Buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas Vakarų pasaulyje yra laikomas ikonine persona, Rusijoje jis nėra mėgstamas, o Lietuvoje vertinamas itin kontraversiškai.

Vis dėlto pripažįstama, kad M. Gorbačiovas – svarbi, daug lemtingų sprendimų priėmusi asmenybė. Jis iki šiol nepasitraukia iš politinio ir viešo gyvenimo – praeitų metų rudenį pristatė knygą „Vienas su savimi“, kuri netrukus pasirodys ir lietuvių kalba.

Nors apie buvusį Sovietų Sąjungos lyderį Lietuvoje žinoma nemažai, tačiau kai kurie jo biografijos faktai gali nustebinti ir gerai susipažinusius su istorija. Naujoje knygoje „Vienas su savimi“ M. Gorbačiovas itin atvirai pasakoja apie savo vaikystę, asmeninius santykius. Norintiems sužinoti daugiau, pristatome faktus, kurių galbūt nežinojote apie M. Gorbačiovą.

1.Sunki vaikystė. Sulaukęs 15 metų, M. Gorbačiovas įsidarbino pagalbininku ir kolūkyje kombainus vairuojantiems darbininkams padėdavo nurinkti derlių. Jo vaikystė buvo nelengva – tuo metu totalitarinę valdžią buvo įtvirtinęs Josifas Stalinas. Būsimojo Sovietų Sąjungos vadovo senelis dėl neteisėto grūdų pasisavinimo iš kolūkio buvo nuteistas kalėti 9 metus, tačiau jis dar spėjo padaryti savo anūkui įtaką – švietė apie Marksizmą ir Leniną. Ši įtaka išryškėjo tolimesnėje M. Gorbačiovo, kaip politiko, karjeroje.

2.Gabus vaikas. Būdamas vaikas, M. Gorbačiovas turėjo aistrą mokslams. Mokyklą jis baigė su sidabro medaliu ir tėvo paskatintas stojo į universitetą. Būsimojo Sovietų Sąjungos vadovo akademiniai rezultatai buvo puikūs, todėl į Maskvos Universitetą, kurį baigė 1955 metais įgijęs teisininko specialybę, jis buvo priimtas be stojamųjų egzaminų.

3.Pirmas susitikimas. Buvęs Sovietų Sąjungos vadovas anksti atrado savo gyvenimo meilę ir susituokė būdamas vos 22 metų. Savo autobiografinėje knygoje, kurią paskyrė žmonai, jis neslepia didelės pagarbos ir meilės jai bei atskleidžia jų pirmųjų susitikimų akimirkas: „Vos jam pasibaigus mane supažindino su Raisa Titarenko. Reikia pasakyti, kad tada, mums susitikus, ji neparodė jokio susidomėjimo manimi. O aš bandžiau nuslėpti, kad man ji iškart padarė stiprų įspūdį.” Taip pat knygoje aprašoma ir svarbiausia jų meilės istorijos detalė – prisižadėjimas visada būti kartu: „Mes abu pasirinkome. Raisa sunkiai suartėdavo su žmonėmis, bet buvo atsidavusi draugė. Ir man ji tapo ištikima drauge, mylima žmona. Vieną vasaros naktį vis to paties studentų bendrabučio Stromynkoje skverelyje mudu su Raisa kalbėjomės iki paryčių. Tąnakt susitarėme visada būti kartu.“

4.Prigimtinė dėmė. M. Gorbačiovas turi išskirtinę žymę, kuri neleidžia šio politiko sumaišyti su niekuo kitu. Ši prigimtinė dėmė lotynišku pavadinimu „naevus flammeus” gali būti pašalinama, bet buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas pasirinko to nedaryti. Jis manė, kad toks veiksmas tik parodytų, kad jam svarbiau jo išvaizda nei išties reikšmingi klausimai. Tuo tarpu oficialiose politbiuro nuotraukose M. Gorbačiovo dėmė buvo maskuojama. Be to, ji buvo netgi mistifikuojama – buvo pasirodę pranašysčių, kad nužudžius M. Gorbačiovą, būtų sunaikintas pasaulis, nes dėmė, pasak jų, būtent tai ir simbolizavo.

5.Pirmas ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas. M. Gorbačiovas yra pirmas ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas, užėmęs šias pareigas nuo 1988 metų iki pat 1991 metų, kai ji sužlugo.  Jis vienintelis Sovietų Sąjungai vadovavęs politikas, gimęs valdant komunistams. Aktyviu politiku jis išliko ir po Sovietų Sąjungos žlugimo: 1996 metais iškėlė savo kandidatūrą į Rusijos prezidento postą, bet šis jo bandymas atgauti valdžią buvo nesėkmingas.

6.Reklamos veidas. Buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas yra dalyvavęs net dvejose reklaminėse kampanijose. 1997 metais jis nusifilmavo „Pizza Hut“ reklamoje (http://www.youtube.com/watch?v=C9lvzzH0STw), už kurią gavo 160 tūkst. dolerių honorarą. Bet kur kas daugiau dėmesio sulaukė „Louis Vuitton” reklaminė kampanija, kurios šūkis: „Kelionė mus priverčia susidurti akis į akį su savimi”. Ši reklama turi ir skandalingų aspektų – fotogafijoje M. Gorbačiovas važiuoja limuzinu šalia Berlyno sienos, o iš jo praviro „Louis Vuitton” krepšio kyšo laikraštis su antrašte: „Litvinenko nužudymas: jie norėjo atiduoti įtariamąjį už 7000 dolerių“. Tiek M. Gorbačiovas, tiek reklamos agentūra teigia, kad laikraštis buvo pasirinktas atsitiktinai, nors reklamos tyrimų konsultantai tvirtina, kad tokios reklaminės fotografijos suplanuojamos iki smulkmenų, todėl atsitiktinumo čia negalėjo būti. Tuo įsitikinti padeda paties buvusio Sovietų Sąjungos vadovo pozicija Litvinenko bylos atžvilgiu – jis mano, kad ji turi būti nuosekliai ištirta.

7.Citatos. M. Gorbačiovas yra pasakęs skambių frazių, kurios tapo dažnai cituojamomis. Viena iš jų: „Jei tai, ką padarei vakar, tau vis dar atrodo įspūdingai, vadinasi, dar nedaug padarei šiandien.“ Taip pat: „Mums reikia Žvaigždžių Taikos, o ne Žvaigždžių karų“ ir „Jei ne aš, tai kas? Ir jei ne dabar, tai kada?“.

8.Muzikos albumo pavadinimas. Populiari škotų šokių muzikos grupė „Shamen“ savo 1989 metais išleistą albumą pavadino „Gorbačiovu mes tikime“ („In Gorbachev We Trust”). Albume buvo ir to paties pavadinimo daina, kurios žodžiai leidžia suprasti, kad M. Gorbačiovas buvo pasirinktas kaip už laisvę kovojančio žmogaus simbolis.

9.Reformos. M. Gorbačiovo valdymo metu buvo paskelbtos dvi pagrindinės reformų kryptys: „Glasnost“ ir „Perestroika“. Pirmoji siekė kurti atviresnę valdžią, užtikrinti kalbos laisvę, o antroji – ekonomikos restruktūrizaciją. Itin svarbia M. Gorbačiovo pergale laikoma 1987 metais su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu pasirašyta ginklavimosi apribojimo sutartis, taip pat karinių jėgų atšaukimas iš Afganistano.

10.Premijos. Kaip jau minėta, M. Gorbačiovas labiausiai buvo vertinamas už savo šalies sienų – Vakaruose. 1987 metais jis buvo apdovanotas Indiros Gandhi prizu, 1990 metais jam įteikta Nobelio Taikos premija „už jo lyderiaujantį vaidmenį taikos procesuose“, o 1992 metais įteiktas pirmasis Ronaldo Reigano Laisvės apdovanojimas.

Lietuvių kalba autobiografinę Michailo Gorbačiovo knygą „Vienas su savimi“ bus galima įsigyti Vilniaus knygų mugės metu. Penkerius metus rašytą knygą pirmas ir paskutinis SSRS prezidentas paskyrė savo žmonai Raisai.  Ši autobriografinė knyga tuo pačiu metu leidžiama keliose šalyse, o kritikai jau dabar prognozuoja jai bestselerio statusą.

Atskleistas prieš 20 metų įvykęs Sovietų Sąjungos ir Vokietijos vadovų M.Gorbačiovo ir H.Kohlio sąmokslas nepaleisti Baltijos šalių iš Sovietų Sąjungos.

Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje visai nesukrėtė nei tuomečio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo, nei Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio: abu lyderiai telefonu ne sykį buvo aptarę galimą jėgos panaudojimą prieš Baltijos šalių gyventojus, mat jie vylėsi, kad trys Baltijos šalys nepasitrauks iš Sovietų Sąjungos.
Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” paviešino iki tol nežinomų telefoninių pokalbių išrašus, iš kurių matyti, kad dažnai dabar didvyriu laikomas ir pats save taip piešiantis tuometinis SSRS vadovas M.Gorbačiovas paskutinėmis SSRS žlugimo dienomis nebuvo toks jau kilnus, o galbūt net pats davė įsakymą važiuoti su tankais į minią, stovinčią prie Vilniaus televizijos bokšto. Ir netgi su tyliu Vakarų pritarimu, kurio, nors ir netiesioginio, M.Gorbačiovas telefonu sulaukė ir iš savo gero bičiulio Vokietijos kanclerio H.Kohlio, ir net iš JAV prezidento G.W.Busho.

Žinojo apie kruvinus planus
Beje, H.Kohlis – jokia išimtis. 1990–1991 m. Vakaruose beveik nebuvo politikų, kurie būtų patikėję, kad M.Gorbačiovas niekaip nesusijęs su kruvinais konfliktais sovietinėse respublikose – Gruzijoje, Kalnų Karabache, Lietuvoje. Tačiau niekas to nesureikšmino – Vakarų vadovams buvo daug svarbiau ne keliolika ar keliasdešimt žuvusiųjų, o tai, koks likimas laukia pačios klibėti pradėjusios Sovietų Sąjungos ir kaip galimas jos žlugimas paveiktų pasaulio geopolitiką.
Tad visi sutartinai apsimetėliškai linksėjo, kai M.Gorbačiovas postringavo, kad buvo giliai sukrėstas, sužinojęs apie sausio 13-osios įvykius Vilniuje. Esą apie juos jis apskritai išgirdo tik praėjus 6 valandoms ir neturįs žalio supratimo, kas davė įsakymą tankams traiškyti beginklius žmones.
Apsimetinėjo jis ir tuomet, kai 1991-ųjų sausį aiškino, kad palaiko tautų apsisprendimo teisę, bet kartu spaudžiamas kariškių ir spec. tarnybų, darė viską, kad Lietuva išliktų SSRS sudėtyje. Kaip kitaip pavadinti tai, kad jis nė neabejodamas pritarė ir Lietuvoje buvusių Komunistų partijos atstovų bei KGB tarnautojų prašymams atsiųsti į Lietuvą karinį pastiprinimą, – visai taip pat, kaip anksčiau Budapešte ar Prahoje. Apie tai puikiai žinojo ir Vakarų politikai.
Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad likus dviem dienoms iki kruvinų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, tuometiniam JAV prezidentui George’ui W.Bushui M.Gorbačiovas telefonu nė nemirksėdamas aiškino, kokiomis aplinkybėmis SSRS pajėgos imtųsi kruvino darbo, o G.W.Bushas apsimetinėjo, kad to negirdi.
G.W.Bushas: “Man kelia nerimą jūsų vidinės problemos. Kaip žmogus iš šalies galiu pasakyti tik tiek: jei jums pavyks išvengti jėgos panaudojimo, tai lems jūsų santykius su mumis. Ir ne tik su mumis.”
M.Gorbačiovas: “Įsikišime tik kilus kruviniems susirėmimams arba tokiems neramumams, kurie keltų pavojų ne tik mūsų konstitucijai, bet ir žmonių gyvybėms. Jaučiu didelį spaudimą Lietuvoje įvesti prezidentinę kontrolę. Vis dar susilaikau, ir tik kilus labai rimtai grėsmei imsiuosi priemonių.”
Į šiuos žodžius, kuriuose tik kurčias nebūtų išgirdęs pasiryžimo susidoroti su laisvės užsimaniusiais nepaklusniaisiais, G.W.Bushas neatsakė nieko, tarsi nebūtų jų nugirdęs, o vėliau dievagojosi, kad įvykiai Vilniuje jam buvo tikras akibrokštas, su kuriuo kilnusis M.Gorbačiovas negalįs turėti nieko bendro.
Tačiau didžiausias apsimetėlis tuo metu, kaip aiškėja iš dokumentų, buvo Vokietijos kancleris H.Kohlis. Viešai jis nepaliaudamas aiškino, kad kiekviena tauta esą turi teisę apsispręsti dėl nepriklausomybės. Tačiau savo draugui Michailui, į kurį kreipdavosi vardu, sakydavo “tu” ir susitikęs eidavo kavos į mėgstamą Berlyno restoranėlį, jis niekada nepasakė nė vieno priekaišto.
Štai praėjus penkioms dienoms po kruvinų įvykių Vilniuje, jųdviejų pokalbyje nebuvo juntama nei apgailestavimo, nei nusivylimo, nei kaltės ar kaltinimo. Apskritai kruvini įvykiai Lietuvoje buvo paminėti tik lyg tarp kitko, ir nė vienas iš dviejų politikų to nė kiek nesureikšmino.
M.Gorbačiovas: “Dabar visi klausia: ar Gorbačiovas keičia kursą? Ar jis pasuko į dešinę? Sakau nuoširdžiai: kurso mes nekeisime.”
H.Kohlis: “Kaip politikas, visiškai suprantu, kad būna momentų, kai įsikišimas neišvengiamas, jei reikia pasiekti tam tikrą politinį tikslą.”
M.Gorbačiovas: “Helmutai, man žinomas tavo vertinimas ir aš jį labai gerbiu. Viso geriausio.”
Taigi lakoniškai, lyg kalbėtų apie orą, N.Gorbačiovas ir H.Kohlis be jokio jaudulio ar nuostabos pasikalbėjo apie įvykius, nusinešusius 14 žmonių gyvybes, ir padėjo ragelį. Jųdviejų draugystei tai nemetė nė menkiausio šešėlio, nors akivaizdu, kad M.Gorbačiovas nė nebandė išsiginti, jog nėra susijęs su kruvinaisiais įvykiais, o H.Kohlis – kad jį toks ramus M.Gorbačiovo tonas nustebino.

Prarado bendražygių simpatijas
Vis dėlto, kai Vakarų politikai apsimetėliškai tapšnojo M.Gorbačiovui per petį ir vaizdavo, kad nieko neįvyko, artimiausi M.Gorbačiovo bičiuliai ir bendražygiai įvykius Vilniuje suprato kaip tikrą M.Gorbačiovo išdavystę ir silpnumą.
Didžiausias smūgis M.Gorbačiovui buvo tai, kad nuo jo nusigręžė ilgametis bendražygis Anatolijus Černyševas. Savo dienoraštyje šis parašė vieną vienintelį, bet viską pasakantį sakinį: “Michailas palaiko tuos, kurie įvykdė žudynes Vilniuje.”
Iš karto po sausio įvykių savo sekretorei A.Černyševas padiktavo M.Gorbačiovui skirtą atsisveikinimą primenantį laišką, kuriame negailėjo priekaištų, kaltinimų ir atviros paniekos.
“Michailai Sergejevičiau! Tavo kalba, pasakyta Aukščiausiojoje Taryboje, nebuvo panaši į didingą pasisakymą. Tai buvo tik sutrikusi, mikčiojanti kalba. Tu net nežinai, ką žmonės apie tave mano ir kalba – gatvėse, parduotuvėse, troleibusuose. Viskas, apie ką jie kalba, yra “Gorbačiovas ir jo klika”. Tu sakydavai, kad nori pakeisti pasaulį, bet dabar tu jį naikini pats savo rankomis.”
A.Černyševo sekretorė šį tekstą klusniai surašė. Tačiau supratusi, apie ką jis, vietoj to, kad įteiktų M.Gorbačiovui, laišką ji paslėpė seife – dienos šviesą šis laiškas vėl išvydo tik po 20 metų ir, matyt, 80-metį šiemet atšventusiam M.Gorbačiovui nėra džiugu jį skaityti spaudoje. Juolab kad jis pats jau du dešimtmečius mėgaujasi didvyrio, suskaldžiusio SSRS, aureole ir slepia bet kokius paskutinių Sovietų Sąjungos dienų susirašinėjimus. “Der Spiegel” analitikai neabejoja, kad visa tai – tik tam, kad nepaaiškėtų, jog M.Gorbačiovo dorybė – tik įvaizdis ar kaukė.

Sąmokslas prieš Baltijos valstybes

Kodėl M.Gorbačiovas įvykius ir savo “nuopelnus” piešė tik gražiomis spalvomis, savaime aišku. Tačiau kodėl tą patį darė Vakarų lyderiai, ypač H.Kohlis?
“Der Spiegel” primena, kad Vokietijos kancleris jautėsi labai skolingas M.Gorbačiovui. Pirmiausia – dėl to, kad pastarasis 1989-ųjų rudenį prasidėjus Rytų Vokietijos griūčiai sutiko neįvesti tankų į Rytų Berlyną. M.Gorbačiovas neprieštaravo ir Vokietijos susivienijimui. Priblokšdamas kitus SSRS politikus, M.Gorbačiovas neprieštaravo net tam, kad susivienijusi Vokietija įstotų į NATO.
Taigi 1991-aisiais H.Kohliui pasitaikė proga atsidėkoti savo draugužiui. Juolab kad M.Gorbačiovui H.Kohlis buvo tarsi paskutinė viltis. Jis bemat pamiršo, kad 1989-aisiais H.Kohlį viešai pavadino provincialiu ir ne itin intelektualiu lyderiu, kurio vienintelė stiprioji pusė – paprastų žmonių palaikymas. Kitaip tariant, tarp eilučių jis pasakė, jog H.Kohlis – ne tas politikas, kurio nuomonės reikia paisyti tarptautinėje arenoje.
Tačiau po dvejų metų būtent H.Kohlis tapo savotišku M.Gorbačiovo atstovu spaudai. Būtent per jį Rugpjūčio pučo, o vėliau SSRS griūties metu M.Gorbačiovas pasauliui mėgino pranešti, kad tebėra įtakingas ir stiprus lyderis. O H.Kohlis negailėjo viešuosius ryšius primenančių patarimų, kaip tokį įvaizdį palaikyti, ir netgi sudarė su M.Gorbačiovu sąmokslą – išgelbėti SSRS lyderio įvaizdį, paaukojant Baltijos šalių laisvę.
M.Gorbačiovas: “Amerikiečiai kalba apie “Gorbačiovo situaciją”. Svarbu, kad jie žinotų, jog ta situacija yra stabili.”
H.Kohlis: “Michailai, svarbiausia parodyti, kad situacija kontroliuojama būtent Baltijos šalyse. Čia turi sutelkti visą dėmesį. Turėk omenyje, kad jėga tu jų Sąjungoje neišlaikysi. Todėl labai svarbu įtikinti pačias Baltijos valstybes, kad jos neturi jokio kito pasirinkimo, tik tokį, kurį diktuoja jūsų konstitucija. Tą patį Vakarams pranešiu ir aš.”
Būtent šį sąmokslišką dialogą tarp M.Gorbačiovo ir H.Kohlio, įvykusį 1990-ųjų vasarą, “Der Spiegel” laiko reikšmingiausiu ir galbūt skandalingiausiu. Mat būtent jis atskleidžia, kad nei M.Gorbačiovas, nei H.Kohlis niekada nenorėjo, kad Baltijos šalys pasitrauktų iš Sovietų Sąjungos ir mėgino tam sukliudyti. Šiame kontekste nebestebina ir tai, kad į Vilnių buvo pasiųsti tankai ir kad jie tarsi niekieno neliepiami ėmė važiuoti į laisvės reikalaujančią minią. Už visų šių įvykių slėpėsi desperatiškas M.Gorbačiovo mėginimas griebtis bet ko, netgi kruvinų priemonių, kad tik nenukentėtų jo šventuoliškas įvaizdis tiek tėvynėje, tiek Vakaruose.

Virtinė pasaulinio lygio politikos, muzikos ir kino žvaigždžių trečiadienį Londone susirinko į iškilmingą labdaros renginį paminėti paskutinio SSRS lyderio Michailo Gorbačiovo 80 metų jubiliejaus.

Įtakingi valstybės veikėjai ir rusų oligarchai suplūdo į Karališkąją Alberto koncertų salę dalyvauti iškilmingame vakare, skirtame pagerbti M.Gorbačiovo indėlį į istoriją.

Renginį vedė Holivudo žvaigždės Kevinas Spacey (Kevinas Speisis) ir Sharon Stone (Šeron Stoun).

Atvykęs į 5 tūkst. vietų Karališkąją Alberto salę, M.Gorbačiovas britų visuomeninei televizijai BBC sakė, kad nekantriai laukia šio vakaro.

“Čia bus daug žmonių, daug mano bičiulių, man tai – svarbiausia”, – sakė 1990 metų Nobelio taikos premijos laureatas.

Prieš renginį, pavadintą “Michailas Gorbačiovas: Žmogus, pakeitęs pasaulį”, būta kalbų, kad jame dainuos pats jubiliatas.

Bilietai į šventinį vakarą kainavo nuo 195 svarų iki 100 tūkstančių svarų, kuriuos teko pakloti asmenims, pageidavusiems koncertą stebėti atskiroje ložėje.

Renginys buvo organizuotas siekiant surinkti milijonus dolerių kovos su vėžiu organizacijoms, tarp jų Raisos fondui, kuris pavadintas velionės buvusio SSRS prezidento žmonos vardu.

Tarp vakaro svečių buvo Holivudo veiksmo filmų žvaigždė ir buvęs Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris (Arnoldas Švarcnegeris), Izraelio prezidentas Shimonas Perersas (Šimonas Perersas), buvęs Britanijos vyriausybės vadovas Johnas Majoras (Džonas Meidžoras), taip pat velionės Velso princesės Dianos brolis Earlas Charlesas Spenceris (Erlas Čarlzas Spenseris).

Spalvingame kviestinių svečių sąraše taip pat buvo Anglijos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Fabio Capello (Fabijus Kapelas), aktorės Goldie Hawn (Goldi Hon) ir Milla Jovovich (Mila Jovovič).

M.Gorbačiovas Vakaruose liaupsinamas kaip kovotojas už demokratiją, o gimtinėje daugelio rusų smerkiamas kaip žmogus, sugriovęs kadaise buvusią didžią imperiją.

Tarp elektorato nepopuliarus ir per valstybinę televiziją retai rodomas buvęs SSRS prezidentas iš esmės nepadarė didesnės įtakos posovietinės Rusijos, šalies, kurią jis netyčiom padėjo sukurti, politikai.

Simboliška, kad pagrindinis M.Gorbačiovo, žmogaus, pakeitusio istorijos tėkmę, 80-mečio paminėjimas įvyko ne Maskvoje, o Londone.

Šventinio vakaro vedėjas K.Spacey įžvelgė paralelių tarp M.Gorbačiovo eros ir dabartinių neramumų arabų pasaulyje bei įvykių buvusioje sovietinėje Baltarusijoje.

“Dabar žvelgdami į mūsų pasaulį, matome įvykius Egipte, Baltarusijoje, Irane ir Libijoje, žmones, kurie kovoja už laisves ir galimybes kirsti sienas, ką prieš daugybę metų darė Michailas Gorbačiovas… Manęs niekuomet neapleido nuojauta, kad jis negavo to, ko iš tiesų nusipelnė”, – sakė aktorius.

“Manau, galima tai tiesiogiai susieti su Michailu Gorbačiovu ir pasakyti, kur yra daugelio šių įvykių ištakos”, – pridūrė jis.

Prieš koncertą M.Gorbačiovas Dauning Strite susitiko su Britanijos ministru pirmininku Davidu Cameronu (Deividu Kameronu).

Per koncertą legendinė vokiečių roko grupė “Scorpions” atliko savo hitą “Wind of Change”, tapusį komunistinio bloko žlugimo epochos himnu.

Renginyje taip pat pasirodė Shirley Bassey (Šerli Basi), Paulas Anka (Polas Anka), Bryanas Ferry (Brajenas Feris), buvusi “Spice Girls” narė Melanie Chisholm (Melani Čisholm), Londono simfoninis orkestras ir virtinė garsių rusų muzikantų, pradedant rokeriais ir baigiant klasikinės muzikos atlikėjais.

80 metų M.Gorbačiovui sukako kovo 2 dieną. Ilgą laiką vengęs tiesiogiai kritikuoti dabartinius Rusijos vadovus, jis savo 80-mečio išvakarėse pirmą kartą atvirai išdėstė tai, ką iš tiesų mano apie vyriausybės vadovo Vladimiro Putino ir prezidento Dmitrijaus Medvedevo valdantįjį tandemą.

Kalbėdamas apie prezidento ir premjero ketinimą tarpusavyje nuspręsti, kuris jų 2012-aisiais sieks valstybės vadovo posto, M.Gorbačiovas sakė: “Tai gėdinga. Man gėda dėl jų. Tai nekuklu, jie elgiasi taip, tarsi visuomenė, konstitucija, rinkimai neegzistuotų”.

Emocingame interviu, kurį davė laikraščiui “Novaja gazeta”, buvęs Sovietų Sąjungos lyderis sakė, kad Rusija pradeda užmiršti “perestroikos” pasiekimus, bet kurių rusai dabar neturėtų galimybės laisvai eiti į maldos namus, naršyti internete ir pirkti valdžią kritikuojančius laikraščius.

“Dabar “perestroika” asocijuojasi tik su tuščiomis parduotuvių lentynomis”, – skundėsi jis.

“Ir dar pamiršau paminėti – mes išvengėme branduolinio karo katastrofos. Dabar nelabai kas tai ir atsimena”, – pridūrė jis, neslėpdamas kartėlio.

Vis dėlto ir M.Gorbačiovo, kuris Vakaruose meiliai vadinamas Gorbiu ir atpažįstamas pagal ryškią dėmę ant kaktos, kurią turi nuo gimimo, politiniame palikime esama tamsių faktų, dėl kurių vis dar ginčijasi istorikai.

Jis neužkirto kelio Kalnų Karabacho konfliktui, kuris nusinešė 30 tūkst. gyvybių, o daugumai lietuvių jis visuomet liks atsakingas už kruvinus 1991 metų sausio 13 dienos įvykius.

Paskutiniam SSRS lyderiui Michailui Gorbačiovui trečiadienį sukanka 80 metų – šį garbingą jubiliejų jis pasitinka būdamas Rusijos politikos užribyje ir jausdamas kartėlį dėl to, kokią kryptį pasirinko jo šalis, kai žlugo Sovietų Sąjunga.

Vakaruose liaupsinamas kaip kovotojas už demokratiją, o gimtinėje daugelio rusų smerkiamas kaip žmogus, sugriovęs kadaise buvusią didžią imperiją, M.Gorbačiovas savo 80-metį veikiausiai pasitiks be didelių iškilmių ir garsių sveikinimų.

Tarp elektorato nepopuliarus ir per valstybinę televiziją retai rodomas buvęs SSRS prezidentas iš esmės nepadarė didesnės įtakos posovietinės Rusijos, šalies, kurią jis netyčiom padėjo sukurti, politikai.

Pastaruoju metu jis taip pat vis griežčiau atsiliepė apie savo įpėdinių Kremliuje – Vladimiro Putino bei Dmitrijaus Medvedevo politiką. Jų valdomą Rusiją M.Gorbačiovas supliekė kaip demokratijos “imitaciją” ir išreiškė būgštavimus, kad 2012-aisiais vyksiantys prezidento rinkimai bus suklastoti.

Simboliška, kad pagrindinis M.Gorbačiovo, žmogaus, pakeitusio istorijos tėkmę, 80-mečio paminėjimas įvyks ne Maskvoje, o Londone, kur kovo 30 dieną Karališkoje Alberto salėje ta proga numatytas iškilmingas koncertas.

Renginyje ketina dalyvauti tokios pasaulinės žvaigždės kaip Sharon Stone (Šeron Stoun) ir Bryanas Ferry (Brajenas Feris).

Įgyvendindamas savo viešumo ir pertvarkos politiką, kuria siekė reformuoti ir modernizuoti Sovietų Sąjungą, M.Gorbačiovas išlaisvino jėgas, kurių nebegalėjo kontroliuoti ir dėl kurių 1991-aisiais subyrėjo visa Raudonoji imperija.

Priešingai nei jo pirmtakai, M.Gorbačiovas nebuvo pasiryžęs panaudoti jėgos, kad komunistai išlaikytų kontrolę Maskvos satelitėse Rytų Europoje, o tai savo ruožtu atvėrė kelią griūti Berlyno sienai – šis faktas niekuomet nebus pamirštas Europoje.

“Gorbačiovo vadovavimo drama yra tai, kad jo sukelta banga nunešė jį nuo Rusijos politinės scenos”, – rašė politologė Lilija Ševcova laikraštyje “Novaja gazeta”, gindama buvusį Sovietų Sąjungos lyderį.

“Jam teko kęsti vienatvę, piktavališkumą ir nesupratimą. Jo dėka į valdžią atėję asmenys siekė niekingo keršto”, – rašė ji opozicijos laikraštyje. M.Gorbačiovas yra vienas iš “Novaja gazeta” savininkų.

Vyriausybės vadovo V.Putino ir prezidento D.Medvedevo valdantysis tandemas retai parodo susidomėjimą M.Gorbčiovu. Kartą, tiesa, prezidentas rūgščiai pastebėjo, kad M.Gorbačiovo vadovavimą žymi “mūsų valstybės griūtis”.

Tuo tarpu velioniui Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui, kuris buvo pagrindinis M.Gorbačiovo priešininkas, ir V.Putinas, ir D.Medvedevas nepagailėjo gražių žodžių, kai lygiai prieš mėnesį buvo minimos 80-osios jo gimimo metinės.

M.Gorbačiovas ilgą laiką vengė tiesiogiai kritikuoti dabartinius Rusijos vadovus, tačiau artėjant 80-mečiui jis pirmą kartą atvirai išdėstė tai, ką iš tiesų mano apie V.Putiną ir D.Medvedevą.

Kalbėdamas apie prezidento ir premjero ketinimą tarpusavyje nuspręsti, kuris jų 2012-aisiais sieks valstybės vadovo posto, M.Gorbačiovas sakė: “Tai gėdinga. Man gėda dėl jų. Tai nekuklu, jie elgiasi taip, tarsi visuomenė, konstitucija, rinkimai neegzistuotų”.

Emocingame interviu, kurį davė laikraščiui “Novaja gazeta”, buvęs Sovietų Sąjungos lyderis sakė, kad Rusija pradeda užmiršti “perestroikos” pasiekimus, bet kurių rusai dabar neturėtų galimybės laisvai eiti į maldos namus, naršyti internete ir pirkti valdžią kritikuojančius laikraščius.

“Dabar “perestroika” asocijuojasi tik su tuščiomis parduotuvių lentynomis”, – skundėsi jis.

“Ir dar pamiršau paminėti – mes išvengėme branduolinio karo katastrofos. Dabar nelabai kas tai ir atsimena”, – pridūrė jis, neslėpdamas kartėlio.

Tikra istorijos ironija galima laikyti M.Gorbačiovo atskleistą faktą, kad Kremliaus pagrindinis ideologas Vladislavas Surkovas neleido jam įkurti savo politinės partijos.

Žinoma, tokia politinė jėga tikrai nebūtų pajėgi mesti iššūkį Rusijos valdžios elitui.

Nepriklausomo J.Levados sociologijos centro sausį atlikta apklausa parodė, kad vos 14 proc. rusų “teigiamai ar labai teigiamai” vertina M.Gorbačiovą.

Tuo tarpu net 51 proc. respondentų nurodė, kad dėl milijonų žmonių žūties atsakingas Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas atliko teigiamą vaidmenį Rusijos istorijoje.

Vis dėlto ir M.Gorbačiovo, kuris Vakaruose meiliai vadinamas Gorbiu ir atpažįstamas pagal ryškią dėmę ant kaktos, kurią turi nuo gimimo, politiniame palikime esama tamsių faktų, dėl kurių vis dar ginčijasi istorikai.

Jis neužkirto kelio Kalnų Karabacho konfliktui, kuris nusinešė 30 tūkst. gyvybių, o daugumai lietuvių jis visuomet liks atsakingas už kruvinus 1991 metų sausio 13 dienos įvykius.

Federacijos Taryba nevienareikšmiškai vertina pirmojo ir vienintelio SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo veiklą. Kovo 2-ąją politikui sukanka 80 metų.

Rusijos Federacijos Tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas paragino kol kas nedaryti galutinių išvadų dėl pertvarkos rezultatų.

“Reikia palikti šį nedėkingą užsiėmimą istorikams. Tuo labiau neskubėčiau kaltinti nuo politikos pasitraukusį Michailą Gorbačiovą, ir ne todėl, kad jis švenčia jubiliejų, o todėl, kad suprantu, kokia didžiulė atsakomybė tenka valdžioje esančiam asmeniui ir kokį didžiulį stresą jis patiria, pasitraukdamas iš valdžios. Tuo labiau taip, kaip atsitiko su Gorbačiovu. Daugelis palūžta, tačiau Michailas Sergejevičius viską atlaikė”, – agentūrai “Interfax” sakė S.Mironovas.

Jis papasakojo, kad pertvarkos metais dirbo geologu Mongolijoje. “Kai vyko pirmasis liaudies deputatų suvažiavimas, iš Mongolijos atsiunčiau telegramą, kurioje pritariau demokratinėms permainos šalyje. Tuomet mane užsipuolė daugelis. Ir greičiausiai būtų išmetę iš savo partijos ne tik mane, bet ir patį Gorbačiovą”, – sakė Federacijos Tarybos pirmininkas ir pridūrė, kad pertvarkos priešininkai iki šiol gailisi, kad tada to nepadarė.

“Tačiau ir Gorbačiovo planams nebuvo lemta išsipildyti. Gorbačiovo epocha baigėsi žlugimu. Matyt, kiekvienas šalies pilietis, kuriam daugiau nei 40 metų, skirtingai vertina tą lūžio laikotarpį. Čia galima vardinti ir džiaugsmingus įvykius, ir skaudžius nuostolius”, – įsitikinęs S.Mironovas.

Federacijos Tarybos deputatas, buvęs Michailo Gorbačiovo laikų Ministrų Tarybos pirmininkas Nikolajus Ryžkovas pagrindine istorine ir politine M.Gorbačiovo klaida laiko SSRS žlugimą.

“SSRS žlugimas, įvykęs dėl Gorbačiovo kaltės, buvo tragedija milijonams žmonių. Nežinau, ar Gorbačiovas tai suprato, ar suvokia šiandien savo atsakomybę už Sovietų Sąjungos žlugimą – tai buvo jo neįgudusių, nelogiškų ir nenuoseklių veiksmų rezultatas. Į istoriją jis įeis kaip griovėjas, o ne kūrėjas. Ir SSRS sugriovimo jam niekada neatleis tie žmonės, kurie išgyveno šią tragediją”, – sakė N.Ryžkovas.

Antroji klaida, pasak jo, buvo ta, kad M.Gorbačiovas paleido SSRS KP. “Juk jis išaugo iš komunistų partijos, jos dėka tapo politikos veikėju. Greitai kildamas partinės karjeros laiptais tapo generaliniu sekretoriumi. Nepaisant trūkumų, komunistų partiją reikėjo išsaugoti, ją reikėjo reformuoti, tačiau M.Gorbačiovas geriau nusprendė 1991 metais komunistų partiją paleisti”, – sakė agentūros pašnekovas.

Pasak J.Ryžkovo, tuo laikotarpiu, kai jis dirbo kartu su M.Gorbačiovu, šis iš pradžių palaikęs jo ekonomines reformas, kurias darė būdamas premjeru. “Tačiau vėliau perėjo į Jelcino pusę. Gorbačiovas mokėjo gerai prisitaikyti. Jis palaikė 500 dienų reformą, nors jam sakiau, kad tai bus tragedija mūsų šaliai, ir kad šalis nepasirengusi tokioms kardinalioms ir greitoms Jelcino-Gaidaro reformoms”, – sakė N.Ryžkovas.

N.Ryžkovas prisiminė, kad 1985 metais generaliniu sekretoriumi tapęs M.Gorbačiovas turėjo didžiulį liaudies palaikymą. “Iki Gorbačiovo per pustrečių metų vienas po kito mirė trys generaliniai sekretoriai – Brežnevas, Andropovas, Černenka, ir staiga pasirodo Gorbačiovas, pakankamai jaunas politikas, kuris kalba be popierėlio ir drąsiai bendrauja su žmonėmis. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pradžioje šio didžiulio palaikymo nebeliko, jo autoritetas labai sumenko”, – pasakojo N.Ryžkovas.

Jį stebina tai, kad savo 80-metį M.Gorbačiovas minės ne Rusijoje, o Londone. “Nesuprantu, juk Gorbačiovas rusas, ir reikėtų jubiliejų minėti čia, su savo liaudimi, o ne užsienyje, ir tai dar kartą daug pasako, koks yra Gorbačiovo charakteris”, – įsitikinęs N.Ryžkovas.

Pasak politiko, nesunkiai galima paaiškinti, kodėl M.Gorbačiovas labiau mylimas Vakaruose, nei Rusijoje. “Daug dešimtmečių Vakarai ir, ypač JAV, svajojo apie Sovietų Sąjungos žlugimą, ir štai atėjo Gorbačiovas ir tą padarė per šiek tiek daugiau nei penkerius metus. Gorbačiovas vykdė tą politiką, kuri tarnavo ne Sovietų Sąjungos ar Rusijos žmonių, o JAV ir Vakarų šalių interesams. Todėl jis ten yra mylimas ir palaikomas, tačiau dabartinių Gorbačiovo pasisakymų vienu ar kitu dabartinės Rusijos politikos klausimu negalima vertinti rimtai. Jie rimtai vertinami tik Vakaruose, nes ten realios Rusijos padėties niekas nesupranta, neišmano mūsų tikrovės visų niuansų”, – pažymėjo N.Ryžkovas.

Paskutinis Sovietų sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas neigia už Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą reikalavęs 21 mlrd. rublių ir tvirtina bandęs Lietuvos atstovus įtikinti, kad šalis stotų į Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS).

“Tai nerimta. Tai be galo laisva įvykių, kai Lietuva nusprendė atsiskirti nuo SSRS, interpretacija. Nebuvo jokių derybų”, – Rusijos naujienų agentūrai “Interfax” sakė M.Gorbačiovas.

Išslaptintame Švedijos diplomatinio susirašinėjimo dokumente teigiama, kad M.Gorbačiovas sutiko su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu, tačiau esą už tai pareikalavo 21 mlrd. rublių ir norėjo, kad Klaipėda taptų Kaliningrado srities dalimi

“Aš iš tikrųjų buvau susitikęs su tuometiniu Lietuvos vadovu Algirdu Brazausku ir kitais, ir sakiau jiems, kad kategoriškas atsiskyrimas sukeltų pernelyg daug klausimų. Buvo būtina nuspręsti, kurioje valstybėje žmonės norėtų gyventi. Buvo neišvengiamų teritorinių klausimų. Šių problemų sprendimas reikalavo daug pinigų”, – kalbėjo paskutinis SSRS vadovas.

Pasak M.Gorbačiovo, jis stengėsi įtikinti lietuvius, kad Lietuva renkasi klaidingą kelią.

“Aš bandžiau įtikinti juos, kad jie žengia klaidingu keliu”, – sakė M.Gorbačiovas.

“Aš tebemanau, kad Lietuva būtų pakankamai nepriklausoma ir būtų turėjusi daugiau galimybių iš abipusiai naudingo bendradarbiavimo, jei ji būtų sutikusi pasirašyti NVS sutartį”, – kalbėjo SSRS lyderis.

M.Gorbačiovas tvirtino, kad bandęs įtikinti ne tik Lietuvą, bet ir Latviją bei Estiją.

Paviešintame 1990 metų kovo 9 dieną Švedijos generalinio konsulo Dago Sebastiano Ahlanderio (Dago Sebastiano Alanderio), dirbusio tuometiniame Leningrade, pasirašytame diplomatiniame pranešime teigiama, kad švedų diplomatai iš neįvardytų šaltinių žinojo apie lietuvių planus netrukus skelbti nepriklausomos valstybės atkūrimą.

“Pranešama, esą (Algirdas) Brazauskas pirmadienį susitikęs su M.Gorbačiovu ir gavęs sutikimą skelbti nepriklausomybę. M.Gorbačiovas esą pareikalavęs 21 mlrd. rublių sąjunginės reikšmės įmonėms ir pramoniniams kompleksams išpirkti. Atsakydami lietuviai iš rusų esą reikalauja 500 mlrd. žalai atlyginti”, – rašoma išslaptintame diplomatiniame pranešime.

“Tačiau M.Gorbačiovas esą primygtinai reikalavo, kad galiotų 1939-ųjų spalio bazinė sutartis, taigi ir 1939-ųjų valstybių sienos, t.y. Klaipėdai esant Rytų Prūsijos arba dabartinės Kaliningrado srities dalimi. Kaip tik Klaipėdoje gyvena daug čia atsikrausčiusių rusų”, – rašė D.S.Ahlanderis

Praėjusį ketvirtadienį Švedijos užsienio reikalų ministerija pradėjo skelbti iki tol buvusius įslaptintus dokumentus apie Sovietų Sąjungos žlugimą ir Baltijos šalių laisvės siekį.

Vilnius, vasario 24 d. (BNS). Paskutinis Sovietų sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas neigia už Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą reikalavęs 21 mlrd. rublių ir tvirtina bandęs Lietuvos atstovus įtikinti, kad šalis stotų į Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS).

“Tai nerimta. Tai be galo laisva įvykių, kai Lietuva nusprendė atsiskirti nuo SSRS, interpretacija. Nebuvo jokių derybų”, – Rusijos naujienų agentūrai “Interfax” sakė M.Gorbačiovas.

Išslaptintame Švedijos diplomatinio susirašinėjimo dokumente teigiama, kad M.Gorbačiovas sutiko su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu, tačiau esą už tai pareikalavo 21 mlrd. rublių ir norėjo, kad Klaipėda taptų Kaliningrado srities dalimi

“Aš iš tikrųjų buvau susitikęs su tuometiniu Lietuvos vadovu Algirdu Brazausku ir kitais, ir sakiau jiems, kad kategoriškas atsiskyrimas sukeltų pernelyg daug klausimų. Buvo būtina nuspręsti, kurioje valstybėje žmonės norėtų gyventi. Buvo neišvengiamų teritorinių klausimų. Šių problemų sprendimas reikalavo daug pinigų”, – kalbėjo paskutinis SSRS vadovas.

Pasak M.Gorbačiovo, jis stengėsi įtikinti lietuvius, kad Lietuva renkasi klaidingą kelią.

“Aš bandžiau įtikinti juos, kad jie žengia klaidingu keliu”, – sakė M.Gorbačiovas.

“Aš tebemanau, kad Lietuva būtų pakankamai nepriklausoma ir būtų turėjusi daugiau galimybių iš abipusiai naudingo bendradarbiavimo, jei ji būtų sutikusi pasirašyti NVS sutartį”, – kalbėjo SSRS lyderis.

M.Gorbačiovas tvirtino, kad bandęs įtikinti ne tik Lietuvą, bet ir Latviją bei Estiją.

Paviešintame 1990 metų kovo 9 dieną Švedijos generalinio konsulo Dago Sebastiano Ahlanderio (Dago Sebastiano Alanderio), dirbusio tuometiniame Leningrade, pasirašytame diplomatiniame pranešime teigiama, kad švedų diplomatai iš neįvardytų šaltinių žinojo apie lietuvių planus netrukus skelbti nepriklausomos valstybės atkūrimą.

“Pranešama, esą (Algirdas) Brazauskas pirmadienį susitikęs su M.Gorbačiovu ir gavęs sutikimą skelbti nepriklausomybę. M.Gorbačiovas esą pareikalavęs 21 mlrd. rublių sąjunginės reikšmės įmonėms ir pramoniniams kompleksams išpirkti. Atsakydami lietuviai iš rusų esą reikalauja 500 mlrd. žalai atlyginti”, – rašoma išslaptintame diplomatiniame pranešime.

“Tačiau M.Gorbačiovas esą primygtinai reikalavo, kad galiotų 1939-ųjų spalio bazinė sutartis, taigi ir 1939-ųjų valstybių sienos, t.y. Klaipėdai esant Rytų Prūsijos arba dabartinės Kaliningrado srities dalimi. Kaip tik Klaipėdoje gyvena daug čia atsikrausčiusių rusų”, – rašė D.S.Ahlanderis

Praėjusį ketvirtadienį Švedijos užsienio reikalų ministerija pradėjo skelbti iki tol buvusius įslaptintus dokumentus apie Sovietų Sąjungos žlugimą ir Baltijos šalių laisvės siekį.