Pernai atgal į Tėvynę iš emigracijos grįžo per 14 tūkst. lietuvių, arba tris kartus daugiau, nei užpernai. Pati emigracijos banga irgi akivaizdžiai slopsta – išvažiavusiųjų dirbti į užsienį sumažėjo daugiau, nei trečdaliu – iki 54 tūkstančių. Nors bendras migracijos saldo tebelieka neigiamas – išvykusiųjų 38 tūkst. daugiau, nei sugrįžusiųjų, bet tendencijos akivaizdžios – išvykstančių mažėja, sugrįžtančių daugėja. Pridėjus tegu nedidelį – maždaug 1,5 tūkstančio – bet taip pat nepaliaujančiai augantį į Lietuvą gyventi ir dirbti atvykstančių užsienio piliečių skaičių, galėtume kalbėti, jog demografinė šalies ateitis nėra tokia tragiška, kaip mėgstama piešti.
Keista, tačiau ši, iš pažiūros džiuginanti, žinia netapo nei politiškai svarbia naujiena, nei pagrindu Vyriausybės savigyrai.
Kodėl tyli opozicinės partijos ir kiti valdančių kritikai, suprantama – „emigracija, virstanti evakuacija“ pastaruosius trejetą metų buvo vienu iš trijų pagrindinių (šalia nedarbo ir mažinamų atlyginimų bei pensijų) lazdų premjero Andriaus Kubiliaus kailiui karšti. Emigracijos negrįžtamumas viešajame kalbėjime tapo aksioma, o būsimos jos katastrofiškos pasekmės „Sodrai“ bei ekonomikai – pagrindu tvirtinti, jog „Lietuva, kaip valstybė, neturi ateities“, tad laikas iš čia dingti ir visiems likusiems. Persijungti į atgalinį režimą ir pradėti kalbėti apie imigraciją bei grįžtančiuosius nėra taip paprasta, kaip atrodo. Juoba iš politinės kovos požiūrio taško, iki Seimo rinkimų likus mažiau, nei metams, atsisakyti didelį atgarsį visuomenėje įgavusios neigiamos temos paprasčiausiai neprotinga: Verčiau vėliau, pergalės atveju, visus nuopelnus dėl grįžtamosios migracijos prisiskirti sau.
Tačiau apie prasidėjusį masinį (nes 14 tūkstančių jau galima laikyti masiniu) emigrantų grįžimą tyli ir Vyriausybė. Nors, regis, turėtų su šia žinia lipti ant bačkos ir skelbti, kad „išmintinga Kubiliaus ekonominė politika, sąlygojusi didžiausią ES ekonomikos augimą, grąžina emigrantus į Tėvynę“. Vietoje to – jau tradiciniais tapę Statistikos departamento vadovų pavirkavimai, kad „pernai emigravusiųjų gyventojų skaičius prilygtų Marijampolei“. Nors galėtų rėžti dar smarkiau ir pasakyti, kad per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva prarado tiek gyventojų, kiek dabar gyvena Vilniuje, įskaitant priemiesčius.
Atmeskime sąmokslo teoriją, kad skelbti emigrantų sugrįžtuves nesuinteresuoti valdininkai, dirbantys su įvairiausiomis (dažniausiai beprasmiškomis) „emigrantų grąžinimo“ ar „tėvynainių rėmimo“ programomis. Pastarųjų interesas akivaizdus, bet ne toks galingas, kad nutildytų valdančiųjų partijų propagandos mašiną, jeigu politikai būtų suinteresuoti skleisti augančios reimigracijos žinią.
Daug labiau tikėtina, jog tiek statistikai, tiek Vyriausybė kol kas patys nežino, ar verta džiaugtis, kad lietuviai grįžta iš emigracijos namo. Mat, nežinant, kokie konkrečiai žmonės grįžta, neaišku, ar tie 14 tūkst. sugrįžusiųjų pernai (ir per 4 tūkst. grįžusiųjų užpernai) pagyvins Lietuvos ekonomiką, ar, atvirkščiai – papildomu svoriu užgrius ir taip jau silpną socialinės paramos sistemą?
Laikas atmesti veidmainiškus padejavimus (ypač iš politikų lūpų) apie „išsivažinėjančią Lietuvą“ ir pripažinti – pastaruosius dvejus dešimtmečius emigracija buvo tikra Dievo ir Europos Sąjungos dovana Lietuvai. Skaičiuojama, kad vien 2010-iais emigrantai į Lietuvą vien per bankus pervedė apie 3,5 mlrd. Lt, kurie sudarė apie 4 proc. šalies Bendrojo vidaus produkto. Palyginimui, Latvijoje ar Lenkijoje emigrantų pinigai sudarė apie 2,1 proc., Estijoje – 1,8 proc. BVP. Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžioje, kuomet iš ES Struktūrinių paramos fondų gaunami piningai buvo gerokai mažesni, nei dabar, emigrantų parvežami pinigai prilygo ir vienu metu netgi viršijo visą ES paramą! O kur dar tie pinigai, kuriuos tradiciškai su bankais draugauti ir mokesčius mokėti privengiantys emigrantai veža kišenėse ir rankinėse ir kurių niekas neapskaito?
Pridėkime prie šito faktą, kad dauguma išvažiavusiųjų dirbti į užsienį nustodavo imti nedarbo ir kitokias socialines pašalpas Lietuvoje (2003-2007 m. daugiau nei tris kartus kritęs nedarbo lygis tiesiogiai sietinas su tokiais pat kiekiais augusia emigracija) ir suvoksime, kad kiekvienas emigrantas davė valstybei dvigubą naudą. Atsižvelgus, kiek lietuviškos kilmės asmenų figūruoja ES šalių kriminalinėse kronikose, nebus klaida sakyti, jog emigracija teigiamai įtakojo ir nusikalstamumo lygio mažėjimą Lietuvoje.
Ir štai dabar tas srautas pasisuka atgalios. Ko iš jo tikėtis? Kol kas niekas nežino, bet vargu ar yra daug prielaidų tikėtis, jog grįžtantieji smarkiai pagyvins krašto ekonomiką. Absoliuti dauguma emigrantų išvykę dirbo arba samdomą darbą, arba ėmėsi smulkaus paslaugų verslo, kuris klestėti gali tik valstybėse su tvirta ekonomika ir gerai išvystytu stambiuoju verslu. Išskyrus ant rankos pirštų skaičiuojamus atvejus, niekas iš emigrantų nei Europoje, nei Amerikoje pastebimo dydžio savarankiškais verslininkais netapo, taip paneigdami mitą, esą „išvažiuoja gabiausieji“. Darbščiausieji – taip, bet tikrai ne versliausieji.
Bet būtent gabių verslo organizatorių, ne samdomos darbo jėgos, labiausiai trūksta Lietuvos ekonomikai. Todėl į grįžtančiųjų srautą kol kas ir žvelgiama su tam tikru nepasitikėjimu bei nuogąstavimu.

Pastaruoju metu Lietuvoje suaktyvėjo lietuvių reemigracija – emigravusių Lietuvos Respublikos piliečių grįžimas į Tėvynę. 2011 metais į Lietuvą sugrįžo apie 14 tūkst. lietuvių – maždaug 3 kartus daugiau nei 2010 metais.

Išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 54 tūkst. emigrantų, tai yra beveik 29 tūkst. mažiau negu 2010 m. Staigus deklaravusiųjų išvykimo iš Lietuvos padidėjimas 2010 m. pirmiausia sietinas su prievole mokėti sveikatos draudimo įmokas gyvenamąją vietą deklaravusiems Lietuvoje. Antrajame 2011 metų pusmetyje stebimas staigesnis emigravusiųjų sumažėjimas ir didesnis sugrįžusiųjų skaičius.

Pagrindinėmis emigraciją lėmusiomis priežastimis galima laikyti įstojimą į Europos Sąjungą (ES) 2004 m. ir laisvo asmenų judėjimo teisės įgijimą, taip pat ekonominius veiksnius, įskaitant aukštesnį pajamų potencialą ir geresnes darbo sąlygas ES valstybėse, aukštą nedarbo lygį Lietuvoje.

Į „Veido“ klausimus atsako švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

VEIDAS: Kokie protų susigrąžinimo ir pritraukimo programos konkretūs rezultatai?
N.P.: Ši programa numatyta 2008–2013 m., dalis priemonių įvykdyta, dalis vykdoma. Nors ji skambiai pavadinta „protų susigrąžinimo“, bet orientuota ne tik į vienintelį kelią – susigrąžinti į užsienį išvykusius dirbti Lietuvos mokslininkus, bet ir į bendradarbiavimo su jais stiprinimą. Tam rengiami pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumai, įvairūs bendri projektai, kasmet teikiama premija užsienio lietuviui mokslininkui. Šioje programoje orientuojamasi ir į užsieniečius mokslininkus, nes protų cirkuliacija skatina pažangą, tačiau daugiausia, žinoma, bendraujama su lietuvių kilmės mokslininkais. Jie kviečiami į įvairias ekspertų grupes, stengiamės kuo plačiau populiarinti per Mokslo tarybą rengiamus grantų, skirtų moksliniams tyrimams, konkursus. Tačiau didelio užsienyje dirbančių mokslininkų susidomėjimo šiais grantais ligi šiol nebuvo – jų paraiškos sudaro maždaug 10 proc. visų paraiškų.
VEIDAS: Svetur gyvenantys mokslininkai sako, kad nuo dalyvavimo šiuose konkursuose atbaido didžiulis biurokratizmas.
N.P.: Jie skundžiasi labai pagrįstai. Didiesiems grantams lėšos (apie 40 mln. Lt per metus) – iš ES struktūrinių fondų, todėl čia galioja bendros struktūrinių fondų skirstymo Lietuvoje taisyklės. Jos geriau tinka tiesiant kelius ar apšiltinant namus, bet moksliniams tyrimams sunkiai pritaikomos. Sistemą reikia keisti ir apie tai kalbamės su Finansų ministerija. Nacionalinėse konkursinėse programose iš biudžeto pinigų biurokratijos mažiau.
VEIDAS: Ar realu įvesti kokius dešimt konkurso būdu gaunamų krepšelių su geru atlyginimu, skirtų grįžtantiems mokslininkams?
N.P.: Gyvename krizės sąlygomis, tad džiaugiamės, kad mokslo institucijų biudžetinis finansavimas šiemet bent nemažėja. Valstybės biudžetas neleistų kasmet dešimčiai mokslininkų suteikti krepšelių. Belieka tikėtis, kad finansinė padėtis gerės ir atsiras daugiau galimybių.

Dešimt į vieną vietą – įveikę tokį konkursą į Lietuvą grįžo dar keli mokslininkai, paneigdami mitą, kad protų nutekėjimas negrįžtamas.

„Partekėjusių“ protų desantas Vilniaus universiteto Biotechnologijos institute vis didėja. Vien šiais metais iš JAV, Prancūzijos, Suomijos, Lenkijos, Portugalijos sugrįžo aštuoni. „Netiesa, kad svetur dirbantys mokslininkai nenori grįžti į Lietuvą – daug jų kelerius metus ieško darbo vietos čia grįžti. Mūsų institutas laimėjo ES paramą projektui, pagal kurį galėjo įdarbinti devynis mokslininkus, ir į tas devynias vietas pretendavo per 70 užsienyje dirbančių mokslininkų“, – pasakoja instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjas dr. Daumantas Matulis, pats prieš keletą metų grįžęs į Lietuvą iš JAV.
Asociacijos „Futura Scientia“, skatinančios į Tėvynę sugrįžusių ir pasaulyje pasklidusių lietuvių mokslininkų bendradarbiavimą, duomenų bazėje – 550 užsienyje dirbančių lietuvių mokslininkų ir doktorantų. Dalis jų grįžtų, tačiau, apgailestauja Biotechnologijos instituto direktorius prof.dr. Kęstutis Sasnauskas, daug metų skundžiamės protų nutekėjimu, kuriamos jų susigrąžinimo programos, tačiau nėra nė vienos realios, kuri padėtų mokslininkams grįžti į Lietuvą.

Grįžti į Lietuvą padėjo ES

Kiek iš būrelio Biotechnologijos instituto mokslininkų, grįžusių iš užsienio, šiandien būtų Lietuvoje, jei ne ES fondų parama? Dauguma sako vis tiek ieškoję galimybės grįžti, gal tik šis procesas būtų užtrukęs. Štai D.Matulis po biochemijos studijų Vilniaus universitete 1993-iaisiais išvažiavo į JAV ir ten praleido beveik dvylika metų. Minesotos universitete apgynė daktaro laipsnį, dirbo šiame universitete, vėliau Pensilvanijoje, koncerne „Johnson & Johnson“. Apsisprendęs grįžti į Lietuvą D.Matulis, dar būdamas JAV, trejus metus intensyviai ieškojo darbo. Mokslininkui pavyko laimėti ES Marie Curie programos grantą, skirtą mokslininkų mobilumui skirtingose šalyse skatinti, ir tai jam atvėrė Biotechnologijos instituto duris.
Dabar D.Matulis padeda „partekėti“ į Lietuvą kitiems užsienyje dirbantiems protams. Jis prisidėjo prie visų instituto vedėjų tris mėnesius rengtos paraiškos minėtam ES finansuojamam projektui, ir pavyko patekti tarp 4 proc. laimėtojų – finansuotos šešiolika iš 311 konkurse dalyvavusių mokslo institucijų. Trejų metų projektui gauta 1,6 mln. eurų, o dalis šių lėšų skirta kitose šalyse dirbantiems mokslininkams pritraukti.
„Į pokalbį buvo atvažiavę vokiečių, amerikiečių. Tačiau Lietuvoje mokslininkams siūlomos sąlygos nekonkurencingos – per maži atlyginimai, pernelyg sudėtinga įsikurti, per daug didelė biurokratija visose srityse. Bet svetur dirbančių lietuvių susidomėjimas buvo didelis“, – vardija D.Matulis, beje, ir pats neslepiantis, kad JAV gaudavo penkiskart didesnį atlyginimą, palyginti su tuo, kurį gavo tik grįžęs į Lietuvą.
Dėl vietos ES finansuojamame projekte galėjo varžytis ir Lietuvoje dirbantys mokslininkai. Sugrįžę iš užsienio mokslininkai automatiškai nėra geresni už neišvažiavusius, kaip pabrėžia D.Matulis, tačiau jie dažnai būna aktyvesni, plačiau išsilavinę, turėję galimybę dirbti su moderniausia įranga ir technologijomis.
Instituto direktorius prof. dr. Kęstutis Sasnauskas pastebi, kad mokslininkams labai praverčia ne tik užsienyje įgyta patirtis, bet ir ryšiai: jie kviečiami į konferencijas, tarptautines programas, be to, norint dalyvauti europinių programų konkursuose reikia nurodyti užsienio partnerį, tad čia praverčia parvykusiųjų ryšiai. „Šiuolaikiniame pasaulyje mokslininkai mobilūs, tai tampa vos ne privalomu dalyku“, – pabrėžia K.Sasnauskas.
Biotechnologijos instituto „užsieniečių“ desantas užsienyje baigė daktarines ir podaktarines studijas, stažavo, dirbo mokslo įstaigose. Dr. Simonas Laurinavičius į Lietuvą grįžo po dešimties metų Suomijoje, dr. Rasa Rakauskaitė – po septynerių JAV, Merilando universitete, dr. Linas Mažutis – po šešerių Prancūzijoje, Strasbūre, po to Harvardo universitete JAV, dr. Ieva Mitašiūnaitė – po ketverių Prancūzijoje, dr. Visvaldas Kairys – po aštuoniolikos metų JAV ir Portugalijoje, dr. Vytautas Smirnovas – po aštuonerių Lenkijoje, Vokietijoje, Dortmundo universitete, po to JAV, Klivlande. Visi jie sakosi planų visai išvažiuoti iš Lietuvos neturėję, tik norėję įgyti patirties.
Tiesa, grįžus kontrastai akivaizdūs. „JAV tyrimams skiriamos milijoninės sumos ir gali įgyvendinti daug ambicingesnes idėjas. Bet maniškėms įgyvendinti kol kas užtenka šimtų tūkstančių“, – juokiasi iš JAV grįžęs V.Smirnovas, pridurdamas, kad, be finansinių, Lietuvoje didžiuliai ir biurokratiniai kontrastai.

Biurokratija žlugdo mokslą
Masiškesnį mokslininkų grįžimą stabdo biurokratinis mokslinių grantų skyrimo mechanizmas. „Ten tiek popierizmo, kad abejoju, ar galėjo paskatinti grįžti nors vieną užsienyje dirbusį mokslininką. O galėtų būti labai paprasta aukštajame moksle galiojanti krepšelių schema – norintis grįžti susiranda darbo vietą ir konkurso būdu pretenduoja į krepšelį su geru atlyginimu. Tokių krepšelių metams galėtų būti skiriama, tarkim, dešimt. Mokslo įstaigos būtų suinteresuotos gauti patyrusių darbuotojų, o svetur dirbantiems mokslininkams atsirastų galimybė grįžti, nes dabar mokslo įstaigos ištekliai priimti naujų darbuotojų riboti“, – siūlo K.Sasnauskas.
Užsienio šalys mokslininkus vilioja ir startiniu finansiniu paketu, skirtu mokslo tyrimams.
Svetur dirbusius mokslininkus grįžti atbaido ir smulkmeniška kontrolė, dirbti trukdanti viešųjų pirkimų sistema. Suomijoje dirbęs S.Laurinavičius stebisi, kad viešieji pirkimai galioja net mokslininko gauto vardinio granto pinigams. Suomijoje juos galima naudoti savo nuožiūra, o mokslininkas stengiasi tai daryti kuo efektyviau, nes jei nepasieks rezultato, kitąkart negaus finansavimo.
D.Matulis pasakoja, kad, JAV iki 16 val. užsisakęs reagentą tyrimams atlikti, kitą rytą septintą valandą jį jau gaudavo, be to, iki 1 tūkst. dolerių sumos pirkimų niekas netikrindavo. O pas mus net pieštukui įsigyti reikia viešųjų pirkimų. Blogiausia, kad po visų mėnesius trunkančių viešųjų pirkimų procedūrų prekes dažniausiai nuperki gerokai brangiau, negu galėtum pirkdamas tiesiai, be konkursus laimėjusių tarpininkų.
Arba štai įsakymą dėl ES finansuojamų mokslo, studijų ir verslo slėnių steigimo švietimo ir mokslo ministras pasirašė 2008 m., bet net pastatai dar nepastatyti. Aparatūros sąrašas patvirtintas 2008 m., o ji perkama bus 2012 m. – kai kas bus pasenę, bet sąrašo keisti negalima. „Absurdų absurdas, nuo kurio labai kenčia mokslo konkurencingumas“, – piktinasi K.Sasnauskas.
Svetur dirbę mokslininkai stebisi, jog Lietuvoje ne tik mokslo, bet ir daugelyje kitų sričių koncentruojamasi ne į tai, kad būtų pasiektas rezultatas, kad būtų patogu dirbti ir gyventi, bet į visa apimančią kontrolę. „Žinoma, kiekvienas žmogus laisvas pasirinkti, kur jam gyventi, tačiau Lietuva turi daryti viską, kad tokia vieta būtų mūsų valstybė“, – sako švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.
Taigi valstybei belieka apsispręsti: arba mažinti studentų skaičių universitetuose, kad už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus nerengtume specialistų kur kas turtingesnėms šalims, arba, jei mano, kad šie protai reikalingi mūsų valstybės pažangai, kurti jiems darbo vietas. D.Matulis pateikia tokią paralelę: Kopenhagoje esančiame biomedicinos mokslų slėnyje – 660 mokslo daktarų, mūsų – 25, vadinasi, atsiliekame vos ne 30 kartų, nors gyventojų skaičiumi skiriamės mažiau nei dukart.
Pasaulis eina ta linkme, kad reikės vis daugiau tyrėjų. Lietuva tokio ateities scenarijaus neneigia, tad protinga būtų ne tik patetiškai kalbėti apie protų susigrąžinimą – nemažai jų patys nori grįžti, tik neturi kur.

Po porą metų užsitęsusio nuosmukio, gyventojai pamažu pradeda vėl daugiau pirkti: pamažu gerėja beveik visi mažmeninės prekybos apyvartos rodikliai, – pastebi SEB banko šeimos finansų ekspertė.

„Sunkmečiu išaugęs žmonių susidomėjimas alternatyviomis reikalingų daiktų pirkimo galimybėmis nemažėja ir pradėjus gerėti ekonominei situacijai. Gyventojai vis daugiau perka internetu, paštu, pigesnių prekių įsigyja lankydamiesi užsienyje,“ – teigia SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.
Šalies vidaus prekybos statistika rodo, kad pamažu pirkėjai sugrįžta į parduotuves. Pavyzdžiui, nespecializuotų parduotuvių, kuriose daugiausia prekiaujama maistu (tarp šių parduotuvių rikiuojasi ir didieji prekybos centrai), apyvarta per pirmus aštuonis šių metų mėnesius yra maždaug 7 proc. didesnė negu per atitinkamą praėjusių metų laikotarpį. „Paprastai vartoti daugiau pradedama tik po kurio laiko, kai pastebimas bendras ekonomikos augimas, mat gyventojų pajamos pradeda didėti šiek tiek vėliau negu įmonių“, – sako J. Varanauskienė.
„Palyginę pirmus aštuonis šių metų mėnesius su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, matome, kad  naudotų daiktų parduotuvių, užsakomojo pirkimo paštu ir internetu apyvartos augimo tempai kur kas įspūdingesni negu įprastų parduotuvių“, – sako J. Varanauskienė. Kaip rodo Statistikos departamento pateikiami duomenys, paštu ir internetu bei naudotų daiktų per pirmus aštuonis šių metų mėnesius šiemet nupirkta vidutiniškai po 30 proc. daugiau negu pernai per tą patį laikotarpį. Apie dažnesnes ir didesnes Lietuvos gyventojų išlaidas užsienyje galima spręsti ir iš atsiskaitymo kortelėmis statistikos: Lietuvos banko duomenimis, Lietuvoje išduotų mokėjimo kortelių operacijų, atliktų užsienyje, suma šiais metais yra didesnė vidutiniškai 25 proc. didesnė negu pernai.
„Sunkmečiu įgyti įgūdžiai ieškoti pigesnių prekių nepamirštami ir ekonomikai atsigaunant. Pasimokę iš krizės, gyventojai ir toliau ieško galimybių mokėti už prekes mažiau: domisi akcijomis ir nuolaidomis, ieško informacijos apie prekes ir jų kainas ne tik aplinkinėse parduotuvėse, drąsiai derasi”, – teigia ekspertė.
Tačiau kartais iš pirmo žvilgsnio racionalus pirkimas gali lemti visai nepageidautinas pasekmes. „Nereikėtų pamiršti, kad aklas mažesnių kainų vaikymasis kartais gali duoti priešingų rezultatų: susiviliojus nuolaidomis, prisiperkama nereikalingų daiktų. Išlaidos perkant internetu, kai nereikia kelti kojos iš namų, taip pat ne visada būna apgalvotas. Kad atrastos galimybės pirkti pigiau nepakenktų pačiam pirkėjui, svarbu nepamiršti tokius pirkinius ir toliau kruopščiai planuoti ir tokio plano laikytis“, – perspėja šeimos finansų ekspertė.

Sunkmečiu išsilakstę po atokesnius, bet pigesnius didžiųjų Lietuvos miestų mikrorajonus, dabar verslininkai biurų patalpų vėl dairosi arčiau centro.

Jų nebaido nei maždaug 20 proc. nuo praėjusių metų išaugusios tokių biurų kainos, nei tai, kad tinkamo biuro neretai tenka laukti du tris mėnesius.
Verslo centro “Regus” vadovė Edita Poplavskaitė paaiškino, jog šiuo metu didžiausias susidomėjimas yra pačiais mažiausiais centruose įsikūrusiais biurais, ypač jei jie nuomojami su baldais ir ryšio paslaugomis: “Biurai, kuriuose įrengta viena, kartais dvi trys, rečiau penkios darbo vietos, o kompanija gali pradėti darbą tučtuojau, nesirūpindama baldais ar sutartimis su ryšio tiekėjais, šiuo metu yra pačios populiariausios”. Pasak E.Poplavskaitės,  maži biurai paklausiausi dėl to, kad didžiosios kompanijos į naujas patalpas migruoti nelinkusios, be to, didelę dalį biurų nuomos klientų šiuo metu sudaro į Lietuvą ateinančios naujos užsienio bendrovės, kurios pradžiai ieško nedidelių patalpų nedidelei starto komandai.
Panašias tendencijas regi ir rinkos tyrimų ir analizės paslaugų grupės “Newsec/Re&Solution” atstovai. Jų teigimu, šiuo metu, tarkime, Vilniuje neužimtų biurų patalpų belikę jau tik 15 proc., o mažiausiai galimybių išsninuomoti biurą yra būtent centre ar senamiestyje.
Paklausti, kas yra pagrindiniai verslo centruose įsikūrusių biurų klientai, NT ekspertai teigia, kad didžiuosiuose miestuose aukščiausios klasės verslo centruose didžiąją dalį nuomininkų sudaro bankai, finansine ir draudimo veikla užsiimančios įmonės, informacinių technologijų, farmacijos kompanijos, nekilnojamojo turto, teisines ir verslo valdymo paslaugas teikiančios įmonės. Tuo tarpu žemesnės klasės verslo centrams pirmenybę teikia prekyba, gamyba ir logistika užsiimančios įmonės.