Amžinai vasariškose Kanarų salose, besidriekiančiose netoli vakarinės Afrikos pakrantės, net žiemą jautiesi geriau nei lietuvišką vasarą. Ši vieta itin masina Vakarų Europos pensininkus, kurių čia galybė.

Vaiva SAPETKAITĖ

Las Palmaso oro uoste keliautojus pasitinka reklaminis filmukas, kuriame balto smėlio paplūdimiuose šėlsta dailiai sudėti jaunuoliai. Tai – akį rėžiantis klaidingos reklamos pavyzdys. Taip, paplūdimiai nuostabūs, bet gražių atletiškų jaunuolių ir „vėžio įdegiu“ nu­­rausvintų apkūnių vakarų europiečių santykis akies nedžiugina.

Gal esu konservatyvi keliautoja, bet man vi­sada atrodė, kad nuvažiavus į svetimą kraštą ga­lėsi susikalbėti tos šalies kalba, būsi apsuptas vie­tinių gyventojų ir turėsi daugybę progų pa­ragauti tik tai vietai būdingų skanėstų. Bet ši kelionė privertė keisti įpročius.

Išsiruošus į Ispanijai priklausantį rojų At­lan­­to vandenyne, kitaip dar vadinamą Gran Ka­­­na­rijos sala, didžiausia mano baimė buvo, ar su­gebėsiu normaliai susikalbėti su vietiniais. Jau anksčiau buvau girdėjusi, kad anglų kalbos jie ne­­įkerta, o manoji ispanų, deja, ne ką geresnė. Vis dėlto nerimas greitai išsisklaidė, pasijutau tar­si Vokietijoje ar Austrijoje – tik karštesnė­je ir egzotiškesnėje. Kas galėjo pagalvoti, kad Gran Kanarija bus panaši į vyresnio am­žiaus vo­kiečių turistų pensioną?

Įtarimas, kad čia vyksta kažkas keista, kilo jau pirmą vakarą, kai su draugais išsiruošėme į barą paskanauti tapas ir išgerti sangrijos, neatskiriamos nuo viešnagės Ispanijoje. Ilgai ne­klaidžioję užsukome į artimiausią barą ir pa­siuntėme geriausiai ispaniškai kalbančią draugę visko sutvarkyti.

Po poros sakinių apie tai, kad norėtume pa­ma­tyti meniu, ir klausimo, ar čia galima atsiskaityti kreditine kortele, ji išplėtė akis, nes vi­siškai nesuprato barmeno atsakymo.

Sušlubavo jos ispanų kalbos žinios? Ar vietinė tar­mė pasirodė sunkiai iššifruojama (sakoma, kad Kanarų gyventojai keistai nukanda ga­lū­­­nes), ar barmenas tiesiog prašneko nesupran­­ta­mu žargo­nu? Ne, prie baro dirbantis gar­­­­baus am­žiaus sa­vininkas su mūsų drauge kalbėjo vo­kiš­­kai. Ka­dan­gi jam anglų kalba irgi nekaip dė­lio­josi, o mes vis dėlto norėjome kaž­ko užsisaky­ti, teko pereiti prie vokiečių kalbos. Vokiškai tai vokiškai.

Diplomatiškai paklausėme savininko, ar jis čia atsikėlė neseniai ir dar nespėjo išmokti is­paniškai. Ne – pasirodo, Kanaruose jis gyvena be­ne pusę amžiaus. Geriau apsidairę suprato­me, kad apskritai atsidūrėme vokiškoje oazėje. Ap­link daugybė apkūnių vokiškai kalbančių ponų ir ponių, maukiančių vokišką alų tarp vokiškų sporto komandų atributika nukabinėtų sienų. Aiš­ku, meniu taip pat vokiškas: iš jo gali užsisakyti įprastų vokiškų „šedevrų“: vienos, kitos, trečios rūšies vokiškų dešrelių su duona ar skrudin­tomis bulvytėmis arba dar ko­kio nors vokiško maisto. Gera žinia vegetarei, svajojusiai apie egzotiškus vaisius ir daržoves.

Panašių vietų saloje netrūksta – vokiečių ar kurią nors skandinavų kalbų išgirsi vos ne kiekviename žingsnyje.

Blogiausia, kad kainos taip pat visur atitinka vakarų ar šiaurės europiečių gyvenimo lygį. Jei, kaip ir mes, nuvyksite ten manydami, kad to­kiame krašte vaisiai ar daržovės kainuoja pi­giau, greitai suprasite, kad klydote. Nors saloje gausu bananų plantacijų ir tiesiog gatvėse auga pistacijų medžiai, tai dar nereiškia, kad pavyks rasti pigių bananų ar riešutų.

Net vietiniuose turguose kainos pritaikytos vokiečiams. Nors nusiderėti galima dvigubai ar net daugiau, dažnas vokietis traukia piniginę ir per daug nesigilindamas už menkaverčius niekučius moka tiek, kiek prašo aiškiai gudraujantys vietiniai prekeiviai.

Gran Kanarijos turgūs labai primena turkiškuosius ir pirkimo ritualai vyksta pagal tą pačią tvarką (žinoma, jei tik pasivargini derėtis): tyčia ar netyčia žvilgsniui ilgiau užtrukus prie kokios nors prekės, tuoj prišoka besišypsantis prekeivis (kyla įtarimas, kad jiems kažkaip pavyko genetiškai evoliucionuoti ir išsiugdyti beveik telepati­nį jautrumą pirkėjui). „Drauge, užsuk čia: pre­­­kės puikios, kitur pigiau negausi, o specialiai tau dar kainą nuleisiu.“ – „Už kiek atiduodate?“ – „Už… (čia pasako kokią nors niekuo ne­pa­grįstą ir akivaizdžiai per didelę sumą).“ – „Ne­­sąmonė, ki­­tas prekeivis žadėjo atiduoti už dvi­gubai ma­žiau! Tikrai nepirksiu.“ Pastaroji fra­­zė turi bū­ti pasakyta pasipiktinus ir apsisukant, tarsi no­­rė­tumėte nueiti šalin, nes po šio ri­tua­lo pagaliau iš­­girsi lauktąjį sakinį, apie kurio ar­­tėjimą ži­no­jote tiek jūs, tiek pardavėjas: „Ge­rai, drauge, sa­kyk, savo kainą – kiek gali mokėti?“

Po to seks dar šiokios tokios derybos ir ga­liau­siai, sakykime, 55 eurus ką tik kainavusi ku­prinė bus parduota už 20 eurų. Žinoma, prekeivis tarsi pamalonindamas dar pasiskųs, kad per pigiai parduoda ir tu jam paskutinius marškinius plėši.

Po tokio ritualinio prekybos šokio nueisi besididžiuodamas, kad štai tu, rytų europietis, esi kur kas gudresnis už tuos naivius pasiturinčius vokiečių ar skandinavų senjorus, nors širdies gilumoje dar kurį laiką kirbės įtarimas, jog ir tu buvai apsuktas aplink mažąjį gudriai besišypsančio kanariečio pirštelį.