Vaiva SAPETKAITĖ, Greta JANULYTĖ

„Kad sukurtume tinkamą aplinką, būtina glaudžiai susieti žmones ne tik su juos supančia aplinka, bet ir vienus su kitais. Apgalvotas ir argumentuotas urbanistinis dizainas turi tapti praturtinančia mūsų tapatybės dalimi“, – „TEDxVilnius“ konferencijoje sakė architektė, urbanistė ir socialinės srities mokslininkė Enriqueta Llabres-Valls, plėtojanti sąryšių urbanistikos idėjas. Šį reiškinį ji paaiškina paprastai: geras urbanistinis projektas privalo atsispirti nuo dviejų pagrindinių dalykų – įrodymais paremtų duomenų ir vertybių.

„Kol kas miestai daugiausia projektuojami atsižvelgiant į privačius interesus, – aiškina E.Llabres-Valls. – Mums reikia išmokyti ateities kartas kurti dizainą, ne tik išnaudojant visas technologijų galimybes, bet ir leidžiant nuspręsti patiems žmonėms, išklausyti juos bei kurti humaniškai, su atjauta.“

Pranešėja pateikia pavyzdį, kai jaunuolių bendruomenė Dubline siekė įrengti riedlenčių aikštelę, bet tam priešinosi dalis vietinių gyventojų, norėjusių išsaugoti žaliąją erdvę. Urbanistikos architektai siekė šią konfrontaciją išnaudoti kuo pozityvesniems aplinkos pokyčiams pasiekti. Jie sukūrė terpę dialogui, idėjų dalijimuisi ir suteikė technologines virtualios realybės dizaino kūrimo galimybes.

To rezultatas – įrengtas riedlenčių parkas ir palikta žalioji erdvė. Visų interesams suderinti užteko perkurti reljefą ir apsėti jį žole (tai, beje, pasitarnavo ir kaip natūrali apsauga nuo triukšmo).

Menas – didžiulė emocinė galia

Ernestas Zacharevičius, pasaulyje geriau žinomas kaip Ernest Zacharevic, o mums – kaip grafičio ant „Lietuvos“ kino teatro sienos autorius, savo pranešime kalbėjo apie globalaus meno poveikį. „Mano kūryboje – kiekvienos dienos gyvenimas, žmonės, kuriuos nuolat sutinku, ir jų patirtys“, – teigia lietuvių kilmės gatvės menininkas.

Autoriui vertingi tokie gatvės meno kūriniai, kurie sukelia diskusijas visuomenėje ir gliaudo temas nuo egzistencinių klausimų iki to, kas legalu, o kas ne. Keliaudamas po Pietryčių Aziją E.Zacharevičius išsikėlė dar didesnius tikslus – meno kalba kalbėti su visu pasauliu, savo menu padėti jį keisti į gerąją pusę.

„Indonezijoje žmonės buvo labai atviri ir draugiški, čia dirbau prie daugybės projektų, – pasakoja menininkas. – Tačiau nuvykęs į Malaiziją norėjau parodyti, kaip menas gali veikti emociškai. Supratau, koks jis galingas. Tai – ne tik spalvotas paveikslėlis, mano veiksmai gali paskatinti kitų žmonių elgesį.“

Pasak E.Zacharevičiaus, iki šiol svarbiausias jo įgyvendintas projektas – „Splash and Burn“ (liet. „Kirtimas ir deginimas“), nukreiptas prieš miškų deginimą Malaizijos salose palmių aliejaus industrijos naudai. „Palmių aliejus – plačiai naudojamas produktas Europos Sąjungoje, deja, žmonės nesigilina, kokią didžiulę žalą tai daro gamtai“, – apgailestauja menininkas.

Pasak jo, laikas suprasti, kad esame ne tik savo šalies, bet ir viso pasaulio piliečiai, o mūsų veiksmai gali turėti įtakos vietovėms už daugybės tūkstančių kilometrų. „Menininkai turi galimybę parodyti tai, ko paprastai vieša akis nepamato. Jie užmezga globalų pokalbį su pasauliu ir skatina būti sąmoningus“, – pabrėžia E.Zacharevičius.

Meno inovacijos – apsauga nuo ateities klaidų

Kitas konferencijos pranešėjas menininkas ir technologas Andrew McWilliamsas iš Didžiosios Britanijos žvelgia dar plačiau. Jis įsitikinęs, kad derinant technologijas ir meną galima iš anksto ištirti ateitį, nuspėti laukiančius iššūkius ir rasti būdų, kaip su tuo susitvarkyti.

A.McWilliamsas priklauso inovatyvių kūrėjų bendruomenei „ThoughtWorks“, kurios atstovai dirba būtent su tokiais projektais. „Pirmasis duetas, su kuriuo teko dirbti, buvo Neilas Harbissonas ir Moon Ribas iš Kiborgų fondo. Jų darbas nukreiptas į transhumanizmą – žmogaus gebėjimų praturtinimą pasitelkiant technologijas. Tai yra sritis, judanti tarp šuolių ir apribojimų, kai technologija sumažinama iki minimalaus mastelio ir tampa kilnojama“, – sako jis.

N.Harbissonas yra garsus avangardo menininkas, žinomas kaip pirmasis pasaulio kiborgas. Jo galvoje chirurgiškai įmontuota tam tikra antena, padedanti suvokti spalvas (pagal jų dažnį) kaip garsą. Tuo metu šokėja ir choreografė M.Ribas per implantą rankoje gali realiu laiku justi seisminius žemės virpesius, t.y. žemės drebėjimus, ir atliepti, įterpti tai į savo pasirodymus.

Natūralu, kad tokie neįprasti dalykai kelia daug įvairių moralės bei etikos klausimų ir nuogąstavimų. Pasak A.McWilliamso, tai puikus dalykas. Šitaip menas kviečia pradėti dialogą ir analizę, o kadangi tai nėra plačiai įgyvendinta, sudėtingos dilemos tampa lengviau suprantamos ir suvaldomos.

Inovatorius įsitikinęs, kad dėl sparčios technologijų pažangos žmonija netrukus susidurs su daugybe svarbių klausimų. Į tai būtina pažvelgti atsakingai ir suprasti, kokių pasekmių tai gali turėti mūsų kasdieniam gyvenimui, savęs suvokimui ir kaip į tai turėtų atsiliepti valstybės institucijos. Nesvarbu, ar tai būtų technologinis žmogaus savybių tobulinimas, ar dirbtinis intelektas, ar DNR atsekimas.

Lina Ever/ Asm. albumo nuotr.

Greta Janulytė, euroblogas.lt

Lina Neverbickienė, geriau žinoma kūrybiniu slapyvardžiu Lina Ever, priėmė drąsų sprendimą kartu su šeima išvykti iš Lietuvos ir apsigyventi Vokietijoje. Ten ji rašo knygas ir stengiasi atskleisti miesto dvasią turistams lietuviams, organizuodama ekskursijas „Berlynas kitaip“. Tačiau jų nevadina verslu – tikina, esą tai yra hobis, iš kurio galima užsidirbti.

– Iš kur tokia didelė meilė Berlynui?

– Rytų Berlynas buvo pirmas tikrasis užsienis, kurį pamačiau. Tai buvo 1989 metais, dvi savaitės iki griūnant Berlyno sienai. Tai buvo ir pirmoji mūsų su vyru, tuomet dar tik draugu ir bendrakursiu, kelionė. Po metų grįžome jau susituokę. Vakarų Berlynas buvo mano pirmieji gyvenime pamatyti Vakarai.

Po to aplankėme daug miestų, bet Berlynas taip ir liko pirmąja meile. Jo nežabojama laisvė, keistas gyvenimo būdas, nuoširdūs žmonės ir nesibaigiantys vakarėliai jau tuomet darė didžiulį įspūdį. Tai – miestas, kuriame gali būti pačiu savimi, kur nebėra jokių visuomenės nuostatų, kvailų taisyklių. Priešingai, įprastų taisyklių laužymas čia yra gero tono ženklas.

– Kelintus metus jau skaičiuojate svečioje šalyje?

– Kiek kartų grįždavome į Berlyną, tiek kartų su vyru sakydavome, kad kada nors sugrįšime į jį ne kaip svečiai. Iš karto supratau, kad miesto ritmas, jo energija, jo laisva dvasia man labai tinka. Kai mūsų didieji vaikai baigė mokyklą, supratau, kad atėjo pasirinkimo momentas – dabar arba niekados. Ir nusprendėme įgyvendinti tai, apie ką ilgai svajojome, nors nedaugelis Lietuvoje suprato, kodėl paliekame puikiai įrengtus namus, išpuoselėtą veją, gerus darbus, socialinius kontaktus.

Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia

„Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia, o tas miesto kitoniškumas, ta laisvė, kurios jokiam kitame mieste tiek nėra“, nuotr. iš asmeninio albumo

Taigi vieną gražią rudens dieną prieš ketverius metus susikrovėme lagaminus į seną mersedesą, įsisodinome savo jaunėlį sūnų, kuriam tuomet buvo dveji, ir išvažiavome savo svajonės link. Buvome išsinuomoję butą keturiems mėnesiams, o toliau pasikliovėme likimu. Ir dabar kartais juokaujame, kad iš tiesų žmogui užtenka tik tiek daiktų, kiek telpa į seną mersedesą pikapą.

– Kaip kilo idėja organizuoti ekskursijas „Berlynas kitaip“?

– Aš tik atvažiavusi pradėjau rašyti blogąvilniusberlynas.blogspot.com, paskui įkūriau „Facebook”bendruomenę (ji dabar vadinasi „Berlynas kitaip”), kur skelbdavau su šiuo miestu susijusias įdomybes. Paskui pradėjau rašyti kitą blogąberlynodienorastis.blogspot.com. Rašiau žurnalui „Moteris” straipsnius apie šį miestą, dalinausi savo patirtimi su kolegomis, draugais, giminaičiais, vedžiodavau juos po miestą. Daug skaitau ir domiuosi Berlyno istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, dalyvauju renginiuose, patinka rasti naujas vietas, sužinoti naujų dalykų.

„Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia, o tas miesto kitoniškumas, ta laisvė, kurios jokiam kitame mieste tiek nėra“/Asmeninio albumo nuotr.

Maždaug prieš pusmetį vieni paprašė ekskursijos, vėliau – kiti, trečiai grupei mane rekomendavo ambasada. Visi po ekskursijos sakė, kad turiu būtinai nesustoti ir rodyti tą kitokį Berlyną visiems. Taip ir kilo mintis, kad iš tiesų Berlynas lietuviams – visai neištyrinėtas miestas, nors jis – arčiausiai esanti Vakarų pasaulio sostinė. Daugelis sako, kad Berlynas jiems – visai negražus ir šiukšlinas miestas, todėl kilo noras parodyti žmonėms tą kitą, turistams nematomą miesto veidą, kuris žavi atvykėlius.

Aš sakau: pamatyti galima Romą, Paryžių, Barseloną, o Berlyną reikia pajausti, nes čia – ne statiniai ir ne muziejai svarbiausia, o tas miesto kitoniškumas, ta laisvė, kurios jokiame kitame mieste tiek nėra. Berlynas nėra gražus, bet jis toks įdomus ir įvairus, kad nuomonę apie jį gali susidaryti tik pamatęs skirtingus miesto veidus ir susilipdęs iš jų savo koliažą.

– Kokia šių ekskursijų tikslinė auditorija? Kaip Jus rasti?

– Mėgstu vesti ekskursijas šeimoms. Prieš dvi dienas sulaukiau didelės šeimos su tėvais, broliais, vaikais ir net močiute, kuri atsidėkodama man padovanojo lietuviškų juodųjų serbentų puodelį. Močiutė nedejuodama nuėjo visus tuos kilometrus ir uždavė daugybę klausimų apie Berlyną. O kai nuvedžiau į kiemus gatvės meno pažiūrėti, atvirai pasakė, kad įdomu, bet šitoks Berlynas jai nebepatinka. Užtat kokiomis akimis anūkės viską tyrinėjo!

Jaunimui daugiau rodau alternatyvaus Berlyno, vyresniems žmonėms – klasikinio

Todėl sakau, kad Berlyną galiu parodyti visoms amžiaus grupėms. Aišku, jaunimui daugiau rodau alternatyvaus Berlyno, vyresniems žmonėms – klasikinio. Man labai smagu, kad keliauja vyresni žmonės, kad tėvai pasiima savo vaikus, rodo jiems miestus, ima į ekskursijas. Todėl už vaikus ir neimu pinigų, ir stengiuosi atsakyti į visus jų klausimus. Šią vasarą taip pat pradėjau siūlyti ekskursijas po Karališkąjį Potsdamą –  jis visai šalia Berlyno, ten yra 20 vandens telkinių, daugybė parkų ir 17 pilių.

Esu turėjusi ir didelių grupių, bet šiaip labiau patinka grupelės iki dešimties žmonių, tada spėji su kiekvienu pabendrauti. Žmonės iš pradžių nedrįsta klausti, bet kai aš pradedu atvirai pasakoti apie berlynietišką gyvenimo būdą, apie keistą miesto istoriją, apie savo gyvenimą čia, apie aplankytus renginius, įdomias akcijas, pamažu atsiveria ir jie. Ir tada esu dėkinga likimui, kad tiek įdomių žmonių sutinku. Maršrutus keičiu pagal grupės pobūdį, amžių, paklausiu, ką jie matę, kuo domisi. Patariu, ką dar reikia aplankyti ar pamatyti Berlyne.

Mane surasti galite elektroniniu paštulina.neverbickiene@gmail.com arba „Facebook”puslapyje „Berlynas kitaip”. Vis neprisiruošiu susikurti interneto puslapio. Jei kas nori man padėti, parašykite

– Ar galite tai vadinti verslu, iš kurio galima užsidirbti ir pragyventi?

– Kol kas to verslu nevadinu, tai – greičiau hobis, už kurį gaunu pinigus, padedančius man pragyventi. Verslas būtų, jei samdyčiau kitus gidus, organizuočiau įvairias pramogas ir paslaugas, stengdamasi uždirbti. O dabar aš rodau žmonėms savąjį miestą, atiduodu jiems dalelę savęs mainais į sutartą užmokestį. Mano keturių valandų ekskursija žmogui kainuoja 20 eurų, vaikams iki 12 metų – nemokamai, vyresniems – pusė kainos. Manau, tai nėra dideli pinigai ir savęs vadinti verslininke neišdrįsčiau. Nors kas žino, kaip čia viskas vystysis…

– Taip pat esate romanų „Objektyve meilė” ir „Ruduo Berlyne” autorė. Ką tik pasirodė jūsų knyga „Berlyno romanas“. Kada žengėte pirmą žingsnį kaip rašytoja? Ar šis miestas buvo įkvėpimo šaltinis?

– Visą gyvenimą norėjau rašyti istorijas. Gal dėl to pasukau į žurnalistiką. Tik Lietuvoje teko tiek daug dirbti ir suktis, auginti vaikus, rūpintis buitimi, kad rašymui vis nebūdavo laiko. Laukdamasi pagranduko pradėjau rašyti, po to rašydavau per jo pietų miegą, tad pirmasis romanas „Objektyve meilė“ parašytas dar Lietuvoje. Todėl jame nagrinėjamas lietuviškos žiniasklaidos ir politikos pasaulis.

Lina Ever su savo naujausiu romanu rankose/Asmeninio albumo nuotr.

„Ruduo Berlyne“ gimė čia iš mano pastebėjimų, mano pačios emigrantiškos patirties, mano pamatytų meno akcijų. Šį romaną vadinu ir gidu po meniškąjį Berlyną. „Berlyno romane“ šalia pikantiškos meilės istorijos ir bohemiškų vakarėlių aprašiau vokiško vaikų darželio ir auklėjimo ypatumus.

– Tūkstančiai autorių visame pasaulyje bando įtikti auditorijai, rašo aktualiomis temomis ir tarsi įsisuka į knygų rašymo verslą. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? Ar knyga gali būti pavadinta verslo objektu?

– Lietuvoje tiražai per maži, kad knygų rašymą galima būtų pavadinti verslu. Tikrai nedaug autorių iš to uždirba pragyvenimui. Nemanau, kad Lietuvoje nors vienas autorius rašo knygas dėl pinigų. Jei pavyktų sudominti vokiškas leidyklas – va tada kitas reikalas, visai kiti tiražai prasideda. Bet šiaip rašymas yra daugiau saviraiškos ir vidinio poreikio užsiėmimas nei verslas.

– Šiais socialinių medijų laikais visi šaukte šaukia apie savo gyvenimą, pasiekimus. Savo tinklaraštyje teigiate, jog „žodžiai kartais užkemša gerklę ir aš privalau juos išrašyti“, tačiau Jūs – kitokia. „Facebook” per daug nesireklamuojate, net sunku rasti informcijos apie „Berlynas kitaip“ ekskursijas. Kodėl?

– Nes nenoriu, kad mano hobis virstų darbu, į kurį eičiau sukandus dantis. Dabar susitinku su kiekviena grupele pilna energijos ir entuziazmo, džiaugiuosi kaip vaikas, kai juos nustebinu, parodau, praturtinu ir kai po ekskursijos jie būna pakeitę savo nuomonę apie šį miestą 180 laipsnių. Manau, kad geriausia reklama – tai kitų žmonių rekomendacijos. Nenoriu paversti to kasdieniu darbu ir begaliniais įsipareigojimais, o į susitikimą ateiti išvargusi. Nes pradėsiu nemėgti pati savęs, jei dirbsiu tokį darbą „valdiškai“.

Be to, noriu pasilikti laiko rašyti, skaityti ir klajoti po miestą. Taip pat esu mama, šiemet pradėsiu leisti į mokyklą savo jaunėlį, reikės vėl daug laiko skirti ir jam. Matyt, mane jau veikia berlynietiškas gyvenimo būdas – viską daryti su meile, dirbti tik tokį darbą, kuris tau patinka, kur gali realizuoti save, dirbti tik tiek, kiek tau norisi, tik tiek, kol gali dirbti iš širdies. Nes bandyti uždirbti viso pasaulio pinigus čia nemadinga. Čia sėkmingu laikomas ne tas, kuris uždirba labai daug pinigų, o tas, kuris gali dirbti mėgstamą darbą ir turi daug laiko sau, šeimai, saviraiškai.

– Ar galite save pavadinti laimingu žmogumi?

– Tikrai taip. Gyvenu mieste, apie kurį visada svajojau, kuriame galiu jaustis ir vietine, ir turiste, ir gide, turiu laiko rašyti ir dalyvauti įvairiuose literatūros renginiuose. Dirbu mylimą darbą, sutinku daugybę įdomių žmonių ir iš to galiu net uždirbti. Turiu puikią mane palaikančią šeimą. Ir turiu laisvę būti savo laiko šeimininke.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje euroblogas.lt liepos 26 d.