadovas.

Die­tologai įspėja, kad valgant ne namie didėja rizika prisivalgyti kaloringesnio maisto.

Leisti sau taip pusryčiauti kas rytą – neabejotinai lėto gyvenimo arba netikėto praturtėjimo požymis. „Kai pasensti arba augini mažą vaiką, o gal dar tebesi jaunas lengvabūdis, gali sau tai leisti, bet priklausydamas vidurinam visuomenės segmentui galvoti apie tokią prabangą negali – vis dirbi, leki, o jei netyčia prisėdi, nejučiom ištari: va čia tai gyvenimas“, – užsisvajoja A.Starkus.

Tačiau prieš rinkdamiesi, kur pusryčiauti mieste, vis dėlto per daug neatsipalaiduokite: die­tologai įspėja, kad valgant ne namie didėja rizika prisivalgyti kaloringesnio maisto (pvz., si­rupais pagardintoje kavoje cukraus daugiau nei įprasta), bet dėl vieno sutariama – iš ryto geriau pavalgyti, nei tuščiu skrandžiu laukti pietų.

Taigi ankstyvi pusryčiai mieste – vis labiau populiarėjanti tradicija, kurią palaiko darbingo amžiaus auditorija. „Jau kuris laikas tai – jokia egzotika, o ar iškops ši tradicija ant populiarumo keteros, pamatysime“, – baigdamas gerti pus­ryčių kavą apibendrina G.Nausėda.

Naftos kainoms “pramušus” dar vieną dugną, automobilių vairuotojai gali tikėtis pigesnio kuro. Tačiau kaip tai atsilieps visai Lietuvos ekonomikai? SEB banko ekspertų teigimu, bus tiek pozityvus, tiek neigiamas poveikis.

Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano  Nausėdos, sparčiai krintant naftos kainoms, Lietuva laimi iš pigesnio energetikos išteklių importo, tačiau, kita vertus kyla globalinės ekonomikos destabilizacijos pavojus.

Lietuvos kaip energetikos išteklius importuojančios valstybės statusas leidžia džiaugtis gerėjančiu eksporto konkurencingumu pingant naftai, tačiau šio privalumo nereikėtų suabsoliutinti.

Ypač skaudžiai dėl žemų naftos kainų kenčia kaimyninė Rusija, kuri, nepaisant sankcijų ir ekonomikos krizės, išlieka svarbiausia Lietuvos užsienio prekybos partnere. Vis gilyn į dugną neriančios naftos kainos verčia mažinti daugelio šalių infliacijos prognozes ir skatina Europos centrinį banką bei daugelį kitų pasaulio centrinių bankų laikytis itin žemų palūkanų normų politikos.

„Lietuvos kaip energetikos išteklius importuojančios valstybės statusas leidžia džiaugtis gerėjančiu eksporto konkurencingumu pingant naftai, tačiau šio privalumo nereikėtų suabsoliutinti“, – teigia G.Nausėda.

Anot ekonomisto, naftos kainų mažėjimas yra globalus reiškinys, todėl mūsų gamintojų situacija, palyginti su konkurentais, keičiasi gana nežymiai.

Vis dėlto darbo užmokesčiui lenkiant darbo našumo didėjimą, pradėjo augti vienetinės darbo užmokesčio sąnaudos ir šis reiškinys yra būdingas būtent Baltijos šalims. Pripažįstant, kad Lietuvai reikia sparčiai vytis Vakarų Europą vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, verslui būtina ieškoti darbo našumo didinimo rezervų, siekiant išlikti konkurencingu vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Net tie atbukę ekonominių reiškinių stebėtojai, kurie žiovauja pasitikdami kiekvienus Naujuosius metus, turėtų suklusti. 2016 m. bus įvairiausių transformacijų pasaulyje ir Lietuvoje metas, kai didėja tikimybė susidurti su netikėtais institucijų ir paprastų namų ūkių elgesio pokyčiais, kurie savo ruožtu dar labiau išklibins ekonominę pusiausvyrą. Kaip niekada didelė atsakomybė tenka ekonomikos reguliuotojams, nesvarbu, kas jie būtų – respektabilūs centrinių bankų valdančiųjų tarybų nariai ar kaklaraiščius pametę „Syriza“ politikai.

Federalinio atsargų banko (FED) pirmiausia laukia velniškai sunki užduotis sugrįžti prie „normalių“ (įprastų ankstesniuose verslo cikluose) palūkanų normų, nepažeidžiant trapaus makroekonominio stabilumo tiek JAV, tiek visame pasaulyje.

Kiekybinio skatinimo politika anapus Atlanto baigėsi, tačiau palūkanų normos liko dugne ir ilgainiui, atsigaunant kreditavimui ir didėjant pinigų apyvartos greičiui, ims kelti infliacijos pavojų.

Priešingai nei greitiems ir įsiutusiems automobilių vairuotojams, centriniams bankams nepakanka pasukti monetarinio vairo paskutinę akimirką prieš kliūtį. Dėl pinigų politikos inercijos reikia imtis veiksmų bent 6–9 mėnesius iki problemos, nes kitaip bus per vėlu. Tartum patvirtindamas tai, FED gruodžio 16-ąją kilstelėjo bazines palūkanas nuo 0–0,25 iki 0,25–0,5 proc.

Daugelis Lietuvos ekonomikos plėtrą prognozuojančių institucijų tikisi, kad 2016 m. šalies BVP augs sparčiau nei 2015 m.

Ypač su nerimu į ateitį žvelgia kylančių rinkų valstybės, kurioms dolerio palūkanų didėjimas gresia kapitalo grįžimu į JAV, o drauge ir vietos akcijų bei valiutos rinkos griūtimi. Palūkanoms kylant JAV doleris brangs, todėl sustiprės spaudimas mažėti pasaulinėms naftos kainoms (tarp šių rodiklių egzistuoja atvirkštinė priklausomybė). Tai kels galvos skausmą tokioms valstybėms kaip Rusija, Venesuela ar neturtingoms Artimųjų Rytų šalims, kurioms naftos doleriai yra verkiant reikalingi norint išsikapstyti iš gilios ekonominės krizės.

Nei dabartiniai, nei būsimieji FED sprendimai nesukuria jokio spaudimo Europos centriniam bankui (ECB) daryti tą patį. ECB mėgina dorotis su visai kitokiu iššūkiu: kaip palūkanų normų ir pinigų kiekio priemonėmis įkvėpti gyvybės Europos ekonomikai, kai fiskalinė politika stovi viešųjų finansų stabilumo tarnyboje ir nėra tiek anticikliška arba keinsistiška (skamba kaip kalambūras), kiek norėtųsi.

Galime sužinoti, kad dabartinio kiekybinio skatinimo užmojo – 60 mlrd. eurų per mėnesį – nepakanka verslo kreditavimui įsibėgėti ir vyriausybių skoloms užkamšyti, todėl sriubos šaukštas keičiamas į samtį.

Palūkanų normų srityje taip pat galime sulaukti naujienų, ypač atsižvelgiant į tai, kad naftos kainos paniro į didesnį gylį, nei tikėtasi, ir infliacijos priartėjimo prie ECB taikomo 2 proc. orientyro tikimybė minimali.

Kita vertus, centrinio banko galva jau remiasi į palūkanų reguliavimo lubas, taigi tolesnis žygis į neigiamų palūkanų teritoriją lemtų netipinius verslo subjektų ir gyventojų elgesio pokyčius. Pavyzdžiui, grynųjų pinigų paklausos padidėjimą. Pastarasis reiškinys tikrai nėra tarp ECB prioritetų.

Pigus, palyginti su JAV doleriu, euras tikrai nėra kliuvinys ECB kelyje. Pirmiausia silpnas euras didina Vokietijos ir kitų į dolerio zoną daug eksportuojančių Europos valstybių konkurencingumą. Antra, euro zonai nėra ko baimintis importuojamos in­fliacijos užkrato, nes energijos išteklių kainos juda priešinga kryptimi.

Kažkuria prasme šioks toks importo prekių pabranginimas pasitelkiant euro nuvertėjimą yra joks kriminalinis nusikaltimas, o veikiau siekiamybė, kai stengiamasi išsivaduoti iš defliacijos – silpnos paklausos – spiralės košmaro.

Naftos rinkoje viskas eis tik blogyn naftą eksportuojančioms valstybėms. JAV Kong­reso frakcijų lyderiams pavyko pasiekti kompromisą dėl įstatymo projekto, leisiančio tęsti JAV vyriausybės finansavimą, taip pat panaikinsiančio draudimą eksportuoti naftą, kuris priimtas XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje kilus naftos krizei.

Naftos pasiūla padidės, o kainos mažės, jei OPEC nesiims riboti naftos gavybos kvotų. Tai yra dar vienas nežinomasis, į kurį atsakymą gausime galbūt jau pirmaisiais metų mėnesiais. Atrodo, žemiau 40 JAV dolerių už barelį žymos užsibuvusi naftos kaina gąsdina net tas naftos kartelio nares, kurios iki šiol spinduliavo olimpinę ramybę.

Situacijai nepasikeitus, jau vasarį ar kovą OPEC gali sušaukti nepaprastąjį posėdį ir pereiti nuo žodžių prie darbų.

Lietuvos eksporto rinkos Nr. 1 Rusijos 2016-aisiais laukia antrieji iš eilės recesijos metai. Nesutariama tik dėl BVP kritimo dydžio. Optimistai apsiriboja simboliniu procento nuosmukiu, pesimistai įžvelgia ekonomikos susitraukimą iki 5 proc.

Kaip žinoma, 2015 m. lažybas dėl Rusijos akivaizdžiai laimėjo skeptikai. Kad ir kaip būtų, Lietuvos eksportas į Rusiją toliau mažės, tik jau ne tiek dėl politinių priežasčių ir sankcijų, kiek dėl smunkančios Rusijos perkamosios galios. Beveik neabejotina, kad kitąmet Rusija užleis pagrindinės Lietuvos eksporto partnerės vaidmenį, tik neaišku, ar Latvijai, ar Lenkijai.

2015 m. Lietuva gerai padirbėjo mažindama priklausomybę nuo nenuspėjamos Rytų kaimynės energetikos srityje. Veikia suskystintųjų dujų terminalas Klaipėdoje, užbaigtas elektros jungčių su Švedija ir Lenkija projektas, suteikiantis skandinaviškos elektros alternatyvą. Ši aplinkybė lems bendro importo iš Rusijos mažėjimą, tiesa, šioje srityje Rusija neturi rimtų konkurentų ir toliau išliks lyderė.

Daugelis Lietuvos ekonomikos plėtrą prognozuojančių institucijų tikisi, kad 2016 m. šalies BVP augs sparčiau nei 2015 m. Pavyzdžiui, SEB bankas prognozuoja, kad 2015 m. ekonomika išaugs 1,8 proc., o 2016-aisiais – 2,8 proc.

Esminė spartėjimo prielaida yra euro zonos ekonomikos atsigavimas. Tik jis tebėra klampus ir gali pateikti staigmenų. Net santykinai tvirtos būklės Vokietijos ekonomika negali pasigirti itin optimistiniu augimo vektoriumi ir serga įprastomis žemyninės Europoje „ligomis“ – lėtokai stiprėjančia vidaus rinka, eksporto jautrumu Kinijos ir kitų kylančių rinkų sunkumams, neaiškia pabėgėlių krizės atomazga.

Laikydami BVP kilimo tempo spartėjimą pagrindiniu Lietuvos ekonomikos raidos scenarijumi, privalome pasirengti ir,  pavyzdžiui, užsitęsusiam 1–2 proc. BVP augimo laikotarpiui.

Mūsų valdžia, kaitinama artėjančių Sei­mo rinkimų, pesimistinius scenarijus bloškia nuo stalo ir kitų metų valstybės biudžeto planą grindžia šviesia ekonomikos augimo perspektyva, kuri leidžia suderinti, atrodytų, sunkiai suderinamus tikslus – papenėti daug išsižiojusių burnų ir išlaikyti padoraus lygio, t.y. maždaug procento BVP, fiskalinį deficitą.

Tikėkimės, kad net ir neišsipildžius optimistinėms makroekonominėms pranašystėms bus galima pasinaudoti pernai išbandytu ginklu – užtikrinti biudžeto įplaukų didėjimą efektyviau administruojant mo­kesčius ir kovojant su šešėliu.

Lietuvos gyventojai iš analitikų daugiausia pasitiki komercinio SEB banko prezidento patarėju Gitanu Nausėda, kuris maždaug du kartus lenkia artimiausius konkurentus, rodo žurnalo IQ užsakymu atliktos “Vilmorus” apklausos duomenys.

G.Nausėda teigė pasitikintys beveik 60 proc. apklausos dalyvių, tuo tarpu antroje vietoje esančiu Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriumi Raimondu Kuodžiu ir trečioje vietoje esančia Laisvosios rinkos instituto prezidente Rūta Vainiene – mažiau kaip po 30 proc. apklaustųjų.

Toliau eilės tvarka išsirikiavo “DnB Nord” banko analitikai Rimantas Rudzkis ir Jakaterina Rojaka, SEB banko analitikė Julita Varanauskienė, nepriklausomas analitikas Stasys Jakeliūnas, Nerijus Mačiulis, tyrimo metu dirbęs ISM vadybos ir ekonomikos universitete, o šiuo metu einantis “Swedbank” vyriausiojo ekonomisto pareigas, “Swedbank Markets” tarnybos vadovas Lietuvoje Tomas Andrejauskas ir “Danske Bank” analitikė Violeta Klyvienė.

Pasitikinčių šiais analitikais gyventojų yra mažiau kaip po 20 proc., tačiau tokie įvertinimai jiems tenka todėl, kad didžioji dalis apklaustųjų jų paprasčiausiai nežino.

Premjeras Andrius Kubilius mato tik tokią alternatyvą: arba didinti mokesčių naštą, arba pensininkai liks be pensijų, o mokytojai – be algų. Ar yra kitas būdas sumažinti valstybės biudžeto deficitą? To teiraujamės finansų ekspertų: SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, “Swedbank Markets” tarnybos vadovo Lietuvoje Tomo Andrejausko ir “Parex” banko valdybos pirmininkės Almos Vaitkunskienės.

VEIDAS: Ar įmanoma 2012 metais biudžeto deficitą sumažinti iki Mastrichto kriterijaus – 3 proc.? Jei taip, ar tikrai vienintelis būdas – didinti mokesčių naštą ir mažinti socialines išmokas?

G.Nausėda: Esminis klausimas, ar mes kraujais taškydamiesi sieksime 2014-aisiais įsivesti eurą, ar vis dėlto turėsime kantrybės palaukti, kol ekonomikos atsigavimas daug mūsų žaizdų, taigi ir biudžeto, užgydys natūraliai. SEB skaičiavimais, jei išsipildys prognozės dėl ūkio atsigavimo tempų, pakaktų užsibrėžti tikslą biudžeto deficitą iki 3 proc. BVP sumažinti ne 2012 m., o 2013-aisiais – ir jį būtų galima pasiekti neįvedant naujų mokesčių, bet išlaikant šių metų dydžio viešąsias išlaidas.

Žinoma, tai nelengva, nes de facto jas reikėtų mažinti, nes išlaidos didės dėl valstybės skolos aptarnavimo išlaidų. Tačiau tai būtų vis tiek perspektyvesnis būdas, nei ir taip jau nuvargusią nuo krizės visuomenę gąsdinti naujų mokesčių galimybe. O ką pakeistų metais vėliau įsivestas euras? Jo neįsivedę 2007-aisiais, išgyvenome trejus metus ir dar kelerius išgyvensime. Žinoma, jei būtume turėję eurą, kai kuriais aspektais būtų buvę lengviau, ypač per krizės įkarštį. Taip, tai vienas motyvų pritraukti užsienio investuotojų, tačiau naivu manyti, kad jie investuotų vien dėl to.

T.Andrejauskas: Mastrichto kriterijus reikia atitikti visų pirma ne dėl euro, o dėl savęs pačių, kad neužsiaugintume skolos kaip kupros ir dėl to nekiltų problemų, kokių dabar turi kai kurios šalys, taip prarasdamos savo konkurencingumą. O biudžetas, kaip lazda, turi du galus – pajamas ir išlaidas. Ekonomikai traukiantis pajamos krinta, o išlaidos savaime nepriklauso nuo ekonominio ciklo, tad jas būtina mažinti.

Premjeras taikliai identifikavo dar vieną bėdą – toleranciją šešėlinei ekonomikai ir kontrabandai. Suprantama, tai ne iš lengvo gyvenimo, tačiau Estijoje taip pat sunkmetis, bet šešėlinės ekonomikos dalis ten gerokai mažesnė, nes visuomenė to netoleruoja.

A.Vaitkunskienė: Biudžeto deficitą sumažinti įmanoma, jei to bus imtasi skubiomis, realiomis ir efektyviomis priemonėmis. Tačiau didinti mokesčius nėra ta išeitis, kuri Lietuvoje veikiančioms įmonėms padėtų sumokėti daugiau mokesčių valstybei. Mokesčių našta, ypač tenkanti smulkiajam ir vidutiniam verslui, gana didelė, todėl, manau, pagrindinės biudžeto deficito mažinimo priemonės turėtų būti tokios: pirma, reikia detaliai peržiūrėti ir mažinti valstybės administracines valdymo išlaidas, antra, mažinti šešėlinės ekonomikos dydį. Štai jau septyneri aštuoneri metai bankai siūlo, kad dirbančiųjų atlyginimai būtų pervedami tik į mokėjimo korteles, juk tai mažintų vokelių egzistavimo galimybę, bet tai nėra įgyvendinama.

VEIDAS: Kaip vertinate svarstymus įvesti naujus nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius?

G.Nausėda: Nesu prieš nekilnojamojo turto mokestį, tačiau nerimą kelia politikų manymas, kad jis biudžetui pridės daug pajamų. Juo neturėtų būti apkrauta didžioji dalis visuomenės, bet valdančiosios koalicijos politikai mano, kad tą mokestį, tegul ir nedidelį, reikia įvesti visiems. Manau, tai būtų gana pavojingas būdas ir su juo nesutikčiau.

T.Andrejauskas: Lyginamoji analizė rodo, kad Lietuva pagal mokesčių naštą – antra trečia nuo galo tarp ES narių, be to, mūsų apmokestinimo bazė siauresnė, vadinasi, naujų mokesčių galimybė yra. Tik nereikia perlenkti lazdos, o mokesčių pakeitimai turi būti prognozuojami, jų negalima priimti per naktį. Pavyzdžiui, dėl nekilnojamojo turto mokesčio visuomenė turi iš anksto žinoti, kaip būstas būtų apmokestinamas. Automobilių mokesčiai yra daugelyje šalių, o vadinamasis degalų bako mokestis skatintų pirkti taupesnius automobilius, pamažu pereiti prie elektromobilių.

A.Vaitkunskienė: Vadinamieji žalieji, t.y. automobilių, mokesčiai būtų lašas jūroje, nes visuomet atsiranda įvairių išlygų. Jeigu kalbėsime apie nekilnojamojo turto mokestį, turėtų būti pradėta nuo tinkamo jo įvertinimo (nes jau turime karčios patirties, kas nutiko, kai vykdant pirminį valstybės turto privatizavimą jis nebuvo įvertintas tinkama verte) ir tinkamos sistemos. Čia pavyzdys galėtų būti Rygoje įdiegtas mokestis už prastai prižiūrimą nekilnojamąjį turtą. Turėtų būti apmokestinamas tik neprižiūrimas, netinkamai naudojamas ir akivaizdžiai perteklinis turtas.

VEIDAS: Ar palaikytumėte siūlymus mažinti socialines išmokas?

G.Nausėda: Apie pensijų mažinimą negali būti nė kalbos, atvirkščiai – artimiausiu metu reikės parengti kompensacinį mechanizmą, kaip jos bus grąžinamos. Motinystės išmokų mažinimas – karšta tema visuomenėje. Jų palyginimas su Vakarų ar Skandinavijos valstybėmis kelia minčių. Dabartinės išmokos gerina demografinę padėtį, bet klausimas, ar valstybė gali sau šiandien tai leisti.

T.Andrejauskas: Manau, per didelė prabanga mūsų šaliai turėti tokias kaip dabar motinystės išmokas. Tačiau galimybių mažinti pensijas nematau, nes jos ir taip nedidelės.

A.Vaitkunskienė: Lietuvos šiandien nepavadintume aukštų gyvenimo standartų šalimi, net negalime lygintis su Vakarų šalimis. Taip, bet kurioje šalyje socialinės išmokos turi būti adekvačios valstybės biudžeto galimybėms, tačiau, mano nuomone, Lietuvoje socialinės išmokos per mažos, jos neleidžia oriai išgyventi. Diskutuojama dėl išmokų mamoms, bet valstybė, mano manymu, turėtų pagalvoti apie dar detalesnę šeimos ir šeimos gausėjimo skatinimo programą.

VEIDAS: Kodėl bankai vis dar pamažu atveria paskolų portfelius?

G.Nausėda: Atsargumo priežastys dvejopos: objektyvios, pavyzdžiui, bankų rezultatai, blogųjų paskolų našta, dideli nuostoliai, ir subjektyvaus pobūdžio – baimė padaryti klaidų, pernelyg anksti “iššauti”. Padėtis po truputį gerėja – bankų nuostoliai mažėja, blogųjų paskolų portfelis nedidėja taip sparčiai kaip pernai. Nemanau, kad prasidėjęs atšilimas nutrūks.

T.Andrejauskas: Bankai skolina, kaip ir turėtų skolinti – įvertindami riziką. O bankų sektoriuje šiuo metu – pinigų perteklius: norime skolinti, bet nėra paklausos, tinkamų projektų.

A.Vaitkunskienė: Negalima sakyti, kad kreditavimas nevyksta – ir patys ieškome projektų, ir į mus kreipiasi, kredituojame pagal Ūkio ir Žemės ūkio ministerijų inicijuotas ES fondų finansuojamas smulkiojo ir vidutinio verslo, žemės ūkio bendrovių ir ūkininkų programas. Tačiau negalime dar aktyviau kredituoti, nes neretai gavę paraišką matome, kad įmonės dar sunkiai gali prognozuoti savo pinigų srautus, nes rinkoje ekonominiai ryšiai vis dar sutrikdyti.

Dar viena priežastis – krizė paveikė bankus tuo požiūriu, kad turime kaupti specialius paskolų atidėjinius, didžiulės darbo sąnaudos tenka esamo paskolų portfelio nemokumui mažinti. Imti aktyviau kredituoti tikimės šių metų antroje pusėje, juolab pagrindinis “Parex” bankas pasirašė sutartį su Europos investicijų banku dėl 120 mln. eurų paskolos smulkiajam ir vidutiniam verslui.

VEIDAS: Kokios Jūsų naujausios ūkio atsigavimo prognozės?

G.Nausėda: Visi skaičiavimai rodo, kad jau antrą ketvirtį, palyginti su pirmuoju, turėsime ryškų pagerėjimą. Bėda ta, kad kol kas įspūdingas šuolis tik eksporto srityje, o vidaus rinkoje, deja, ryškaus pagerėjimo nematome, ką ir prognozavome. Šių metų SEB prognozė – 1 proc. BVP augimas, bet ir ji atsargi.

T.Andrejauskas: Prognozuojame, kad šiemet BVP svyruos panašiai kaip pernai – apie nulį. Reikšmingesnį atsigavimą matome tik 2011 m., nes kol kas gerėja tik eksporto rodikliai, o vidaus vartojimas šiemet dar traukiasi, šalyje didelis nedarbas.

A.Vaitkunskienė: Pastebime du pagrindinius dalykus: sumažėjo įmonių bankrotų, nes įmonės, griežtai valdydamos savo išlaidas, peržiūrėdamos strategijas, transformuodamos savo veiklą, sugebėjo prisitaikyti prie rinkos sąlygų ir išlikti. Antra, matome tam tikrų su eksportu susijusių įmonių, taip pat ūkininkų, transporto bendrovių stabilizacijų ženklų. Tai geros prielaidos, tačiau dar ne reikšmingesnis pakilimas. 2010 m. prognozuojame 1,9 proc. BVP augimą.