Šių pasvarstymų pavadinimas suteikia galimybių pažaisti prasmėmis. Jei „Akropolį“ pažymėsime kabutėmis, skaitytojas pagalvos, kad galbūt kalbama apie Lietuvos vartotojų pasirinkimus.

O Akropolis be kabučių – Mireille Mathieu atliekamos dainos pavadinimas, kartu ir užuomina į tikrą Graikiją. Kadangi kalbama apie finansus, tinka ir šioks, ir anoks Akropolis. Sumažėjus pajamoms nei „Akropolyje“ apsipirksi, nei į Graikiją nuvažiuosi. Prasiskolinusios Graikijos piliečiai irgi mažiau perka ir mažiau keliauja. Tai tiktai vienas tos šalies krizės aspektas. Kiti dalykai – virstančios vyriausybės, derybos su kreditoriais ir kitokie politiniai sukrėtimai.

„Veido“ skaitytojams užduoti klausimai atrodo paprasti, nors tokie nėra. Juk nieko nuostabaus, kad dauguma atsakė, jog Graikijai ne vieta euro zonoje (60,2 proc). Maloniai stebina tie, kurie savikritiškai prisipažįsta, kad jie nekompetentingi spręsti dėl Graikijos (27,4). Nieko nuostabaus, kad 86,2 proc. apklaustųjų mano, jog euro zonos tvarką reikėtų iš esmės pakeisti, kad nebūtų prievolės remti bankrutuojančias valstybes. Šio klausimo klasta yra ta, kad siekiant priversti valstybes paisyti finansinės drausmės reikia iš jų atimti dalį suvereniteto. Skamba rūsčiai ir tiesmukai, tačiau politikai juk suteiks šiam dalykui aptakų pavidalą. Tikslas vienas – gyventi pagal išgales taip, kad liaudžiai nereikėtų atsisveikinti nei su „Akropoliu“, nei su Akropoliu.

Ar Graikijai vieta euro zonoje? (proc.)

1                    Taip              12,4

2                    Ne                 60,2

3                    Nemanau, kad esu kompetentinga/-s tai spręsti       27,4

Ar teisinga, kad Lietuva solidariai su kitomis euro zonos narėmis turi palaikyti Graikiją?                      (proc.)

1                    Nieko nepadarysi, tokios euro zonos taisyklės          8,8

2                    Euro zonos tvarką reikėtų iš esmės pakeisti, kad nebūtų prievolės remti bankrutuojančias valstybes                            86,2

3                    Apie tai negalvojau          5,0

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. balandžio 16-18 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Naujasis Graikijos premjeras A.Tsipras jau pirmą savaitę po rinkimų spėjo užsitarnauti Rusijos vasalo reputaciją.

Ar tai tik atsitiktinumas, kad Graikijos parlamento rinkimuose laimėjus radikaliai kairiajai partijai „Syriza“ Rusijos žiniasklaida džiaugsmingai pranešė, jog graikai balsavo „už savo orumą bei galimybę su Europos Sąjunga ir Tarptautiniu valiutos fondu bendrauti kaip lygūs su lygiais“? Arba kad pirmasis iš visų oficialių asmenų pasveikinti naujojo Graikijos premjero, „Syrizos“ lyderio Alexio Tsipro atskubėjo Rusijos ambasadorius Graikijoje?

Tą pačią dieną A.Tsipras pareiškė nepritarsiąs naujoms sankcijoms prieš Rusiją, nes „šis klausimas su Graikija net nebuvo derintas“. Lyg to būtų maža, po kelių dienų pradėjęs formuoti ministrų kabinetą, gynybos ministro portfelį A.Tsipras patikėjo Graikijos santykius su Rusija gerinti pažadėjusios partijos, „Syrizos“ koalicijos partnerės „Laisvieji graikai“ atstovui.

Ir tai dar ne viskas. Sausio 29-ąją Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas pareiškė, kad svarstytų galimybę suteikti Graikijai paskolą, jei ši kreiptųsi pagalbos.

Akivaizdu, kad Graikiją „šefuojanti“ Rusija A.Tsiprui, ne kartą užsiminusiam apie galimą pasitraukimą iš euro zonos (maksimalus planas) ar bent derybas su tarptautiniais kreditoriais dėl skolinimosi sąlygų sušvelninimo (minimalus planas), yra nepaprastai naudingas užnugaris. Pirmuoju atveju Graikija neliktų visų atstumtoji – nusisukus visai Europai, Rusija jai ištiestų draugišką pagalbos ranką.

Antruoju atveju grasinimas stiprėjančiais saitais su Rusija gali būti neblogas argumentas Graikijos derybose su nepalankiai skolų sumažinimo klausimu nusiteikusiais Europos lyderiais. Juk naujasis Graikijos premjeras leido aiškiai suprasti, kad visus rinkimų pažadus, net jei mažai kas tuo tikėjo, jis mėgins įgyvendinti (pavyzdžiui, sustabdys įsibėgėjusią privatizaciją, pakels minimalią algą, grąžins tryliktą pensiją, vėl įdarbins atleistus viešojo sektoriaus darbuotojus, sumažins sveikatos paslaugų įkainius ir panašiai).

Na, o Rusijai, siekiančiai iš vidaus skaldyti ir griauti Europos Sąjungą, savo ruožtu nėra nieko geriau, nei patraukti savo pusėn nusilpusią, bet Europos Sąjungai vis tiek strategiškai svarbią Bendrijos narę. Šiuo atveju gal net reikėtų sakyti „dar labiau patraukti“, nes Graikijos ir Rusijos ryšys visuomet buvo gana stiprus.

Energetiniai Rusijos koziriai

Atėnus ir Maskvą sieja ne vien krikščionių stačiatikių religija. Graikija, kaip ir daugelis kitų Balkanų šalių, su Rusija susijusi istoriniais ryšiais – juk tai Maskva jas visas XIX a. gynė nuo Osmanų imperijos. Ką jau kalbėti apie politinį sutarimą šiais laikais, įskaitant Maskvos palaikymą Graikijos konflikte su Kipru ar Atėnų pritarimą Rusijos pozicijai dėl Kosovo. Be to, Graikijos turizmo departamento duomenimis, rusai yra pagrindiniai Graikijos lankytojai – per metus į šią šalį atvyksta per milijoną rusų, paliekančių čia solidžias sumas ir svariai prisidedančių prie Graikijos ekonomikos.

Bet visi šie motyvai palaikyti draugiškus santykius būtų niekiniai, jei nebūtų energetinių išskaičiavimų. Viena vertus, Graikija yra tiesiogiai priklausoma nuo rusiškų gamtinių dujų ir jų kaina skolose skendinčiai Graikijai – nepaprastai stiprus argumentas. O jei dar nutiktų taip, kad Graikija tikrai pasitrauktų iš euro zonos, jos naujoji senoji valiuta drachma, be jokios abejonės, būtų labai silpna, ir tai reikštų dar brangesnį dujų importą.

Suprasdamas, kad dujos yra geriausias Rusijos koziris Graikijoje, koncernas „Gazprom“ dar praėjusių metų vasarį pasirašė sutartį su Graikijos energetikos kompanija DEPA ir susitarė, kad jei Graikija pirks nustatytą kiekį dujų, jų kaina bus 15 proc. mažesnė, nei galiojusi anksčiau.

Deja, sudėtinga Graikijos ekonomikos padėtis privertė Graikiją mažinti dujų importą, tad dabar „Gazpromas“ formaliai turi teisę pareikalauti sumokėti maždaug 100 mln. eurų už nenupirktas sutartyse numatytas dujas. Ar per artimiausias savaites DEPA sugebės susitarti su „Gazpromu“ dėl tokių sutarčių peržiūrėjimo, labai priklausys nuo A.Tsipro užsienio politikos.

Bet tai tik uogelės, palyginti su dar galingesniu Rusijos energetiniu koziriu, šį kartą nukreiptu ne prieš pačią Graikiją, o prieš visą Europą. Šio kozirio pavadinimas – „Turkų srautas“, nors jam visai tiktų ir„graikų srauto“ pavadinimas. Tai neišdegusio (o gal kaip tik dar geriau susiklosčiusio) Rusijos „Pietų srauto“ projekto atmaina, numatanti Turkijos ir Graikijos pasienyje įkurti didžiulį, anksčiau Bulgarijoje planuotą dujų centrą.

Graikai juoksis paskutiniai?

„Pie­tų srau­to“ du­jo­tie­kio sta­ty­bos pro­jek­tas, turėjęs pa­dė­ti Si­bi­re iš­gau­na­moms du­joms leng­viau pa­siek­ti Eu­ro­pą, dar visai neseniai buvo atsisukęs prieš Rusiją: Europos Sąjunga mėgino spausti Rusiją dėl konflikto Ukrainoje, grasindama trukdyti plėtoti dujotiekio projektą. Tačiau tai greitai atsisuko prieš pačią Europą: „Pietų srautu“ suinteresuotos valstybės – Aus­tri­ja, Ita­li­ja, Veng­ri­ja ir Bul­ga­ri­ja aiškiai parodė nusistatymą prieš griež­tes­nes sank­ci­jas Rusijai, dar kartą suskaldydamos Europos Sąjungą.

„ES vals­ty­bių na­rių nuo­mo­nės dėl griež­tes­nių sank­ci­jų Ru­si­jai išsiskyrė dėl ne­vie­no­dų in­te­re­sų įgy­ven­di­nant Ru­si­jos „Pie­tų srau­to“ du­jo­tie­kio pro­jek­tą. Ir tai tikrai ne su­ta­pi­mas, nes būtent Aus­tri­ja, Ita­li­ja, Veng­ri­ja ir Bul­ga­ri­ja – šalys, rėmusios dujotiekio projektą, – buvo nu­sis­ta­čiu­sios prieš griež­tes­nes sank­ci­jas“, – aiškina Tarp­tau­ti­nio stra­te­gi­nių stu­di­jų ins­ti­tu­to (Vokietija) analitikas Fran­kas Um­ba­chas.

Ir nors tokia šių valstybių po­zi­ci­ja ken­kė bend­rai ES ener­ge­ti­kos sau­gu­mo po­li­ti­kai, vals­ty­bės, kaip įprasta, vis tiek buvo lin­ku­sios pa­lai­ky­ti dvi­ša­lius ener­ge­ti­kos ir pre­ky­bos ry­šius su Mask­va.

O kaipgi – juk Rusijos „Gazp­romo“, Ita­li­jos „E­ni“ ir Pra­ncū­zi­jos EDF lėšomis finansuojamas dujotiekis iš Ru­si­jos į Eu­ro­pos ša­lis kas­met turėjo per­pum­puo­ti 63 mlrd. ku­bi­nių me­trų gam­ti­nių du­jų.

Austrijai šis dujotiekis iš visų Europos šalių būtų buvęs pats naudingiausias. Mat treč­da­lis vi­sų Ru­si­jos du­jų eks­por­to per Ukrainą ir Slovakiją į Va­ka­rų Eu­ro­pą (Ita­li­ją, Pra­ncū­zi­ją, Veng­ri­ją, Vo­kie­ti­ją, Slo­vė­ni­ją ir Kroa­ti­ją) pa­ten­ka bū­tent per Aus­tri­jos du­jų pa­skirs­ty­mo cen­trą Baum­gar­te­ne. Austrijos dujų bendrovė OMV dėl „Pie­tų srau­to“ ir gerų santykių su Rusija net buvo pareiškusi, kad netieks du­jų Ukrai­nai reversiniu būdu, nors būtent tokią išeitį Briuselis Ukrainai žadėjo tuo atveju, jei Rusija šią žiemą būtų palikusi Ukrainą be energijos išteklių.

Savo ruožtu rankų sudėjusi nesėdėjo ir an­tra pa­gal dy­dį Ru­si­jos ES pre­ky­bos par­tne­rė Ita­li­ja, kurios naf­tos ir du­jų įmo­nė „E­ni“ buvo pa­grin­di­nė Ru­si­jos „Gazp­romo“ re­mia­mo du­jo­tie­kio pro­jek­to par­tne­rė. Pirmininkaudama ES Ta­ry­bai, Italija kaip įmanydama kliudė nustatyti griežtesnes sank­ci­jas Ru­si­jai.

O Veng­ri­jos mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Or­ba­nas šiame kontekste tiesiog nėrėsi iš kailio. Kri­ti­kuo­da­mas Ru­si­jai dėl konf­lik­to Ukrai­no­je įves­tas sank­ci­jas, jis net pareiškė, kad jas ga­li­ma pa­ly­gin­ti su šū­viu sau į ko­ją.

Savaime aišku, kad ta pačia gaida giedojo ir Bulgarija – ne­tur­tin­giau­sia, užtat be­veik vi­siš­kai nuo Ru­si­jos ener­gijos iš­tek­lių pri­klau­so­ma ES vals­ty­bė, su­var­to­jan­ti 3 mlrd. ku­bi­nių me­trų gam­ti­nių du­jų per me­tus. Bul­ga­ri­jai „Pietų srautas“ buvo, galima sakyti, gy­vy­biš­kai svar­bus di­ver­si­fi­kuo­jant du­jų tie­ki­mo ke­lius, kurie vi­si ei­na per Ukrai­ną, to­dėl anks­čiau yra ki­lę ne­ma­žai prob­le­mų dėl tie­ki­mo su­tri­ki­mų. Pa­vyz­džiui, 2009 m. ki­lus Ukrai­nos ir Ru­si­jos gin­čui dėl du­jų kai­nos, Bulgarijai, kaip ir visai Pie­try­čių Eu­ro­pai, du­jų tie­ki­mas dviem sa­vai­tėms bu­vo visiškai nu­trauk­tas.

Esama žinių, kad Bul­ga­ri­jos ir Ru­si­jos pa­si­ra­šy­tas tarp­vy­riau­sy­bi­nis su­si­ta­ri­mas dėl du­jo­tie­kio sta­ty­bos su­da­rė są­ly­gas Ru­si­jai da­ry­ti įta­ką Bul­ga­ri­jos ener­ge­ti­kos tei­sės ak­tams.

Briuselis prieš tokią „Pietų srauto“ rėmėjų savivalę rado išeitį – spustelėjo labiausiai pažeidžiamą iš jų, Bulgariją, ir ši pasidavė: įšaldė dujotiekio projektą, taip nenoromis perleisdama jai labai naudingą estafetę konkurentams Atėnuose. Mat Rusija paskelbė, kad neketina laukti Briuselio ar juolab Bulgarijos malonės, ir pranešė apie atsarginį planą, pagal kurį du­jos Ita­li­ją ir Aus­tri­ją pasiektų ne per Bul­ga­ri­ją, Ser­bi­ją, Veng­ri­ją ir Slo­vė­ni­ją, o per Tur­ki­ją ir Grai­ki­ją.

Šios be jokių skrupulų iš karto pritarė visiems Rusijos sumanymams ir pareiškė nekreipsiančios dėmesio į jokius briuselius. Graikija, galima sakyti, net jaučiasi šluostanti nosį Europai. Turkija, nors sapnuoja spalvotus sapnus apie narystę ES, iš karto pažadėjo, kad leis­tų perdarytam „Pie­tų srau­tui“ pa­siek­ti ša­lį Juo­do­sios jū­ros dug­nu.

Žinoma, marš­ru­tas per Tur­ki­ją bū­tų il­ges­nis ir ap­lenk­tų Ser­bi­ją bei Veng­ri­ją, bet Rusija verčiau rinksis šį planą, nei leisis į Briuselio žaidimus darant jai spaudimą.

Nors finansiniu požiūriu šiuo atveju labiausiai nukentėtų Bul­ga­ri­ja, Ser­bi­ja, Veng­ri­ja ir Ru­mu­ni­ja, ku­rios yra la­bai pri­klau­so­mos nuo im­por­tuo­ja­mų iš­tek­lių,vis dėlto labiausiai širsta Vokietija.

Siutina Vokietiją

Graikijos ir Vokietijos santykiai, kitaip nei Atėnų draugystė su Maskva, visuomet buvo įtempti. Dabar ši įtampa, regis, pasiekė kulminaciją. Ir ne vien todėl, kad „Syriza“ yra pareiškusi, jog Vokietija ir toliau turėtų mokėti Graikijai reparacijas už nacių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais. „Syrizos“ atstovai prasitarė, kad net norėtų surengti tarptautinę konferenciją dėl Graikijos skolos – tokią pačią, kokia buvo surengta dėl Vokietijos skolos po karo. Be to, Graikijos valdžios Olimpe atsidūrę politikai nesibodi kritikuoti Vokietijos vadovavimo visam ES orkestrui.

Kaip pastebi „Stratfor“ analitikai, graikai nusiteikę ne vien prieš skolų grąžinimą, bet ir prieš Vokietiją apskritai.

Tačiau lygiai taip pat ir vokiečiai ne tik nori, kad pinigus iššvaistę graikai grąžintų viską iki paskutinio cento, bet ir rodo nemeilę patiems graikams, vadindami juos Europos tinginiais ir veltėdžiais. Šių epitetų Vokietijoje jie, kaip ir kitų Pietų šalių atstovai, dar dažniau ėmė sulaukti subruzdus ispanams, kurių populistinė partija „Podemos“ žada užbaigti Vokietijos viešpatavimą Europos Sąjungoje ir kartu su graikais pakreipti nusistovėjusios ES politikos vagą.

Tai girdėdami, Briuselis ir Berlynas mėgina delnais užsidengti ausis, o Maskva ir vėl ploja katučių.

Rima Janužytė

Gavusi 36,3 proc. rinkėjų balsų, Graikijos parlamento rinkimus laimėjo kairioji partija „Syriza“. Jau kitą dieną ji sudarė koaliciją su visiškai priešingos linijos politine jėga – vos 4,7 proc. balsų gavusia dešiniosios pakraipos Nepriklausoma graikų partija. Po tokio žingsnio „Syrizos“ lyderis Alexis Tsipras tapo naujuoju Graikijos premjeru, o mažoji koalicijos partnerė bent jau formaliai gavo galimybę daryti įtaką daugumos sprendimams.

Kokie jie bus, galima tik spėlioti. A.Tsipras prieš rinkimus žadėjo daug ir drąsiai. Rinkėjams imponavo jo pažadai padidinti minimalų darbo užmokestį, subsidijuoti elektros energijos tiekimą bei sveikatos priežiūrą neturtingiausiems namų ūkiams ir sugrąžinti vadinamąją tryliktą išmoką gaunantiems mažiausias pensijas.

Vis dėlto didžiausio atgarsio sulaukė A.Tsipro užmojai pakeisti kai kurias ankstesnės vyriausybės įvestas taupymo priemones, kurias taikyti šalį įpareigojo Europos Sąjunga ir Tarptautinis valiutos fondas. Šis jaunas populistas taip žarstėsi pažadais, kad rinkėjus viliojo net užuominomis, jog jam tapus premjeru vėl būtų nurašyta Graikijos skola, kuri šiuo metu sudaro maždaug 175 proc. šalies bendrojo vidaus produkto – daugiausiai Europos Sąjungoje. Be to, A.Tsipras yra užsiminęs, kad jo gimtoji šalis net pasiryžusi svarstyti pasitraukimo iš euro zonos galimybę.

Tačiau viena yra rinkimų kampanija, o visai kas kita – politikos realybė. Todėl visai neatrodo, kad atsidūrusi valdžioje „Syriza“ imsis kokių nors skubotų vienašališkų veiksmų dėl Graikijos skolos, verčiau rinksis derybų kelią, nes priešingu atveju rizikuoja vyriausybės griūtimi ir ką tik įgytų pozicijų praradimu. Mat didžioji dalis graikų, nors ir pavargę nuo taupymo politikos, palaiko šalies narystę Europos Sąjungoje ir euro zonoje.

Ar jam seksis bent jau palengvinti skolų naštą, irgi sunku pasakyti – kol kas neatrodo, kad Briuselis sutiktų peržiūrėti Graikijos skolas, nors ir pripažįsta, kad Graikijos ekonomika grįžta į geras vėžes. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, 2014 m. Graikijos biudžeto perviršis buvo maždaug 1,5 proc, o ekonomika paaugo 0,6 proc. Galime palyginti: 2011-aisiais, kai Graikijai grėsė visiškas nemokumas, jos BVP smuko beveik 9 proc.

Tačiau tam, jog būtų laiku grąžintos šalies skolos, pagal TVF fondo skaičiavimus, reikėtų, kad Graikijos ekonomika kasmet paaugtų po maždaug 3 proc., o biudžeto perviršis kiekvienais metais būtų ne mažesnis kaip 4 proc. BVP.

„Syrizos“ pergalė reikšminga kitu aspektu. Nuo Graikijos diktatatūros pabaigos 1974 m. Graikijos politikoje karaliavo dvi pagrindinės politinės partijos: socialistai (PASOK) ir demokratai (Naujosios demokratijos partija), kuriems vadovauja iš premjero posto dabar besitraukiantis Antonis Samaras. Šios dvi partijos liko valdžioje net ir prasidėjus krizei: visus šešerius metus nuo tada, kai Graikija kapanojasi skolose, graikai uoliai balsavo prieš partijas, daugiau ar mažiau besipriešinusias Europos Sąjungos politikai, ir palaikė tradicinį Atėnų politinį elitą. Tiesa, tradicinėms partijoms jau nebuvo taip lengva. Pavyzdžiui, 2012 m. abi šios partijos, norėdamos išlikti valdžioje, buvo priverstos sudaryti koaliciją.

Bet šie rinkimai – pirmieji, kuriuose tradicinės partijos buvo nustumtos į šoną prieš sistemą pasisakančių partijų. „Naujoji demokratija“ šiuose rinkimuose gavo 27,8 proc. balsų ir liko antra, o socialistai PASOK apskritai vos pateko į parlamentą, gavę tik 4,7 proc. balsų.

Užtat ryškiau nei kada nors sužibėjo vadinamosios protesto partijos. Pavyzdžiui, centristų „To Potami“ gavo 6 proc. balsų, o kraštutinių dešiniųjų „Auksinė aušra“ jų pelnė 6,3 proc. Sudėjus su „Syrizos“ pergale, visa tai žymi istorinį Graikijos visuomenės lūžio momentą.

Galima sakyti, kad šie rinkimai liudija visuotinį nepasitenkinimą taupymo politika. Net A.Samaro vadovaujami demokratai prieš rinkimus žadėjo laipsniškai švelninti politiką, bet perspėjo, jog „Syrizos“ pergalė gali lemti, kad Graikija atsidurs ant euro zonos slenksčio. Graikų rinkėjų tokie gąsdinimai nepaveikė – jiems daug labiau nepatinka jau šešerius metus trunkantis ekonomikos nuosmukis ir didžiulis nedarbas. Tad jie nutarė žaisti „va bank“ ir balsuoti už krypties pakeitimą, kad ir kuo tai baigsis.

Artėjantys Graikijos rinkimai – tik pretekstas Angelai Merkel prabilti apie tai, kad Vokietija esą neprieštarautų šios Viduržemio valstybės pasitraukimui iš monetarinės sąjungos.

Rima Janužytė

Graikija iš pažiūros eina teisingu keliu – jos skola stabilizavosi, o nuo šių metų pradės mažėti, kaip ir nedarbo lygis. Graikijos ekonomika po truputį auga, gyventojų optimizmas didėja. Žinoma, tai vis dar yra labiausiai prasiskolinusi euro zonos valstybė, kurios skola siekia 174 proc. BVP, o scenarijus, kad 2020-aisiais šalies skola nukris iki 128 proc. BVP, yra mažai tikėtinas.

Pagal Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skaičiavimus, tam reikėtų, kad Graikijos ekonomika kasmet paaugtų po maždaug 3 proc., o biudžeto perviršis kiekvienais metais būtų ne mažesnis nei 4 proc. BVP. Atėnai nuo šio tikslo labai toli: 2014 m., TVF duomenimis, Graikijos biudžeto perviršis buvo maždaug 1,5 proc, o ekonomika paaugo 0,6 proc. Vis dėlto, palyginti su 2011-aisiais, kai Graikijai grėsė visiškas nemokumas, o BVP smuko beveik 9 proc., dabartinę situaciją galima vadinti kone puikia.

Graikijos pasitraukimas iš euro zonos daugeliui monetarinės sąjungos šalių tiek anuomet būtų buvęs, tiek dabar būtų gana skausmingas, skiriasi tik aplinkybės.

Iki 2012 m. Graikijos pasitraukimas iš euro zonos būtų reiškęs didžiulius nuostolius, nes Graikija iš valstybinių ir komercinių bankų buvo prisiskolinusi labai daug pinigų, o šias skolas būtų tekę nurašyti. Vien Vokietija būtų praradusi 62 mlrd. eurų – tokio dydžio sumą Graikija iš jos buvo pasiskolinusi. Be to, Graikijos pasitraukimas tuomet buvo tapatinamas net su euro zonos griūtimi ar bent jau iki nulio nukritusiu rinkų pasitikėjimu šia pinigų sąjunga.

2012 m. restruktūrizavus Graikijos skolą pasikeitė jos pobūdis – dabar beveik visa skola yra ne vien vyriausybių, bet ir Europos finansinio stabilumo fondo bei Europos centrinio banko rankose.

Žinoma, ir dabar negrąžintos skolos atsilieptų labai skausmingai, tačiau euro zonos įvaizdis dėl Graikijos pasitraukimo (bent taip manoma) nukentėtų ne taip jau smarkiai. Gal net priešingai – rinkų vertinimu, euro zona, leisdama pasitraukti Graikijai, išsilaisvintų nuo labiausiai prasiskolinusios narės ir galėtų laisviau kvėpuoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kartu su 2015 m. įvedamu euru ateina ne tik ekonominiai pranašumai – už euro slypi ir pavojai. 2001 m. eurą įsivedusi Graikija šiuos pavojus pajuto itin skaudžiai. Ar Lietuva įstengs nenusvilti nagų?

Martynas Šimulis

Lietuvoje vieni džiaugiasi būsimu euro įvedimu, o kiti iki šiol negali ir nenori patikėti, kad reikės laidoti nacionalinę valiutą litą. Ekonomistai ir politikai teigia, kad euras – mūsų ekonominis žingsnis į priekį, padėsiantis skatinti užsienio prekybą ir padidinsiantis investicijas. Bendro Europos Sąjungos piniginio vieneto priešininkai šaukia, kad tai – tik turtingiesiems naudingi pokyčiai, pakelsiantys visų prekių kainą ir dar labiau nuskurdysiantys šalį.

Euro šalininkai patys pripažįsta, jog vien šios valiutos įvedimas ekonomikos nepagerins, o kelerių metų patirtis rodo, kad kartais su didžiausiais sunkumais gali susidurti būtent tos valstybės, kuriose cirkuliuoja bendra ES valiuta.

Mūsų šaliai įsivedus eurą kyla grėsmė tapti tuo, kas seniai pasaulyje buvo vadinama silpnos ekonomikos pavyzdžiu – Graikija. Rugsėjo viduryje Europos Komisijos išleistoje kasmetėje ekonomikos prognozėje „ES valstybių pramonės konkurencingumo progresas“ šalys narės yra suskirstytos į keturias grupes. Lietuva atsidūrė trečiojoje – mūsų ekonomika apibūdinama kaip „kukli, bet auganti“. Kartu su Lietuva šioje kategorijoje yra kaimyninės Latvijos, Lenkijos bei Estijos šalys, Čekija, Ispanija, Portugalija, Rumunija, Vengrija, Slovakija ir… Graikija.

Tai reiškia, kad graikai, anksčiau vadinti ES inkaru, pamažu kelia savo ūkį, o šalies premjeras Antonis Samaras netgi teigė, kad trečiąjį 2014 m. ketvirtų Graikijoje pirmą kartą per dvejus metus bus užregistruotas ekonomikos augimas. Prieš penkerius metus Graikijai buvo kilusi rimta bankroto grėsmė, nes jos skolos gerokai viršijo šalies bendrąjį vidaus produktą (2009 m. graikų skolos sudarė 365 mlrd. JAV dolerių, arba 108 proc. BVP).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors Graikijos ekonomikoje atsiranda seniai neregėtų prošvaisčių, šalies piliečiams dar ilgai teks keiksnoti valdžią: atsigavimo procesas gali trukti net dešimtmečius.

28 darbo dienos per mėnesį ir 610 eurų už valandą siekiantis atlyginimas – tokias įspūdingas sumas prieš kelerius metus išsidalijo vienos Graikijos kvalifikacijos kėlimo stažuočių organizatoriai. Negana to, daugelis dėstytojų buvo tiesiogiai susiję su valdžios struktūromis: vienas jų – ministro sūnus, kita – departamento vadovo žmona. Jų veiklą dosniai finansavo Europos Sąjunga, skyrusi apie 75 proc. iš šešių milijonų eurų ir nereagavusi į signalus, kad šių lėšų panaudojimas – tiesiog pasibaisėtinas.
Byla dėl tokio pinigų švaistymo artimiausiu metu turėtų pasiekti teismą. Tačiau ji – tik viena iš daugybės panašių atvejų, leidžiančių suvokti, kodėl Graikiją šiandien kamuoja didžiulės ekonominės problemos.
Oficialiai prognozuojama, kad Graikijos bendrasis vidaus produktas (BVP), šiemet susitrauks 4,2 proc. Tiesa, 2014-aisiais jau prognozuojamas, nors ir vos įžiūrimas, vis dėlto augimas. Ekonomistai apskaičiavo, kad ilgas krizės laikotarpis Graikiją nustekeno maždaug tiek pat, kiek per Didžiąją depresiją buvo nustekentos Jungtinės Amerikos Valstijos, tada jų ekonomika smuko 30 proc.

Skolų padengti neįmanoma

Pakylėtas optimistinių kitų metų BVP prognozių Graikijos premjeras Antonis Samaras paskelbė, kad prieškrizinį lygį Graikija gali pasiekti jau po šešerių metų. Pasak vyriausybės vadovo, visuomenės pykčio bangą kėlusios priemonės – griežtas taupymas ir mokesčių landų užkamšymas – jau duoda rezultatų ir kloja pamatus ateities augimui.
Vis dėlto tokie pareiškimai atrodo šiek tiek skuboti, nes valstybės skolą nuo dabartinių 169 iki 110 proc. BVP tikimasi sumažinti ne anksčiau kaip 2020 m. o profsąjungos skaičiuoja, kad nedarbo lygis kitąmet Graikijoje gali išaugti iki 31 proc., laidodamas lūkesčius atkurti normalią darbo rinką dar mažiausiai dešimčiai metų.
„Brėžiamose projekcijose tikimasi, kad viskas vyks pagal planą, tačiau patirtis įrodė, kad jos visuomet buvo pernelyg optimistinės“, – pabrėžia „Standard Chartered“ banko analitikas Marias Maratheftis.
Patys graikai pagrindo džiaugtis kol kas neturi. Kaip „Veidui“ teigė šioje šalyje gyvenanti ir dirbanti lietuvė Milda Didžiulytė, darbuotojams iš užsienio algos yra sumokamos, tačiau vietiniai jų laukia po keletą mėnesių. „Girdime ir apie tai, kad kai kur atlyginimai apskritai nebemokami, – pasakojo Milda. – Tačiau ir patys graikai pritingi: nuolatos keikdami valdžią, jie nėra linkę imtis juodų darbų, kuriuos ir šiais laikais palieka imigrantams.“
Pasak milijardieriaus, vieno garsiausių pasaulio investuotojų George‘o Soroso, Graikija išsikasė tokio gylio duobę, kad pati viena jos užkasti nebesugebės: „Visi tą puikiai supranta: graikams niekada nepavyks grąžinti turimų paskolų, todėl vienintelis kelias yra jas nurašyti. Viešojo sektoriaus kreditoriams su tuo sutikus, investuotojai sugrįžtų – žinau tai iš savo patirties.“
Duodamas interviu žurnalui „Spiegel“ G.Sorosas pabrėžė, kad skolų nurašymas yra sudėtingas procesas, tačiau tam ypač besipriešinanti Vokietija turėtų susimąstyti apie galimas pasekmes. „Galingiausia Europos šalis Vokietija negali kratytis atsakomybės, nes situacija yra labai nestabili, – perspėja investuotojas. – Daug tautų išgyveno košmariškus laikotarpius ir išliko, tačiau Europos Sąjunga yra tik nebaigta suverenių valstybių sąjunga, kuri dešimtmečio stagnacijos neatlaikys. Be to, prisiminkime tarpukarį – Prancūzijos noras, kad Vokietija mokėtų reparacijas, lėmė Adolfo Hitlerio ir nacių atėjimą į valdžią. Dabar Graikijoje matome panašių tendencijų – kalbu apie „Auksinę aušrą“.“

Radikalų stiprėjimas

Aliuzijų į nacionalsocialistines idėjas ir simboliką neslepianti „Auksinės aušros“ partija tapo ryškiausiu signalu, kad ekonominiai nepritekliai gali paskatinti politinius pokyčius. Per praėjusius parlamento rinkimus kraštutinės dešinės partija laimėjo 18 mandatų iš 300, o pastaruoju metu, populiarumui, visuomenės apklausų duomenimis, išaugus iki rekordinių 11,5 proc., atsidūrė trečioje partijų populiarumo reitingo vietoje. Tiesa, neilgam – rugsėjo viduryje kilo skandalas, kai paaiškėjo, kad vienas partijos narių peiliu nudūrė kairiųjų pažiūrų reperį Pavlą Fyssą, todėl reitingas greitai smuktelėjo iki 7 proc.
Nepaisant to, nemaža dalis graikų pripažįsta palaiką „Auksinę aušrą“ vien todėl, kad ji meta iššūkį susikompromitavusiems sisteminiams politikams. Jų neatgraso ir faktas, kad partijos nariai garsėja motociklų reidais, per kuriuos lazdomis ir gelžgaliais puola imigrantus, jų darbovietes, kabinėjasi prie tamsesnio gymio praeivių, – 21 proc. respondentų už šią partiją balsavo būtent dėl nacionalsocialistinių idėjų.
„Man atrodo, kad Graikijoje nesuvokiamas šios situacijos pavojingumas“, – teigia Kolumbijos universiteto (JAV) istorikas Markas Mazoweris.
Tuo skandalai nesibaigė: prieš kelias savaites buvo suimta 20 „Auksinės aušros“ narių, tarp kurių – jos lyderis Nikas Michaloliakas ir kiti įtakingi nariai. Prokuroras partiją pavadino „kriminaliniu susivienijimu“ ir apkaltino nusikaltimais – nuo pinigų plovimo iki grobimų. Tai remiasi ir buvusių partiečių parodymais, kuriuose teigiama, kad „Auksinės aušros“ nariai yra apmokomi specialių kovos veiksmų, vėliau nukreipiamų prieš imigrantus ir kitų socialinių grupių atstovus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Keletą metų besitęsianti euro zonos skolų krizė supriešino Europą, o konfrontacija juntama jau ne vien atskirose valstybėse, bet ir ištisuose regionuose, kurie vieni kitiems klijuoja pašaipias ir pagiežos kupinas tinginių ar išnaudotojų etiketes.

“Jei Graikija ir Vokietija būtų sutuoktinių pora, jų lauktų neišvengiamos skyrybos”, – žurnale “The Wall Street Journalist” konstatuoja analitikas Jonathanas Berras.
Iš tiesų, kaip ir tarp įsimylėjėlių poros, tarp Graikijos ir Vokietijos dar neseniai tvyrojo itin romantiška nuotaika. Štai Vokietijos karalius Liudvikas I pavertė Miuncheną savo idealizuojamais senovės Atėnais. O garsus Vokietijos verslininkas ir archeologas Heinrichas Schliemannas, kasinėjęs senovės Troją, taip žavėjosi Graikija, kad ėmėsi per skelbimus ieškoti sau žmonos graikės, o vėliau tapo savotišku šių dviejų šalių draugystės simboliu.
Dėl jo ir kitų Graikijos kultūros gerbėjų pastangų ne viename Vokietijos muziejuje dabar puikuojasi senovės Graikijos meno dirbiniai, o Vokietijos teatruose jau daugybę metų rodomi šios šalies režisierių pastatyti graikų mitais paremti spektakliai.
Ir nors vokiečiai į juos vis dar noriai eina, tačiau paklausti, kokios šalies jie dabar labiausiai nekenčia, daugelis atsako: Graikijos.
Kaip ir žmonių santykiuose, šių dviejų valstybių savitarpio supratimas išblėso tuomet, kai pora susidūrė su finansiniais sunkumais. O tarp abipusių priekaištų, kaip dažnai pasitaiko poroms skiriantis, girdėti netgi vos menamos praeities aidas.
Pasiturinti Vokietija nebenori romantiškų santykių su išlaikytine Graikija, o ši jaučiasi apgauta ir nuvilta. “Merkel, tu pavogei visas mūsų santaupas” – tai vienas populiaresnių užrašų ant plakatų, kurių daugybę galima išvysti Atėnuose nuolat vykstant protestams prieš Vokietijos Graikijai primestas ekonomines sankcijas.
Be to, graikai, ilgainiui primiršę Antrojo pasaulinio karo nuoskaudas ir Adolfo Hitlerio invaziją į Graikiją siekiant padėti savo sąjungininkams, dabar vis dažniau prisimena, kad būtent tuomet ir prasidėjo dviejų valstybių antipatija. Graikams apmaudu, kad po karo nuniokota Vokietija sugebėjo ne tik atsitiesti, bet ir tapti didžiausia Europos ekonomika, o štai Graikijai dar ilgai po karo nepavyko išsivaduoti iš chaoso: nuo 1967 iki 1974 m. šaliai vadovavo karinė chunta, vėliau daugybė graikų emigravo iš šalies ir sukūrė vieną didžiausių diasporų Europoje.
Galiausiai, kai Graikijai, regis, pradėjo sektis, paaiškėjo, kad jos pasiryžimas tapti Europos Sąjungos ir euro zonos nare atsisuko kitu galu: Graikija, mėgindama įtilpti į narystei keliamus rėmus (dabar graikai nesibodi sakyti, kad ir tuos rėmus jiems primetė vokiečiai), tapo situacijos įkaite ir didžiausia Europos skolininke.
Jai pinigų vis atseikėjančios Vokietijos žiniasklaida kaltina pačius graikus: esą jie yra didžiausi tinginiai ir veltėdžiai, be to, gyvena svetima sąskaita ir nė nebando pradėti taupyti – toliau sau moka didžiausias Europoje (atsižvelgiant į šalies BVP vienam gyventojui) bedarbių pašalpas ir pensijas.
Graikija savo ruožtu laido piktas replikas “arogantiškų” vokiečių adresu, o neseniai šalies vadovai netgi pareiškė prašysiantys kompensacijų už 1944 m. birželį vokiečių surengtas žudynes Distomo kaime. Kartu vis pabrėžiama, kad tai tik lašas jūroje nuostolių ir aukų, kurias Graikija patyrė dėl Vokietijos kaltės.
“Dėl vokiečių invazijos, prasidėjusios 1941-aisiais, vien iš bado mirė per 250 tūkst. graikų, o Vokietija tuomet jėga privertė Graikijos banką suteikti jai paskolą, kad mūsų pinigais padengtų mūsų okupacijos išlaidas. Galiausiai atgavome tik juokingą šios paskolos dalelę, ką jau kalbėti apie kompensacijas žuvusiųjų artimiesiems”, – dėsto buvęs Graikijos premjeras George’as Papandreou.
“Tačiau kodėl Graikija dėl kompensacijų nemėgino derėtis 2001-aisiais, kai, suklastojusi savo finansines ataskaitas ir mus visus apmulkinusi, įstojo į ES?” – atkerta Vokietijos krikščionių demokratų partijos atstovas ryšiams su užsieniu Philippas Missfelderis.
“Nes Graikijai 1960-aisiais išmokėta menka 115 mln. Vokietijos markių kompensacija buvo skirta su sąlyga, kad ateityje niekada nebepareikšime jokių finansinių pretenzijų. O mūsų šalis žodžio laikosi”, – sako G.Papandreou.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Graikijos rinkimai leido Europai šiek tiek atsikvėpti, tačiau prancūzai rengiasi mesti iššūkį Vokietijos taupymo politikai.

Parlamento rinkimų rezultatus Graikijoje ir Prancūzijoje galima vertinti dvejopai. Prieš kurį laiką prancūzų filosofas Pierre‘as Rosanvallonas išdėstė savo kontrdemokratijos teoriją. Remiantis šiuo mąstytoju, rinkimai pastaruoju metu funkcionuoja ne kaip mandato vykdyti tam tikrą politinę programą suteikimas, o veikiau kaip iki tol valdžiusios politinės jėgos nubaudimas. Tokiu atveju turėtume teigti, kad tiek graikai, tiek prancūzai nubaudė daugumą sudariusias partijas. Ką pasirinkti, remiantis šia teorija, nėra taip svarbu – svarbu tik tai, kad valdžioje neliktų tų, kurie valdė iki rinkimų.

Tačiau galima žvelgti ir tradiciniu žvilgsniu. Šiuo atveju prancūzų ir graikų sprendimas keisti valdžią reiškia norą suteikti mandatą kitokį politinį kursą žadančioms partijoms ir jų lyderiams. Tad šioje anlizėje, atsižvelgdami į abu požiūrio kampus, turime atsakyti į du klausimus: kodėl buvo nubaustos iki tol valdžiusios politinės jėgos ir kodėl pasirinkti būtent tie, o ne kiti jų įpėdiniai?

Ko nori graikai

„Rinkimų rezultatai nekeičia to fakto, kad Graikija skolinga 327 mlrd. eurų“, – po Graikijos parlamento rinkimų priminė vokiečių dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. „Taupymo politikai pritariančios „Naujosios demokratijos“ pergalė gali suteikti Graikijai tik trumpą atokvėpį“, – skelbė „Der Spiegel“ antraštė. „Naujosios demokratijos“ pergalė negali būti regima kaip entuziastingas pritarimas taupymo politikai“, – savo skeptiškos pozicijos neslėpė prancūzų „L‘Express“. „Neaišku, kas pasikeitė – nėra daugumos, nėra platformos stabiliai vyriausybei, dar mažiau tikimybės sulaukti ankstyvo atsigavimo“, – Graikijos galimybėmis pakilti iš krizės abejojo britų „The Guardian“. Visos šios antraštės rodo, kad Graikijos parlamento rinkimai ir po jų vykusios derybos dėl vyriausybės sudarymo buvo visos Europos žiniasklaidos dėmesio centre, bet vertinimai, deja, nėra optimistiniai.

„Naujosios demokratijos“ partija, vadovaujama Antonio Samaro, parlamente turės 129 vietas iš 300. Graikijoje daugiausiai balsų surinkusi politinė jėga parlamente gauna 50 papildomų vietų, tačiau net ir šis „prizas“ A.Samaro partijai neužtikrino daugumos.

Vis dėlto po naujienos apie „Naujosios demokratijos“ pergalę lengviau atsikvėpė visa Europa. Buvo baiminamasi, kad socialistinės „Pasok“ partijos valdymu nusivylę piliečiai į valdžią išrinks radikalią kairiąją partiją „Syriza“, kuri pasisako prieš taupymo programą ir Graikijos susitarimus su ES bei Tarptautiniu valiutos fondu (TVF). Dalis graikų už radikalus balsavo vien iš nusivylimo pagrindinėmis šalies politinėmis partijomis.

Ne noeas išstoti iš euro zonos ar griauti ES buvo jų varomoji jėga, o paprasčiausias noras nubausti tuos, kurie kartu su Briuseliu ir Vokietija laikomi atsakingais dėl sunkios šalies ekonominės padėties. Graikijoje nedarbas šiuo metu siekia 22 proc., šalies ekonomika jau penktus metus iš eilės išgyvena recesiją, atlyginimai daugeliui darbuotojų sumažėjo ketvirtadaliu.

Tačiau A.Samaras rinkimus apibūdino paprastai: arba Graikija lieka euro zonoje ir imasi taupymo politikos, nors ir su tam tikromis išlygomis, dėl kurių turi būti deramasi, arba šalis turi grįžti prie drachmos. Europa bent jau kuriam laikui atsikvėpė: Graikija kol kas lieka euro zonoje, tačiau laiko problemoms spręsti – itin nedaug. Skelbiama, kad pinigų Graikijai užteks tik iki liepos vidurio, o dėl politinės krizės, prasidėjusios parlamento paleidimu balandžio viduryje, svarbūs sprendimai, reikalingi finansinei pagalbai gauti, taip ir liko nepriimti. Trumpai tariant, laikrodis tiksi greitai, ir jei Graikijoje greitai nebus priimtos esminės reformos, padariniai gali būti dramatiški.

Baiminamasi radikalų

A.Samaras, ragindamas paremti jo bandymus suburti vyriausybę, žodžių į vatą nevyniojo ir siūlė rinktis iš dviejų variantų: arba mes, arba radikalūs kairieji, kurie šalį gali paskandinti dar didesniame chaose. BBC analitikas Paulas Masonas pabrėžia, jog dalis vidurinės klasės atstovų, jautusių karta iš kartos perduodamą antipatiją „Naujosios demokratijos“ partijai, balsavo už šią politinę jėgą vien todėl, kad išvengtų košmaro, kai parlamente dominuos „Syriza“. Pasirodo, europinės nuotaikos Graikijoje vis dar stipresnės už antieuropines nuostatas.

Vis dėlto „Syriza“ partijos kilimas stulbinantis: per pastaruosius „normalius“, tai yra planuotus, o ne pirmalaikius, parlamento rinkimus 2009 m. ši partija surinko vos 4,6 proc. balsų, o birželio rinkimuose jau gavo 27 proc. balsų, daugiau nei dešimčia procentinių punktų daugiau nei per gegužės balsavimą. Po pastarųjų rinkimų partijos lyderis Alexis Tsipras tiesiai šviesiai pareiškė jokios koalicijos neremsiąs ir pats iniciatyvos formuoti valdančiąją daugumą taip pat nesiimsiąs. Partijos atstovai netgi džiaugiasi, kad rinkimų jiems kol kas nepavyko laimėti. A.Tsipro nuomone, „Naujoji demokratija“ valdančiosios daugumos nesuformuos arba ši gyvuos labai neilgai, tad netrukus prireiks dar vienų rinkimų. Būtent per juos kairieji radikalai ir tikisi susižerti dar daugiau balsų bei užsitikrinti daugumą parlamente.

Vis dėlto dalis ekspertų klausia, ar „Syriza“ sėkmė nėra trumpalaikė. Jei pripažinsime teoriją, kad už šią partiją nemaža dalis rinkėjų balsavo tik norėdami skaudžiai nubausti visas nuvylusias didžiąsias partijas, tai neatmestina galimybė, kad per kitus rinkimus nuo vienų radikalų gali būti peršokta prie kitų. Toks pavojus egzistuoja, ir jo vardas – „Auksinė aušra“.

Ši radikali dešinioji politinė jėga po pastarųjų rinkimų užsitikrino 18 vietų parlamente. Gegužės mėnesį šis skaičius buvo dar didesnis – 21 vieta. P.Masono teigimu, dešinieji radikalai gali patraukti dalį neapsisprendusių ir nusivylusių miesto bei kaimo rinkėjų, kurie savo balsą per pastaruosius rinkimus atidavė už „Syriza“.

Apie „Auksinę aušrą“ Graikijoje jau sklando įvairiausi mitai ir legendos. Pasakojama, esą šios politinės partijos atstovai palydi senutes iki bankomato, kad šios nesibaimindamos galėtų pasiimti pinigų. Jie iš nuomojamų butų išprašo nepageidaujamus nuomininkus, dažniausiai imigrantus. Radikalai esą net perdažo butą ir iškilmingai grąžina raktus savininkams.

Tad signalas aiškus: graikai turi sukurti tvirtą vyriausybę, kuri įgyvendintų reikiamas reformas ir sulauktų finansinės paramos. Antraip radikalų dominavimas gali tapti realybe.

Vis dėlto didžiausia problema ta, kad vyriausybę veikiausiai sudarys partijos, kurias didžioji dalis rinkėjų būtent ir kaltina dėl prastos šalies padėties. Tad tokios vyriausybės, kuriai pagalius į ratus bus pasirengę kaišioti visi, gyvavimas vargu ar bus ilgalaikis. Be to, A.Samaras turės priimti ir nepopuliarius, tačiau būtinus sprendimus dėl taupymo. Tiesa, „Naujosios demokratijos“ lyderis žada derėtis dėl nuolaidų, nors Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle jau pareiškė, kad principinės susitarimo dėl finansinės pagalbos mainais už taupymo politikos įgyvendinimą nuostatos yra nekeičiamos.

O prancūzai toliau suka į kairę

Svarbūs ir visą Europą dominantys parlamento rinkimai vyko ne tik Graikijoje, bet ir Prancūzijoje. Čia toliau skęsta buvusio prezidento Nicolas Sarkozy Sąjunga už liaudies judėjimą. Ši partija parlamente prarado arti šimto vietų, o socialistai, kurių atstovas Francois Hollande‘as laimėjo ir anksčiau vykusius prezidento rinkimus, įstatymų leidžiamojoje valdžioje turės absoliučią daugumą, leisiančią įgyvendinti savo politinę programą. Tai pirmas kartas per pastaruosius 30 metų, kai absoliuti dauguma atsidūrė socialistų rankose. Nusivylimą Sąjunga už liaudies judėjimą rodo ir faktas, kad dvi vietas parlamente užsitikrino ir radikali dešinioji Liaudies fronto partija.

Socialistų teigimu, siekis turėti subalansuotą biudžetą veikiausiai bus atidėtas bent iki 2017 m. Planuojama pasamdyti net 60 tūkst. mokytojų, padidinti pajamų mokestį, užkrausiantį daugiau naštos ant labiau pasiturinčių piliečių.

Politikos analitikas Christianas Fraseris tvirtina, kad prancūzų pasirinkimas yra aiškus protestas prieš taupymo politiką. Socialistai savo kampanijoje pabrėžė, kad sieks ne taupyti, o skatinti ekonomiką. F.Hollande‘as ir parlamente įsitvirtinę socialistai rengiasi mesti iššūkį ir Vokietijos politikai euro zonoje. Šią savaitę Prancūzijos prezidentas turėtų pristatyti 120 mlrd. vertės investicijų į euro zoną projektą, pavadintą „Susitarimu dėl augimo“.

Graikijos įsipareigojimai siekiant gauti tarptautinę finansinę pagalbą

• Sumažinti viešojo sektoriaus darbuotojų skaičių 15 tūkst. Iki 2015 m. šis skaičius turi pasiekti 150 tūkst.;

• 22 proc., iki beveik 600 eurų, sumažinti minimalią algą;

• Sumažinti pensijų fondą 300 mln. eurų;

• Šiemet sumažinti biudžeto išlaidas 3 mlrd. eurų;

• Liberalizuoti darbo santykius ir palengvinti darbuotojų samdymą bei atleidimą;

• Pagerinti mokesčių surinkimą;

• Iki 2015 m. įvykdyti 15 mlrd. eurų apimties privatizacijos programą;

• Konkurencijai atverti tam tikras sritis: sveikatos apsaugos, turizmo, nekilnojamojo turto verslo;

• Iki 2020 m. pasiekti, kad skola neviršytų 116 proc. BVP.

Po opozicijos pergalėmis pasibaigusių rinkimų Prancūzijoje ir Graikijoje visi ankstesni Europos dešiniųjų padiktuoti krizės sprendimo būdai vėl bus kedenami iš naujo.

Rinkimus Prancūzijoje ir Graikijoje laimėję kandidatai bei partijos yra pažadėję: jei laimėsime mes, jokio didesnio taupymo nebebus, mokesčiai nedidės, pensinis amžius jaunės. Neklausykite, ką ten Vokietijos kanclerė Angela Merkel tauškia, – mes pasistengsime, kad piktieji jos planai priversti mus visus daugiau dirbti ir mažiau išlaidauti neišsipildytų.
Taigi nieko keista, kad prižadėję tiek stebuklų ankstesnių politinių lyderių oponentai tiek Prancūzijoje, tiek Graikijoje ėmė ir laimėjo. Tik kaip savo pažadus jiems seksis įgyvendinti – jau visai kitas klausimas. Naujasis Prancūzijos prezidentas socialistas Francois Hollande’as, žinoma, jau pačioje kadencijos pradžioje iš Vokietijos pareikalaus leisti šaliai didinti skolinimosi lubas, o iš savo vyriausybės – paankstinti pensinį amžių nuo 62 iki 60 metų.
Be to, jau netrukus F.Hollande’as ketina oficialiai susitikti su A.Merkel ir kalbėtis apie kitą dalyką – naują galimą Europos skatinimo ar „augimo paktą“, kuris papildytų jau esamą fiskalinės drausmės susitarimą. Mat, anot F.Hollande’o, dabar reikia nebe taupyti, o skatinti Europos ekonomiką. Anksčiau jis yra žadėjęs apskritai atmesti ES fiskalinės drausmės sutartį ir iš naujo dėl jos derėtis, taip sukeldamas nemažą ES lyderių susierzinimą.
Tačiau su juo daugiau ar mažiau skaitytis vis tiek reikės, net jei savo šalyje jis laikomas minkštu ir išskydusiu politiku. Užsienio politikos srityje ir slypi visa jo galia, nes jo užnugaryje – antra didžiausia Europos ekonomika, su kurios vadovu, kad ir kas jis būtų, visai nesiskaityti neišeina. O skaitytis bus kur kas sudėtingiau, nes prasideda panašus laikotarpis, koks buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Prancūziją ir Vokietiją ideologiniu požiūriu skyrė šviesmečiai.

Daugiau kalbų, mažiau darbų
Vis dėlto net ir pačioje Prancūzijoje dar per anksti kalbėti apie F.Hollande’o eros pradžią, nes ji prasidės net ne po prezidento inauguracijos, o po to, kai prancūzai birželio mėnesį išrinks Nacionalinę Asamblėją ir kai bus paskirtas premjeras. Turint galvoje, kad F.Hollande’as rinkimus laimėjo gerokai menkesne persvara, nei tikėtasi, dar nėra garantijų, kad kairieji laimės ir parlamento rinkimus. Tad gali būti, kad prezidentui socialistui premjeru teks skirti dešiniosios partijos atstovą. Toks scenarijus F.Hollande’o vizijas labai suvaržytų, o Vokietijai leistų ramiau atsikvėpti, nes tokiu atveju apie kokią nors Prancūzijos lyderystę sprendžiant ES ekonominius klausimus galima pamiršti.
Tačiau pakalbėkime ir apie scenarijų, kai Prancūzijoje socialistai išsikeroja iki pat Nacionalinės Asamblėjos lygmens. Tokiu atveju jų gyvenimas vis tiek nebūtų rožėmis klotas, nes kairiųjų vyriausybė turėtų ieškoti kompromisų su kitomis ES valstybėmis, ir visų pirma, žinoma, su Vokietija. Tada ir pasimatytų, ko verti rinkimų pažadai. Juk apie tai, kad reikia riboti biudžeto deficitą ir laikytis finansinės drausmės, jau dabar gerokai atsargiau kalba ir naujasis prezidentas. O susidūrus su kasdienybe užsidegimas išlaidauti ir skatinti ekonomiką gali labai greitai užgesti. Juk ekonomikos skatinimas taip pat turi remtis piniginėmis injekcijomis, ir jų esminis šaltinis – skolinimasis. O kiek leisti skolintis, Prancūzijai vis tiek pasakys Vokietija. Ir nors F.Hollande’as yra sakęs, kad rinkimus laimės pasišvilpaudamas, tik pašvilpauti jam ir beliks, nes prieš vėją nepapūsi.
Trumpai tariant, pasipriešinimo ir konfrontacijos Europoje atsiras kur kas daugiau, tačiau galutinis rezultatas dėl to, tikėtina, mažai keisis.

Graikija turės kapituliuoti?

Per daug baimintis drastiškų pokyčių nereikia ir Graikijoje. Tiesa, čia socialistai kaip tik patyrė triuškinamą pralaimėjimą, o laimėjo tie, kurie žadėjo panaikinti visus ankstesnės vyriausybės įsipareigojimus ES ir garsiai rėkė, kad po kelerių metų nuolatinio taupymo graikai turi teisę atsikvėpti. Žinoma, kalbėti galima ką tik nori, tačiau iš tikrųjų graikai teturi vieną atlernatyvą – ir toliau tylėti sulaikius kvėpavimą, antraip šalį ištiks visiška finansinė katastrofa.
Akivaizdu, kad rinkėjai to nesuprato, nes Graikijoje tos partijos, kurios pastaraisiais metais bandė bent kažkaip gelbėti padėtį ir laviruoti tarp ES lyderių, bankininkų ir savo rinkėjų spaudimo, patyrė visišką fiasko. Proeuropietiškomis laikomos dešinės pakraipos „Naujoji demokratija“ bei labiau kairuoliška „Pasok“ net kartu sudėjus tegavo apie trečdalį balsų ir nė viena jų greičiausiai neturės tvirtų galimybių formuoti naująją vyriausybę. „Iš tiesų sekmadienį graikai balsavo, ar Graikija lieka Europoje ir išlaiko eurą. Mes jau nuėjome didžiąją dalį šio kelio. Tai kelias, kuris mus išvestų iš krizės. Tačiau gyventojai renkasi žengti kelis dešimtmečius atgal ir balsuoja už šalies bankrotą bei skurdų savo pačių gyvenimą“, – rinkimų rezultatus komentuoja pralaimėjimą patyrusios Socialistų partijos lyderis Evangelas Venizelas.
Ir iš tiesų visos rinkimus laimėjusios partijos, net ir mažesnės, nė girdėti nenori apie įsipareigojimų ir susitarimų su ES institucijomis bei Graikijos skolos valdytojais laikymąsi. Tokio jų požiūrio pasekmės akivaizdžios, kaip ir E.Venizelo pranašystė.
Jau kitą dieną po rinkimų, kurie parodė aiškų graikų nepritarimą valdantiesiems ir norą pasiduoti žadėtajam laisvam kvėpavimui, staigiai krito Graikijos akcijų biržos indeksas. Pirmadienį po rinkimų birža buvo apimta kone panikos – jos atidarymo metu biržos indeksas krito daugiau nei aštuoniais procentais. Beje, Prancūzijos birža tą patį rytą irgi šiek tiek krito žemyn, bet vėliau atsigavo ir beveik grįžo prie buvusios žymos. Matyt, Prancūzijos investuotojai jau gerokai anksčiau susitaikė su F.Hollande’o pergale, kurią prognozavo visuomenės nuomonės apklausos, o Graikija – ir taip beviltiška.
Beje, apie kairiųjų erą, kad ir kokia pražūtinga ji būtų pačiai Graikijai, dar anksti kalbėti, kaip ir Prancūzijoje. Mat Graikijoje vyriausybė apskritai gali būti nesuformuota, nes sudaryti daugumos koaliciją kairiesiems gali būti neįmanoma. Tai reikštų dar vienus rinkimus, o tai, ko gero, pats blogiausias įmanomas scenarijus. Mat šalis, kuri neturi net veikiančios vyriausybės, negalės būti tempiama už ausų: ES lyderiai tiesiog nežinos, su kuo tartis.
Juolab kad jau praėjusią savaitę Vokietijos kanclerė A.Merkel ir Europos Komisija po rinkimų Graikijoje dar kartą griežtai pareiškė, jog bet kokiu atveju derybos dėl Graikijos gelbėjimo atnaujintos nebus.
Be to, jei bus surengti nauji rinkimai, „Financial Times“ analitikai perspėja apie galimą staigią finansų katastrofą dar ir dėl to, kad Graikijai, įsivyravus politiniam chaosui, nebūtų pervesta eilinė lėšų dozė iš antrojo 174 mlrd. eurų Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo gelbėjimo paketo, ir jau gegužės mėnesį šalis nebūtų pajėgi mokėti pensijų, atlyginimų viešojo sektoriaus darbuotojams bei vykdyti kitų įsipareigojimų.
Katastrofa gali būti neišvengiama net ir tuo atveju, jei vyriausybė Graikijoje vis dėlto būtų sudaryta. Analitikų spėjimu, joje greičiausiai atsiras bent viena radikalesnė partija, kuri bet kada galės pareikšti, kad ES spaudimas per didelis, ir periodiškai kas savaitę šantažuoti vyriausybę iš vidaus. Politologų nuomone, tai galiausiai privestų prie to, kad Graikija neįvykdytų kokio nors tarptautinio įsipareigojimo ir prasidėtų vadinamasis domino griūties procesas, kurio galutinis  taškas – Graikijos finansinė katastrofa ir išstojimas iš euro zonos. Štai analitikos kompanijos „Roubini Global Economics Monitor“ direktorius ekonomistas Nourieli Roubini mano, kad Graikija euro zoną paliks kitąmet.
Toks variantas visiškai tikėtinas. Pavyzdžiui, šią savaitę Graikiją „pasivys“ 436 mln. eurų siekiantys finansiniai įsipareigojimai, o rinkimus laimėjusio radikalių kairiųjų aljanso „Syriza“ lyderiai toliau aiškina, kad šalyje būtina nutraukti barbarišką taupymą. Tiesa, Graikijai finansinė katastrofa galbūt išeitų net į naudą. Juk kai kurie ekonomistai jau senokai kalba, kad tik po tokios griūties graikai pagaliau galės tikėtis iš naujo stotis ant kojų ir kurti savo ekonomiką.
Matyt, šioje šalyje laimėjus kairiesiems, dešiniajai Europai toks scenarijus būtų net parankiausias: kairioji Prancūzija būtų „sudorota“ diplomatinėmis priemonėmis, o Graikija būtų priversta nusilenkti Vokietijai, norėdama lyg feniksas vėl pakilti iš pelenų.

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu, išspausdintas Švedijos dienraštyje „Dagens Industri“2012 m. vasario 14 d.

Rytoj Europos finansų ministrai nuspręs, ar graikų taupymo programa yra tinkama, norint gauti naują paskolą. Protestai, streikai ir neramumui drebina Atėnus ir netgi aukštame politiniame lygyje trūksta supratimo apie problemos rimtumą. Graikams reikėtų atvykti į Baltijos šalis ir pasimokyti, kaip įveikti krizę.

Lietuvos ambasadoje Stokholme sutinku Lietuvos premjerą, konservatorių Andrių Kubilių. Jis save vadina ,,krizių premjeru”, nes pirmą kartą buvo išrinktas 1999 m. po Rusijos krizės, paveikusios šalies ekonomiką. Nors jam ir pavyko išvesti šalį iš nuosmukio, po to buvo praradęs valdžią, o 2008 m. rudenį vėl buvo išrinktas Lietuvos premjeru, kaip tik tuo metu, kai prasidėjo finansų krizė. Jo patarėjai pranašavo BVP prieaugio nebuvimą 2009 metais, po to, kai prieš tai buvusiais metais BVP augo 6–7 procentais.

2009 m. buvo patys sunkiausi metai Lietuvai, kada BVP nukrito 15 procentų. Viskas pradėjo strigti, kai Švedijos bankai sugriežtino kredito davimo sąlygas, tuomet Andriaus Kubiliaus Vyriausybė buvo priversta taupyti.

Nedarbas išaugo nuo 4 iki 18 procentų, tai reikalavo keisti finansų politiką. Andrius Kubilius greitai suprato, kad Lietuva yra mokėjimų krizėje (kaip šiuo metu yra Graikija), kai atlyginimai ir produkcijos kaštai sumažino konkurencingumą.

Išlaidos buvo sumažintos, atlyginimai sumažėjo 20 proc. (premjero – 40 proc.), taip pat sumažėjo ir pensijos. Ši taupymo politika pavyko, ir Lietuvos skola nebuvo didesnė nei 40 proc. BVP , maždaug pusė šiandienos ES vidurkio.

Andriaus Kubiliaus patarimai vyriausybėms, esančioms panašioje situacijoje, yra paprasti ir aiškūs:

- Neišleiskite daugiau, negu galite.

- Nebūkite visuomeninės nuomonės auka.

- Ieškokite susitarimo.

- Politinio noro deficitas yra pavojingiau už biudžeto deficitą.

– Tačiau kaip Jums pavyko, kai Jūsų kolegai Graikijoje gali ir nepavykt?

„Mūsų kitas mentalitetas ir istorija. Baltijos šalyse žmonės dar nėra pripratę prie prabangaus gyvenimo ir stabilumo. Yra likę prisiminimai iš sovietinės okupacijos laikų. Sumažinti išlaidas nėra taip sunku, kaip atrodo, jeigu sumažini 5 procentais, gali sumažinti ir 10“, – sako premjeras.

Andrius Kubilius pasakoja, kad jis sėdėjo šalia buvusio Graikijos premjero Giorgos Papandreou ES susitikime ir patarė jam nedelsti. ,,Reikia suvokti, kokie veiksmai yra būtini, ir po to veikti”, – patarė jis, bet, deja nebuvo išgirstas.

Andrius Kubilius kalbėdamas dažnai grįžta prie politinio vadovavimo, kai krizės laikais vyriausybė turi apsiimti ir vadovauti, o nesileisti būti vedama bendros visuomenės nuomonės. Iš pradžių reikia surasti kompromisą su savo sąžine, po to tartis su profesinėmis sąjungomis ir kitomis svarbiomis grupėmis.

Šiuo metu Lietuvos ekonominiai rodikliai rodo pakilimą, Lietuva investuoja į aukštos technologijos vystymo sritis. Andrius Kubilius išdidžiai parodo šiurpų internetinį žaidimą, kurio tikslas būtent ir yra sunaikinti Lietuvos premjerą. ,,Tai geras pavyzdys, kad jau esame pažengę”, – teigia jis.

„Krizė yra nuolatinė būsena. Sunku pasakyti, ar Graikija pasiliks piniginėje euro sąjungoje, tačiau aš esu įsitikinęs, kad euras išliks“, – sako jis.

Premjerą labiausiai neramina, kad viskas vyksta lėtai, kad yra švaistomas brangus laikas, vietoj to, kad būtų vykdomas biudžeto konsolidavimas ES lygmeniu.

D.Matvejevo nuotr.

Tai, prie ko dabar dirbu, akivaizdžiai vyksta miesto gatvėse, todėl spektaklis tampa ypač aktualiu”, – pasakojo režisierius, gyvenantis ir kuriantis pačiame įvykių epicentre.
Anot O.Koršunovo, stovėjusio gatvės mūšio priešakinėse gretose, teko bėgti nuo vieno – ašarinių dujų, kurioms niekaip nepasipriešinsi.
Nuo sausio mėnesio O.Koršunovas dirba Atėnų nacionaliniame teatre, kur stato W.Shakespeare’o pjesę “Troilas ir Kresida”. Teatras taip pat stovi pačiame miesto centre, aplink pastatą sekmadienį sudegė nemažai kitų namų, tad nedaug trūko iki jo paties sunaikinimo. Anot režisieriaus, taip ir visas miestas gali lengvai sudegti, nes gaisrinės negali pravažiuoti pro minias žmonių.
“Neįtikėtinas barbariškumas. Pro mano langą matosi marmurinio Akropolio griuvėsiai, o išėjus iš namų – sugriautas ir išsprogdintas marmurinis Atėnų verslo centras”, – rūkstantis, sudaužytas, purvinas miestas O.Koršunovą pasitiko pirmadienio rytą. Vis dėlto, režisierių stebina turistų, paskubomis paliekančių Graikiją, panika. Anot jo, jei nesi riaušių epicentre, gali net nežinoti, kad kažkas vyksta. Jis pats sekmadienį vakarieniavo restorane ir būtų nieko neįtaręs, jei ne įspėjanti draugo žinutė nekišti nosies į miesto centrą. Ją gavęs režisierius O.Koršunovas iš smalsumo iškart ten nuskubėjo.
Per kelis mėnesius režisieriaus darbą ne vieną kartą buvo nutraukę streikai. Nors teatras priverstas streikuoti, aktoriai dega noru dirbti, todėl per riaušes taip pat buvo repetuojama: “Aktoriai į riaušes neina. Molotovo kokteiliais svaidosi anarchistai, radikalai ir šiaip pikti žmonės, o kiti renkasi streiką, prie laužų sėdi.”
O.Koršunovas pasakojo, kaip kartą pabandė repetuoti ir per streiką: “Užrakinome teatro duris, uždarėme langines. Deja, kažkas mus įskundė, tad teatras gavo velnių nuo sindikalistų ir daugiau nebeleido taip elgtis. O aktoriai taip nori repetuoti, kad siūlo eiti pas vieną ar kitą į namus ir ten dirbti. Tačiau neįmanoma: mums reikia scenos, scenografijos, erdvės.”
Pirmadienį režisieriui laisvadienis, o rytojus – neaiškus. Spektaklio “Troilas ir Kresida” premjera numatyta kovo 7 dieną. Anot O.Koršunovo, jei nebus daugiau streikų, spektaklį pastatyti pavyks.

Įstatymo projektą dar turi patvirtinti Graikijos parlamentas ir Europos finansų ministrai.

Nepritardami dar griežtesniam taupymui iš vyriausybės atsistatydino penki ministrai, o profesinės sąjungos penktadienį pradėjo 48 valandų visuotinį streiką, kurio metu protestuotojai susirėmė su policija.

Graikijos premjeras Lukas Papademas (Lukas Papademos) įspėjo, kad šaliai gresia “nekontroliuojamas ekonominis chaosas”, jeigu ji nesugebės susitarti dėl taupymo priemonių ir taps nemoki.

“Mes negalime leisti Graikijai bankrutuoti”, – sakė jis vyriausybei, pabrėždamas, kad tai “istorinės atsakomybės valanda”.

Tarp taupymo priemonių numatyta atleisti 15 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų, liberalizuoti darbo įstatymus, sumažinti minimalų mėnesinį atlyginimą 20 proc. nuo 751 iki 600 eurų bei su bankais susitarti dėl skolų nurašymo.