IT ir bankinių technologijų sektoriuose daugiau nei du dešimtmečius dirbančios įmonių grupės „Penki kontinentai“ IT specialistai lankėsi JAV Silicio slėnyje. Susitikimuose su partneriais „Cisco Systems“, EMC, „NetApp“ ir „Vmware“ svečiai dalijosi patirtimi, diskutavo apie IT rinkos tendencijas ir perspektyvas.

Įmonių grupės Sistemų administravimo departamento vadovo Tomo Okmano teigimu, populiariausia diskusija tema buvo debesų technologijos. „Susitikimų su partneriais metu turėjome galimybę susipažinti su jų kuriamais debesų produktais, pasidalyti sukaupta patirtimi. Daugiausia dėmesio diskusijose skyrėme debesų sprendimų galimybėms ekonomiškai ir efektyviai valdyti duomenis, kurių apimtys auga milžiniškais tempais. Per paskutinius dvejus metus sukurta 90 proc. visų pasaulio duomenų. Be to, net 99 proc. jų yra skaitmeniniai. Todėl debesų kompiuterijos sprendimai – puiki galimybė, neinvestuojant į įrangą, išplėsti savo resursus pagal poreikį ir taip suvaldyti didėjantį duomenų srautą“, – sakė T. Okmanas.

Specialisto teigimu, verslui reikia greitesnio duomenų perdavimo ir pasiekiamumo, o IT kompanijoms – talpios, patogios ir saugios terpės klientų duomenims saugoti. Todėl susitikimuose nemažai dėmesio buvo skirta šioms temoms. Specialistai diskutavo apie duomenų kompresiją, dedublikaciją, susipažino su kuriamo hibridinio duomenų masyvo koncepcija. Be to, duomenų masyvuose vis reikšmingesnė tampa programinė įranga, tad ryškėja duomenų masyvų perkėlimo į debesį tendencija. Kompanijos „Cisco Systems“ duomenimis, 2017 metais du trečdaliai viso pasaulio duomenų centrų bus įsikūrę debesyse.

Dar viena pastebima tendencija – didėjantis IT specialistų dėmesys centralizuoto įrenginių valdymo programinei įrangai, kuri gali pakeisti ne vieną brangiai kainuojantį techninį įrenginį. „Turėjome galimybę daugiau sužinoti apie SDN (angl. Software-Defined Network) technologiją, kurią verslas dar tik atranda. Tai inovatyvi programiniu būdu valdomo duomenų perdavimo tinklo technologija, leidžianti centralizuotai nuotoliniu būdu valdyti duomenis, operatyviai juos perduoti, taip pat virtualizuoti fizinius tinklo resursus, tokius kaip serveriai, duomenų centrai, darbo vietos“, – komentavo T. Okmanas.

Bendrovės „Penki kontinentai“ specialistai Silicio slėnyje patirtimi ir įžvalgomis dalijosi jau antrą kartą. Vertindami šiųmetę viešnagę, „Penkių kontinentų“ specialistai akcentavo, kad tik žinodamos ir sekdamos pasaulines IT tendencijas, kompanijos gali pasiūlyti savo klientams geriausiai jų poreikius atitinkančių sprendimų, padedančių optimizuoti, plėsti verslą bei išlikti konkurencingiems šiandienės rinkos sąlygomis.

Laiko patikrintų ryškiausių hitų ir muzikos ikonų mėgėjai savo kalendoriuose turėtų pasižymėti gegužės 21-ąją, kuomet pirmą kartą šalies publikai Vilniaus „Siemens“ arenoje koncertuos Amerikos roko dievai „Aerosmith“. Tai bus vienintelis vienos iš perkamiausių ir populiariausių roko grupių koncertas visame regione („Aerosmith“ nekoncertuos nei Latvijoje, nei Estijoje, nei Baltarusijoje).
„Pernai pradėję pasaulinį koncertinį turą, šiemet „Aerosmith“ jį tęsia Europoje, todėl labai džiaugiamės, kad pavyko suderinti datą ir pakviesti juos koncertuoti Lietuvoje. Populiariausius legendinės grupės hitus pernai išgirdo dešimtys tūkstančių planetos gyventojų, netrukus mūsų publika taip pat prisidės prie tų, kuriuos užvaldė „Aerosmith“ lyderio Steveno Tylerio vokalas ir charizma. Jo supainioti neįmanoma su niekuo, bet išgirsti ir pamatyti – būtina“, – sako „SEVEN Live“ vadovas Juras Vėželis.
Į Lietuvą roko ikonomis ir dievais tapę „Aerosmith“ atvyks su naujausiu pasaulinėms gastrolėms skirtu turu „Global Warming Tour“. 2013 metais prasidėjusių gastrolių koncertuose skamba geriausi grupės kūriniai ir žinomiausi hitai. Naujausia koncertine programa jau džiaugėsi JAV, Pietų ir Centrinės Amerikos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Filipinų, Indonezijos, Japonijos gyventojai. Šiemet vaikinai gastroles tęsia Europoje.
„Aerosmith“ susikūrė 1970 metais ir neretai yra vadinami Bostono grupe. Tiesa, nei vienas iš penkių grupės narių (Stevenas Tyleris, Tomas Hamiltonas, Joey Krameris, Joe Perry, Bradas Whitfordas) nėra kilęs iš šio miesto, tiesiog tuo metu Bostonas vaikinams pasirodė tinkamiausia vieta savo sumanymui įgyvendinti.
Per daugiau nei keturis veiklos dešimtmečius grupė pardavė daugiau kaip 150 mln. albumų ir yra daugiausiai albumų pardavusi JAV roko grupė, bet to ji pripažįstama viena įtakingiausių pasaulio grupių. Nors „Aerosmith“ muzikinė kelionė tęsiasi jau 44 metus, vaikinai nežada sustoti. 2012 metais jie išleido jau 15-ąjį studijinį albumą „Music From Another Dimension“, po kurio pasirodymo iš karto leidosi į pasaulines gastroles.
„Aerosmith“ kolekcijoje šimtai apdovanojimų, tarp kurių keturios prestižinių „Grammy“, dešimt MTV muzikos apdovanojimų, septynios Amerikos muzikos apdovanojimų ir keturios „Billboard“ muzikos apdovanojimų statulėlės.
Vaikinai tapo pirmąją roko grupe gavusia MTV pasaulinės ikonos apdovanojimą, o jų kūrinių „Dude Looks Like A Lady“, „Livin‘ On The Edge“ ir „Crazy“ vaizdo klipai tapo neatsiejama MTV klasikos dalimi. „Aerosmith“ hitų „Walk This Way“ ir „Janie‘s Got a Gun“ vaizdo klipai patenka tarp 100 visų laikų geriausių vaizdo klipų.
Visgi, bene didžiausiu grupės hitu laikomas „I Don‘t Want To Miss A Thing“ kūrinys, skambėjęs milžiniško populiarumo susilaukusiame kino filme „Armagedonas“, kuriame vaidino ir „Aerosmith“ vokalisto Steveno Tylerio dukra Liv Tyler. Ne mažiau žinomi ir kiti grupės hitai: „Dream On“, „Love In An Elevator“, „What It Takes“, „Cryin‘“, „Amazing“.
Daugelį šių ir kitų puikiai pažįstamų kūrinių bus galima išgirsti jau netrukus įvyksiančiame „Aerosmith“ koncerte Vilniaus „Siemens“ arenoje. Prekyba bilietais į gegužės 21 d. vyksiantį koncertą prasidės pirmadienį, kovo 3 d., 10 val. Bilietus platins „Tiketa“.
„I Don‘t Want To Miss A Thing“: https://www.youtube.com/watch?v=Vo_0UXRY_rY
„Livin‘ On the Edge“: https://www.youtube.com/watch?v=7nqcL0mjMjw

Gruodžio 20-23 dienomis didžiausiuose Lietuvos miestuose autentiškus pasirodymus surengs profesionali šokėjų ir atlikėjų trupė iš Kubos „Pasion de Buena Vista“. Trupės pageidavimu į jų pasirodymus Klaipėdos „Švyturio“, Panevėžio „Cido“, Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Siemens“ arenoje galės patekti tik po 2 tūkst. žiūrovų.

„Trupė pageidauja, kad jų pasirodymui arenose būtų sukurta kamerinė aplinka, todėl turėsime iki minimumo sumažinti arenų erdves. Tačiau tokiu būdu bus garantuojamas ne tik puikus matomumas bet kur sėdinčiam žiūrovui, bet ir sukuriama ypatinga, intymesnė, Kubos karščiu alsuojanti atmosfera“, – sako „SEVEN Live“ vadovas Juras Vėželis.

Pasak „Pasion de Buena Vista“ atlikėjų, tik mažoje, kamerinėje patalpoje galima surengti išties kokybišką pasirodymą bei tinkamai perteikti ir parodyti turtingą ir išraiškingą Kubos muzikinę kultūrą, kuriai labai svarbus intymumas, ore tvyranti aistra ir kubietiško karščio prisotintas oras.

Į pasaulines gastroles besiruošiantys „Pasion de Buena Vista“ artistai lietuviams prieš pat didžiausias metų šventes žada nepamirštamą, unikalią, gyvai atliekamos kubietiškos muzikos ir aistringų autentiškų šokių fiestą, kurioje Lotynų Amerikos ritmų mėgėjai nesunkiai atpažins tokius šokius kaip salsa, rumba, mambo ar čia čia čia.

Kubiečių „Pasion de Buena Vista“ trupę sudaro geriausi Kubos artistai: šeši talentingi šokėjai, du užburiančio balso atlikėjai – genealieji Pachinas Inocencio ir Mariela Stiven, dešimt muzikantų ir trys pritariantys atlikėjai.

Bilietus į „Pasion de Buena Vista“ šokio ir muzikos fiestą Vilniaus „Siemens“ arenoje, Kauno „Žalgirio“ arenoje ir Panevėžio „Cido“ arenoje platina „Tiketa“, bilietus į šou Klaipėdos „Švyturio“ arenoje – bilietai.lt.

„Praėjus šiek tiek laiko nuo prekybos bilietais pradžios matome, jog kol kas kubiečių pasirodymais labiausiai domisi ir bilietus sparčiausiai perka Vilniaus ir Kauno gyventojai, tačiau baigiantis vasarai didžiųjų šalies miestų gyventojus sparčiai vytis pradėjo ir klaipėdiečiai bei panevėžiečiai“, – pastebi J. Vėželis.

Kubiečių trupės „Pasion de Buena Vista“ pristatymo video galite pamatyti adresu: http://www.youtube.com/watch?v=kqFcHicDxwY.

Kubiečių trupės „Pasion de Buena Vista“ turą per Lietuvos arenas organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.

Per 50 metų patyrę svaigių akimirkų šlovės zenite, merginų atakų, narkotikų žabangų ir išsiskyrę, šį rudenį “The Rolling Stones” nariai dar planuoja pasirodyti kartu.

Prieš 50 metų, 1962 m. liepos 12 d., mokyklos laikų draugai Mickas Jaggeris ir Keithas Richardsas kartu su savo bičiuliu Brianu Jonesu pradėjo naują skyrių pasaulio muzikos istorijoje – “The Rolling Stones” grupė surengė pirmąjį savo koncertą “Marquee” klube Londone.
Netrukus po šio koncerto vienas verslininkas pasamdė jaunų vaikinų grupę koncertuoti savo klube, kuriame ji sulaukė didelės sėkmės ir patraukė vadybininko Andrew Loogo Oldhamo dėmesį. “The Beatles” sparčiai populiarėjant ir netgi tampant sensacija, A.L.Oldhamas nusprendė “The Rolling Stones” pristatinėti kaip jų priešingybes.
Kaip pažymi “The Telegraph”, “The Rolling Stones” vyrukai nuo pat pradžių buvo išsišokėliai – susivėlusiais plaukais, apsitempę megztinius, užsivilkę netvarkingus švarkus, jie atmetė susagstytos tvarkingos uniformos stilių, kurio laikėsi kitos grupės. Jie atrodė taip, kaip jų publika – Londono hipiai. Būgnininkas Charlie Wattsas, netrukus prisidėjęs prie grupės, pirmąjį jos koncertą stebėjo kaip žiūrovas ir buvo priblokštas to, ką matė: “Šitie vyrukai peržengė ribą. Jie iš tiesų atrodė kaip roko žvaigždės.”

Siūlė atsikratyti M.Jaggerio

Šiandien sunku ir patikėti, kad grupės karjeros pradžioje daugiausia nepasitenkinimo muzikos industrijos senbuviams sukeldavo nepakeičiamu grupės veidu ir balsu tapęs Mickas Jaggeris. Pasak grupės biografo Christopherio Sandfordo, po pirmojo koncerto grupė įrašė tris dainas ir išsiuntinėjo jas įrašų studijoms. Viena jų – “Decca Records” – įrašais susidomėjo, tačiau pareiškė, kad su šiuo dainininku grupė pasmerkta žlugti. Vis dėlto 1963 m. kompanija išleido pirmą “The Rolling Stones” singlą. O kai grupė netrukus apsilankė britų televizijos laidoje, jos prodiuseris patarė A.L.Oldhamui atsikratyti “to šlykščiai atrodančio dainininko su padangų protektorių primenančiomis lūpomis”.
Laimei, tokie neįžvalgūs patarimai nebuvo išgirsti ir praėjus dvejiems metams po singlo išleidimo “The Rolling Stones” kūrinys “(I Can’t Get No) Satisfaction” tapo pirmu jų hitu, kuris keturias savaites buvo geriausių dainų sąrašų viršūnėje. Kaip tik nuo tada ir prasidėjo grupės aukso metai. “The Rolling Stones” publiką įaudrindavo taip, kad kartą nuo žiūrovų atlikėjams net yra tekę sprukti stogais.
“Septintojo dešimtmečio viduryje prieš koncertą kildavo klausimas: kaip mes pateksime į pastato vidų? Ir kaip mes iš jo išeisime? Prasidėjus jam maždaug po dešimties minučių kildavo maištas, o Raudonasis Kryžius laukdavo pasirengęs neštuvus vargšėms mergaitėms išnešti. Stebėdavaisi, ką po velnių čia veiki. Tai buvo tarsi Jeronimo Boscho fantasmagoriški paveikslai priešais tavo akis. Ir tai buvo publika”, – beprotiškas akimirkas prisimena vienas grupės įkūrėjų  gitaristas K.Richardsas.
Išgarsėję vaikinai sulaukdavo tiek daug merginų dėmesio, kad kaip prisipažįsta, net sprukdavo nuo jų. “Aš slėpdavausi parduotuvėse, o merginos pamačiusios mane bėgdavo keliu. Tai mane varydavo iš proto”, – prisipažįsta būgnininkas C.Wattsas.
Bet grupės nariai yra patyrę ir nemalonių, kur kas pražūtingesnių, dalykų. 1977 m. K.Richardsas buvo areštuotas pas jį radus heroino ir kokaino. Nors už narkotikų laikymą grėsė kalėjimas, gitaristas atsipirko lygtine bausme, turėjo pradėti gydytis ir surengti labdaros koncertą. Vis dėlto išbristi iš narkotikų liūno jam pavyko dar negreitai.

Susikirto du ego

Muzikos pasaulyje grupė ir toliau raškė sėkmės vaisius. Vieni labiausiai užimtų metų buvo 1981-ieji, kai “The Rolling Stones” išleido albumą “Tatoo you”. Pirmose geriausių albumų sąrašų vietose jis išsilaikė devynias savaites. O perkamiausiu grupės albumu tapo “Some Girls” – jis šešis kartus tapo platininis.
Gerbėjų minios kaskart pasirodžius naujam albumui vis didėjo, tačiau nepaisant to devintajame dešimtmetyje grupė buvo iširusi. Varomoji jos jėga visuomet buvo M.Jaggeris ir K.Richardsas. Abu mokyklos laikų draugai – stiprios asmenybės, tad grupėje jiems neišvengiamai ėmė trūkti erdvės ir jų santykiai pašlijo. “The Rolling Stones” keletą metų nesirinko studijoje, o tuo metu abu atlikėjai leido solinius albumus ir “šaudėsi” ne tik spaudoje, bet ir dainuodami.
“Turite suprasti, kad mes visa tai jau darėme daugiau kaip 20 metų. Du labai stiprūs ego buvo priversti visą laiką suktis greitpuodyje ir neišvengiamai jo kamštis turėjo iššauti. Tai nutiko prieš 30 metų”, – prisimena K.Richardsas.
Šią krizę “The Rolling Stones” įveikė, o gerbėjų minias išlaikė iki šiol. Nors grupė 50-ies metų sukakties proga rudenį žada surengti keletą koncertų, K.Richardsas tvirtina, kad dvejų metų trukmės koncertų maratono nebebus. “Negi iš tiesų norėtumėte, kad “The Rolling Stones” užliptų į sceną ir tyliai atsisėstų ant suoliukų? Mes neturime tokios publikos, aš tai žinau”, – juokauja K.Richardsas.

Buvusios grupės „Inculto“ lyderis Jurgis Didžiulis, šiuo metu muzikuojantis kartu su žmona, grupės „Skamp“ vokaliste Erica Jennings, – vienas iš nedaugelio Lietuvos populiariosios kultūros atstovų, kurių pasaulio suvokimas nesibaigia sava kūrybine sritimi.

Politologijos studijas baigęs, šiuo metu verslo vadybą studijuojantis ir solinės karjeros pradžiai besirengiantis muzikantas puikiai supranta valstybėje vykstančius procesus, mato menką kultūros vietą juose ir nebijo pareikšti savo nuomonės.

VEIDAS: Jurgi, į senelių gimtinę Lietuvą iš Kolumbijos grįžai 2000-aisiais, su „InCulto“ pradėjai groti 2003-iaisiais. Jau beveik dešimtmetį aktyviai tęsi muzikinę veiklą, matai, kokia šiandien yra Lietuvos muzikos padėtis. Kaip ją apibūdintum?
J.D.: Palyginti su kitomis ES šalimis, taip pat ir mūsų kaimynėmis, muzika, kaip kultūros fenomenas, Lietuvoje labai nuvertinta. Lietuvoje vertybė yra sportas, tiksliau, krepšinis. Iš kultūros sričių – galbūt teatras. Šiek tiek. Bet ne muzika.
Kartais atrodo, kad muzika, jei kalbėsime apie ją ne kaip apie klasikinės, o labiau kaip šiuolaikinės kultūros išraišką, apskritai nereikalinga. Muzikantai tai jaučia ne tik per visuomenės požiūrį, bet ir per neadekvačią mokesčių politiką, per LATGA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija) veiklą, švietimo sistemos smulkmenas.
LATGA turėtų būti mūsų interesus ginanti institucija, bet ji nė kiek nepadeda. Jei kalbėsime apie mokesčius – prieš porą metų valstybė autoriams uždėjo dar papildomų mokesčių, taip padidindama juos beveik dvigubai. Sistema yra paini, nuolat besikeičianti ir neatitinkanti veiklos specifikos. Jei muzikantas nori dirbti pagal individualios veiklos pažymėjimą, turi sumokėti penkiais procentais daugiau mokesčių, palyginti su kitomis individualiomis veiklomis. Aš nesuvokiu, kodėl taip yra. Man tai panašu į akcizą. Toks jausmas, jog bandoma daryti viską, kad žmonės vengtų dirbti muzikos srityje.
Juokinga, kai kartais politikai prieina ir klausia: ko jums reikia, kad ši padėtis pagerėtų? Atsakau, jog reikia, kad jie nesikištų.
Dėl šių priežasčių, nepaisant tam tikrų išimčių, Lietuvos muzika labai sparčiai degraduoja.
VEIDAS: Negi biurokratinės kliūtys gali turėti tiek daug įtakos?
J.D.: Jos yra labai svarbios. Tai tas pats, jei pasodintum gėlytę, bet uždengtum jai saulę, laistytum ją su kuo mažiau vandens ir žiūrėtum, kiek ji dar pajėgs augti. Kultūrai reikia sukurti tinkamas sąlygas, o ne nuolat ją engti.
Lietuvoje labai daug gerų muzikinių projektų, bet trūksta gerų vadybininkų – žmonių, kurie galėtų bandyti ir patys uždirbti iš muzikos, ir padaryti, kad kiti iš to uždirbtų. O jų trūksta dėl jau minėtų priežasčių. Dažna situacija: jaunimas nori suburti muzikos grupelę, pradeda kurti, jiems pradeda sektis, atsiranda truputį pinigų, ir tada jie susiduria su mokesčių siena. Dėl to daug gerų grupių Lietuvoje nyksta arba yra priverstos dirbti šešėlyje, kaip kokie kriminalai. Jos pasiekia tam tikrą tašką ir tada tampa neaišku, kaip ir ką veikti.
Nepaisant viso to, Lietuvos visuomenei dabar reikia muzikos kaip tam tikro katalizatoriaus. Muzika yra priemonė, galinti padėti įvykdyti socialinius pokyčius. Geriausi to pavyzdžiai Lietuvoje būtų „Foje“ ir „Antis“ prieš 20 metų. Šios grupės tada buvo kaip visuomenei būtinas skystis – kartais vanduo, kartais benzinas, kaip komunikacijos priemonės, netgi kaip dvasininkai. Savo muzika jie išreiškė laikmečio nepasitenkinimą.
Štai tokio, „bobdilaniško“ visuomenės bėdų artikuliavimo dabar labai trūksta. Jaučiu, kad visuomenėje vėl yra pribrendę labai daug nepasitenkinimo. Manau, per ateinančius trejus–penkerius metus atsiras grupių, kurios pradės dainuoti apie tai, kas vyksta mūsų visuomenėje, ką reikėtų daryti. Jaučiu, kad tai artėja, ir labai noriu to sulaukti. Tai bus galinga muzika.
VEIDAS: Šią galingą muziką kurti, naujų krypčių į Lietuvos muziką įnešti turėtų naujoji karta. Tačiau Lietuvos muzikoje kartų kaita vyksta labai lėtai – populiariausi muzikantai ir grupės vis dar yra tie patys kaip ir prieš dešimtmetį ar du: SEL, Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius ir t.t. Naujų nacionalinio masto talentų praktiškai neiškyla. Kaip manai, kodėl?
J.D.: Aš grįžtu prie to paties: muzika Lietuvoje nėra vertybė. Ji nėra svarbi. Žmonės nelabai nori išgirsti, ką groja nauji atlikėjai, ką jie turi pasakyti. Didžiosios radijo stotys Lietuvos muzikos klausytojus yra visiškai nubukinusios. Pervažiuoji sieną – net Kaliningrade yra geresnių radijo stočių. Latvijoje padėtis visai kitokia. Visur aplink mus šiuo klausimu yra geriau.
Tokie dalykai, kaip „Kelias į žvaigždes“, yra sužaloję mūsų kultūrinį intelektą, sugadinę nuomonę apie tai, kas turi būti atlikėjas arba muzikos grupė. Jų pasižiūrėję žmonės mažiau supranta apie muziką, genda jų skonis. Popsas, arba masinio vartojimo muzika, tampa nerespektabilus ir neskoningas.
Tačiau tautos bukinimas yra racionali rinkodaros strategija. Kuo bukesnė ir homogeniškesnė auditorija, tuo lengviau ją linksminti, pigiau gaminti TV bei muzikos projektus ir parduoti reklamą. Problema ta, kad kelti kokybės kartelę kainuoja gerokai brangiau, negu ją nuleisti.
Tai veda prie situacijos, kai geri jaunosios kartos Lietuvos muzikantai nerašo lietuviškų dainų. Jie nežiūri į paprastus lietuvius kaip į tinkamą auditoriją, taikosi prie užsienio rinkų ir prie tų lietuvių, kurie klausosi užsienietiškos muzikos. Mūsų talentai atsisako kurti dainas mums patiems.
Kita vertus, aš mėgstu sakyti, kad blogas skonis nėra nusikaltimas. Laisvoje valstybėje turi būti visko – ir to, kas baisiausia, ir to, kas geriausia. Žmogus pats turi priimti sprendimą, ką rinktis. Klausimas, kaip padaryti, kad žmogus galėtų dažniau tuos sprendimus priimti. Kaip užtikrinti, kad muzikantai dažniau galėtų lipti į sceną, nuolat groti ir taip tobulėti? Tuo reikėtų labiau rūpintis.
Aš esu įsitikinęs, kad menas gydo. Jis teikia didesnį pasitenkinimą, nei galėtum užfiksuoti finansiškai. Tu klausaisi muzikos ir jauti, kad daina tau atvėrė čakras. Kaip tai įvertinsi? Tūkstančiu litų? Daugiau? Bet kadangi mes Lietuvoje esame per daug materialistiškai nusiteikę, muzikantai nėra vertinami kaip kažkokios realios naudos teikėjai.
VEIDAS: Kas turėtų atsitikti, kad muzika Lietuvoje taptų vertybe, o muzikantų sąlygos pagerėtų?
J.D.: Būtų labai naudinga, jei visuomenė, o galbūt kada nors ir valdininkai, suvoktų neelitinės kultūros svarbą. Tai yra tai, kas auga savaime mūsų daržuose, negeneruoja daug pinigų, bet turi didžiulę vertę. Šiai kultūrai reikia tiesiog leisti būti tokiai, kokia ji nori būti.
Ir dar kartą pasikartosiu: Lietuva šiandien išgyvena daug krizių: politikos, teisėsaugos, pilietinės visuomenės ir t.t. Muzika yra visuomenės nuotaikų išraiška. Aštrėjant padėčiai, kažkas iš muzikantų galiausiai susinervins ir pradės rašyti tekstus kaip prieš 20 metų. Taip atsiras daug gerų dainų ir jų poreikis.
VEIDAS: Vadinasi, reikia tiesiog laukti, kol kažkam pirmam persipildys kantrybės taurė?
J.D.: Iš tikrųjų taip. Ne kažin ką daugiau galima padaryti. Jei pradedi kišti pirštą ir daryti įtaką kūrybai, tada menas išeina dirbtinis. Aš tuo netikiu. Visa dirbtinė kūryba atpažįstama kilometro atstumu ir kvepia reklamine kampanija.
VEIDAS: Tačiau laukimas muzikantų problemų neišspręs. Galbūt jiems patiems reikėtų vienytis, kovoti dėl bendrų interesų? Juk tokia iniciatyva visai neseniai buvo – protestuodami prieš LATGA muzikantai įkūrė naują nepriklausomą autorių teisių gynimo agentūrą NATA. Galbūt bus panašių žingsnių siekiant, sakykim, geresnės mokesčių politikos?
J.D.: Tai būtų fantastiškas dalykas. Bet dėl visuomeninių organizacijų irgi yra labai daug problemų. Dažnai organizacijos narių idėjos būna giminingos, bet kiekvienas nori, kad būtų realizuota būtent jo idėja, o ne kitų. Tarp muzikantų yra tas pats, tik jie dažnai dar būna tikros divos: kažkas kažko tarpusavyje nemėgsta, kelia dramas ir t.t.
Mane patį kartais pakviečia dalyvauti vienoje kitoje pilietinėje iniciatyvoje, nebūtinai muzikinėje. Bet mane žudo ilgi susitikimai, pasitarimai, organizavimas. Dažnai jaučiu, kad mažiau vargo tiesiog paimti ir padaryti viską pačiam, jeigu tik yra galimybė.
Dėl to aš mieliau būsiu vienas kaip samurajus su kardu ir darysiu, ką galiu. Jei kiti muzikantai irgi tokie bus – jokios visuomeninės organizacijos mums neprireiks. Daugybė verslo pavyzdžių įrodė, kad geriausiai veikia decentralizuotos organizacijos, kai kiekvienas padalinys nustato savo problemas ir jas sprendžia savaip.
Jei kiekvienas muzikantas supras, kokios bėdos egzistuoja, nuolat kalbės apie jas, suvoks savo vaidmenį ir galimybes, tada tinkamu momentu galės padaryti ką nors didesnio. Tai duotų efektą. O jei mes susitikę pradėsime braižyti organizacijos struktūras ir dalytis balsavimo teises – tada paskęsim popieriuose ir bus labai nuobodu.

MAXIMA GRUPĖ, UAB, konsoliduota apyvarta 2011 metais, palyginti su 2010 metais, išaugo 6,5 proc. ir pasiekė 7,767 mlrd. litų, skaičiuojant be PVM.

Grupės įmonių apyvartos augo visose šalyse, labiausiai Estijoje – 13,3 proc., ir Bulgarijoje – 7,3 proc. Lyginamuoju laikotarpiu MAXIMOS grupės įmonių investicijos į verslo palaikymą ir plėtrą siekė 219 mln. litų.

„Praėjusiais metais MAXIMA GRUPĖS įmonių apyvartos augo ir buvo didesnės nei 2010-aisiais. Tačiau teigti, kad vartojimas atsigauna, kol kas būtų anksti. 2011 metais apyvartų augimą lėmė vykdyta parduotuvių tinklo plėtra ir infliacija, bet ne augantys parduotų prekių kiekiai. Pirkėjai ir toliau išlieka racionalūs, taupo, perka akcijos prekes ir aktyviai naudojasi nuolaidomis“, – sako MAXIMA GRUPĖ, UAB, generalinis direktorius Mindaugas Bagdonavičius.

Pasak MAXIMA GRUPĖS vadovo, 2012 metais nesitikima staigaus vartojimo atsigavimo, todėl įdėmiai stebima ekonominė situacija užsienio ir vietos rinkose. Grupė planuoja nuosaikią plėtrą užsienyje. Pirkėjams bus stengiamasi pasiūlyti platų prekių asortimentą bei naudingų akcijų. Ypatingas dėmesys bus skiriamas šviežio maisto gamybai ir prekybai.

Lietuvoje mažmeninės prekybos bendrovės MAXIMA LT, UAB apyvarta analizuojamu laikotarpiu augo mažiausiai iš visų grupės įmonių – 5,0 proc. ir sudarė 4,409 mlrd. litų. Kitos grupei priklausančios įmonės „Ermitažas“ apyvarta augo 8,9 proc. ir pasiekė 176,5 mln. litų.

MAXIMA Latvija apyvarta 2011 metais augo 6,6 proc. ir pasiekė 1,962 mlrd. litų. MAXIMA Eesti apyvarta išaugo 13,3 proc. ir pasiekė 1 mlrd. litų. MAXIMA Bulgarija pasiekė 214 mln. litų apyvartą – tai 7,3 proc. augimas palyginti su 2010 metais.

MAXIMA GRUPĖ, UAB, yra 2007 m. įregistruota kontroliuojančioji bendrovė, valdanti mažmeninės prekybos įmones Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Bulgarijoje, kurias sudaro 463 prekybos centrai MAXIMA X, MAXIMA XX, MAXIMA XXX, T-MARKET, T-MARKET EXPRESS: Lietuvoje jų –  221, Latvijoje – 136, Estijoje – 65, Bulgarijoje – 41. MAXIMA GRUPĖS, UAB, valdomose įmonėse visose šalyse dirba daugiau kaip 27,5 tūkst. darbuotojų.

Vasario 6 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje koncertuos industrinio roko pirotechnikai „Rammstein“, vadinami geriausia Vokietijos grupe.

Jau tampa tradicija, kad šaltuoju metų laiku Lietuvos publikos sušildyti atvyksta industrinio roko grupė „Rammstein“, kuri tikrąja to žodžio prasme scenoje užkuria ugnį. Beje, karšta būna ne tik dėl pačių išradingiausių pirotechnikos užtaisų, kurie dega, rūksta ir sproginėja viso koncerto metu – „Rammstein“ koncertai neapsieina be šokiruojančių ir provokuojančių sceninių vaidinimų, kurie labai išraiškingai papildo dviprasmiškus dainų tekstus.
„Rammstein“ gyvuoja jau daugiau nei 17 metų ir per visą šį laiką nepasikeitė nė vienas grupės narys – ir šiandien joje groja charizmatiškasis vokalistas Tillis Lindemannas, gitaristai Richardas Kruspe, Paulas Landersas bei Oliveris Riedelis, būgnininkas Christophas Schneideris ir klavišininkas Christianas Lorenzas. Grupė studijoje yra įrašiusi septynis albumus ir išleidudi daugybę singlų. Tiesa, praėjusį lapkritį išleistame albume „Made in Germany 1995–2011“ yra vos viena nauja daina, visa kita – geriausiai grupės kūrybinį kelią atspindintys ankstesni kūriniai. Todėl Kaune turėtume išgirsti labiausiai uždegančias „Rammstein“ dainas.
Beje, „Rammstein“ jau du kartus yra koncertavę Vilniuje – 2001-ųjų ir 2010-ųjų rudenį, ir abu kartus Lietuvos publika iš koncerto išėjo prisišėlusi ir laiminga. „Kitos grupės groja, o „Rammstein“ – dega!“ – toks šios grupės šūkis. Tad įdomu sužinoti, koks „kuras“ varo šio šešetuko variklį.

Į šlovę – per penkerius metus

Visi „Rammstein“ nariai yra kilę iš Rytų Vokietijos – jų vaikystė ir jaunystė prabėgo socialistinio nepritekliaus laikais, kai vienas nepasitenkinimo išraiškos būdų buvo groti pogrindyje, pavyzdžiui, pankroko grupėje. Apie 1994 metus R.Kruspe’s iniciatyva į naują grupę susibūrė anksčiau kitur muzikavę O.Riedelis, Ch.Schneideris ir T.Lindemannas. Po kurio laiko ketvertukas sudalyvavo ir laimėjo jaunų grupių konkursą, kurio prizas buvo galimybė įsirašyti keletą dainų profesionalioje garso įrašų studijoje. Išgirdęs jų kūrybą, prie „Rammstein“ prisidėjo P.Landersas, kuris įkalbėjo paskui save sekti ir moksliuko įvaizdį palaikantį klavišininką Ch.Lorenzą.
Pirmasis grupės albumas „Herzeleid“ (vok. sielvartas) pasirodė 1995 m. – iš karto po to grupė ėmė intensyviai koncertuoti Vokietijoje. 1996 m. industrinio roko grupės „Nine Inch Nails“ siela Trentas Reznoras atrado „Rammstein“ ir atrinko du jų kūrinius žymiojo režisieriaus Davido Lyncho psichodelinio trilerio „Pamirštas greirkelis“ garso takeliui. Šis įvykis tapo tikru greitkeliu į ugningųjų vokiečių sėkmę – daugybė pasirodymų Europoje, antras albumas „Sehnsucht“ bei koncertinis turas JAV. Jau 1998 m. „Rammstein“ gavo MTV geriausios roko grupės apdovanojimą, o 1999 m. šiai grupei įteikta ir „Grammy“ statulėlė.
2001-aisiais išėjo trečias albumas „Mutter“, kuris, pasak pačių atlikėjų, tapo išbandymu – tuo metu grupę buvo ištikusi krizė, su kuria jiems vis dėlto pavyko susidoroti ir toliau tęsti muzikinę karjerą.
Muzikologai „Rammstein“ kartu su tautiečiais „Oomph!“ dažnai vadina muzikos žanro „Neue Deutsche Härte“ pradininkais. Šiame stiliuje susipina groove ir alternatyvusis metalas, vokiškas rokas, elektronika bei technomuzika, tačiau „Rammstein“ nevengia į šį ugninį užtaisą primaišyti ir popmuzikos, gotikinio roko bei pankroko. Tai, kas iš to išeina, dažnai vadinama industriniu metalu, o grupės sceninis įvaizdis tai tik patvirtina. Savo įkvėpėjais „Rammstein“ laiko tokias grupes, kaip „Laibach“, „Ministry“ ar „Die Krupps“.

Ne visada subtilios provokacijos meistrai
Nuo pat susibūrimo ši grupė visada linko į provokacijas: kolektyvo pavadinimas susijęs su Ramšteino miesteliu, kurio oro uoste 1988-aisiais vyko tragedija pasibaigusi aviacijos paroda (jos metu virš žiūrovų susidūrė keli lėktuvai ir žuvo keliasdešimt žmonių). Tokios ir dar prieštaringesnės provokacijos šią grupę lydi nuolatos: jų dainose ir jas papildančiuose pasirodymuose paliečiamos prieštaringos ir šokiruojančios temos: sadomazochizmas, homoseksualumas, kanibalizmas, incestas ar pornografija. Tačiau muzikantai, net ir skandalingiausiai elgdamiesi scenoje, už jos išlieka santūrūs ir prispažįsta, kad tai tik šou.
„Suprantame, kad apie 90 procentų publikos mūsų koncertuose nesupranta žodžių, todėl mes turime kažką sugalvoti, kad užimtume juos. Todėl į pagalbą pasitelkiame humorą, teatrą, ugnį – visa tai tik šou, papildantis tekstus“, – grupės pasirodymus apibūdina gitaristas R.Kruspe.
Beveik visi „Rammstein“ kūriniai atliekami vokiškai. Tai leidžia muzikantams, o ypač vokalistui T.Lindemannui, kuris dažniausiai rašo ir žodžius, žaisti prasmėmis ir palikti daugybę interpretacijų tarp eilučių. Tarkime, vienoje labiausiai žinomų dainų yra žodžiai „du hast mich“ (tu mane turi), kurie fonetiškai visai nesiskiria nuo „du hasst mich“ (tu manęs nekenti).
„Vokiečių kalba tobulai tinka sunkiajai muzikai. Prancūzų kalbą galima vadinti meilės kalba, o vokiečių – tai pykčio kalba“, – juokauja bosistas O.Riedelis. Ir iš tiesų vienas Kanados žurnalo „Jam Showbiz“ apžvalgininkas „Rammstein“ muziką yra apibūdinęs kaip „tinkamą klausytis, okupuojant Lenkiją“.
Tiesa, įvairūs kritikai „Rammstein“ dažnokai apkaltina nacistinių ir ultradešiniųjų pažiūrų propagavimu. Grupė nuo tokių kaltinimų griežtai atsiriboja ir netgi specialiai sukūrė dainą „Links 2 3 4“, kuri yra tiesioginė užuomina į žymaus vokiečių socialdemokrato Oskaro Lafontaino knygą „Das Herz Schlagt Links“.
Ko gero, ir „Žalgirio“ arenoje „Rammstein“ surengs įspūdingą pasirodymą, į kurį muzikantai žiūri labai rimtai ir profesionaliai – kiekvienam koncertui grupės nariai būna pasirinkę kokį nors įvaizdį, o vokalistas T.Lindemannas beveik kiekvienai dainai turi po skirtingą kostiumą. Visiems efektams atlikti samdomos profesionalų komandos, o vokalistas T.Lindemannas dalyvavo specialiuose mokymuose ir gavo pirotechniko licenciją. Tiesa, ji nedaug padeda pačiam muzikantui, per koncertus ne kartą apdegusiam ausis, rankas ir plaukus.

Vasario viduryje į Lietuvą pirmą kartą atvyksiantys britų regi karaliai „UB40“ žada surengti ypač spalvingą ir ryškų beveik 3 valandų trukmės koncertą, kuris, pasak organizatorių, turėtų priminti nuotaikingą 90-ųjų diskoteką, tačiau perkeltą į šiuolaikines erdves ir papildytą moderniausiuose šou naudojamais šviesos efektais.

„Prieš keletą dienų iš grupės atstovų gavome techninių reikalavimų sąrašą, kuris, tiesą sakant, net ir mus truputėlį nustebino. „UB40“, kaip ir visi mūsų į Lietuvos arenas vežami atlikėjai, reikalauja geriausios kokybės, tačiau vaikinai taip pat pabrėžė, jog jų koncertui reikės itin daug žemų dažnių bei „aštrios“ šviesos. Žvelgdami į nurodymus apšvietimui, galime pasakyti viena – tai bus išties ryškus, spalvingas šou, kuriame nuotaiką kurs ne tik ritminga muzika, bet ir įmantrūs šviesos efektai“, – prognozuoja „SEVEN Live“ vadovas Juras Vėželis.

Iš viso į Lietuvą atvyks iš 28 asmenų sudaryta „UB40“ komanda, 13 iš jų – grupės nariai.

Koncerto organizatoriams arenų užkulisiuose teks įrengti 6 atskiras patalpas grupės nariams bei aptarnaujančiam personalui. Tiesa, užkulisių patalpoms įmantrių ar sudėtingų reikalavimų nėra.

„Prašymai paprasti – kad kambariuose būtų stalai, kėdės, sofos, dideli veidrodžiai, pakabos rūbams. Turėsime parūpinti ir apie 150 įvairiausių rankšluosčių – didelių baltų, scenai skirtų juodų, mažesnių rankoms“, – vardina J. Vėželis.

„UB40“ vasario 18 d. koncertuos Vilniaus „Siemens“ arenoje, o vasario 19 d. – Panevėžio „Cido“ arenoje. Bilietus į grupės koncertus platina „Tiketa“.

„UB40“ koncertai Lietuvoje – tai jų naujausio 2012 metų turo, kurio metu skamba geriausios grupės dainos, dalis. Šių metų koncertinį turą britai pradeda koncertu Taline. Po to lankysis Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Olandijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Rusijoje.

„UB40“ koncertą Lietuvoje organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.

8-ojo dešimtmečio pabaigoje Didžiojoje Britanijoje į muzikos grupę susibūrusi aštuonių vyrukų kompanija pasirinko keistą, tačiau itin aktualų tuo metu šalyje vyravusiam ekonominiam nuosmukiui pavadinimą. UB40 – tai bedarbystės simbolis – paraiškos bedarbio pašalpai gauti kodas.
Sunkiu ekonominiu laikotarpiu, 1978 metais, susijungę jaunuoliai susivienijo vedini meilės jamaikietiško regio muzikos ritmams. Pasak jų, grupės pavadinimas gimė jiems visiems esant bedarbiais ir stovint eilėje šalies darbo biržoje. Todėl ir neilgai trukus po grupės susikūrimo išleistas pirmasis albumas buvo pavadintas „Signing Off“, o jo viršelis vaizdavo bedarbystės pašalpos formą.
Jau išleistas pirmasis „UB40“ albumas pateko į Didžiosios Britanijos muzikos topų aukštumas. Na, o dar po keleto metų išleista daina „Red Red Wine“ pakerėjo visą pasaulį ir įsitvirtino pirmose topų vietose. Grupė dideliais šuoliais kilo į pasaulinės aukštumas.
Šiandien „UB40“ gali pasigirti ne viena dešimtimi populiarių kūrinių, pagal kurių melodiją juda ne tik vyresnioji karta, bet ir jos vaikai. Pasak „UB40“ koncertų turo Lietuvoje organizatorių, tai bus didžiausia 90-ųjų diskoteka visoje Lietuvos istorijoje.
Pirmą kartą į Lietuvą atvykstantys „UB40“ vyrukai surengs du nepakartojamus, ritmingus ir į Jamaikos gatves nukeliančius koncertus. Jų taip vadinama meilės ir taikos muzika vasario 18 d. skambės Vilniaus „Siemens“ arenoje, o vasario 19 d. džiugins į Panevėžio „Cido“ areną susirinkusiųjų ausis ir širdis. „UB40“ koncertai Lietuvoje įtraukti į grupės gastrolių po Europą tvarkaraštį.
„UB40“ koncertą Lietuvoje organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.

Š.M. liepos 22 dieną beveik 30 aktyvių žmonių nutarė įsteigti Valstybės atsinaujinimo institutą (toliau VAI). Jie numatė sukomplektuoti 10, pagal 14 pagrindinius valstybės valdymo sektorius, paskirstytų kūrybinių grupių.

Sujungę į vieną integruotą grupę mokslą, švietimą ir kultūrą, bei į kitą integruotą grupę žemės ūkį, energetiką bei ūkio valdymą, gavome 10 veiklos sektorių:

- mokslo, švietimo, kultūros reikalų,

- aplinkos reikalų,

- darbo ir socialinės rūpybos reikalų,

- ūkio valdymo reikalų,

- finansų reikalų,

- teisingumo reikalų,

- Vidaus reikalų,

- susisiekimo reikalų ,

- krašto apsaugos reikalų ,

- sveikatos apsaugos reikalų,

- užsienio reikalų.

Visi šie žmonės turi reikiamą išsilavinimą, didesnę ar mažesnę gyvenimo patirtį. Negi jie nežino kiek Lietuvoje yra mokslo įstaigų, pradedant Mokslų akademija ir baigiant, tarkime, Lietuvos laisvosios rinkos institutu? Žino, labai gerai žino. Bet juos jaudina, tiesiog varo į neviltį vis giliau ir giliau grimztantis mūsų valstybės laivas iš kurio, kaip kas galėdami, evakuojasi mūsų broliai ir sesės, ypač jaunieji. Minėti aktyvūs žmonės supranta, kad nei šakėmis, nei „kalašnikovais“, nei skandavimu „gėda, gėda“, „šalin valdžią“, „ Lie –tu – va, bus lais – va“ ir panašiai, nieko nepadarysi. Jie suvokia savo atsakomybę už valstybės ir lietuvybės išsaugojimą ateities kartoms. Jie supranta, kad esamos tiek valdžios, tiek mokslo institucijos nenori, nesugeba, negali nieko kardinaliai naujo padaryti, kad sumažintų šiandien įsisiautėjusį negatyvą, virstantį visuotiniu chaosu ir panika, didinančiais vienas kitą.

Visi viską supranta

Sakysite perdedu? Ne, nei kiek. Taupydamas laiką, to neįrodinėsiu. Kas mąsto, nėra „kurčias ar aklas“, tas viską supranta. Tačiau ar daug kas supranta, ką ir kaip reikia daryti, kad žingsnis po žingsnio situacija gerėtų, kad ir lėtai, tačiau užtikrintai? Manau, kad ne daug kas. Ir tai dėsninga, nes pas mus niekas sistemiškai, visaapimančiai nieko neanalizuoja. Valdžia, dėl suprantamų priežasčių to niekuomet nedarys. O mokslo pasaulis? Taip pat. O kodėl? Tik todėl, kad jie yra „maitinami“ valdžios skiriamais pinigais. Pabandyk „pasišakoti“ prieš valdžią, bent pateikti objektyvią statistiką apie esamą padėtį. Bus sumažintas finansavimas arba mokslo įstaigos padalinys ar net mokslo įstaiga bus „reorganizuoti“.

Per tuos beveik 21 metus, visas mūsų valstybės kūrimas vyko visų pirma per“ moksliškai“ pagrįstas programas. Žodį moksliškai parašiau kabutėse. Ir nei kiek nebijau piktos „mokslininkų“ reakcijos. Ji aišku, bus. O man „dzin“. VAI įrodys ir moksliškai ir teisiškai, kad šios mintys yra labai arti tiesos, ko nesugebės padaryti oponentai.

Kad „mokslininkai“ nespirgėtų be reikalo, priminsiu jiems PHARE programos finansinių lėšų panaudojimą mokslinėms programoms, kurios turėjo užtikrinti staigų valstybės progreso šuolį. O juk įvyko atvirkštinis dalykas ir jokios krizės, jokia globalizacija tam neturėjo lemiamos reikšmės. Tą lėmė nesibaigianti krizė širdyje ir smegenyse.

Atrodytų, kad mokslo žmonės turėtų būti drąsuoliai, jie daugiausiai žino, o žinios juk daro žmogų nenugalimu, nepriklausomu, laisvu. Deja… Tiesa, aš žinau kelias dešimtis drąsuolių, vadinamų išsišokėliais, kaip ir žinau liūdnas jų drąsos pasekmes. Būtent juos mes ir kviečiame dalyvauti VAI veikloje. Mums svarbu kokybė, o ne kiekybė.

Taigi, tikri mokslo žmonės žino kodėl taip yra ir žino ką reikėtų daryti, tačiau nedrįsta, neturi galimybių to išsakyti. O kai dar „šviečiasi“ ES milijardai mokslo slėniams, tai kur čia galvosi apie drąsą, kai „limonas“ gali nukristi tau tiesiai į burną, tik išsižiok ir…tylėk.

Kokie prioritetai?

Porą žodžių VAI idėjos „nihilistams“. Sakykite, ar kur radote oficialiai priimtą minėtų veiklos sektorių suskirstymą pagal jų įtaką valstybės gyvenimui? O mes steigimo metu sutarėme, dėl dviejų prioritetinių valstybės veiklos krypčių (kitus prioritetus surašiau taip, kaip man atrodė). Manau kad greitai sutarsime ir dėl kitų prioritetų. Štai Jums ir pavyzdys, kam reikalingas VAI. Beje, kiekviena tikra partija turėtų savo veiklą pradėti nuo VAI įsteigimo ir dominavimo joje. Žinoma, kad netikros partijos, sužlugdžiusios Lietuvą, naudojosi, naudojasi ir naudosis „nepriklausomų, autoritetingų“ privačių užsienio kapitalo bankų ekspertų, patarėjų, viršininkėlių bei LLRI prezidentų, viceprezidentų, konsultantų, vedančių mus į 19 amžiaus pabaigą ir – 20 amžiaus pirmąją pusę, paslaugomis.

Prisiminkime istoriją apie Sąjūdžio pradžią. Juk šis judėjimas, vėliau peraugęs į Tautos aktyviosios dalies moralinį – dvasinį pakilimą ir konkrečią veiklą, buvo pradėtas Mokslų akademijoje. Tačiau aukščiausias regalijas turintys mokslininkai (išskyrus keletą) taip ir neišdrįso laiku pasakyti, kad Tautai reikalinga laisva, nepriklausoma Lietuva, o ne jos ekonominis savarankiškumas SSSR sudėtyje. Ar dabar ne tas pat? Kai jau kiekvienas pilietis žino, kad jis nėra Lietuvos valstybės šeimininkas, tai ir praeitais metais įvykusi intelektualų konferencija (ir vėl Mokslų akademijoje) išdrįso patvirtinti šią nuomonę, o nurodyti kelio, kaip išeiti iš šios situacijos, neišdrįso. Kodėl mokslo žmonės eina iš paskos? Juk „mokslo šviesa“ ir jos atstovai turėtų būti priešakyje, o ne eiti iš paskos?

Beje, ar nepriklausomos Lietuvos švietimo, mokslo ir kultūros sistemos tokio ėjimo iš paskos pasekmė nėra ši tragiška situacija? Juk jau prabėgo beveik 21 metai; valdžios daugumą, jos jėgą jau sudaro naujoji kartą? O kas išauklėjo, kas išugdė, išmokslino šią kartą? Kas jiems suteikė teisę vadintis bakalaurais, magistrais, doktorantais, daktarais, profesoriais, hab. daktarais, akademikais ir panašiai? Gal tai padarė Tautos referendumas? Atsakymas aiškus.

Tai gal reikalingas Tautos referendumas, kuris atimtų minėtą teisę? Aš manau, kad ne, nors… Būtų malonu, jeigu mokslo žmonės, turintys minėtas regalijas, drąsiai, sąžiningai, dorai ir efektyviai dirbtų savo darbą. Tuomet gal ir nereikėtų steigti jokių VAI. Galėtume visi ramiai dirbti savo darbą ar ilsėtis ir auginti anūkus. O dabar?

Įsivaizduokime ką mes atsakysime savo studentaujantiems anūkams, kai jie paklaus senelio ar močiutės, ką tie padarė, kad anūkams nereikėtų bėgti iš Lietuvos arba būti emigracijoje? Arba įrodys kokie mes buvome žiopliai spręsdami Golovatovo ekstradicijos problemą, vos-vos „mirtinai“ nesugadindami santykių su Austrija. Arba dėl „Nord Streem“ Baltijos Jūroje su Vokietija, arba „dėl progos patylėti praleidimo“ su Prancūzija, arba dėl RST ir VST atsijungimo ir vėlesnio sujungimo, Leo kūrimo, nusikalstamos privatizacijos ir t.t. ir pan., nėra laiko viską įvardinti.

Kaip galės ateities kartos suprasti mūsų nuolankumą, sutikimą su partijų monopoliu patekti į valdžią bei“ moksliškai“ pagrįstu, „neklystančiu“, politinių partijų „šviesios „ ateities ir „teisingos, teisinės“ valstybės kūrimu. Jie sakys, kad partinukų buvo tik trys iš šimto. Jie nesuvoks, kodėl 97 iš šimto negalėjo pasipriešinti tiems trims iš šimto. Manau, kad mes neturėsime teisės įsižeisti ant anūkų ir proanūkų, jei jie mus pavadins avinais ar veršiais, perskaitę istorijos vadovėlyje a.a. šviesios atminties vienintelio tikro finansų ministro Sikorskio žodžius. Bet ar bus išleistas toks istorijos vadovėlis? Gal tebus likusi tik tokių darinių kaip VAI informacija, projektai ar pasiūlymai, kurie bent dalį senelių ir močiučių reabilituos ateinančių kartų akyse? Štai kodėl reikia kurti VAI ir panašias struktūras pabandyti dirbti, nors tai be galo sunku. Kitu atveju atrodys, kad be LLRI , privačių užsienio kapitalo bankų apologetų, bei kažkodėl mokslo slėniuose, o ne aukštumose tūnančių „mokslininkų“ Lietuvoje nebuvo žmonių, turinčių galvas, kurios sugeba ne tik „barzdas kratyti“, bet ir mąstyti. Todėl ir siūlau mąstyti bei veikti kartu.

Jonas Mažintas