Grėsmė. Socialiniuose tinkluose išplitusios „Latgalos liaudies respublikos“ idėjos sukėlė nuogąstavimų, kad gausiai rusų gyvenamas Rytų Latvijos regionas yra pažeidžiamiausias Baltijos šalyse.

Rygos centre stovinčio tarpukariu pastatyto Latvijos laisvės paminklo viršuje spindi trys žvaigždės, žyminčios trijų istorinių šalies regionų – Vidžemės, Kuršo ir Latgalos suvienijimą po viena Latvijos vėliava. Iš tiesų tarpukario Latvijai pavyko suvienyti tris kultūriškai, istoriškai ir ekonomiškai skirtingus regionus į bendrą klestinčią valstybę, tačiau skirtumai iki šiol niekur neišnyko. Nuo Latvijos valstybės gimimo praėjus beveik šimtui metų, rytinę Latgalą, kur gyvena gausi rusų bendruomenė, nuo kitų regionų tebeskiria tarsi nematoma siena: čia didesnis nedarbas, daugiau skurdo, žemesnis pragyvenimo lygis. Baiminamasi, kad dėl karo Ukrainoje pasikeitus geopolitinei situacijai Latgala gali tapti kitu Rusijos taikiniu.

Antrame pagal dydį šalies mieste Daugpilyje, kuriame gyvena per 100 tūkst. žmonių, latviai sudaro vos 20 proc, o Latvijos pilietybę turi trys ketvirtadaliai gyventojų. Pavadinimai ir viešieji užrašai mieste vien latviški, tačiau gatvėse skamba rusų kalba. O carinės ir sovietinės architektūros kvartaluose laikas tarytum slenka lėčiau nei kitur: dvidešimt penkeri nepriklausomybės ir dešimt narystės Europos Sąjungoje metų į rytinį Bendrijos pakraštį atnešė nedaug pokyčių.

„Kiek buvo gamyklų, visos sugriautos, Yra geležinkelio vagonų gamykla, bet dabar, kai Rusija susipyko su Ukraina, irgi liko labai mažai užsakymų ir daugelis darbuotojų buvo atleisti. Pas mus daugiausia krautuvės, vaistinės, smulkios įmonės – žmonės dirba, po truputį kažkaip sukasi, bet mūsų Latgaloje yra didžiausias procentas bedarbių ir žemiausias pragyvenimo lygis visoje Latvijoje. Mes pensiją gauname ir su ja išgyvename, bet jaunimui labai sunku. Dabar ir daug maisto prekių negalime išvežti dėl sankcijų. Tačiau žmonės kažkaip praminta. Palyginti su 2008 m., kai buvo krizė, viskas jau yra geriau“, – pasakoja Daugpilio lietuvių kultūros draugijos „Rasa“ pirmininkė Romalda Žuka.

Kaip ir daugelis lietuvių, kurių mieste – per 1 proc., Daugpilyje ji atsidūrė grįžusi iš tremties, sovietams neleidus apsigyventi Lietuvoje. Iki Antrojo pasaulinio karo mieste gyveno didžiulė žydų bendruomenė, o įžengus sovietams mieste tebuvo keliolika tūkstančių gyventojų (XX a. pradžioje – daugiau nei 100 tūkst.) Todėl į miestą ir regioną persikėlė daug atvykėlių iš Vakarų Rusijos.

„Latgaloje gyvena labai daug rusų, baltarusių, ukrainiečių, totorių… Vien Daugpilyje yra vienuolika draugijų, o bendra kalba yra rusų. Jeigu einame kur tarp latvių, kalbame latviškai, tačiau šiaip visur susikalbame rusiškai. Kultūrinėje veikloje su visais sugyvename gerai, einame į bendras šventes, visaip bendradarbiaujame“, – tvirtina Daugpilio lietuvė.

Įvairiatautis kultūrinis Latgalos gyvenimas – turtingas ir įdomus, o daugiau nerimo ženklų pastebima politinėje plotmėje. Pavyzdžiui, per 2012 m. referendumą net 85 proc. Daugpilio gyventojų pasisakė už antros – rusų valstybinės kalbos įvedimą šalyje. Visoje Latvijoje tokių piliečių buvo ketvirtadalis, o Latgaloje – 56 proc. Iš 115 tūkst. pernai Saeimos rinkimuose dalyvavusių Latgalos gyventojų daugiau nei pusė – per 60 tūkst. balsavo už prorusišką partiją „Santarvės centras“. Panašios sėkmės ji sulaukė tik Rygoje, kur rusakalbių gyventojų dalis yra dar didesnė, be to, sostinei jau daugelį metų vadovauja populiarus meras ir šios partijos lyderis Nilas Ušakovas.

Pernai rudenį Latgalos gyventojai žiniasklaidai pranešė, kad Rusijos ambasada Rygoje prisideda prie gyventojų verbavimo vykti į Ukrainą ir kovoti Rusijos pusėje. Policija iš viso tyrė trijų palaikyti separatistų išvykusių vyrų atvejus. O lapkričio 11-ąją, kai šalyje minima Lačplėsio diena – Rygos išvadavimas nuo bermontininkų, rytinio Latgalos Kraslavos miesto meras Gunaras Upeniekas pranešė, kad prorusiški agitatoriai vaikšto pas gyventojus į namus ir ragina atsiskirti nuo Latvijos bei jungtis prie Rusijos. Mero teigimu, jie aplankė ir viešąsias įstaigas bei mokyklas. Šiais faktais susidomėjo Latvijos saugumas.

Daugelis Daugpilio ir visos Latgalos gyventojų gyvena rusiškoje informacinėje erdvėje, kuri dažnai tuos pačius įvykius – karą Ukrainoje, politines aktualijas, istorines temas – nušviečia kardinaliai priešingai. Dėl to regiono segregacija ne tik nemažėja, bet ir didėja.

2014 m. balandį Latvijos nacionalinė skaitmeninės ir masinės žiniasklaidos taryba dėl karo propagandos trims mėnesiams sustabdė kanalo „Rossija RTR“ transliaciją. Tai sukėlė nepasitenkinimą rytinėse šalies vietovėse. Tarp aktyviausiai besipriešinusiųjų buvo viena iš Latvijos rusų sąjungos vadovų Tatjana Ždanok, apkaltinusi Latviją žodžio laisvės ribojimu Europos Parlamente. Ši politinė partija ir jos vadovė, be kita ko, pripažįsta ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją. T.Ždanok net vyko stebėti „referendumo“ dėl Krymo prisijungimo prie Rusijos.

Rusijos pusė nuolat eskaluoja ir Latvijos rusakalbių bei latgalių kalbos (dialekto) ir švietimo teisių pažeidimus. Kitaip nei Lietuva, kaimyninė valstybė jau 2004-aisiais įgyvendino švietimo reformą, pagal kurią Latvijos tautinių bendrijų mokyklose iki 60 proc. dalykų dėstoma latvių kalba. Tuomet neapsieita be protestų su šūkiais „Rusų mokyklos – mūsų Stalingradas“, buvo planuojamas naujų mokslo metų boikotas. Vis dėlto pertvarkos sėkmingai įvykdytos ir šiuo metu niekas dėl jų neprotestuoja. Nuo 2018-ųjų tautinių bendrijų kalbomis jų mokyklose ketinama dėstyti tik tos tautos valstybės istoriją bei geografiją ir palikti mažumos kalbą kaip atskirą dalyką.

Tyrimai rodo, kad, nepaisant latvių kalbos mokyklose, rusiškų ir latviškų mokymo įstaigų mokinių pažiūros itin išsiskiria. Glazgo universiteto lektoriaus Ammono Cheskino 2012-aisiais atliktas tyrimas rodo, kad rusakalbių ir latvių mokyklų mokiniai iki šiol itin skirtingai vertina praeitį. Į klausimą „1944–1945 m. sovietinė armija Latvijoje…“ 62 proc. latvių atsakė, kad Latviją ji okupavo, dar 20 proc. – kad išlaisvino ir okupavo. O rusiškose mokyklose 65 proc. mokinių atsakė, kad sovietinė armija Latviją išlaisvino, ir vos 5 proc. – kad okupavo. Dar ketvirtis teigė, kad ir išlaisvino, ir okupavo.

Po nepriklausomybės atkūrimo Latvijoje buvo grąžinta 1922 m. Konstitucija, kurioje oficiali valstybės kalba nėra nurodyta. Ši spraga buvo ištaisyta pataisomis 1998-aisiais. Pirmasis Latvijos valstybinės kalbos įstatymas mėgino nustatyti oficialios kalbos vartojimą privačiame sektoriuje – įmonėse ar organizacijose, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su visuomenės gyvenimu. Vis dėlto po aršios tautinių mažumų bei tarptautinių organizacijų kritikos (iki pat 2001-ųjų Latvijoje veikė ESBO misija) šių griežtų nuostatų atsisakyta. Šiuo metu valstybinės kalbos vartojimas kultūriniuose renginiuose ar verslo sektoriuje nereglamentuojamas, o norint dirbti biudžetinėse įstaigose būtina išlaikyti vieną iš trijų kalbos mokėjimo kategorijų, atsižvelgiant į darbo pobūdį.

Kalbos priežiūra besirūpinantis Valstybinės kalbos centras už kalbos pažeidimus taiko administracines nuobaudas ir skiria baudas. Centras turi teisę tikrinti įvairių pareigūnų, institucijų, įmonių darbuotojų kalbos lygį, interneto tinklalapių skelbiamą informaciją. Pavyzdžiui, pernai už pažeidimus iš viso buvo nubausti 769 asmenys. Daugiausiai nuobaudų – 423 paskirta už netinkamą latvių kalbos vartojimą profesinėje veikloje. Labiausiai tai palietė paslaugų ir prekybos sritį. Dar 231 atveju nuobaudos skirtos už prekių ženklinimą ir aprašymus nevalstybine kalba, daugiau nei 50 – dėl iškabų ir reklamų nevalstybine kalba. Tokia politika labai dažnai sulaukia neigiamos Rusijos žiniasklaidos ir iš politikų reakcijos.

„Latvija faktiškai yra dvikalbė – rusakalbiai visur gali išsiversti tik su rusų kalba, tad jokio kalbinio nutautinimo ten nėra. Net televizijos laidos, išskyrus valstybinę televiziją, subtitruojamos rusų ir latvių kalbomis, atsižvelgiant į pačių laidų ar filmų kalbą“, – esamą situaciją vertina kalbininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas Alvydas Butkus.

Pasak jo, rusų kalba visoje Latgaloje nėra absoliučiai dominuojanti, be to, ir patys Latgalos rusai nėra vienodi. Kalbininkas pasakoja, kad 2012 m. ekspedicijoje prie Rėzeknės teko girdėti vietinius rusus sentikius sakant „my latgalcy“ – mes latgaliai. O Istoriškai latgaliai ir nelaiko savęs latviais. Sibire gyvenantys tremtiniai ir kolonistai iš carinės Vitebsko gubernijos (Rusijos imperijos laikais Latgala priklausė šiai gubernijai) bei jų palikuonys pasuose rašosi latgaliais. Jų atskirumas nuo latvių ir atvirkščiai pabrėžiamas net etnoniminėmis pravardėmis – latviai latgalius pravardžiuoja „čangaliais“ (nuo žodžio „pelai“), latgaliai latvius – „čiūliais“ (lenkų kalba – „kvailiais“).

Tačiau, A.Butkaus teigimu, Rusijos galimybės manipuliuoti latgalių kalbos ir kultūros teisėmis, kalbos apie autonomiją yra ribotos, nes skirtumai tarp regionų mažėja. Todėl daug dažniau pasitelkiama rusakalbių teisių pažeidinėjimo korta. Be to, manipuliuojama ir istoriniais motyvais: rusakalbiams latgaliams kalama į galvas, kad Latgala atskirta nuo Rusijos Vitebsko gubernijos ir prijungta prie Latvijos 1920 m. Lenino gera valia (iš tikrųjų bolševikai buvo iš Latgalos išstumti). Vadinasi, ji galinti grįžti į Rusijos sudėtį, į kurią ir įėjusi 1772–1920 m. Juk Latgalos dalijimo precedentas jau yra buvęs: 1944 m. vasarą, kai frontas persirito per Latgalą ir bolševikai joje „atkūrė“ sovietų valdžią, šiaurės rytuose esantis Abrenės regionas buvo prijungtas prie Rusijos ir pervadintas į Pytalovą.

„Kai tai naudinga, Rusija nevengia latviams rodyti pirštu į Lietuvą. Pavyzdžiui, Lietuvoje ir Latvijoje priėmus skirtingus pilietybės įstatymus, Kremlius Lietuvą iškeldavo Latvijai kaip pavyzdį, koks turėtų būti tas įstatymas ir Latvijoje“, – pasakoja A.Butkus.

Jis pabrėžia, kad Latvijoje su nerimu žiūrima ir į Lietuvos ketinimus įteisinti kitakalbių asmenvardžių bei gatvių pavadinimų rašybą, nes Rusija gaus papildomą argumentą, kaip reikia tenkinti Latvijos rusų norus ne tik Latgaloje, bet ir Rygoje, kur ne latviai sudaro daugiau nei pusę gyventojų.

Daugpilyje po nepriklausomybės atkūrimo įsteigtas Latgalos tyrimų institutas, prisidėjęs prie latgalių kalbos standartizacijos. 2007-aisiais priimtos naujos latgalių kalbos rašybos taisyklės. Šiuo metu latgalių kalbos gali būti mokamasi nuo penktos klasės kaip pasirenkamojo dalyko. Tai siūlo septynios šalies mokyklos.

Situacija tikrai skiriasi nuo tarpukario laikų, kai iki prezidento Karlio Ulmanio perversmo latgalių kalbai buvo suteiktas regioninės kalbos statusas, jos buvo mokoma nuo pirmos klasės ir leidžiami vadovėliai. Tačiau daugiausiai protesto balsų dėl šiandieninės padėties ateina būtent iš Rusijos, kuri naudoja įprastai veiksmingą „skaldyk ir valdyk“ taktiką. Bene aktyviausias Latgalos autonomijos šauklys yra referendumo dėl antros valstybinės rusų kalbos iniciatorius, radikalios partijos „Už gimtąją kalbą!“ lyderis Vladimiras Lindermanas.

Kai sausio pabaigoje socialiniuose tinkluose išplito idėja apie „Latgalos liaudies respubliką“, Latvijos saugumo struktūros akcijos pėdsakų iškart ėmė ieškoti Rusijoje, pabrėždamos, kad šalies teritorinio vientisumo griovimas visų pirma yra Rusijos geopolitinis tikslas.

Latgalos istorija

1264 m. beveik visą Latgalą užvaldė Livonijos ordinas.

1561 m. Latgala drauge su Vidžeme ir Pietų Estija tapo LDK pavaldžios Uždauguvio kunigaikštystės dalimi.

Po 1600–1629 m. karo su Švedija Latgala tapo atkirsta nuo kitų Latvijos žemių ir liko pavaldi Abiejų Tautų Respublikai, todėl išliko katalikiška, čia plito lenkiška kultūra.

Po Pirmojo ATR padalijimo 1772 m. prijungta prie Rusijos tapo Vitebsko gubernijos dalimi.

Latgala dalyvavo 1831 ir 1863 m. sukilimuose, 1865–1904 m. čia taip pat galiojo spaudos draudimas.

Po nepriklausomybės kovų 1920 m. Latgala tapo Latvijos dalimi.

Po Antrojo pasaulinio karo tiesiogiai prie Rusijos buvo prijungta Abrenės apskritis.

Scanpix nuotr.

Sekmadienio pavakarė, vasaros sezonas dar neprasidėjęs, Kuršių nerija tokiu laiku tuščia. Prie Nidos pasienio kontrolės posto pririeda reisinis autobusas iš Kaliningrado, pasieniečiai nemato jame nieko keista, gal tik kiek daugiau darbingo amžiaus vyrų, bet tai suprantama – ryt pirmadienis, kas važiuoja į Klaipėdą su reikalais, kas į Vilnių ar Minską.
Nuriedėjęs kelis kilometrus autobusas sustoja netoli Smiltynės plente įsikūrusios pasienio užkardos. Vyrai išlipa, čia jų jau laukia pasitinkanti grupė, atvykusi iš Klaipėdoje įsikūrusio Rusijos konsulato, kuriame šiuo metu darbuojasi apie 250 žmonių. Iš diplomatiniais numeriais pažymėtų, tad policijos netikrinamų mikroautobusų iškraunami ginklai: automatai, granatsvaidžiai, prieštankinės raketos – toks pat komplektas, kokį “žalieji žmogeliukai” atsinešė į Krymo Aukščiausiosios Rados rūmus Simferopolyje. Gal net ir “žmogeliukai” tie patys – vadinamieji “podsolnuchai” iš Rusijos specialiosios paskirties centro Solnečnogorske.
Po kelių minučių jie įsiveržia į pasienio užkardą, tuo pat metu iš Kaliningrado pusės prie pasienio punkto privažiavę kiti “žalieji žmogeliukai” nuginkluoja pamainos pareigūnus.
Viskas – kelias į Klaipėdą atviras, ir trys dešimtys lengvų šarvuočių “Tigr” nurieda perkėlos link. Kolonoje važiuoja keletas visureigių su keistais strypais ir grotelėmis ant stogų – tai radijo ir mobiliojo ryšio blokavimo įranga, pakeliui slopinanti bet kokį susisiekimą su uostamiesčiu. Optinio kabelio per Kuršių marias perkirtimu pasirūpino diversantai su diplomatiniais pasais. Jei kas iš neringiškių atkreipia dėmesį į koloną ir sugeba atpažinti, kad tai ne Lietuvos kariuomenės “hamviai”, o Rusijos “tigrai”, pakelti aliarmo jis nesugebės. O karių pačioje Neringoje nėra.
Po valandos kolona jau ties perkėla, čia ją sutinka Klaipėdos išlaisvinimo komiteto, sudaryto iš tų pačių konsulato ir jo atrinktų vietos rusakalbių, atstovai, visi juda į aikštę prie savivaldybės, ant kurios skubiai iškeliama Rusijos vėliava, o kartu su kolona atvažiavę televizijos operatoriai per palydovinį ryšį transliuoja vaizdą pasauliui: “Neapsikentę pribaltų fašistų siautėjimo, Klaipėdos rusai sukilo ir paėmė į savo rankas uostamiestį, Antrojo pasaulinio karo metais aplaistytą jų protėvių krauju.”
Maždaug taip dabar, po Krymo užgrobimo ir aneksijos, dažnas įsivaizduoja Rusijos agresijos prieš Lietuvą scenarijų. Panašiai mano ir krašto apsaugos vadovybė. Tad jau kuris laikas Kuršių nerijoje patruliuoja ne tik pasienio policininkai, iš arsenalų išsitraukę automatus, bet ir Pamario dragūnų motorizuotojo bataliono kariai.
Tiesa, į akis krinta, kad nė vienas jų neturi granatsvaidžių, kuriais būtų galima deginti lengvai šarvuotą “žaliųjų žmogeliukų” transportą. Lengvi prieštankiniai granatsvaidžiai AT-4 Lietuvos kariuomenėje – didelis deficitas, o galingi “Carl Gustav”, trumpais nuotoliais galintys ne tik tankus naikinti, bet ir artilerijos pabūklus atstoti, – sunkūs. Be to, šaudmenų jiems irgi galėtų būti daugiau.
Ties Pagėgiais ir Vilkyškiais manevrus surengę, o iš esmės – Karalienės Luizos tiltą į Sovetską blokuojantys DLK Kęstučio mechanizuotojo bataliono karių šarvuočiai M113 – tik su lengvais kulkosvaidžiais bokšteliuose. Sunkiųjų .50 kalibro “M2HB Browning”, kurių kulkos kiaurai muša rusiškus šarvuočius, jie arba neturi, arba dėl keliolikos litų vertės movų trūkumo negali pritvirtinti bokšteliuose.
Apie tai, kad kiekviename šarvuotyje būtų po lengvąją prieštankinę raketą ir po nuo peties paleidžiamą priešlėktuvinę raketą, kol kas galima tik svajoti, nors pastarųjų, lenkų gamybos GROM, Krašto apsaugos ministerija jau pažadėjo nupirkti. Kad tik ne per vėlai.

Po Rugsėjo 11-osios pasaulis tapo gerokai įtaresnis ir atsargesnis, bet ar dėl to jis dabar yra saugesnis ir ar karas su terorizmu kada nors gali būti laimėtas?

Šią savaitę bus minima rugsėjo 11-oji, pasauliui primenanti vieną baisiausių ir kraupiausių XXI a. teroristinių nusikaltimų. 2001-aisiais teroristų atakos pražudė beveik 3000 žmonių. Per išpuolius žuvo ir 19 teroristų.
Pasaulio prekybos centro griuvėsiuose žuvo Lietuvos pilietė Jelena Melničenko ir viename lėktuve skridęs lietuvių kilmės amerikietis D.Vencius. Dar trys lietuviai, dirbę Pasaulio prekybos centre, išsigelbėjo.
Čia derėtų priminti, kad iš karto po šių išpuolių tuometinis JAV prezidentas George W.Bushas pirmą kartą panaudojo terminą “kova su terorizmu” ir paskelbė, kad į ją privalo jungtis visas pasaulis. Nuo tada gyvenimas gan stipriai pasikeitė: dabar kitaip skraidome lėktuvais, kitaip reaguojame į pranešimus apie galimas atakas, kitaip žiūrime ir į didžiųjų valstybių planus didinti išlaidas kovai su radikaliais islamistais. Visa toji kova su terorizmu kainavo ir tebekainuoja neįsivaizduojamus pinigus.
Dar 2008-aisiais Harvardo ekonomistai Linda Bilmes ir Nobelio ekonomikos premijos laureates Josephas Stiglitzas suskaičiavo, kad kova su terorizmu per dešimtmetį atsiėjo apie 3 trilijonus JAV dol. Pernai Browno universiteto akademikai šį skaičių kiek sumažino, bet suma dėl to ne mažiau įspūdinga – nuo 2,3 iki 2,7 trilijono JAV dol. (…)

Baimė perdėta

Britų laikraštis “The Telegraph” skelbia, kad nuo Rugsėjo 11-osios Europoje buvo įvykdyti trys su “Al-Qaeda” siejami išpuoliai, dar keturiems pavyko sukliudyti. Pirmasis išpuolis įvyko 2004-ųjų kovą Ispanijos sostinėje Madride, kai keli vienas po kito sekę sprogimai traukiniuose nusinešė 191 žmogaus gyvybę, o dar beveik 2 tūkst. buvo sužeisti. Iki pat šiol tai yra pats didžiausias teroristinis išpuolis Europoje, ir manoma, kad jį organizavo būtent “Al-Qaeda”. Po dviejų metų eilė atėjo Didžiajai Britanijai – liepos 7-ąją keturi šioje šalyje gimę musulmonai susisprogdino Londono metro ir autobuse ir nusinešė dar 56 žmonių gyvybes. Na o šiemet kovo mėnesį Prancūzijoje, ramiame Tulūzos mieste džihadistas ėmė šaudyti į prie mokyklos susirinkusius žydų vaikus.
Teigiama, kad išpuolių būtų buvę ir daugiau, bet juos užkirto specialiosios tarnybos: Didžiosios Britanijos policijai pavyko sulaikyti teroristus, ketinusius šioje šalyje surengti vieną ataką 2006-aisiais, dvi 2007-aisiais ir vieną, grėsusią ne tik Didžiajai Britanijai, bet ir Prancūzijai bei Vokietijai – 2010-aisiais.
Tačiau nors kiekvienu atveju teroristinis išpuolis yra skaudi nelaimė, vis dėlto islamistai susiję vos su 10 proc. visų teroristinių išpuolių Europoje – kur kas daugiau jų surengia Europos nacionalistai ir separatistai.
“Suprantama, kad po Rugsėjo 11-osios terorizmas kolektyvinėje sąmonėje siejamas su “Al-Qaeda”, tačiau tam nėra jokio logiško pagrindo – dauguma teroristinių išpuolių Europoje yra pačių europiečių darbas”, – teigia Belgijos tarptautinių santykių profesorius iš Gento universiteto Rikas Coolsaetas.
Tiesa, sociologinių apklausų duomenimis, radikalių islamistų išpuolius pačia didžiausia grėsme gyvenime laiko daugiau pusė Europos gyventojų. Lygiai taip pat krūpčioja ir valdžia. (…)

Atsipalaiduoti nevalia?

Profesorius R.Coolsaetas tvirtina, kad ilgainiui teroristinės organizacijos iš tiesų silpsta. “Al-Qaeda, kaip ir kitos teroristinės organizacijos, susiformavo, susivienijo, o dabar žlunga”, – mano profesorius. Jo argumentas – pagrindinio organizacijos lyderio Osamos bin Ladeno žūtis, finansavimo stoka, galiausiai – senkanti motyvacija.
Tiesa, prancūzų leidinys „Le Figaro“ teigia, kad „Al Qaedos“ filialai išliko, ypač Arabijos pusiasalyje, kur jie turi bendrą pavadinimą „Aqpa“, taip pat padalinių esama ir Jemene, Somalyje, Nigerijoje. Tačiau dabar jie nesigriebia didelių teroro aktų, o rengia savižudžius, organizuoja žmonių grobimus, gamina nuodus, kad vienaip ar kitaip pakenktų Amerikos ir kitų Vakarų šalių ekonomikai.
Maskvos Carnegie centro analitikai priduria, kad per pastaruosius keletą metų akylai stebima “Al-Qaeda” net ir norėdama negalėjo įgyvendinti didesnių atakų, nukreiptų prieš Vakarų valstybes. “Be abejo, perversmai Artimuosiuose Rytuose suteikė “Al Qaeda” daugiau galimybių verbuoti kovotojus, ir naivu būtų tikėtis, jog O. bin Ladeno mirtis iš esmės pakeitė džihadistų nuomonę apie JAV. Tačiau kartu abejotina, ar ši organizacija vėl imsis stambių teroristinių atakų”, – mano Carnegie centro vadovai.
Tačiau “Al-Qaeda” – ne vienintelė grėsmė, ir nors vakariečiai tai dažnai pamiršta, tačiau pasaulyje egzistuoja kelios dešimtys didesnių ar mažesnių teroristinių organizacijų, kurios vis praneša apie save sprogdinimais ir kitais nusikaltimais.
“Akyliausiai dabar reikia stebėti neramumų apimtas arabų šalis – ypač Jemeną, Pakistaną, taip pat – Iraną”, – mano Londone kasmet rengiamos konferencijos “Terorizmo grėsmės” organizatoriai. Jų teigimu, būtent Jemenas dabar yra tapęs pagrindinių teroristinių organizacijų, tarp jų ir “Al-Qaeda”, prieglobsčiu. Kiti teroristiniams judėjimams klestėti tinkami regionai – Šiaurės ir Centrinė Afrika, ypač Nigerija, kur vis daugiau įtakos įgyja fundamentalisto Boko Haramo vadovaujama teroristinė grupuotė, surengusi kelis pasikėsinimus JAV bei Didžiojoje Britanijoje. Vis dėlto ši organizacija vargu ar taps tokiu Vakarų pasaulio siaubu, kokiu buvo ir iš dalies tebėra “Al-Qaeda”. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nesena istorija, kai Vilniuje buvo uždarytas Lietuvos vaikų ir jaunimo centro baseinas, priminė opią problemą – legioneles. Gaila, kad apie šias sveikatai žalingas bakterijas prisimenama tik kritiniais atvejais.

Europos Sąjungos Geriamojo vandens potvarkis dėl saugos reikalavimų galioja nuo 1998 metų. Jo nurodymai nustato teisinę atsakomybę visoms šalims, dalyvaujančioms įrengiant vandentiekio sistemą ir ją eksploatuojant. Labai svarbu teisingai parinkti medžiagas, skirtas naujai sistemai įrengti. Vamzdžiai, jungtys ir kitos jungiamosios sistemos dalys turi būti parenkami atsižvelgiant į vandens kokybę.

Eksploatavimo sąlygos gali būti palankios sistemoje veistis mikroorganizmams. Šie gali ilgam sukelti didesnį neigiamą poveikį sveikatai negu įprasta medžiagų migracija praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams po sistemos paleidimo.

Dažniausia ši problema pastatuose, kuriuose įrengtos didelės vandens tiekimo sistemos: ligoninėse, sporto klubuose, senelių globos namuose, viešbučiuose ar daugiabučiuose namuose. Dėl ilgų vamzdžių sekcijų ir nereguliaraus vandens naudojimo bakterijų veisimosi pavojus – ypač didelis. Neigiamas poveikis yra didesnis, kai galutiniai naudotojai – ligoninių pacientai ir vyresnio amžiaus žmonės, kurių imuninė sistema silpnesnė.

Vakarų Europos šalyse nuolatinė cheminė dezinfekcija yra standartinė procedūra saugant vandenį nuo bakterinės infekcijos. Tai labai svarbu šiltesniuose regionuose, kur stagnacijos temperatūra – didesnė kaip 25 laipsniai – tiesiog neišvengiama. Tačiau įmanoma pagerinti geriamojo vandens kokybę ir gerokai sumažinti techninės priežiūros išlaidas bei naudojimo sąnaudas.

Rekomendacijos, susijusios su temperatūra, gali būti įvykdytos, jeigu specifinėse taisyklėse, skirtose sistemos projektavimui, įrengimui ir eksploatavimui, būtų atsižvelgiama į vandens kokybę įvade į pastatą.

Bakterinės infekcijos pavojus ypač didelis, kai nuolatinė temperatūra yra nuo maždaug 30 iki 50 laipsnių ir jei geriamasis vanduo ilgą laiką stovi vamzdžiuose, kai šaltas vanduo yra šildomas, pavyzdžiui, šalia esančios šildymo sistemos vamzdžiais. Pavojus didžiulis ir tuomet, kai nuotekų patenka į vandentiekio sistemą dėl sistemos klaidos, tokios kaip atbulinis srautas.

Bakterijos Legionella pneumophila gali sukelti legionierių ligą įkvėpus garų, prausiantis po dušu. Nustatyti sistemos vietą, kurioje yra daugiausia bakterijų, galima tik reguliariai imant vandens mėginius. Ypatingą dėmesį reikia skirti toms atkarpoms, kur vanduo naudojamas rečiausiai. Cheminė arba terminė dezinfekcija yra tik trumpalaikis problemos sprendimas specifinėms bakterijų kolonijoms šalinti. Problema galutinai bus išspręsta tik nustačius ir likvidavus priežastis.

sa.lt

BFL

“Amerikos saugumui didesnį pavojų kelia ne kariaujančios šalys, o žlungančios valstybės”, – skelbiama JAV saugumo strategijoje. Šios šalies gynybos sekretorius Robertas Gatesas prieš kurį laiką pakartojo, kad JAV saugumui ateityje didžiausią pavojų kels žlungančios valstybės, negalinčios patenkinti minimalių savo gyventojų poreikių ir lūkesčių. Tad kas yra tos žlugusios valstybės ir kokį pavojų jos kelia pasaulinei tvarkai? Į visa tai mums leidžia pažvelgti žurnalo “Foreign Policy” ir “Instituto taikai” sudarytas reitingas.

Kur nestabilumas didžiausias

Žlugusių valstybių indeksas sudaromas atsižvelgiant į 12 socialinių, ekonominių ir politinių rodiklių, tokių kaip žmogaus teisių užtikrinimas bei įstatymo viršenybės įgyvendinimas, valstybės teisėtumas, demografinis spaudimas, skurdo lygis ir ekonominis nuosmukis, pabėgėlių skaičius, užsienio intervencija, elito susiskaldymas, visuomenės grupių nepasitenkinimas, netolygus ekonominis vystymasis, protų nutekėjimas, valstybės saugumo aparato veikimas ir viešųjų paslaugų užtikrinimas. Kiekvienas iš šių veiksnių lemia valstybės politinį, socialinį ir ekonominį stabilumą. Aukštesnė užimama vieta reiškia didesnį nestabilumą, stabiliausios šalys rikiuojasi reitingo gale.
Ketvirtus metus iš eilės žlugusių valstybių reitinge pirmauja Somalis. Kaip pabrėžia ekspertai, šios šalies vyriausybė visiškai nesugeba kontroliuoti padėties, įstatymai praktiškai neveikia, siautėja teroristai bei sukilėliai. Atrodo, kad Somalis reitinge pirmaus dar daug metų. Verta pridurti tai, kad net 14 valstybių pirmajame dvidešimtuke atstovauja būtent Afrikos žemynui. Be Afrikos, nemenką susirūpinimą kelia Pietų Azijos regionas.
Didžiausią šuolį šių metų reitinge padarė Gruzija, atsigaunanti po karo su Rusija. Reitinge ji rikiuojasi 47 vietoje. Prieš metus gruzinai buvo 37, o prieš porą metų – 33 vietoje. Šios šalies vyriausybė įgyvendino būtinas reformas saugumo aparate, kuriame atsirado daugiau skaidrumo ir atskaitomybės, ėmėsi ryžtingos kovos su korupcija. Šios priemonės lėmė sėkmingesnę kovą su organizuotu nusikalstamumu, o tai savo ruožtu prisidėjo prie didėjančio stabilumo šalies viduje.
Tarp kitų nemažą pažangą padariusių valstybių minėtina Serbija, areštavusi karo nusikaltimais ir genocidu kaltinamą Ratko Mladičių ir siekianti integracijos į Europos Sąjungą.
Didžiausią nuosmukį reitinge patyrė Haitis. 2010 m. sausį šią šalį nuniokojo galingas žemės drebėjimas, po kurio ji neatsigauna iki šiol. Žlugusių valstybių sąraše šalis užima 5 vietą, o prieš metus buvo vienuolikta.
Gamtos nelaimės smogė ir kitoms valstybėms. Kaip tik jos lėmė, kad stabilumas sumažėjo Čilėje, Benine ar Nigeryje. “Foreign Policy” ekspertai teigia, kad gamtos stichijos visad bus reikšmingas veiksnys, tačiau viskas priklauso nuo pačios valstybės – ar ji geba susitvarkyti su užklupusia nelaime, ar ne. Haitį nusiaubusi gamtos stichija, virtusi humanitarine katastrofa, tik parodė, kokia silpna yra šios šalies vyriausybė, nesugebanti susidoroti su kylančiais iššūkiais.
Po Haičio antras didžiausias nuosmukis užfiksuotas Kirgizijoje, kurią praėjusiais metais krėtė etniniai ir religiniai neramumai. Tikimasi, kad prezidentė Roza Otunbajeva pamažu grąžins stabilumą į šią šalį, kuri šiandien yra šiek tiek primiršta, nes pasaulio dėmesys dabar nukreiptas į neramumus arabų šalyse.
Kad ir kaip būtų keista, net du iš dešimties didžiausių nuosmukių užfiksuoti Vakarų Europoje – regione, kuris laikomas tikru stabilumo įsikūnijimu. Airijai stipriai atsiliepė ekonominė krizė, šalis buvo priversta kreiptis pagalbos į ES, o Belgija ir toliau priversta gyventi be nacionalinės vyriausybės. Vis dėlto padėtis šiose šalyse jokiu būdu negali būti lyginama su pačiomis nestabiliausiomis valstybėmis. Nors ekonominė krizė ir aklavietė dėl vyriausybės sudarymo ir pakenkė Airijos bei Belgijos politiniam stabilumui, šios šalys ir toliau tvirtai lieka stabiliausiųjų gretose.

Paneigti mitai

“Foreign Policy” analitikas Jamesas Traubas teigia, kad šiųmetis žlugusių valstybių reitingas paneigia kai kuriuos itin paplitusius mitus. Vienas jų skelbia, kad žlugusios valstybės yra didžiausia grėsmė JAV ir kitų Vakarų valstybių saugumui. Pasak eksperto, šis teiginys teisingas tik iš dalies. Kaip pavyzdys minima Kongo Demokratinė Respublika, kurią nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio vidurio kamuoja karai, pareikalavę jau kone 5 mln. gyvybių. Tačiau bene vienintelis šios valstybės nestabilumo padarinys, liečiantis JAV, yra tai, kad pabrango koltanas, medžiaga, išgaunama Konge ir naudojama mobiliesiems telefonams gaminti.
Terorizmas yra problema tik valstybėse, kuriose gyventojų daugumą sudaro musulmonai. Be to, dažnai teroristai, ypač silpnose valstybėse, tokiose kaip Čadas ar Somalis, didesnį pavojų kelia ne Vakarų, o savo pačių visuomenės saugumui. Tuo tarpu Pakistanas ir Jemenas, stabilesnės valstybės, yra daug pavojingesnės, nes tų šalių valdžia neretai nuolaidžiauja teroristams ir juos kursto.
Dar vienas mitas, pasak J.Traubo, skelbia, kad žlugusios valstybės yra nevaldomos. Tai vėlgi teisinga tik iš dalies. Somalyje smurtas vyrauja dėl vyriausybės bejėgiškumo, tačiau Sudane jis yra kaip tik vyriausybės politikos padarinys. Kurstydama smurtą prieš periferijos gyventojus, Sudano vyriausybė prarado dalies šalies kontrolę ir atvedė valstybę prie žlugimo, kuris kulminaciją pasiekė susiformavus naujai Pietų Sudano valstybei.
Trečias mitas skelbia, kad dėl valstybių žlugimo dažniausiai būna kalti Vakarai. Tai irgi tik dalis tiesos. Iš tiesų kai kurios Vakarų šalys savo kolonijas paliko visiškai nustekentas ir nepasirengusias nepriklausomybei. Tarkime, Kongą belgai valdė kaip vergų šalį, ir nepriklausomybę šalis pasitiko neturėdama nė vieno gyventojo, baigusio aukštąjį mokslą. Afganistanas buvo nuniokotas šaltojo karo metu. Tačiau Vakarų negalima kaltinti dėl tokių valstybių, kaip Zimbabvė, Dramblio Kaulo Krantas ar Kenija, nesėkmių. Po nepriklausomybės paskelbimo šalys mėgavosi sąlygine gerove ir tik vėliau patyrė nuosmukį, kurį daugiausia lėmė vietinių diktatorių iškilimas ir kvaila politika.
Vakarų įtaka nepaaiškinsi ir skirtumų tarp Indijos bei Pakistano. Abi šios šalys vienu metu atsikratė britų kolonijinio jungo, tačiau šiandien Indijos padėtis nepalyginti geresnė. Haitis prancūzų kolonizacijos nusikratė dar Napoleono laikais, tačiau iki šiol nesugebėjo sukurti bent kiek veiksmingesnės valstybės.
Dar viena hipotezė aiškina, kad kai kurios valstybės jau nuo pat savo susikūrimo buvo pasmerktos žlugti. J.Traubo teigimu, ši hipotezė, deja, pasitvirtina. Tokios šalys, kaip Nigerija, Gvinėja ar Kongas, buvo sudarytos iš daugelio jokios bendros tapatybės nepuoselėjančių genčių, be to, jos neturėjo ir jokios modernaus valdymo patirties, o tai automatiškai užkirto kelią funkcionaliai vyriausybei sudaryti. Dėl to galima kaltinti ir kolonizatorius iš Europos, kurie braižė Afrikos žemyno sienas neatsižvelgdami į gyventojų norus.
Galiausiai paskutinis mitas skelbia, kad karinė intervencija nepajėgi padėti žlungančioms valstybėms. J.Traubas atmeta šią mintį ir pateikia kelis pavyzdžius. Tik intervencija iš išorės padėjo Siera Leonei ir Liberijai per pastaruosius kelerius metus nepasinerti į visišką chaosą. Ta pati tiesa dabar gali pasitvirtinti ir Dramblio Kaulo Kranto atžvilgiu. Svarbu tai, kad intervencija iš užsienio gali padėti nuversti nežmoniškus režimus ar užkirsti kelią diktatorių iškilimui. Būtent orientacija į prevenciją, o ne krizių sprendimą post factum turėtų būti svarbiausias Vakarų valstybių tikslas.

Tironams – sunkūs metai

Bene daugiausiai kritikos reitingo autoriams teko už tai, kad jie nesugebėjo numatyti neramumų ir revoliucijų arabų šalyse. Tarkime, Tunisas, kur įvyko pirmoji revoliucija arabų šalyse, rikiuojasi ganėtinai aukštoje 108 vietoje, o neramumų kamuojamas Bahreinas yra dar aukščiau – 127 vietoje.
“Foreign Policy” analitikas Blake’as Hounshellas teigia, kad Tunisas, kuriame prasidėjo sukilimų virtinė, tapo viena labiausiai išsivysčiusių arabų pasaulio valstybių. Šalyje buvo gana tvirta vidurinė klasė, klestėjo prekyba su Europa. Tuniso švietimo sistema buvo viena geriausių regione. Tad neramumus nuspėti buvo išties sunku.
Egipto padėtis buvo šiek tiek blogesnė, bet ir čia ekonominės reformos buvo paskatinusios bent jau tam tikrą ekonomikos augimą. Bahreinas apskritai laikytas liberalia Persijos įlankos oaze – bankininkystės sektorius klestėjo, o pajamos vienam žmogui konkuravo net su Europa. Ekspertai pripažįsta, kad agreguota statistika dažnai iš akių išleidžia tokius svarbius veiksnius, kaip gyventojų nepasitenkinimas policijos brutalumu, pasipiktinimas dėl ekonominės nelygybės arba (tai ypač svarbu) nepatenkinti aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių lūkesčiai, o tokių žmonių arabų kraštuose dabar yra kaip niekada daug.
Politikos analitikas Paulas Collier prognozuoja, kad revoliucijos arabų kraštuose rodo, jog diktatoriams ateina sunkūs laikai. Tokią viltį skatina ir tarptautinė bendruomenė, nusiteikusi aktyviau kištis į konfliktų sprendimą.

Box
Žlugusių valstybių indeksas
1. Somalis
2. Čadas
3. Sudanas
4. Kongo Demokratinė Respublika
5. Haitis
6. Zimbabvė
7. Afganistanas
8. Centrinė Afrikos Respublika
9. Irakas
10. Dramblio Kaulo Krantas
…
149. Lietuva

Stabiliausios valstybės
1. Suomija
2. Norvegija
3. Švedija
4. Šveicarija
5. Danija
6. Naujoji Zelandija
7. Airija
8. Liuksemburgas
9. Austrija
10. Kanada

Pavojus – Nerimą kelianti padėtis – Vidutinis stabilumas – Tvirtas stabilumas

Jeigu Lietuvai kiltų grėsmė, šalį ginti eitų 44 proc. Lietuvos gyventojų, rodo Krašto apsaugos ministerijos (KAM) užsakymu atlikta gyventojų apklausa.

Tikrai ginti šalį buvo pasiryžę 12 apklaustųjų, greičiau eitų negu neitų – 32 procentai.

Tuo metu labiau linkę neiti ginti Tėvynės buvo 22 proc. respondentų, 18 proc. sakė, kad tikrai neitų. 16 proc. nuomonės neturėjo arba nežinojo atsakymo.

Labiau už kitus savo šalį ginti nusiteikę jaunesni nei 50 metų žmonės, miestiečiai, gyventojai, turintys aukštąjį išsilavinimą, didesnes šeimos pajamas.

Ginti Lietuvą eitų didžioji dalis suaugusių Lietuvos vyrų – 59 proc. ir didžioji dalis tų, kurie yra tarnavę kariuomenėje. 71 proc. Lietuvos kariuomenėje tarnavusių gyventojų atsakė eitų ginti savo šalies.

Dauguma – 69 proc. – apklaustųjų taip pat mano, kad Lietuvos piliečiai turėtų būti apmokyti ginti savo šalį.

Tokios pozicijos dažniau laikėsi vyrai, mažesnių miestų gyventojai, asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą, tarnavusieji kariuomenėje, taip pat rusų tautybės piliečiai.

Kad neturi būti vykdomas piliečių pasirengimas ginti šalį mano 18 proc. apklaustųjų (13 proc. greičiau nesutinka ir 5 proc. visiškai nesutinka), 13 proc. apklaustųjų neatsakė, nežinojo.

“Dauguma Lietuvos gyventojų pritaria, kad šalies saugumas ir gynyba yra visų mūsų bendras reikalas, todėl dabar, sustabdžius šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą, ypač svarbu sudaryti galimybę piliečiams pasirengti gynybai. Šį mėnesį Vyriausybei planuojame teikti derinti Karo prievolės įstatymo naująją redakciją, kuri numatys kitus nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingus karo prievolininkų parengimo ginti valstybę būdus”, – KAM pranešime cituojama krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Anot jos, nauja šio įstatymo atvers galimybę 2008 metais sustabdytą šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą pakeisti savanoriškais baziniais kariniais mokymais.

Projekte numatyta, kad į privalomąją pradinę karo tarnybą jaunuoliai bus kviečiami savanoriškumo pagrindais, ir tik jų pritrūkus, atsitiktine tvarka bus šaukiami noro nepareiškę karo prievolininkai.

Bazinių karinių mokymų trukmė – nuo 30 iki 90 dienų.

KAm užsakymu gyventojų apklausą lapkričio 12-2 dienomis atliko rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija “Baltijos tyrimai”. Apklausta 1003 Lietuvos gyventojai nuo 18 metų ir vyresni šimte Lietuvos vietovių.

Rezultatų paklaida neviršija 3 proc.

Amerikos priešlėktuvinės gynybos kompleksų “Patriot” dislokavimas jokiu būdu nenukreiptas prieš Rusiją, teigia Lenkijos ambasadorius Rusijoje Wojciechas Zajaczkowskis (Voicechas Zajončkovskis).

“Viskas, kas dėl to daroma – mes tai principingai pakartojame, – nėra susiję su Rusija”, – pareiškė jis interviu agentūrai “Interfax”.

Ambasadorius taip pat paneigė nuomonę, kad Maskvai esą priešišką tokio žingsnio pobūdį patvirtina “Patriot” dislokavimas netoli sienos su RF.

“Kiek aš žinau, tai daroma atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą, ir techninė informacija, susijusi su šiuo klausimu, žinoma Rusijai. Aš čia nieko nauja pasakyti negaliu”, – pažymėjo jis.

W.Zajaczkowskis taip pat pakomentavo JAV karinių oro pajėgų bazavimosi Lenkijos teritorijoje galimybę.

“Kalbant konkrečiai apie lėktuvų F-16 ir “Hercules” dislokavimą Lenkijos teritorijoje, turimas omenyje greičiausiai simbolinis buvimas, o ne buvimas, kuris iš esmės pakeistų jėgų pusiausvyrą šiame Europos regione”, – pabrėžė jis.

Lenkijos diplomatas pridūrė, kad to “tikslas veikiausiai bus mokomasis”.

Rusijos specialiosios tarnybos pripažino, jog branduolinio išpuolio grėsmė iš Irano ir Šiaurės Korėjos yra tikėtina, bet artimiausiu laiko to nebus, atskleidžiama slaptuose JAV valstybės departamento dokumentuose, paskelbtuose tinklalapyje “WikiLeaks”, praneša lenta.ru.

Ataskaita apie šių šalių keliamą grėsmę buvo parengta pagal bendrą Rusijos ir JAV susitarimą įvertinti XXI amžiaus balistinių raketų iššūkius. Dokumente, kuris buvo sudarytas 2010 metų vasarį, apibendrintas JAV ir Rusijos susitikimas, kuriame 2009 gruodį buvo aptartos branduolinės Irano ir Šiaurės Korėjos programos.

Ataskaitoje nurodoma, kad atlikusi kompleksinį įvertinimą Rusija pripažįsta teorinį Teherano ir Pchenjano gebėjimą pasigaminti branduolinį ginklą.

Tačiau iš to negalima daryti išvados, mano Rusija, jog yra branduolinio išpuolio grėsmė iš tų šalių, nes jos neturi priemonių tokiam ginklui panaudoti ir neturės artimiausiu metu.

Rusijos žvalgybos duomenimis, Irane dar tik pradėta bandyti raketas, galinčias nuskrieti iki 2 tūkst, kilometrų; šias raketas Teheranas galėtų pradėti gaminti tik po 5-6 metų.

Dabar Irano turimos technologijos leidžia pasiekti objektus, esančius arčiau negu 1700 kilometrų. Tarpžemyninės balistinės raketos Iranas prognozuojamoje ateityje dar negalės turėti.

Šiaurės Korėjos pasiekimai branduolinio ginklo kūrimo srityje dar kuklesni. Ataskaitoje nurodoma, jog Pchenjanas turi pasenusių raketų, kurios siekia taikinius iki 1300 kilometrų, o galimybės pasigaminti raketą, skriejančią iki 4 tūkst. kilometrų, yra aiškiai perdėtos.

Taip pat abejojama, jog Šiaurės Korėja būtų toli pažengusi kurdama kovinę galvutę, kurią galima būtų įmontuoti į turimas raketas.

Lietuva yra tarp trečdalio Europos Sąjungos (ES) šalių, kurių politinis elitas Rusiją laiko grėsme valstybės saugumui, rodo šį mėnesį paskelbti tyrimo rezultatai.

Didžiausiomis grėsmėmis daugelyje Europos šalių laikoma ekonominė krizė.

Ataskaitą paskelbusi Europos užsienio santykių taryba (ECFR) aiškinosi užsienio politikos elito nuomonę – autorių teigimu, paimta 250 interviu ir analizuoti nacionalinio saugumo dokumentai.

Atsakant į klausimą “Su kokiomis saugumo grėsmėmis dabar susiduria jūsų valstybė?”, Rusiją įvardijo devynios valstybės. Daugiausia iš jų yra Rytų ir Vidurio Europos regione – tai Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Bulgarija, taip pat ilgą sieną su Rusija turinti Suomija bei dvi Vakarų Europos šalys – Austrija ir Ispanija.

Vis dėlto, nepaisant tokio pasiskirstymo, tyrimo autoriai tvirtina, kad pasidalijimas į “naująją” ir “senąją” Europą dabar nebėra toks aktualus kaip prieš penkerius metus.

“Skirtumų dėl to, kaip elgtis su Rusija, sumažėjo (…). Baltijos šalys pakeitė savo poziciją: mūsų tyrime latviai mažiau nerimavo dėl Rusijos keliamų problemų nei dėl savo vyriausybės galimybių pačiai netinkamai elgtis dvišaliuose santykiuose. Dramatiškiausia tai, kad Lenkija, kuri kadaise buvo vadinama nauja Šaltojo karo kovotoja dėl aršaus požiūrio į Maskvą, dabar dirba su Vokietija – Rusijos strategine partnere – ieškodama tinkamų ingredientų ES politikai Rusijos atžvilgiu”, – rašoma tyrimo išvadose.

Visoje Europoje vyrauja nuomonė, kad didžiausią pavojų saugumui kelia ekonominė krizė. Ją grėsme laikė 25 šalys iš 27, įskaitant Lietuvą. Krizės neigiamų pasekmių nesibaimina tik Belgija ir Italija.

Įdomu tai, kad Vilniuje manoma, jog grėsmę saugumui taip pat kelia nekontroliuojama migracija – tokia pozicija vyravo dar 10 šalių.

Iš kitų tyrimo autorių pasiūlytų pasirinkimų Lietuvos politinis elitas nemato grėsmės šalies saugumui dėl masinio naikinimo ginklų plitimo, įskaitant Irano problemą (grėsmę matė 12 šalių), terorizmo (10), nestabilių valstybių, įskaitant problemas Afganistane ir Pakistane (8), energetikos šaltinių išeikvojimo ir konkurencijos dėl išteklių (10), klimato kaitos (11) ir Kinijos (2).

Tyrimo duomenimis, Lietuvoje manoma, kad užtikrinant Europos saugumą iš tarptautinių organizacijų svarbiausią vaidmenį vaidina NATO. Tokios nuomonės laikomasi 11-oje ES šalių.

Europos Sąjungą svarbiausia organizacija saugumui užtikrinti laiko devynios valstybės, o septyniose šalyse manoma, kad NATO ir ES reikšmė yra vienoda. Nė vienoje valstybėje nemanoma, kad Europos saugumui užtikrinti svarbiausia yra Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), kuriai kitąmet pirmininkaus Lietuva, ar Jungtinės Tautos.

Išanalizavę pasikeitusią saugumo situaciją, Europos užsienio santykių tarybos ekspertai siūlo dėl saugumo klausimų pradėti diskutuoti neformaliame trišaliame ES, Rusijos ir Turkijos forume.

Ekspertai daro išvadą, jog JAV nebeskiria daug dėmesio Europos vidaus saugumui. Jie argumentuoja, esą tai demonstruoja Baracko Obamos (Barako Obamos) neatvykimas paminėti Berlyno sienos žlugimo dvidešimtmečio.

Brito Marko Leonardo vadovaujamo tyrimų cemtro nuomone, Vašingtonas nuo Europos reikalų atsitraukė ir dėl to, kad yra pernelyg užsiėmęs su Afganistanu, Iranu ir Kinija.

“Siekdamos sustiprinti saugumą Europoje, ES valstybės narės turėtų pasinaudoti teigiamu impulsu, kurį suteikė Amerikos perkrovimo politika ir Rusijos naujoji Westpolitik, ir paremti Rusijos įtraukimą į JAV inicijuotą bendrą priešraketinės gynybos skydą”, – rašoma studijoje.