Pamatę, kad žemė slysta iš po kojų, “darbiečiai” desperatiškai ieško gelbėjimosi ratų. Reikalavimas minimalią algą padidinti iki 1509 Lt, nors ir nelogiškas, ir yra vienas tų įsivaizduojamų gelbėjimosi ratų.

Po Vilniaus apygardos teismo sprendimo Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje šios partijos populiarumas smuko dvigubai. Šiemet vyks net dveji svarbūs rinkimai – prezidento ir Europos Parlamento narių, tad “darbiečiai” desperatiškai ieško gelbėjimosi šiaudo. Jiems ypač svarbu, kad į Europos Parlamentą kaip nors patektų Viktoras Uspaskichas. Mandatas politiniam bėgliui vėl suteiktų nežabotų galimybių vilkinti teismų procesą.
Laiko liko jau nedaug, tad formalioji “darbiečių” lyderė Loreta Graužinienė į areną metėsi su neįtikėtinais reikalavimais – minimalią algą jau po 350 dienų padidinti daugiau nei 50 proc. Jei ne, eurą matysime kaip savo ausis be veidrodžio. Šiaip jau mūsų politikai savo pareiškimais, kad ir kokie šie būtų infantilūs, ekonomistų seniai nebestebina, tačiau L.Graužinienė nustebino, nes iš jos svaičiojimų susidarė įspūdis, jog pinigai auga ant medžių, tereikia nueiti pasiskinti ir visus apdalyti. Blogiausia, kad panašiai mano ir dalis rinkėjų, kuriems Seimo pirmininkės išvedžiojimai bei pažadai tikrai glosto širdį.
Bet, pasak “darbiečių”, yra keletas blogiukų, tai yra finansų ministras Rimantas Šadžius, premjeras Algirdas Butkevičius, prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip pat visokie opozicijos veikėjai, kurie prie tų pinigų medžių neprileidžia ir visaip kliudo skinti pinigus. Taip demaskuodami šiuos neva kenkėjus “darbiečiai” viliasi šiek tiek pakreipti rinkimų eigą. Bet jie mąsto labai senomis klišėmis ir nesupranta, kad Lietuvoje jau esama tikrai daug išsilavinusių žmonių.
Kita vertus, kadangi L.Graužinienė užima Seimo pirmininko pareigas, nori nenori prasidėjo viešos diskusijos. Kai kurie į jas žvelgė rimtai ir nagrinėjo, kada, kaip ir kiek toji minimali alga iš tiesų galėtų didėti, o kiti iš L.Graužinienės siūlymų (kaip ir iš daugybės kitų) nusprendė pasilinksminti ir siūlo ne kitąmet, o jau šiemet minimalią algą padidinti iki 4509 Lt. Esą jei jau didinti, tai taip, kad iš tiesų pasijustų.
Na, o mes panagrinėkime, kokios tokių rėksmingų pažadų pasekmės būtų valstybei, šalies verslui ir pačios koalicijos stabilumui.

Tik biudžetininkų algoms papildomai reikėtų milijardo litų
381 159 – tiek dirbančiųjų, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 m. pabaigoje uždirbo algas, nesiekiančias 1509 Lt. Beje, net šeštadalis, tai yra 64 575 asmenys, dirbantys viešajame sektoriuje, gauna minimalias ar vos didesnes algas, kurios gerokai atsilieka nuo L.Graužinienės pasiūlyto naujo minimalios algos (MMA) dydžio – 1509 Lt.
„Taigi vien tam, kad biudžetininkų algas padidintume iki pasiūlyto naujo MMA dydžio, papildomai reikėtų apie 1 mlrd. Lt. Bet tai visiškai nerealūs siūlymai“, – nukerta Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys socialdemokratas Algirdas Sysas.
„Be to, didėjant minimaliai algai kyla ne tik tokią algą gaunančių žmonių atlyginimai, bet ir visų kitų, – atkreipia dėmesį vienas valdančiosios koalicijos atstovų, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko pavaduotojas, aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. – Todėl, nors mes ir palaikome siūlymą, jog MMA turi didėti, bet laikomės nuostatos, kad ji negali būti didinama tai siejant su euro įvedimu ir visiškai neskaičiuojant valstybės finansinių galimybių. Taip, per ateinančius trejus metus MMA turi didėti, bet kaip ir kiek ji didės, visi koalicijos partneriai turėtume susėsti ir pasidėlioti galimus scenarijus.“
Opozicinės Tėvynės sąjungos pirmininko pavaduotoja, buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena Degutienė pabrėžia, kad jei valdantieji be jokių skaičiavimų minimalią algą vis dėlto imtų skubiai didinti iki L.Graužinienės pasiūlyto dydžio, didelė dalis smulkiojo ir vidutinio verslo Lietuvoje būtų visiškai sužlugdyta.
„Vilniuje ir Kaune padėtis šiek tiek geresnė, nes smulkųjį ir vidutinį verslą gelbsti iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos į Lietuvą plūstantys turistai ir pirkėjai, kurie ir pagyvina apyvartą, o provincijoje veikiančios verslo įmonės būtų “pakavotos” arba pačios “pasikavotų” nuo mokesčių“, – atitaria Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas liberalas Kęstutis Glaveckas.
Jis atkreipia dėmesį, kad provincijoje smulkieji ir vidutiniai verslininkai vos juda, o ir retas stambus provincijos verslininkas pajėgtų sumokėti dar didesnę minimalią algą. „Provincija sensta, jaunimo neliko, daugybė žmonių gyvena iš pensijų arba pašalpų, tad jų poreikiai minimalūs. Apsidairykime, kas beliko gyventi Joniškyje, Biržuose, Lazdijuose ar kituose paribio rajonuose“, – priduria K.Glaveckas.
Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis darbo užmokestis (VDU) šalyje šiuo metu siekia 2305 Lt. Taigi 1509 Lt gerokai viršija pusę VDU, tai yra 1152 Lt. „O juk daugelyje ES bei kitų išsivysčiusių šalių minimali alga siekia būtent pusę vidutinio darbo užmokesčio”, – primena Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys ekonomistas Povilas Gylys.

Loreta Graužinienė Seimo pirmininko pareigas eina dar tik pusketvirto mėnesio, bet, pasirodo, ir tiek laiko užtenka savo reitingams suniokoti. Taip, L.Graužinienė iš tiesų aktyvi: ji daug kalba, daug žada, daug reikalauja, daug keliauja, daug siūlo, ji vis dar beatodairiškai gina Viktorą Uspaskichą, tačiau visa ši veikla Lietuvos gyventojams atrodo apgailėtinai.

Kaip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą, daugiau nei keturi penktadaliai respondentų pastarųjų mėnesių L.Graužinienės veiklą ir darbus vertina neigiamai, o teigiamai – vos 1,6 proc. Vidutiniškai Seimo pirmininkės veiklą vertina 16,8 proc. apklaustųjų. Taigi L.Graužinienė pagal neigiamus vertinimus ėmė lenkti net anksčiau išties prastais Seimo pirmininkais laikytus Arūną Valinską ir Viktorą Muntianą.
Kartu metų pradžioje nusprendėme pasidomėti ir kaip Lietuvos gyventojai vertina ministrus, tai yra paprašėme išskirti prasčiausiai dirbantį ministrą. Kadangi jie darbuojasi jau daugiau nei metai, per tiek laiko tikrai pasimatė, kas yra kas. Taigi, respondentų vertinimu, prasčiausiai šiandien dirba ūkio ministras Evaldas Gustas, vidaus reikalų ministras Dailis A.Barakauskas ir teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Juos prie blogiausių priskyrė 38,4 proc. apklaustųjų. Beje, pagal prastus vertinimus J.Bernatoniui ant kulnų lipa socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. Na, o mažiausiai neigiamų vertinimų sulaukė susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, užsienio reikalų ministras Linas A.Linkevičius ir švietimo bei mokslo ministras Dainius Pavalkis. Palyginti su ankstesnių apklausų rezultatais, šį kartą mažiau neigiamų vertinimų sulaukė finansų ministras Rimantas Šadžius ir sveikatos apsaugos ministras Vytenis P.Andriukaitis.

Kaip jūs vertinate Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės pastarųjų mėnesių veiklą ir darbus? (proc.)

Neigiamai    81
Vidutiniškai    16,8
Teigiamai    1,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,6

Išskirkite , jūsų nuomone, prasčiausiai dirbantį ministrą (proc.)

Evaldas Gustas (ūkio)    14,4
Dailis Alfonsas Barakauskas (vidaus reikalų)    13,4
Juozas Bernatonis (teisingumo)    10,6
Algimanta Pabedinskienė (socialinės apsaugos ir darbo)    10,4
Jaroslavas Neverovičius (energetikos)    9,4
Vytenis Povilas Andriukaitis (sveikatos apsaugos)    9,2
Valentinas Mazuronis (aplinkos)    7
Visi dirba blogai    6,8
Rimantas Šadžius (finansų)    4,2
Vigilijus Jukna (žemės ūkio)    3,6
Šarūnas Birutis (kultūros)    2,2
Juozas Olekas (krašto apsaugos)    2,2
Visi dirba gerai    2,2
Dainius Pavalkis (švietimo ir mokslo)    1,4
Nežinau / neturiu nuomonės    1,4
Linas Antanas Linkevičius (užsienio reikalų)    1
Rimantas Sinkevičius (susisiekimo)    0,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. sausio 6–8 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Socialdemokratai, prieš porą mėnesių vieningai balsavę už Loretos Graužinienės skyrimą Seimo pirmininke, turėtų suvokti, kad provincijos buhalterės žaidimai užsienio politika prezidentei Daliai Grybauskaitei pakenkti negali, užtat Lietuvai jau tampa pavojingi.

Nežinia, dėl ko penktadienį labiau sopėjo galvą Lietuvos politikams, ypač atsakingiems už šalies užsienio politiką, – dėl Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus siekio išsiderėti iš Europos Sąjungos porą dešimčių milijardų eurų mainais į parašą ant Asociacijos sutarties, ar dėl Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės vizito Latvijoje?
V.Janukovyčius, tegu ir nepateisino ES bei jai pastarąjį pusmetį pirmininkavusios Lietuvos vilčių ir Asociacijos sutarties nepasirašė, tačiau tai buvo prognozuojamas, nieko pernelyg nenustebinęs Ukrainos prezidento sprendimas. Juoba iš V.Janukovyčiaus pusės aiškiai argumentuotas, kartu nurodant, kad derybos nėra baigtos ir ateityje sutarimas įmanomas. Tad nors ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir kitos svarbios ES galvos kritikos Vilniuje V.Janukovyčiui nepagailėjo, veiksmai iš abiejų pusių neperžengė diplomatijoje priimtinų ribų.
Tačiau galima kirsti lažybų, kad niekas ketvirtadienį ir penktadienį Vilniuje nebūtų drįsęs garantuoti, jog nuvykusi į Baltijos Asamblėjos posėdį Rygoje Seimo pirmininkė L.Graužinienė nepadarys kokių nors pareiškimų, dėl kurių vėl tektų raudonuoti Lietuvos diplomatams. Ypač po to, kai dėl ciniškų „Maxima Latvia“ vadovo pasisakymų, atsiribojant nuo vienoje iš parduotuvių įvykusios tragedijos, sukėlusios ir Valdžio Dombrovskio vyriausybės griūtį, santykiai tarp Latvijos ir Lietuvos įkaito iki raudonumo. O paskui pasirodė pranešimas, kad įtampą tarp šalių švelninti ėmėsi prezidentai Andris Bėrzinis ir D.Grybauskaitė.
Kas galėjo garantuoti, kad ir Rygoje L.Graužinienė, siekdama pasirodyti aktyvesnė užsienio politikos žaidėja nei D.Grybauskaitė, nesurengs tokio pat skandalingo spektaklio kaip praėjusį trečiadienį Kijeve?
Jei praėjusį pirmadienį kas būtų pasakęs, kad Seimo pirmininkė gali atšaukti kelis mėnesius rengtą ir derintą oficialų vizitą į Jungtinę Karalystę ir, pasičiupusi porą Seimo vicepirmininkų, nieko nederindama, tiesiog, kaip sakoma, „ant durniaus“ nulėkti į Kijevą Lietuvos vardu pašnekėti opozicijos mitinge, sukelti diplomatinį skandalą ir išstatyti Lietuvą pajuokai tiek prieš Ukrainos valdančiuosius, tiek prieš opozicijos politikus, niekas nebūtų patikėjęs. Taip, L.Graužinienė protu niekada neblizgėjo, taip, nuolat nusišneka, taip, po išrinkimo Seimo pirmininke siaubingai pasikėlė ir, praradusi tikrovės jausmą, ėmė rimtai įsivaizduoti esanti svarbiausia Lietuvos vadovė. Bet kad šitaip?! Bet kuris politologas ar apžvalgininkas, paprašytas įvertinti tokią galimybę, būtų atsakęs, kad tai neįmanoma ir neįtikėtina.
Ką gi – dabar žinosime, kad norint prognozuoti L.Graužinienės veiksmus reikės stebėti, kokius juokus jos adresu laido „Facebook“ aštrialiežuviai. Šie, nugirdę, kaip „darbiečiai“ siūlo D.Grybauskaitei pasekti Valdo Adamkaus pavyzdžiu ir važiuoti į Kijevą paremti Ukrainos proeuropietiškų jėgų surengto mitingo prieš prezidentą V.Janukovyčių, priešingai nei rimti apžvalgininkai, visiškai teisingai prisijuokavo, kad ten pažaisti Lietuvos vadovės nulėks L.Graužinienė. Netrukus po to internetą užplūdo filmukai su Maidane rusiškus žodžius iš lapuko sunkiai “slebizavojančia” Seimo pirmininke, kuriai netrukus į burną buvo įdėtas jau legendiniu tapęs „Konsti-tu-ti-taa“ repas. Būtų juokinga, jei nebūtų gėda. Ypač po to, kai šio L.Graužinienės benefiso Maidane apstulbinti susitikimus su ja atšaukė ne tik Ukrainos Rados pirmininkas Volodymyras Rybakas, bet ir opozicijos parlamentarai.
Įsivaizduojate, kaip turėjo jaustis Kijeve dirbantys Lietuvos diplomatai, kuriems, iškviestiems pasiaiškinti dėl Lietuvos Seimo pirmininkės veiksmų, teko formaliai ar neformaliai aiškinti Ukrainos diplomatams, kad L.Graužinienė Kijeve atsidūrė iš esmės privačiai, nederinusi savo kelionės nei su Prezidentūra, nei su Užsienio reikalų ministerija, nei su Vyriausybe? Neįsivaizduoju, kokius apibūdinimus L.Graužinienės atžvilgiu tuo metu vartojo diplomatai, siekdami išsaugoti bent kokius Lietuvos Seimo orumo likučius, bet nesunkiai įsivaizduoju, ką jie kalbėjo tarpusavyje, išėję iš Ukrainos užsienio reikalų ministerijos.
Tai ir yra šioje istorijoje bjauriausia – prisidirbo į Kijevą nulėkusi provincijos buhalterė, bet visa gėda tenka ne jai, o Lietuvai. Nes kaip įtikinti ukrainiečius, kad visas vizitas į Maidaną – tai tik vienos susireikšminusios parlamentarės, likimo ironija tapusios Seimo pirmininke, išsidirbinėjimas, neturintis nieko bendra su oficialia Lietuvos užsienio politikos linija dėl Ukrainos derybų su Europos Sąjunga, jeigu ją atlydėjo net du Seimo vicepirmininkai? Vienas, Gediminas Kirkilas, – nuo svarbiausios valdančiosios Socialdemokratų partijos, neseniai buvęs premjeru, kitas – nuo opozicijos, liberalas Petras Auštrevičius, buvęs vyriausiasis euroderybininkas ir kandidatas į prezidentus. Savo esme tai buvo aukščiausio lygio Seimo delegacija, nors ir neturinti absoliučiai jokių įgaliojimų.
Beje, L.Graužinienės skrydžio į Kijevą motyvaciją atgaline data dar galima suvokti, tačiau klausimas, kokio galo kartu su ja vyko ir solidumo pridėjo du patyrę politikai ir diplomatai – G.Kirkilas ir P.Auštrevičius, lig šiol tebėra be atsakymo. Vieni sako, esą du užsienio politikos profesionalai važiavo tam, kad Kijeve prižiūrėtų L.Graužinienę ir visais būdais švelnintų jos daromą žalą. Bet pasiklausius jųdviejų, jau grįžusių į Vilnių, nerišlių pasiaiškinimų, kažkaip nesinori tikėti šia versija.
Nori nenori į galvą ateina mintys, kad G.Kirkilas kadaise premjeru buvo daromas skandalingojo Darbo partijos veikėjo Jono Pinskaus pirtelėje. O kai P.Auštrevičius 2004-aisiais kėlė savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, jam paramą suteikė ne kas kitas, o pats Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas. Tas pats, kurio padavimu L.Graužinienė tapo Seimo pirmininke ir kuris dabar siūlo džiaugtis, kad ji važiavo į Kijevą įkalbinėti Ukrainos eiti į Europą.
Vis dėlto nereikia pamiršti, jog L.Graužinienė Seimo pirmininke tapo ne todėl, kad V.Uspaskichas pasiūlė jos kandidatūrą, o todėl, kad už ją balsavo Seimo Socialdemokratų frakcijos nariai. Jei ne jų balsai, Seimas šiandien neturėtų šios savo gėdos. Socialdemokratai L.Graužinienę pastatė – jų atsakomybė ir ją nuimti iš pareigų. Ir daryti tai reikia skubiai, nes kai Seimo pirmininkė nuskris ir ką nors prišnekės Maskvoje arba Varšuvoje, tai daryti bus per vėlu.

L.Graužinienė tapo Seimo pirmininke ne todėl, kad V.Uspaskichas pasiūlė jos kandidatūrą, o todėl, kad už ją balsavo Seimo Socialdemokratų frakcijos nariai.

Arši Loretos Graužinienės kritika Dalios Grybauskaitės atžvilgiu nepajėgė pastebimai pakenkti prezidentės populiarumui visuomenėje, užtat pačios naujosios Seimo pirmininkės reitingai smigo į dugną.

Išsisprendė bene didžiausia pastarųjų dviejų mėnesių intriga: kaip prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingus paveiks aršus naujosios Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės puolimas?
Nuo pat spalio 3-iosios, kai tik Seimas Viktoro Uspaskicho valia įgijo naują vadovę, tikriausiai nebuvo savaitės be L.Graužinienės išpuolių ar kritikos prezidentės adresu. Iš karto po išrinkimo pažadėjusi, kad nuo šiol Lietuva bus valdoma kitaip, L.Graužinienė kibo į darbą. Nauja šukuosena ~a la~ prezidentė, nauji, D.Grybauskaitės stilių kopijuojantys kostiumėliai, naujas, valdingas, prieštaravimų nepripažįstantis prezidentinis tonas iš Seimo tribūnos. Regis, projekto „Seimo pirmininkė Graužinienė“ autoriai manė, kad sukurdami „Grybauskaitę Nr.2“ jie pasiūlys priimtiną alternatyvą tikrosios D.Grybauskaitės gerbėjams, ypač provincijoje, tarp mažesnių pajamų ir menkesnio išsilavinimo žmonių, dar nuo kolchozų laikų išsiilgusių tvirtos rankos vadovo.
Išėjo atvirkščiai. Kaip iš kolchozo buhalterės nepadarysi finansų ministrės ir Europos Komisijos komisarės, taip ir iš L.Graužinienės nepadarysi antros D.Grybauskaitės. Netgi Seimo pirmininkė iš jos neišėjo, tik jos karikatūra Lavretė Gryzūnienė, kaip L.Graužinienę netruko pakrikštyti „Aktualų“ aštrialiežuviai. Ką L.Graužinienė tikrai sugebėjo pakeisti, tai nevykėlę ūkio ministrę Birutę Vėsaitę, kurios jau spėję pasigesti interneto šmaikštuoliai ir “memų” kūrėjai nedelsdami kibo į darbą.
Regis, patyčios socialiniuose tinkluose ir nišinėse televizijų laidose L.Graužinienei didelio įspūdžio nedaro. Gal ji jų nemato, gal nesugeba suvokti jų įtakos viešajai nuomonei, gal mano, kad jos esami ir numanomi rinkėjai nemoka naudotis internetu, o per televiziją žiūri tik muilo operas ir rusiškus kanalus? O gal ji tiesiog neturi kur dingti nuo kartą V.Uspaskicho nubrėžtos elgesio linijos? Tiesą sakant, esmė ne tai, kodėl L.Graužinienė taip elgiasi, o tai, ko ji tuo elgesiu siekia ir ką pasiekė.
Šiandieninis L.Graužinienės siautėjimo Seimo pirmininko poste rezultatas triuškinantis. Tiesa, ne jos taikiniu pasirinktos prezidentės D.Grybauskaitės, bet pačios L.Graužinienės atžvilgiu. Lapkričio 13–20 d. „Vilmorus“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa, kaip sakė tyrimų centro direktorius Vladas Gaidys, parodė, kad teigiamai naująją Seimo pirmininkę vertina tik kiek daugiau nei 20 proc. apklaustųjų, užtat neigiamai ją vertinančių – daugiau nei 50 proc.!
Visi apklausos skaičiai rašant šį tekstą dar nebuvo žinomi (jie buvo paskelbti tik kitą dieną šeštadienio „Lietuvos ryte“), tad tiksliai pasakyti, koks tarpas skiria L.Graužinienės vietą reitingų lentelėje nuo dugno, dar nebuvo galima. Bet akivaizdu, kad ji jau šiandien yra atsidūrusi tarp blogiausiai vertinamų Lietuvos politikų, tad apie kokią nors L.Graužinienės konkurenciją su D.Grybauskaite ar galimybę nuvogti bent dalį šios populiarumo net kalbos negali būti.
Lygiai negalima manyti, kad kažką išlošė pirmininką į pirmininkę pakeitusi Darbo partija: tas pats „Vilmorus“ tyrimas rodo, kad “darbiečių” populiarumas toliau krinta, o jų balsus žeriasi jau ne tik socialdemokratai su “Tvarka ir teisingumu”, bet netgi konservatoriai.
Toks “darbiečių” balsų persiskirstymas “tvarkiečių” naudai davė kitą, gana netikėtą rezultatą: vienos politinės jėgos užsakytas, jos vidaus naudojimui skirtas numanomų kandidatų į prezidentus galimybių tyrimas parodė, jog “Tvarkos ir teisingumo” lyderis Rolandas Paksas turi daugiau galimybių būti D.Grybauskaitės varžovu, nei visą laiką tokiu laikytas premjeras Algirdas Butkevičius. Gali būti, tai paaiškina, kodėl pastarasis staiga prabilo, kad jo sprendimas dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose gali nesutapti su partijos sprendimu (nors lig šiol visada kalbėdavo atvirkščiai), ir patapo karštu D.Grybauskaitės gynėju nuo L.Graužinienės išpuolių, grasinant surengti prezidentei apkaltą.
Bet gali būti, jog L.Graužinienės projekto autoriai ir neplanavo, kad ji gali tapti lygiaverte varžove D.Grybauskaitei ar netgi paskutiniu momentu pakeisti oficialų Darbo partijos kandidatą prezidento rinkimuose Artūrą Paulauską (pabrėžtina, kad šis, nors rinkimų kampanija oficialiai pradėta, oficialiai savo kandidatūros dar neregistravo ir netgi vengia vadintis kandidatu į prezidentus).
Neatmestina galimybė, kad vienintelė L.Graužinienės paskirtis – savo isterišku elgesiu ir piktu bobišku priekabiavimu prie bet ko, kad ir ką darytų prezidentė ar jos patarėjai, išvesti D.Grybauskaitę iš kantrybės, išprovokuoti atsakomąją kritiką ir suteikti pagrindą antraštėms: „Prezidento rinkimai virto turgaus bobų rietenomis“ ir panašioms. Matyti, kad bent jau dalis nuo seno kritiškai D.Grybauskaitės adresu nusiteikusių apžvalgininkų bei žiniasklaidos atsotovų jau dabar nevengia minėti „Grybauskaitės ir Graužinienės ginčų“, nors šiuose dalyvauja tik viena jų – Seimo pirmininkė.
Tuo tarpu prezidentė paniekinamai tyli, nors, žinant jos charakterį, ši tyla turėtų jai kainuoti nemažai nervų ląstelių. Ypač kai L.Graužinienės vadovaujamas Seimas tai kėsinasi atimti iš jos teisę spręsti tiek generalinio prokuroro, tiek kitų teisėsaugos institucijų vadovų atleidimo klausimus, tai pradeda kvailas lenktynes, kas skubiau pasirūpins tos teisėsaugos persekiojamų žurnalistų teisėmis.
Vienai intrigai išsisprendus prezidentės naudai, iš karto užgimė kita: ar D.Grybauskaitė sugebės išlaikyti bent išorinį ramumą iki sausio–vasario mėnesių, kai jau bus galima visu smarkumu pradėti rinkimų kampaniją, o Seimas bus išėjęs pavasario atostogų? Ar vis dėlto ji pratrūks anksčiau, nes iš Seimo pirmininkės ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko (galima sakyti, iš V.Uspaskicho) kabinetų diriguojamas puolimas prieš ją ir jos patarėją Daivą Ulbinaitę dėl galimo slaptos VSD pažymos apie informacinį karą, rengiamą prieš D.Grybauskaitę, stiprėja kas savaitę.
Kol kas, kaip rodo minėtas „Vilmorus“ tyrimas, darytas dienomis, kai pratrūko Seimo narių kaltinimai D.Ulbinaitei, pastebimos įtakos D.Grybauskaitės populiarumui tai nedaro. Tiesa, jis šiek tiek smuktelėjo, bet lygia greta smuktelėjo ir jos artimiausio konkurento A.Butkevičiaus populiarumas, tad tai gali būti tiesiog bendra laikina tendencija, o ne VSD pažymos skandalo pasekmė. Nors gali būti ir kitaip. Tačiau norint daryti išvadas teks palaukti gruodžio mėnesio reitingų.

L.Graužinienės siautėjimo Seimo pirmininko poste rezultatas triuškinantis – neigiamai ją vertina daugiau nei pusė Lietuvos visuomenės.

Naujoji Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė patvirtino tendenciją, kad Seimo pirmininko postas vis labiau devalvuojamas.

Kuo rimčiau naujoji Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė bando ką pasakyti, tuo komiškiau tai nuskamba. Ką tik apsijuokė savo somnambuliškais pasažais apie nemigo naktį su „Seniu ir jūra“ prieš savo politinį skrydį į Seimo pirmininkus, postringavimais, kad ji esanti ori, bet ne „onorava“ ir dar moteriškai paslaptinga, lyg tai būtų vertingiausios savybės parlamento pirmininko poste.
Po kelių dienų – naujas parlamento spikerės anekdotas: ji pasisiūlė koordinuoti užsienio politiką, mat Užsienio reikalų ministerija ir prezidentė neva nesutaria dėl savo kompetencijų ribų. Jai nė motais net Konstitucija, kurioje aiškiai padalytos valdžios institucijų galios, akivaizdu, kad nelabai kritiškai ji vertina ir savo personalinius gebėjimus.
Apskritai, jei L.Graužinienė save vertintų adekvačiai, vargu ar būtų dabar sėdusi į Seimo pirmininko kėdę, o 2009 m. – ėmusis varžytis dėl prezidento posto, kai tesurinko 3,6 proc. balsų ir sugebėjo aplenkti tik didžiojoje politikoje nedalyvaujantį generolą Česlovą Jezerską. Bet čia ir yra didžiausia problema, kad sprendimus net dėl savo pačios politinės karjeros priima ne ji pati, o Viktoras Uspaskichas. Tiesa, jai tai – ne problema, o karjeros šuoliai. Tai problema valstybei.
Taigi kas ji – naujoji Seimo pirmininkė? Kaip ji atrodo tarp ankstesnių Seimo pirmininkų?

Įvaizdis blogesnis už vaizdą
Apie politikus dažnai sakoma, kad jų tikrasis vaizdas daug prastesnis nei viešųjų ryšių specialistų sukurtas jų įvaizdis. Apie L.Graužinienę neretas sako atvirkščiai. Trečią kadenciją dirbdama Seimo Audito komitete, o praėjusią kadenciją net jam vadovaudama, įvairiuose darbiniuose susitikimuose, ypač tuose, kurie susiję su jos, kaip auditorės, patirtimi, ji daro visai nuovokios specialistės įspūdį. Tačiau dažnai sudaro priešingą įspūdį, vos viešai atvėrusi burną.
Ne vienas Seimo narys pripažįsta: jos pirmtakas Vydas Gedvilas nebuvo už ją aukštesnės prabos, taip pat ne kartą „sublizgėjo“ idėjomis – kad nuo JAV dujų neprisijungsime ar kad neišvengiamai skolinsimės papildomą milijardą. Labiausiai jis atkusdavo, paklaustas apie krepšinį, apie kurį jis neabejotinai išmano. Tačiau V.Gedvilas, palyginti su L.Graužiniene, turėjo vieną didžiulį pranašumą – mažiau viešai kalbėjo. O L.Graužinienė jau prarado ir, regis, toliau praradinės daug progų patylėti.
Antra vertus, o kas gi šaiposi iš jos kalbos tampant Seimo pirmininke, kurios, anot pačios L.Graužinienės, ji apgalvojusi kiekvieną žodį (vaje, kas bus, kai ji, kaip Seimo pirmininkė, prašneks ekspromtu?)? Piktinasi dėl gėdos valstybei labiau išsilavinę, didmiesčių žmonės, tai yra ne „darbiečių“ elektoratas, kurio, „Vilmorus“ analizės duomenimis, didelė dalis – mažiau išsilavinę provincijos gyventojai. Viešųjų ryšių specialistai neatmeta, kad L.Graužinienės paprastumas, naivumas nemažai daliai lietuviškojo elektorato gali netgi labai patikti, mat ji atrodo tokia pat kaip ir jie.
„Taip, Lietuva turi provincialę Seimo pirmininkę, na, ir kas? Premjeras irgi šiaip sau su smokingu atrodytų. Iš daugelio mūsų dar styro žagrė, bet reikia nebijoti būti savimi. L.Graužinienė kompleksuoja, nedrįsta būti tuo, kuo yra. Taip, ji – buvusi auditorė, kolūkio buhalterė. Ji visą laiką atrodo apsiverkusi. Bet ji tokia, ir tai jos pranašumas. Jai nereikia Manto Petruškevičiaus ar Juozo Statkevičiaus – ji juokinga, kai bando būti ne savimi“, – neabejoja viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė.
Vis dėlto L.Graužinienė yra kreipusis į šiuos du mados guru prieš svarbius sau politinius įvykius, tačiau bandymas paprastą provincialią moteriškę įsprausti į Margaret Thatcher politikės įvaizdį tik sukėlė dar vienus pajuokos pliūpsnius.
O prisistatančią kaip būsimą Seimo vadovę, R.Vanagaitės manymu, L.Graužinienę parklupdė jos naivumas, ir tai ji ilgai srėbs, kaip ir koks Žilvinas Šilgalis: televizijoje kartą pasirodęs karvės su tešmenimis kostiumu, politikas su tešmenimis ir rodomas.
Nors L.Graužinienės įvaizdis ilgainiui jai gali net pelnyti politinių dividendų tarp rinkėjų, tai nenustoja būti minusu valstybės mastu: tiek dėl užsienio kalbų prasto mokėjimo, tiek dėl negebėjimo reikšti minčių L.Graužinienei, ko gero, sunkiai pavyks vykdyti pirmu numeriu įrašytą Seimo pirmininko funkciją – vadovauti ir atstovauti Seimui, juolab pirmininkaujant ES Tarybai. Ar galima tikėtis iš žmogaus, kuris akivaizdžiai neturi kalbos dovanos, kad jis bus geras parlamento spikeris, pažodžiui verčiant – kalbėtojas?

Pliusas – politinė patirtis, bėda – politinis nesavarankiškumas
Jei kalbėsime ne apie įvaizdį, o apie tai, ko iš jos leidžia tikėtis ligšiolinė politinė veikla, yra ir gerų, ir blogų žinių. „L.Graužinienė nėra politikos naujokė: Seime – trečią kadenciją, yra vadovavusi Seimo Audito komitetui, o jis svarbus ir įtakingas. Tai geros žinios, nes čia ne ta situacija, kaip praėjusią kadenciją, kai Seimo pirmininku tapo žmogus iš gatvės“, – vertina Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius.
Jo manymu, tarp artimiausių pavyzdžių, su kuriais būtų galima lyginti naująją Seimo pirmininkę, – Viktoras Muntianas, kuris taip pat netikėtai tapo Seimo pirmininku dėl tos pačios Darbo partijos žingsnių, bet L.Graužinienė netgi turi daug ilgesnę parlamentinės veiklos patirtį. Ją neabejotinai lygins ir su Irena Degutiene, ir ne tik todėl, kad L.Graužinienė tapo antra moterimi Seimo vadove. Abi politikės vertinamos kaip nuosaikios, neįsiveliančios į skandalus, tikėtina, ir L.Graužinienė bandys Seime būti moderatore, derinant skirtingus interesus. Tačiau ji vertinama kaip V.Uspaskicho bendražygė, tad kalba su opozicija nebus lengva.
“Apskritai svarbu, kiek ji bus nepriklausoma nuo buvusio lyderio: ar ji bus tik V.Uspaskicho protežė, marionečių teatro veikėja, ar sugebės vykdyti savarankišką politiką“, – A.Krupavičiaus manymu, į šį klausimą atsakymo dar reikia palaukti. Politologas primena, kad Darbo partija yra įsivėlusi į įvairiausius skandalus, o L.Graužinienė, būdama itin lojali V.Uspaskichui, vis dėlto sugebėjo išlikti nuošaly, jai nereikėjo sėdėti teisiamųjų suole.
Antra vertus, kaip primena Vytauto Didžiojo universiteto prof. Mindaugas Jurkynas, L.Graužinienės lojalumas kaltu dėl juodosios buhalterijos vedimo teismo pripažintam politikui patikrintas ne vienus metus. Net kai V.Uspaskichas buvo pabėgęs į Maskvą, ji jam atstovavo, įrodė, kad yra viena lojaliausių bendražygių ne tik partijos, bet ir asmeninėje dimensijoje.
“Taip, L.Graužinienė turi politinės patirties, ji ne naujokė. Tai tarsi ramina. Bet žinant, kad ji lojali Darbo partijai, kuri veikia labiau ne kaip partija, o kaip firma, korporacija, kuri išsisukinėja nuo teisėsaugos – persiregistruoja, kad išvengtų atsakomybės, bet paima valstybinę dotaciją, kyla kitų neramumų. L.Graužinienė – tokios partijos atstovė, tad kelia susirūpinimą, kam ji atstovaus Seimo pirmininko poste. Jos pirmtakas V.Gedvilas laikėsi nuosaikesnės pozicijos“, – vertina M.Jurkynas.
Politologai neatmeta ir L.Graužinienės, kaip įrankio prezidento rinkimų kampanijoje, vaidmens: nors ji pati neketina juose kandidatuoti, bet gal V.Uspaskichas turi užduočių jai, kaip partijos narei. „Nemanau, kad ji pamiršto politinį pažeminimą, kai prezidentė jos nepatvirtino socialinės apsaugos ir darbo ministre. O Seimo pirmininko postas gali būti vienas tų, iš kurių galės kritikuoti prezidentę“, – primena M.Jurkynas.
V.Uspaskicho rokiruotės Seimo vadovybėje, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto lektoriaus, politologo dr. Vincento Vobolevičiaus pastebėjimu, – su aiškiu išskaičiavimu: „Darbo partijai L.Graužinienė Seimo pirmininko poste naudinga, nes ji, palyginti su V.Gedvilu, labiau konfliktuos su prezidente ir labiau nei Vytautas Gapšys mobilizuos “darbiečių” elektoratą.”
Politologo vertinimu, turint omeny tarp Darbo partijos ir prezidentės tvyrančią įtampą, jei V.Uspaskichas į Seimo pirmininkus būtų pastatęs V.Gapšį, vyresnio amžiaus mažesniuose miesteliuose gyvenančiam “darbiečių” elektoratui psichologiškai būtų ne itin priimtina, kai kur kas jaunesnis asmuo kritikuoja ir konfliktuoja su vyresne, itin gerbiama moterimi. V.Gedvilas – vyresnis, malonus ir nekonfliktiškas, bet mesti tokį žmogų į konflikto su prezidente smaigalį reiškia švaistyti politinį „resursą“. Jis daug geriau tinka “darbiečių” kandidatų sąrašo į Europos Parlamentą viršūnėje. O L.Graužinienė – moteris, vyresnė nei V.Gapšys ir artimesnė paprastam “darbiečių” rinkėjui.
“V.Uspaskicho žingsnis „tvirtinti“ L.Graužinienę Seimo pirmininke buvo iššūkis ir akibrokštas valstybės vadovei, atmetusiai L.Graužinienės kandidatūrą į socialinės apsaugos ir darbo ministrus. Nors Lietuvai tai nežada nieko gero, abiem pusėms apsimokės nesutarti: L.Graužinienė konfliktu sustiprins savo pozicijas tarp Darbo partijos rinkėjų ir padidins elito bei paprastų žmonių priešpriešą, o D.Grybauskaitė, reikšdama pretenzijas Seimo pirmininkei, puoselės turtingesnių, labiau išsilavinusių miestiečių palankumą”, – prognozuoja V.Vobolevičius.

Trečiadienio vakarą paaiškėjo, kad iš posto traukiasi Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas ir jo pirmasis pavaduotojas Vytautas Gapšys. Parlamentui turėtų vadovauti Darbo partijos narė Loreta Graužinienė.
Pagal valdančiosios koalicijos sutartį, abi šios pareigybės priklauso Darbo partijai. Darbo partijos frakcijos Seime seniūnas Viktoras Uspaskichas pranešė taip pat paliekąs savo pareigas. Jas jis ketina užleisti V.Gapšiui.

Į “Veido” klausimus atsako Darbo partijos tarybos narė Loreta Graužinienė

VEIDAS: Kaip atėjote į Darbo partiją?
L.G.: Tuo metu, kai buvo kuriama Darbo partija, jos steigimo iniciatoriai važinėjo po Lietuvą ir kvietė žmones susitikti. Aš gavau asmeninį jų kvietimą. Tiesa, iki šiol nežinau, kas jiems mane rekomendavo.
Ir aš atėjau… O kadangi esu darbomanė, man tik duok darbo, tai aš ir likau. Man patiko jų idėjos, siekiai, labai patiko dirbti kuriant partijos programą, ypač daug teko prisidėti prie finansinės jos dalies, bei steigiant skyrių Ukmergėje.
Iš tikrųjų aš iki to susirinkimo asmeniškai nepažinojau nė vieno jų ir neturėjau su jais visiškai jokių kontaktų.
VEIDAS: Ukmergiškiai kalba, neva jūsų karjerą partijoje lėmė sėkmingai atliktas auditas Viktorui Uspaskichui priklausančio koncerno “Vikonda” įmonėse. Ar esate gavusi užsakymų, susijusių su “Vikondos” koncernu?
L.G.: Netiesa, niekada neauditavau jokios šio koncerno įmonės.
VEIDAS: Ar jūs, būdama verslininkė, priklausėte V.Uspaskicho vadovautai Verslo darbdavių konfederacijai?
L.G.: Taip, priklausiau, įstojau į konfederacija maždaug dveji metai iki ateinant į Darbo partiją. Bet aš nebuvau aktyvi konfederacijos narė. Tiesiog, kaip ir kiti smulkūs verslininkai, gaudavau keletą kartų per metus anketas apie verslo sąlygas ir į jas atsakydavau.
VEIDAS: Kaip jums pavyko vos per keletą mėnesių tapti dešiniąja V.Uspaskicho ranka – steigiamajame partijos suvažiavime jūs jau stovėjote greta jo ir Viktoro Muntiano?
L.G.: Nežinau, čia jau paties Viktoro reikėtų klausti, ką jis įžvelgė manyje. Aš galvoju, gal jiems patiko mano organizaciniai gebėjimai, sunkus darbas rengiant partijos programą.
Iš tikrųjų aš nė nežinojau savo būsimo vaidmens steigiamajame suvažiavime. Tik atvykus į Vilnių man buvo pasakyta, kokios bus mano funkcijos, pareigos ir kad aš turiu stovėti šalia Viktoro.
VEIDAS: Iki 2003 m. jūs visiškai nedalyvavote nei aktyviame visuomeniniame, nei politiniame gyvenime, nepretendavote būti išrinkta net į Ukmergės rajono tarybą. Kodėl nutarėte eiti į politiką su Darbo partija?
L.G. Pirma, iki 2003 m. gilinausi į profesinę veiklą – norint įsitvirtinti profesinėje srityje reikėjo išlaikyti galybę egzaminų. Tuo metu kūrėsi auditoriaus profesija bei visos audito institucijos ir aš labai norėjau būti įvertinta šioje srityje.
Antra, iki tol niekas manęs taip nekvietė į politiką, kaip kad kvietė Darbo partijos steigimo iniciatoriai. Jeigu kiti būtų anksčiau pakvietę, nežinau, kaip būtų nutikę.
VEIDAS: Tuo metu, kai įsitraukėte į aktyvią politiką, jūsų sūneliui tebuvo vieni metukai. Kaip į naują jūsų gyvenimo posūkį reagavo vyras Julius?
L.G.: Pamenu, grįžusi iš Vilniaus po steigiamojo suvažiavimo tariausi su vyru, kaip elgtis, jis mane labai palaikė ir skatino eiti toliau.
O su mažuoju sūnumi, kurį gimdžiau būdama jau brandaus amžiaus, mus sieja labai artimas ryšys, nors ir daug savęs tenka atiduoti partijai.
VEIDAS: Kiek kartų lankėte V.Uspaskichą Maskvoje 2006–2007 m., kai jis ten slapstėsi nuo Lietuvos teisėtvarkos dėl inkriminuojamų finansinių pažeidimų?
L.G.: Visų pirma jis niekur nesislapstė, visi, kas norėjo, galėjo jį rasti Maskvoje. Tačiau tiksliai atsakyti, kiek kartu buvau pas Viktorą Maskvoje tiek viena, tiek su partijos kolegomis, negalėčiau, reikėtų skaičiuoti spaudus pase. Važiuodavau tada, kai reikėdavo aptarti kokius nors svarbius partinius reikalus.
Beje, niekada nevažiavau į Maskvą slapčia – apie visus mano būsimus vizitus žinojo tiek Darbo partijos frakcijos kolegos, tiek amžinatilsį premjeras Algirdas Brazauskas.
Tiesa, labai dažnai tuo metu bendraudavau su partijos pirmininku ir telefonu. Ir manau, kad tų pokalbių turinį žinojome ne tik mes, – jis buvo girdimas ir kai kam kitiems.
VEIDAS: Jūsų ir dar trylikos “darbiečių” kelionė į V.Uspaskicho Maskvoje 2007 m. rugsėjį surengtą spaudos konferenciją, kurioje atvirai buvo dergiama Lietuva, virto skandalu. Dauguma politikų pasmerkė šį vizitą, įvardydami jus kaip išdavusią tėvynę. Ką šiandien manote apie šią kelionę?
L.G.: Nesuprantu, kodėl kilo tokia reakcija, iš tikrųjų nė vienas Lietuvos Seimo narys, buvęs Maskvoje, “Komsomolskaja pravda” biure, surengtoje V.Uspaskicho spaudos konferencijoje, nieko nekalbėjo.