Lietuvos valstybės finansų atsigavimą po krizės sunkina paskolos, kurias Andriaus Kubiliaus Vyriausybė turi imti tam, kad grąžintų ekonomikos klestėjimo laikais Algirdo Brazausko Vyriausybės prisiimtas skolas.

Gegužės mėnesio pirmoje pusėje Lietuvos valstybės finansų valdymo srityje nutiko neeilinis įvykis – buvo išpirka 1 mlrd. eurų vertės euroobligacijų emisija, tokiu būdu valstybės skolą sumažinant 3,45 mlrd. Lt.

Kol estai taupė, lietuviai skolinosi

Pasak Finansų ministerijos atstovų, tai lig šiol Lietuvos istorijoje didžiausia išpirkta valstybės skolos dalis. Kartu ji žymi ir tam tikrą Lietuvos skolinimosi lūžį: lig šiol trejus metus paeiliui skolintasi tiesiog einamiesiems valstybės poreikiams finansuoti, o dabar du trečdaliai naujų skolų imama tam, kad būtų padengtos ankstesnių Vyriausybių padarytos skolos. Paprasčiau tariant, dabartinė Vyriausybė, kuri nuolat kaltinama praskolinusi Lietuvą, pradeda grąžinti Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo Vyriausybių skolas.
Be abejonės, „Veido“ pateikiami valstybės skolos didėjimo skaičiai neginčijamai rodo, kad A.Kubiliaus Vyriausybės valdymo laikotarpiu skola išaugo tiesiog stulbinamai. Ir ne tik skaitmenine išraiška, bet, kas tokiais atvejais itin svarbu, santykiniu dydžiu: nuo maždaug 16 proc. BVP 2007–2008 m. iki 41 proc. BVP šiemet, tai yra daugiau nei du su puse karto. Tačiau reikia atsižvelgti, kad dabartinė Vyriausybė skolinosi finansinės krizės ir ekonomikos nuosmukio laikais. Ir kad didysis šuolis, kai santykinis valstybės skolos dydis padvigubėjo, įvyko pirmaisiais krizės metais, kada skolintais pinigais teko finansuoti G.Kirkilo Vyriausybės artėjant Seimo rinkimams prisiimtus įsipareigojimus.
Vis dėlto A.Brazausko ir G.Kirkilo Vyriausybės sugebėjo prisidaryti daugiau nei 5 mlrd. Lt skolos 2004–2008 m., kai ekonomika kasmet smarkiai augo ir galimybės turėti perteklinį, o ne deficitinį biudžetą buvo itin palankios. Būtent tuo metu mūsų kaimynai estai ir sukaupė savo garsųjį Rezervo fondą, kurį turėdami visus ketverius krizės metus galėjo gyventi nelįsdami į skolas ir šiuo metu yra mažiausiai prasiskolinusi šalis visoje Europos Sąjungoje.
Tokį ankstesnių Vyriausybių išlaidų gyvenimo būdą iš dalies galima suprasti: juk Lietuva jau 22 metus gyvena skolon. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, kai pirma buvo skolinamasi iš Tarptautinio valiutos fondo, nes jaunai valstybei niekas kitas nenorėjo skolinti, vėliau, susitvarkiusi ekonomiką ir tvirčiau atsistojusi ant kojų, Lietuva ėmė skolintis tarptautinėse rinkose. Po milijardą, pusantro, retkarčiais po du. Visą tą laiką santykinis BVP skolos dydis buvo nedidelis ir nė iš tolo nepanėšėjo į tikrai prasiskolinusių valstybių skolos dydį, tad nebuvo didelių sunkumų reguliariai padengti senas skolas naujomis skolomis, juoba kad ekonomikai vis augant ir tvirtėjant stiprėjo ir Lietuvos tarptautinė reputacija, o kartu su ja mažėjo palūkanų, kurias reikėdavo mokėti už naujas skolas, dydis.
Valstybės skolos augimo dinamika puikiai rodo, kad pristabdyti šį ydingą įprotį gyventi skolon trumpam pavyko tik Tarptautiniam valiutos fondui 2000–2003 m., kai dėl krizės Lietuvai teko pasirašyti įsipareigojimus kaip galima griežčiau sutvarkyti valstybės finansų valdymą. Beje, tą 2000-ųjų susitarimą su TVF taip pat parengė A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė. Tačiau vos tik ekonomika po kelerių metų susitvarkė, vėl buvo užkurta skolinimosi mašina.

Socdemų atmintis trumpa

Šiuos faktus turėtų puikiai žinoti tuometis finansų, vėliau – susisiekimo ministras, dabartinis Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, kuris tiek pats, tiek savo kolegos ekspremjero G.Kirkilo lūpomis nuolat kritikuoja šią Vyriausybę už nuolat didinamą valstybės skolą.
„Vyriausybės vadovas bando įtikinti, kad viešųjų finansų krizė suvaldyta. Tačiau noriu priminti, kad tai padaryta ne uždirbtomis lėšomis, bet skolintomis, o tai reiškia, kad išaugusi skola slėgs mokesčių mokėtojų pečius dar ilgą laiką. Konservatoriai ir liberalai per trejus metus išaugino valstybės skolą beveik 25 mlrd. Lt (šiuo metu ji siekia beveik 45 mlrd. Lt), o pinigų suma šios skolos palūkanoms per tą patį laikotarpį padidėjo beveik tris kartus“, – prieš mėnesį teigė A.Butkevičius, kritikuodamas Ministrų kabineto metinę ataskaitą Seimui.
Toks pareiškimas skamba ne tik keistai, bet ir veidmainiškai. Viena, per pastaruosius trejus metus palūkanos, už kurias Lietuva skolinasi euro rinkoje, sumažėjo dvigubai – nuo 9 proc. 2009-aisiais, iki keturių su trupučiu procento 2012-ųjų balandžio pabaigoje, kai Vyriausybė pasiskolino 1,5 mlrd. Lt.
Antra, kaip jau minėta, didžioji 2009 metų skola susidarė daugiausia todėl, kad reikėjo finansuoti Ministrų kabineto, kurio ilgametis narys buvo pats A.Butkevičius, įsipareigojimus. Trečia, artimiausius ketverius metus, arba visą Seimo kadenciją, kurios metu socialdemokratai mano būsiantys valdžioje, o jų lyderis neslepia ambicijų patekti į Vyriausybės vadovo vietą, Lietuvai teks atidavinėti socialdemokratų padarytas skolas.
Iš viso 2013–2016 m. valstybė turės grąžinti 22,5 mlrd. Lt skolų, iš jų 12,5 mlrd. Lt sudarys 2003–2006 m. A.Brazausko Vyriausybės padarytos skolos. Likusi 9,99 mlrd. Lt dydžio suma – toji pati 2009-ųjų skola, už kurią irgi atsakingi socialdemokratai, nors ir labai nenori to prisiminti. Ypač kai valstybės finansai jau sutvarkyti.

Finansų ministrės Ingridos Šimonytės komentaras

Nuvilia nepamatuotas populizmas, kurį pasitaiko skleisti ir socialdemokratų lyderiui, buvusiam finansų ministrui, ekonomikos mokslų daktarui Algirdui Butkevičiui, teigiančiam, kad „šie metai yra rekordiniai skolinimosi mastais, visi pinigai panaudojami senesnėms skoloms grąžinti ir didėjančioms biudžeto skylėms lopyti“. Taip pat teigiama, kad „be atokvėpio skolinantis užsienyje ir vidaus rinkoje valstybės skolos problemos nusikratoma ir ji paliekama būsimai Vyriausybei“.
Pirmiausia rekordiniai skolinimosi mastais buvo 2009-ieji, kai dėl pasaulinės finansų krizės išryškėjus struktūrinėms Lietuvos viešųjų finansų problemoms deficitas pasiekė 9,4 proc. BVP. Keisčiausia, kad tuo metu, kai 2009 m. Vyriausybė, pildama vandenį ant opozicijos malūno, visomis išgalėmis mažino viešųjų finansų deficitą, siekdama kuo mažesnio skolos augimo, opozicija nuoširdžiai ir sutartinai siūlė, kaip mokė J.M.Keynesas, „skatinti ekonomiką ir vidaus vartojimą“ dar didesniu deficitu, visiškai neišgyvendama dėl dar spartesnio skolos augimo. O kai skolos augimas ėmė menkti ir stabilizuotis, pradėjo nepaliaudama dėl jo sriūbauti.
Lietuvos viešųjų finansų deficitas nuosekliai mažėja: nuo 9,4 proc. BVP 2009 m. pabaigoje iki 5,5 proc. BVP 2011 m. pabaigoje ir iki planuojamų 3 proc. BVP šįmet. Vadinasi, „biudžeto skylė“, priešingai, nei rašo ponas A.Butkevičius, kasmet mažėja, o ne didėja, ir ne tik santykinai (procentais BVP), bet ir absoliučiai (milijardais litų). Jeigu netikite Finansų ministerija ar Statistikos departamentu, kaip dabar madinga tarp kai kurių ekonomikos daktarų ir profesorių, pasitikrinkite Eurostate.
Mažėjant deficitui mažėja ir naujo skolinimosi apimtys: 2009 m. Lietuva skolinosi beveik 14 mlrd. Lt, 2011 m. skolinimosi poreikis buvo kiek daugiau nei 6 mlrd. Lt. Šiemet skolinimosi poreikis siekia apie 10 mlrd. Lt, o du trečdalius šios sumos sudarys ankstesnių skolų išpirkimas.
Skolintos lėšos naudojamos visoms valstybės teikiamoms viešosioms paslaugoms, įskaitant švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kitas sritis. Tarp šių išlaidų – ir pensijos, ir atlyginimai mokytojams, policininkams, gydytojams, bibliotekininkams. Turbūt jau nebereikia priminti, kad apie 70 proc. viešųjų išlaidų tenka socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai ir švietimui. Būtų daug nuoširdžiau, jeigu raudų apie „praskolintą Lietuvą“ autoriai pasakytų, kurią konkrečiai iš šių sričių jų Vyriausybė yra pasirengusi finansuoti mažiau, kad skola nedidėtų.

Valstybės skolos grąžinimo grafikas (mlrd. Lt)

Metai    Skola    Palūkanos    Iš viso
2012    5,938    2,279    8,217 (2002 ir 2006 m. 1 mlrd. eurų euroobligacijos)
2013    4,816    2,130    6,946 (2003 ir 2004 m. 1 mlrd. eurų euroobligacijos)
2014    1,9    1,898    3,798 (2009 m. 500 mln. eurų euroobligacijos)
2015    4,612    1,588    6,2 (2009 m. 1,5 mlrd. JAV dol. euroobligacijos)
2016    4,13    1,421    5,55 (2005 ir 2006 m. 1 mlrd. eurų euroobligacijos)
2017    2,476    1,264    3,74 (2010 m. 750 mln. JAV dol. euroobligacijos)
2018    2,513    1,141    3,654 (2007 m. 600 mln. eurų euroobligacijos)
2019    0,264    1,021    1,285
2020    5,49    0,818    6,317 (2010 m. 2 mlrd. JAV dol. euroobligacijos)

Valstybės skolos didėjimas 1995–2012 m.

Metai    Suma (mlrd. Lt)    Proc. BVP    Valdymo išlaidos (mln. Lt)
1995    3,088    11,9
1996    4,666    14,3
1997    6,222    15,6
1998    7,436    16,6
1999    9,963    22,8
2000    10,842    23,7    869
2001    11,221    23,1    978
2002    11,620    22,3    975
2003    12,039    21,1    820
2004    12,155    19,3    657
2005    13,276    18,3    566
2006    14,939    17,9    569
2007    16,698    16,8    710
2008    17,375    15,5    781
2009    27,106    29,4    961
2010    36,113    38    1530
2011    40,800    38,6*    1848
2012    44,700    41*    2154*

* Prognozuojama

Šaltinis: „Veidas“, Finansų ministerija

Šiemet pasaulio šalys turės ne tik refinansuoti didžiulės vertės skolas, bet ir susitaikyti su tuo, kad skolintis teks dar brangiau nei pernai.

2012-aisiais daugelio skolose skendinčių valstybių laukia didelės dalies šių skolų grąžinimo terminas. Daugeliui jis sueis jau kovo mėnesį. Tačiau valstybės, be jokios abejonės, šių pinigų negrąžins, o savo skolas bandys refinansuoti, kitaip tariant, persiskolinti iš naujo. Suma, kurios prireiks visoms pasaulio valstybėms kartu sudėjus, siekia 7,6 trln. JAV dolerių. O jeigu įvertinsime dar ir už skolas mokėtinas palūkanas, tai bendrai didžiosioms pasaulio šalims reikės refinansuoti daugiau nei aštuonis trilijonus dolerių vertės siekiančias skolas.
Daugiausiai skolų tarp didžiųjų pasaulio šalių šiais metais turės grąžinti arba refinansuoti Japonija – tris trilijonus dolerių.
Iš esmės tai beveik pusė viso pasaulio šalių šiemet grąžinamos skolos, tad šie metai Japonijai bus ypač nelengvi. Iš viso, kaip perspėja buvęs šalies finansų ministras Hirohisa Fujii, Japonijos valstybės skola siekia 220 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Be to, Japonija per dvejus metus pasiskolino daugiau pinigų, nei surenka mokesčių. Tiesa, Japonija nuo didžiųjų Europos skolininkių skiriasi tuo, kad daugiausiai skolinasi ne iš tarptautinių rinkų, o iš savų, tai yra Japonijos koorporacijų ir verslininkų.
Antroje vietoje atsidūrė Amerika, kuri šiais metais turės grąžinti arba refinansuoti 2,8 trln. dolerių vertės savo skolas. Iš viso Amerikos viešosios skolos limitas sudaro 15,19 trln., o skolos dalis, tenkanti vienam Amerikos gyventojui, jau siekia 48,2 tūkst. dolerių. Be to, šalis į skolas klimpsta itin sparčiai: nuo prezidento Baracko Obamos kadencijos pradžios, kai valstybės skola siekė 10,6 trln. dolerių, ji padidėjo 41,5 proc., o vien pernai net tris kartus buvo padidintas JAV skolos limitas.
Priminsime, kad rugpjūčio pradžioje likus vos kelioms valandoms iki paskelbimo apie nemokumą, Amerikos Kongresas ir prezidento administracija susitarė trimis etapais padidinti šalies skolos limitą 2,1 trln. dolerių. Rugpjūtį Amerikos Kongresas šalies skolos limitą padidino 400 mlrd., rugsėjį – 500 mlrd. dolerių suma. Na, o pačioje gruodžio pabaigoje Amerikos iždo departamentas Kongreso paprašė dar kartą, 1,2 trln. dolerių, padidinti šalies skolos limitą, o į tai reaguodama tarptautinė reitingų agentūra „Fitch“ metų pabaigoje įspėjo JAV, kad susikaupusi skolų našta kelia grėsmę aukščiausiam – AAA šalies reitingui.

Euro zona grąžins beveik trilijoną eurų

Euro zonos valstybėms šiemet irgi teks grąžinti nemenką sumelę – beveik trilijoną eurų, tiksliau – 837 milijardus. „Tai didžiuliai skaičiai. Ypač dėl to, kad daugelis valstybių turi deficitinį biudžetą, skolos didėja, ši suma bus didžiulė problema“, – sako Elwinas de Grootas, „Rabobank“ ekonomistas iš Nyderlandų.
Daugiausiai skolų šiemet teks grąžinti krizės epicentre atsidūrusiai Italijai, iš kurios šiemet kreditoriai laukia 193 mlrd. eurų, taip pat įspūdingai prasiskolinusioms Prancūzijai ir Vokietijai.
Didžiulės skolos šiemet spaudžia ir mažesnes valstybes. Nors jų sumos pasaulio mastu nėra tokios įspūdingos, bet šaliai jos dažnai yra labai didelė našta. Pavyzdžiui, Nyderlandams ir Graikijai teks grąžinti po 30 mlrd., Belgijai – 24 mlrd. eurų.
Kebli padėtis susiklosčiusi ne tik euro zonoje, bet ir euro dar neįsivedusiose valstybėse. Štai Lietuvai šiemet teks refinansuoti 1 mlrd. eurų (3,45 mlrd. Lt) vertės euroobligacijų: gegužės 10 d. teks išpirkti 400 mln. eurų nominalios vertės 2002 m. išleistą ir 2006 m. dar 600 mln. eurų papildytą euroobligacijų emisiją. Tačiau šiam reikalui iš pernykščio biudžeto esame atsidėję tik 1,7 mlrd. Lt – pusę reikalingos sumos. Ką jau kalbėti apie tai, kad, be skolų refinansavimo, yra ir kitų reikmių, kurioms šiemet mūsų šaliai iš viso teks skolintis 10,3 mlrd. Lt.
Ne mažiau keblu ir mūsų kaimynei Latvijai, kuri šiemet turės pradėti grąžinti jai suteiktą TVF paskolą. 2012 m. tam ji privalės skirti 241 mln. latų (345 mln. eurų), o tai grėsminga suma.

Skolos smarkiai brangsta

Atsiradus tokiam pinigų poreikiui, o vertybinių popierių rizikingumui didėjant, skolinimasis šiemet neabejotinai bus ne tik intensyvesnis, bet ir gerokai brangesnis nei pernai. Tą liudija jau dabar lyg ant mielių kylančios obligacijų išpirkimo kainos.
Skaičiuojama, kad Didžiajam septynetui (G-7), kurį sudaro JAV, Japonija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Kanada, skolinimosi išlaidos šiemet gali padidėti net 39 proc., o vidutinė palūkanų norma, kurią teks mokėti už obligacijų išpirkimą, rinkose – tiek pasaulio, tiek Europos – greičiausiai bus didesnė nei 10 proc.
Tiesa, Lietuvos finansų ministerija kaip visuomet nusiteikusi optimistiškai ir žada, kad mokėsime „nedideles“, 6–7 proc. sieksiančias palūkanas. Finansų ministerijos Valstybės iždo departamento direktoriaus pavaduotojas Gediminas Norkūnas aiškina, kad tai tikėtinas palūkanų vidurkis, bet skolinamasi bus ne vienu kartu. „Dalies pinigų reikės gegužę, kitos – rudenį, tad neracionalu iš anksto skolintis pinigus, kurių dar nereikia“, – aiškina ministerijos atstovas.
Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad Lietuva gyvena ne kokiame atskirame skolinimosi pasaulyje, – ji skolinasi iš tų pačių kreditorių kaip ir kitos valstybės. Tad nors Lietuva, kaip ne itin prasiskolinusi valstybė, gali tikėtis mažesnių palūkanų nei Italija ar Graikija, finansų rinka yra ta pati, ir jei skolinimasis brangs, tai brangs visoms valstybėms.
Savo kailiu šiemet tai pajuto jau ne viena euro zonos valstybė. Sausį eurą įsivedusios šalys iš viso turėjo grąžinti arba refinansuoti beveik 90 mlrd. eurų ir platino įvairios trukmės obligacijas (nuo 3 mėnesių iki 10 metų), už kurias mokėjo iki 8 proc. palūkanų. Tiesa, Vokietijai pavyko skolintis už mažiau nei 2 proc. palūkanas, tačiau Italijai teko mokėti daugiau nei 7 proc., o Graikijai – net per 20 proc.
Ne ką lengviau 2012-uosius pasitiko naujos krizės ištikta Vengrija. Pirmosiomis sausio dienomis investuotojai pirkdami Vengrijos skolos vertybinius popierius pareikalavo net 9,96 proc. palūkanų, o tai didžiausia vidutinė palūkanų norma nuo pat 2009 m. balandžio.

Skolintis nebus paprasta

Dar vienas svarbus klausimas, ar, nepaisant palūkanų kainos, vyriausybėms skolintis šiemet apskritai pavyks.
Pastaruoju metu investuotojai nuolat skundžiasi rinkose tvyrančiu netikrumu dėl ateities, juolab kad reitingų agentūros vis grasina peržiūrėti valstybių ilgalaikio skolinimosi reitingus. „Pinigų pasiūla gali trūkčioti. Juolab kad metų viduryje pajusime didžiausią pasaulinės ekonomikos sulėtėjimo daromą įtaką“, – niūriai prognozuoja Glazgo agentūros „Ignis Asset Management“ analitikas Stuartas Thomsonas.
Tokius jo žodžius puikiai iliustruoja praėjusios savaitės Prancūzijos pavyzdys. Šalis už 3,29 proc. palūkanas pasiskolino 7,96 mlrd. eurų, tačiau Prancūzijos obligacijų paklausa buvo rekordiškai maža – pasiūlą ji viršijo tik 1,64 karto, nors pernai viršydavo iki keturių kartų. Vokietijos vyriausybės obligacijų, praėjusią savaitę išplatintų už 4,06 mlrd. eurų, paklausa pasiūlą viršijo irgi vos 1,3 karto.
Užtat JAV vertybinių popierių paklausa kol kas negali skųstis. Remiantis JAV federalinio rezervų banko duomenimis, gruodį užsienio šalių centriniai bankai pardavė savo turėtų Amerikos valstybinių obligacijų už rekordinę 69 mlrd. dolerių sumą. Tačiau žadama, kad netrukus toji paklausa sumenks. „Nors kai kurie pirkėjai iki šiol vis dar palaiko paklausą, obligacijų pajamingumas sparčiai krinta. Jau dabar JAV vertybinių popierių pajamingumas nusirito iki užsienio centriniams bankams nepriimtino lygio, tad paklausa ims mažėti“, – apibendrina „RBS Securities“ strategas Johnas Briggsas.
Jo nuomone, ne tik JAV, bet ir Kanados, Japonijos, Europos šalių vyriausybėms skolintis šiemet bus kaip niekada sudėtinga. „Ir ne tik todėl, kad teks mokėti dideles palūkanas, bet ir dėl to, kad apskritai bus sunku rasti obligacijų pirkėjų“, – apibendrina analitikas.

Šiemet grąžintinos arba refinansuotinos skolos

Šalis    2012 m. išperkamų skolos vertybinių popierių vertė (mlrd. eurų)

Italija    193
Didžioji Britanija    165
Vokietija    157
Prancūzija    100
Ispanija    46
Graikija    30
Olandija    30
Belgija    24
Šaltinis: HSBC

Bendras euro zonos skolų grąžinimo grafikas
Mėnuo    Grąžintina suma (mlrd. eurų)

Sausis    86,7
Vasaris    75,3
Kovas    81,2
Balandis    79,2
Gegužė    74
Birželis    79,6
Liepa    79
Rugpjūtis    31,4
Rugsėjis    76,5
Spalis    70,1
Lapkritis    68,8
Gruodis    35,3
Šaltinis: „Bloomberg“

BFL

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė 2012 m. „Sodros“ biudžeto įstatymą. Jame įtvirtinama nuostata nuo kitų metų pradžios grąžinti sumažintas senatvės ir neįgalumo pensijas į ikikrizinį laikotarpį, taip pat numatoma, kad bus sumažinti pervedimai į pensijų fondus.

„Pensijos Lietuvoje ir taip mažiausios Europoje. Negalima taupyti vargingiausiai gyvenančių žmonių sąskaita ir dar labiau juos skurdinti. Palaikau sprendimą grąžinti pensijas į ikikrizinį laikotarpį“, – sakė D.Grybauskaitė.

Pagal patvirtintą 2012 m. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, pensijoms bus skiriama daugiau kaip 8 mlrd. 201 mln. litų (6,9 proc. daugiau nei 2011 m.). Vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, padidės beveik 9 procentais. Socialinei apsaugai kitais metais numatyta išleisti du penktadalius visų valdžios išlaidų (14,5 mlrd. litų), savo tinklapyje skelbia Finansų ministerija.

Tačiau „Sodros“ įmokų kitąmet ketinama surinkti gerokai mažiau – 10,9 mlrd. litų.

Pensijoms kitais metais ketinama išleisti puse milijardo litų daugiau, nei šįmet – 8,2 mlrd. litų, numatoma biudžete.

Premjeras Andrius Kubilius sako, kad pensijas sumažinęs įstatymas nustos galioti 2012 metų pradžioje – tuomet pensijos ir kitos socialinės išmokos vėl grįš į iki 2009 metais buvusį lygį.

“Dabar galiojantis įstatymas, kuris numato pensijų sumažinimą, galioja iki 2012 metų ir dar niekas nepasakė, kad norėtų jį pratęsti, taigi 2012 metų sausio 1 dieną toks sumažinimas nustos galioti, tai reiškia grįš anksčiau mokėtų pensijų dydžiai”, – antradienį interviu Lietuvos radijui sakė A.Kubilius.

Jis priminė, kad pernai liepą Vyriausybė patvirtino sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos koncepciją ir pagal ją bus parengtas įstatymo projektas.

“Visiškai akivaizdu, kad numatant tokias išlaidas, mes turėsime ir toliau skirti ypatingą dėmesį šalies finansų stabilumui – neleisti didėti deficitui ir valstybės skolai”, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.

Prieš savaitę šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė siūlysianti jau kitąmet grąžinti pensijas į prieškrizinį lygį.

Vyriausybė anksčiau žadėjo iki šių metų spalio pateikti Seimui įstatymų pataisas dėl sumažintų pensijų kompensavimo.

2009-ųjų pabaigoje Seimas nusprendė, kad dėl krizės sumažintos pensijos ir kitos socialinės išmokos bus mokamos iki 2012-ųjų pradžios. Seimas jau atmetė visus siūlymus pensijas į 2009 metų lygį grąžinti anksčiau.

Seime pernai rudenį svarstant, ar pensijas vėl grąžinti į buvusį lygį jau 2011 metais, Vyriausybė teigė, kad tam biudžete papildomai reikėtų 600 mln. litų.

Teigiama, kad pensijų didinimas padidintų fiskalinį deficitą iki daugiau kaip 5,8 proc. bendrojo vidaus produkto ir taip pažeistų Europos Sąjungos rekomendacijas Lietuvai iki 2012 metų sumažinti fiskalinį deficitą iki 3 procentų.

Dėl Lietuvos žydų istorijos vertinimo nerimą ima kelti griežtėjantis abiejų pusių tonas, teigia britų savaitraštis “The Economist”.

Naujame leidinio numeryje paskelbtame rašinyje atkreipiamas dėmesys, kad nemažai istorinių įvykių lietuvių ir žydų yra vertinami skirtingai. Kaip pavyzdys pateikiama 1941 metų Birželio sukilimą organizavusio antisovietinio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veikla.

Anot “The Economist”, ši organizacija daugeliui lietuvių buvo “narsus valstybingumo žybsnis” prieš 50 metų okupaciją, tačiau “mirties pranašas” žydams ir lenkams, nes žydų pogromai Lietuvoje prasidėjo anksti.

“Nuo 1991 metų visų suinteresuotų šalių mokslininkai narpliojo žudynių detales, skrupulingai lygindami šaltinius ir aiškindamiesi šių įvykių persipynusių priežasčių niuansus, tokius kaip prietarai, kurstymas iš išorės, kerštas arba bailumas”, – pastebi “The Economist”.

Tačiau, anot straipsnio autoriaus, kai kuriems kritikams atrodo, kad istorijos įvertinimas vyksta per lėtai. Jie kritikuoja, esą Lietuvoje nepakankamai rūpinamasi žydams svarbiomis vietomis, vilkinama restitucija ir persekiojami holokaustą išgyvenę žmonės dėl tariamų žydų partizanų žiaurumų, be to, pastebimas “ultranacionalistinis požiūris į istoriją, kuris sumenkina holokaustą”.

“The Economist” primena, kad šią savaitę Londone vykusioje Lietuvos ambasados organizuotoje konferencijoje apie Lietuvos žydų istoriją įvyko viešas protestas ir aštrus apsižodžiavimas – kritikai paskelbė laišką, smerkiantį Lietuvos Vyriausybę bei tarptautines pastangas dėl nacių ir sovietų nusikaltimų vertinimo panašiu pagrindu.

“Kaltinimus energingai atmetė istorikai ir kiti konferencijos dalyviai, tarp jų – ir holokaustą išgyvenusi mažos Lietuvos žydų bendruomenės veikėja Irena Veisaitė. Ji atsidūrė neįprastoje padėtyje – buvo išplūsta kampanijos prieš antisemitizmą dalyvio, Britanijoje gimusio filmų kūrėjo ir akademiko Danny Ben-Moshe”, – rašo “The Economist”.

“Ponia Veisaitė ir jos bendražygiai smerkia LAF aukštinimą. Lietuvos valdžios veiksmuose jie įžvelgia daugiau nerangumo negu pagiežos. Tačiau didžiausią nerimą jiems kelia griežtėjantis abiejų pusių tonas. Kai kuriems lietuviams atrodo, kad per uolūs žydai kritikai suteikia per mažai erdvės susitaikymui”, – teigia britų savaitraštis.

“Esame suspausti tarp dviejų Talibanų”, – sakė Jidiš instituto profesorius Šarūnas Liekis.

Anot “The Economist”, dar platesnis klausimas yra pastangos keisti Europos požiūrį į istoriją.

“2008 metų Prahos deklaracija, kurią parėmė tokie šviesuliai kaip Vaclavas Havelas, pareikalavo Niurnbergo pobūdžio komunistinio laikotarpio nusikaltimų aukų ir vykdytojų įvertinimo. Prie teksto rengimo prisidėjęs švedų politikas Goranas Lindbladas sako, kad tikslas nebuvo sumenkinti holokausto, bet pakelti į kitą lygį sovietų nusikaltimus. Tai sulaukė paramos iš tokių struktūrų kaip Europos Parlamentas. Bet tai papiktino kai kuriuos, jei ne visus, žydų aktyvistus, kairiuosius politikus (daugiausia iš Vakarų Europos) ir, neišvengiamai, Rusiją”, – rašo britų savaitraštis ketvirtadienio numeryje.

Vyriausybė planuoja, kad 2011 metais savininkams grąžintos žemės Vilniaus krašte dalis padidės nuo 84 iki 91 proc.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinis direktorius Kazys Maksvytis, antradienį Vyriausybės pasitarime pristatęs siūlymus, kaip paspartinti žemės grąžinimą Vilniaus krašte, žurnalistams sakė, kad šiems planams įgyvendinti svarbiausia yra tinkamas finansavimas, kuris kitąmet bus užtikrintas.

2011 metais visam žemės grąžinimo procesui numatyta skirti 25 mln. litų.

“2011 metų biudžete lėšos yra numatytos ir mes tą garantiją, kuri iš dalies ir nuo Vyriausybės, ir nuo Seimo priklauso, galiu sakyti, kad turime. Finansavimo klausimas jeigu išsprendžiamas, lieka kiti dalykai, kurie yra mažiau svarbūs”, – po Vyriausybės pasitarimo dėstė K.Maksvytis.

Jo teigimu, kitąmet grąžintos žemės dalis Vilniaus krašte turėtų išaugti septyniais procentais.

“Galbūt ir optimistiškas matymas, bet mes matome, kad kitais metais galime pasiekti nuo 84 iki 91 proc., o dar per kitus metus iki 98-99 proc.”, – aiškino jis.

Pasak K.Maksvyčio, per ateinančius metu žemė Vilniaus krašte būtų grąžinama čia ją turėjusiems savininkams, o per 2012 metus – ją atsikeliantiems kitų Vilniaus rajono vietų arba iš tolimesnių šalies vietų.

Jo tikinimu, iki 2013 visoje Lietuvoje turėtų likti negrąžinta tik ta žemė, kurios grąžinimas nuo valstybės nebepriklauso – dėl kurios bylinėjamasi, kurios savininkai patys aktyviai nedalyvauja ją atsiimant.