Dreamstime nuotr.

Vilniaus universiteto mokslininkai, prognozuodami klimato pokyčius, išskiria 4 įmanomus scenarijus. Pagal juodžiausią iš jų vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje nuo 7 laipsnių šokteli iki 12 laipsnių pagal Celsijų. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus specialistas Justinas Kilpys sako, kad pesimistinis scenarijus įmanomas, jei atmosferos tarša nemažės.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Kylanti metinė temperatūra ateityje vers keisti auginamas kultūras. Jei manote, kad dėl to kaltas transporto išmetamas anglies dioksidas, klystate, nes, pagal Jungtinių Tautų klimato kaitos analizę, gyvulininkystė atsakinga net dėl 14,5 proc. visos klimato kaitą sukeliančią dujų emisijos. Tai kone toks pat kiekis kaip ir transporto. Karvių bandos kaltos dėl metano dujų (CH4), kurios daugiau nei 20 kartų pavojingesnės už anglies dioksidą (CO2).

„Šiltėjant klimatui ilgalaikėje perspektyvoje išsaugoti kai kuriuos įprastus mūsų augalus taps problemiška – su šiluma į Lietuvą plūstelės ir dar nepažįstamos čia ligos, kenkėjai. Labiausiai pažeidžiama kultūra – rapsai“, – aiškina Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas.

Visa kita liks beveik kaip buvę – Lietuvoje bus ekologiškai auginamos sojų pupelės, kukurūzai, grikiai, kviečiai.

„Jei mūsų klimatas supanašės su viena didžiausių kviečių augintojų Prancūzija, kur vidutinė metinė temperatūra siekia 12 laipsnių, grūdams sąlygos bus dar palankesnės“, – teigia „Amilinos“ bendrovės vadovaujantis ekonomistas Mindaugas Gedvilas.

Žiemkenčiai miegos, nevegetuos esant ir aukštesnei temperatūrai. Dabar, kai nėra sniego, pasėlius sunaikina dideli temperatūrų svyravimai ir atšiaurūs vėjai. „Manau, keliais laipsniais pakilusi metinė temperatūra nieko nepakeis, gal tik piečiau augančių veislių dairysimės“, – sako žinomas Lietuvos žemvaldys Ramūnas Karbauskis.

Paklausta, į kokias rinkas Lietuva netolimoje ateityje eksportuos grūdus, bendrovės „Imlitex grūdai“ direktorė Asta Laktiomkinienė pamini Pietų Ameriką.

Naujų rinkų lietuviai žvalgosi nuolat, nes situacija keičiasi. Pavyzdžiui, anksčiau viena pagrindinių šalies eksporto rinkų buvęs Iranas šiemet pirko daugiau rusiškų grūdų, taigi Lietuvai savo produktus teko siūlyti kitoms šalims.

Derlingumo potencialas

Pernai Lietuva prikūlė 6,2 mln. tonų. Užpernykštis derlius viršijo 5,3 mln., o 2013 m. – 4,6 mln. tonų. Bendrovės „Agrokoncerno grūdai“ vadovo K.Šimo tvirtinimu, Lietuva eksportuoja daugiau kaip 4 mln., Latvija – 2 mln., o Estija – milijoną tonų grūdų. Pasak R.Karbauskio, nors Lietuvos derliai rekordiniai kasmet, neišnaudotas potencialas dar siekia apie 30–40 proc.

A.Macijauskas pabrėžia, kad dabar blogiausi šalies ūkiai prikulia tiek grūdų, kiek anksčiau prikuldavo geriausi kolchozai. Tai lėmė geresnės grūdų veislės, pažangi nauja technika ir ES parama. Nors ūkininkai kalba apie neišnaudotą potencialą, nerimą kelia tai, kad prastėja šalies dirvožemių kokybė.

„Derlingiausios dirvos yra Šiaurės, Vidurio ir Pietvakarių Lietuvoje. Mažiau derlingos – Rytų bei Pietryčių“, – detalizuoja biomedicinos mokslų daktaras Vytautas Rauckas, pats ūkininkaujantis Aukštaitijoje.

Ne vien tai neduoda ramybės grūdų augintojams. Vis sudėtingiau tampa sandėliuoti ir transportuoti gausėjantį derlių, ypač jei orai lietingi. Problema – ir  dirvonuojanti žemė.

GMO Lietuva įsileis paskutinė

Kol kas Lietuva pasisako prieš genetiškai modifikuotus organizmus (GMO). ES šiuo metu įteisinta daugiau kaip 30 genetiškai modifikuotų augalų produktų, skirtų maistui ir pašarams: 17 – kukurūzų, 6 – rapsų, 5 – medvilnės, 2 – sojų veislės.

„Matyt, būsime paskutiniai, kurie įsileis GMO, – svarsto K.Šimas, neskubantis sureikšminti genetiškai modifikuotų augalų derlių. – Palyginę genetiškai modifikuotų augalų derlių su dabartiniu mūsų pamatytume, kad prieaugis nėra didelis. Tačiau GMO kultūros atsparesnės klimato kaitai, staigioms orų permainoms.“

Buvęs žemės ūkio ministras, Seimo narys konservatorius Kazys Starkevičius vis dar neabejoja, kad kur kas daugiau mūsų kraštas laimėtų augindamas natūralius augalus, o ne genetiškai modifikuotus. Tam linkusi pritarti ir Lietuvos ekologinio ūkio krikštamote vadinama profesorė emeritė Dalia Marija Brazauskienė. Jos nuomone, Lietuva išsaugotų natūralų savo veidą išvengusi GMO, nes tai ypač pavojinga ekologiniams ūkiams.

Abu pašnekovai sutaria, kad įsileisti genetiškai modifikuotus augalus į Lietuvą pakaktų dienos, tačiau užteršus jais žemę kelio atgal nebūtų. Su tokia pozicija nesutinkantis V.Rauckas mano, kad ekologinę žemdirbystę turėtų valdyti rinkos dėsniai, o ne padidintos išmokos.

Daugės azotą kaupiančių kultūrų

„Jei tik rinkai reikės, ir dramblių Lietuvoje užauginsime. Viską reguliuoja paklausa“, – juokauja Žemdirbystės instituto direktorius doc. dr. Vytautas Ruzgas. Jis aiškina, kad Lietuvos ūkininkai augina tai, kas geriausiai perkama. Anksčiau tai buvo cukriniai runkeliai, šiuo metu – kviečiai ir rapsai.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas prideda, kad paklausą skandinavų rinkoje atrado ir Lietuvoje auginami žirniai bei pupos. Jų plotai pernai buvo maždaug dvigubai didesni nei užpernai. Žirnių 80-yje tūkst. hektarų galima užaugti apie 200 tūkst. tonų, o pupų 61 tūkst. ha – apie 170 tūkst. tonų.

Auginti azotą kaupiančius augalus apsimoka ne tik dėl politikos, bet ir dėl dirvožemio, nes ankštiniai – azotą kaupiantys ir dirvožemį tausojantys augalai.  Prognozuojama, kad ir ateinančiais metais ankštinių kultūrų bus sėjama daugiau nei pernai.

Gal sugrįš į Lietuvos laukus linai? XIX a. pradžioje pagal auginamų linų plotus Lietuva užėmė trečią vietą pasaulyje. Šiandien šalyje nebėra net linų fabrikų. „Tai viena liūdniausių netekčių“, – neabejoja A.Stančikas.

Užtat atgyja kanapių ūkiai. Vos per dvejus metus kanapių plotai išaugo iki 3 tūkst. hektarų, ir ėmėme lipti ant kulnų ES pirmaujantiems prancūzams.

Vis dėlto tikėtina, kad artimiausiu metu labiausiai šalyje plėsis javų plotai. Lietuva, stodama į ES, derėjosi dėl milijono hektaro javų ploto, bet jau užpernai jų turėjo 1,5 mln. ha. Tikėtina, kad kasmet šie plotai didės dešimtadaliu. Galimas daiktas, kad Lietuva jau netrukus pasieks 1989 m. dirbamos žemės kiekį – 3,5 mln. ha. Tačiau negalima pamiršti, kad javų plotai plečiasi besitraukiančios gyvulininkystės sąskaita.

Svarbu prisitaikyti prie klimato pokyčių

Pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vyriausiojo specialisto J.Kilpio, Lietuvoje klimatas stebimas per 200 metų, o jo kaitos padariniai jau aiškiai regimi: „Matome, kad vidutinė oro temperatūra per pastaruosius 40–50 metų pradėjo sparčiai keistis. Ypač šiltėja žiemos.“

Dėl sumažėjusio sniego kiekio žiemą greičiau ir giliau įšąla žemė, įšąla arba iššunta žiemkenčiai, išgyvena daugiau parazitinių gyvūnų, vabzdžių.

J.Kilpys prognozuoja, kad per artimiausią šimtmetį reiškinių dėl besikeičiančio klimato daugės: „Tai, kas atsitiks po 10 metų, ūkininkams turėtų rūpėti jau šiandien. Kai kurie ūkininkai, pastebėję, kad žiemkenčiai dera vis prasčiau, ir be mūsų prognozių perėjo prie vasarinių javų.“

Bendrovė „Kauno Grūdai“ šiais metais dalyvauja socialiniame projekte „Kalėdinės vaikų svajonės“ ir savo partnerius bei klientus sveikina vaikų namų globotinių rankų darbo atvirukais. Už atvirukus įmonė skyrė piniginę paramą, kuri pagal projektą bus panaudota vaikų svajonių išpildymui. „Kauno Grūdai“ tapo daugiausiai paramos šiam projektui skyrusia bendrove.
„Nesame abejingi socialiniams projektams, kuriais galime prisidėti prie vaikų gerovės ir ugdymo. Įmonė turėjo galimybę, siųsdama šventinius sveikinimus, suteikti finansinę paramą vaikams, todėl šia proga ir pasinaudojome. Svarbu jausti atsakomybę ne tik prieš savo klientus ir partnerius – socialinė atsakomybė taip pat yra neatsiejama „Kauno Grūdų“ veiklos dalis“, – sakė AB „Kauno Grūdai“ generalinis direktorius Tautvydas Barštys.
Bendradarbiaujant su projekto „Kalėdinės vaikų svajonės“ organizatoriais VšĮ „Saugi pradžia“, kartu siekiama parodyti, kad socialinės paramos priemonių įvairovei ir originalumui nėra ribų. Projekto metu vaikai patys kūrė originalius rankų darbo atvirukus, ant jų užrašydami savo svajones, kurių įgyvendinimui taupo pinigėlius. Užsisakiusių atvirukus įmonių, tarp kurių „Kauno Grūdai“, skirtos paramos pinigai pervedami vaikams tiesiai į banko sąskaitas. Projekto organizatorių teigimu, tokia paramos koncepcija ne tik padeda vaikų namų globotiniams pajusti šv. Kalėdų džiaugsmą, bet ir prisideda prie vaikų sąmoningumo ugdymo, kad svajonių išpildymas reikalauja tam tikrų pastangų.
Pasak T. Barščio, vaikų namų auklėtiniai iš visos Lietuvos bendrovei padarė net 4 400 kalėdinių atvirukų. AB „Kauno Grūdai“ šiam projektui skyrė per 34 tūkst. litų. „Jau sulaukta sveikinimus gavusių partnerių bei klientų reakcijos ir atsiliepimų. Kai kurie iš jų savo iniciatyva nutarė prisidėti prie vaikų svajonių, užrašytų ant atvirukų, išpildymo. Todėl matome, kad ši akcija pasiteisino“, – teigė bendrovės vadovas.
Viso per 2012 m. bendrovė skyrė daugiau nei 500 tūkst. litų paramos jautrioms socialinėms visuomenės grupėms, mokslui, kultūrai, sportui. AB „Kauno Grūdai“ 2012 m. įteiktas socialiai atsakingo verslo apdovanojimas už atsakingą požiūrį į savo vykdomą veiklą bei produkciją ir už investicijas į darbuotojų socialinę gerovę.

Paradoksas, tačiau šiemet didesnis nei įprasta grūdų derlius jų kainos nesumažins. Priešingai, prognozuojama, kad grūdai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kainuos gerokai daugiau nei ankstesniais metais, o tai lems ir daugelio miltinių gaminių, pirmiausia duonos, brangimą.
Skaičiuojama, kad rekordą šiemet gali viršyti kviečių derlius – jei pasitvirtins prognozės, jis gali persiristi per 2 mln. tonų. Pernai jis svyravo apie 1,6 mln. tonų. Taip nutiks (žinoma, jei gamta nespės prikrėsti išdaigų) pirmiausia dėl to, kad šiemet Lietuvoje kviečiais užsėtas didžiausias nuo nepriklausomybės atkūrimo žemės plotas, kone 600 tūkst. ha, mat vieni žemdirbiai grūdines kultūras pasirinko nusprendę sumažinti pieno arba gyvulių ūkius, kiti į kviečius išmainė kitokius javus – rugius, kvietrugius ar miežius.
Dėl tų pačių priežasčių didesnio, nors šiek tiek prastesnės kokybės nei pernai, tikimasi ir rapsų derliaus, o iš viso Lietuvoje šiemet prognozuojama prikulti 4–4,5 mln. tonų grūdų.
Vis dėlto grūdų kaina ne tik nemažėja, bet kaip tik kyla, o tai daugiausia lemia pasaulinės tendencijos. Dėl sausrų Rusijoje ir JAV bei potvynių kai kuriose ES šalyse kviečiai brangiau nei įprasta superkami visose svarbiausiose pasaulio biržose. Pavyzdžiui, praėjusių metų sezoną Čikagos biržoje kviečiai nė karto nebuvo pasiekę 300 JAV dolerių už toną ribos, o šiemet ji jau seniai peržengta ir svyruoja apie 330 dolerių už toną. 10–15 proc. brangesni nei įprasta grūdai šiemet ir Londono bei Paryžiaus biržose.
Lietuvoje kviečių tona dabar superkama irgi maždaug už 800 Lt, nors pernai kaina sukosi apie 700 Lt, o jei tikėsime prognozėmis, kviečių kaina šiemet gali pasiekti ir 1000 Lt. O štai rapsų supirkimo kaina pastarosiomis dienomis šalyje jau pakilo iki 1640 Lt už toną – tai kone 200 Lt daugiau nei pernai.
Tuo, neabejojama, suskubs pasinaudoti miltinių gaminių gamintojai. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys mano, kad grūdų supirkimo kainų pakilimu šiemet pasinaudos kepėjai ir prekybininkai. Pasak jo, užtenka tik užsiminti, kad grūdų kainos gali didėti, ir kepėjai iš karto pradeda kelti produkcijos kainas, nors realaus pagrindo tam dažnai net nebūna.

„Amilina“ sėkmingai išnaudoja esminį Lietuvos konkurencinį pranašumą – derlingą žemę ir vandenį.

Visai neseniai teko būti Šeštokuose, skambiai vadinamuose svarbiu tranzitiniu geležinkelio tašku tarp Baltijos valstybių ir kitos Europos Sąjungos dalies, – mat ten platusis rusiškas geležinkelis pereina į siaurą europinę vėžę. Vienintelis to „taško“ gyvybės ženklas – į vagonus kraunama lietuviška mediena.
Lietuva tiek ir teturi eksportui tinkamų žaliavų. Žvyro ar smėlio toli nenuveši, cementas, plytos irgi ne itin tinkama tolimam eksportui prekė. Naftos – tik pažaisti, na, dar anhidritą gal imsime kasti, jei gyventojai liausis priešintis.
Tiesa, yra dar viena prekė – grūdai, konkrečiau, kviečiai, čia Lietuva santykinai labai gerai atrodo. Mūsų šalyje išauginama apie 2 mln. tonų maistinių kviečių, vietoje suvartojama mažiau negu pusė, visa kita eksportuojama. Tad pagal eksportuojamų grūdų dalį Lietuva yra penkta pasaulyje – po Australijos, Kanados, Argentinos ir Kazachstano. Europos Sąjunga eksportuoja tik 15 proc. savo išauginamų kviečių.
Ką gi, reikia tik pasidžiaugti, kad lietuviai ūkininkai išmoko pasinaudoti Dievulio duotomis sąlygomis kviečiams auginti ir neblogai verčiasi. Bet yra ir antra medalio pusė: žaliavas eksportuoja arba neišsivysčiusios šalys, arba turinčios tokius naftos ežerus kaip Saudo Arabija, tokius neužmatomus laukus kaip Kazachstanas. Lietuva nė iš tolo nepanaši į tokias šalis, o žaliavos iš jos teka plačiu srautu. Tad tenka pripažinti, kad mūsų išsivystymas kelia didelių klausimų.
O juk viskas prasideda nuo supratimo. Prieš keletą metų būta kalbų, kad yra norinčių investuoti į celiuliozės fabriką. Tokį fabriką pastatyti kainuoja mažiausiai pusę milijardo eurų – užtat ir pridėtinė vertė nepalyginti didesnė, negu išvežant paprastą medieną. Bet gal prisimenate, kaip buvo sutiktos tos kalbos? Kad mums tokios pramonės nereikia, ji tarši (nors suomiai kažkaip išsprendžia tą klausimą). Mes turime kurti tik pačias moderniausias, tik protu paremtas industrijas.
Žinia, noras sveikintinas, tačiau tikrovė tokia, kad ir toliau vežame per Šeštokus tą patį lietuvišką mišką, iš kurio kiti gamins celiuliozę ir dar bala žino ką. Ir pasiims pinigus už mūsų žemėje išaugusius medžius.
Grūdų rinkoje kai kurių proveržių esama. Lietuvos verslininkai mato, kad iš šalyje išaugintų kviečių galima uždirbti, sukurti papildomų darbo vietų, užuot paprasčiausiai išvežus juos arabams suvalgyti.

Arabai gerai, bet krakmolas – geriau

Panevėžyje įsikūrusi „Amilina“ – visiškai nauja įmonė, pirmąsias krakmolo tonas pagaminusi tik 2008 m., o šiemet jau pasiekusi 291 mln. Lt apyvartą. Iš esmės visa jos produkcija eksportuojama, tad šiųmetės eksporto pajamos – 265 mln. Lt. Įspūdingas augimas.
Kadangi mūsų tema – verslo vertė, pasižiūrėkime, kokios naudos duoda ši įmonė. Juk žemdirbiui koks skirtumas, kam parduoti grūdus, – tiek Saudo Arabija, tiek lietuviška „Amilina“ moka tiek pat.
„Taip, kviečių kainą nustato eksporto rinka, – sutinka Danas Tvarijonavičius, šio verslo sumanytojas, valdantis daugiau negu pusę „Amilinos“ akcijų. – Betgi šiuo metu, iki sausio, eksporto rinka apmirusi, o „Amilina“ perka. Per metus gali supirkti iki 250 tūkst. tonų, vadinasi, žemdirbiui atsiranda didesnė rinka – prie to milijono tonų eksportuojamų kviečių jis gali pridurti dar ketvirtį milijono.“ Supirks „Amilina“ pusę milijono tonų (o tokie planai – visai netolima ateitis) – galės dar daugiau auginti.
Betgi tai tik viena medalio pusė, ir gal ne pati svarbiausia. Svarbiausia – iš mūsų žmonių išaugintų grūdų čia pat Lietuvoje kuriama didesnė pridėtinė vertė. Kuriama vadinamoji baltųjų biotechnologijų pramonė.
Na na, suklus skaitytojas, išgirdęs tą magišką žodį „biotechnologijos“, – jis itin dažnai kartojamas, kai kalbama apie šviesią mūsų šalies ateitį. Kas čia per biotechnologijos, juk krakmolo kiekviena šeimininkė prieš virdama didžkukulius nusistovina iš bulvių tarkės.
Taip, bulvių krakmolo technologijoms jau trys šimtai metų. Bėda ta, kad bulvėse yra tik 22 proc. krakmolo, kviečiuose – 57 proc., todėl bulvių krakmolas pusantro karto brangesnis už kviečių ar kukurūzų krakmolą. O iš šių kultūrų krakmolą išmokta išgauti vos prieš trisdešimt metų, taigi ši pramonės šaka visai jauna.
Čia ir prasideda visas technologinis įdomumas. Kol nebuvo pasiektas ganėtinai aukštas gamybos automatizavimo lygis, pramoniniu būdu išgauti krakmolo iš šių kultūrų nepavykdavo. Panašiai šiandien laboratorijose jau sugebama išgauti iš celiuliozės gliukozę ir alkoholį, bet pramoniniu būdu – dar ne. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mėginama atkartoti gyvų organizmų seniai įsisavintą procesą – iš celiuliozės pagaminti gliukozę, kuri yra visos gyvybės pagrindinė maisto medžiaga. Šitaip atsiveria begaliniai atsinaujinantys energijos šaltiniai, ateityje pakeisiantys naftą.
Juk kas yra nafta? Tas pats iš celiuliozės gautas krakmolas, tik per 50 mln. metų laiko, slėgio ir temperatūros stipriai „modifikuotas“. Naftos pramonei šimtas su trupučiu metų, ji be galo išplėtota – iš naftos gaminama plastikas, drabužiai ir visa kita; bet visi supranta, kad naftos saulutė jau leidžiasi, nes ištekliai senka. O krakmolo pramonė žengia tik pirmuosius žingsnius, iš jo šiandien jau gaminama apie 700 rūšių produktų, įskaitant citrinos rūgštį ir vitaminą C. Jau gaminami net plastikai. Kai bus išmokta išgauti krakmolo polimerus iš celiuliozės (o kad bus išmokta, niekas neabejoja), chemijos pramonė iš esmės pasikeis.
Betgi grįžkime prie „Amilinos“ – ko čia džiūgauti dėl pasaulinių mokslo raidos tendencijų? Ogi to, kad lietuvių verslininkai stoja į perspektyvią nišą. Europoje yra aštuoni kviečių krakmolo gamintojai, šio produkto suvartojama 700 tūkst. tonų. „Amilina“ pagamina 100 tūkst. tonų – pirmiausia tuščiai Suomijos, Lenkijos, Baltijos šalių rinkai.
Betgi konkurencijos požiūriu užimti tokią didelę rinkos dalį pavojinga, augimo perspektyvos darosi miglotos. Todėl ir atėjo į „Amiliną“ prancūzų kompanija „Roquette“, turinti be galo išplėtotą krakmolo produktų gamybos pramonę. Kitais metais numatyta investuoti į įmonės plėtrą dar bent 100 mln. Lt, gaminti iš krakmolo gliukozės sirupą, o šio produkto rinka Europoje – 4,5 mln. tonų, tad čia atsiveria visai kitos perspektyvos.

Tradicinės pramonės vertė

Bet kaip pamatuoti, ar ši pramonė išties sudėtinga, ko mes visą laiką geidžiame? D.Tvarijonavičius sako, kad jau dabar įmonėje yra keturi tūkstančiai automatikos signalų, o kai bus paleista sirupo gamybos linija, bus penki tūkstančiai. Prašomas paaiškinti paprasčiau, atsako, kad šiek tiek suprantantiems apie pramonę tai viską pasako, jokioje energetikos įmonėje šitiek automatikos signalų nėra. O kad būtų dar aiškiau, priduria: jei ne Panevėžio „Ekrano“ bankrotas, jie tos įmonės nebūtų galėję paleisti – 60 proc. specialistų atėjo iš buvusios kineskopų gamyklos. Pasirodo, kad programuoti, valdyti krakmolo gamybos procesą – ne mažiau sudėtinga, negu gaminti kineskopus.
Įmonės generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas konkrečiu pavyzdžiu paaiškina tą sudėtingumą. Pasak jo, tokių gamyklų rinkoje nepardavinėjama, o patiems susikurti – be galo ilgas ir sudėtingas darbas. Net vokiečiai, turintys didžiulį inžinerinį potencialą, investavo 67 mln. eurų ir pabandė patys sukurti tokią gamyklą. Po pusantrų metų bandymų gamykla bankrutavo.
Tai kaip lietuviai prašoko išmaniuosius vokiečius? Pasak M.Gedvilo, paprastai – įranga buvo nupirkta Suomijoje. Suomiai turėjo nedidelę krakmolo gamyklą – jiems jos mirtinai reikėjo savo labai išplėtotai celiuliozės pramonei, nes krakmolas būtinas gaminant popierių. Bet kai Suomija įstojo į Europos Sąjungą, įmonė, gaminanti krakmolą iš miežių (o Suomijoje nelabai kas daugiau ir auga), tapo nekonkurencinga. Tad lietuviai ir pasinaudojo šita kaimynų bėda, kartu su įranga atsivežė dešimt suomių specialistų, sumontavo, dvigubai išplėtė įmonę, o kai pajuto, kad suomių supratimas ima trukdyti plėtrai, išsiuntė namo.
Aišku, popieriuje viskas paprasta, tikrovėje – daug sudėtingiau, planuotos išlaidos padvigubėjo. „Nežinojom, kur lendam“, – paprastai paaiškina tokį „apsiskaičiavimą“ D.Tvarijonavičius. Bet tuoj pat priduria: pastatyti naują tokią įmonę kainuotų 80–90 mln. eurų. Šiaip ar taip, faktas akivaizdus: investavusi 150 mln. Lt, Panevėžio įmonė dirba dvigubai didesniu pajėgumu negu suomių ir trečdaliu didesniu pajėgumu negu planuota vokiečių.
Palikime ramybėje technologijas – mums rūpi, kokią naudą Lietuvai duoda tokia įmonė. Aritmetika čia paprasta. Viena tona kviečių pasaulio rinkose kainuoja maždaug 200 eurų, viena tona krakmolo – apie 500 eurų, viena tona glitimo, kurio kviečiuose yra apie 13 proc., – 1200 eurų. Štai iš to ir susidarė tie papildomi šimtai milijonų litų eksporto. Išvežus „Amilinos“ supirktą kiekį grūdų, geriausiu atveju būtų gauta 50 mln. Lt. Perdirbti į krakmolą, tie patys grūdai davė penkis kartus didesnę naudą. Sukurta 300 gerai mokamų, geros kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų – vadinasi, bent jau tiems žmonėms nebebus noro emigruoti. O juk dėl žmonių reikia konkuruoti lygiai taip, kaip ir dėl žaliavų.
„Tradicinė pramonė gerokai nuvertinta, – priekaištauja D.Tvarijonavičius. – Tai šalies stuburas.“ Pati pramonė nėra didelė tiesioginė darbo vietų kūrėja, bet kuria daug darbo vietų aplink save. Dabar net ir Lietuvoje robotai labai atpigo, jie daug kur pakeičia nekvalifikuotus darbuotojus. Bet kažkas tą robotą turi įdiegti, aptarnauti, programuoti. Pramonė kuria daug darbo vietų aptarnavimo srityje – gerų, stabilių darbo vietų. „Tai tas pamatas, ant kurio statomas dangoraižis, – aiškina D.Tvarijonavičius. – Tai ne viršutinis blizgantis dangoraižio stogas. Pats pamatas – žemės ūkis su jo pridėtine verte. Pirmi du aukštai – vienokią ar kitokią pridėtinę vertę kurianti apdirbamoji pramonė.“
Vien „Amilina“ duoda darbo kokiems keturiems tūkstančiams žemdirbių. O norint turėti stabilius tiekėjus, jiems vis tiek tenka mokėti šiek tiek daugiau, negu siūlo permaininga grūdų eksporto rinka. Be to, „Amilina“ yra viena didesnių pervežimo įmonių darbdavių.
Šitaip Lietuva bent per vieną žingsnelį atitolsta nuo žaliavų eksportuotojo Kazachstano.

Rasti savo šalies konkurencinius pranašumus

D.Tvarijonavičius – buvęs fosforo trąšų gamintojos „Lifosa“ akcininkas, po įmonės restruktūrizavimo ir pardavimo Rusijos bendrovei „EuroChem“ jam liko diduma miltų gamintojos „Malsena“ akcijų. „Malsena“ užėmė apie 80 proc. mažmeninės Lietuvos miltų rinkos. Stabilus, garantuotas verslas. Klausiamas, kodėl nusprendė mestis prie krakmolo, o miltus bei pradėtą makaronų verslą palikti kitiems akcininkams (dabar tai „Malsena plius“), D.Tvarijonavičius atsako labai paprastai: „Ten per nuobodu. Niekas Lietuvoje trečio malūno artimiausius 30 metų nestatys. Čia įdomiau.“
Miltai, net makaronai, D.Tvarijonavičiaus žodžiais, – ne ta prekė, kurią galėtum toli eksportuoti. Žiūrėk, kad tik lenkai neatvežtų. Krakmolas, tuo labiau gliukozės sirupas, eksportui daug tinkamesnė prekė. Ir ima vardyti galimas eksporto rinkas. Pirmiausia Suomija – ją galima atimti iš olandų, nes šiems brangiau kainuoja atvežti. Toliau Lenkija, kurią kukurūzų krakmolu ir sirupu aprūpina Vengrija, – į ją irgi galima įkelti koją.
Pasak D.Tvarijonavičiaus, pirmas prancūzų milžinės „Roquette“, panorusios investuoti į „Amiliną“, klausimas ir buvo: ar turite sieną su Lenkija? Mat tokio tipo pramonės investuotojai pirmiausia ir žiūri, kur yra artimiausi konkuruojantys fabrikai, kokios rinkos galimybės.
D.Tvarijonavičius sakosi irgi taip skaičiavęs: vienas toks fabrikas Baltijos šalyse tikrai atsiras, jei ne Lietuvoje, tai Latvijoje. Rinka yra, kviečių šiose šalyse irgi yra. Tai kodėl ne Lietuvoje? Dabar, pasak jo, kai atsirado „Amilina“, Latvijoje investuoti į panašią gamyklą galėtų tik beprotis. O tas, kuris turi bent 50 mln. eurų, nėra beprotis. „Galimybių nebūna be galo ilgai“, – atskleidžia paprastą verslo tiesą D.Tvarijonavičius. Dar priduria, kad valstybė negali pamatyti tokių atsirandančių nišų, – tai verslo rūpestis. Ir dar padūsauja, kad Lietuvoje labai menkas inžinerinis potencialas, todėl neišnaudojamos atsiveriančios verslo galimybės, kurių globaliame pasaulyje be galo daug.
Taip, pripažįsta verslininkas, „Amilinoje“ sukuriama pridėtinė vertė nėra stulbinamai didelė, turi viską labai tiksliai sustyguoti, jei nori būti pelningas. Jei ta pridėtinė vertė būtų labai didelė, netruktų pridygti tokių fabrikų. Bet reikia žiūrėti, koks tavo esminis konkurencinis pranašumas. „Mes esame nišinė ekonomika, todėl manau, kad reikia labai gerai identifikuoti tas nišas“, – sako D.Tvarijonavičius.
„Lietuvos konkurencinis pranašumas – derlinga žemė ir vanduo“, – aiškina M.Gedvilas. Dėl šios gamtos dovanos ir turime du esminius išteklius. Miškus, kurių kol kas nemokame deramai išnaudoti, išgauti iš jų tikrąją vertę. Ir grūdus, kurie tokių įmonių kaip „Amilina“ pastangomis tampa turtu. Čia susieina abi sferos: žemiškoji – žemdirbiai gauna garantuotą užsakovą, sukuriama daug darbo vietų gretutiniams verslams; ir moderniųjų technologijų – šiais metais vienas „Amilinos“ darbuotojas davė per milijoną litų pajamų.
M.Gedvilas įsitikinęs: netolimoje ateityje „Amilina“ bus milijardinė įmonė, o svarbiausia – naudojanti vien tik vietines žaliavas. Tuos mūsų gamtos ir žmonių turtus, kuriuos kol kas neretai švaistome vėjais.

grudai14

Tarptautinė grūdų taryba (IGC) prognozuoja, kad pasaulyje 2011-2012 metais grūdinių kultūrų kiekis turėtų ženkliai išaugti, palyginus su praėjusiais metais.

Rekordiniai metai

„Įdomu tai, kad rekordinis grūdinių kultūrų derlius prognozuojamas nepaisant blogo oro pasekmių ir mažėjančio eksporto apimčių“, – komentuoja AB „Kauno Grūdai“ Augalininkystės verslo vadovas Raimundas Surdokas.

Remiantis IGC prognozėmis, bendras grūdinių kultūrų kiekis šiais metais turėtų siekti 1,808 mlrd. tonų, t.y. apie 60 mln. tonų daugiau nei pernai metais. Kviečių šiais metais turėtų būti prikulta 677 mln. tonų – 26 mln. tonų daugiau nei pernai.

„Nepaisant nuosekliai augančių kviečių suvartojimo apimčių, šiųmetinio derliaus tikrai užteks padidėjusiai paklausai patenkinti. Europos Sąjungoje, NVS ir Kinijoje vyrauja geresnės derliaus prognozės, o tai atsveria sumažėjusias grūdų derliaus perspektyvas JAV ir Australijoje“, – teigė bendrovės „Kauno Grūdai“ Augalininkystės verslo vadovas.

IGC duomenimis, kukurūzų derlius 2011-2012 metais irgi bus rekordinis – apie 849 mln. tonų. Prognozuojama, kad ryžių kiekis išaugs 2 proc. ir pasieks rekordines 457 mln. tonas. Kiek kitokios tendencijos yra tik su sojų pupelėmis. Čia prognozuojamas 3 proc. kritimas (258,1 mln. tonų).

Šiųmetinis derlius tenkins augantį kviečių suvartojimo poreikį

Pasak R. Surdoko, nors numatomas geresnis grūdų derlius nei praėjusiais metais, tačiau rugpjūčio mėn. pasaulio analitikai bendras derliaus prognozes kiek sumažino dėl staigaus kukurūzų derliaus JAV sumažėjimo. Kiek kitaip situacija klostosi su kviečių derliumi – javapjūtės pabaigoje prognozės padidintos dar 3 mln. tonų.

Milijonai tonų

	07/08		08/09	09/10	10/11	11/12 prognozė
						07.28	08.25
Kviečiai
Produkcija		607	685	679	651	674	677
Prekyba		110	137	128	126	127	128
Suvartojimas		602	646	652	657	676	678
Sandėliavimas		132	171	197	192	190	191
didieji eksportuotojai*		47	68	76	69	63	65

* Argentina, Australija, Kanada, ES, Kazachstanas, Rusija, Ukraina ir JAV

Kiek netikėtai sumažėjęs kukurūzų derlius JAV turėjo įtakos ir bendroms grūdinių kultūrų rinkų tendencijoms, ypač – eksporto apimtims. Orientuojantis pagal 8 didžiausius eksportuotojus (Argentiną, Australiją, Kanadą, ES, Kazachstaną, Rusiją, Ukrainą ir JAV), grūdų eksportas sieks rekordiškai mažus kiekius – 112 mln. tonų.

Kainos – aukštesnės nei pernai

Po grūdinių kultūrų kainų svyravimo liepos mėnesį prognozuojama, kad artimiausiais metais kainos taps stabilesnės. Prieš kelis mėnesius grūdų rinkoje susidurta su ateities prognozių stygiumi, finansiniais sunkumais bei neigiamomis (kritimo) tendencijomis akcijų biržoje. Daugiausiai rūpesčių kėlė neaiški situacija dėl kukurūzų derliaus ir kviečių kokybės, Azijos šalių eksporto kainų politika, sunkiai vykęs grūdų supirkimas Juodosios jūros regione.

„Grūdų kainų situacija pasaulinėje rinkoje vis dar lieka įtempta, nepaisant pagerėjusios situacijos Juodosios jūros regione. Šių dienų realija – aukštesnės kainos nei pernai, brangūs maisto produktai ir vis dar aukšta infliacija. Kviečių eksporto kainos daugiausiai išaugo tuo metu, kai didžiausi grūdų perdirbėjai pradėjo fiksuoti aukštas grūdų kainas, kurias lėmė nerimas dėl Šiaurės Amerikos pavasarinių pasėlių būklės ir Europoje lietaus padaryta žala. Grūdų eksporto kainos, palyginus su pernai metais tuo pačiu laikotarpiu yra didesnės“, – teigė R. Surdokas.

Sumažėjus kukurūzų derliui JAV, šios kultūros pardavimo sutartys taip pat sudaromos gerokai aukštesnėmis kainomis nei pernai, atsižvelgiant į derliaus atsargų stygių ir pakitusias prognozes.

Doleriai/tona	2011 09 02	2011 09 01	Prieš metus
Kviečiai
US	360	357	311
EU	302	304	304
Kukurūzai
US	321	313	221
Miežiai
EU	289	290	239
Sojos pupelės
US	552	548	426
Argentina	550	547	428
Ryžiai
TH	599	587	485

BFL

Vakarų Europoje prasidėjus sausroms pranašaujama, kad būsimojo derliaus grūdų supirkimo kainos bus didesnės nei pernai. Kai kurie rinkos dalyviai su viltimi žvelgia į Rusiją ir Ukrainą, kurios gali atsisakyti eksporto draudimo.

Šiuo metu grūdų supirkėjai ir perdirbėjai kaip tik pasirašo pirkimo ir pardavimo sutartis su ūkininkais, tačiau jau prognozuojama ir nauja kainų pasiutpolkė, rašo “Lietuvos rytas”.

Kainų kilimą gali lemti nuo balandžio Vokietijoje, Prancūzijoje bei Anglijoje besitęsianti sausra.

“Prancūzija yra viena didžiausių maistinių kviečių eksportuotojų pasaulyje. Jeigu sumažės joje išaugintų grūdų, jų kainos kils”, – sakė žemės ūkio produkcijos gamyba užsiimančios bendrovės “Agrowill Group” valdybos pirmininkas Vladas Bagdavičius.

Lietuva taip pat eksportuoja didžiąją dalį užauginamų kviečių. Todėl Vakarų Europoje kylant grūdų kainoms to neišvengs ir mūsų šalis.

Tuo tarpu Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos viceprezidentas Mindaugas Gedvilas teigia, kad grūdų supirkimo kainoms kilti nebėra kur. Jo nuomone, prognozės apie sausros įtaką būsimoms grūdų supirkimo kainoms gali būti perlenktos, nes pamirštamas kitas svarbus regionas – Ukraina ir Rusija.

Pernai kainų šuolis įvyko būtent po to, kai šios šalys uždraudė eksportą. Abi valstybės yra numačiusios grūdų eksportą riboti iki liepos 1 dienos, bet paaiškėjus, kokio derliaus šiemet tikėtis, eksporto draudimo gali nelikti.

Įmonė “Agrokoncernas” maždaug 10 mln. litų investavo į grūdų krovos ir saugojimo objektus Žemaitijoje. Bendrovė nuo šiol Žemaitijoje nebesinuomos ekvatorių.

Viduklės geležinkelio stotyje įsigyta saugykla, kurioje galima saugoti 1 tūkst. tonų grūdų, ir geležinkelio atšaka, rašo “Verslo žinios”.

“Tauragėje pirkome sandėlius, juos tvarkome ir jau per šią rugiapjūtę grūdus priimsime savo elevatoriuje. Pirkti šį objektą buvome priversti, nes mūsų partneriai atsisakė nuomoti saugyklas”, – teigė “Agrokoncerno” prezidentas Ramūnas Karbauskis.

Tauragėje bus galima saugoti 7 tūkst.-8 tūkst. tonų javų.

Bendrovė įsigijo ir visas “Raseinių grūdų” akcijas, kad galėtų visiškai valdyti įmonę.

“Matome plėtros galimybes ir kituose žemės ūkio sektoriuose. Mūsų trąšų ir pesticidų pardavimai auga greičiau nei pati rinka. Tai reiškia, kad kai kurioms įmonėms tenka trauktis iš šios srities, nes jos nebeatlaiko konkurencijos”, – sakė R.Karbauskis.

Nuo kolegų žada neatsilikti ir kiti grūdų prekybininkai.

“Mūsų strategija kurti savo infrastruktūrą panaši į “Agrokoncerno”. Turime elevatorių tinklą ir šiemet jis bus išplėstas. Įmonėms, kurios neturi savo sandėlių, su mumis konkuruoti sunkiau, nes tiek mes, tiek “Agrokoncernas” planuoja augti daugiau nei rinka ir kai kas praras savo dalį”, – teigė “Linas Agro Group” prekybos direktorius Baltijos šalims Dainius Pilkauskas.

Ūkininkai, norėdami apsisaugoti nuo galimo kainų nuosmukio, pasirašė daugiau išankstinio grūdų pardavimo sutarčių nei pernai, rašo “Verslo žinios”.

“Nors ir keista, tačiau šiemet mes pasirašę daugiau išankstinių sutarčių nei 2010 metų pavasarį. To neprognozavome, nes manėme, kad ūkininkai bus nusivylę, kai pernai pasirašė sutartis, o kainos vėliau pradėjo drastiškai kilti”, – sakė “Linas Agro Group” prekybos direktorius Baltijos šalims Dainius Pilkauskas.

“Agrokoncerno” prezidentas Ramūnas Karbauskis teigė, kad šiemet pasirašyta sutarčių supirkti rekordinį grūdų kiekį ir šie kiekiai sėkmingai parduoti biržose. Bendrovė tokio įvykių posūkio taip pat neprognozavo.

“Kainų šuolius, kurie vyksta šiandien, galime paaiškinti tik spekuliantų veiksmais, bet ne ekonominiais rodikliais”, – sakė R.Karbauskis.

Paties “Agrokoncerno” žemės ūkio įmonės pagal išankstines sutartis pardavė 30 proc. prognozuojamo derliaus.

Europos Komisija (EK) vasario 24 dieną turėtų nuspręsti panaikinti muitus į Europos Sąjungą (ES) importuojamiems miežiams, pašariniams ir žemos kokybės maistiniams kviečiams, tačiau rinkos dalyviai abejoja, ar toks sprendimas paskatins grūdų kainų mažėjimą.

Lietuvos grūdų prekybininkai prognozuoja, kad EK sprendimas nepakeis Lietuvos vidaus rinkos, nebent privers ūkininkus, kurie elevatoriuose dar saugo derlių ir tikisi, kad jis brangs, pradėti parduoti grūdus, pirmadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

“Muitai javų kainai daro nedidelę įtaką ir jų panaikinimas būtų simbolinė pagalba. Šiandien į ES dar galima be mokesčių įvežti 2,5 mln. tonų maistinių kviečių – toks neišnaudotos kvotos dydis”, – sakė “Agrokoncerno grūdai” generalinis direktorius Karolis Šimas.

“Linas Agro Group” prekybos direktorius Baltijos šalims Dainius Pilkauskas prognozavo, kad muitų mažinimas gali būti psichologinis veiksnys, priversiantis ūkininkus ir supirkėjus, kurie sandėliuose laiko derlių, bent jau pradėti pardavinėti grūdus ir nelaikyti jų, tikintis eilinio brangimo.

Tuo tarpu Lietuvos ūkininkai jau piktinasi galimu EK sprendimu dėl muitų naikinimo.

“Naikinti muitų ir skatinti importą nereikia. Grūdų yra, tiesiog supirkėjai nenori mokėti rinkos kainos.

Blogiausia, kad įvežtiniai grūdai gali mums sutrukdyti parduoti ateinančių metų derlių. Vienais metais importas jau buvo leistas ir po javapjūtės sandėliai buvo pilni, o perdirbėjų siūlomos kainos gerokai mažesnės nei biržoje”, – tvirtino Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentas Romas Majauskas.

Grūdų supirkėjai pasipiktinę tuo, kad dalis ūkininkų šiemet atsisakė laikytis įsipareigojimų, ateinančiais metais ketina nebeteikti tradicinių prekinių kreditų, už kuriuos žemdirbiai atsiskaitydavo grūdais.

Ūkininkams, kuriems reikės trąšų ir chemikalų, siūloma kreiptis nebe į įmones, o tiesiai į bankus, pirmadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

“Praradome pasitikėjimą ūkininkais, todėl toliau dirbti tradiciškai, kai suteikdavome prekinius kreditus, nebenorime. Net praėjusią savaitę, kai kainos pakilo tik keliasdešimt litų už toną, žemdirbiai nebevežė grūdų pagal pasirašytas sutartis, nes kitiems juos galėjo parduoti keliais litais brangiau”, – sakė “Agrorodeo” generalinis direktorius Robertas Lapinskas.

Bendrovė yra padavusi į teismą keliasdešimt ūkininkų, reikalaudama kompensuoti nuostolius. Anot R.Lapinsko, žemdirbiai tiesiog tempia laiką, nes žino, kad teismo procesai tęsis bent porą metų. “Agrorodeo” sunkiausia su stambiais ūkininkais, kurie taip elgiasi sąmoningai.

“Man keista, kad šių pokyčių kol kas nemato mūsų valdžios institucijos, nes jos jau šiandien turi prie vieno stalo sodinti įmones, ūkininkus ir bankus. Kitaip mūsų žemės ūkio laukia sunkumai”, – tvirtino “Agrokoncerno” prezidentas Ramūnas Karbauskis.

Beveik 20 metų ūkininkai trąšas, chemikalus ir sėklas gauna iš įmonių, kurios ima bankų kreditus tam, kad galėtų žemdirbiams patiekti prekes. Tradiciškai atsiskaitoma nuėmus derlių ir jį pridavus prekinius kreditus suteikusiai bendrovei.

“Bankai iš mūsų paima visus įmanomus garantus ir esame užstatę viską, ką turime. Savo ruožtu, gauti garantų iš ūkininkų negalime. Riziką galėtų sumažinti paskolų draudimas, tačiau jo nėra. Toliau dirbti vieni prisiimdami riziką nenorime”, – sakė R.Karbauskis.

Kol kas neaišku, kokie gali būti įmonių nuostoliai dėl grūdų pardavimo sutarčių nesilaikymo. Neoficialiai kalbama, kad bendrovių praradimai gali siekti 250 mln. litų.

“Šiemet pamatėme, kad didžiosios su žemės ūkiu susijosios įmonės mažina prekinių kreditų kiekį ir tokiam posūkiui rengiamės. Kuriame ir naujus produktus, skirtus ūkininkams”, – teigė “DnB Nord” banko produktų plėtros departamento vadovas Evaldas Ruzgys.