"Scanpix" nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

Praėjusiais metais dauguma pabėgėlių, plūstelėjusių į Europą per Graikiją, buvo vyrai, paskui juos netrukus patraukė ir jų žmonos su vaikais, seserys. Dalis jų nespėjo: sienos užsidarė ir moterys įstrigo Graikijoje – toli nuo namų, toli ir nuo savo vyrų.

Šiek tiek po vidurdienio Theopoula pasiima mane nuo viešbučio. Linksma graikė trykšte trykšta energija – jaučiu, jai sunku su manimi: šiaurietis, o dar kalbos barjeras. Klausia: „Sprechen sie deutsch?“ Atsakau: „Nein“. Tai beveik viskas, ką moku vokiškai, na, dar kelios frazės iš sovietinių filmų: „Hitler kaput“, „Hände hoch“, tačiau tai ne tie žodžiai, kuriais kalbamės.

Bendraujame gestais, tarptautinių žodžių nuot­rupomis ir jau beveik susikalbame. Ji, pasirodo, gyvenusi Vokietijoje, o mūsų kelionės tikslas – butas, kurį pabėgėliams išnuomojo graikai savanoriai, nes pabėgėlių stovykloje gyventi tikrai nelengva.

Vyrai – jau Vokietijoje

Dešimt, gal šiek tiek daugiau minučių kelio automobiliu nuo Kavalos centro, ir mes jau vietoje. Pro langą moja viena iš moterų, matyti mažų vaikučių. Buto duris atidaro ir mus pasitinka Nour. Jai – šiek tiek per dvidešimt. Ji kalba angliškai, bet kuklinasi, nes nelabai pasitiki savo anglų kalbos žiniomis. Nour į Graikiją atvyko su jaunesniąja seserimi. Ši dar paauglė. Jų mama ir brolis – jau Vokietijoje. Jie pasiekė šią pabėgėlių svajonių šalį per pačią pabėgėlių bangą maždaug prieš pusmetį.

Sirin su tėvu Ahmedu/ E.Labanausko nuotr.

Be Nour ir jos sesers, bute gyvena Noamea – hidžabą dėvinti ir fotoaparato objektyvo bandanti išvengti mažylių dvynukių Retajos ir Remsos mama. Jos vyras – Vokietijoje, irgi sugebėjo pasiekti šią šalį per pačią bangą.

Kita buto gyventoja Maha taip pat dėvi hidžabą ir kuklinasi fotografuotis, užtat jos mažylis berniukas drąsus ir ypač mėgsta šokti pagal iš telefono sklindančią muziką, nors dar sunkiai vaikšto. Mahos vyras – irgi Vo­kie­ti­joje.

Netrukus pasirodo ir Sirin su tėvu Ahmedu. Sirin – 24-eri, ji buvo matematikos mokytoja. Nour – ikimokyklinukų mokytoja. Vėliau paklausiau, kodėl jos abi nedėvi hidžabo, o kitos – dėvi. „Tai kiekvienos moters asmeninis pasirinkimas. Aš irgi anksčiau dėvėjau hidžabą, bet dabar – ne. Aš neprivalau demonstruoti, kad tikiu Dievą. Dievas yra mano širdyje“, – draugiškai šypsodamasi paaiškino kerinčių tamsių akių Sirin.

Graikės sirų vaikams – tarsi močiutės

Visi šio buto gyventojai – iš Sirijos. Vieni iš Da­masko, kiti iš kitų miestų. Visi jie vyko į Vo­kie­tiją, bet nespėjo – sienos užsivėrė ir jie liko Grai­kijoje.

Butas trijų miegamųjų, kiek iš viso gyventojų – skaičiuokite patys. Bet kokiu atveju jie sutartinai tvirtina, kad tai geriau, nei gyventi pabėgėlių stovykloje.

„Atsikeliame, tvarkome namus, darome valgyti, susitinkame su draugais, kurie netoli gyvena. Dabar noriu susirasti darbą“, – pasakojo savo dienotvarkę Nour, neslėpdama, kad laukimas vargina.

Butą išnuomojo graikai. Viena jų – Theo­pou­la ir netrukus atvykusi Chryssanthi. Sa­va­noriai taip pat tiekia maistą, drabužius ir visaip kitaip padeda – pabėgėliams, palikusiems stovyklas, Graikijos vyriausybė nieko neduoda.

Theopoula ir Chryssanthi – tarsi mamos šioms jaunoms sirėms, o jų atžaloms – močiutės. Jos tuoj puola žaisti su mažyliais, ima juos ant rankų, myluoja.

Ir šį kartą moterys pabėgėlius aplankė ne tuš­čiomis – atvežė duonos, vaisių ir kitokio mais­to. Theopoula ir Chryssanthi – tarsi mamos šioms jaunoms sirėms, o jų atžaloms – močiutės. Jos tuoj puola žaisti su mažyliais, ima juos ant rankų, myluoja. Tokios užplūdusios energijos viena iš dvynių net išsigąsta – pradeda raudoti. Tačiau mažajam Mohmedui patinka, kai suaugusieji su juo šoka. Namuose daug linksmo triukšmo.

Gyvenimas – beveik nuostabus, nors šio bu­to gyventojai nežino, ar išsipildys jų svajonė pasiekti Vokietiją. Dokumentai dėl perkėlimo į kitą šalį (Vokietija – pirmasis jų pasirinkimas) užpildyti jau daugiau nei prieš tris savaites, bet kol kas jokių naujienų.

Bėgo ne dėl pašalpų

Sarin su tėvu išsiskiria iš kitų šio buto pabėgė­lių tuo, kad nusprendė likti Graikijoje. Ar liks Kavaloje – kol kas nežino. Žino, kad čia įtem­pta ekonominė situacija ir darbą rasti ne taip lengva. Kol kas tvarkosi dokumentus, mok­osi graikų kalbos.

„Mes pabėgome iš tėvynės ne dėl pašalpų. Mes norime dirbti ir gyventi, susikurti naujus namus“, – tikino Sarin, kuri gerai kalba angliškai, taip pat moka prancūzų, žinoma, arabų ir dar vieną dvi kalbas. Ji jau gali šiek tiek vertėjauti ir iš graikų į arabų ar į anglų.

Kampanijos pabėgėliams padėti plakatas / E.Labanausko nuotr.

Sirijos sostinėje Damaske liko kita dalis Sirin ir Ahmedo šeimos – Sirin mama, dvi seserys ir šešiametis broliukas. Ji, būdama vyriausia, išvyko kartu su tėvu.

„Būtų sunku keliauti su visa didele šeima ir reikėjo daug drąsos tam apsispręsti. Buvo labai sunku. Bet mūsų namas buvo sunaikintas, persikėlėme į kitą vietą (dabar ten glaudžiasi likusi dalis šeimos), – pasakojo Sirin. – Damaske – gan ramu, bet aplink jį liepsnoja karas, ir net ten niekas nežino, kada į namus pataikys bomba. Nėra saugios vietos Sirijoje, tad su tėvu nusprendėme keliauti.“

„Tai buvo taip baisu“

Iš Sirijos lėktuvu pasiekė Libaną, tada vėl lėktuvu – į Turkiją, o iš ten valtimi – į Graikijos Lesbo salą ir į Kavalą.

„Iš pradžių galvojome keliauti į Vokietiją, kurią prieš aštuonis mėnesius pasiekė giminaitis. Kai sužinojome, kad sienos uždarytos, tapo dar sunkiau – visos viltys žlugo. O dabar mes čia jau keturi mėnesiai. Tai ilgas laiko tarpas, todėl nusprendėme išmokti kalbą. Man nereikia, kad kas duotų pinigų. Mes galime dirbti, galime užsidirbti, mes turime kovoti“, – ryžto pradėti naują gyvenimą Graikijoje neslėpė sirė.

Jeigu laiką būtų galima atsukti atgal, ar elgtųsi taip pat? Ar ryžtųsi pakartoti kelionę į Europą?

Visi pradėjo panikuoti, rėkti. Kon­tra­bandininkai liepė visiems likti valtyje, išsitraukė ginklus. „Turit dabar keliauti!“ – šaukė jie.

„Ne, nes mūsų kelionė buvo labai sunki… Skrendant iš Libano dingo mūsų lagaminai su visu turtu. Tada likome apie mėnesį Turkijoje, bet lagaminų taip ir nesuradome, – pasakojo Sirin. – Galiausiai nusprendėme judėti toliau ir atvykome į Izmirą. Susidūrėme su žmonių kon­trabandininkais, kurie perkelia pabėgėlius iš Turkijos į Graikijos salas. Viena vertus, labai sunku apsispręsti, su kuo keliauti, kita vertus – labai lengva. Jų pilna, bet kuo pasitikėti? Mes ilgai ieškojome. Galų gale apsisprendėme keliauti. Kainavo tūkstantį dolerių vienam asmeniui. Valtis buvo maždaug aštuonių metrų ilgio, joje susigrūdo apie 70 žmonių… Taip, 70 žmonių. Nusprendėme nekeliauti, nes žmonių buvo labai daug. Visi pradėjo panikuoti, rėkti. Kon­tra­bandininkai liepė visiems likti valtyje, išsitraukė ginklus. „Turit dabar keliauti!“ – šaukė jie. Kontrabandininkai privertė mus likti valtyje. Dalis žmonių iššoko iš valties ir parplaukė atgal į krantą. Liko maždaug 60 žmonių. Tai buvo taip baisu. Trečia valanda nakties, šalta, tamsu ir ši maža valtis – aš labai bijojau. Tai sunkiausios akimirkos mano gyvenime“, – vasario mėnesio kelionę į Graikijos salas prisiminė sirė.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

E. Labanausko nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

Pabėgėlių stovykla yra apie penkis kilometrus nuo Kavalos. Autobuso vairuotojo angliškai prašau, kad sustotų prie pabėgėlių stovyklos. Iš pradžių nesupranta, tada sakau: „Siria.“ Viskas aišku.

Po 15–20 min. kelionės autobusas sustoja. Greit­­kelio dešinėje – cemento, skaldos ar dar kažkokios panašios produkcijos ga­myk­­­­la, kairėje, perlipus per greitkelio juostų ri­bo­­jimo tvorelę, – pabėgėlių stovykla. Vietiniai sa­­­ko, kad anksčiau čia buvo regioninis šiukšlynas, į kurį suveždavo šiukšles iš Kavalos ir aplinki­nių miestų. Kad tai pramoninis rajonas – nekyla abejonių, matyti ne tik „cemento“ gamykla, bet ir kitų fabrikų kaminai, karjerai, sandėliai. Tie­sa, matyti ir jūra.

Planas prasmukti nepavyko

Pabėgėlių stovyklos teritorija aptverta tvora: už­kardas, šalia apsaugos būdelė, toliau – kelios pa­lapinės ir viena didelė atvira brezentinė pavėsinė. Vėliau, kai ten sugužėjo minia žmonių, su­pra­tau, kad tai valgykla. Šiek tiek kairiau – Rau­donojo Kryžiaus konteineris. Dar šiek tiek į kalniu­­ką – palapinių eilės, dalis jų su papildomu me­­džiaginiu stogu, kad būtų šioks toks šešėlis. Ki­tą šešėlį sunku surasti.

Dieną temperatūra pasiekia beveik 30 laipsnių karščio – visi turistautojai žino, kad tiesioginiai saulės spinduliai ir aukšta oro temperatūra pa­lapinę paverčia karščio kamera. Kas bus, kai įsibėgės kaitri graikiška vasara?

Apsaugos būdelėje – kariškis. Per nešiojamąjį kom­piuterį klausosi graikų vyrų choro religinių gies­­mių. „Ne, patekti į stovyklą negalite“, – sako jis.

Beje, planas patekti į pabėgėlių stovyklą – at­ski­ra istorija. Lietuvos ambasada Graikijoje dar prieš kelionę mane įspėjo, kad į stovyklas prašalaičiai neįleidžiami, ypač tokie kaip aš – žurnalistai. Apie tai vėliau kalbėjo ir vietos savanoriai, pa­dedantys pabėgėliams. Vis dėlto nieko nėra ne­įmanomo, bent taip man teigė vietiniai. Buvo su­galvotas planas, kad aš prasmuksiu kartu su vie­tinių delegacija, kuri turėjo apsilankyti stovyklo­je. Žmonės planuoja, Dzeusas juokiasi.

Tik atvykęs aš buvau per daug aktyvus ir sugebė­­jau „apsišviesti“, o ir į graiką nesu labai panašus.

Prie stovyklos: gyvatės / E.Labanausko nuotr.

Be to, plykstelėjo vietinis skandalėlis: vietos pabėgėlių rėmėjai pradėjo spausti valdžią, kad pa­bėgėlių stovykla būtų perkelta į kitą, labiau gy­venti tinkamą vietą. Tuo pat metu pabėgėliai, ne­apsikentę gyvačių, skorpionų ir kitų juos gąsdinančių vietos gyvių, nusprendė nušienauti ap­link stovyklą esančią augaliją. Kadangi įrankių ne­­turėjo, nutarė pasinaudoti degtukais. Dūmus pa­mačiusi apsauga vos nesprogo iš pykčio: vasaros meto gaisrai Graikijoje ypač pavojingi – ne kar­tą nuniokojo milžiniškus plotus.

Jie sako, kad mes, kurdai, esame „kafirai“, nes kurdai nenori islamo valstybės ar kažko panašaus.

O skandalo esmė ta, kad pabėgėliams priešiškas vietos televizijos kanalas padarė „logišką iš­va­dą“, esą pabėgėlių rėmėjai, ką tik pareikalavę perkelti stovyklą kitur, įkalbėjo pačius pabėgėlius padegti dabartinę stovyklą ir galiausiai neva taip pasiekti savo tikslą. Tad susiklosčius tokiai jau­triai politinei padėčiai net nebandžiau apsimes­ti tuo, kuo nesu, ir taip galbūt sukompromituo­ti pabėgėliams padedančius graikus. Tuo la­biau kad pabėgėliai, nepažeisdami jokių taisyklių, stovyklą gali palikti kada nori ir bendrauti už jos ribų su kuo nori.

Niekas nenori palikti namų…

Vienas jų – Halidas. Paskambinu jam būdamas prie apsaugos namelio, prisistatau. Jis sako tuoj ateisiąs. Laukiu ir kartu su kariškiu klausausi giesmių – gražu. Paklausiu, ar galiu fotografuo­ti. Atsako, kad tik būdamas anapus tvoros. Dar klausiu, ar gerai pabėgėliai elgiasi. Atsako: „Taip, viskas gerai – čia geri žmonės.“

Stovykloje žaidžia vaikai, zuja moterys, išdidžiai vaikšto vyrai. Vienas jų neskubėdamas, pa­kė­­lęs galvą praeina pro mus, pasisveikina su ka­riš­kiu ir toliau lėtai žingsniuoja palei tvorą.

Netrukus nešinas puodeliu kavos ir rūkstančia cigarete ateina Halidas. Išeiname už užkardo, prisėdame ant greitkelio borto ir pradedame kalbėtis. Už nugaros lekia automobiliai, prariaumoja sunkvežimiai.

„Esu iš Šiaurės Sirijos, kur gyvena daugiausia kur­dai. Bėgdamas gelbėjau savo gyvybę. „Al Qae­da“ ir jiems prijaučiantys kelia grėsmę kurdams. Jie sako, kad mes, kurdai, esame „kafirai“ (netikėliai – E.L.), nes kurdai nenori islamo valstybės ar kažko panašaus. Todėl mes ir bėgame į kitas šalis“, – gera anglų kalba ramiai pradėjo pa­sakojimą Halidas.

Halidas, kurdas iš Sirijos / E.Labanausko nuotr.

Jam 35-eri. Su žmona ir dvejų metukų dukra Džuana jis prieš keturis mėnesius pabėgo iš ne­di­delio Afrino miesto. Afriną kontroliuoja kur­­dai, tačiau aplink jį – islamistinių grupuočių teritorijos ir islamistai stiprina miesto blokadą.

„Kartą man teko vykti net į Turkiją, kad parvežčiau pieno savo mergaitei. Įsivaizduojat, reikė­­jo pereiti sieną vien dėl pieno. Niekas nenori pa­­likti savo gimtųjų vietų, bet dabar nesaugu ir ­bū­­­­tent todėl žmonės iš ten bėga, – pasakojo Ha­li­­das. – Dabar tai tapo labai pavojinga, nes Tur­ki­ja visiškai uždarė sieną ir šaudo į bandančius ją per­eiti.“

Pavojinga kelionė valtimi

Ne ką lengvesnė buvo jo šeimos kelionė iš Tur­­kijos Izmiro į Graikijos salas.

„Tik atvykę į Izmirą tuoj pat rasite žmonių, ku­rie užsiima pabėgėlių perkėlimu, t.y. žmonių kon­trabandininkų. Einant gatve prie jūsų prieis ne­pažįstamasis ir paklaus, ar nenorėtumėte persi­kelti į Graikiją. Platus pasirinkimas – pigiai, bran­­­giai ar už vidutinę kainą: 600, 1500, 3000 do­lerių. Rinkitės, – pasakojo Sirijos kurdas. – Mes pasirinkome pigiausią variantą, nes neturėjome pinigų. Iš Izmiro išvykome naktį apie 23 val. Įsėdo­­me į guminę valtį. Kontrabandininkai teigė, kad tai neva rusiška valtis, todėl labai patikima. Į ją telpa tik 45 žmones, bet atvykus paaiškėjo, kad žmo­nių yra daugiau – 50–60. Visi labai bijojo. Plauk­­­dami į kažką atsitrenkėme, vaikai ir moterys pradėjo šaukti, puolė į paniką. Bet mums pa­si­sekė, ta esą rusiška valtis nesuskilo. Tiesa, va­rik­­­lis sustojo. Valtį vairavo vienas iš pabėgėlių. Jis net nežinojo, kaip elgtis, bet vis dėlto bendromis pastangomis mums pavyko variklį užvesti. Tada pasiekėme krantą, tiksliau, uolas, dalis vyrų iššoko į vandenį ir nuplukdė valtį prie pat kranto. Buvo vasario mėnuo. Buvo labai šalta.“

Tai, kas vyks­ta Sirijoje, atsispindi ir čia, pabėgėlių stovykloje. Tai tarsi sumažintas veidrodis.

Iš pradžių Halido šeima pasiekė Samo salą, ta­da keltu – į didesnę Chijo salą, o tada – į Ka­va­lą. Tačiau atvykus tapo aišku, kad sienos uždarytos, ir jie atsidūrė pabėgėlių stovykloje. „Mes gy­vename palapinėse. Nesitikėjome, kad viskas taip nutiks“, – nuoskaudos neslėpė vyras.

Jis taip pat pripažino, kad vidiniai konfliktai pa­bėgėlių stovykloje – ne retenybė. „Tai, kas vyks­ta Sirijoje, atsispindi ir čia, pabėgėlių stovykloje. Tai tarsi sumažintas veidrodis. Su JAV pa­gal­ba kurdai dabar pradėjo „Daesh“ ir kitų islamistų teritorijų Šiaurės Sirijoje puolimą. Todėl dalis žmonių čia sako: „Žiūrėk, ką taviškiai daro. Kodėl atakuojat? – aistras pabėgėlių stovykloje atpasakojo Halidas. – Bet galiausiai visi supranta, susitaiko.“

Baugina Lietuvos orai

Pirminis Halido kelionės tikslas buvo Vo­kie­ti­ja, kurią prieš 5–6 mėnesius tuo pačiu maršrutu pa­siekė jo brolis. Prieš kelias savaites Halidas už­pildė dokumentus dėl perkėlimo į kitas šalis (pa­geidavime galima nurodyti 8 valstybes).

„Tai Airija, Belgija, Olandija, Suomija ir dar ki­tos šalys. Vis dėlto gal mane nusiųs į Lietuvą, – spė­liojo jis. – Žinau, kad Lietuva yra šiaurėje ir oras ten atitinkamas, o žmonėms iš Artimųjų Ry­tų nėra lengva prisitaikyti prie šaltų orų. Visi pa­bė­gėliai nori vykti į Vakarų Europą – Vokietiją, Aus­­triją, Daniją ir pan. Tačiau dabar sudarytas su­­sitarimas ir mes turime gerbti šį susitarimą bei iš jo išplaukiančias taisykles. Aš nežinau, kur ma­ne nusiųs, nes tai, ką mes pasirinkome, visiškai nie­­ko nereiškia. Tad galime atsidurti ir Lie­tu­vo­je.“

Halido dukra Džuana / E.Labanausko nuotr.

Iki pilietinio karo Sirijoje Halidas dirbo Si­ri­jos sostinėje Damaske turizmo sektoriuje. Gy­ve­ni­mas nebuvo blogas.

„Kurdai Sirijoje visais laikais buvo apolitiški, ne­paisant diktatūros, kuri net draudė mūsų kal­bą. Prasidėjus Arabų pavasariui sulaukiau grasinimų. Vieną dieną atėjus į darbą žmonės, kurie palaikė Basharą al Assadą (Sirijos diktatorių – E.L.), pareikalavo, kad aš prisidėčiau prie jų naikinant opoziciją. Pasakiau, kad tai ne mano reikalas. Mano vadovas, kuris palaikė opoziciją, din­­go po trijų dienų“, – prisiminė vyras.

Tuomet jis pasitraukė iš Damasko, gavo dar­bą Irako Kurdistane, bet pasibaigus darbo sutarčiai teko grįžti atgal į liepsnojančią Siriją.

Karas – ne išeitis, reikia žvelgti į ateitį. Mums rei­­kia kažko kito, mums reikia išsimokslinusių žmo­­­nių, kurie kažką kurtų. Karas – ne atsakymas.

Kodėl neprisidėjo prie kurdų kovotojų ar opozicijos B.al Assado režimui? „Mes kovojame už savo šalį. Kiekvieno šeimoje yra tokių, kurie ka­riauja su ginklu rankose. Mano pusbroliai ir pus­seserės kariauja. Bet aš asmeniškai manau, kad karas – ne išeitis, reikia žvelgti į ateitį. Mums rei­­kia kažko kito, mums reikia išsimokslinusių žmo­­­nių, kurie kažką kurtų. Karas – ne atsakymas, – aiškino Halidas. – Aš pats nenoriu nieko žu­­­dyti ir nenoriu, kad mane kažkas nužudytų.“

Kad baigtųsi nežinia ir gyvenimas palapinėje

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / E.Labanausko nuotr.

Namuose liko jo tėvas, sesuo ir dar vienas bro­lis.

„Visi mąsto apie išvykimą, bet kai kurie tikisi, kad karas kažkada baigsis. Kai kurie, kaip mano 75-erių tėvas, sako, kad nori mirti ten, kur gimė. Mano dar vienas brolis ir sesuo teigia: „Jei aš mirsiu, vadinasi, toks likimas.“ O aš esu per jaunas mirti dabar, – kalbėjo Halidas, pridurdamas, jog netiki, kad greitai Sirijoje įsiviešpataus taika. – Visada atsiras naujų priešų, nes mes turime naftos ir dujų.“

„Apie ką svajojate? Kokią ateitį norėtumėte ma­tyti?“ – paklausiau Halido.

„Visų pirma apie saugumą ir namus – ne pa­la­pinę. Kad mano dukra pradėtų lankyti mo­kyk­lą. Mes su žmona susirastume darbus, išmoktu­me kalbą, kad ir lietuvių. Mes norime tapti ge­rais tos šalies piliečiais. Svarbiausia, kad baigtųsi ši nežinia, gyvenimas palapinėje“, – atsakė jis.

Pribėgo dar du pypliai ir rodydami į žolę ėmė kažką išraiškingai pasakoti. Halidas pa­aiškino, kad jie sako: „Gyvatės, gyvatės…“ Jų čia tikrai daug.

Mums baigiant kalbėtis priėjo jo Džuana, gražuolė dukrelė. Tėvo paraginta ji nedrąsiai per tvo­rą paėmė saldumyną. Vėliau išdrąsėjo ir Ha­li­dui teko ją šiek tiek sudrausminti, kad neišbėgtų į greitkelį. Pribėgo dar du pypliai ir rodydami į žolę ėmė kažką išraiškingai pasakoti. Halidas pa­aiškino, kad jie sako: „Gyvatės, gyvatės…“ Jų čia tikrai daug.

Netrukus jie jau kišo savo rankutes per tvoros tinklą pasisveikinti su manimi. Dar akimirka, ir jie jau kitoje tvoros pusėje. Mes žaidžiame katučių. Prieina dar vienas mažylis – jis irgi nori susidaužti su manimi delnais. „Tuoj visos stovyklos vaikai pas tave atbėgs“, – pajuokauja Ha­lidas. Tarp 250 pabėgėlių šioje stovykloje – 110 vaikų.

Tačiau mano mažuosius draugus pakviečia mama. Jie visi nubėga palapinių link. At­si­svei­kinu su Halidu, palinkiu, kad jo svajonės išsipildy­tų, ir pasuku greitkeliu atgal į Kavalą. At­si­su­kęs pamatau, kaip Halidas ant pečių užsisodina dukrelę ir jie eina atgal į savo palapinę.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

E. Labanausko nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

20 minučių autobusu nuo Kavalos – mažas miestelis, jo pakraštyje esantis jaukus kempingas, restoranas – visai ant jūros kranto su vaizdu į iš vandens iškilusią Taso salą, horizonte dreifuojančius laivus. Beveik rojus žemėje, bet ne visiems.

„Visko čia pakanka – ir maisto, ir kit­ko, o kaip čia gražu. Bet mūsų protas niekada neatsipalaiduoja, ne­si­il­­si. Mes pavargome. Norime pagaliau rasti nuo­­­­latinius namus, planuoti ateitį. Savo vaikų atei­tį“, – vėliau kalbėjo Maha, viena iš 24 pabėgėlių, gyvenančių šiame kempinge.

„Neturime pinigų, bet turime didelę širdį“

Kempingo savininkė – tamsiaplaukė graikė vardu Maria. Iš pirmo žvilgsnio šis kempingas niekuo neišsiskiria iš kitų kempingų: nedideli poilsio nameliai, keli nameliai ant ratų, vaikų bei sporto aikštelės ir vietos palapinėms. Vė­liau pastebi, kad viename kampe esančios pa­la­pinės vienodos. jos visai nepanašios į turistines, nes didelės ir atrodo sunkios. Priėjęs ar­čiau pro pravirą įėjimą pamatai dvi lovas, o gal greičiau gultus. Palapinės „prieškambaryje“ – šventojo paveikslas, aplink – mažesnės šventųjų nuotraukos, žvakės.

Mes neturime pinigų, bet turime didelę šir­dį.

„Jie visi krikščionys iš Šiaurės Irako. Čia gy­vena jau tris mėnesius“, – pasakoja Maria. Ji viena iš graikų, sutikusių priglausti pabėgėlius. Jos kempinge jau tris mėnesius gyvena 24 pabėgėliai, aštuoni iš jų – vaikai, o vienas kū­dikis gimė čia. Taigi dabar jo gimtinė – Grai­­kija.

Užduodu tradicinį klausimą: kodėl? Maria šypsosi: „Mes esame skurdi šalis, turime labai labai daug problemų, bet Graikijoje jūs rasite… kaip tas žodis angliškai“, – nubėga į restorano virtuvę paklausti kitų, bet suprantu, kad tas žodis – „svetingumas“.

„Mes neturime pinigų, bet turime didelę šir­dį“, – plačiu rankų mostu parodo ji.

„Bet juk jau prasideda turistų sezonas. Ką da­rysite?“ – bandau kvailai provokuoti aš.

„Nieko. Kempingas veikia, vietos visiems už­­­teks. Pas mus atvyksta svečių iš visos Eu­ro­pos“, – vėlgi šypsodamasi atsako Maria.

„Valstybė ar kažkas kitas jums moka?“ – klausinėju toliau.

„Ne, niekas nemoka, – sako Maria. – Atveža tik maisto iš šalia esančios „valstybinės“ stovyk­los.“

Vėliau pabėgėliai pasakojo, kad atvežamas mais­tas – tai makaronai, kitą dieną būna ryžiai, tre­­čią – vėl makaronai, ketvirtą – vėl ryžiai, ir taip diena po dienos, savaitė po savaitės… Jei ne vietiniai graikai, kurie atveža vaisių, daržovių ir kitų produktų, būtų labai nekas.

Irako krikščionys / E.Labanausko nuotr.

Randas visam gyvenimui primins ISIS

Pajudu į vienodų palapinių „sektorių“. Vaik­š­­­­­­tinėjantys vyrai, moterys, žaidžiantys vaikai nekreipia didelio dėmesio. Prieinu, pasisvei­kinu ir prisistatau. Čia pat sėdintys ir tarpu­savyje besikalbantys vyrai sujunda – pasiūlo pri­sėsti šešėlyje. Tuomet pastebiu, kad, priešingai nei kiti pabėgėliai, jie visi – net maži vaikai – ant kaklo nešioja kryželius.

Vyras vardu Remunas parodo čiur­­ną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sa­ko jis.

Vyrai šypsosi, bet nelabai supranta angliškai. Pa­siunčia jaunesnį paieškoti, kas iš jų grupės ge­riau kalba. Kol ateina „vertėja“, kalbamės ges­tais. Jie žino ir kelis žodžius angliškai. Iš­si­­aiškiname, kad jie iš Mosulo. 2014 m. birželį šį Ira­ko miestą užėmė „Islamo valstybė“ (ISIS, ar­ba „Daesh“). Naujausios žinios iš Mo­sulo: „Daesh“ sudegino gyvas 19 moterų, ku­rios atsisa­kė užsiimti seksu su islamistų kovotojais.

Apie tai perskaitau jau grįžęs iš Graikijos. Ten, kempinge, vyras vardu Remunas parodo čiur­­ną – ten randas. „Kalašnikov“… ISIS“, – sa­ko jis.

Pabėgėlių stovyklose irgi nėra vietos

Ateina Remuno žmona Maha, daug geriau kal­banti angliškai. Pasak jos, visi čia esantys – ne tik krikščionys, kilę iš Mosulo, dabartinės ISIS sostinės Irake, bet ir giminaičiai. Į Graikiją ke­liavo dviem grupėmis: vieni iš Turkijos Chijo sa­lą pasiekė vasario 25 d., kiti – vasario 29 d. Ta­da – į žemyninę Graikiją ir norėjo traukti šiau­rėn, bet nespėjo – sienos jau buvo uždarytos.

„Atvykome čia tikėdamiesi, kad sienos bus vis dar atviros ir mes galėsime vykti per Ma­ke­do­niją ir Serbiją į Vokietiją, – pasakojo Maha. – Vie­ni įs­­trigo Atėnuose, kita grupė – aš, mano vyras, jo broliai su žmonomis ir mama – Ka­va­lo­je. Policija mus pervežė į vietos pabėgėlių stovyklą.“

Mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjo­me perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikš­­čioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti.

Tuomet atsidūrė pabėgėlių stovyklose, bet ten ramybės nerado. „Ten susidūrėme su proble­momis. Musulmonai klausė, kodėl mes ne­tam­pame musulmonais, reikalavo pakeisti religi­ją. Bet mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjo­me perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikš­­čioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti. Jie skriaudė mūsų vaikus, atiminėjo kryželius. Tai buvo labai didelė problema. Mes apie tai pra­nešėme policijai ir jie atvežė mus pas Ma­rią“, – ant kelių supdama sūnelį pasakojo Ma­ha.

Aplink sustoję vyrai įdėmiai klausėsi, taip pat bandydami patys kažką pasakyti, kad moteris išverstų.

Vėliau jiems pavyko susisiekti su kita grupe giminaičių ir šie taip pat buvo atvežti į kempingą.

„Dabar mes paprašėme prieglobsčio. Taip pat jau buvome pokalbyje ir laukiame šalių at­sa­kymo. Pirmuoju variantu pasirinkome Vo­kie­­tiją, Olandiją ir Prancūziją, nes ten turime gi­­minaičių. Jau pusantro mėnesio laukiame at­sa­­kymo, kol kokia nors šalis patvirtins, kad mus pri­­ima“, – pasakojo Maha.

Beje, man prisistačius ir paminėjus Lietuvos var­dą, iš veido išraiškos ir kilusios diskusijos su­pratau, kad ši šalis nelabai jiems žinoma.

Pasak Mahos, Mosule krikščionių neliko, o ir pačiame Irake nedaug jų likę. Tiesa, jos uošvis į Europą nevyko – nuo „Daesh“ pasislėpė kur­dų kontroliuojamoje teritorijoje.

Gatvėse krikš­čionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ per­­­šovė mano vyrą.

„ISIS žudo krikščionis. Prieš metus krikščionims buvo išduoti atskiri pasai, dauguma jų bu­vo priversti nutraukti mokslus. Aš pati labai sun­­kiai baigiau mokslus – slapstydamasi ateida­­vau į universitetą ir greitai pasiėmusi mokymo­si medžiagą bėgdavau atgal namo. Gatvėse krikš­čionims buvo labai pavojinga. „Daesh“ per­­­šovė mano vyrą“, – apie gyvenimą Irake pa­sakojo Maha.

Mosulo krikščionys išsibarstė po aplinkines vals­tybes. Jie glaudžiasi Jordanijoje, Libane, Tur­kijoje. Kai kurie pasiekė Europą. Dalis prie­globsčio prašosi Australijoje, Kanadoje ir lau­kia.

„Labai sunku galvoti apie savo namus. Gali būti, kad jų jau nebėra – jie sunaikinti, – kalbėjo Maha. – „Daesh“ mūsų bažnyčias pavertė mečetėmis.“

Vis dėlto ir Graikijoje nėra lengva. Maha ke­­lis kartus pakartojo, kad nežinia, baimė dėl ateities neduoda niekam nei ramiai gyventi, nei ra­miai miegoti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Kavalos, Graikija

Taksi pakylame į kalną, nuo kurio atsiveria vaizdas į saulės užlietą įlanką ir pačią Kavalą. Prie vartų pasitinka šeimininkė. „Tai Rula, – sako Evgenia, vietinių iniciatyvos padėti pabėgėliams narė. – Ją pabėgėliai vadina mama Rula.“

Besišypsanti energinga moteris atveria mums vartelius. Mažą kiemelį nuo kaitrios Graikijos saulės saugo virš galvos išsiraitęs vynmedis, o visur aplink žydi gėlės – net paprasti baldai išmarginti įvairiaspalviais gėlių raštais.

Kiemelyje – trys vyrai ir keli bėgiojantys vaikai. Vyresnysis iš vyrų – Rulos sutuoktinis – rim­­­tas, ramus ir susimąstęs graikas. Du kiti – gerokai jaunesni. Tai Huseinas ir Muhamedas. Kaip vėliau išsiaiškinsime, vienas iš Irako, kitas – iš Sirijos. Abu besišypsantys, paslaugūs ir drau­giški.

Rula / E.Labanausko nuotr.

Lakstantys tamsiaplaukiai vaikučiai – irgi pa­bė­gėliai. Jiems nuo dvejų iki penkerių metų. Vie­nas jų dar net nėra matęs savo tėvo. Vėliau sužinau, kad šiandien šiuose namuose – šventė. Dve­jų metų berniukas, kurį vietiniai praminė Ta­li­ba­nu, nes vaikiškai neduoda niekam ramybės, šiandien pasimatys su tėvu. Jo mama, kitos pabėgėlės moterys namo viduje ruošia šventinę vakarienę.

Šios šeimos istorija – išskirtinė man, bet, galima sakyti, tradicinė pabėgėliams. Iš pradžių Siriją paliko vyras, ieškodamas saugesnio ir geresnio užutėkio savo šeimai. Jis pasiekė Vokietiją. Tik tuomet į kelionę leidosi ir kiti šeimos nariai, bet Balkanų koridorius užsivėrė ir šeima įstrigo Graikijoje. Vis dėlto pagaliau šiandien šeima susijungs.

Rula su pabėgėlėmis / E.Labanausko nuotr.

Netrukus esu pakviečiamas į Rulos namų vidų. Tai išskirtinai šilti (ne dėl to, kad lauke + 28 laipsniai) ir jaukūs namai. Iš viso čia prieglobstį rado 16 pabėgėlių. Tiesa, prieš tai čia jų buvo gerokai per 20, o netrukus turėjo dar padaugėti. Kaip vėliau ne kartą kartojo šeimininkė: „Mano namai atviri visiems.“

Pati Rula nelabai kalba angliškai. Sunkiai šia bendra kalba bendrauja ir dauguma pabėgėlių. Jie taip pat nemoka graikiškai, o Rula – arabiškai. Bet ar tai būtina? „Žmogiškumui nereikia suprasti kalbos“, – vėliau pasakė Fotis, Rulos sūnėnas, kuris vertėjavo ir vienintelis iš esančiųjų kalbėjo ir angliškai, ir graikiškai.

Rula su jos namuose gimusiais pabėgėliais / E.Labanausko nuotr.

Jis pats su pabėgėliais dirba nuo praėjusių metų, kai iki tol nematyta banga prieglobsčio ieškančių žmonių užplūdo Graikijos salas, po to keltais atvyko į žemyninėje dalyje esančią Kavalą. Jis, jo teta ir kiti bendraminčiai tiekė maistą pabėgėliams, padėdavo susiorientuoti ar nulydėdavo iki vietos, kur teikiama medicininė pagalba.

„Įsitraukiau praėjusių metų rugsėjo pabaigoje. Tuomet į mūsų namus pabėgėliai atvykdavo tik šiek tiek pailsėti, nusiprausti, užkąsti karšto maisto. Vieną dvi dienas pabūdavo ir keliaudavo toliau. Dauguma – į Vokietiją. Taip viskas klostėsi, iki kol šių metų pavasarį nebuvo uždarytos sienos“, – savo istoriją pasakoja Rula.

Muhamedas (kairėje), Huseinas (dešinėje) / E.Labanausko nuotr.

Beje, frazė „dirbti su pabėgėliais“ – nelabai tikusi. Bent jau taip man teigė Maria, kita graikė, kuri yra viena iš savanorių, padedančių pabėgėliams. Kai paklausiau, nuo kada ji ir Evgenia dirba su pabėgėliais, ji iš pradžių nelabai suprato klausimo, o po to atsakė: „Mes ne dirbame, mes padedame.“

Neatrodo, kad ir Rula bei jos šeima „dirbtų su pabėgėliais“. Jie padeda, o greičiau priima juos į savo šeimą.

„Truputį sunkoka, kai du kūdikiai, – neslėpdama savo šiltos šypsenos prasitaria Rula.

Tai vienintelis „nusiskundimas“, bet moteris tuoj pat nuskuba į kambarį, ir abiejose jos rankose – du mažyliai. Jie abu – pabėgėliai, bet gimė čia, Graikijoje, galima sakyti, Rulos namuose. „Mano šeima – labai labai didelė“, – sako ji.

E.Labanausko nuotr.

Rulos svetingumo nepamiršo ir anksčiau jos na­muose trumpą atokvėpį radę pabėgėliai. „Iki šiol bendraujame, vieni kitiems siunčiame nuotraukas, pasakojame, kaip sekasi ir t.t. Su visais, ne­svarbu iš kur jie kilę – iš Sirijos, Afganistano, Ira­ko ar Palestinos, palaikome ryšį“, – pasakoja Rula.

Dabar jų namuose žmonės apsistoja ilgiau. Laukia, kol pagaliau gaus „nukreipimą“, tiksliau – dokumentus, kurie nurodo, kad juos sutiko priimti viena ar kita Europos Sąjungos šalis.

Vienas tokių laukiančiųjų – jau minėtas 20-metis Huseinas iš Šiaurės Irako, kur dabar karaliauja „Islamo valstybė“ (ISIS, arba „Daesh“). Jis vienas prieš pusantrų metų paliko Iraką. Apie metus išbuvo Turkijoje: dirbo, taupė pinigus ir net bandė mokytis, bet nepavyko.

E.Labanausko nuotr.

„Turkai išnaudoja pabėgėlius. Jie moka dvigubai mažiau nei turkams vien dėl to, kad esi irakietis ar siras. Mano darbas Turkijoje – šešios dienos per savaitę, 12 darbo valandų, dar kelionė iki darbo ir atgal. Nebuvo laiko kada mokytis, teko atsisakyti šios minties“, – pasakoja Huseinas, beje, puikiai kalbantis angliškai ir vertėjaujantis pabėgėliams stovyklose.

Jis jau kelios savaitės gyvena pas Rulą. Prieš tai glaudėsi prie Kavalos esančioje pabėgėlių stovykloje po atviru dangumi. Graikijoje – jau trys mėnesiai, tiek laiko nebuvo susisiekęs ir su artimaisiais, likusiais Irake.

Huseinas (dešinėje) ir Muhamedas / E.Labanausko nuotr.

Kaip ir dauguma pabėgėlių, Huseinas iš Turkijos Izmiro pasiekė Lesbo salą. Tada keltu – Kavalą, bet ES ir Turkijai sutarus bei užvėrus sienas įstrigo čia. Svajojo patekti į Vokietiją. Dabar užpildė dokumentus dėl persikėlimo į Prancūziją ar Belgiją.

„Vilties neprarandu. Nesijaučiu kaip spąstuose. Manau, kad mes, pabėgėliai, atsidūrėme kažkokiame žaidime. Turkai naudojasi mumis, kad gautų pinigų iš ES“, – nervingai sukdamas cigarečių pakelį rankose sako jis.

Šalia Huseino sėdi Muhamedas. Jis irgi maždaug 20 metų amžiaus. Graikiją Mu­hamedas su sesers šeima pasiekė prieš tris mėnesius. Kelionė iš Pietų Sirijos, kur gyveno, truko pusę metų. Kai prasidėjo karas, teko mesti mokyklą ir pradėjo dirbti parduotuvėje, kad padėtų šeimai išgyventi. Dalis jo šeimos laikiną prieglobstį rado Libane.

E.Labanausko nuotr.

Kur pats norėtų persikelti gyventi? „Į bet kurią šalį, kurioje iki gyvenimo pabaigos galėčiau gyventi saugiai“, – per vertėjaujantį Huseiną atsako Muhamedas.

Kodėl nepasitraukė į Libaną? Nepaklausiau. Neuždaviau ir kitų klausimų: kodėl negynei savo tėvynės? Ar pats nesi iš ISIS?.. Neuždaviau tokių klausimų, kuriuos per tūkstančius kilometrų prie televizorių ekranų ar interneto komentaruose mėgsta uždavinėti „gudruoliai“. Nėra tai paprasta, kai sėdi priešais ir žvelgi į akis žmonėms, kuriems nepasisekė gimti Lietuvoje, kur nevyksta karas, kurie rizikuodami gyvybe keliavo į nežinomą svajonių kraštą, o galiausiai sužinojo, kad niekas jų ten nelaukia. Žmonėms, kurie atsidūrė nežinomybėje ir vienintelis jų užsiėmimas – laukti.

Uždaviau klausimą Rulai: kodėl ji tai daro? Kodėl padeda pabėgėliams?

„Noriu padėti žmonėms, nebūtinai pabėgėliams. Tai gali būti ir siras, ir graikas. Kai padedi kitiems, padarai kažką gero – tai duoda jėgų. Aš iš to pasisemiu energijos“, – šypsodamasi atsakė mama Rula.

E.Labanausko nuotr.

E. Labanausko nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Graikijos

„Gėda šveicarams, kurie sutiko sumokėti baudą, užuot priėmę žmones. Jiems tikrai turėtų būti gėda“, – emocingai kalbėjo Fotis, graikas, padedantis pabėgėliams. Tokios nuotaikos dėl pabėgėlių vyrauja Graikijoje, kurioje šiuo metu yra įstrigę apie 44 tūkst. pabėgėlių.

Kavala – nedidelis miestas Šiaurės rytų Grai­­kijoje, Egėjo jūros pakrantėje. Į miestą nuo kalno žiūri senosios pilies sienos, aplink – baltų namų su raudonais stogais skruzdėlynas. Dar viena miesto įžymybė – akvedukas, kurio pamatus, tikėtina, mūrijo romėnai.

Graikai patys ne kartą yra buvę pabėgėliais ir žino, kaip tai būna sunku.

Pagal gyventojų skaičių Kavala prilygsta mū­­­siškiam Alytui, o ir susiduria su panašiomis problemomis – nelengva ekonominė situacija, gy­ventojų mažėja. Vietiniai skundžiasi, kad vi­są turistų grietinėlę nugriebia pietinė Graikija ir salos. Alytiškiai tikriausiai irgi pavydi Pa­lan­gai ar Druskininkams. Taigi Kavala – niekuo per daug neišsiskiriantis gražus Graikijos miestas.

Vis dėlto išskirtinis jis tapo praėjusiais me­tais.

Atsidūrė pabėgėlių maršruto centre

„Pirmoji pabėgėlių banga iki Kavalos atsirito praėjusią vasarą, – pasakojo vietos žurnalistas Anastasios Markoulidis. – Pagrindinis jų maršrutas buvo Izmiras (Turkija)–Graikijos salos–Pirėjo arba Kavalos uostai. Tuomet autobusais į Idomenio, pasienyje su FYROM (Ma­kedonijos Respublika – E.L.), apylinkes.“

Netrukus vietos gyventojai ėmėsi organizuoti pagalbą pabėgėliams: siūlė atsigerti, už-kąs­ti, dalijo drabužius, teikė medicininę pa­galbą.

„Mes pradėjome veikti praėjusių metų rugpjūtį, kai pirmieji pabėgėliai pradėjo atvykti į Ka­valą ir iš čia traukdavo į Skopję (Ma­ke­do­nijos Respublika). Iš pradžių siūlėme pačių bū­tiniausių dalykų – vandens, sulčių, duonos, su­muš­tinių, – prisimena Efi Loiza, viena iš Ka­va­los savanorių, iki šiol aktyviai padedančių pa­bė­gėliams. – Jiems einant ir einant suvokėme, kad šiems žmonėms reikia daugiau pagalbos – drabužių, kojinių ir t.t. Mes suradome vietą ir pradėjome rinkti iš Kavalos gyventojų viską, ką jie galėjo paaukoti. Žmonės labai siūlėsi padėti.“

Efi Loiza, viena iš Ka­va­los savanorių / E.Labanausko nuotr.

Skirstyti pabėgėlių į „tikruosius“ ir „netikruosius“ niekas nebandė, nors, kaip pabrėžia A.Mar­­koulidis, sirai sudarė daugių daugiausia 40 proc. atvykėlių srauto. Kiti buvo iš Af­ga­nis­tano, Pa­kis­tano, Bangladešo ar net Vakarų Sa­cha­ros.

O nepasitaikė vietinių pasipriešinimo, iš­puo­lių prieš pabėgėlius? „Pati situacija – tiek po­litinė, tiek ekonominė – Graikijoje tuomet bu­vo sudėtinga. Todėl dalis graikų baiminosi, kad užplūdę musulmonai sunaikins graikišką gyvenimo būdą. Jie manė, kad pabėgėliai – tai tar­si musulmonų, norinčių paversti Graikiją is­lamo valstybe, Trojos arklys“, – pasakojo žurna­listas.

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / Savanorių nuotr.

Graikai tai patyrė

Vis dėlto tokių nebuvo dauguma. Didžioji dalis graikų padėjo ir tebepadeda pabėgėliams. Daugelis vėliau sutiktų pabėgėlių irgi negailėjo gerų žodžių graikams.

„Graikai patys ne kartą yra buvę pabėgėliais ir žino, kaip tai būna sunku. Paskutinė graikų pabėgėlių banga – 1922 m., po karo su Turkija. Tuo­met 1,3 mln. graikų buvo išvaryta iš Tur­kijos į Graikiją. Kavalos regione – labai daug to meto pabėgėlių palikuonių. Ir nors gyvi tik keli tų įvykių liudininkai, tačiau ta istorinė atmintis gyva“, – paaiškino A.Markoulidis.

Iki šiol žmonės aukoja ir padeda viskuo, kuo gali. Tai labai didelė parama.

Apie pusšimtį kilometrų nuo Kavalos esančiame Ksantės mieste net stovi paminklas pa­bė­gė­liams, primenantis apie tuometį pabėgėlių kelią.

Pagalbos pabėgėliams nuotaikos gajos ir kituose regionuose.

„Esu labai sujaudinta dėl to, kaip graikai puo­lė padėti pabėgėliams. Įvyko didžiulė mo­bilizacija. Mes turime du sandėlius Sa­lo­ni­kuo­se, jie pilni žmonių paaukotų daiktų – drabužių, maisto, žaislų ir t.t. Iki šiol žmonės aukoja ir padeda viskuo, kuo gali. Tai labai didelė parama“, – pasakojo Valbona Hystuna, pagalbos nepilnamečiams pabėgėliams organizacijos ARSIS atstovė.

Valbona Hystuna, iš pagalbos nepilnamečiams pabėgėliams organizacijos ARSIS / E.Labanausko nuotr.

Salonikai – antras pagal dydį Graikijos miestas. Salonikų apylinkėse – viena didžiausių pabėgėlių stovyklų koncentracijų, nes žmonės buvo pervežti nuo Makedonijos sienos, kai gegužės pabaigoje ten buvo panaikintos savarankiškai įsteigtos pabėgėlių stovyklos.

„Žinoma, buvo ir kitokių reakcijų, kurias stebėjome per televizorių, socialiniuose tinkluose, – pridūrė moteris, jau daugiau nei de­šimt­metį dirbanti su nepilnamečiais pabėgėliais, kuri pati į Graikiją prieš 21 metus atvyko kaip pabėgėlė iš Albanijos. – Bet dauguma graikų priėmė pabėgėlius. Manau, tam pasitarnavo ir tai, kad dabar Graikijos valdžioje yra kairiosios jėgos.“

Šiuo metu Graikijos valdžioje – eurobiurokratų nelabai mėgstama kairioji „Syriza“, kurios mažoji partnerė – konservatyvi dešinioji partija „Nepriklausomi graikai“. Pasak žurnalisto ir žmogaus teisių aktyvisto iš Ksantės Yiannio Sidiropoulo, būtent „Syrizos“ dominavimas ir leidžia išvengti priešiškų nuotaikų ar net riaušių pabėgėlių atžvilgiu. „Ši vyriausybė sugebėjo pačioje pradžioje kažkaip sukelti graikų atjautą pabėgėliams, mobilizuoti pagalbą jiems“, – teigia Y.Sidiropoulos.

44 tūkst. žmonių

Vis dėlto sakyti, kad Graikijoje nėra sunkumų dėl pabėgėlių arba šie čia jaučiasi puikiai, būtų per drąsu. Makedonijai sausio pabaigoje uždarius sieną, ES ir Turkijai pasiekus susitarimą dėl nereguliuojamos migracijos sustabdymo, dešimtys tūkstančių žmonių įstrigo Graikijoje. Didelė jų dalis – moterys ir vaikai.

„Graikijos vyriausybę ši įstrigusių pabėgėlių problema užklupo netikėtai, nors kad taip įvyks, kalbėjo dalis ekspertų ir žurnalistų, tarp jų ir aš. Mes sakėme, kad vieną dieną sienos užsivers, taigi ar turime planą tokiam atvejui? Kur mes priglausime pabėgėlius? Bet niekas neturėjo jokio plano“, – kritikavo A.Mar­koulidis.

Paminklas pabėgėgliams Ksantės mieste / E.Labanausko nuotr.

Dar vasaros pabaigoje daugelis įžvalgių apžvalgininkų stebėjosi, kad daugumą migrantų tuomet sudarė jauni vyrai. Kaip paaiškėjo vėliau bendraujant su pabėgėliais, didelė dalis dabar įstrigusiųjų Graikijoje sekė paskui savo vyrus, brolius, kurie prieš pusmetį sėkmingai pasiekė Vokietiją. Kai kurios moterys patraukė būdamos paskutinius mėnesius nėščios ir pagimdė jau Graikijoje. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) birželio pradžios duomenimis, šiuo metu Graikijoje stovyklose yra apie 44 tūkst. žmonių.

Vargina ir įtampa, ir gyvatės

„Daugumoje pabėgėlių stovyklų sąlygos yra baisios, labai baisios. Žinoma, kai kuriose stovyklose padėtis šiek tiek geresnė. Bet daugumoje – sąlygos išties labai blogos. Ypač naujose stovyklose, kurios atsirado panaikinus stovyk­las Idomenyje. Jos buvo pastatytos per 24–48 valandas. Ten nėra tinkamų higienos, sanitarijos sąlygų – keli tualetai, dušai, kuriais naudojasi labai daug žmonių. Palapinės – vidury laukų, jokio šešėlio. Maistas – irgi ne per geriausias. Stovyklomis rūpinasi armija. Ka­riškiai daro viską, ką gali, bet labai daug ko trūksta“, – pasakojo V.Hystuna, kuri, kaip ir jos kolegos, kiekvieną dieną lankosi pabėgėlių stovyklose Salonikų apylinkėse ir kitur.

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / E.Labanausko nuotr.

5 km nuo Kavalos esanti pabėgėlių stovykla – vienas tokių pavyzdžių. Iš pradžių pabėgėliai buvo perkelti į vietos ekspozicijų centrą. Dabar jie tai atsimena kaip rojų. Svarbiausia – tuomet buvo stogas virš galvos.

„Užsivėrus sienoms dauguma dabar Ka­va­loje esančių pabėgėlių sugrįžo iš Idomenį, kur pabėgėlių stovyklose buvo gerokai blogesnė padėtis. Kavala tapo labai populiaria vieta, kol jie galėjo glaustis parodų centre“, – pasakojo žurnalistas A.Markoulidis.

Stovykloje taip pat yra du ar trys vaikai be tėvų, vienišų moterų su mažais vaikais.

Tačiau netrukus pabėgėliai buvo perkelti į ki­tą vietą – pramoniniame rajone esančioje ply­­­nėje, kurioje anksčiau buvo regiono šiukšlynas, kariškiai įkūrė pabėgėlių palapinių miestelį. Da­bar ten maždaug 250 žmonių, 110 iš jų – vaikai.

„Žmonėms neleidžiama ten patekti – stovyklą kontroliuoja policija ir kariškiai. Pa­bė­gėliai skundžiasi, kad tenka valgyti vieną ir tą patį. Daug pabėgėlių turi sveikatos problemų. Stovykloje taip pat yra du ar trys vaikai be tėvų, vienišų moterų su mažais vaikais“, – teigė teisininkė iš Kavalos Evgenia Panasta­siou, irgi ak­tyviai padedanti pabėgėliams.

Kavalos savanoriai, padedantys pabėgėliams (iš dešinės į kairę): Evgenia, Chryssanthi, Nikolos / E.Labanausko nuotr.

Ali, pabėgėlis iš Sirijos Alepo miesto, pasakojo, kad didžiausias jų galvos skausmas – gausybė gyvačių ir kitų parazitų (apsilankęs stovykloje pats asmeniškai susidūriau su keliomis gyvatėmis – bėgau, kiek kojos neša). Ali taip pat skundėsi policininkų elgesiu, esą jie šiurkštūs ir agresyvūs.

Pareigūnai atkerta, kad pabėgėliai – irgi ne angelai.

Teko apsilankyti pabėgėlių teisme: įvyko muštynės tarp kelių irakiečių ir sirų, policija įsikišo ir net panaudojo ginklą – iššovė į orą, kad apramintų aistras. Kodėl kilo konfliktas – sunku pasakyti, bet dabar abi pusės jau susitaikė. Vis dėlto teismo procedūra įsisuko, ir tai nieko gero nežada jo dalyviams.

Pasak vienos pareigūnės, pabėgėliai atsineša su savimi religinius ir nacionalinius konfliktus iš tėvynės: sirai prieš irakiečius, šiitai prieš sunitus ir atvirkščiai, o dar tarp pabėgėlių – kurdai, krikščionys. Pastarieji, padedami savanorių, sugebėjo palikti Kavalos stovyklą ir dabar gyvena atskirai.

Per artėjančius graikiškos vasaros karščius palapinėse gyventi bus ypač sunku.

Kitas dalykas – dažnai pabėgėliai labai įtariai žiūri į valdžios pareigūnus. Agresiją, konfliktus skatina ir didelė įtampa, kurią išgyvena visi pabėgėliai, laukiantys sprendimo dėl ateities, ir gyvenimas mažoje erdvėję su nepažįstamais žmonėmis.

„Ten gyvenant neįmanoma išvengti konfliktų“, – pasakojo Sirin, atvykusi iš Sirijos. Mer­ginai pasisekė – ji kartu su tėvu persikėlė gy­venti į pabėgėlių rėmėjų išnuomotą butą pačioje Kavaloje.

Nenuostabu, kad esant tokioms sąlygoms savanoriai ne tik tiekia papildomo maisto, drabužių ir kitų būtinų daiktų pabėgėliams, bet ir siekia, kad šie būtų perkelti į geresnę vietą. Kad bent jau būtų stogas virš galvos. Per artėjančius graikiškos vasaros karščius palapinėse gyventi bus ypač sunku. Kavalos savanoriai oficialiai kreipėsi į vietos valdžią šiuo klausimu ir jau ieš­ko nenaudojamo visuomeninio pastato, kurį būtų galima pritaikyti pabėgėliams apgyvendinti.

Vaikai nori mokytis

Improvizuota mokykla pabėgėlių stovykloje/ V.Hystunos nuotr.

Kita didelė problema pabėgėlių stovyklose – nepilnamečiai. „Dauguma jų pasimetė ar neteko tėvų keliaudami į Europą. Kiti keliavo su kaimynais, šeimos draugais, su kuriais dabar nenori likti. Didelė dalis, kuriems yra nuo 14 iki 19 metų, patys vieni keliavo į Europą. Tarp jų – sirai, irakiečiai, aganistaniečiai, marokiečiai, egiptiečiai, taip pat kilę iš Bangladešo, Etio­pijos ar Somalio“, – teigė V.Hystuna iš ARSIS.

Su pieštuku ir užrašų knygute rankose jie kiekvieną rytą laukia šių pamokų, užuot žaidę, tarkim, futbolą.

ARSIS visoje Graikijoje turi šešias prieglaudas: trys iš jų – be suaugusiųjų priežiūros esantiems nepilnamečiams; viena – nepilnamečiams, kurie tapo žmonų kontrabandos ir iš­nau­dojimo aukomis; dvi prieglaudos – šeimoms. Kiekvienoje prieglaudoje – nuo 20 iki 30 vietų. Kai kuriose stovyklose ARSIS taip pat įkūrė vadinamąsias saugias zonas vaikams. Taip pat organizuojamos neformalios mokyklos – vaikai mokomi vokiečių, graikų kalbos. Į šią veiklą įtraukiami ir kiti pabėgėliai, kurie tėvynėje buvo mokytojai.

„Bandome organizuoti tokias klases, kad tik palaikytume vaikų norą mokytis, lankyti mo­kyk­lą, – pasakojo V.Hystuna. – Ir mes esa­me net nustebę, kad vaikai taip veržiasi į tokias mo­kyklas. Su pieštuku ir užrašų knygute rankose jie kiekvieną rytą laukia šių pamokų, užuot žaidę, tarkim, futbolą.“

Laikinas atoslūgis?

Ar ES ir Turkijos susitarimas sustabdė pa­bė­gėlių krizę? Laikinai – galbūt, toks buvo dau­gelio kalbintų žmonių atsakymas.

„Neabejotina, kad pabėgėlių sumažėjo. Tu­riu kolegų salose, kurie sako, kad nebėra reikalo ten būti, nes žmonių nebeatvyksta. Tačiau dabar per televiziją matau, kaip žmonės bando pasiekti, pavyzdžiui, Italiją. Dabar pabėgėliams beveik neįmanoma keliauti ankstesniu maršrutu per Graikiją. Bet tai nesustabdys migracijos, nes ji vyksta dėl labai rimtų priežasčių ir žmonės nuolat bandys, ieškodami naujų būdų pa­da­ryti savo gyvenimą saugesnį“, – neabejoja V.Hystuna.

Pabėgėliai / E.Labanausko nuotr.

Paskutinis pabėgėlių keltas iš salų į Kavalą atvyko balandį, bet garantuoti, kad netrukus pabėgėlių jūra vėl nesubanguos, niekas negali.

„Pabėgėlių krizė tikrai nesibaigė – dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Visų pirma, kol vyks karas, tol bus pabėgėlių. Kitas dalykas – Tur­ki­joje yra trys milijonai pabėgėlių, kurie tikriausiai nori vykti į Europą. Ir Turkija naudojasi tais žmonėmis, kad išsiderėtų bevizį režimą su ES bei kitų nuolaidų“, – argumentavo savanorė iš Kavalos E.Panastasiou.

Laukite tęsinio.

Jeigu norite padėti savanoriams, kurie siekia perkelti prie Kavalos esančią pabėgėlių stovyklą į gyvenimui tinkamesnę vietą, galite palaikyti jų prašymą ČIA

P.Thomsenas ir D.Velkouleskou / "Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Pagal vos neįgyvendintą Tarptautinio valiutos fondo (TVF) planą Europa šią vasarą būtų patyrusi naują finansinę ir politinę krizę. Laimingo atsitiktinumo ir „WikiLeaks“ dėka sąmokslas buvo atskleistas, tačiau tarptautiniu skandalu netapo – jį gerokai nustelbė „Panamos dokumentai“.

„Viena iš problemų, susijusių su nuolat Europą ištinkančiomis ekonominėmis ir socialinėmis krizėmis, yra ta, kad šios krizės daugeliu atvejų būna kažkieno iš anksto suplanuotos ir sukeltos tyčia“, – rašo portalas zerohedge.com.

Prieš mėnesį tai patvirtino buvęs Anglijos ban­ko („Bank of England“) vadovas Mervynas Kin­gas, pareiškęs, kad „Europos ekonomikos de­presija yra tyčia ES elito priimtų politinių spren­dimų rezultatas“. Tą patį dar 2008 m. yra sa­kęs ir AIG banko strategas Bernardas Connolly.

Arba nurašote skolas Graikijai, arba TVF traukiasi iš Graikijos gelbėjimo programos.

Šį kartą ES krizę panoro sukelti TVF – tai galima suprasti iš „WikiLeaks“ paskelbto telekonferencijos tarp dviejų TVF pareigūnų išrašo. Kovo 19-osios pasišnekučiavimas tarp Poulo Thomseno, vadovaujančio TVF Europos padaliniui, ir Delios Velkouleskou, kuri yra TVF misijos Graikijoje vadovė, įspūdingas. Jo esmė – su­kelti Graikijoje nemokumo krizę ir, pasinaudojus šiuo argumentu, priversti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel palengvinti Graikijai skolų naštą.

TVF atstovai tariasi, kaip ir kada pateiks ultimatumą Vokietijos kanclerei ir ką jai sakys, kad skambėtų įtikinamai: „Arba nurašote skolas Graikijai, arba TVF traukiasi iš Graikijos gelbėjimo programos.“ Tai reiškia, kad vietoj vadinamosios „troikos“ (trejeto), kurią dabar sudaro TVF, Europos Komisija (EK) ir Europos centrinis bankas (ECB), liktų „dvoika“. O tai – jau rimta kreditų krizė.

Prisiminkime, kad po daug mėnesių trukusių derybų šis trejetas praėjusiais metais susitarė dėl 86 mlrd. eurų gelbėjimo paketo. Mainais į tai grai­kai sutiko dar labiau susiveržti diržus, pavyzdžiui, apkarpyti pensijas bei įgyvendinti daug re­for­mų. Trejetas prižiūri, kaip Graikija laikosi savo įsi­pareigojimų, ir dalimis išmoka paramą. Jei iš gel­bėjimo programos administravimo pasitrauktų TVF, Atėnus kontroliuotų tik ES institucijos.

„Bloomberg“ tai vadina „krizės su­kėlimo Graikijoje ir situacijos Europoje destabilizavimo plano svarstymu“.

„Financial Times“ primena, kad Vokietijos par­lamentas jau yra perspėjęs kanclerę, jog su tuo nesutiktų: jei Graikijos skolą administruotų tik ES institucijos, Vokietijos parlamentarai blokuotų naujų paskolų išdavimą. Bingo! Kaip tik to TVF ir reikia!

Nutekintame pokalbyje TVF atstovai sako, jog „reikalinga neišvengiamos finansinės katastrofos grėsmė, kad kiti žaidėjai sutiktų su tokiomis priemonėmis, kaip tolesnis graikų pensijų mažinimas.“ „Bloomberg“ tai vadina „krizės su­kėlimo Graikijoje ir situacijos Europoje destabilizavimo plano svarstymu“.

„Žiūrėkite, ponia Merkel, jūs susiduriate su dilema, kai turite nuspręsti, kas pavojingiau – tęsti be TVF ar sumažinti skolą ir taip sulaikyti fondą. Ar Bundestagas nepaklaus, kur TVF?“ – repetuoja P.Thomsenas.

Nutekintame pokalbyje TVF atstovai svarsto, jog Graikijos skolų klausimą iš vietos galėtų išjudinti tik rimtas „įvykis“, ir diskutuoja, kad jis galėtų įvykti apie birželio 23-iąją, kai Didžiojoje Bri­tanijoje vyks referendumas dėl išstojimo iš ES.

Graikija – sąmokslininkė?

Bent jau Graikijoje šios naujienos niekam ne­praslydo pro ausis. „Graikijos vyriausybė pareika­lavo TVF paaiškinti, ar noras stumti šalį į ne­mokumą prieš pat Britanijos referendumą yra ofi­ciali fondo pozicija“, – „Financial Times“ ci­tuoja Olgą Gerovasili, graikų vyriausybės atstovę.

Na, o TVF atstovai „WikiLeaks“ nutekinto pokalbio iš viso beveik nekomentuoja ir aiškina, esą naudos TVF siekiąs ne sau, o Graikijai. „Jau anksčiau pareiškėme, kad, fondo nuomone, Graikijai norint pasiekti tvarų augimą reikalingas reformų bei skolos sumažinimo derinys. O pasirinktos reformos bei užsibrėžti rodikliai turi būti parenkami remiantis patikimomis prielaidomis“, – teigiama TVF po paviešintų pokalbių išplatintame pranešime.

Pasaulio žiniasklaida į naujausią „Wiki­Leaks“ istoriją reaguoja irgi labai santūriai.

O štai TVF vadovė Christine Lagarde apsiriboja tik savo vardu pasirašytu viešu laišku Grai­kijos premjerui Alexiui Tsiprui, kuriame atkreipia dėmesį, kad Graikijos jautrumas – pernelyg di­delis, o progresas įgyvendinant reformas – ge­rokai per menkas.

Pasaulio žiniasklaida į naujausią „Wiki­Leaks“ istoriją reaguoja irgi labai santūriai, dažniausiai apsiribodama subtiliais pastebėjimais, esą TVF rengiasi spausti A.Merkel. Tik vienas kitas nepriklausomas analitikas leidžia sau tiesmukus pareiškimus, esą TVF buvo sučiuptas pla­nuojantis nusikaltimą.

Tokia reakcija labai stebėtis neverta. Viena vertus, TVF – pernelyg įtakingas, kad dviejų ne pačių svarbiausių jo padalinių vadovų pasikalbėjimas sužlugdytų reputaciją. Juolab kad TVF yra atlaikęs ir rimtesnius smūgius savo įvaizdžiui, pavyzdžiui, niekas jau nebeprisimena labai neskaniai kvepėjusios istorijos su TVF vadovu Dominique’u Straussu-Kahnu.

Be to, ir nusikaltimas šiuo atveju labai jau miglotas, o advokatai pasakytų, kad ir gerokai „pritemptas“. Tad belieka skaičių kalba, įrodanti, kad Graikija šiai organizacijai yra tarsi aukso kasykla, o dėl tokio pajamų šaltinio TVF gali sau leisti suplanuoti ir vieną kitą regioninę krizę.

Pirmiausia – TVF iš Graikijos nuo 2010 m. jau užsidirbo apie 2,5 mlrd. eurų pelno. O jeigu Graikija su TVF atsiskaitys visiškai, iki 2024 m. pelnas išaugs iki 4,3 mlrd. eurų.

Tad visiškai suprantama, jog TVF labai norėtų Graikijai palengvinti kitų paskolų naštą, kad ši, lengviau atsikvėpusi, toliau skolintųsi ir mokėtų palūkanas ne kitiems kreditoriams, o TVF.

Kiek iš to naudos Graikijai (ne gyventojams – Graikijos politikos elitui), vien palūkanoms kasmet išleidžiančiai šimtus milijonų eurų, keblus klausimas. Tačiau jos pasipiktinimas TVF ketinimais sukelti šalyje dirbtinę nemokumo krizę gali būti gerokai apsimestinis. Mat Graikijos valdžia su savo kreditoriais palaiko savotiškus pogrindinius ryšius, pagrįstus abipuse nauda ir ne visada sąžiningais užkulisiniais susitarimais. Ir svarbiausias vaidmuo čia tenka „Goldman Sachs“.

Jei kas primiršote, „Goldman Sachs“ – tai toks Volstrito gigantas, kuris po Europą ištikusios finansų krizės buvo tapęs kone keiksmažodžiu ir finansinių kataklizmų sinonimu.

Klausite, kaip susiję TVF, Graikija ir „Gold­man Sachs“? Viskas painiau negu dabar pasaulį drebinančioje Panamos byloje.

„Goldman Sachs“ vairuoja politiką

Buvęs Graikijos premjeras Lucas Papademas, buvęs JAV rezervų banko vadovas Henry Paul­se­nas ir dabartinis „Bank of England“ vadovas ka­na­dietis Markas Carney – visi susiję su „Goldman Sachs“. Visi trys yra buvę šio Volstrito giganto ban­kininkai ir ėję ten aukštas pareigas. Po Vols­tritą sudrebinusios krizės jie pasistengė gauti pri­ėjimą prie politinių sprendimų ir toliau kaupti milijonus, tik jau kitomis priemonėmis.

Britų leidinys „The Inde­pendent“ teigia, kad iš esmės visi technokratai, po krizės formavę fiskalinę politiką Grai­kijoje, Vokietijoje, Italijoje, Bel­gijoje, Prancūzijoje ir Di­džio­joje Britanijoje, yra iš „Gold­man Sachs“. Netgi ECB va­dovas Mario Draghi buvo „Gol­dman Sachs International“ vykdomasis direktorius.

Ironiška, tačiau JAV prezidentas Barackas Obama, užsimojęs apvalyti JAV finansų elitą nuo abejotinos reputacijos vyrukų, puikiai tikusių ankstesniam prezidentui, H.Paul­seną JAV rezervų banko vadovo pozicijoje pakeitė Timu Geithneriu. Tačiau ir šis – iš tos pačios šutvės, mat būtent jis pasistengė, kad „Goldman Sachs“ būtų skirta 14 mlrd. dolerių iš sumos, turėjusios atitekti draudimo bendrovei AIG.

Bet grįžkime į dar ankstesnius laikus. Du au­toriai Pam ir Russas Martensai savo pernai vasarą paskelbtoje publikacijoje teigia, kad būtent kompanija „Goldman Sachs“ Graikijai sudarė sąlygas nuslėpti tikrąjį savo skolų mastą, suteikdama jai puikų įrankį – kreditų defolto svopus, arba, kalbant žmonių kalba, kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorius. Šis slaptas Graikijos ir „Goldman Sachs“ planas Grai­kijai visų pirma padėjo atitikti euro zonos valstybėms keliamus reikalavimus. Tačiau kartu ėmė pūstis ir skolų burbulas – „Goldman Sachs“ pa­dė­jo Graikijai pasidvigubinti turėtas skolas per abejotinus sandorius derivatyvais (tokios išvestinės finansinės priemonės). Kol galiausiai šis burbulas sprogo, sukeldamas krizę visame žemyne.

Kaip manote, kas buvo žmogus, stovėjęs Grai­ki­jos centrinio banko priešakyje tuo metu, kai bu­vo derinamas planas su „Goldman Sachs“? Ogi L.Papademas, puikusis Graikijos ekonomistas, 2011-aisiais neilgam tapęs Grai­kijos premjeru, bet spėjęs per tą laiką vėl sutvarkyti kelis reikalus, šįsyk – su TVF.

Turbūt neverta diskutuoti apie tai, kad Grai­kija daugelį metų gyveno (ir tebegyvena) ne pa­gal kišenę ir kad jai tikrai reikėjo imtis diržų verži­mosi politikos. Tačiau L.Papademas, Grai­kijoje su­žibęs kaip griežtų reformų šalininkas ir kirtęs an­tausį plevėsoms populistams, buvo kaip tik tas as­muo, kuris prieš keliolika metų sudarė visas są­lygas graikams lėbauti iš skolintų pinigų. Šį kartą jo pastangos apkarpyti graikų am­bicijas atrodė kaip atsidavimo sa­vo šaliai viršūnė, tačiau akylesni ana­litikai atkreipia dėmesį, kad L.Pa­pa­demas, viena ranka mažindamas Graikijos išlaidas kasdienėms reikmėms, kita ranka derino naujų TVF paskolų Graikijai portfelį. O vadinamoji „troika“ vėliau jį pagyrė už puikiai suvaldytą situaciją.

Dabar padėtis analogiška: Grai­kija ir TVF daro viską, kad srauni skolų upė nebūtų užtvenkta. Jei tam reikalinga viena kita krizė Eu­ro­poje, kodėl gi ne? Graikija prie to pripratusi, o TVF – nė motais: jis visada pradeda ir laimi.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Pabėgėlių srautas į Makedoniją suvaldytas: ši šalis nusitiesė dvigubą spygliuotos vielos tvorą palei sieną su Graikija ir dabar per kontrolės punktą įsileidžia iki šimto Sirijos ir Irako pabėgėlių per dieną.

Dėl to labiausiai džiūgauja Serbija: pabėgėlių, anksčiau plūdusių iš Ma­ke­do­ni­jos, srautas į jos teritoriją sumažėjo de­šimtimis kartų.

Situaciją šiuo požiūriu kontroliuoja ir Aus­trija: šalis įvedė pabėgėlių priėmimo limitą ir dienai (80), ir metams (37 500). Tvarką su­griežtino ir Slovėnija bei Kroatija: jos į savo „aptvarus“ kasdien įsileidžia ne daugiau kaip po 580 pabėgėlių.

Net per vietos rinkimus pamokyta Vokie­ti­jos kanclerė Angela Merkel pritarė, kad toks individualistinis valstybių požiūris, nors ir laikinas, kol kas pasiteisina. Ir pagyrė Balkanų valstybių sprendimą uždaryti savo sienas, taip sustabdant į šiaurę keliaujančių migrantų srautą.

„Po manęs nors ir tvanas“

Graikijoje vaizdas kur kas liūdnesnis. Pa­bė­gėliai plūsta į Graikiją, nes Makedonija atsitvėrė siena nuo Graikijos, o Graikija nuo Turkijos – ne (jau vien todėl, kad jūrinę sieną įrengti kur kas kebliau negu „paprastą“ žemyninę), ir įs­trin­ga Graikijoje. Vien šį vasarį į Graikijos sa­las per Egėjo jūrą iš Turkijos at­plau­kė 56 335 žmonės. Iš įvairių Graikijos salų jie keltais ga­be­nami į Pirėjo uostą, o čia tiesiog paliekami. Tad pabėgėliai kuriasi tiesiog atvirame ore, pa­lei patvorius. Jie ir jų mažamečiai vaikai, ku­rie dabar sudaro apie 40 proc. viso pabėgėlių srauto, gyvena antisanitarinėmis są­lygomis, jiems reikia vandens, maisto ir šiltų drabužių.

ES duomenimis, Pirėjo uoste dabar glaudžia­si apie 12 tūkst. pabėgėlių, taigi Graikija ta­­po „butelio kakleliu“. O jeigu Atėnai iki kovo vi­durio nesugebėsią suvaldyti iš Turkijos at­vyks­tančių migrantų antplūdžio, į pagalbą Ma­kedonijai, taip pat Bulgarijai, saugantis bėgančiųjų iš Graikijos, žada stoti Vengrija, Lenkija, Slovakija ir Čekija.

Nors Vokietija tokius veiksmus vis dar kritikuoja (tiesa, po vietos rinkimų – kur kas tyliau), Austrija savojo kurso laikosi kietai, į kritiką at­sakydama kritika. Antai Austrijos federalinis kancleris socialdemokratas Werneris Fayma­nnas kritikams primena, kad Austrija praėjusiais metais priėmė 90 tūkst. politinio prieglobs­čio ieškotojų, taigi, skaičiuojant vienam šalies gyventojui, – daugiau nei Vokietija. Jei tokios pačios proporcijos būtų išlaikytos visoje Eu­ro­poje, prieglobstis per metus būtų suteiktas dviem milijonams pabėgėlių.

„Kita problema – kad Graikija veikė tarsi kelionių biuras: iki šiol ji nei rimčiau stengėsi apsaugoti savo sienas, nei rūpinosi dorai regis­truoti migrantus“, – Graikiją kaltina Austrijos kancleris.

Iš tiesų atrodo, jog apie tai, kas vyksta Grai­kijoje, visi viską žino: stebėtojams akivaizdu, kad Graikijoje veikia korupciniai, nusikalstami ryšiai. Bet niekam, net ES pasienio apsaugos organizacijai „Frontex“, nekyla minčių, kaip tuos ryšius nutraukti, nors šios organizacijos atstovai tvirtina savo akimis matę, kaip žmonės atvirai, su vietos valdžios palaiminimu, sodinami į laivus ir siunčiami tolyn.

Savo ruožtu Graikija dėl visų bėdų kaltina Europą. Esą dar praėjusių metų balandį Graikijoje buvo nutarta steigti pabėgėlių registracijos centrus, tačiau reikalas tik dabar pradeda judėti. O dėl kelionių biuro paslaugų Graikija kaltina Turkiją – esą būtent ji ne tik nestabdo pa­­­­bėgėlių srauto, bet dar ir jį skatina. Tur­­­kai atšauna, kad jiems niekas nemoka už pabėgėlių stovyklų išlaikymą, ir rei­kalauja iš Europos pinigų.

A.Merkel pasiduoda – sutinka, kad šiuo atveju galima pabūti „turgaus bo­ba“ ir pasiderėti su Turkija bei Graikija, jeigu tai padės rasti ilgalaikį sprendimo būdą. Tokios derybos naudingos visiems.

Rugsėjo mėnesį Graikijoje būdavo regis­truojama tik 5 proc., dabar – apie 70 proc. migrantų.

Vokietijai reikia, kad Graikija efektyviau vykdytų užduotį nustatyti, kurie prieglobsčio prašytojai turi teisę atvykti į Eu­ropos Sąjungą, o kurie turi būti deportuoti. Grai­kijai reikia Vokietijos palaikymo, kad iš atstumtosios galėtų vėl tapti finansiškai veiksnia ir ES fondais naudotis galinčia valstybe. Ži­noma, kas galėtų paneigti, kad Graikija sutirština spalvas siekdama gauti daugiau ES lėšų, negu jai reikia, – tokių istorijų yra buvusi ne viena. Tačiau Vo­kie­tija šiuo atveju atspalvius skiria labai prastai ir į bendradarbiavimą su Graikija, taip pat ir Tur­kija, žvelgia pro rožinius akinius.

„Rugsėjo mėnesį Graikijoje būdavo regis­truojama tik 5 proc., dabar – apie 70 proc. migrantų. Į Graikiją nugabenta technika, reikalinga greitam ir užtikrintam pabėgėlių registravimui. Susitarta, kad sieną tarp Turkijos ir Grai­kijos saugos NATO kariniai laivai“, – pažanga žavisi ES Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Elmaras Brokas.

Kita vertus, net išsprendus Graikijos ir Tur­kijos problemą pabėgėliai vis tiek niekur nedingsta. Aliarmo mygtuką spaudžia Italija, į kurią, rinkdamiesi ilgesnį, pavojingesnį ir brangesnį kelią per Albaniją, plūsta vis daugiau pa­bėgėlių, ypač iš „nepageidaujamų“ šalių – Af­ganistano, Šiaurės Afrikos ir kitų.

Eurobiurokratai rėkia, kad vieną butelio kak­­liuką bemat pakeistų kitas. Uždarius kelius Pietuose, atsiveria nauji takeliai Šiaurėje.

„Vienašališki sprendimai be išankstinio koordinavimo, kad ir kokie suprantami būtų nacionaliniame kontekste, iš tikrųjų daro žalą Europos solidarumo dvasiai“, – pabrėžia Eu­ropos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Do­naldas Tuskas.

Taigi ką daryti? Siūlymų Europoje skamba visokiausių, nuo utopinių iki ultraradikalių.

Pabėgėlių krizės akivaizdoje Europai skylant į vienašališkų ir bendrų europinių sprendimų palaikymo stovyklas, vienoje pusėje rikiuojasi tokie kaip Austrijos kancleris W.Fay­ma­nnas su visais Balkanais užnugaryje, kitoje – „tuskistai“ ir „merkelistai“.

Pavyzdžiui, W.Faymannas nepatenkintiems vokiečiams siūlo elgtis taip pat – irgi nusistatyti dienos kvotas, o pabėgėlius pasiimti ne iš „tran­zitinių“ šalių, bet tiesiai iš Graikijos, Tur­kijos ar Jordanijos. „Arba galima pabėgėliams iš­duoti tranzito sartifikatus, tuomet Austrija jiems leis kirsti savo šalies teritoriją“, – aiškina W.Faymannas.

Pasiūlymų yra ir įdomesnių. Kiti Europos po­­litikai siūlo dar pigesnę išeitį – ne paramą pabėgėliams svetur, o paprasčiausią atgrasymo kam­paniją: ragina mėginti atbaidyti bent jau eko­nominius migrantus, gąsdinant juos Eu­ro­poje laukiančiais sunkumais.

„Noriu kreiptis į visus neteisėtus ekonominius migrantus, kad ir iš kur būtumėte: nevykite į Europą. Netikėkite žmonių kontrabandininkais. Nerizikuokite savo gyvybe ir savo pinigais. Visa tai bergždžia“, – neseniai pareiškė EVT pirmininkas D.Tuskas, kuriam, kaip ir daugeliui kitų, skaičiai kelia šiurpą: į Bendriją per praėjusius metus atvyko 1,2 mln. prieglobsčio ieškotojų, bėgančių ne tik nuo karo Sirijoje, bet ir nuo neramumų bei ekonominių sunkumų Artimuosiuose Rytuose, Azijoje, Afrikoje.

Kuris sprendimas geriausias?

Briuselio siūlymas – Europos Sąjungai centralizuoti prieglobsčio suteikimo prašymų nagrinėjimą. Europos Komisija šį siūlymą pateiks kaip dalį radikalaus pabėgėlių politikos pertvarkymo plano, kuris buvo paskelbtas per ES viršūnių susitikimą kovo 17 dieną.

Reformų juodraštis liudija, kad at­sakomybė už visus prašymus suteikti prieglobstį gali būti perkelta Eu­ropos prieglobsčio paramos biurui, nes pagal šiuo metu galiojančias taisykles prieglobsčio ieškotojai privalo pateikti prašymus pirmoje ES valstybėje, į kurią atvyksta. Žinoma, kitas klausimas, kad atvykėliai net ir šios taisyklės praktiškai nesilaiko, juo la­biau kad praėjusiais me­tais Vokietijos kanclerė A.Merkel nu­sprendė, esą ši taisyklė gali turėti įvai­r­ių išimčių, sudarydama prielaidas atsirasti naujajai pabėgėlių kvotų sistemai. Bet ir ši dorai neveikia: nors kai kurios valstybės pabėgėlius pagal sąrašus priima labai uoliai, kitos tokios prie­volės purtosi ar net rengia šiuo klausimu re­ferendumus, pavyzdžiui, Vengrija.

Kaip užtikrinti, kad pradėtų veikti naujoji tvarka, pagal kurią pabėgėlius į vieną ar kitą Europos valstybę nukreiptų ar atgal išsiųstų Europos prieglobsčio paramos biuras, Europos lyderiai turės gerai pasukti galvą. Viena aišku: europiečių užuojauta pabėgėliams atvirkščiai proporcinga tų pabėgėlių kiekiui.

Austrijos užsienio reikalų ministras Se­bas­tia­nas Kurzas didelės užuojautos pabėgėliams prisipažįsta irgi nebejaučiantis. Interviu dienraščiui „Süddeutsche Zeitung“ apie pabėgėlius jis pareiškė, kad kuo greičiau jie bus sustabdyti Graikijoje, tuo greičiau bus nutrauktas nesiliaujantis srautas. Nes juk pabėgėliai leidžiasi į kelią ne tam, kad gyventų Lesbo pabėgėlių stovykloje, o tikėdamiesi įsikraustyti į butą Ber­lyne. Šis kelias jiems privalo būti užkirstas – nie­kas neturi teisės pasirinkti, kurioje Ben­dri­jos šalyje ieškos politinio prieglobsčio.

Scanpix

„Būkite žmonės. Na, būkite tokie protingi, išrinkite prezidentą. Jei reikia, už tai pažadu surengti pirmalaikius parlamento rinkimus. Jei reikia, net 2015 m. pabaigoje“, – tik iš trečio karto prezidentą išsirinkusius parlamento narius pernai gruodį keistai įkalbinėjo tuometis Graikijos premjeras Antonis Samaras, nenumanydamas, kad rugsėjo 20-ąją Graikijoje nuo to laiko įvyks jau treti rinkimai, iš kurių dveji – parlamento.

Rima JANUŽYTĖ

Šį sekmadienį Graikijoje vyks jau šešti rinkimai per aštuonerius metus. Taip, Graikija – demokratijos tėvynė, tačiau piliečiai piktinasi, kad šalies valdžia, vos susidūrusi su sunkumais, juos mikliai permeta ant pečių rinkėjams ir įteikia jiems naujus, spaustuvės dažais kvepiančius balsavimo biuletenius. „Jei abejoji, reikalingi rinkimai“, – neatsitiktinai populiarus graikų priežodis ir savotiškas pasišaipymas iš savęs.

Ypač dažnai jis kartojamas po šių metų vasarį vykusių pirmųjų šiemet parlamento rinkimų, kai į valdžią atėjo vienų liaupsinta, kitų niekinta radikali kairiųjų partija „Syriza“, daugelio vadinama tiesiog komunistine. Nuo tada graikai, ko gero, pirmą kartą taip atvirai ėmė šaipytis iš savo demokratijos.

Ne dėl to, kad rinkimai būtų buvę neskaidrūs ar kas būtų prievarta varęs graikus prie balsadėžių. Graikai tiesiog ėmė manyti taip: kad ir kas ateitų į valdžią, šalis dar giliau klimps į krizę. Dabar jau ne vien ekonomikos, bet ir pabėgėlių.

Europos dvejetukininkei Graikijai tenka nuolat klausytis, kad ji daro gėdą pirmūnų klasei: vieną dieną ES, kitą – euro zonai, dabar jau ir Šengeno erdvei. O kur dar anarchistas, dabar jau buvęs premjeras Alexis Tsipras, niekaip neprisiverčiantis pasirišti kaklaraiščio, ar buvęs finansų ministras Yanis Varoufakis, į darbą dumdavęs motociklu.

Žinoma, tai detalės. Kai sausį „Syriza“ atėjo į valdžią, žmonės dar tikėjo, kad pagaliau viskas susitvarkys iš esmės. Ši politinė jėga pasinaudojo visuomenės pykčiu dėl griežtų taupymo priemonių, kurių tarptautiniai kreditoriai reikalavo už dvi ankstesnes finansinio gelbėjimo programas, ir pasiūlė išeitį – nenusileisti šiems reikalavimams.

Graikai tuo gana ilgai tikėjo. Liepą „Syriza“ iniciatyva surengtame referendume jie išdidžiai nepritarė griežto taupymo priemonėms, bet kai netrukus vyriausybė paskelbė, kad sutinka su dar reiklesnėmis tarptautinių kreditorių sąlygomis, graikai liko it gavę per veidą šlapiu skuduru. Ir dar nuo savo „mylimiausio visų laikų premjero“.

Atrodė, „Syriza“ politikos epopėja baigta visiems laikams, o A.Tsipras nurašytas ne tik į Graikijos, bet ir į visos Europos, gal net planetos autsaiderius. Kelios dešimtys šiai partijai priklausančių parlamentarų tuomet stojo prieš savo vadą – atsisakė paremti partijos lyderį dėl naujos gelbėjimo programos sąlygų, pagal kurias Graikija privalo dar padidinti mokesčius, apkarpyti viešąsias išlaidas ir vykdyti privatizaciją. Jie pasitraukė iš partijos ir įkūrė kitą prieš taupymą pasisakančią politinę jėgą „Liaudies vienybė“.

A.Tsipras, valdžioje išbuvęs vos septynis mėnesius, rugpjūčio 20 dieną pasitraukė iš ministro pirmininko posto. Atrodė – viskas. Bet tik ne Graikijoje. Kad ir kaip būtų keista, A.Tsipras ir toliau buvo populiariausias šalies asmuo, o artėjant naujiems rinkimams ir vėl ėmė žarstyti panašius pažadus, kaip ir prieš rinkimus šių metų sausį.

Vis dėlto graikai – dar labiau nenuspėjami, nei atrodo, tad artėjant rinkimams A.Tsipro populiarumas gerokai aptirpo. Laikraštyje „To Vima“ paskelbti duomenys atskleidžia, kad kairiuosius iš „Siryza“ šiuo metu vis dar remia 26,5 proc., o „Naująją demokratiją“ – 25,9 proc. respondentų. Visuomenės nuomonės tyrimo agentūros „Ethnos“ apklausa liudija, kad 24,4 proc. graikų ketina balsuoti už „Syriza“, o 24 proc. – už konservatorius.

Tiesa, „Pro Rata“ apklausa, kurios rezultatus praėjusį penktadienį paskelbė laikraštis „Efimerida ton Syndakton“, rodo, kad „Syriza“ populiarumas siekia net 28,5 proc. ir yra 5 proc. didesnis nei jos politinės varžovės, konservatyvios partijos „Naujoji demokratija“, kurią palaiko 23,5 proc. rinkėjų.

Žodžiu, ultrakairioji Graikijos  partija „Syriza“ į rinkimus žengia koja kojon su savo politiniais varžovais konservatoriais ir vis mažiau tikėtina, kad kuriai nors politinei jėgai sekmadienio rinkimuose gali pavykti užsitikrinti absoliučią daugumą. Gal taip ir geriau – daugelis rinkėjų, politologų nuomone, jaustųsi saugiau, jei būtų suformuota koalicinė vyriausybė. Tačiau kai kurių ekspertų nuomone, Graikijos parlamento pirmalaikių rinkimų rezultatai sukels tik dar daugiau sąmyšio, nes koalicija gali būti labai trapi.

Maža centristinės pakraipos partija „Upė“ („To Potami“), vadovaujama buvusio žurnalisto, laikoma galima „Naujosios demokratijos“ sąjungininke. A.Tsipras užsimena, kad galėtų bendradarbiauti su Graikijos visuotiniu socialistų judėjimu (PASOK).

Dar yra trečia pagal populiarumą neonacistinė „Auksinė aušra“, kurios lyderiai buvo patekę net į tyrėjų akiratį dėl 2013 m. įvykdytos kairiųjų pažiūrų reperio žmogžudystės ir nebuvo pakviesti į prieš rinkimus pirmą kartą nuo 2009 m. Graikijoje surengtus televizijos debatus. Tačiau ši politinė jėga, kurią palaiko ne tiek jau daug – nuo 5,9 iki 6,5 proc. graikų, vis dėlto gali tikėtis, kad rinkimuose jai pasitarnaus pyktis. Jį vyriausybei jaučia nemaža dalis visuomenės, ypač salų gyventojai, tvirtinantys, kad šių metų turizmo sezonui smarkiai pakenkė būtent ultrakairiųjų valdžios nesugebėjimas suvaldyti pabėgėlių srauto.

Aleksį pakeis Vangelis?

Sunku pasakyti, kas bus naujasis Graikijos premjeras. Apklausos rodo, kad pastaruoju metu smarkiai padidėjo konservatyvios partijos „Naujoji demokratija“ lyderio, buvusio parlamento vadovo, politikos veterano Vangelio Meimarakio populiarumas.

„To Vima“ skelbia, kad V.Meimarakio populiarumas pakilo iki 44,8 proc. ir šiuo metu yra didesnis už buvusio premjero, kurį remia 44 proc. graikų. Tačiau „Ethnos“ apklausoje pirmauja A.Tsipras. Jį palaiko 45,8 proc., o V. Meimarakį – 44,3 proc. respondentų. Taigi šių politikų populiarumas yra apylygis.

61 metų V.Meimarakis, karjeros politikas, tik liepą perėmė „Naujosios demokratijos“ vairą ir iškart ėmėsi įprastų populistinių triukų. Duodamas interviu savaitraščiui „Real News“ jis pabrėžė, kad sieks pagerinti 86 mlrd. eurų vertės finansinės pagalbos programos sąlygas…

Populizmu jam nenusileidžia ir A.Tsipras. Trečiadienį surengtuose televizijos debatuose jis pripažino, kad jo vyriausybė neįvykdė visų savo pažadų, bet ir vėl pažadėjo nenuilsdamas kovoti su griežto taupymo priemonėmis.

Atsakydamas, apie ką galvojo, kai liepą su tarptautiniais kreditoriais sutarė dėl nepopuliarios trečios finansinio gelbėjimo programos, jis atsakė, kad labiausiai jam rūpėjo Graikijos žmonių interesai. „Juk 86 mlrd. eurų vertės finansinės pagalbos paketas užkirto kelią Graikijos pasitraukimui iš euro zonos“, – aiškina A.Tsipras, nors Graikijai tai reiškia nelengvas reformas.

V.Meimarakis, kritikuodamas ekspremjero ekonomikos politiką, sako, kad finansinio gelbėjimo programa yra pernelyg skausminga, ir pabrėžia, kad jo partija, priešingai nei „Syriza“, būtų pajėgi pritraukti investicijų, kurios būtinos siekiant atkurti šalies ekonomiką.

Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris ramina aistras: nepriklausomai nuo to, kas laimės rugsėjo 20-osios rinkimus, sutartos finansinės pagalbos programos sąlygos turės būti gerbiamos. „Tikiuosi, kad jie laikysis duoto žodžio ir vykdys susitarimą – nepaisant to, kas bus valdžioje“, – sakė J.C.Junckeris Europos Parlamente Strasbūre, matyt, nujausdamas, kad nauji rinkimai Graikijoje ir vėl atneš naujų vėjų.

Jų itin svarbu išvengti iki spalio, kai Graikija turi priimti paketą papildomų reformų pagal ES finansinės pagalbos programos, kurią parlamentas ratifikavo rugpjūtį, sąlygas. Svarbiausia jų yra naujas mokesčių režimas ūkininkams, kurie neteks dalies išmokų, todėl politologai nerimauja, kad jie gali išlieti savo nepasitenkinimą atėję prie balsadėžių.

Graikijos problema neišspręsta

Kaip galima tikėtis, kad Graikijoje įsivyraus stabilumas, jei net pats J.C.Junckeris pripažįsta, jog Graikijos problema galutinai neišspręsta, o įveikta ji bus dar negreitai. Strasbūre skaitydamas metinį pranešimą EK pirmininkas pabrėžė, kad ši krizė bus įveikta, kai Europoje bus „pilna darbo vietų“.

Tiesa, rugpjūtį euro zona patvirtino trečiąjį paskolų Graikijai paketą, siekiantį iki 86 mlrd. eurų. Lėšas skirs ne pačios šalys, o Europos stabilumo mechanizmas (ESM). Bankams rekapitalizuoti bus skirta iki 25 mlrd. eurų.

Pirmąją paramos dalį Graikija jau gavo ir sugebėjo atsiskaityti su Europos centriniu banku (ECB). Kitą paramos dalį šalis gaus tik tuo atveju, jeigu ECB, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos Komisija (EK) rudenį įvertins šalies ekonominę būklę ir prieis prie išvados, kad valstybės valdžia vykdo kreditorių reikalavimus.

Kol kas neatrodo, kad Graikijai sektųsi labai gerai, nors ji vis bando save guosti. Graikijos statistikos departamentas praneša, kad šalies ekonomika augo greičiau, nei iki šiol manyta, – bendrasis vidaus produktas (BVP) nuo balandžio iki birželio didėjo 0,9 proc., palyginti su ankstesniu ketvirčiu, nors iki šiol buvo teigiama, jog BVP augo 0,8 proc.

Nedidelė paguoda, bet, matyt, graikams labai svarbi. Ekonomiką pavasarį neva pagyvino didėjęs vartojimas, šoktelėjęs 1,1 proc. Kita vertus, verslininkai investavo gerokai mažiau: investicijos smuko net 10,6 proc. Eksportas didėjo minimaliai, o importas gerokai traukėsi. Nepaisant gero pirmojo metų pusmečio, tarptautiniai kreditoriai ir pati vyriausybė laukia recesijos. Prognozuojama, kad BVP šiais metais mažės 2 proc. O viena to priežasčių yra nuo birželio galiojanti, nors ir sušvelninta, kapitalo srautų kontrolė.

Birželio pabaigoje Graikija buvo savaitei uždariusi bankus ir neribotam laikui įvedusi kapitalo kontrolę – draudimą iš bankomatų paimti daugiau kaip 60 eurų.

Po rinkimų Graikijos ekonomika gali dar labiau susvyruoti, juolab kad investuotojai visuomet sulaiko kvėpavimą tvyrant nežinomybei, šiuo atveju – kol nėra aišku, kokią valdžią išsirinks graikai ir ką ši šalis vėl gali iškrėsti.

Tiesa, kad būtų nors kiek tvirtesnis pagrindas po kojomis, Graikija drauge su savo kreditorių pareigūnais planuoja įsteigti darbo grupę, kuri ieškos būdų, kaip po rinkimų palaikyti trapią šalies bankų sistemą. Minėtą grupę sudarys teisininkai, ekspertai ir Europos Sąjungos, ECB bei TVF atstovai.

„Siekiama kiek įmanoma greičiau sukurti rekapitalizavimo sistemą, kad rugsėjo 20 d. išrinkta vyriausybė galėtų parengti konkrečius pasiūlymus ir priimti teisingus sprendimus“, – teigiama Graikijos finansų ministerijos pareiškime.

Migrantų debesys

Nors televizijos debatuose, Graikijos aikštėse ir turguose vyrauja ekonomikos klausimai, virš Graikijos tvenkiasi ir tamsūs migrantų krizės debesys, kurių šešėlis gali aptemdyti ir pakilią rinkimų nuotaiką.

V.Meimarakis kaltina A.Tsipro vyriausybę, kad jai „pritrūko įžvalgos“, ir dėl to šiandien Graikija nebesusitvarko su milžinišku migrantų ir pabėgėlių antplūdžiu salose.

A.Tsipras savo ruožtu, kaip įprasta, permeta kaltinimus Europai: esą jis spaudė Europos Sąjungą imtis veiksmų dėl šios krizės ir paragino tautiečius nepasiduoti populizmui reaguojant į šią humanitarinę nepaprastąją situaciją, dėl kurios „trimečių vaikų kūnai išplaunami ant Egėjo jūros krantų“.

Buvęs premjeras A.Samaras, pernai raginęs parlamentarus uoliau rinkti prezidentą, irgi kalba apie jūrą. Irgi taip pat liūdnai, tik jo liūdesio priežastis – kita. Jis ir vėl desperatiškai bando „pažadinti“ Graikijos rinkėjus ir priversti juos ne mechaniškai mesti biuletenį į balsadėžę, o pagalvoti apie savo šalies gerovę: „A.Tsipras elgiasi lyg girtas nevairuojamo laivo kapitonas. Žmonės, neleiskite Graikijai vėl nerti į visišką dugną, į visišką nežinomybę. Nagi, būkite tokie protingi.“

Scanpix

Suvaržymai. Prie bankomato Atėnuose graudžiai verkiantis pensininkas, kuriam nepavyko pasiimti kuklios savaitinės pensijos, kelia užuojautą. Jo istorija, išgarsėjusi kartu su atsitiktinai fotografų užfiksuotomis nevilties akimirkomis, pasklido nuo Briuselio iki Sidnėjaus. Kaip gražioje pasakoje atsirado ir geradarys – Sidnėjuje gyvenantis bankininkas Jamesas Koufosas, kurio tėvas, pasirodo, kažkada buvo geras nuotraukose raudančio 77-erių Giorgo Chatzifotiadžio draugas.

Rima JANUŽYTĖ

Akimirkai galime užsimiršti ir pajusti empatiją graikams. Užjausti jų pensininkus, daugiavaikes šeimas, vienišas mamas. Akluosius Zakinto saloje. Tai maloniau, nei mintyse nuolat keiksnoti įgrisusį Alexį Tsiprą arba abstraktų graikų protestuotoją, rėkaujantį Sintagmos aikštėje dėl jam, girdi, neteisėtai atimto keturiolikto, o paskui dar ir trylikto atlyginimo.

Lietuviams malonu prisiminti ir graikų krepšinio sirgalius, 1987-aisiais griaudėjusius Atėnų salėse ir savo svajonių rinktinei padėjusius įveikti tuomet dar SSRS rinktinėje žaidusius, bet vis tiek lietuvius bei laimėti pirmą vietą Europos krepšinio čempionate. Anuomet jie mums buvo kažkuo artimi ir mieli. Ir pavardės atrodė panašios. Žinojome, kas toks yra „bulvė“ – Panagiotis Fasoulas ar „bembiu“ komentatorių vadintas Teofanis Christodoulou.

Tačiau dabar ne tik dauguma šios rinktinės didvyrių, bet ir sirgalių jau yra pensininkai. Tik ne „bulvė“ P.Fasoulas. Buvęs 213 cm ūgio graikų centras pluša buvusių savo sirgalių naudai kaip politikas. Porą metų jis net buvo Pirėjo meras, o dabar priklauso socialistų partijai „PaSoK“, atvedusiai Graikiją į euro zoną ir padėjusiai čia susikurti savitas žaidimo taisykles.

Jei anų laikų krepšinio sirgaliams pasisekė ir prieš ketverius metus jau buvo sulaukę 61 metų, šiandien jie jau nebedirba ir gauna, palyginti su Lietuvos senjorais, visai neblogas pensijas.

Giorgo Chatzifotiadžio, prieš visą pasaulį verkusio graikų senolio, pensija yra veikiau išimtis nei taisyklė. Kol veikė šalies bankai, jis kas savaitę gaudavo po 120 eurų pensijos. Tiek nedaug tik todėl, kad per savo gyvenimą jis nedaug dirbo ir nedaug sumokėjo mokesčių. Mat Graikijoje, kaip ir Vokietijoje, Prancūzijoje ar Lenkijoje, pensijos apskaičiuojamos pagal tokią pat formulę, kurios kintamieji yra darbo stažas ir gautas atlyginimas.

Rojus baigiasi

Eurostatas skelbia, kad šiemet Graikijos vidutinė pensija buvo 882 eurai per mėnesį. Iš jų 713 eurų – vidutinė bazinė pensija, o dar 169 eurai – vidutinis prie pensijos mokamas priedas.

ES vidutinė pensija svyruoja nuo 250 iki 1500 eurų per mėnesį. Iškalbinga detalė: Graikijoje žemiau skurdo ribos gyvena mažiau pensinio amžiaus žmonių nei visoje Europoje – šie skaičiai yra atitinkamai 12,4 ir 12,6 proc.

Į pensiją graikai irgi išeidavo kur kas anksčiau nei statistinis europietis. Prieš kelerius metus Graikijoje kilus protestams dėl iki 63 metų pailginto pensinio amžiaus, vokiečiai gūžčiojo pečiais dvejodami, ar tik jiems nevertėtų eiti į pensiją pora metų vėliau, sulaukus 69-erių, kad tik graikai taip nekentėtų.

Dabar graikų pensinis amžius jau artėja prie 67-erių ir pasieks šią amžiaus ribą 2022-aisiais. Na, o po šią savaitę įteisintų reformų Graikijos pensijų sistema bus dar kartą reformuota, pensijos sumažės, o specialios „solidarumo“ išmokos patiems neturtingiausiems pensininkams bus panaikintos iki 2019 m. gruodžio – metais anksčiau, nei planuota.

Nemalonios permainos laukia ne vien Graikijos pensininkų. Pagal naują susitarimą, kurį kai kurie analitikai vadina tiesiog ultimatumu Atėnams, Graikijoje didės mokesčiai, iš vietos pajudės privatizacija, įsibėgės vyriausybės išlaidų mažinimo sistema. Jei tai ne iliuzija, bus „depolitizuota“ Graikijos administracinė sistema ir net garantuota Statistikos departamento autonomija, kuri galbūt suteiks vilties tikėtis didesnio statistinių duomenų patikimumo.

Galima apibendrinti, kad tai kol kas pati griežčiausia taupymo programa, kurios išraiška skaičiais yra apie 13 mlrd. eurų. „Viskas teisingai – graikai referendume nubalsavo prieš 9 mlrd. eurų vertės taupymo programą, tad negali sakyti, kad nepaisoma jų valios“, – ironizuoja Graikijos naujienų portalas „The Ekathimerini“.

Tačiau Graikijoje net po tokio „žarnyno valymo“ vis dar bus ką veikti – šalis buvo tokia persisotinusi perteklinėmis socialinėmis garantijomis, lengvatomis, išimtimis ir nuolaidomis, kad vargu ar graikams pakaks dešimtmečio susitaikyti su prarastu rojumi. Arba vergove, jei žvelgsime pačių graikų akimis.

Iki šiol kas antras graikas dirbo alinantį darbą, už kurį buvo mokamos kompensacijos ir anksčiau išleidžiama į pensiją. Ir tai ne vien profesionalūs krepšininkai, kaip P.Fasoulas, kuris, jei tik būtų norėjęs, jau būtų mėgavęsis ramiu pensininko gyvenimu. Neįprastomis Europoje privilegijomis Graikijoje naudojasi oro linijų darbuotojai, ūkininkai ir net jų žmonos, Nacionalinio banko bankininkai, padavėjai, kirpėjai ir net radijo laidų vedėjai – visi šie žmonės dirbo, anot graikų, labai sunkų, tiesiog alinantį darbą, tad į pensiją vyrai eidavo sulaukę vos 55-erių, o moterys – vos 50-ies.

Aferistai iš prigimties?

Dar tamsesnė Graikijos gyvenimo pusė yra ne pagal įstatymą priklausančios (kad ir koks absurdiškas tas įstatymas būtų), o apgaulės būdu gaunamos privilegijos, kuriomis graikai naudojasi taip pat, kaip Lietuvoje sovietinio mąstymo piliečiai, tikintys, kad iš darbovietės vogti – ne vagystė, o „susiveikimas“. Nors graikų sovietiniu mentalitetu neapkaltinsi, tačiau socialistinis supratimas apie gėrį ir blogį ten labai primena sovietų okupacijos laikus.

Įstatymų spragą suradę ir iš to milijonus užsidirbę Zakinto salos gyventojai – tik ledkalnio viršūnė. Ši sala dabar ironiškai vadinama Aklųjų sala, nors aklųjų ten nebeliko prieš keletą metų. Tuomet paaiškėjo, kad 498 iš 680-ies neva aklųjų, daug metų kas mėnesį gaudavusių po 724 eurus valstybės paramos dėl aklumo, mato kuo puikiausiai ir neturi net menkiausio regėjimo sutrikimo, o 61 iš šių „aklųjų“ graikų netgi sugeba vairuoti automobilį.

Po šio incidento Graikijoje į gydytojų apžiūrą buvo pakviesti visi šalies neregiai, jei jie ir toliau norėjo gauti pašalpas. 36 tūkst. „aklųjų“ pas gydytojus net nepasirodė… Ši „aklųjų“ graikų afera valstybei kasmet kainuodavo apie 100 mln. eurų, iš kurių net 9 mln. kasmet atitekdavo „akliesiems“ iš Zakinto salos. Palyginti su graikais neregiais, 200 eurų pašalpa dėl aklumo, kurią kas mėnesį gaudavo neregė Šiaulių tarybos narė socialdemokratė Virginija Račienė, irgi sėkmingai vairavusi automobilį, – tik katino ašaros.

Ir tai tik maža dalis pinigų, graikų pavogtų iš savo valstybės, kuri šiuos pinigus skolinosi užsienio bankuose. Graikų pasiteisinimas – užmušantis: jei valdžia vagia iš mūsų, kodėl mes irgi negalime?

Vagia net mirę pensininkai. Neseniai paaiškėjo, kad pensijas gauna ne 8,5 tūkst. jau seniai anapilin iškeliavusių graikų, o visas 100 tūkst. numirėlių. Tiksliau, pinigus pasisavina mirusių pensininkų vaikai arba gyvi likę sutuoktiniai, nepasivarginę pranešti apie artimojo netektį valstybinėms institucijoms.

„Daily Mail“ 2011-aisiais atskleidė, jog Atėnų metro, kuris buvo pastatytas ne pagal paskirtį naudojant ES fondų lėšas, skirtas žemės ūkiui, nesurenka pinigų todėl, kad nėra jokios keleivių kontrolės ir pasikliaunama vien tik graikų keleivių sąžiningumu. Tik tuomet Atėnų politikams nušvito akys, kad dažnas Graikijos gyventojas per visą gyvenimą nėra nusipirkęs nė vieno metro bilieto.

Graikijos valdžiai prireikė kelių dešimtmečių ir „Google Earth“ programos, kad išsiaiškintų, jog Atėnų priemiesčiuose pūpso šimtai neteisėtai pastatytų vilų su neleistinai iškastais tvenkiniais ir net esama žemėlapyje nepavaizduotų gatvių.

Sąžiningumo kriterijus nepasiteisino ir renkant gyventojų pajamų mokestį. Paaiškėjo, kad per visą šalį atsirado tik 5 tūkst. piliečių, uždirbančių sumą, nuo kurios reikia mokėti minėtą mokestį. Tad Graikija ne veltui vadinama neturtinga šalimi, pilna turtingų žmonių.

Apskaičiuota, kad Graikija per metus praranda apie 20 mlrd. eurų nesumokėtų mokesčių, tačiau padaryti nieko negali. Valdžios atstovai yra sakę, kad tokiu atveju už grotų turėtų atsidurti pusė Graikijos. O kalėjimų, kaip žinoma, nėra tiek, kad juose sutilptų pusė Graikijos – kokie 5 mln. gyventojų.

Vis dėlto apie Graikiją reikia pasakyti ir vieną kitą gerą žodį. Reikalai šioje keistoje, saulėtoje, gražioje ir senoje šalyje pamažu juda į gera. Nors graikų požiūris į savo valstybę per dieną nepasikeičia, tačiau permainų atsiranda.

Vienintelė ES šalis, kurioje pernai sumažėjo valstybės išlaidos, buvo Graikija: Eurostato duomenimis, net 10,7 proc., nors pagal šį rodiklį Graikija vis dar yra antra Europos Sąjungoje.

Be to, lyginant 2008 ir 2015 m. minimaliuosius atlyginimus, išreikštus nacionaline valiuta, vienintelė šalis, kurioje atlyginimai krito, buvo Graikija: čia jie sumažėjo 14 proc.

Vidutinis metinis atlyginimas*  Minimalus mėnesio atlyginimas** Bendros vyriausybės išlaidos (proc. BVP)***

(2014 m., Eur)

Vidurio ir Rytų Europos šalys:

Lietuva    5955       300        34,9

Latvija    6487 360   36,9

Lenkija    7614       410        41,8

Estija                9991       390        38,8

Slovakija  7977       380        41,8

Čekija     8711       332        42

PIGS šalys:

Portugalija           12 683     589        49

Graikija   15 145     684        49,3

Ispanija   20 150     757        43,6

Airija                27 413     1,462–7,3  39

* Atskaičius mokesčius, 2014 m.

** 2015 m. sausio mėn.

*** 2014 m.

Šaltinis: Eurostat

Scanpix

Praėjusį sekmadienį vykusiame istoriniame referendume graikai, kaip ir prognozuota, atmetė naujas griežto taupymo priemones, kurių iš šalies reikalauja ES ir TVF kreditoriai.

Vis dėlto „taip“ reformoms, kurių mainais į finansinę pagalbą nori šalies kreditoriai, tarė ne taip jau mažai – 38,69 proc. Graikijos piliečių.

Jie nepatikėjo radikalios kairiosios premjero Alexio Tsipro vyriausybės raginimu tarti „ne“ referendume siekiant galimai sustiprinti vyriausybės pozicijas derantis su tarptautiniais skolintojais.

Visgi dauguma referendume balsavusių graikų pareiškė nepritarią dar vienam taupymo etapui, kurių Graikijoje vien per pastaruosius keletą metų galima priskaičiuoti bene dešimt.

Graikijos finansų ministras perspėjo, kad referendumo rezultatai yra „susieti su labai didele kaina, kaip ir visos kovos dėl demokratinių teisių“. Ir pirmasis šią kainą sumokėjo už naujas taupymo priemones pasisakęs Graikijos konservatyvios opozicijos vadovas Antonis Samaras, dar balsavimo vakarą pareiškęs apie savo atsistatydinimą iš užimamų pareigų.

„Suprantu, kad mūsų didžiajam judėjimui reikia naujo starto. Nuo šiandien aš atsistatydinu iš lyderio posto“, – pareiškė buvęs premjeras, kurio vadovavimo vyriausybei laikotarpiu Graikija buvo gerokai apsikuopusi skolas ir net sugebėjusi pasikelti skolinimosi reitingus.

Vis dėlto A.Samaras paaiškino, kad daugumos valia jam svarbesnė nei asmeninė nuomonė, net jei ši paremta racionaliais argumentais ir gera praktika.

Esą graikai taip retai balsuoja referendume, kad nepaisyti jų valios Graikijos politikai tiesiog neturi teisės.

Beje, Graikija, nors laikoma demokratijos lopšiu, referendumų gausa išties nepasižymi: savaitgalį įvykęs referendumas buvo pirmasis Graikijoje nuo 1974 m., kai graikai pasisakė už monarchijos panaikinimą.

Scanpix

Skolų krizė. „Lemiama“ birželio 30-oji atėjo ir praėjo, o Graikija kaip matavosi svetimus kaklaraiščius, taip tebesimatuoja.

Taip, Graikijoje pirmadienį neveikė šalies bankai. Ir bankomatai paprastiems mirtingiesiems leido pasiimti tik po 60 eurų. Tiesa ir tai, kad Graikija vėl skęsta vėliavų, plakatų ir pasipiktinimo šūksnių jūroje. Dar, žinoma, sekmadienio referendumui intensyviai spausdinami biuleteniai su tendencingai suformuluotu klausimu, ar graikai pritarią tarptautinių kreditorių primetamoms žaidimo taisyklėms. Tačiau daugiau Atėnuose lyg ir nieko nauja. Nors buvo gąsdinimų, kad birželio 30-ąją įvyks arba Graikijos, arba net visos Europos Sąjungos kolapsas, Akropolis stovi savo vietoje. Jei kas ir pasislinko, tai nebent Brandenburgo vartai.

Žaidimų teorijoje yra toks dviejų nesutariančių pusių santykių modelis, kurį politologai vadina viščiuko žaidimu. Jo esmė – kad nė viena pusė nenori nusileisti, tačiau blogiausio scenarijaus atveju, kai niekas taip ir nepasiduoda, nukenčia abu. Tai lyg du vairuotojai, lekiantys tiesiai vienas į kitą: jei nė vienas lemiamu momentu nenusuks į šoną, žus abu. Jei vis dėlto vienas kuris vairą pasuks, gaus viščiuko pravardę.

Graikija ir Europos Sąjunga lygiai tokį patį žaidimą žaidžia jau ne vienus metus, tačiau lemiamą akimirką, kai Graikija visuomet užsimerkia ir spaudžia greičio pedalą, Europos Sąjunga duoda jai kelią. Kaip sako Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Legard, koks gali būti suaugusiojo žaidimas su vaiku? Nors dėl tokio palyginimo ji sulaukė pastabų, bet ne dėl turinio, o tik dėl pateikimo formos. Kaip ir Europos Komisijos vadovas Jeanas Claude’as Junckeris, per susitikimą su Graikijos premjeru Alexiu Tsipru pasimatavimui pridėjęs jam prie kaklo savo kaklaraištį. Tačiau aprangos kodo nepaisantis graikų pramuštgalvis dar vasarį, gavęs kaklaraištį dovanų iš Italijos premjero Matteo Renzi, pareiškė: „Ryšėsiu jūsų kaklaraištį, kai bus išspręsta Graikijos skolų krizė.“

Kiekvieną krizę, savaime aišku, kas nors vis tiek išsprendžia – laikas, pinigai, dideli pinigai. Pinigų neturintys graikai pasikliauja laiku. Europos Komisijai belieka pinigai.

Graikija puikiai žino, kad bankrutuoti jai nebus leista. Nes valstybės paprasčiausiai nebankrutuoja. Dėl to Atėnai it pamišę ir spaudžia greičio pedalą. Europos Komisija, paprastai sakant, blefuoja, o dar paprasčiau – maivosi. Atseit graikų laukia katastrofa.

O juk galėtų tiesiog atvirai duoti graikams dar pinigų. Ir dar, ir dar. Bet tada atrodys labai kvailai viso pasaulio akyse. Dar kvailiau nei tada, kai į tą pačią piniginę, kurioje pinigus laiko taupieji vokiečiai, priėmė ir vėjavaikius graikus.

Ji pamiršo, kad prasiskolinę išlaidautojai galiausiai visuomet laimi, o taupantieji pinigus praranda. Graikai tų išlaidaujančių plevėsų kailyje gyvena nuo IV amžiaus prieš mūsų erą. Pirmasis defoltas (nebegalėjimas vykdyti finansinių įsipareigojimų) graikus ištiko tuomet, kai 13 Graikijos miestų-valstybių prisiskolino pinigų iš Delo šventovės, tačiau juos paleido vėjais ir niekada nebegrąžino skolintojui.

1929-aisiais Harvardo ekonomistas Charlesas Bullockas šiai istorijai dedikavo puikų veikalą, kuriame išsamiai aprašė, kaip su minėtais pinigais tvarkėsi vienas iš skolininkų – Sirakūzų valdytojas Dionisijus I (tas pats, kuris buvo pardavęs į vergiją Platoną). Visus iš Delo pasiskolintus pinigus jis iššvaistė savo karinėms operacijoms, teismų išlaikymui bei spektakliams. Kai pinigų visai neliko, jis vėl užsimojo skolintis, tačiau su šiuo švaistūnu niekas nebenorėjo turėti finansinių reikalų. Štai tada Dionisijui šovė išganinga mintis: jis privertė visus Sirakūzų gyventojus sunešti visus turimus pinigus. Kai visos drachmos buvo surinktos, jis kiekvieną vienos drachmos monetą pavertė dviem drachmomis. Štai ir visa matematika – Sirakūzai vėl pasijuto turtingi. Tik tiek, kad paprasčiausias pinigų spausdinimas, kaip ir šiais laikais, tuomet nesukūrė tikros gerovės.

Vis dėlto pasiekti finansinę bedugnę, o paskui iš jos sausi išlipti graikai išmoko nepriekaištingai. Juk tikras menas vien nuo nepriklausomybės XIX a. pradžioje patirti defoltą penkis kartus. Ir kiekvieną kartą gauti didžiules paskolas iš užsienio, kad būtų galima šį žaidimą pradėti iš naujo. Iki kito defolto. Pavyzdžiui, po 1821-aisiais prasidėjusio nepriklausomybės karo su turkais nustekentą Graikiją finansiškai parėmė britai, iš pradžių atsiuntę graikams aukso bei sidabro už beveik pusę milijono svarų sterlingų (to meto Graikijos ekonomikos kontekste buvo tiesiog pasakiška suma), o po kelerių metų paskolinę dar 1,1 mln. svarų sterlingų grynaisiais. Už graikus, beje, tuomet laidavo Londono akcijų birža.

Tačiau pinigai, kaip ir reikėjo tikėtis, žaibiškai ištirpo. Tiesa, nemenką sumą iš šių paskolų nusigriebė Londono makleriai. Vis dėlto Graikiją pasiekę pinigai, galima sakyti, prasmego skradžiai žemę. Dalis pinigų buvo panaudota siekiant užkirsti kelią prasidėjusiam pilietiniam karui, kiti pinigai paskendo korupcijos liūne, kurį knygos „That Greece might still be free“ autorius Williamas St.Clairas vadina tiesiog finansine anarchija.

Po šios nesėkmės Graikija gilyn į skolas klimpo maždaug pusę amžiaus. 1832-aisiais ji iš Prancūzijos, Rusijos ir Britanijos vyriausybių pasiskolino 60 mln. drachmų. Pinigus švaistyti ėmėsi Graikijos karaliumi tapęs Bavarijos princas Otas, o jau 1843-iaisiais nebebuvo iš ko mokėti net palūkanų.

Tuomet – vėl naujos paskolos ir naujas defoltas 1860-aisiais, kol galiausiai 1878-aisiais vyriausybei pavyko atsiskaityti su visais kreditoriais. Beje, įdomumo dėlei reikia paminėti, kad kartu su palūkanomis suma, kurią Graikija tuomet grąžino užsienio skolintojams, viršijo 10 mln. svarų sterlingų.

Atidavusiai tokias skolas Graikijai plačiai atsivėrė tarptautinė kreditų rinka. Graikams ėmė suktis galva, ir jie pinigus ėmė griebti iš kairės ir dešinės. Deja, pinigus tik taškė, tačiau 1893-iaisiais kreditoriams ir vėl nustojo mokėti. Po šio dar vieno defolto dėl kreditorių spaudimo 1898-aisiais net buvo įkurtas Tarptautinis Graikijos skolos valdymo komitetas, stebėjęs Graikijos ekonomikos politiką, mokesčių surinkimą ir visą Graikijos valdymo sistemą. Vis dėlto tai nepadėjo išvengti dar vieno finansinio kolapso, ištikusio Graikiją 1932 m., Didžiosios depresijos metais, ir užsitęsusio iki pat septintojo dešimtmečio pradžios. Šiuo laikotarpiu Graikiją skaudžiai palietė ir Vokietijos bei Italijos okupacija, sukėlusi Graikijoje superinfliaciją. Pavyzdžiui, 1944-aisiais buvo pradėtos spausdinti šimto milijardų (100 000 000 000) drachmų kupiūros.

Dabar tokios kupiūros gresia nebent tuo atveju, jei Europos Komisija graikams gelbėti paleis visas eurų spausdinimo mašinas. Ekonomistai ramina, kad čia ne burbulo pūtimas. Euro vertė dolerio atžvilgiu irgi per daug nesikeičia. Tačiau JAV taip pat visu pajėgumu spausdina pinigus, tad šiose pašėlusiose lenktynėse visi tik įsivaizduoja, kad nedalyvauja finansinėje piramidėje.

Na, o finansinės piramidės, kaip žinome, veikia tol, kol nepradeda byrėti, tad graikai, jei reikės, bus dar tvirčiau įmūryti į ekonominę Europos Sąjungą.

Kad jie čia šviečia kaip raudona plyta geltoname name, suvokia visi – net patys graikai, tačiau iškrapštyti ją reiškia sugriauti visą atraminę konstrukciją.

Taigi, kad ir kaip absurdiškai skambėtų, iki ausų skolose lindintys graikai vėl gaus pinigų. Europos Komisija, sulaukusi eilinės „lemiamos“ dienos, po kurios arba Graikija turėjo grąžinti 1,7 mlrd. JAV dolerių skolą, arba atseit laukia didysis visatos sprogimas, vėl pasitraukė beprotišku greičiu lekiantiems Atėnams iš kelio ir nutarė spausdinti pinigus bei kišti juos graikams už prasegtų apykaklių.

Susigaudyti šio žaidimo užkulisiuose nėra taip paprasta, nes neaišku, ką žino graikai ir ko nežinome mes. Mums atrodo, kad Graikijos padėtis – beviltiška. Objektyviai vertinant, taip ir yra. Tačiau Graikija laviruoja, siuntinėdama savo Trojos arklius – raštiškus ir žodinius pažadus.

Kaip pastebi „The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum, reikia nemenkų gebėjimų, kad valstybė taip ilgai mulkintų kreditorius, vis skolindamasi iš vienos sąskaitos tam, kad padengtų skolą kitoje. Ji ir toliau leidžia sau turėti vieną brangiausiai kainuojančių pensijų sistemų ir vieną didžiausių biurokratinių aparatų Europoje.

Juokas juokais, bet graikai yra ir treti didžiausi rūkaliai pasaulyje, ir šampano jie išgeria bene daugiausiai Europoje. O kodėl nešvęsti, jei už viską sumoka kiti?

Margaret Thatcher pasakytų, kad kalti Graikijos kairieji, nes jiems visuomet baigiasi svetimi pinigai.

Galima kaltinti juos, galima – anksčiau dešimtmečiais šalį valdžiusius politikų klanus, nesugebėjusius Graikijoje nei paleisti industrializacijos variklio, nei tinkamai panaudoti Graikijai avansu suteiktos progos atsistoti ant kojų, kaip Europos Sąjungos ir euro zonos narei, nei išguiti pačių graikų veltėdiško požiūrio į darbą ir pinigus.

O kur dar iki kaulų smegenų įaugusi korupcija. Europos Komisijos duomenimis, Graikija yra labiausiai korumpuota valstybė Europos Sąjungoje, pagal korupcijos mastą prilygstanti Kinijai.

Brukingso instituto analitiko Danielio Kaufmanno atlikta studija liudija, kad korupcija per metus suvalgo po 8 proc. Graikijos bendrojo vidaus produkto (nors yra skaičiuojančiųjų, kad net dešimt). „Jeigu graikai pažabotų korupciją – nebūtinai iki švediškų standartų, bet bent jau iki ispaniškų, jos biudžeto deficitas kasmet būtų 4 proc. mažesnis“, – teigia D.Kaufmannas.

Kad ir kaip būtų, Europa pati pakvietė būtent tokią Graikiją prie savo balta staltiese papuošto pietų stalo su sidabriniais įrankiais ir pasiūlė pasivaišinti nemokamai. O dabar turi spręsti, ką daryti su kalnu neplautų indų ir įžūlaus vaikino į referendumą vedama valstybe, kuri nutarė ne tik prie stalo, bet ir ekonominėje bendrijoje nebesilaikyti jokio etiketo.

Na, o Europa jau įrodė, kad taip elgdamasi Graikija niekuo nerizikuoja. Prisiminkime, kaip TVF vadovė Ch.Lagarde birželio pradžioje dar aiškino, kad jeigu Graikija nesugebės grąžinti skolos, šaliai liepos 1 d. bus skelbiamas bankrotas. Vėliau TVF atstovai pasitaisė ir pareiškė, kad jeigu Graikija nesumokės įmokos, bankrotas nebus skelbiamas, bet bus teigiama, jog šalis „praleido mokėjimą“. Tikrai „grėsmingas“ statusas. Juolab kad net kreditų reitingų agentūros dabar jau tikina, esą kol Graikija gerbs įsiskolinimus privatiems investuotojams, tol bankrotas šaliai nebus skelbiamas – net jeigu ji pasitrauks iš euro zonos. Tai reiškia, kad Graikija gali kuo ramiausiai nesumokėti skolų TVF, Europos centriniam bankui ar Europos Komisijai ir vis tiek išlikti mokia. Kitaip sakant, Graikija gali „pamiršti“ 315,5 mlrd. eurų, arba 72 proc. visų savo skolų, nes būtent tiek ji skolinga šioms trims institucijoms.

Žinoma, tokiu atveju jos laukia kitos baisybės. „Financial Times“ perspėja, kad nesumokėjusi TVF Graikija iš karto prarado priėjimą prie TVF išteklių ir gali prarasti balsavimo teisę bei būti išmesta iš fondo narių.

Tačiau reikia prisiminti, kad kol bankui esi skolingas didelę sumą pinigų, tol tai yra tavo problema. O jei esi skolingas labai didelę pinigų sumą – tai jau banko problema.

Šiuo atveju verta priminti, kad antradienį Graikijos nesumokėta paskola yra didžiausia kada nors nesumokėta skola TVF. Be to, Graikija yra didžiausia TVF skolininkė, o minėta „labai didelė“ pinigų suma siekia 35 mlrd. eurų.

Turėdamas tokio dydžio problemą, TVF su Graikija elgiasi kaip su VIP kliente, o šis sykis – jau antras, kai šis kreditorius Graikijai pritaikė išskirtines taisykles. Pavyzdžiui, šaliai birželį buvo leista sujungti dvi skolas į vieną mokėjimą. Pasak „Financial Times“, net ilgalaikiai TVF pareigūnai nežinojo, kad toks žingsnis yra įmanomas, bet ko nepadarysi dėl svarbiausio kliento…

Beje, tokiu fondo elgesiu nepasitenkinimą jau išreiškė kai kurios besivystančios šalys. Esą Graikijai kuriamos individualios taisyklės, o fondas jai suteikia daugiau paskolų nei bet kuriai kitai besivystančiai šaliai. Tačiau jos pamiršta: kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui.

Pasirodo, Graikija turi teisę net į tai, apie ką nesvajojo Airija ar Portugalija. Joms nebuvo jokių išimčių, nors, tiesą sakant, jų ir nebuvo reikalaujama. Tiek Airija, tiek Portugalija įvykdė visas kreditorių sąlygas ir iš esmės sėkmingai įveikė krizę vadovaudamosi galiojančiomis taisyklėmis.

Skirtumas tas, kad jų premjerai dėvi kaklaraiščius ir nežada šalies piliečiams, jog už jų pramogas sumokės kiti europiečiai. Gal dėl to jų populiarumas mažesnis nei A.Tsipro, nepaisant to, kad būtent jis atvedė Graikiją iki galutinio lieptelio į finansinę prarają.

Rima Janužytė

Scanpix

Finansai. Kaip bankrutuoti daugybę kartų iš eilės, prasiskolinti pusei amžiaus į priekį ir vis tiek neiškristi iš ratų, į kuriuos pats kaišioji pagalius, atsakyti gali tik tai savo kailiu patyrusi Graikija.

Prieš porą savaičių vienas neprisistatęs Europos Komisijos pareigūnas regioniniam Vokietijos verslo laikraščiui „Handelsblatt“ prasitarė manantis, jog tikėtis, kad Graikija iki gegužės 12 d. sukrapštys 750 mln. eurų, kuriuos iki šios datos privalo sumokėti Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), yra visiškas absurdas. Na, nebent Europos centrinis bankas leistų pasiskolinti iš skubiosios pagalbos rezervo (paprastai sakant, paimti „greitąjį kreditą“), o tai savaime būtų dar absurdiškesnis dalykas.

Šie žodžiai išsipildė su kaupu. Jau po kelių dienų Graikijos premjeras Alexis Tsipras parašė konfidencialų, tačiau netrukus pagarsintą laišką TVF vadovei Christine Lagarde, kuriame prisipažino, kad Graikija pinigų įmokai tikrai neturi. Savo ruožtu Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis (beje, irgi raštu) pareiškė, kad tolesni šalies skolų mokėjimai atrodo neįgyvendinami, todėl arba Graikijos skolos grąžinimas Europos centriniam bankui (ECB) turėtų būti atidėtas, arba turi būti leista pasinaudoti trumpalaikiu kreditu (angl. T-bill).

Atidėliojimų grafomanai iš Graikijos nesulaukė, tačiau skubiosios pagalbos rezervo langelyje gavo šiek tiek grynųjų: Graikija būtent iš minėto rezervo paėmė 650 mln. eurų, o likusią sumos dalį surinko, iš kur tik galėjo, ir sumokėjo įmoką likus dienai iki galutinio termino.

Tačiau užgesinus vieną degantį mokėjimą jau reikia pradėti galvoti, ką daryti su tolesniais. Juk pagal numatytą skolų grąžinimo grafiką vien per birželį Graikija turi grąžinti dar 1,5 mlrd. eurų Tarptautiniam valiutos fondui, o liepą ir rugpjūtį – 3 mlrd. eurų Europos centriniam bankui.

Tačiau kas esant šiai situacijai yra blogasis veikėjas, o kas – auka? „Financial Times“ apžvalgininkas Peteris Spiegelis šią operaciją pavadino antiortodoksine transakcija – juk TVF paskolino Graikijai pinigų tam, kad ši atsiskaitytų su TVF, ir įklampino dar giliau.

Graikijos politikai žvelgia dar toliau į praeitį ir tvirtina, kad pragaištingiausias sprendimas buvo prisijungti prie euro. Esą įstoti į šią nelemtą sąjungą gali, o pasitraukti iš jos be katastrofiškų padarinių – ne.

Vis dėlto tokios užkietėjusios bankrotų meistrės, kaip Graikija, reikia gerai paieškoti ne tik euro zonoje, bet ir visame pasaulyje. Vien per pastaruosius du dešimtmečius Graikija buvo bankrutavusi net keturis kartus. O pirmasis valstybės bankroto atvejis dabartinėje Graikijos teritorijoje užfiksuotas dar IV a. pr. Kr. Tad kyla natūralus klausimas, ar tai ji daro piktybiškai ir sąmoningai, ar iš nemokėjimo tvarkytis su pinigais.

Faktai – išties dviprasmiški. Stodama į euro zoną Graikija klastojo finansinius rodiklius, paskui į kairę ir dešinę švaistė ES fondų lėšas, o priartėjusi prie bankroto pakraščio sulaukdavo arba skolų nurašymo, arba finansinės paramos. Šiandien Graikijoje tik ir kalbama, kad būtina išsiderėti naujas, dar geresnes skolų grąžinimo sąlygas, o kreditoriai neatmeta galimybės pratęsti skolų grąžinimo terminą net iki 2050-ųjų. Be to, priešingai nei paprastam mirtingajam, kuriam klimpstant vis giliau į skolas kreditoriai skolintų su vis didesnėmis palūkanomis, Graikijai šiandien pavyksta būti mažiausias palūkanas mokančia valstybe visoje euro zonoje.

Graikija kartais primena klasės dvejetukininką, kuris mokytojų vis ištempiamas už ausų į aukštesnę klasę, tačiau dėkingas dėl to nesijaučia, o namų darbų neruošia ne dėl to, kad nieko nemoka, o dėl to, kad pritingi ir žino, jog „praslys“.

Tačiau Graikijoje lygiai taip pat švaistomos ne tik europinės, bet ir valstybės lėšos. Pavyzdžiui, dėl išpūstų sąskaitų ligoninėse bei padirbtų kompensuojamųjų vaistų receptų valstybė kasmet praranda milijardus eurų, tačiau nesugeba susidoroti net su šia palyginti nedidele smulkmena. Visa Europa šaiposi iš Graikijos, per neapsižiūrėjimą kartais mokančios pensijas net mirusiesiems, bet neatsiskaitančios su gyvaisiais. Nesiima Graikija ir būtinų reformų, nors ją kone jėga tai daryti verčia kreditoriai.

Tiesa, Graikija prieš kelias dienas savo kreditoriams nusiuntė naujausius pasiūlymus (tai ji daro reguliariai jau penkerius metus), siekdama išsaugoti bent viltį susitarti dėl naujos 7,2 mlrd. eurų siekiančios finansinės pagalbos.

Šios priemonės apims nuodugnų Graikijos pridėtinės vertės mokesčio peržiūrėjimą. Tikėtina, kad vietoj dabartinių trijų skirtingo dydžio PVM liks tiks du. Didysis PVM mokestis gali svyruoti tarp 18 ir 20 proc., o mažasis – tarp 8 ir 9 proc.

Tačiau TVF perspėja, kad, nepaisant gerų norų, Graikijos valdžia atšaukia net anksčiau jau pradėtas įgyvendinti reformas. Pavyzdžiui, Graikijos vyriausybė, be kita ko, svarsto palikti nepaliestą vadinamąjį solidarumo mokestį už pajamas, viršijančias 30 tūkst. eurų, ir nemažinti mokesčio 30 proc., kaip buvo padariusi buvusi šalies vyriausybė.

Be to, vyriausybė siekia grąžinti kolektyvines darbo sutartis ir nenori patenkinti institucijų reikalavimų sušvelninti apribojimus dėl masinio atleidimo iš darbo.

„Labiausiai kreditoriams nerimą kelia tai, kad Graikijos kairiųjų pažiūrų vyriausybė teigia neketinanti laužyti savo priešrinkiminių pažadų nutraukti griežto taupymo programą, nors tokie planai ir supriešino šalį su tarptautiniais jos kreditoriais“, – teigia Prancūzijos finansų ministras Michelis Sapinas, laikomas vienu svarbiausių Graikijos užtarėjų derybose su kreditoriais.

Na, o šios derybos turi būti baigtos iki birželio pabaigos. Tada ir paaiškės, ar Graikijos vangumas įgyvendinant reformas yra suderinamas su šalies išsikeltu tikslu geruoju ar bloguoju (nurašant arba atsiskaitant) atsikratyti finansinio inkaro. Juolab kad tam, jog būtų laiku grąžintos šalies skolos, pagal TVF fondo skaičiavimus, reikėtų, kad Graikijos ekonomika kasmet paaugtų maždaug 3 proc., o biudžeto perviršis kiekvienais metais būtų ne mažesnis kaip 4 proc. BVP.

Visa tai yra iš fantastikos srities ir neatrodo panašu į realią galimybę. Žiūrint iš kitos pusės, Graikija mėgsta mokslinę fantastiką. Norėdama prasimanyti pinigų, ji imasi kūrybiškų, kartais tiesiog neįtikėtinų sumanymų.

Pavyzdžiui, šalies vyriausybė pirmą kartą istorijoje paprašė visų Graikijos ambasadų ir konsulatų į Graikijos mokesčių inspekcijos sąskaitą pervesti bet kokias nepanaudotas lėšas. Dabar Graikija pareiškė parduodanti didžiausią Pirėjo jūrų uostą. Tiesa, priešingai nei prieš kelerius metus, kai nustebino sprendimu išparduoti salas,šį sykį Graikija pardavinėja ne Pirėjo miestą, o tik valstybinę jūrų uosto įmonę. Ir ne užsienio turtuoliams, o Graikijos įmonėms, tad visa tai galima pavadinti tiesiog privatizacija.

Užtat nežinia, kaip pavadinti Graikijos pastangas „melžti“ Vokietiją mojuojant nacizmo korta. „Veidas“ jau rašė apie tai, kad Graikija pareiškė turinti pagrindo iš Vokietijos reikalauti 278,7 mlrd. eurų reparacijos dėl žalos, padarytos per Antrąjį pasaulinį karą. Naujieji reikalavimai gerokai viršijo bet kokius ankstesnius skaičiavimus, mat prieš keletą metų Graikija buvo užsimojusi iš Vokietijos išsireikalauti 160 mlrd. eurų kompensaciją.

Beje, net Vokietijai naujoji Graikijos susigalvota suma nėra menkniekis: 278,7 mlrd. eurų yra maždaug dešimtadalis metinio Vokietijos BVP. Juolab kad Vokietija dar 1960-aisiais Graikijos vyriausybei sumokėjo 115 mln. markių reparaciją, be to, atskirai išmokėjo kompensacijas nukentėjusiems asmenims ir jų šeimoms.

O Graikijai naujoji suma būtų tiesiog kosminė, nes leistų padengti beveik 90 proc. skolos, šiuo metu siekiančios 315 mlrd. eurų.

Kad toks reikalavimas yra ne kas kita, kaip įžūlumas, mano net dalis graikų. Apklausų duomenimis, jo nepalaiko apie 20 proc. šalies gyventojų. Tačiau jiems Graikijos valdžia yra parengusi „priešnuodį“. Pastarosiomis dienomis net Vokietiją jau pasiekė žinios apie tai, kad Atėnų metro keleiviams per vagonuose esančius ekranus rodomas 50 sekundžių filmas su archyvine Antrojo pasaulinio karo medžiaga ir nacių žiaurumo Graikijoje įrodymais.

Graikijos gynybos ministras Kyriakas Zilakas šią propagandą vadina kampanija siekiant išsaugoti istorinę Graikijos žmonių atmintį, tačiau tarptautiniai ekspertai tai vadina purvinais graikų žaidimais ir manipuliacijomis.

Panašių įvertinimų sulaukia ir Graikijos premjero flirtas su Rusija. Mat Rusija Graikijai žada esą iki 5 mlrd. eurų sieksiančią finansinę injekciją, kaip išankstinį apmokėjimą už dujų tranzitą dujotiekio „Turkijos srautas“ statybos projekte.

Beje, šį „Turkijos srauto“ statybos projektą, dideliam ES nepasitenkinimui, dar balandžio pradžioje patvirtino Graikijos, Serbijos, Makedonijos, Vengrijos ir Turkijos užsienio reikalų ministerijų vadovai.

Tačiau toks viešai paskelbtas ir kol kas neįgyvendintas sandoris, galintis gerokai palengvinti Graikijos skolų naštą, gali būti tik Atėnų bei Maskvos mėginimas daryti spaudimą Europos Sąjungai, o galiausiai atsisukti prieš Graikiją, pastaruoju metu ėmusią žaisti vis nešvaresnius žaidimus ir kaišioti pagalius į vežimo, kuriame pati –  bent jau kol kas – tebesėdi, ratus.

Rima Janužytė