Arūnas BRAZAUSKAS
Ar grėsmių kupiname dabarties pasaulyje visa ES veikia per lėtai? Tačiau ką reiškia greitis, pavyzdžiui, kare? Su karine operacija kai kas lygina neseną Europos pabėgėlių krizę – esą neįvardytos ES priešiškos jėgos paskatino šią nelaimę.

Kokiais greičiais vyksta didelių žmonių masių judėjimas? Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos armija 1941-aisiais pajudėjo į rytus, o po trejų metų vėl atsidūrė daugmaž tose pačiose pozicijose, iš kurių pradėjo puolimą. Grįžimas į išeities tašką vokiečiams reiškė pralaimėjimą – jiems ir toliau teko trauktis. Per tuos kelerius metus frontui keliaujant į rytus ir atgal kartu judėjo milijonai žmonių – kariškių ir civilių.

2015-aisiais vien per Viduržemio jūrą Europos krantus pasiekė apie 1 mln. žmonių. Tačiau 2016-aiasiais šiuo jūros maršrutu išsilaipinti Europoje bandė tiktai 362 tūkst. žmonių. Jei lygintume su desanto operacija, sakytume, kad arti trijų kartų sumažėjo puolančiųjų skaičius. Nors mirčių jūroje 2016-aisiais buvo daugiau: apie 5 tūkst. tais metais, o 2015-aisiais per patį antplūdį nuskendo 3,7 tūkst. žmonių. Vėlgi kalbėdami karybos terminais sakytume, kad mažiau gausus desantas 2016-aisiais patyrė didesnių nuostolių. Nežinia, kada bus grįžta prie „neintensyvių karinių veiksmų“, kokie buvo 2012-aisiais, – tais metais Europos krantuose išsilaipino vos 22,5 tūkst. žmonių.

Ar pabėgėlių problemą Europoje galima spręsti taip, kaip tai ketina daryti dviem didžiuliais vandenynais nuo pasaulio atskirtų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas? Į JAV nelegalūs bėgliai plūsta daugiausia per Meksikos sieną, o jūra kai kam pavyksta atplaukti iš Kubos. Kol kas nebuvo planų atsitverti siena nuo Kanados.

Jeigu ES veiktų D.Trumpo metodais, ES valstybių karo laivai gaudytų laivus su pabėgėliais ir verstų juos grįžti atgal. Dalis jų gal pasiektų krantus, nuo kurių leidosi į kelionę. Daugumai pabėgėlių tai Turkija. Kodėl tad turkams nepasielgus taip pat – gal reikėtų neleisti grįžtantiems išsilaipinti pakrantėje? Kiek kartų pabėgėliai be didesnių maisto atsargų plaukiotų pirmyn atgal?

Vengrija, per kurią ėjo pabėgėlių maršrutai link Vokietijos ir Skandinavijos kraštų, pasienyje surentė tvorą. Sausumos tvoros nuo Turkijos skiria Graikiją ir Bulgariją. Kitos tvorų besiprašančios vietos – Slovėnijos ir Kroatijos, Austrijos ir Slovėnijos pasieniai. Vis dėlto metalinių tinklų išilgai Viduržemio jūros nenutiesi, todėl pabėgėlių krizę tenka spręsti diplomatijos priemonėmis.

2016 m. kovą ES susitarė su Turkija, kad ši priims grąžinamus pabėgėlius mainais už 3 mlrd. eurų, kurie bus panaudoti pabėgėlių infrastruktūrai Turkijoje – namams, vandentiekiui, sanitarijai ir t.t. Ši šalis dabar priglaudė arti 3 mln. pabėgėlių iš Sirijos. Numatyta, kad už kiekvieną į Turkiją grąžintą Sirijos pabėgėlį ES legaliai įsileis irgi vieną. Taip siekiama skatinti legalią imigraciją. Sutarta, kad greta to bus pagyvintos derybos dėl Turkijos narystės ES, supaprastintas vizų režimas, galiausiai vizos atšauktos.

Po nesėkmingo perversmo bandymo Turkijoje pernai liepą bevizis režimas su ES ir narystė joje atsidėjo geresniems laikams. O susitarimas dėl pabėgėlių grąžinimo į Turkiją kol kas vyksta vėžlio tempais. Nuo susitarimo galiojimo pradžios grąžinta arti 900 žmonių. O vien 2017 m. sausį Graikijos salose išsilaipino per 1 tūkst. pabėgėlių.

Neatrodo, kad procesas artimiausiu laiku taps greitesnis. Paspartinti grąžinimą trukdo Graikijos įstatymai, o ir pinigais ta šalis nėra aptekusi. Kita vertus, pabėgėliai yra Graikijos politinis koziris – panašiai kaip ir Turkijos. Susimokėkite, darykite nuolaidų – tada žiūrėsime. Įdomu, kokį pavidalą būtų įgavusi pabėgėlių katastrofa, jeigu nebūtų Vokietijos, kuriai galų gale tenka mokėti daugiausiai.

Tiek euro zonos šalių gyventojai, tiek nacionalinius banknotus tebešnarinantys europiečiai euru nebetiki ir jo nebenori, o dauguma ruošiasi dar ir būsimai recesijai.

Net 65 proc. lenkų mano, jog euro įvedimas pakenktų jų šeimos gerovei, o pusė apklaustųjų Lenkijos agentūrai OBOP prisipažino tikį, kad euras būtų kenksmingas dar ir nacionaliniam biudžetui.
Ir visa tai šalyje, kurios politikai be atvangos prisiekinėja visomis išgalėmis sieksią euro įvedimo, o patys lenkai ilgą laiką buvo vieni didžiausių euro entuziastų, kartu su estais pasižymėjusių ypatingu troškimu greičiau prisidėti prie euro zonos.
Tačiau prasidėjus euro zonos skolų krizei lenkų užsidegimas slūgsta. Štai šių metų kovo mėnesį euro pageidavo jau tik 32 proc., o dabar teigiamai apie šią valiutą atsiliepia vos 22 proc. mūsų kaimynų.
Regis, atsitokėjo net ir šalies politikai. Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis ką tik pripažino, kad euro idėjos neatsisakoma, bet joks sveiko proto žmogus jo nenorėtų įsivesti būtent dabar.
Kitose šalyse, kuriose klausimas yra ne ar eurą įsivesti, bet gal kaip tik jo atsisakyti, nuotaikos irgi skeptiškos, ypač tai būdinga turtingoms euro zonos valstybėms. Štai daugiau nei trečdalis prancūzų (32 proc.) agentūrai „Ifop“ išreiškė viltį grįžti prie nacionalinės valiutos franko. Guldenui nostalgiją pajuto net 58 proc. olandų, kuriuos apklaususios visuomenės nuomonės tyrimų agentūros „Maurice de Hond“ analitikai pastebi, kad nuo gegužės eurą palaikančių gyventojų šalyje sumažėjo, o guldeno šalininkų padaugėjo net 7 proc.
Nacionalinės valiutos šilingo trokšta net ir 18 proc., regis, viskuo patenkintų austrų, nors prieš metus šilingą čia šlovino vos 4–5 proc. gyventojų.
Itin įdomus ir suomių nuotaikų pokytis. Jau keletą mėnesių ši nedidelė, vos 5 mln. gyventojų turinti šalis, anksčiau garsėjusi lojalumu Europos Sąjungai ir bendrai valiutai eurui, vadinama tikra nenuorama. Neseniai Suomijos valdžia ES lyderius gerokai pagąsdino grasinimais nepritarti Graikijos gelbėjimo planui. Suomiams nė kiek nepatiko ir rumunų bei bulgarų užmojai įsilieti į bevizę Šengeno zoną.
Iki šiol ES kur kas ištikimesnė nei jos kaimynės Danija ir Švedija, pastaraisiais mėnesiais Suomija skleidžia signalus, kad ir pati nustojo džiūgauti dėl narystės ES. 2005 m. naryste ES buvo patenkinti 45 proc. Suomijos gyventojų, o šiemet – jau tik 37 proc. Be to, balandį suomiai puolė balsuoti už itin euroskeptišką partiją „Tikrieji suomiai“ (kad nereikėtų laužyti liežuvio, dabar jie vadinasi tiesiog „Suomiai“), kuri tapo trečia pagal dydį parlamento frakcija.
Kad ir kaip tai primintų juodąjį humorą, vieninteliais nuoširdžiais euro gerbėjais visoje Europoje dabar galima pavadinti tik… graikus. Grįžti prie savo nacionalinės valiutos drahmos jie nė neketina, kad ir ką praėjusią savaitę svaičiojo vėliau dėl to atsistatydinęs jų premjeras George’as Papandreou. Akivaizdu, kad jis visai nesusigaudo apie audringų tautiečių nuotaikas ir labai savotiškai interpretuoja nesibaigiančius jų protestus. Jam vaidenasi, kad graikai šūkalioja reikalavimus atsikratyti euro ir net narystės ES, o štai kompanijos MARC surengta visuomenės nuomonės apklausa praėjusią savaitę parodė, jog net 81,1 proc. apklaustų graikų tikisi ir toliau likti euro zonoje.
Pasak specialistų, tokių norų priežastis – viltis, kad narystė euro zonoje yra šansas bent šiek tiek suvaržyti politikų veiksmus. Iš esmės tik 40 proc. graikų tikisi, kad net ir naujai perrinkta valdžia savarankiškai sugebėtų ką nors pakeisti trūkinėjančioje šalies fiskalinėje politikoje, na, o dabartiniais politikais patenkinti tik 14,8 proc. graikų.

Vilties mąžta, nepasitenkinimo daugėja
O kaip europiečiai vertina ir Graikijos, ir visos euro zonos ateitį? Nuomonės – gana kategoriškos. Net 62 proc. austrų pasisako už Graikijos bankrotą ir „naują“ pradžią. Pusė jų norėtų, kad ta pradžia būtų už euro zonos ribų: 49 proc. kompanijos „Gallup“ apklaustų austrų pareiškė nenorį su graikais sėdėti prie bendro euro zonos stalo.
Dar daugiau Graikiją už borto išmesti norinčių gyventojų yra Olandijoje: čia tokią mintį palaiko 52 proc. respondentų. Klausiami, ką jie prognozuoja Graikijai, 69 proc. olandų suabejojo, kad ši šalis sugebės atsitiesti net gavusi paramą.
Vis dėlto niekas neprilygsta vokiečių ir prancūzų skepticizmui. Prancūzijoje recesijai yra nusiteikę daugiau nei 60 proc. gyventojų, be to, net devyni iš dešimties prancūzų mano, kad jos priežastimi taps neišvengiamas Graikijos bankrotas.
O nacionalinio Vokietijos transliuotojo ARD apklausa praėjusią savaitę atskleidė, kad tuoj prasidėsiančia recesija neabejoja ir 82 proc. vokiečių.
Be to, abiejose stipriausios ekonomikos euro zonos šalyse kaip niekur didėja nepasitenkinimas valdžia. Apklausų duomenimis, 60 proc. prancūzų neabejoja, kad per kitų metų prezidento rinkimus socialistas Francois Hollande’as triuškinamai laimės prieš konservatorių Nicolas Sarkozy. Na, o Vokietijoje gyventojų norą maištauti prieš valdžią rodo sparčiai didėjantis radikalios Piratų partijos populiarumas. Pasirodo, šiuo metu tai trečia populiariausia partija šalyje, ir jei rinkimai vyktų šiandien, už ją balsuotų jau ne 2 proc. kaip pernai, o net 10 proc. vokiečių.