Dabartinė politinė sumaištis Turkijoje lengviau suprantama atsižvelgus į tos valstybės sąrangą, kurioje kariuomenei teko pažangos variklio ir pasaulietinių vertybių sargo vaidmuo. Į diktatorių panašėjantis prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas dabar valo kariuomenę, policiją, teismus, švietimo įstaigas nuo buvusių politinių sąjungininkų – vadinamųjų giulenistų, modernaus islamo sekėjų. Platus jų įstaigų tinklas apima ir Lietuvą.
Arūnas BRAZAUSKAS
Prisiklausius kalbų apie Muhammado Fethullah Guleno (Muhammad Fethullah Gülen) sekėjų įtaką Turkijos politikai – 2016-ųjų liepą jie neva bandė ten įvykdyti karinį perversmą – beliko apsilankyti Vilniuje įsikūrusioje Baltijos ir Turkijos akademijoje „Balturka“.
Ar A.Jakšto gatvės namo nr. 7 laiptai veda į „minties Osmanų imperijos“ valdą? Būtent taip savo sekėjų gretas kartą apibūdino pats M.F.Gulenas, kurio žodžius ir raštus įdėmiai studijuoja keli milijonai žmonių. Giulenistai savo sąjūdį vadina „Hizmet“ (turk. „tarnystė“), M.F.Guleno idėjų skverbtis ir aprėptis iškėlė jį į pasaulinių reitingų – ne tiek politinių, kiek intelektinių – viršūnes.
„Minties Osmanų imperija“ Lietuvoje turi garbingų rėmėjų, nors giulenistai ir nesudaro vieningos pasaulinės organizacijos. 2010 m. kovą Lietuvos edukologijos universitete (LEU) įvyko M.F.Guleno idėjoms skirta tarptautinė konferencija „Kultūrų dialogas – dialogo kultūra“. Šio universiteto rektorius prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis tada pasakė: „Ne kartą lankydamasis Turkijos universitetuose ir gimnazijose pastebėjau, kaip gražiai suvešėjo M.F.Guleno idėjos, tapusios švietimo atrama.“
„Balturka“ patarėjais ir garbės nariais greta A.Gaižučio įvardyti LEU Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Gintautas Kundrotas, ambasadorė Halina Kobeckaitė, buvęs Vilniaus Gedimino universiteto rektorius Romualdas Ginevičius, Vilniaus miesto tarybos narė Violeta Podolskaitė.
Po lietuvių kalbos skėčiu
„Balturka“ būstinėje mane sutiko du jaunyvi ponai: akademijos prezidentas Ishakas Akay, LEU dėstantis turkų kalbą, ir direktorius Halilas Ibrahimas Akas. Kalbėjomės, apžiūrėjome patalpas.
„Balturka“ veikia jau aštuonerius metus. Pasak H.I.Ako, M.F.Gulenas moko, kad siekiant dialogo su šalimi, kurioje gyvenama, jai visų pirma reikia ką nors duoti. Vadovaudamasi šiuo principu „Balturka“ kažkada organizavo Vingio parko tvarkymą. „Gana įdomus vaizdas – tradicinėmis skarelėmis apsigobusios turkaitės su grėbliais tvarko lietuvišką parką“, – šypsosi I.Akay.
Būta donorystės akcijos, į kurią susirinko per 40 užsieniečių, iš jų 25 galėjo duoti kraujo. „Balturka“ iniciatyva Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai aukoja nedideles sumas pinigų ir sodina ąžuoliukus Kėdainių Tūkstantmečio ąžuolyne – jų pasodinta jau daugiau nei šimtas.
Akademija organizavo prancūzų, japonų, austrų kultūros pristatymus, kuriuos rengė į Lietuvą atvykę tų tautų savanoriai. 2014-aisiais „Balturka“ kaip organizatorė atstovavo Lietuvai ES paremtame projekte „Tarptautinis poetinis alfabetas“, kuris apėmė kaligrafijos mokymus, susitikimus su lietuvių poetais, kartu su LEU surengtą simpoziumą „Poezijos veidai“.
Įspūdingas projektas „Po lietuvių kalbos ir kultūros skėčiu“ įsiliejo į „Poezijos pavasarį“. Jau antri metai Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai skaito poeziją lietuvių kalba. Šv. Kotrynos bažnyčioje šįmet skambėjo ir Maironio, ir Juozo Erlicko eilės. H.I.Akas savo lietuviškiems skaitymams pasirinko himną meilei iš apaštalo Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams.
H.I.Akas studijavo informatiką, kurį laiką dirbo Stambule. Jo kolega I.Akay Rusijoje studijavo rusų kalbą ir literatūrą, Vokietijoje ėmėsi tiurkologijos doktorantūros, paskui doktorantūros studijas perkėlė į LEU, kur dėsto turkų kalbą. Pasak I.Akay, šešiasdešimties namų kaime, iš kurio jis kilęs, iki jo buvęs tik vienas žmogus, įgijęs aukštąjį išsimokslinimą, ir tas pats susijęs su M.F.Guleno sekėjais. I.Akay pasakojo apie „Hizmet“ veiklos mastą Turkijoje. Jų švietimo įstaigos parengia stojimui į universitetus, stipendijos įgalina ten studijuoti.
I.Akay teigimu, „Hizmet“ mokyklų dabar esama daugiau 170 pasaulio šalių. Antai buvusioje Jugoslavijoje vienoje klasėje mokosi tarpusavyje kariavusių tautų atstovai: serbai, kroatai, bosniai. Tai atliepia M.F.Guleno propaguojamai dialogo idėjai. Pasak I.Akay, M.F.Gulenas, kol dar gyveno Turkijoje, prie vieno stalo sugebėjo susodinti žmones, atstovaujančius regimai nesutaikomoms jėgoms: musulmonams, alavitams, kurdams, pasauliečiams nacionalistams, kairiesiems.
Ar šiems simpatiškiems turkams, „Balturka“ prezidentui ir direktoriui, Turkijoje gresia nemalonumai vien dėl sąsajų su M.F.Gulenu? Gal keblumų Turkijoje gali kilti ir tiems lietuviams, kurių pavardės ir veidai šmėžuoja akademijos tinklalapyje? Tai nėra neapibrėžti dalykai, nes pernai Turkijos valdžia M.F.Guleno sekėjus įvardijo kaip teroristinę organizaciją.
Tokie klausimai skatina patyrinėti su M.F.Gulenu susijusius faktus.
Įtakingiausias pasaulio pamokslininkas
M.F.Gulenas gimė 1941 m. Turkijoje, kaime netoli Erzurumo miesto. Jo tėvas buvo imamas, Korano mokovas ir pamokslininkas. Pats M.F.Gulenas gavo islamišką išsimokslinimą. Būdamas 14 metų amžiaus, pasakė pirmą pamokslą. Galiausiai tapo imamu.
Turkijos valstybė pasaulietinė, jos pozicija religijos atžvilgiu nusakoma kaip „aktyvus neutralitetas“. Tai reiškia, kad valstybė kontroliuoja viešą islamišką švietimą. Imamai laikomi valstybės tarnautojais, gauna algą iš valstybės.
1981 m. M.F.Gulenas atsistatydino iš oficialių imamo pareigų, tačiau nesiliovė pamokslavęs. Išleista per 60 jo pamokslų ir esė rinkinių, straipsniai spausdinti islamo teologiniuose bei filosofiniuose žurnaluose. Nemažai knygų išversta ir išleista įvairiomis pasaulio kalbomis, tarp jų lietuviškai. 2008-aisiais žurnalų „British Magazine“, „Prospect“, „Foreign Policy“ skaitytojai M.F.Guleną išrinko įtakingiausiu pasaulio viešu intelektualu, jis surinko per pusę milijono balsų. 2013-aisiais žurnalas „Time“ jo pavardę įrašė tarp šimto įtakingiausių pasaulio veikėjų.
Mąstymo galia ne visuomet sutampa su įtaka, tačiau M.F.Guleno atveju matome šių veiksnių vienovę. Sunku apskaičiuoti, kiek pasaulyje yra giulenistų, šio mokovo sekėjų, laikančių save prisidėjusiais prie „Hizmet“. Keli šimtai tūkstančių ar keli milijonai? Matyt, tai priklauso nuo atsidavimo mokytojui lygmens. Giulenistai nesudaro vienos organizacijos. Didžiausia matoma struktūra – Sąjunga vardan bendrųjų vertybių (angl. Alliance for Shared Values). Tai Niujorke įsikūrusi švietėjiška ne pelno organizacija.
Spėjama, kad maždaug tūkstantį giulenistų mokyklų daugiau nei 170 šalių lanko apie du milijonus besimokančiųjų. Tai pasaulietinės bendrojo lavinimo pradinės ir vidurinės mokyklos. 2011-aisiais JAV buvo apie 120 „Hizmet“ įsteigtų mokyklų, jos veikė 25 valstijose. Turkijoje būta apie 300 giulenistų vadovaujamų mokyklų, tačiau nuo 2014-ųjų valdžia jas ėmė uždarinėti. Pats M.F.Gulenas toms mokykloms esą nevadovauja, teigiama, kad nė vienoje iš jų nėra buvęs. Jo sekėjus įkvepia mokytojo ištarmė: matematikos, fizikos, chemijos studijos yra Dievo garbinimas.
Politika vis tiek pasiveja
Iki 1999 m. M.F.Gulenas gyveno Turkijoje ir stengėsi laikytis per saugų atstumą nuo islamistinių politinių partijų. Islamas ir kemalizmas (oficialioji Turkijos valstybės ideologija, kurią budriai sergi kariškiai) sunkiai sutaria. Nors buvo susitikęs su šalies premjere Tansu Ciller ir premjeru Bulentu Ecevitu, dalyvavo oficialiose ceremonijose kartu su prezidentu Suleymanu Demireliu, M.F.Gulenas vengė kontaktų su islamistinių partijų vadovais. Jau būdamas emigracijoje, jis nekomentuodavo politizuoto islamo ir Turkijos pasaulietinės valdžios konfliktų: Dorybės partijos paleidimo 2001-aisiais ir tokio pat Gerovės partijos likimo 2008-aisiais.
1999-aisiais M.F.Gulenas išvyko į JAV neva gydytis, tačiau buvo spėjama, kad jam grėsė areštas. Jau po išvykimo Turkijos televizija parodė vaizdajuostes, kuriose mokovas neva sako: „Egzistuojanti sistema vis dar valdo. Mūsų draugai, kurie užima postus įstatymo leidybos ir administracinėse institucijose, privalo išstudijuoti sistemos detales ir būti visą laiką budrūs, kad galėtų ją transformuoti ir būti naudingesni vardan islamo siekiant įgyvendinti visos nacijos atgimimą. Tačiau jie turi laukti, kol sąlygos bus palankesnės. Kitaip tariant, jie neturėtų veikti per anksti.“
Pats M.F.Gulenas teigė, kad cituotas pareiškimas ištrauktas iš konteksto. Vis dėlto 2000 m. Turkijoje jam pateikti oficialūs kaltinimai siekiant sukurti nelegalią organizaciją, besikėsinančią į pasaulietinius valstybės pamatus. M.F.Gulenui Turkijoje grėsė areštas. 2008-aisiais jau valdant R.T.Erdogano Plėtros ir teisingumo partijai (turk. AKP) šie kaltinimai buvo atšaukti. Vėlesni įvykiai parodė, kad tai tyla prieš audrą.
Priešai sąjungininkai
Nuo 2002-ųjų, kai AKP atėjo į valdžią, giulenistai su jais sudarė daugiau ar mažiau glaudžią sąjungą, tačiau nuo 2010-ųjų jų santykiai ėmė šlyti, kol galiausiai 2013-aisiais subjuro.
2014-aisiais būta valymo – Turkijos valdžia išvarė iš darbo nemažai žmonių, neva susijusių su „gretutinės valstybės organizacija“, t.y. giulenistais. Po bandymo 2016-aisiais surengti valstybės perversmą represijos prieš giulenistus tapo masinės.
Rašant apie giulenistus pati kalba reikalauja vartoti daiktavardį, kuris norom nenorom perša mintį apie monolitinį reiškinį. Iš tiesų tai veikiau žaibiškas sambūris, sulėktuvės, sąspietis – taip į lietuvių kalbą bandoma versti anglišką žodį „flashmob“. Gal tai nėra žaibiškos sulėktuvės, nes norit persiimti M.F.Guleno mokymu reikia šiek tiek laiko. Tačiau kitais atžvilgiais tai tinklas, į kurį patenkama ne su nario bilietu, o susižavėjus idėjomis. Tinklas pinasi į tarpusavyje gana nepriklausomas struktūras – visų pirma švietimo įstaigas.
Žvelgdami iš tolo ir iš šalies matome organizuotos jėgos konfliktą su vieno žmogaus idėjoms atsidavusia aplinka, kuri veikiausiai neturi griežtos struktūros, narystės, konkrečių veikimo planų, nors yra įtariama visais minėtais dalykais. Būtina pabrėžti, kad M.F.Gulenas – ne koks nors pranašas, o viso labo Korano aiškintojas, mokovas. „Hizmet“ nariai turėjo ir turi įvairaus dydžio verslų, privačių mokyklų, žiniasklaidos priemonių. Su M.F.Gulenu siejamas valdžios uždarytas Turkijos dienraštis „Zaman“, kuris prieš veiklos nutraukimą 2016-ųjų kovą išeidavo didžiausiu šalyje 650 tūkst. tiražu.
Dabartinė Turkijos valdžia represijas prieš giulenistus 2014-aisiais apibūdino kaip kontrsmūgį – atsaką į „teisėsaugininkų perversmą“, įvykusį 2013-ųjų gruodžio 17 d., kai R.T.Erdoganas, tuomet premjeras, buvo išvykęs į Pakistaną. Tada buvo suimti 52 žmonės, susiję su AKP, 14-ai iš jų pateikti įtarimai dėl korupcijos, pinigų plovimo ir aukso kontrabandos. Tarp įtariamųjų – valstybinio banko direktorius, kelių ministrų šeimų nariai. Vyriausybė galiausiai užgniaužė tyrimą, ir 2014-ųjų sausio pradžioje atleido 350 policijos pareigūnų, įskaitant finansinių nusikaltimų bei organizuoto nusikalstamumo padalinių vadovus.
M.F.Gulenas šįkart netylėjo – pareiškė, kad vyksta tarnautojų gretų valymas, o R.T.Erdoganas visą korupcijos tyrimą apibūdino kaip perversmą, kurį surengė M.F.Guleno sekėjai ir parėmė užsieniečiai.
Valstybės valstybėje
Taigi giulenistai įtarti sukūrę „gretutinę valstybė“ ar „giluminę valstybę“. Kalbama apie nerinktas, neskaidrias valdžios struktūras, darančias didžiulę įtaką politiniam gyvenimui.
Giulenistai įtarti sukūrę „gretutinę valstybė“ ar „giluminę valstybę“. Kalbama apie nerinktas, neskaidrias valdžios struktūras, darančias didžiulę įtaką politiniam gyvenimui.
Tačiau tokia sąranga, kai nerinktų valdžios darinių įtaka didesnė nei rinktų ir viešai atskaitingų, būdinga Turkijai nuo pat respublikos atsiradimo 1923 m. ir to šaknys driekiasi į Osmanų imperijos laikus.
„Stratfor“ analitikų vertinimu, giulenistų siekiai sutapo su islamistinės AKP tikslais, kai ši 2002 m. atėjo į valdžią. Giulenistai laikė AKP politiniu įrankiu, su kuriuo jie galėtų pasiekti esminių permainų valstybėje, ir norėjo iš esmės pertvarkyti valstybės institucijas, kol jų politiniai sąjungininkai iš AKP buvo valdžios viršūnėje. Būtent prieš pasaulietiškų kariškių ir nerinktų teisėjų sluoksnį susivienijo AKP ir giulenistai, kai dar buvo sąjungininkai.
Turkijos tradicinis galios centras – armija – kėlė pavojų ir vieniems, ir kitiems. Kovodama su armija AKP turėjo naudos iš M.F.Guleno rėmėjų balsų ir plataus giulenistų tinklo, kuris buvo kuriamas dešimtmečiais ir turėjo atstovų visuose valdžios lygmenyse. Spėjama, kad daugiausiai įrodymų apie rengiamus kariškių sąmokslus prieš AKP nutekino būtent valstybės institucijose dirbantys giulenistai. Kai kariškių grėsmė AKP laipsniškai sumažėjo ir partija įtvirtino civilių kontrolę karinėms pajėgoms, tarp giulenistų ir AKP prasidėjo trintis dėl to, kiek toli reikia eiti ribojant kariškių įtaką.
Kariškių valdžios bei įtakos silpninimas buvo giulenistų atsakas į bandymus nuversti keletą demokratiškai išrinktų islamistinių politinių partijų – neva dėl to, kad jos kėsinosi išklibinti pasaulietinius valstybės pamatus. Giulenistai norėjo, jog AKP griežčiau elgtųsi su kariškiais, o AKP siekė su kariškiais palaikyti darbinius santykius, kad būtų galima tvarkyti šalį.
Pasak „Stratfor“, abi jėgos, ir M.F.Guleno judėjimas, ir AKP, bandė pakeisti tarptautinį įvaizdį – nenorėjo būti siejamos su islamizmu. Jos ieškojo būdų, kaip atsiriboti viena nuo kitos ir panaudoti skirtumus, kad viešumoje atrodytų pragmatiškesnės viena už kitą.
Nesutarimai sustiprėjo, kai M.F.Gulenas viešai pasipriešino Turkijos vyriausybės sprendimui pasiųsti į Gazos Ruožą pagalbos flotilę ir taip pralaužti Izraelio blokadą. 2010 m. gegužės 31 d. Izraelio pajėgoms užpuolus turkų laivus su humanitariniu kroviniu žuvo devyni Turkijos piliečiai.
Nesutarimai dar labiau sustiprėjo 2010 m. rugpjūtį, kai Turkijos nacionalinė saugumo taryba turėjo nuspręsti dėl karininkų paaukštinimo ir naujų paskyrimų. Prieš susirenkant tarybai Turkijos teismai leido areštuoti 102 kariškius, tarp jų – kelis paaukštinimo laukiančius generolus. Taip norėta susilpninti kariškių kastą ir suteikti AKP daugiau laisvės darant paskyrimus, kurie tradiciškai buvo kariškių prerogatyva. Tačiau nė vienas aukštas kariškis nebuvo suimtas. Nors giulenistai neva spaudė dėl suėmimų, tačiau AKP anuliavo teismo orderius, kad susitartų su kariškiais dėl paaukštinimų. AKP ignoravo giulenistų reikalavimus atstatydinti vidaus ir gynybos ministrus, nes šie nesugebėjo areštuoti kariškių.
Giulenistai iki tol palaikė AKP inicijuotą konstitucinį referendumą, kuris turėjo reformuoti pasauliečių dominuojamą Konstitucinį teismą bei Aukščiausiąją teisėjų ir prokurorų tarybą. Pasak AKP atstovų, konstitucijos pataisos turėjo padaryti šias institucijas demokratiškesnes, o jų oponentai teigė, kad taip būtų sukurtos sąlygos giulenistams lengviau prasiskverbti į teisėsaugą.
2010 m. artėjant referendumui įtampa tarp giulenistų ir AKP didėjo. Aukštas policijos pareigūnas parašė knygą, kurioje teigė, kad giulenistai buvo infiltruoti į Turkijos saugumo aparatą. Tai sukėlė nerimą pasaulietinei visuomenės daliai, ėmusiai nuogąstauti, kad islamistai prasiskverbė į svarbiausias institucijas – ypač policiją ir žvalgybą. Turkijos teisingumo ministras pareiškė, kad knygoje giulenistams išsakyti įtarimai bus kruopščiai ištirti.
Giulenistų balsai buvo svarbūs APK 2011-ųjų parlamento rinkimuose, bet po 2013-ųjų „teisėsaugininkų perversmo“ tarp giulenistų ir APK prasidėjo atviras karas, kurio kulminacija – represijos prieš M.F.Guleno sekėjus po nesėkmingo karinio perversmo 2016-ųjų liepą. n
Kemalizmas, sekuliarizmas, kariškių vaidmuo
Mustafa Kemalis (1881–1938) pagrįstai vadinamas šiuolaikinės Turkijos tėvu – Ataturku. Karo mokslus baigęs reformatorius tarnavo sultono armijoje, vadovavo revoliucijai, kuri iš pradžių apribojo sultono valdžią, paskui visiškai ją panaikino. 1923 m. Turkija buvo paskelbta respublika, Ataturkas tapo jos prezidentu, valdė iki mirties 1938 m. Jo iniciatyva buvo panaikinti šariato įstatymai ir religiniai teismai, uždarytos medresės (islamo mokyklos), uždrausta daugpatystė, moterims suteikta rinkimų teisė (1934 m.), priimti europinio pavyzdžio įstatymai (civilinis kodeksas nurašytas nuo šveicariško, baudžiamasis – nuo itališko), įvesti lotyniški rašmenys, Grigaliaus kalendorius. Buvo uždraustos religinės sufijų brolijos, taip pat tradiciniai turkiški drabužiai su jiems būdingais elementais, pvz., galvos apdangalais feskomis.
Kemalizmu vadinama Ataturko politinė doktrina, paremta šešiais principais, arba „šešiomis strėlėmis“: respublika, nacionalizmu, liaudiškumu, revoliucingumu (nuolatinėmis reformomis), sekuliarizmu (valstybės ir religijos atskyrimu), valstybiškumu (reformų variklis – valstybė). Šešios strėlės pavaizduotos Ataturko įsteigtos Liaudies respublikonų partijos emblemoje.
Kemalizmo principus, paklotus valstybės pamate, sergi Turkijos kariškiai, ir toks jų vaidmuo įtvirtintas juridiškai. Turkijos armija ypač sumodernėjo po Antrojo pasaulinio karo, gavusi gausią JAV paramą. Ištikima kemalizmui kariuomenė Turkijoje ilgą laiką buvo reformų ir pažangos įrankis. Kareiviai buvo mokomi rašto, kariškiai dalyvavo neraštingumo likvidavimo kampanijose.
Kemalistinė Liaudies respublikonų partija ilgai buvo valdančioji, tačiau režimui demokratėjant prarado valdžią. Pirmasis karinis perversmas Turkijoje įvyko 1960 m., kai kariškiai nuvertė Demokratų partijos vyriausybę, apkaltinę ją pažeidus kemalizmo principus. 1971 m. pakako sekuliarizmą (pasaulietiškumą) serginčių kariškių kreipimosi į islamistinės Gerovės partijos premjerą, kad šis atsistatydintų. 1980 m. kreipimosi nepakako, ir kemalizmui ištikimi kariškiai įvykdė perversmą. Jų iniciatyva 1982 m. buvo priimta nauja konstitucija, dar labiau įtvirtinusi ypatingą valstybinį kariškių vaidmenį, kurį jiems suteikė 1960 m. konstitucija.
Kariškiai savo įtaką valstybei vykdo per Nacionalinę saugumo tarybą (turk. MGK), sudarytą iš valstybės vadovų, vidaus, užsienio reikalų, gynybos ministrų bei aukščiausių kariškių, įskaitant sausumos, oro, jūrų pajėgų vadus.
ES reikalavo iš Turkijos, kuri siekė narystės Bendrijoje, kad ši MGK pajungtų civilinei valdžiai. Juridinių žingsnių tą kryptimi buvo padaryta: 2003 m. Turkijos parlamentas reformavo MGK, 2004 m. MGK generaliniu sekretoriumi pirmąkart tapo civilis.
Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA
Loading ...