VDA nuotr.

Dvejus metus Vilniaus dailės akademijos (VDA) prorektoriumi menui dirbantis Julijonas Urbonas – veikiausiai jauniausias prorektorius Lietuvoje. Trisdešimt penkerių metų menininkas ypač išgarsėjo 2010 m. sumodeliuotais „Eutanazijos kalneliais“, kuriuos pirmąkart pristačius vienoje Dublino galerijoje jo tinklalapį kasdien aplankydavo po 20 tūkst. smalsuolių.

Renata Baltrušaitytė

Elegantiškos ir malonios mirties galimybę siūlančiam meniniam projektui aptarti įvairiose pasaulio šalyse buvo skiriamos televizijos ir radijo laidos, kuriami dokumentiniai filmai ir ekspertų forumai. Nuo to laiko J.Urbono autoritetas meno pasaulyje sparčiai kopė aukštyn: šiandien jo idėjos mielai pasitinkamos prestižinėse šiuolaikinio meno galerijose ir festivaliuose.

Tačiau ar jaunam Klaipėdos menininkui būtų pavykę taip greitai pasiekti tarptautinių aukštumų, jei ne doktorantūros studijos Londono karališkajame meno koledže, jo idėjoms suteikusios autoritetingų meno ir mokslo ekspertų palaikymą? Todėl šiandien jau būsimus lietuvių menininkus ugdančio J.Urbono bandėme išklausti, kokios patirties įgijo studijuodamas užsienyje ir ką savo jėgomis bando keisti dirbdamas Lietuvoje. Ar po septynerių Lon­do­ne praleistų metų, grįžęs tėvynėn, nepatyrė pa­našaus jausmo į tą, kurį netrukus fiziškai galės iš­mė­ginti Lietuvos paviljono Milano trienalėje lankytojai – nesvarumo būklės, žemei staiga išnykus po kojomis.

– Kokios priežastys savo laiku lėmė jūsų pasirinkimą kopti į doktorantūros kalną Londone?

– Prieš dešimtmetį, kai atkeliavau į Londono karališkąjį meno koledžą studijuoti doktorantūrą, jau vien mikroklimatas, kurį radau ten, po studijų Lie­tuvoje atrodė kaip savotiška terapija. Nors išvykau ne dėl to. Ieškojau praktinių tyrimų erdvės temai „Gravitacinė estetika“, kurios čia tiesiog nebuvo.

Nežinantiems trumpai papasakosiu savo vaikystės istoriją, kurioje svarbų vaidmenį suvaidino Klai­pėdos atrakcionų parkas. Mano tėvas jam va­do­vavo ir mus su seseria vietoj vaikų darželio vesdavosi kartu į darbą. Būčiau galėjęs suptis tuose atrakcionuose ištisas valandas, bet greitai paaiškėjo, kad nuo jų mane pykina: suprakaituoju, apsivemiu, ir tiek to malonumo. Būtent kritinis atstumas – nuolatinis buvimas šalia to, kuo negali naudotis – lėmė, kad pradėjau domėtis atrakcionais ne kaip pasimėgavimo objektu, o kaip unikaliu reiškiniu. Tik pagalvokite: pavyzdžiui, JAV kiekvieną dieną atrakcionų parkuose lankosi milijonai žmonių. Daž­nai jie laukia eilėje po dvi tris valandas, kad galėtų pasivažinėti bent vieną minutę. Argi tai nėra unikalus reiškinys?

Gravitacija neišvengiamai vienaip ar kitaip tave veikia, įtraukdama į savo pasakojimą. Taigi suaugęs ir pats trejus metus vadovaudamas Klaipėdos atrakcionams pradėjau mąstyti, ar negalima būtų to poveikio išnaudoti subtiliau, nei elementariam vidurių supurtymui. Dairiausi analogijų kitose sferose, pradedant kosmonautų treniruotėmis, baigiant choreografijos pratybomis. O stojimo į doktorantūrą pokalbyje man pačiam netikėtai buvo suformuluota ir mane dominanti tema – gravitacinė estetika.

Betgi VDA galėjau parengti nebent rašytines to­kios temos tezes kaip meno kritikas ar menotyrininkas, nes individuali meninė praktika nebuvo įs­kaitoma kaip tyrimo medžiaga. O štai Londono ka­ra­liškasis meno koledžas garsėja meninio (t. y. me­nine praktika grįsto) tyrimo sampratos formavimu. Ir, žinoma, intelektinių bei techninių išteklių bazė ten visai kitokia.

Tarkim, dirbant su vėliau išgarsėjusiais „Euta­na­zijos kalneliais“ man prireikė specifinių fiziologijos žinių – tyrimų apie žmogaus organizmo reakcijas į ekstremalius pagreičius ir sunkio jėgą. Taip pat fiziko, galinčio paaiškinti dideliu greičiu krentančio va­gonėlio aerodinamiką. Ir vienos, ir kitos srities specialisto toli ieškoti nereikėjo –  radau juos šalia Karališkojo meno koledžo stovinčiame Imperijos koledže, kuriame knibždėte knibžda kone visų mokslo šakų ekspertų. Užteko nueiti ir prisipažinti, kad tau, „kaimynui“, reikia tokios pagalbos. Aiš­ku, būna arogantų, nenorinčių tavęs pripažinti, bet jų pasitaiko visur.

– Bet argi būtina, kad patarėjai dirbtų gretimame pastate? Juk kurdamas robotizuotas judančias platformas kvalifikuotų ekspertų radote ir Lietuvoje. Netgi gana netikėtame jos taške – Panevėžyje veikiančio Kauno technologijos universiteto Technologijų ir verslo fakulteto robotikos laboratorijoje.

– Apskritai tokio geranoriško ryšio su mokslininkais kaip Lietuvoje niekur kitur nesu patyręs. Už­ten­ka parodyti bent kruopelę entuziazmo ir pasiteirauti patarimo, kad gautum ne tik srautą tavo po­reikius gerokai viršijančios informacijos, bet ir bū­tum pavaišintas bei pavedžiotas po laboratorijas.

Visgi pačių ekspertų skaičius ir pasirinkimas čia mažesnis. Aktualus pavyzdys – kitų metų pradžioje Nacionalinėje dailės galerijoje planuojama paroda „Citynature“, siūlanti miesto gamtos temą apmąstyti įvairių šalių šiuolaikiniams menininkams. Jiems sudaroma galimybė kurį laiką pagyventi Ruperto rezidencijų centre Valakampiuose ir užmegzti ryšius su organizatorių iš anksto parinktais vietos mokslininkais. Tačiau projekto kuratoriams tenka gerokai pavargti, ieškant tinkamų ekspertų. Sakykime, vienas iš svečių ketina domėtis skruzdėmis, tačiau Lietuvoje nepavyko rasti tikro skruzdžių specialisto: yra mokslininkų, studijuojančių vabzdžius, bet nėra tokio, kuris būtų atsidėjęs vien skruzdėms. Pavyko rasti tik mokslininkę, tyrinėjančią vapsvas – jos kolegos entomologai teigė, kad ji geriausiai nusimano apie skruzdes. Tokia Lietuvos realybė – kadangi dėl ribotų finansinių išteklių nėra plačios mokslininkų pasiūlos, nėra ir specializacijų būtinybės.

– Grįžkime prie studijų atmosferos. Esate pasakojęs, kad Londono koledže šalia jūsų dirbo ateities sekso žaisliukus modeliuojanti mergina, kitas kolega domėjosi molekuline kulinarija ir jos panaudojimu menui… O Lietuvoje su savo gravitacinės estetikos tyrinėjimais veikiausiai jautėtės kaip keistuolis?

– Dar studijuodamas vizualinį dizainą VDA Klaipėdos fakultete pradėjau domėtis elektronika. Bet tuo metu neturint bazinių elektrotechnikos pagrindų buvo tiesiog neįmanoma gilintis į šią sritį. Tad jaučiausi pakankamai vienišas, nors žinojau, kad Vakaruose elektronika senokai naudojama kaip kūrybinė medžiaga menui ir dizainui. Teko prisiminti mokyklinius fizikos vadovėlius, vėliau siųstis specializuotą literatūrą, ieškoti aprašų sparčiai besiplečiančiame internete. Bet viską teko daryti pačiam – akademija mažai kuo galėjo pagelbėti. Ir netgi rasti profesionalių elektronikos ekspertų, sugebančių jiems žinomas tiesas perteikti suprantama kalba, reikėjo gerai paieškoti. Juk menininkui ir inžinieriui susikalbėti sudėtinga: neįsisavinus specifinio žodyno, pokalbis rizikuoja virsti nuobodžiu monologu.

Šiandien situacija yra pasikeitusi, nes per pastarąjį dešimtmetį atsirado daug vaikams ir šiaip „žaliems“ prieinamų konstrukcinių priemonių. Žaidimai su elementariomis elektronikos plokš­­tėmis tapo tokie pat įprasti, kaip statybos su lego kaladėlėmis. Per gerą pusdienį, paieškojęs ins­trukcijų internete, kiekvienas gali pasigaminti kaž­ką judančio, mirksinčio, interaktyvaus. Kons­truk­toriumi-mėgėju šiandien nesunku tapti ir neturint bazinių elektronikos žinių.

O štai VDA tik prieš porą metų įsirengė pirmąją elektronikos laboratoriją. Joje dirba elektronikos ekspertas – profesionalus inžinierius, bet vis dar trūksta tarpininkų, padedančių suprasti, kaip naudoti technologijas konkrečiam kūrybiniam sumanymui. Žinoma, atsiranda studentų, kurie vos įstoję jau demonstruoja tokius įgūdžius, kad dėstytojams belieka pasimokyti.

Atsiranda studentų, kurie vos įstoję jau demonstruoja tokius įgūdžius, kad dėstytojams belieka pasimokyti. Pažįstu nemažai žmonių, išvis nebaigusių aukštojo mokslo, tačiau pagal savo sukauptą informacijos kiekį puikiausiai galinčių dėstyti akademijoje.

Pažįstu nemažai žmonių, išvis nebaigusių aukštojo mokslo, tačiau pagal savo sukauptą informacijos kiekį puikiausiai galinčių dėstyti akademijoje.

– Visgi anksčiau VDA auditorijose būdavo juntama nemažai skirtumų tarp Nacionalinę M.K.Čiurlionio meno mokyklą, kitas meno mokyklas baigusiųjų ir visų likusių studentų. Ar situacija išliko nepakitusi?

– Pats į tai nesigilinau, bet kolegos liudija, kad skirtumų tebėra. Ne be reikalo VDA imasi bendradarbiavimo su Nacionaline M.K.Čiurlionio meno mo­kykla, skatindama ją baigiančius abiturientus rinktis studijas Lietuvoje, o ne vykti užsienin. Pa­vyz­džiui, organizuojamas kūrybinis konkursas, kurio nugalėtojus renka akademijos dėstytojai, o geriausių darbų autoriams suteikiami papildomi kreditai stojant į VDA. Praktiškai jiems, dar moksleiviams, čia garantuojama studijų vieta.

Bet žinau ir visai ne iš meno srities atėjusių įdomiai mąstančių žmonių, kurie greitai tapo žinomais konceptualiais menininkais. Tuo labiau, kad dabar ne visoms meno sritims būtini tradiciniai, tapyba ir akademiniu piešimu grįsti įgūdžiai. Galima būti fi­losofu ir mąstant kurti unikalų, paveikų meną. Kar­tais ir tradicinių katedrų atstovai staiga nutaria išmėginti savo jėgas kitame meno fronte – atideda šalin dažus, teptukus ir užsiima stroboskopinės švie­sos ir vėjo malūnėlių programavimu. Mirk­sin­čioje šviesoje besisukantis malūnėlis optiškai atrodo kaip nejudantis, o krentantys vandens lašai pa­kimba ore… Taigi visiems visos kūrybinės medžiagos atviros, jokių sienų tarp katedrų pačioje akademijoje nėra.

Jaunesni menininkai mėgsta užčiuopti „madas“, imtis to, kas tarsi kybo ore. Tik tie „kybančio gaudymai“ dažnai būna diletantiškai mėgėjiški.

Jaunesni menininkai mėgsta užčiuopti „madas“, imtis to, kas tarsi kybo ore. Tik tie „kybančio gaudymai“ dažnai būna diletantiškai mėgėjiški.

Bet ma­dų vaikymasis kartu yra ir skatintinas mėginimas megzti ryšius su dabartimi. Vienas kitas projektas, žiūrėk, pramuša sau dėmesio ir perspektyvos erdvę. Taip nutiko su postinterneto tyrinėjimais, virtusiais savarankiška menotyros kryptimi. Studentai domisi, kaip, pavyzdžiui, nakvynės vietas turistams siūlančių skelbimų portalų fotografijos veikia interjerų tendencijas įvairiose šalyse, kaip, atsižvelgiant į keliautojų lūkesčius, kinta pačių būsto fotografijų stilius ir pan.

Lietuvoje paruošiama daug IT specialistų, kurie il­gainiui siekia išsiveržti iš griežtų savo kasdienės veikl­os rėmų. Neretai jie pradeda žaisti su virtualios realybės projektais, prisideda prie kultūrinių in­dustrijų kūrimo. Bet, šiek tiek „paišdykavę“, ga­liau­siai grįžta į savąją, gerokai pelningesnę veiklos sritį.

– Kokias aktualiausias problemas šiandien įžvelgiate mūsų meno krypties studijose?

– Problema tapo „mašininis“, gyvo pokalbio su kandidatais vengiantis priėmimo į akademiją modelis. Interviu metu iš pateikiamų argumentų ir formuluočių greitai išryškėdavo motyvuoti, potencialūs kūrėjai. Tokių pokalbių metu neretai ir patys jaunuoliai susivokdavo, kad stoja ne ten. Bet dabar Lietuvoje bet kokia kandidatų ir dėstytojų akistata laikoma korupcijos terpe.

Antra vertus, diskutuojame, ar bereikia piešimo ar tapybos egzaminų studentams, kurie nesirengia tapti nei tapytojais, nei skulptoriais. Aš pats galėčiau būti pavyzdys. Turbūt nebereikia versti jaunų žmonių orientuotis tik į vieną mediją, į vieną terpę, kai prieš jį atsiveria visa jų įvairovė. Ne vien dažais, kaltukais ir gręžtukais šiandien kuriamas menas. Be elektronikos, jau gimsta ir įdomi sintetinės biologijos, arba organinio biomedžiagų sintezavimo, sritis – ji taip pat įtraukiama į kūrybos procesą. Lie­tuvos menininkų duetas Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda), taip pat filosofas Kristupas Sabolius jau domisi sintetine biologija.

Jūs traukote pečiais, bet dar palyginti neseniai mažai kas įsivaizdavo, kaip menams panaudoti informacines technologijas. Ir ne tik menams. Juk ir kompiuteriai buvo išrasti uždarose mokslinėse bei militaristinėse laboratorijose, dėl to ilgą laiką jų panaudojimas viešoms reikmėms buvo problema. Dabartiniai menininkai stengiasi, kad nesusiformuotų panašus atotrūkis su šiandieną laboratorijose plėtojamomis technologijomis.

Bet akademiniame gyvenime viskas sparčiai kin­ta. Tarkime, Londono karališkasis meno koledžas, kuriame studijavau doktorantūrą, dar pernai ke­lių nepriklausomų tarptautinių komisijų buvo pri­pažintas pasauline tokio profilio aukštąja mokykla Nr.1. Tačiau šįmet, sumenkus mokslo ir menų finansavimui Jungtinėje Karalystėje, iš jos jau beišeiną visi garsūs dėstytojai. Jie teigia, kad valdžia vis atkakliau pradėjo reikalauti skaičiukų, balų, ataskaitų – to paties, nuo ko kenčia menų akademijos Lietuvoje. Šitaip nebeliko laisvės meniniams eksperimentams arba ją tenka dangstyti su rinka susieta demagogija. Kone trečdalis garsiausių dėstytojų, tarp jų ir mano darbo vadovas, iš Ka­ra­liš­kojo koledžo jau pasitraukė. Dar skaudžiau po­kyčius jaučia įvairios mokyklos ir koledžai, veikiantys kaip Londono universiteto padaliniai. Nemažai jų apskritai tenka uždaryti.

Visgi reikia suprasti, kad mūsų akademijos ir Londono karališkojo meno koledžo bėdos – nesulyginami dalykai. Tarkim, garsus tapytojas Fran­cisas Baconas (1909–1992), atsidėkodamas koledžui už sudarytas sąlygas jame dėstyti ir turėti savo studiją, išeidamas dovanojo vieną savo tapybos darbelį. Prieš keletą metų jį pardavęs, koledžas už tą sumą pasistatė naują pastatą.

– Ką iš savosios Londono patirties stengiatės perteikti dirbdamas Vilniuje?

– Dar nedirbdamas prorektoriumi, bet dėstydamas doktorantams stengiausi supažindinti mūsų studentus su meninio tyrimo sampratomis ir specifika. Kitas dalykas – bandau diegti vakarietišką bendravimo mikroklimatą ir leisti studentams paskaitose kalbėti. Tiksliau pasakius – ne leisti, o versti. Lon­do­no koledže mums įprasto paskaitų formato „dės­­tytojas ir auditorija“ beveik nepatyriau, užsiėmi­mai labiau priminė laisvus pokalbius su dėstytojais.

Pastebėjau, kad lengviausia paskaitose prašnekinti dar kojų akademijoje neapšilusius pirmakursius. Nors didesnė pusė jų šnekų iš pradžių būna ab­surdas ir nesąmonės – net gėda klausantis už jau­­nus žmones. Bet, žiūrėk, palaipsniui absurdo pa­­sisakymuose mažėja, ir kartais pats stebiesi, kaip per tokį trumpą laiką žmonės sugeba pereiti prie ki­to žodyno ir retorikos stiliaus. Reikšdami mintis drau­giškoje, bet kartu kritiškoje bendraamžių ap­linkoje jie įgunda patys jausti savo nusišnekėjimus.

Visgi nebijojimas „susimauti“, suponuojantis eksperimentų laisvę, ugdymui labai svarbus. Prieš gerą dešimtmetį Šiuolaikinio meno centras Lie­tu­voje turėjo tokį įvaizdį, kad „neapšviestieji“ vengdavo į tą pastatą užeiti, žinodami, kad vis vien nieko nesupras. Aišku, nuo to laiko daug kas pasikeitė. Kad jaunimas pamatytų, jog „ne šventieji puodus lipdo“, jau porą metų kiekvieną mėnesį doktorantūros skyriaus pastate esančioje auditorijoje rengiame neformalius, visuomenei atvirus po­kalbius su tarptautiniu mastu pripažintais intelektualais, menininkais, architektais, dizaineriais. Pastaraisiais metais džiugiai stebiu, kaip jaunimas nebesivaržo bendrauti su atvykstančiais svečiais, nepaiso jų nuopelnų ir regalijų. Tai turbūt ir yra didžiausias pasikeitimas, lyginant su manąja karta. Didesnė kelionių ir pasaulio pažinimo patirtis leidžia jiems nebesijausti provincialais. Taip yra ne vien akademijose. Neseniai stoties rajone veikiančioje „Iki“ parduotuvėje savo akimis mačiau, kaip jauna kasininkė vokiečius aptarnavo pajuokaudama vokiškai, o už jų eilėje stovėjusius prancūzus – jau prancūziškai. Štai jums ir pardavėja.

– Dabar įtemptai rengiatės savo kūrinio pristatymui Milano trienalėje. Gal papasakotumėte apie tai plačiau?

– Taip jau nutiko, kad šioje trienalėje su kūriniu „Airtime“ („Oro laikas“) man buvo patikėta atstovauti Lietuvai. Pagal pirminį sumanymą mūsų šalies paviljonas, 70 kv. metrų ploto buvusios arklidės, turėtų būti tuščias, bet su kylančiomis grindimis. Iš pirmo žvilgsnio to, kad tai nėra įprastos grindys, net nepastebėtumėte. Įsivaizduokite: įeinate, tuščioje salėje dairotės kažkur paslėptų eksponatų ir staiga pradedate gaudyti orą, nes hidraulinis keltuvas, sumontuotas po grindimis, tuo metu iš lėto dirbo savo darbą ir, pakilęs į užprogramuotą aukštį, bloškė jus žemyn. Pakelti grindis bus galima į 0,5 m aukštį, bet paviljono darbo pradžioje pradėsime nuo mažesnio 20 cm aukščio, kad įvertintume lankytojų reakcijas į nesvarumo būklę. Jei viskas bus gerai ir numatytos dekseleracijos, arba stabdymo, priemonės veiks be priekaištų, palengva aukštį didinsime.

Taigi Milane bandau surežisuoti sinchronišką kolektyvinį (50–100 žmonių) kritimą, kuris taps prielaida unikaliai socialinei ir  psichologinei paviljono lankytojų dalyvių patirčiai. Meno požiūriu tai galima vadinti performatyvia architektūra, galima – gravitaciniu dizainu, o galima ir kinetine skulptūra. Skirtumas toks, kad tą skulptūrą jaučiate nuosavais viduriais.

– Rudenį ketinate svečiuotis CERN branduolinių mokslinių tyrimų laboratorijoje Šveicarijoje. Kokie šio vizito ciklai?

– Ruperto meno ir edukacijų centras buvo paskelbęs nacionalinį konkursą prie CERN veikiančiai menininkų rezidencijai, kurį man pavyko laimėti. Taigi turėsiu galimybę visą mėnesį ten gyvendamas bendrauti su mokslininkais. Mano tema, kuri sudomino rezidencijos organizatorius, yra dialogas tarp mikroskalės (šiuo atveju – kvantinės fizikos specialistų) ir makroskalės (manęs, kaip gravitacijos reiškinių tyrinėtojo). Tai – dviejų priešingų mastelių tyrinėjimai, tačiau egzistuoja teorija, kad juos suvienijus būtų įmanoma išspręsti visas fizikos mokslo problemas. Aišku, nesu fizikas, tad dialogo ieškočiau menine kalba. Man įdomu, kaip galėtų žmogus, kasdien jaučiantis gravitaciją, taigi gyvenantis makroskalėje, apčiuopti mikroskalėje vykstančius reiškinius. Todėl viena iš mano idėjų buvo sukonstruoti apčiuopiamus magnetinius laukus. Pradėjau „žaisti“ su feromagnetinėmis medžiagomis, reaguojančiomis į magnetinį lauką. Popu­lia­riausia iš tokių medžiagų – itin smulki plieno pu­dra, kurią galima maišyti į skystį (tarkim, alyvą) ir ištepti ja magnetais veikiamoje scenoje pasirodančius šokėjus. Arba suformuoti savotišką tešlą, kuri nuo elektromagnetinio lauko poveikio levituodama ore kaitaliotų savo formas, taip kartu su gyvais atlikėjais dalyvaudama šokio performanse.

– O kaip su darbų pristatymais Lietuvoje?

– Jau netrukus, rugsėjo 6-ąją, savo naujus kūrinius pristatysiu ir vilniečiams. „Vartų“ galerijoje bus galima susipažinti su „Cumspin“, arba orgazmo suktuko, maketu. Jis buvo sukurtas specialiai Barselonos šiuolaikinės kultūros centro parodai „Human +“, bandančiai nuspėti žmonijos ateitį, ir pusmetį joje eksponuotas. „Cumspin“ centrifuga skirta patirti ypatingam seksualiniam malonumui, kurį sukelia lytinio akto partnerius veikiančios gravitacinės jėgos. Dar projektuojant garsiuosius „Eutanazijos kalnelius“, kosmoso medicinos specialistai, su kuriais konsultavausi, juokavo, kad panašius kalnelius galima būtų sukonstruoti ne tik mirčiai, bet ir meilei. Mat pastebėta, kad deguonies stygius smegenyse leidžia patirti ypač stiprų orgazmą, kokio negali suteikti jokie žmonijai žinomi narkotikai. Todėl nemažai žmonių lytinio akto metu mėgina visaip smaugtis, o tai sudaro sąlygas nelaimėms įvykti. JAV dėl šios priežasties statistiškai kasdien miršta vienas žmogus. O štai „Cumspin“ konstrukcijos kapsulėse panašiu orgazmu būtų galima mėgautis be didesnės rizikos.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Nė trisdešimties nesulaukęs Paulius Ignatavičius  pristatė spektaklį „Dostojevskis vaikams“ Vilniaus mažajame teatre, o jo režisuotą spektaklį „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“  galima žiūrėti nacionaliniame dramos teatre.

Premjerai besirengiantis režisierius P.Ignatavičius velykinių laisvadienių prisipažįsta turėsiantis nedaug: „Šeimoms skirsime sekmadienį, o šeštadienį ir pirmadienį vyks repeticijos. Nieko baisaus – Tarptautinę teatro dieną taip pat pasitikome dirbdami, nes per likusią savaitę daug dalykų spektaklyje dar būtina atrasti“, – tvirtina dėl sutrumpėjusių švenčių pernelyg neišgyvenantis režisierius.

Iš fizikos – į teatrą

Paulius – Vilniaus jėzuitų gimnazijos auklėtinis, pagal mainų programą brandos atestatą (ne bet kokį, o su puikiais žinių įvertinimais) gavęs Vokietijoje. Kadangi besimokydamas paskutinėse klasėse rimtai susidomėjo teatru ir kinu, svečioje šalyje mėgino likti studijuoti vaidybos arba kino režisūros, tačiau po kelių sėkmingai išlaikytų stojamųjų turų jaunuoliui buvo patarta pirmiau sukaupti gyvenimiškos patirties. Grįžus į Lietuvą nešti dokumentus Muzikos ir teatro akademijon buvo per vėlu, todėl Vilniaus universitete Paulius pradėjo studijuoti fiziką. Bet po trijų dienų išgirdo, kad Rimas Tuminas skelbia papildomą priėmimą į savo renkamą režisūros kursą.
„Taigi fiziku buvau neilgai. Tada iš viso nemąsčiau apie tai, kad renkuosi profesiją visam gyvenimui. Nors tikslieji mokslai sekėsi lengvai, teatras teikia daugiau progų laisvai mąstyti, tyrinėti tokius vidinius žmogaus užkaborius, kurių šiaip gyvenime gal ir nepažintum. Tai įrankis suvokti save ir pasaulį. Fizika analizuoja, kaip ir kas realiame pasaulyje vyksta, o teatras mėgina atsakyti į klausimą „kodėl“. Tai egzistencinės prasmės klausimas“, – dėsto pašnekovas.

Asmenybė atsiskleidžia svajonėse

P.Ignatavičiaus kurso draugas Artūras Areima neslepia savo simpatijų vokiečių teatrui. Ko gero, Vokietijoje gyvenusiam Pauliui taip pat nepavyko išvengti tenykščių tradicijų įtakos. „Tiesą sakant, mokyklą baigiau ne didmiestyje, o kurortiniame Šventojo Blažiejaus miestelyje netoli sienos su Šveicarija ir Prancūzija. Kelis kartus lankėmės Štutgarto teatruose, tačiau artimesnio sąlyčio anuomet nebuvo. Tik studijų metais kelis kartus važiavom į Berlyną, susipažinome su Alberto Ostermaierio pastatymais, lankėmės „Schaubuhne“ ir „Deutsches Theater“. Tiesą sakant, tipiškame vokiečių teatre man per daug plakatiško, tribūniško socialumo ir per maža metafizinio lygmens. Tačiau žavi tai, kad jų aktorinei mokyklai nebūdinga patetika, aktoriai dirba aštriai, negailėdami savęs, kartais net būna sau žiauroki. O štai mes studijuodami Vilniuje pasigedome eksperimentų, galimybių klystant išbandyti save. Viskas būdavo orientuota į egzaminus, kuriuose privalai pateikti žiūrovišką rezultatą. Tačiau pradedančiajam kartais sveika kristi nosimi į purvą, nes savo kailiu patirtos pamokos įsimenamos geriausiai“, – svarsto P.Ignatavičius.
Didesnį įspūdį jam paliko lenkų teatro guru Krystianas Lupa: šio režisieriaus darbai, pasak Pauliaus, yra optimalus vokiečių režisūrinio ir rusų aktorinio teatro tradicijų viduriukas. Šis režisierius daug eksperimentuoja, stengiasi praplėsti aktorių žmogiškąsias ribas. P.Ignatavičiui pasirodė artimas ir K.Lupos požiūris, kad žmogų geriau apibūdina ne nuveikti, o neįveikti darbai. Kitaip sakant, asmenybė atsiskleidžia svajonėse. Režisierius turi būti improvizuojantis stebėtojas, sugebantis įvertinti scenoje gimstančius atradimus ir atitinkamai koreguoti savo išankstinę koncepciją. Tai būtina siekiant, kad spektaklis įgautų gyvybės. O režisūrinės ambicijos neretai tą gyvybę pražudo.

Aktorius, muzikantas, kompozitorius

Premjerą Paulius vertina ne kaip kūrybinio proceso pabaigą, o kaip dar vieną pradžią. Todėl prieš kiekvieną savo režisuoto spektaklio rodymą susitinka su aktoriais, po spektaklio išsako jiems savo pastabas ir tvirtina, kad tik taip įmanoma išlaikyti reginio kokybės kartelę, iškeltą į padorų lygį.
O kas nutinka režisierių neprižiūrimiems spektakliams? „Kaip aktorius iš patirties galiu pasakyti, kad nejučiomis pradedi ieškoti sau patogesnių variantų, išbandai linksmas improvizacijas, kurios ne visuomet pasiteisina. Juk aktoriai tą patį spektaklį jaučia skirtingai, todėl kartais po tokių vaidinimų trupėje netgi kyla tarpusavio konfliktų“, – neslepia pašnekovas.
P.Ignatavičius šiuo metu kaip aktorius pasirodo keturiuose vaidinimuose: savo režisuotame „Nuosprendis – metamorfozė“, kuriame vaidina Gregorą, A.Areimos spektaklyje „Julijus Cezaris“, kuriame pusę spektaklio groja elektrine gitara, o vėliau įsiveržia kaip valdžios ištroškęs Oktavijus, bei naujausiuose Oskaro Koršunovo pastatymuose „Išvarymas“ ir „Katedra“. Pirmajame vaidina aršųjį anglą Harį, po tiltu negailestingai suspardantį lietuvių emigrantą Beną, o antrajame – poetą Povilą iš gausios architekto Lauryno draugų kompanijos.
„Kol esu jaunas ir jaučiu malonumą tiek vaidindamas, tiek statydamas spektaklius, stengiuosi abu užsiėmimus suderinti. Pasaulyje daug stiprių režisierių, kurie karjerą teatre pradėjo būtent vaidindami. Aktoriaus patirtis padeda režisieriaus darbui, nes nebemeluoji sau. Kai noriu kažką protinga pasakyti kaip režisierius, pirmiausia pagalvoju, kaip tai priimčiau būdamas aktorius“, – sako Paulius.
Iš kur toks meistriškas gitaros valdymas – gal teko groti muzikos grupėje? Paulius juokiasi, kad grupę kartu su A.Areima jie dar tik ketina kurti, mat Artūras turi savo būgnus. O gitara P.Ignatavičius brązgino nuo aštuntos klasės. Pats kūrė ir tekstus savo dainoms. Muzika ir dabar jam itin svarbus spektaklių komponentas, atveriantis kitą reginio plotmę – antrąjį dugną. Spektaklyje „Nuosprendis – metamorfozė“ dirbo kartu su jauna kompozitore Elena Šataite (aktorės Agnės Šataitės seserimi), spektakliui „Dostojevskis vaikams“ muzikinę kompoziciją, padedamas Giedriaus Puskunigio, sudėliojo savomis jėgomis. Pats kompozitoriaus užduočių ėmėsi ir dabar repetuojamame „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“.

Kinematografinis montažas įkyrėjo

Ar ši austro Ewaldo Palmetshoferio pjesė išlaiko būdingiausias vokiško teatro tendencijas? „Konstruktyvumu – taip: siužetas laužomas atskirais epizodais, kurių veiksmo laikas šokinėja iš dabarties į praeitį. Dekonstrukcijos būdu iš pasakojamos istorijos sukuriamas kone detektyvas. Kita vertus, panašiais kinematografinio montažo triukais persunkta dauguma šiuolaikinės dramaturgijos. Todėl paslapčia jau ilgiuosi priešingos – epiniu pasakojimu pasižyminčios šiuolaikinės pjesės. Kinas šiandien jau tiek persmelkęs jaunimo sąmonę, kad net paprasčiausias istorijas perteikiame kaip prasminių jungčių stokojančių vaizdelių seką“, – neslepia režisierius.
Vienas P.Ignatavičiaus ateities projektų – su dramaturgu ir aktoriais pamėginti drauge kurti improvizacinę pjesę, nes šiandien rašantieji neretai pasilieka teatrinių procesų užribyje. Juk gerais dramaturgais neatsitiktinai tampa režisuojantys žmonės: Lietuvoje Marius Ivaškevičius, Vokietijoje – Falkas Richteris ar tas pats A.Ostermaieris.
„Lietuvių dramaturgijoje pirmenybė teikiama originaliam siužetui ar įmantriai formai, o mane labiau domina ribinės, ekstremalios situacijos, atskleidžiančios žmogaus sielą. Pasigendu esminių žmogaus gyvenimo įvykių vaizdavimo ir jo sukelto sielos virpesio“, – tvirtina Paulius.
Dirbdamas su E.Palmetshoferio kūriniu jaunasis režisierius stengiasi kaip įmanydamas švelninti atskirų epizodų skaidymą, rodyti daugiau ištisinio veiksmo. Pjesės pradžioje regime praktiškai išmirusią šeimą: brolis užmuštas, sesuo užmušta, tėvas nusišovęs, motinos taip pat nebėra tarp gyvųjų. Susitikę skaistykloje jie bando rekonstruoti praeities įvykius ir išsiaiškinti, kodėl taip įvyko, bet jiems nepavyksta, nes netgi žinodami padarinius pjesės veikėjai elgiasi po senovei, mieliau kaltindami kitus ir besistengdami išteisinti save.
„Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ – antroji šių metų Nacionalinio dramos teatro premjera (po „Lilijomo“), vaizduojanti skaistyklą. Tai daroma pasitelkus sodrų juodąjį humorą, netgi groteską. Iš tiesų žiūrovui bandoma įteigti, kad didžiausias pragaras yra išgyvenamas dar šiapus, tarp gyvų žmonių. O sunkiausiai pakeliama skaistykla yra gyvenimas šeimoje. „E.Palmetshoferio veikėjai kankinasi pasmerkti būti kartu, bet nieko nekeičia – dėl visuomenės požiūrio ar baimės galiausiai likti vienam. Bet gal tokiais atvejais vis dėlto būtų prasmingiau išsiskirti?“ – klausia P.Ignatavičius.

Tiesos saviapgaulė

Įdomu, koks šiandien Pauliaus santykis su katalikų tikėjimu, kurio tiesas buvo nuodugniai išstudijavęs dar jėzuitų gimnazijos laikais. „Bręstant konfliktas su religinėmis dogmomis padėjo sparčiau atrasti save, nes skaičiau daug knygų šia tema. Galiausiai pripažinau sau, kad tikiu Dievo buvimu, nes man apie jį byloja daug dalykų, bet netikiu jo žemiškuoju kultu. Apskritai nemėgstu dogmų ir nepasitikiu žmonėmis, skelbiančiais, jog atrado vienintelę tiesą. Antra vertus, netikiu ir organišku vakariečių įsiliejimu į tebemadingas Rytų religijas. Dažnai tai tebūna mėginimas užmiršti individualias bėdas, savos rūšies saviapgaulė. Pažinti svetimas kultūras yra smagu, bet vargu ar verta jose pernelyg ilgai apsistoti, išpažinti jas vienintelėmis teisingomis ar vertingesnėmis nei savoji. Juk svarbiausias dalykas yra tiesos ieškojimas. Tik ieškodamas, nepasitenkindamas turimais atsakymais gali tobulėti ir tapti geresnis. Ši tema, beje, minima ir mūsų rengiamoje premjeroje“, – pasakoja P.Ignatavičius.
Atsisveikindama sakau: „Truputį ironiška, kad buvęs fizikas pirmuoju savo pastatymu didžiausiame šalies dramos teatre paskelbs, jog gravitacija neegzistuoja.“ Paulius atsakydamas tik nuoširdžiai nusikvatoja.