Kinas yra viena greičiausiai evoliucionuojančių ir besikeičiančių meno formų. Vis dėlto pokyčiai vyksta ne tik kino kalboje, bet ir jėgų pasiskirstyme pasaulinėje rinkoje.

Vaiva Sapetkaitė

Ulrichas Gregoras –  kino istorikas ir kritikas. Tris dešimtmečius vadovavo Berlyno kino festivalyje vykstančiam tarptautiniam jaunojo kino forumui, skirtam nepriklausomiems, eksperimentiniams filmams. Kartu su žmona Erika Berlyne įkūrė nepriklausomą kino teatrą „Arsenal“.

U.Gregoras tebelaiko pirštą ant pasaulinės kino pramonės pulso: jis kasmet dalyvauja svarbiausiuose kino festivaliuose ir peržiūri bent pusę tūkstančio filmų (anksčiau peržiūrėdavo ir tūkstantį). Šis daugiau nei šešiasdešimt metų į kiną besigilinantis specialistas su „Veidu“ kalbasi apie įtakingiausias kino asmenybes, iššūkius europiniam kinui ir kylantį Azijos regioną.

VEIDAS: Kokius pagrindinius įvykius, nutikusius Europos kine, išskirtumėte?

U.G.: Lemtingiausi laikotarpiai – Antrasis pasaulinis karas ir laikotarpis iškart po jo. Tuo metu labai aktyviai plėtojosi italų kinas ir susiformavo italų neorealizmas, ilgą laiką dominavęs Europos kine.

Vėliau, apie 1968-uosius, prasidėjo kitas svarbus laikotarpis, susijęs su jaunimo maištu, studentų judėjimais, kilusiais kelete Europos šalių ir JAV. Atmosfera kine tapo politizuota: kurta daug politinio turinio filmų, tiesa, kartu radosi naujos raiškos formos. Prancūzijoje netrukus iškilo „Naujosios bangos“ („Nouvelle vague“) judėjimas, daręs didelę estetinę ir meninę įtaką daugeliui Europos šalių, tarp jų – ir Vokietijai.

1962-aisiais daug jaunų vokiečių kūrėjų paskelbė plačias diskusijas sukėlusį vadinamąjį Oberhauzeno manifestą (šiame mieste nuo 1952 m. vyksta tarptautinis trumpų filmų festivalis). Jie sakė: senasis kinas mirė, reikalaujame leidimo pereiti į naują vystymosi etapą; mes reprezentuojame naująjį vokiečių kiną ir tiksliai žinome, ką norime daryti ir kaip tai finansuoti.

Maždaug nuo 1970-ųjų vokiškame kine ėmė dominuoti nauja karta: Alexanderis Kluge, Edgaras Reitzas, Raineris Werneris Fassbinderis, Wimas Wendersas. Jie prisidėjo ne tik prie naujo stiliaus, bet ir prie naujos epochos iškilimo tiek vokiškame, tiek europietiškame kine. Sakyčiau, šis laikotarpis tęsiasi ir dabar – nematau esminių pokyčių.

Žinoma, dabar Europoje patiriame didelę amerikietiško kino įtaką. Nors jis Europos kino rinkoje dominuoja, tebeturime stiprų meninį autorinį kiną („arthouse“), dažnai remiamą valstybės, visuomeninių organizacijų ar pačios kino pramonės.

Vis dėlto atkreipčiau dėmesį, kad kinui vis didesnę įtaką daro televizija. Daug kur yra taip, kad kūrėjas, norintis statyti naują filmą, turi siekti televizijos kanalo paramos, nes paramos mechanizmas dažnai būna su ja susijęs. Žinoma, yra kitų galimybių gauti finansavimą, tačiau televizija išlieka proceso priešakyje. Tai šiek tiek pavojinga, nes televizija teikia pirmenybę masinio skonio filmams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.