"Scanpix" nuotr.

2008 m. pirmą kartą žmonijos istorijoje daugiau nei pusė visų pasaulio gyventojų gyveno miestuose. Urbanizacijos procesas nesustabdomas ir vyksta visuose žemynuose. Miestų įtaka politikai ir ekonomikai vis didėja, o valstybės tampa tik miestų sąjungomis. Pasaulis grįžta prie panašios santvarkos, kokia buvo antikinės Graikijos laikais.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Miestų daugėja ir jie auga

Vis daugiau žmonių iš kaimo vietovių persikelia į miestus. Jie auga, jungiasi ir tampa megamiestais, turinčiais 10 ir daugiau milijonų gyventojų. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2030 m. miestuose jau gyvens 60 proc. žmonijos, tačiau ir tada urbanizacijos plėtra nesustos. Išsivysčiusiose šalyse Vakarų Europoje, Japonijoje ar JAV urbanizacija siekia net 80–90 procentų. O juk dar 1950 m. du trečdaliai žmonių gyveno kaimiškose teritorijose.

Prognozuojama, kad per kitus 15 metų vien Azijoje miestų gyventojų padaugės 250 milijonų.

Dabar sparčiausiai kraustynės į miestus vyksta Afrikoje, Kinijoje ir Pietryčių Azijoje. Prognozuojama, kad per kitus 15 metų vien Azijoje miestų gyventojų padaugės 250 milijonų. Afrikoje šis procesas vyksta labai greitai ir yra mažai kontroliuojamas, nes vargingos vietos vyriausybės nepajėgios suvaldyti srautų ir pasirūpinti tinkamu persikėlimu.

Greičiausiai auganti miestų grupė pasaulyje yra nedideli miestai iki 1 mln. gyventojų, tokie kaip Vilnius. Juose gyvena apie du trečdalius visų gyventojų. Kita įspūdingai auganti miestų grupė yra megamiestai, kuriuose per 10 mln. gyventojų: Londonas, San Paulas, Tokijas, Delis. 1995 m. jų buvo priskaičiuojama 14, dabar šis skaičius padvigubėjo.

Kai kalbame apie ekonomiką, kalbame apie miestus

Gyventojams telkiantis miestuose, jų svarba tampa vis didesnė. Visa valstybės politika pradeda suktis apie miestų plėtrą, jų problemas ir sprendimo būdus. Jau dabar urbanizuotose teritorijose sukuriama per 80 proc. pasaulio BVP, o 600 svarbiausių pasaulio miestų lemia visą žmonijos progresą. Komentuodamas miestų reikšmę valstybėms, Harvardo universiteto profesorius Michaelis Porteris sako, kad nebėra vieningos valstybės ekonomikos, o tik atskirų lokalių ekonomikų sandrauga.

Miestai tapo inovacijų židiniais, o jomis paremta žinių ekonomika kuria daug didesnę pridėtinę vertę nei žemės ūkis, pramonė ir gamyba.

Sparčią urbanizaciją paskatino technologiškai pasikeitęs žemės ūkio verslas ir gerėjančios miestiečių gyvenimo sąlygos, tačiau lemiamas veiksnys miestų naudai tapo aukštosios technologijos – internetas, telekomunikacijos, kompiuteriai. Miestai tapo inovacijų židiniais, o jomis paremta žinių ekonomika kuria daug didesnę pridėtinę vertę nei žemės ūkis, pramonė ir gamyba. Gausėjant inovacijų miestuose, daugėja verslų, daugėja darbo vietų. Miestai įgauna dar didesnį patrauklumą ir dar sparčiau traukia talentus iš kaimiškų teritorijų.

Europa yra vienintelis pasaulio regionas, kuris centralizuotomis pastangomis suvaldė miestų augimą. Vyriausybės skyrė daug lėšų ir pastangų miestietiškai gerovei ir gyvenimo ritmui į mažesnes gyvenvietes įdiegti. Nors Europoje urbanizuotų teritorijų daug, didelių megamiestų – mažai. Net 37 proc. Europos ekonomikos sukuriama mažuose miestuose ir kaimuose. Tokios subalansuotos politikos nepavyko įgyvendinti JAV ar Kinijai, ką jau kalbėti apie Lotynų Ameriką ir kitas pasaulio dalis.

Urbanizacijos iššūkiai

2007–2013 m. Lietuva į provinciją investavo daugiau nei 3,5 mlrd. eurų, tačiau gyventojų sumažėjo beveik 0,5 milijono.

Sparti urbanizacija kelia visuomenės ir politikų susirūpinimą. Kartais priemonės tampa radikalios. Raudonųjų khmerų režimas Kambodžoje jėga bandė sunaikinti miestus ir visus žmones priversti gyventi agrarinėse komunose. Tai pareikalavo milijonų žmonių aukų, tačiau nieko nebuvo pasiekta, dauguma Kambodžos gyventojų vis tiek gyvena miestuose. Kitų šalių vyriausybės nenaudoja tokių brutalių priemonių, bet leidžia labai daug pinigų, siekdamos išlaikyti gyventojus provincijoje, nors dauguma bandymų nepasiteisina. 2007–2013 m. Lietuva į provinciją investavo daugiau nei 3,5 mlrd. eurų, tačiau gyventojų sumažėjo beveik 0,5 milijono.

Daugėjant gyventojų, miestai susiduria su naujais iššūkiais, tokiais kaip tarša, spūstys ir nevienoda atskirų miestų dalių plėtra. Kai kurie miesto rajonai tampa prestižiniais, ir juose kuriasi pasiturintys žmonės, o kituose, priešingai, susidaro skurdo getai.

Viena svarbiausių miestų plėtros problemų yra būsto trūkumas. Net šį klausimą aktyviai sprendžiančioje Švedijoje trūksta 436 tūkst. būstų.

Sprendžiant tokius iššūkius atsiranda naujos ekonomikos rūšys – išmaniųjų miestų programos, elektromobiliai, dalinimosi ekonomika, daiktų internetas ir kt., kurių nebūtų be miesto kultūros.

Valstybių sėkmė priklauso nuo miestų sėkmės

Pasaulio banko studija parodė, kad ryšys tarp urbanizacijos ir BVP yra, tačiau išlieka dideli skirtumai tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Besivystančios valstybės neišnaudoja viso miestų potencialo. Tokiuose miestuose dažnai yra nepakankama infrastruktūra, ypač gatvių, neefektyviai naudojama teritorija, trūksta kompetentingos administracijos.

Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 200 tūkst. lūšnynų. Indijoje ar Brazilijoje tai jau galima vadinti pasauliniu fenomenu.

Dėl greito gyventojų gausėjimo ir procesų nevaldymo besivystančiose valstybėse aplink miestus susikuria dideli lūšnų kvartalai su savo neigiamomis socialinėmis ir kriminogeninėmis problemomis. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 200 tūkst. lūšnynų. Indijoje ar Brazilijoje tai jau galima vadinti pasauliniu fenomenu.

Profesorius Johnas Friedmannas teigia, kad miestų sėkmė ir ekonominė plėtra priklauso nuo to, kiek jie yra integruoti į pasaulio ekonomiką. Sugebėjimas konkuruoti, stiprybių išgryninimas, greitas inovacijų įsisavinimas ir naujų kūrimas traukia talentus, kuria naujas geriau mokamas darbo vietas, o tai užtikrina ne tik miesto, bet ir viso regiono ar šalies augimą. Plačiai išgarsėjęs bankrutuojančio Detroito miesto JAV atvejis iliustruoja, kad nesugebėjimas diegti inovacijų ir prisitaikyti prie pasaulio tendencijų veda į ekonominę depresiją ir gyventojų išsikėlimą. Tačiau svarbu pažymėti, kad gyventojai iš tokių žlungančių miestų beveik visada kraustosi ne į kaimo vietoves, o į kitus miestus.

Besivystančiose šalyse net 40 proc. žmonių gyvens lūšnynuose, todėl skurdo, vandens trūkumo, taršos, nusikalstamumo problemos niekur nedings, tačiau visų šių procesų centre bus miestai.

Prognozuojama, kad 2050 m. daugiau nei du trečdaliai viso pasaulio žmonių gyvens urbanizuotose teritorijose. Jose bus sukuriama absoliuti dauguma pasaulio paslaugų ir gaminių. Visos planetos ir valstybių gerovė bus visiškai priklausoma nuo miestų ekonomikos. Besivystančiose šalyse net 40 proc. žmonių gyvens lūšnynuose, todėl skurdo, vandens trūkumo, taršos, nusikalstamumo ar socialinės problemos niekur nedings, tačiau visų šių procesų centre bus miestai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio

"Scanpix" nuotr.

Geriausių vokiečių mokslininkų, tokių kaip Wernheris von Braunas, perkėlimas į JAV po Antrojo pasaulinio karo padėjo Amerikai išvystyti branduolines bei kosmines technologijas ir užsitarnauti supervalstybės titulą. Nuo to laiko pasaulinė konkurencija dėl talentų tik stiprėja. Į šias varžybas jau įsitraukė ne tik pirmaujančios Vakarų valstybės, bet ir naujos kylančios ekonomikos, tokios kaip Singapūras, Panama ar Kataras.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Ne talentai ieško darbo, o darbas ieško talentų

Vis didesnę reikšmę tiek pasaulio ekonomikoje, tiek kasdieniame gyvenime lemia aukštosios technologijos: kompiuteriai, internetas, robotai ir mobiliosios programos. Joms suvaldyti reikia vis daugiau žinių ir įgūdžių. Darbo rinka irgi reaguoja į iššūkius. Nekvalifikuotą darbą vis dažniau keičia mašinos, o darbuotojams jau nebeužtenka būti vien gerais savo srities specialistais. Darbdaviai pageidauja, kad specialistas puikiai išmanytų iš karto kelias sritis, o geros kompiuterių ar kalbų, ypač anglų, žinios yra savaime suprantamas reikalavimas.

1975 m. mažiau nei milijonas studentų studijavo užsienyje, 2010 m. tokių jau buvo daugiau nei 4 mln., o prognozuojama, kad 2025 m. skaičius išaugs iki 8 milijonų.

Norėdama atitikti tokius aukštus darbo rinkos reikalavimus, didelį spaudimą keistis patiria švietimo sistema. Iš mokyklų ir universitetų reikalaujama vis daugiau, o nespėjančios keistis mokyklos labai greitai netenka klientų vis spartėjančioje globalioje konkurencinėje kovoje. 1975 m. mažiau nei milijonas studentų studijavo užsienyje, 2010 m. tokių jau buvo daugiau nei 4 mln., o prognozuojama, kad 2025 m. skaičius išaugs iki 8 milijonų.

Valstybės institucijos ir verslo kompanijos vis labiau vertina talentų naudą tiek ekonomikos, tiek apskritai gerovės augimui. Griežtą migracijos politiką valstybės vis dažniau keičia atvirų durų politika, kuri ne tik leidžia laisvą migraciją, bet ir sudaro kuo geresnes sąlygas atvykėliams. Aišku, tai pasakytina ne apie visus migrantus, o tik apie tuos, kurie turi kvalifikaciją ir yra potencialiai naudingi. Nepageidaujamiems migrantams be kvalifikacijos sienos ir barjerai paskutiniu laiku net didėja.

Jau nebe valstybės ir įmonės sprendžia, kur bus kuriamos darbo vietos, o talentai nulemia, kur tos darbo vietos atsiras.

Pirmoji šalis, pradėjusi kryptingą kovą dėl talentų, buvo Jungtinės Valstijos. Dar 1965 m. prezidentas Lyndonas B. Johnsonas pakeitė imigracijos taisykles ­– vietoj geografinių kvotų buvo nustatytos atskiros imigracijos kategorijos, iš jų svarbiausia buvo Amerikai naudingų įgūdžių įgijusiems specialistams skatinti. Šiais laikais smarkiai sustiprėjus globalizacijos įtakai, jau nebe valstybės ir įmonės sprendžia, kur bus kuriamos darbo vietos, o talentai nulemia, kur tos darbo vietos atsiras.

Pavyzdys iš Lietuvos: pasaulinė kompanija „Uber“ nutarė atidaryti Vilniuje savo filialą tik tada, kai Lietuvoje buvo surastas talentingas, labai aukštus filialo vadovo kvalifikacinius reikalavimus atitinkantis profesionalas.

Demografiniai pokyčiai, nauji sprendimai

Talentų reikšmė pasaulio ekonomikai vis auga ne tik dėl tobulėjančių technologijų iššūkių ir aštrėjančios konkurencijos, bet ir dėl demografinių pokyčių. Thomo Malthuso teorija, kad žmonių Žemėje daugės geometrine progresija ir tai baigsis kataklizmu, jau akivaizdu, kad nepasitvirtins. Mokslininkai mano, kad po kelių dešimtmečių gyventojų skaičius pasaulyje pasieks piką ir pradės mažėti. Su tokia tendencija jau susiduria Europos šalys, Karibai, Mikronezija, Japonija, ir tokių valstybių bei regionų, kur gyventojų skaičius mažėja, vis daugiau.

Gimstamumas sparčiai mažėja ne tik išsivysčiusiose valstybėse, bet ir mažiau pasiturinčiuose kraštuose, tokiuose kaip Afrika ar Centrinė Azija, ir tai vyksta daug sparčiau, nei buvo manoma dar prieš kelis dešimtmečius.

Pirmame konkurencingiausių šalių dvidešimtuke Vakarų valstybių yra 18, tačiau sparčiai kyla nauji ekonominio augimo centrai, ir iššūkiai stiprėja.

Išsivysčiusioms Vakarų pasaulio šalims, kurių ekonomika paremta nuolatiniu augimu, nebeužtenka vietos talentų, todėl jos vis dažniau žvalgosi į užsienio kraštus ir siekia prisivilioti imigrantų, kurie padėtų išlaikyti gerovę. Kol kas Vakarams sekasi. Kaip skelbiama „Adecco Group“ tyrime, Vakarų pasaulio šalys pritraukia daugiausia talentų. Pirmame konkurencingiausių šalių dvidešimtuke Vakarų valstybių yra 18, tačiau sparčiai kyla nauji ekonominio augimo centrai, ir iššūkiai stiprėja.

Mokslas Vakaruose, karjera Rytuose

Per paskutinius 25 metus galios centrų geografija smarkiai išsiplėtė. Atsirado tokių miestų kaip Panama Sitis, Dubajus, Doha ar Singapūras, kurie dar neseniai buvo mažai žinomi, o dabar jau diktuoja pasaulines tendencijas. Jiems išaugti ir suklestėti buvo būtini talentai, o kadangi vietos švietimo sistemos tokių negebėjo greitai parengti, miestai pritraukė specialistų iš užsienio. Singapūre užsienyje gimusieji sudaro net 43 proc. gyventojų.

Maži mokesčiai, jokių darbo reglamento ribojimų ir laisvė kapitalui, nesvarbu, iš kur jis gautas. Su tokiomis sąlygomis sunku konkuruoti net Londono ar Niujorko miestams.

Nauji pasauliniai centrai mažai rūpinasi nelygybe, mažumų teisėmis, socialine apsauga, tačiau sudaro išskirtines sąlygas talentams, kurie suteikia prielaidas greitam augimui. Maži mokesčiai, jokių darbo reglamento ribojimų ir laisvė kapitalui, nesvarbu, iš kur jis gautas. Su tokiomis sąlygomis sunku konkuruoti net Londono ar Niujorko miestams, o kairiųjų politikų, kurie propaguoja lygias teises ir vienodas sąlygas visiems, ideologija patiria didžiulį spaudimą. Neseniai atskleistas vadinamasis „Panama Papers“ atvejis parodė, kad nedidelė Panama sudaro didelę konkurenciją visam Vakarų pasauliui.

Kylantys miestai Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Katare ar Saudo Arabijoje nelinkę investuoti į ilgai trunkančią švietimo sistemą, o pirmenybę teikia jau atsiskleidusiems talentams. Socialinio tinklo „LinkedIn“ apklausa rodo, kad šie centrai vis dažniau laimi konkurencinę kovą ir vilioja specialistus iš stiprias švietimo sistemas turinčių Italijos, Prancūzijos ar Jungtinės Karalystės, o jos savo ruožtu stengiasi pritraukti naujų specialistų iš atlyginimais negalinčių konkuruoti Rytų Europos, Rusijos ar Lotynų Amerikos.

Pralaimėtojos ­– Rytų Europa ir Rytų Azija

Konkuruojant dėl talentų vis svarbesnė tampa ne konkreti valstybė, o regionas ar miestas. Kai specialistai renkasi, kur gyventi, jie svarsto, Vilnius, Stokholmas ar Londonas, o šalys praranda reikšmę. Kai kalbama apie Jungtinių Valstijų konkuravimą dėl talentų, turima mintyje patraukliausius jų centrus – Niujorką, Los Andželą ar Silicio slėnį, o Alabamos valstija ar Detroitas nėra tarp patraukliausiųjų. Mažos valstybės net įgauna pranašumą, nes sugeba greitai keistis, reaguoti į iššūkius ir prisitaikyti. Tokią sėkmės istoriją sukūrė Airija, kuri pritraukė talentų, šie atvedė investuotojus, ir atvirkščiai. Airijos „Google“ padalinyje darbuotojai, gimę užsienyje, sudaro per 70 procentų.

Rytų Europa, išsiplėtus Europos Sąjungai, buvo pastatyta į nelygiavertę konkurencinę kovą su Vakarų valstybėmis ir akivaizdu, kad joms pralaimi.

Stiprėjant pasaulinėms varžyboms dėl talentų atsiranda ne tik laimėtojai, bet ir pralaimintys. Didžiausios talentų tiekėjos pasaulyje yra Kinija ir Indija. Jos nesuspėja augti taip sparčiai, kad suteiktų geriausias sąlygas visiems iš savo labai jaunų visuomenių. Sudėtinga situacija yra ir Rytų Europoje bei Rytų Azijoje. Rytų Europa, išsiplėtus Europos Sąjungai, buvo pastatyta į nelygiavertę konkurencinę kovą su Vakarų valstybėmis ir akivaizdu, kad joms pralaimi. Rytų Azijos šalys, tokios kaip Japonija, Pietų Korėja ar Taivanas, yra labai homogeniškos, skeptiškai žiūri į imigrantus, o kartu sparčiai prastėja jų demografiniai rodikliai.

Braižydami ateities grafikus mokslininkai teigia, kad Vakarų pasaulis susidurs su vis aštresne pasauline konkurencija. 2030 m. daugiausia talentų pritrauks jau ne tradicinės išsivysčiusios šalys, o Indija, Kinija, Brazilija ar Indonezija, todėl išlaikyti aukštą gerovės lygį bus vis sunkiau. Tokios prognozės yra perspėjimas ne tik pirmaujančioms Jungtinėms Valstijoms, Vokietijai, Japonijai ar Jungtinei Karalystei, bet ir labai rimtas signalas jau dabar atsiliekantiems regionams ir miestams Rusijoje, Rytų Azijoje ir Rytų Europoje.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 16 d.

BFL

Globalizacijos proceso paliesta ekonomika šiandien yra visai kitokia, nei prieš kelis dešimtmečius.

Europos sąjungos, JAV, kitos didžiosios pasaulio šalys nebegali savarankiškai vykdyti ekonominės politikos, nes jų finansų sistema yra tarpusavyje susijusi, tad visos bėdos, skolos ir kitokios ydos iš vienos šalies iš karto persiduoda į kitą. Ar Lietuva pajėgi konkuruoti su kitomis valstybėmis  esant tokiai ekonominei situacijai – tokia tema su Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos (VU TVM) alumnais diskutavo politikė, ekonomistė, buvusi Europos parlamento narė dr. Margarita Starkevičiūtė. VU TVM šiuo metu ji atlieka mokslo tiriamuosius darbus.

Pasak M.Starkevičiūtės, ekonominis globalumas atveria daugiau galimybių verslui, bet jis turi ir vieną didžiulį minusą – vienos valstybės priimti sprendimai gali turėti neigiamos įtakos kitai valstybei. „Europos Sąjunga, o kartu su ja ir Lietuva susiduria su didėjančiu konkurencinius spaudimu. Pasiūla ir paklausa, kurios santykis ir lemia prekės ar paslaugos kainą, vis labiau persikelia į augančias Azijos ir Pietų Amerikos šalis: Kiniją, Korėją, Vietnamą, Braziliją ir kitas. Be to, ten ypač pigi darbo jėga“, – tvirtino buvusi europarlamentarė. M.Starkevičiūtės teigimu, perspektyvoje reikėtų tikėtis, kad šios šalys ne tik pigiai gamins ir parduos, bet ir pačios pirks. „Vertinant iš psichologinės pusės ir prisimenant Lietuvos patirtį, šių šalių gyventojai turėtų pirkti Europos prekes, nors vietinės yra keliskart pigesnės. Europos prekės šių šalių vidurinės klasės atstovams turėtų tapti prestižo reikalu, nes jos turi žinomą tarptautinėje rinkoje prekių ženklą. Jei bus elgiamasi pagal šį psichologinį modelį, tada padidės paklausa Europos prekėms, o kartu ir jų konkurencingumas“, – teigė ekonomistė.

Kaip tvirtino M.Starkevičiūtė, konkuruoti galima prekių ar paslaugų kainomis, kainos ir kokybės santykiu. Taip pat unikalumu – produktas gali būti naujas ar priešingai, labai senas, pagamintas laikantis šimtamečių, nekintančių tradicijų. „Vertindami Lietuvos konkurencingumą negalime  žiūrėti tik į Lietuvos produktus bei paslaugas. Būtina vertinti prekių grupes. Ekonominių sienų tarp valstybių seniai nebėra“, – teigė buvusi VU TVM dėstytoja.

Europos sąjungoje Lietuva pagal konkurencingumą galėtų atrodyti geriau. „Esame ketvirtoje vietoje nuo pabaigos pagal darbo našumą apdirbamoje pramonėje vienam darbuotojui. Vertinant inovacinių bendrovių dalį bendrame bendrovių skaičiuje – esame trečioje grupėje iš keturių. Lietuvoje inovacinių bendrovių yra daugiau nei 30 procentų, tiek pat kiek ir Jungtinėje Karalystėje Šis skaičius nepaprastai mažas, turint omenyje, jog Lietuvoje esančios bendrovės persitvarkė ar bando tai padaryti. Lyderiai pagal inovacines bendroves yra Liuksemburgas ir Vokietija – daugiau nei 60 procentų visų įmonių. Labiausiai stebina Estijos rezultatai – daugiau nei 50 procentų inovacinių bendrovių. Pagal verslui palankų valstybės reguliavimą Lietuva yra antroje grupėje iš trijų. Lyderiai – Suomija, Estija, Švedija, Liuksemburgas, Danija, Kipras“, – pasakojo M.Starkevičiūtė. Anot jos, vertinant turimus duomenis, galima tvirtinti, kad šalies konkurencingumo problemos slypi verslo organizavime. „Žmonių tarsi ir turime, esame išsilavinę, įrengimų galime įsigyti, bet nėra noro, motyvacijos tai daryti iš vadovaujančių žmonių. Dauguma įmonių savininkų vis dar nesupranta, kas yra planavimas, kam jo reikia, kodėl būtina paskaičiuoti resursus ir kaip svarbu skatinti darbuotojų iniciatyvą. Be to, nemaža dalis verslo dirba šešėlyje“, – teigė buvusi europarlamentarė.

M.Starkevičiūtės manymu šalies konkurencingumą skatintų protingas, apgalvotas mokesčių subalansavimas, rimta šalies išlaidų analizė, viešųjų paslaugų valdymo optimizavimas, atsižvelgiant į naujų technologijų plėtrą. Europos Sąjunga šiuo klausimu pateikia naują inovacijų skatinimo strategiją, kurioje akcentuojami inovacijų skatinimas per viešuosius pirkimus, prekių ir paslaugų standartizacija ir reguliavimas, taip pat Europos inovacinės partnerystės (EIP), sumanios inovacijos: investicijos į nišinius produktus, mokymasis vietoj iniciatyvų palaikymo iš viršaus (būtina patiems nuspręsti, ko iš tikrųjų reikia), naudotojo nulemta inovacija (žmonės pasako, ko jiems reikia, verslininkai – įgyvendina), dizainerio nulemtos inovacijos (finansuojama idėja).