Santjago gyventojų akcija prieš Monsanto kompaniją, Čilė/REUTERS nuotr.

Ira Solomonova, technologijos.lt

Vieni Monsanto kom­pa­ni­ją lai­ko blo­gio kor­po­ra­cija, kiti – pa­sau­li­niu bio­tech­no­lo­gi­jų ly­de­riu, ga­lin­čiu pa­mai­tin­ti pla­ne­tą. Tai vie­na iš ne­ken­čia­miau­sių JAV or­ga­ni­za­ci­jų, ak­ty­vis­tai vi­sa­me pa­sau­ly­je pro­tes­tuo­ja prieš jos veik­lą, vy­riau­sy­bės ri­bo­ja jos ver­slą. Pa­ti kom­pa­ni­ja, už­dir­ban­ti mi­li­jar­di­nius pel­nus, skel­bia, kad jos tiks­las – pa­lai­ky­ti ūki­nin­kus, įveik­ti ba­dą, ra­di­ka­liai pa­di­din­ti že­mės ūkio efek­ty­vu­mą.

Visa Monsanto istorija kupina skandalų ir kontroversijų, pradedant nuo toksiškų medžiagų gaminimo praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ir baigiant genetiškai modifikuotų organizmų kūrimu dabar. Dėl GMO uždraudimo RF suaktyvėjusiose diskusijose nuolat minima Monsanto, tad Slon Magazine sudarė šios „šėtoniškos“ korporacijos profilį.

Monsanto, kaip grynai chemijos kompaniją, 1901 metais St. Louise, Misurio valstijoje, įkūrė John F. Queeny, pavadinęs ją savo žmonos, emigrantės iš Ispanijos, Olgos Monsanto garbei. Iš pradžių kompanija gamino sachariną – Queeny tapo pagrindiniu šio ingrediento tiekėju Coca Cola kompanijai. Partnerystė buvo labai naudinga: netrukus Monsanto ėmėsi gaminti ir kofeiną bei vaniliną ir tapo pagrindiniu gėrimų gamintojo tiekėju. Vėliau firma įsisavino aspirino ir gumos gamybą, o paskui – pramoninių cheminių medžiagų: ketvirtajame dešimtmetyje – sieros rūgšties ir polichlorintų bifenilų (PCB) (naudotų šilumos izoliavimui elektrotechnikoje), penktajame – insekticido DDT.

Aktyvistai ir kritikai iki šiol prikaišioja Monsanto šias chemines medžiagas: aštuntajame dešimtmetyje, išaiškėjus, kad šie toksinai kaupiasi žmogaus ir kitų gyvūnų organizmuose ir kenkia sveikatai, ir PCB, ir DDT uždrausta naudoti JAV ir daugelyje kitų šalių. Monsanto nepažeidė įstatymo ir nutraukė PCB gamybą, likus dviems metams iki formalaus vyriausybinio draudimo 1977 m., tačiau tai neišgelbėjo kompanijos nuo skandalo, kilusio po ketvirčio amžiaus. 2002 metais Washington Post paskelbė straipsnį, rodantį, kad dar septintojo dešimtmečio viduryje kompanija žinojo apie produkcijos toksiškumą, tačiau nenorėdama prarasti pelno, toliau tęsė gamybą ir toksiškų atliekų išmetimą. „Negalime sau leisti netekti nė dolerio“, – buvo rašoma viename korporacijos dokumente. Visuomenės pasipiktinimui nebuvo ribų.

Ir apskritai, istorija – ne Monsanto pusėje. Kompanija gali pasigirti ne tik toksiškų medžiagų išleidimu, bet ir ilgamečiu bendradarbiavimu su JAV vyriausybe pačiais kontroversiškiausiais klausimais. Nuo 1943 metų kompanija vykdė tyrimus „Manheteno“ projekte – branduolinio ginklo kūrimo programoje. Monsanto viceprezidentas (vėliau tapęs prezidentu), garsus chemikas Charles A. Thomas ne tik suvaidino svarbų vaidmenį pirmosios branduolinės bombos kūrime, bet ir 1945 metų liepos 16 dieną buvo vienas iš kelių išrinktųjų jos bandymo – projekto Trinity – liudininkų. „Jis priminė gigantiškas smegenis, su nuolat kintančiais vingiais“, – vėliau aprašė Thomas branduolinį grybą.

Monsanto rinkos kapitalizacija išaugo nuo $7 milijardų 2000 metais iki $43,5 milijardų dabar

Po dvidešimties metų, nuo 1961 iki 1971 metų, Vietnamo karo metu Monsanto JAV kariuomenei tiekė garsųjį „Agent orange“ – herbicidų ir defoliantų mišinį, kurį amerikiečiai iš oro barstė ant Vietnamo miškų, siekdami sunaikinti medžių lapiją ir taip lengviau aptikti priešininko dalinius. Amerikiečių veiksmai padarė milžinišką žalą aplinkai ir žmonių sveikatai. Vietnamo Raudonojo Kryžiaus vertinimu, „oranžinio agento“ aukų skaičius siekia 1 mln žmonių, įskaitant 150 tūkstančių vaikų, jau po karo gimusių (ir tebegimstančių) su tokiais defektais, kaip aklumas, nebylumas, kurtumas, galūnių deformacija, vėžys, etc. Vašingtonas teigia, kad šie skaičiai pernelyg išpūsti, o JAV teisėjai kelis kartus skelbė nuosprendžius ne vietnamiečių, pretendavusių gauti kompensaciją iš chemikalų gamintojų, tarp kurių ir Monsanto, naudai. Tačiau JAV vyriausybė pripažino ryšį tarp kontaktavimo su „agent Orange“ ir daugiau nei dešimties susirgimų, o amerikiečiams Vietnamo karo veteranams iš chemijos kompanijų kompensacijas gauti pavyko.

Nei apie DDT, nei apie PCB, nei apie „Agent orange“ korporacijos svetainės skyrelyje „Istorija“ neužsimenama nei žodeliu.

Nepaisant viso to, Monsanto korporacija tapo viena pirmųjų daugybės technologijų, tarnaujančių žmonijai, kūrėja. 1968 metais kompanija pirmoji pradėjo masinę regimojo spektro šviesos diodų gamybą. 1974 metais drauge su Harvardo universitetu skyrė didelę dešimties metų paramą vėžio tyrimams. 1976 metais pristatė priemonę nuo piktžolių Roundup, kuri iki šiol yra populiariausias herbicidas pasaulyje. Devintojo dešimtmečio pradžioje Monsanto mokslininkai vieni iš pirmųjų sugebėjo modifikuoti augalų genus, 1987 metais kompanija pirmoji išbandė modifikuotų genų kultūras gamtoje ir nuo tol tobulina technologijas, kurios didina gaunamą žemės ūkio kultūrų derlių, mažina naudojamų pesticidų kiekį ir dirvos eroziją.

Ir visgi, nors korporacija tokia pionieriška, ji nekenčiama. 2015 metų korporacijų reputacijos reitinge Monsanto atsidūrė vienoje iš paskutinių vietų – žemiau netgi už Halliburton ir BP, kurių nemyli už naftos išsiliejimą Meksikos įlankoje. Monsanto nekenčiama taip stipriai, kad kasmet netgi rengiamas Maršas prieš Monsanto, vykęs keliuose šimtuose miestų visame pasaulyje 2013, 2014, 2015 ir 2016 metų gegužės 21 dieną.

Dabar Monsanto reiškiamos pretenzijos dėl kompanijos finansuojamo GMO naudojimą reguliuojančių įstatymų pakeitimų lobizmo (korporacija kasmet tam išleidžia kelis milijonus dolerių); dėl to, kad Monsanto sėklos neva žlugdo fermerius ir priverčia juos nusižudyti; dėl to, kad Monsanto sukūrė „terminatoriaus“ geną, dėl kurio augalai negali daugintis (kompanija pažadėjo nesistengti patiekti šių kūrinių rinkai); netgi dėl to, kad kompanija teisiasi su „organiniais“ ūkininkais dėl to, kad vėjas užneša žiedadulkes nuo jos augalų į svetimus laukus; sąrašą galima tęsti. Prie visų šių pretenzijų, žinoma, prisideda visuotinė baimė dėl GMO bendrai ir jų įtakos žmogaus, gyvūnų sveikatai ir aplinkai.

Nagrinėjant šiuos klausimus, Monsanto dažnai tenka susidurti su emocijomis ir prietarais. Žmonės, reiškiantys nepritarimą GMO, kartais negali nei iššifruoti šios santrumpos, nei kaip nors savo pozicijos pagrįsti. Daug įtakingų institucijų – Pasaulinė sveikatos organizacija, Britanijos Karališkoji draugija, Europos komisija, JAV mokslų akademija, Amerikos medicinos asociacija, Amerikos mokslo raidos skatinimo asociacija ir kitos – nerado įrodymų, kad dabar rinkoje esantys genetiškai modifikuoti produktai būtų pavojingi naudotojams. Birželio 30 dieną , 107 Nobelio premijos laureatai paskelbė kreipimąsi į „Greenpeace“, ragindama remtis mokslo argumentais ir nutraukti kampaniją prieš genų inžineriją.

Net kai Monsanto užsiima labdara, joje regi blogį. Pavyzdžiui, po 2010 metais Haityje įvykusio žemės drebėjimo kompanija šalies atstatymui paaukojo $255 000 ir atgabeno daugiau nei 450 tonų javų ir vaisių sėklų (ne GMO). Į tai atsakydami, aktyvistai pareiškė, kad korporacinis monstras veikiausiai kaip hibridines sėklas davė genetiškai modifikuotus augalus, o Haičio ūkininkai išėjo protestuoti prieš Monsanto kukurūzus, kurie „gali kelti grėsmę vietinėms veislėms“, ir tą faktą, kad vyriausybė „naudoja žemės drebėjimus, kad parduotų šalį tarptautinėms korporacijoms“.

Dėl tokios visuomenės neapykantos iš dalies kalta pati Monsanto. Yra žinoma, kad korporacija seka jų sėklas perkančius ūkininkus. Aptikęs pažeidimų, gamintojas nesibodi kreiptis į teismą. Kasmet iš Monsanto sėklas perka du šimtai penkiasdešimt tūkstančių ūkininkų; nuo 1997 iki 2014 metų kompanija teismui pateikė 145 ieškinius prieš klientus, visais atvejais dėl to, kad fermeriai perpardavė sėklas ir tyčia nesilaikydavo sutarties sąlygų, teigia vyr. vadybininkai.

2000 metais Monsanto grynasis pelnas buvo $149 mln, 2015 m – $2,3 mlrd

Monsanto spaudė jos veiklą nušviečiančius ir klausimus užduodančius žurnalistus. „Monsanto su reporteriais elgiasi taip pat, kaip ir visos kompanijos: jos pyksta, skambina tavo viršininkui, reikalauja medžiagą atšaukti ar patikslinti. Tačiau jie buvo agresyvesni, nei dauguma kompanijų“, – papasakojo Carey Gillam iš Reuters. Pasak jos, 1999–2000 metais, kai ji rašė apie Monsanto, korporacijos atstovai skambino jai į mobilųjį telefoną, kaltino išankstiniu nusistatymu, uždavinėjo keistus klausimus, kokį pieną – organinį ar ne – ji perka. Būtent tada kompaniją praminė Monsatan. Dabar tai populiarus Twitterio heštegas.

Kitas epizodas: siekdama įveikti neigiamą visuomenės požiūrį į GMO, Monsanto drauge su kitomis šios srities kompanijomis sudarė koalicija ir 2013 metais, padedama PR agentūros Ketchum įkūrė interneto svetainę GMO Answers, kuris turėjo tapti „centriniu interneto šaltiniu“, kur ekspertai atsakinėtų į klausimus apie GMO. Tačiau vienas ekspertas, Kevinas Folta, pasirodė turįs ryšių su Ketchum ir Monsanto. Kiek vėliau paaiškėjo, kad Folta „draugiškai susirašinėjo“ su Ketchum, ir bendraudamas su fermeriais, Monsanto pavedimu, gynė ją, o 2014 metais iš kompanijos gavo $25 tūkst. grantą, kurį galėjo išleisti savo nuožiūra.

Dar vienas Monsanto skandalas: 2010 metais „Greenpeace“ – vienas iš aršiausių korporacijos kritikų – apkaltino jos viešųjų ryšių atstovus iš Ketchum šnipinėjimu. Skunde rašoma, kad PR agentūra pasamdė privačių detektyvų firmą, kad ši raustųsi „Greenpeace“ šiukšlėse, naudotų elektronines sekimo priemones ir klausytųsi organizacijos telefoninių pokalbių.

Nežiūrint visko, kompanija labai pelninga. Į sėklų ir augalų gamybą – dabar pagrindinį savo verslą – Monsanto susitelkė prieš 20 metų. Antroje praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pusėje ir visą pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį, kompanija praktiškai non stop supirkinėjo biotechnologijų ir žemės ūkio aktyvus, kone kasmet prarydama po kelias įmones. Taip jai pavyko greitai įsigyti specialistus ir pardavimų tinklą keliose dešimtyse šalių ir taip tapti stambiausiu sėklų pardavėju. 2000 metais (kai korporacijos biotechnologijų verslas buvo atskirtas nuo farmokologinio) grynasis jos pelnas buvo $149 mln, 2015-aisiais – $2,3 mlrd. Monsanto rinkos kapitalizacija nuo $7 mlrd 2000-aisiais, išaugo iki $43,5 mlrd dabar. Kompanija valdo 30 tyrimų centrų ir 250 žemės ūkio bandymų aikštelių visame pasaulyje.

Nors Monsanto pavadinimas visų pirma siejamas su genetiškai modifikuotais augalais, GMO toli gražu ne visa korporacijos produkcija. Kompanija ne kartą sakė, kad genų inžinerija – labai brangus malonumas, ir verslo požiūriu, daug efektyviau naudoti kitus metodus. Skaičiuojant tyrimus, kūrimą ir derinimą su reguliuotojais, vieno geno pridėjimas konkrečiai ž.ū. kultūrai trunka 10 metų ir kainuoja apie $100 mln, todėl genų modifikacija taikoma tik perimant savybes, kurių augalai neturi.

Visais kitais atvejais dabartinėmis technologijomis šias užduotis galima išspręsti greičiau ir pigiau, naudojant tradicinę selekciją – praktiką, kurią botanikai naudoja jau ne vieną šimtmetį. Bloomberg duomenimis, didžioji dalis tyrimams skirto „blogio korporacijos“ biudžeto – o tai $1,5 mlrd – panaudojama būtent tam. Monsanto tyrėjai sekvenavo daugumos kompanijos gaminamų augalų genomus. Taip ji gali įskiepyti jiems reikiamas savybes – pavyzdžiui, atsparumą sausrai ar tvirtesnius stiebelius – ir tikrinti, ar viskas pavyko, nelaukdami, kol subręs derlius. Be to, milijonų virtualių hibridų savybės gali būti tikrinamos kompiuterinėmis simuliacijomis. Naudodama šiuos instrumentus, kompanija gali kuri ir pradėti pardavinėti savo nuosavų rūšių vaisius ir daržoves – tokius, kaip Melorange, itin saldžius raukšlėtuosius melionus, ar EverMild – mažiau ašaras spaudžiančius svogūnus. Planuojami arbūzai, „gurgždantys beveik kaip obuoliai“. Beje, kol kas naujų augalų rūšių pardavimo apimtys toli gražu nėra tokios, kokių pageidaujama.

EverMild – mažiau ašaras spaudžiantis svogūnas. Planuojami arbūzai, „gurgždantys beveik kaip obuoliai“

Paklausus Monsanto dirbančių mokslininkų ir kompanijos vadybininkų, jie pasakys, kad viskas, ką daro korporacija – nuo sėklų ir purškalų iki ūkininkavimui skirtos programinės įrangos – reikalinga vardan vieno kilnaus tikslo: žemdirbystės efektyvinimo ir mažesnio poveikio gamtai. Be herbicidų, kompanija dar prekiauja ir kukurūzų, sojų, pomidorų, kopūstų, brokolių, cukrinių runkelių ir daugelio kitų kultūrų sėklomis. Augalams suteikiamos įvairiausios savybės, – atsparumas kenkėjams, ligoms sr herbicidams, padidinančios derlingumą ir sumažinančios dirvos eroziją, atsparumas sausrai ar šalčiui, didesni ar saldesni vaisiai. Tačiau, kad ir kiek Monsanto įrodinėtų, kad GMO nekenksmingi, kad ji naudoja iš esmė tuos pačius metodus, kaip ir „organiniai“ žemės ūkiai, kad jai nėra prasmės žlugdyti fermerius, nes jie yra pagrindiniai jos vartotojai, – kad ir kiek pastangų tam dėtų aukščiausi vadybininkai, kritikams tai – tik gražūs žodžiai, kuriais ciniškai dengiasi godus abejotinos istorijos konglomeratas, kurio vienintelis tikslas – pelnas.

GMO sėklas gamina ne viena Monsanto kompanija. Tačiau būtent ji labiausiai žeidžia publikos jausmus, o pats korporacijos pavadinimas tapo nelyginant raudonu skuduru daugybei žmonių visame pasaulyje. Kas juos verčia taip stipriai nekęsti kompanijos? Kaip kalbėdamasis su Bloomberg pažymėjo viešųjų ryšių konsultantas Jim Courtovich, Monsanto ekologijos aktyvistams tapo „žemiausiai kabančiu vaisiumi“. „Dažnai matome, kad kompanijų reputacija bloga ne dėl to, kad jos būtų padariusios kažką siaubingai blogo“, – sako jis. Tiesiog medijose nuolat skambanti kritika šios kompanijos įvaizdį formuoja labiau, nei bet kokios jos pačios pastangos.

Šiaip ar taip, abejotinų kompanijos istorijos puslapių ištrinti nepavyks, visuomenės nuomonė, nepaisant visų mokslinių išvadų, augalų mutantų baimės greitai neįveiks, o bloga reputacija ir aktyvistų priešinimasis netrukdo Monsanto likti pelninga ir augančia korporacija. Kiekvienam – savo.

Publikacija pirmą kartą paskelbta technologijos.lt liepos 28 d.

BFL

Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Dailis Alfonsas Barakauskas siūlo uždrausti Lietuvos Respublikos saugomose teritorijose – rezervatuose, draustiniuose, gamtos paveldo objektuose, valstybiniuose parkuose, atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose bei 5 km atstumu nuo išvardintų teritorijų ribų išleisti į aplinką, auginti ir dauginti genetiškai modifikuotus organizmus (GMO), kultūras, augalus bei jų sėklas.

Seimo posėdžių sekretoriate jis įregistravo tai numatančias Saugomų teritorijų įstatymo pataisas.

Pasak parlamentaro, joks įstatymas neuždraus bitėms skraidyti ir renkant medų pernešti žiedadulkes nuo vieno augalo ant kito. Joks teisės aktas neapribos laukinių paukščių, gyvūnų judėjimo, maitinimosi įpročių, gamtos ciklų kaitos, nesustabdys vėjo ir nesureguliuos jo krypties.

“Taigi nėra jokių garantijų, kad Lietuvos saugomos teritorijos bus apsaugotos nuo nepageidautinų genetiškai modifikuotų kultūrų plitimo, jei šalia šių teritorijų būtų pradėti auginti, sandėliuoti ar bet kokiu kitu būdu naudoti genetiškai modifikuoti organizmai. Kol tiek Lietuvoje, tiek Europoje nėra bendros nuomonės ir neginčytinų tyrimų dėl GMO poveikio žmonių sveikatai ir natūraliai gamtai, būtina taikyti atsargumo principą, siekiant išvengti negrįžtamųjų arba tik sunkiai sugrąžinamų procesų”, – sako Seimo Europos reikalų vicepirmininkas D. A. Barakauskas.

Pasak jo, Europos Komisija 2010 m. liepos 13 d. komunikate “Dėl valstybių narių laisvės spręsti dėl Genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo” pripažino, jog valstybės narės turi turėti daugiau laisvės apsisprendžiant dėl genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo savo šalyse.

Seimo nario duomenimis, jau aštuonios valstybės narės – Austrija, Vengrija, Liuksemburgas, Graikija, Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Bulgarija yra uždraudusios arba apribojusios GMO auginimą savo teritorijose, kuriems Europos Komisijos sertifikuota agentūra yra išdavusi leidimus.

Sutarties dėl ES veikimo 36 straipsnis taip pat numato galimybę valstybėms narėms taikyti tam tikrus apribojimus, “jei jie yra pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais”.

“Atsižvelgiant į tai, kad tiek ES valstybėse narėse, tiek tarp mokslininkų nėra vienos ir neginčytinos nuomonės dėl GMO poveikio aplinkai, žmonių sveikatai, biologinei įvairovei bei ekosistemai, siūlau Lietuvos Respublikos saugomose teritorijose – rezervatuose, draustiniuose, gamtos paveldo objektuose, valstybiniuose parkuose, atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose bei 5 km atstumu nuo išvardintų teritorijų ribų uždrausti išleisti į aplinką, auginti, dauginti genetiškai modifikuotus organizmus, kultūras, augalus bei jų sėklas”, – sako D. A. Barakauskas.

5 km atstumas grindžiamas, anot jo, mokslinių tyrimų išvadomis, kad bitės bei kiti vabzdžiai, ieškodami medingų plotų, gali nuskristi pirmyn atgal iki 7 km. Taip pat reikia atsižvelgti, ir į tai, kad net be vabzdžių pagalbos GMO gali išplisti – pavyzdžiui, vėjui pernešant rapsų žiedadulkes. “Naujai sukurtas stiprus ir atsparus genetiškai modifikuotas augalas gali užvaldyti ir keisti natūraliai besidauginančius augalus ir pažeisti saugomose teritorijose nusistovėjusią ekosistemą”, – sako politikas.

Panašius apribojimus, Seimo nario D. A. Barakausko duomenimis, taiko Bulgarija, kuri draudžia auginti GMO kultūras 30 km atstumu nuo valstybės saugomų teritorijų.

Europos Sąjunga lėtai, bet užtikrintai tampa genetiškai modifikuoto maisto zona. Žingsnis po žingsnio GMO vis labiau skverbiasi į kiekvieno iš mūsų gyvenimus – norime to, ar ne. Europos Komisija priima sprendimus, kuriais atvirai džiaugiasi tam tikro verslo atstovai, tačiau klausimas, ar džiaugsis tuo ES piliečiai?

Nespėjo dar nurimti aistros dėl Briuselio valdininkų leidimo auginti genetiškai modifikuotas bulves, kai Komisijos pareigūnai pranešė dar vieną „džiugią” naujieną – į Europą leidžiamą importuoti 6 GMO kukurūzų rūšis. Suinteresuotų kompanijų atstovai netruko pasveikinti šio biurokratų žingsnio. Ir tuoj pat pridūrė, jog tai tėra tarpinis laimėjimas. Galutinis tikslas – kad kukurūzai būtų ne tik importuojami, bet ir auginami ES.

Stebint, kaip sklandžiai Europoje vyksta GMO invazija, žinia, jog leidimas auginti kukurūzus (ir ne tik juos) netrukus bus suteiktas, tikrai nenustebins. Gal iš tiesų yra taip, kaip sako GMO lobistai? Gal neverta priešintis pažangai, o atsisakiusi visuotinės „modifikacijos” Europa liktų globalios ekonomikos užribyje?

Yra daugybė argumentų, kodėl turėtume sustabdyti procesus, kol jie dar gali būti valdomi. Pirmiausia – žmonių saugumas. Niekas nėra pateikęs nenuginčijamų įrodymų, jog genetiškai modifikuoti organizmai neturės pasekmių mūsų, mūsų vaikų ir anūkų sveikatai. Ne savo noru esame paversti eksperimento dalyviais. Kokie bus jo rezultatai sužinosime galbūt po dešimties, dvidešimties metų, o gal sužinos tik trečia karta po mūsų. Kas atsakys, jei tie rezultatai bus ne patys maloniausi, jeigu jie taps žinomų ar visiškai naujų ligų priežastimi?

Antra, visiškai neaišku, kuo baigsis grubi žmogaus invaziją į natūralią ekosistemą. Ar įsivaizduojame, kaip toliau vystysis, pavyzdžiui, bulvės ir kolorado vabalo genų turintys darinys? Su kuo jis kryžminsis, į ką mutuos? Kaip jis įtakos kitų augalų ir gyvūnų genetiką? Vėlgi, tai klausimai, į kuriuos nėra jokių užtikrintų atsakymų. Ar pajėgsime suvaldyti tai, ką patys sukursime?

Ekonomine prasme atsisakydami natūralaus ūkininkavimo ilgalaikėje perspektyvoje  tik pralošime. Pasaulis jau šiandien baigia persisotinti GMO, konservantais ir įvairiais kitais cheminiais ir biocheminiais priedais. Europa praranda šansą būti natūralaus maisto tiekėja pasaulinėje rinkoje, todėl GMO nauda tėra savęs apgaudinėjimas.

Tai tik kelios priežastys, kodėl GMO revoliucijai reikia kontrrevoliucijos. Galėtume būti jos iniciatoriais ir palaikytojais. Deja, kol kas Lietuvos valdžios institucijose – olimpinė ramybė ir aklas ES direktyvų vykdymas. Bet gal jau atėjo laikas nebetylėti?

ES panaikino genetiškai modifikuotų kultūrų importui taikytus suvaržymus. dabar kiekviena ES narė esą galės pati apsispręsti, ar jas įsileisti. Tačiau sukontroliuoti tokių augalų plitimo – neįmanoma.

Praėjusią savaitę Europos Sąjunga po šešerių metų blaškymosi apsisprendė: į Bendrijos šalis nuo šiol dešimt metų bus leidžiama importuoti šešias genetiškai modifikuotų kukurūzų rūšis, naudojamas gyvulių pašarams, nors kiekviena ES šalis galės pati nuspręsti, uždrausti ar leisti tokius javus auginti savo teritorijoje.

Tokią išeitį pasiūliusi Europos Komisija manosi išsprendusi daugelį metų netilusius ginčus tarp šalių, gynusių genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) importą, ir tų, kurios tokiems ketinimams priešinosi.

Štai Europos Komisijos atstovas Rogeris Waite’as sprendimą leisti importuoti šiuos kukurūzus liaupsina ir vadina išėjimu iš aklavietės.

Patenkintas ir Lietuvos aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys. Pasak jo, naujoji tvarka ES narėms suteiks daugiau laisvės ir šios galės lanksčiau priimti sprendimą, atsižvelgdamos į vietos, regionų ir nacionalinius ypatumus. O Lietuvai dėl to esą nereikia nė trupučio nerimauti – mūsų šalis GMO auginimo klausimais ir toliau ketina laikytis ypač atsargios pozicijos.

Išplis po visą Europą

Tačiau skeptiškai nusiteikusieji genetiškai modifikuotų organizmų atžvilgiu nesijaučia ramūs. Jų tikinimu, GMO keliamų grėsmių tyrimų Europoje gerokai per mažai, o entuziazmo tokius organizmus įteisinti – gerokai per daug. Ypač pastaruoju metu.

Štai dar metų pradžioje britų žurnalistams pavyko gauti dokumentus, kurie sukėlė tikrą skandalą, mat paaiškėjo, kad palankumu GMO garsėjantis EK prezidentas Jose Manuelis Barroso slapta ragino visus 27 ES narių vadovus kuo greičiau panaikinti genetiškai modifikuotų grūdų auginimo ir prekybos suvaržymus Bendrijos teritorijoje.

Be to, dar šių metų kovą ES leista auginti vienos rūšies bulves, o prieš porą metų palaiminta maistui ir pašarui skirta genetiškai modifikuota sojų pupelių atmaina, nors per dešimt metų nuo 1998-ųjų, kai pirmą sykį ES įteisino vienos rūšies kukurūzus, jokių kitų GM augalų nebuvo leidžiama nei auginti, nei naudoti.

Ir nors tvirtinama, kad pastaruoju metu vis dažniau ES įteisinami GMO greičiausiai nėra pavojingi, tuo nėra įsitikinę net mokslininkai.

Pavyzdžiui, apie maistui neva tinkamas sojų pupeles, kurias sukūrė Vokietijos grupė “Bayer CropScience” ir kurių oficialus pavadinimas yra A2704-12, Europos maisto saugos tarnyba 2007 m. atsargiai pranešė, esą jos “neturėtų daryti neigiamo poveikio žmonių ir gyvūnų sveikatai ar aplinkai”.

Tačiau tai maistui gaminti sukurta kultūra, ir dėl jos baiminamasi kur kas mažiau nei dėl jau minėtos bulvių “Amflora” atmainos, kurią sukūrė chemikalų gamintoja BASF. Ne maistui. Tam, kad būtų išgaunama kuo daugiau krakmolo, naudojamo, pavyzdžiui, popieriaus pramonėje. Bet ar tokia bulvė tikrai negali atsidurti ant europiečių stalo?

Atsakymas paprastas: iš pradžių ne. Kol atsitiktinai nesusikryžmins su kitomis bulvėmis kituose laukuose. O tada jau nei austrai, nei italai, kurie atsisakė leisti tokias bulves kultivuoti, nieko negalės padaryti. Sakytume, gal nieko bloga. Bet tyrimai atskleidė, kad vartojant tokią bulvę maistui ar pašarams įgyjamas imunitetas kai kuriems antibiotikams. Jei tiksliau – į šių bulvių DNR yra įterptas genas nptII, o jis savo ruožtu sukuria atsparumą plataus profilio antibiotikui “kanamycinum”. Paprastai tariant, genas, kuris nesunkiai gali prasibrauti ir į žmogaus DNR, padaro organizmą pažeidžiamą ligoms, gydomoms šiuo antibiotiku.

Genetiškai modifikuoto maisto rėmėjai sako, kad net ir tuo atveju baimintis nėra reikalo. Atseit JAV 90 proc. visų sojų pupelių ir dauguma suvartojamų bulvių yra modifikuotos. Pabrėžiama, kad ir Europoje modifikuotus kukurūzus jau seniai augina ta pati Austrija, Italija, Vengrija, Prancūzija, Graikija, Vokietija ir Liuksemburgas – ir dar niekam nekilo joks rimtas pavojus.

Tačiau GMO atžvilgiu skeptiškai nusiteikę mokslininkai retoriškai klausia: kas gali paneigti, kad toks pavojus vieną dieną nekils? Ir tada jau nepadės jokie skubūs GMO importo draudimai – šios kultūros pačios, be jokių leidimų, augs visos Europos laukuose.

Lietuva pritaria prieš kelias dienas Europos Komisijos paskelbtam siūlymui, kad ES šalys pačios spręstų, ar savo teritorijoje leisti auginti genetiškai modifikuotus organizmus (GMO), ar riboti jų auginimą, ar apskritai uždrausti juos auginti.

Jeigu pasiūlymui šiuo tikslu pakeisti GMO direktyvą būtų pritarta, kaip sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys, ES narės įgytų daugiau laisvės ir galėtų lanksčiau priimti sprendimą, atsižvelgdamos į vietos, regionų ir nacionalinius ypatumus.

Mūsų šalis GMO auginimo klausimais laikosi ir toliau ketina laikytis ypač atsargios pozicijos. Pasak Laimučio Budrio, ligi šiol Lietuvoje nebuvo išduotas nei vienas leidimas išleisti GMO į aplinką. Europos Sąjungoje šiuo metu galima auginti dvi genetiškai modifikuotas kultūras – kukurūzus (juos leista auginti komerciniais tikslais 1998 m.) ir krakmolingąsias bulves „Amflora“ (jas leista auginti nuo šių metų kovo). Lietuvoje jokios GMO kultūros neauginamos.

Europarlamentaras Zigmantas Balčytis šiandien su oficialiais paklausimais kreipėsi į Europos Komisiją ir Lietuvos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybą, keldamas maisto prekių, kurių sudėtyje yra genetiškai modifikuotų organizmų ženklinimo bei kontrolės problemą.

“Paviešintas naujausias visuomenės nuomonės tyrimas dėl GMO, atskleidė, mano nuomone, skandalingą faktą, kad net 42 proc. žmonių apie GMO buvimą produktuose sužino tik prekes parsinešę namo. Tai rodo, kad GMO prekių ženklinimas yra neveiksmingas,” – sako Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis.

Parlamentaro nuomone, atliktas tyrimas yra galimai tik “ledkalnio” viršūnė signalizuojanti apie GMO kontrolės problemas egzistuojančias ne tik Lietuvoje, bet visoje Europos Sąjungoje.

Europos parlamentaro rašte Lietuvos Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai raginama, užtikrinti geriau pastebimą maisto produktų ženklinimą, kurių sudėtyje yra GMO ir griežčiau kontroliuoti, ar šio reikalavimo laikomasi.