„Užsisėdėjome ant savo krikščioniškų laurų, leidome sau manyti, kad esame pakrikštyti, ir to užtenka būti kataliku“, – iš ko kyla pavojai krikščionybei interviu „Veidui“ sakė arkivyskupas Gintaras Grušas.

Artėjant Šv.Velykom, kaip ir kasmet didžiųjų švenčių laikotarpiu, į bažnyčias plūstelės minios. Bet štai, „Spinter“/„Delfi“ pernai rudenį vykusios apklausos duomenimis, nors net per 80 proc. apklaustųjų save priskyrė Romos katalikams, tik 4,9 proc. sakė kas sekmadienį einantys į bažnyčią, 18,2 proc. reguliariai atliekantys išpažintį ir vos 38,3 proc. tiki, kad Kristus gyvas. Kaip Bažnyčia vertina tokią pasyvią katalikybę, klausiame arkivyskupo Gintaro Grušo.
G.G.: Šventinių katalikų fenomenas egzistuoja ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje. Užsiliūliuojame savo gyvenimo patogumuose ir tik nelaimei, netekčiai ištikus, kai reikia pagalbos, šaukiamės Dievo ar jį prisimename prieš didžiąsias šventes.
Žinoma, norisi, kad tas susitaikymas su Dievu ir vieni su kitais prieš Velykas, prieš Kalėdas nuolat išliktų, augtų. Žmogus turi savyje troškulį ieškoti Dievo, bet ir Dievas ieško žmogaus. Didįjį Penktadienį Jėzaus pasakyti žodžiai nuo kryžiaus „Aš trokštu“ dažnai aiškinami kaip jo troškulys išgelbėti sielas, ieškoti mūsų.
Neseniai Popiežius Pranciškus pakvietė žmones visame pasaulyje, ypač tuos, kurie buvo nutolę nuo Dievo, skirti 24 valandas Viešpačiui, ir jie atėjo susitaikymo sakramento, vėl atrado savo kelią į santykį su Dievu. Kartais tas mūsų prieššventinis „pasižymėjimas“, kad esame katalikai, gali išaugti į tikrą santykį su Dievu.  Dievo tauta – tai keliaujanti tauta, bet ne visi keliaujame tuo pačiu greičiu.
O didžiosios šventės mus paskatina atnaujinti šią savo kelionę.
Taip, tik proginių katalikų – didžiulė masė  (tiesa, neseniai mūsų darytoje apklausoje reguliariai praktikuojančių katalikų kiek daugiau – apie 13-15 proc., įdomu, kad daugiau jų – didmiesčiuose). Manau, visų iššūkis turėtų būti – dar labiau suvokti, kad Bažnyčia – ne hierarchija, o mes visi, atgauti supratimą, kad būti kataliku – tai ne tik būti pakrikštytu, bet kasdien ieškoti santykio su Dievu.
VEIDAS:  O kokia Bažnyčios misija šiuolaikinėje modernioje visuomenėje?
G.G.: Bažnyčia yra kiekvienas mūsų, ir pagrindinis Bažnyčios darbas – padėti kiekvienam geriau suprasti save, savo pašaukimą, savo santykį su Dievu. O per tą supratimą atsiranda ir pokyčiai visuomenėje.
Krikščionybė yra apreikšta religija ir Bažnyčia kaip mokytoja perduoda šias tiesas. Bet žymiai didesnis efektas, kai visuomenė keičiasi iš šaknų – kai toji Bažnyčios žinia pradeda keisti gyvenimus šeimos lygmenyje, o per šeimas – ir visuomenės. Tai žymiai ilgesnis procesas, nei išsakyti tiesas iš tribūnos. Todėl šeima, bendruomenių kūrimas yra tokie svarbūs kalbant apie Bažnyčios įtaką visuomenei. Tai nėra vien Popiežiaus pasisakymas kuriuo nors klausimu, nors ir tai svarbu, nes nurodo kryptį. Viena iš Bažnyčios misijų pranašiška – būti Dievo balsu visuomenėje: kaip kad mūsų asmeninė sąžinė mums primena, kai kažką ne taip darome, ji ir nurodo mums teisingą kelią į tikrąją laimę. Bažnyčios funkcija yra pasakyti, jei kuriuo keliu eidami einame į prapultį. Bažnyčios misija visuomenėje – skelbti gerąją naujieną ir tai propaguoti žodžiais, bet visų pirmiausia darbais ir pavyzdžiu, kas daug efektyviau nei žodžiai.
VEIDAS: Popiežius Pranciškus per pirmuosius popiežiavimo metus ir rodė  paprastumo, artumo žmogui, neturto pavyzdį. Kaip tai keičia Lietuvos Bažnyčią? Ne paslaptis, kai kurie jos atstovai apakinti turto vaikymosi.
G.G.: Yra tokių atvejų, bet jie nėra dauguma. Dažnai galima girdėti, kokia turtinga Bažnyčia, bet ji turi ir įsipareigojimų. Katedra, daugelis bažnyčių Vilniaus centre atrodo įspūdingai, jos yra ir mūsų nacionalinis turtas. Bet yra ir kita pusė: Bažnyčia turi išlaikyti savo iniciatyvas, bažnyčias kaimuose,  kur mažos vietos bendruomenės to neįstengia pačios padaryti, kai kuriais atvejais kultūros vertybes reikia ne tik išlaikyti, bet net atstatyti iš griuvėsių.
O Popiežiaus Pranciškaus kvietimas į neturtą, į misiją, raginimas išeiti iš užsidarymo, atidaryti zakristijų duris, eiti į pasaulio paribius, manau, vis labiau ir labiau yra išgirstamas tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje. Popiežius savo pavyzdžiu ir mokymais yra tapęs pasaulio klebonu. Jis labai žmogiškai sugeba ne tik sutikti žmogų, bet ir pamokyti pagrindinių tiesų, ir gražu matyti, kaip nauji tikėjime žmonės jas išgirsta.
Buvo įspūdinga, kai jis pasaulį kvietė maldai ir pasninkui dėl Sirijos: tai padėjo žmonėms pamatyti, kad malda ir pasninkas duoda efektą – nors  nesibaigė konfliktas, bet jo eskalaciją, kuri tuo metu vyko, pasaulio valstybių vadai permąstė ir ji sumažėjo.
VEIDAS: Gal Bažnyčia gali prisidėti ir sprendžiant konfliktą Ukrainoje?
G.G.: Bažnyčia jau dabar aktyviai tai daro, pirmiausia pačioje Ukrainoje: katalikų, stačiatikių, protestantų bažnyčios ne tik meldėsi Maidane, bet ir kvietė dialogui ir taikai, pasisakė prieš smurtą. Popiežius Romoje, dvasininkija Lietuvoje kvietėme maldai, meldėmės ir meldžiamės dėl Ukrainos, dėl taikos. Nereikia užmiršti maldos galios, nors ir ne visuomet įvyksta momentiniai stebuklai.
O Lietuvos Bažnyčia turime pareigą padėti mūsų bažnytiniams broliams ir seserims kituose Vakarų kraštuose  suprasti, koks didelis pavojus glūdi situacijoje Ukrainoje, nes ne visuomet tie, kurie ne taip arti Rusijos sienos ir kurie neturi artimos patirties su šia valstybe, supranta, kas vyksta, ir kaip reikia reaguoti. Tai aiškiname bendraudami su kitų šalių bažnyčiomis. O Vatikanas turi savo diplomatines struktūras, kurios veikia savo ruožtu.
VEIDAS: Krikščionybė propaguoja dorovines vertybes, valdžią turinčius žmones ragina visuomenės interesus kelti aukščiau asmeninių, popiežių enciklikose net analizuoti verslo savininkų santykiai su pavaldiniais. Kiek krikščionybės principų, Jūsų manymu, laikosi Lietuvos politikai, valdžia?
G.G.: Visi kartu einame krikščioniškojoje kelionėje, kurioje siekiame gyventi vadovaudamiesi krikščioniškomis vertybėmis. Asmeninėje kelionėje nusikalstame, išpažįstame savo nuodėmes ir toliau tęsiame savo kelionę. Ir visuomenės kelionėje yra klaidų, nukrypimų, bet tai žmogiška. Bažnyčia bando iškelti vertybes ir padėti žmonėms rasti gyvenimo kelią.
Štai šie metai paskelbti Šeimos metais. Net Konstitucijoje įvardyta, kad mūsų valstybės pamatas – šeima. Bet reikia ir įstatyminio pamato, kad galėtume puoselėti šeimą, jų bendruomenes, skatinti jų augimą į priekį. Ne visuomet pasiseka, yra skirtingų nuomonių, bet  ir vėl grįžtame prie šių klausimų, nes Bažnyčios funkcija visuomenėje – būti jos sąžine, priminti pagrindinius  dalykus, prie kurių turime grįžti, jei norime darniai gyventi.
VEIDAS: Bet Lietuvoje statistiškai daugiau ne tradicinių krikščioniška prasme, o gyvenančių ne santuokoje, išsiskyrusių, nepilnų šeimų. Bet Bažnyčia kalba tik apie tradicinę šeimą.
G.G.: Įvairūs tyrimai ir apklausos rodo, kad geriausia terpė vaikui augti yra toji tradicinė šeima, kur įsipareigojimas vienas kitam išreikštas santuokiniu ryšiu. Jei pirma santuoka nepasisekė, sudariusieji antrąją nėra Bažnyčios atstumti, jie skatinami toliau melstis, dalyvauti Bažnyčios gyvenime, nors sakramentine prasme ir nepilnai, nes negali joje tuoktis. Bet Dievas mūsų neatsižada, ieško mūsų, kokia bebūtų mūsų situacija gyvenime.
Didžiulis skaudulys ir net pavojus – tarp jaunimo išpopuliarėjęs išbandymo laikotarpis. Yra pakankamai daug tyrimų, kurie rodo, kad tai paskui apsunkina jų santuokinį gyvenimą – gal pasąmonėje lieka, kad užuot save atidavus visiškai, atiduodi tik iš dalies. Kai buvau jaunas, ir aš sunkiai tai supratau, bet tas linijos nubrėžimas – aš visiškai atsiduodu tau -  padaro tave laisvą save dovanoti kitam.
Šeiminio gyvenimo puoselėjimas yra stiprybė, kur savo įnašą turi duoti ir visuomenė. Vienas iš pavojų – įstatymuose  bandyti visus sulyginti, nesvarbu koks šeiminis statusas, neva valstybė neturėtų diskriminuoti. Tačiau už to slypi, kad valstybė neremia tų žmonių, kurie iš tikrųjų pasiryžę aukotis dėl visuomenės gėrio, pasirengę auginti vaikus. Reikia žiūrėti į demografiją – šeimos su daug vaikų yra Lietuvos ateities puoselėtojos. Padėti užauginti gerą jaunimą – tai žymiai svarbesnė pagalba visuomenei, nei bandymai finansinėmis priemonėmis užtikrinti valstybės stabilumą. Žmonės – brangiausias resursas ir jį reikia tausoti.
VEIDAS: Ar Lietuvos vyskupai prieš Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus vėl pareikš savo nuomonę šiais klausimais?
G.G.: Beveik prieš kiekvienus rinkimus primename, kad piliečiai turi ir teisę, ir pareigą balsuoti ir kad jie turėtų rimtai pažiūrėti ne į šūkius ir rinkiminę medžiagą. Kad nebūtų politikų suvedžiojami, rinkėjai turi žiūrėti, ką tie kandidatai darė per praėjusią kadenciją, kokios iš tikrųjų jų pozicijos pagal balsavimą, pagal viešus pasisakymus. Yra keli svarūs dalykai, kuriuos per rinkimus Bažnyčia kaskart akcentuoja, visų pirma – šeimos ir gyvybės, t. y. abortų, eutanazijos, genų inžinerijos ir dirbtinio apvaisinimo ir kt. klausimus. Europos katalikiškų šeimų asociacijų federacija parengė manifestą „Šeima – Europos turtas“ ir kviečia visus kandidatuojančius į Europos Parlamentą pasiskaityti ir, jei sutinka su tokia šeimos vizija, pasirašyti. Tada rinkėjai konkrečiai žinos jų pozicijas.
VEIDAS: Ar Jūs asmeniškai – prieš abortus, eutanaziją?
G.G.: Taip, tai nedera su krikščionybe. Mūsų iššūkis padėti žmonėms laikytis vidinio vientisumo. Yra dalykai, kurie taip paprastai nesuderinami. Negali sakyti, kad  esi krikščionis ir tuo pačiu sakyti, kad Jėzus Kristus nėra Dievas. Dešimt Dievo įsakymų nėra dešimt Dievo pasiūlymų. Turime bandyti taikytis prie Dievo, nors tai ir ne visuomet pasiseka. Bet jei imame save statyti kaip visų tiesų matą, vadinasi, bandome užimti Dievo vietą.
VEIDAS: Jonas Paulius II, toks artimas Lietuvai Popiežius, šį mėnesį bus paskelbtas Šventuoju. Bet ar mokslas nepaneigtų stebuklų egzistavimą? Ar Bažnyčios hierarchai nesvarsto, kad  šventaisiais reiktų skelbti tiesiog už išskirtinius nuopelnus tikėjimui? Ar Jums, į Bažnyčią atėjusiam iš bene šiuolaikiškiausios srities – informatikos, nekyla problemų patikėti tokiais stebuklais, kaip išgijimas nuo nepagydomų ligų prisilietimu ir pan.?
G.G.:  Man tikrai nėra problemų. Stebuklas nėra prasilenkimas su mokslu. Beje, Bažnyčia pripažįsta, kad visi, kurie patenka į dangų, yra šventieji, o šventaisiais skelbia tuos, kurie pasižymi šventu gyvenimu arba buvo kankiniai, kurie po savo mirties didelės žmonių grupės pripažįstami  ypatingai šventais.  Kai sutinki tokį žmogų kaip Popiežius Jonas Paulius II ar Motina Teresė, vidiniai suvoki, kad juose yra kažkas ypatingo. Bažnytinis procesas turi užtikrinti, kad niekas nesikerta su tuo, kad jis buvo šventas. O stebuklas – tik tai patvirtinantis dangiškas ženklas.
Stebuklui priskiriami susiję su religiniu kontekstu pagijimai, kai gydytojai pripažįsta, kad žmogus pasveiko, nors moksliniu požiūriu tai buvo nepagydoma liga ir nėra jokių mokslinių įrodymų, kaip tai įvyko. Medicinos pažanga didelė, ir tai, ką šiandien pripažįstame stebuklu, gal po kažkiek laiko nebebus stebuklas. Gal mokslas pasistūmės, bet vis tiek lieka siena, ko jis negali paaiškinti. Tai, kas kitapus tos sienos, – antgamtinė plotmė, stebuklas. Stebuklų Bažnyčios istorijoje yra įvairiausių. Italijoje buvo atvejis, kai ostija tapo žmogaus širdies raumens audiniu. Tai duotas regimas ženklas sustiprinti mūsų tikėjimą Eucharistiniu slėpiniu, kurį patiriame per kiekvienas šv. Mišias.
VEIDAS: Kokią prognozuojate Katalikų Bažnyčios ateitį Europoje? Ar europiečiai nepraradinėja krikščioniškos tapatybės vis gausėjant kitų religijų gyventojų, atsirandant įvairių naujų tikėjimų?
G.G.: Manau, mažesnis pavojus yra iš kitų religijų, nei to, ką Popiežius Benediktas XVI įvardijo kaip reliatyvizmo diktatūrą,  hedonizmą ir egocentriškumą, kai žmogus pradeda žiūrėti tik į save. O jei neturime tvirto tikėjimo, kyla pavojai, kad atitolstame nuo tikėjimo, kyla visokios pagundos. Mūsų vidiniame gyvenime, kaip ir visose kitose srityse, jei neini į priekį, vadinasi, eini atgal.
Užsisėdėjome ant savo krikščioniškų laurų, leidom sau galvoti, kad esame pakrikštyti ir to užtenka būti kataliku, bet to maža išlaikyti ryšį su Dievu. Popiežius Pranciškus savo paskutinėje enciklikoje priminė apie kiekvieno krikščionio pareigą būti misionieriais, skelbti Dievo karalystę, dalytis su kitais Gerąja Naujiena. Jei to nedarome, prarandame stabilumą, iš to kyla ir pavojus krikščionybei Europoje. Nors Europoje augimas sumažėjęs, katalikybė plačiame pasaulyje už Europos ribų yra auganti ir besiplečianti religija. Gal todėl į tolimus pasaulio kraštus nuėjome ir susirasti Popiežių. O kai kur migracija net pakelia tikėjimo lygį, pavyzdžiui, JAV  migracija iš Pietų Amerikos yra pagrindinė katalikų Bažnyčios augimo priežastis.
Beje, istorinis krikščionybės bruožas, kad ji labiausiai auga ten, kur nėra laisvės praktikuoti savo tikėjimo. Per pastarąjį šimtmetį nuo tikėjimo persekiojimo žuvo daugiau žmonių nei lig tol per visus devyniolika šimtmečių.
Ir šiandien galime kalbėti apie persekiojimą – ne tokį, kur gali netekti gyvybės, bet kurį patirsi iš žvilgsnio ir komentarų. Pasisakykite už krikščioniškas vertybes darbovietėje, ir žvilgsniai ne visuomet bus palankūs. Europoje jaučiamas bandymas izoliuoti tikėjimą į atskirą terpę, o ne leisti, kad jis persismelktų per visą gyvenimą. Jei to nėra, tai nėra tikras tikėjimas, o tik viena sekcija mūsų gyvenimo pilnumoje. Tikėjimas turi būti vientisumas viso, kas esi.
VEIDAS: Bažnyčia kartu su visu pasauliu keičiasi, modernėja. Kaip įsivaizduojate katalikų Bažnyčią dar po kokio ketvirčio amžiaus? Ar prognozuojate, kad kis liturgija, gal bus atsisakyta celibato?
G.G.: Bažnyčia keičiasi šimtmečiais, ne ketvirčiais. O esminė liturgija likusi ta pati kaip prieš porą tūkstančių metų, tik kiek skiriasi, kaip mes tą išreiškiame.
Kalbant apie celibatą kai rinkausi kunigo kelią, daugelis mano draugų manęs nesuprato. Bet ar Motinai Teresei skaistybės įžadai padarė sunkumą daryti gerus darbus? Atvirkščiai, padėjo tapti tuo, kuo ji buvo. Analizuojant šventųjų gyvenimus, ką jie gavo iš celibato dovanos, akivaizdu, kad norint pasiekti visišką atsidavimą reikia kitko atsižadėti. Bet kai pamatome rezultatą, visi džiaugiamės.
O kokia bus Bažnyčia, labai priklausys nuo to, kiek sugebėsime išlaikyti tą vientisumą krikščioniškame gyvenime. Jei katalikybė liks tik tradicinis paukščiukas gyventojų surašyme, sunkiai išugdysime tokią Bažnyčią ir visuomenę, kokios norime. Negali prisistatyti esąs katalikas, o paskui politikoje, darbovietėje, šeimoje vadovautis priešingais įsitikinimais. Tai kenkia ne tik Bažnyčiai plačiąja prasme, bet ir pačiam žmogui.
Čia kaip alkoholikas: sako galintis gerti kada nori, bet jei ilgai eina šiuo keliu, praranda savo šeimą, savo gyvenimą, savo gerovę. Tikėjime tas pat – jei sakai, kad tiki Dievą, tas reikalauja, kad nuosekliai to visur laikytumeisi. Tačiau manome, kad galime gyventi tik iš malonumų ir ieškoti gero gyvenimo be aukos, be pasiryžimo, be tarnystės. Istorija rodo, kad taip nebūna, dėl to griuvo net imperijos. Žmonės šiandien taip patogiai gyvena, kad nebenori aukotis už bendrąjį gėrį, už artimą, už laisvę ir taiką.
Taip ir mūsų vidiniame gyvenime: jei sugebėsime per asmeninį kontaktą su Dievu sąmoningai augti, manau, augs Bažnyčia, plėsis ir stiprės vietos bendruomenės, o kartu brandesnė taps ir visa visuomenė. Šiuos metus paskelbėme Šeimos metais. Bažnyčia rengia įvairius renginius, šeimos šventes, kad pritrauktų ir tuos tik šventinius katalikus susipažinti, pamatyti, kad Bažnyčia nėra tik močiutės su rožančiais, bet visiems yra kur įsijungti – į „Caritas“ iniciatyvas ar bendruomenių kūrimą.
Gyvendami Dievo gailestingumo šešėlyje mes turime didelę galimybę puoselėti gailestingumą vienas kitam, parodyti jį visuomenėje ir tokiu būdu patys patirti beribį Dievo gailestingumą ir meilę. To ir linkiu artėjant Šv. Velykoms!

Vyskupo Gintaro Grušo, praeityje matematiko, informatiko, korporacijos IBM darbuotojo, paskyrimas naujuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu bei inžinerijos mokslus į teologijos studijas iškeitusio jėzuitų kunigo Liongino Virbalo paskyrimas Panevėžio vyskupu ordinaru ne tik sustiprino jų asmeninį autoritetą tarp mokslo elito, bet ir teikia vilčių, kad prasidės kokybiškesnis dialogas tarp Bažnyčios ir pasaulietinės visuomenės, ypač antiklerikališkai nusiteikusios mokslininkų bendruomenės.

Pasaulyje vis labiau įsisiūbuoja vadinamų naujųjų ateistų judėjimas. Rimti mokslo vyrai, daugiausia fizikai, biologai, chemikai, radikaliai neigia Dievą ir tikėjimą. Richardas Dawkinsas, kurio knyga „Dievo iliuzija“ visai neseniai buvo išleista ir lietuvių kalba, Danielis Dennettas, Samas Harrrisas, Stephenas Hawkingas, Christopheris Hitchensas kategoriškai teigia, kad vienintelis patikimas kelias į tiesą yra gamtos mokslai. O šie nieko daugiau, išskyrus materiją, neapčiuopė.
Kita vertus, kasmet po keletą buvusių naujųjų ateistų savo įsitikinimus netikėtai pakeičia. Štai ilgą laiką tikėjimą ir religiją neigęs buvęs žmogaus genomo projekto vadovas Francisas Collinsas, su kolegomis iššifravęs žmogaus mįslę, perėjo į kitą stovyklą ir sėdo rašyti knygos „Dievo kalba“, kuri jau išleista ir lietuvių kalba. Praėjusį pirmadienį į parlamentaro, kardiochirurgijos profesoriaus Arimanto Dumčiaus Vilniuje organizuotą konferenciją „Mokslo ir krikščioniškojo tikėjimo sąsajos“ atvykęs praeityje aršus naujasis ateistas Oksfordo universiteto profesorius, molekulinės biologijos daktaras Alisteris McGrathas taip pat prisipažino atradęs Dievą, o buvęs Kembridžo universiteto matematinės fizikos profesorius Johnas Polkinghorne’as, dalyvavęs tyrinėjant mažiausią žinomą dalelę kvarką, po ketvirčio amžiaus metė mokslininko karjerą ir tapo anglikonų dvasininku.
Iš tikrųjų buvusių pasaulyje garsių mokslo vyrų, atradusių tikėjimo pasaulį, pavardžių galima prirašyti begalę. Jų atsivertimas artina mokslo ir religijos dialogą. Įdomu, kad Lietuvoje taip pat daugėja teologijos studijas ir kunigystę pasirinkusių praeityje perspektyvių mokslo vyrų.
Todėl buvusio matematiko, informatiko, perspektyvaus verslininko, bažnytinės teisės daktaro, vyskupo G.Grušo paskyrimas Vilniaus arkivyskupu ir buvusio inžinieriaus, Jėzaus draugijos (kuri ypač akcentuoja išsimokslinimo svarbą) nario kunigo L.Virbalo SJ paskyrimas Panevėžio vyskupu yra vienas tarp dešimties svarbiausių šių metų įvykių tiek tikinčiųjų bendruomenei, tiek mokslo pasauliui.

Tikėjimas nėra tamsumo sinonimas
Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, fizikas prof. Jonas Grigas, beje, už savo mokslo veiklą dukart – sovietmečiu ir jau nepriklausomoje Lietuvoje pelnęs valstybines mokslo premijas, mano, kad mokslo žmonių atėjimas į Bažnyčią yra ypač pažangus reiškinys. „Pirmiausia, – pabrėžia profesorius, – atkreipkime dėmesį, kad šįmet naująja Romos katalikų bažnyčios galva tapęs Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio yra chemijos mokslų magistras. Pagaliau žvilgtelėkime į viduramžius – kas buvo mokslo ir žinių židiniai? Ogi vienuolynai, bažnyčios. Jėzuitų ordinas steigė kolegijas ir universitetus tiek Europoje, tiek Amerikoje. Deja, vėliau Bažnyčia ėmėsi represijų prieš mokslą, pradėjo persekioti mokslininkus ir XVII a. mokslo ir Bažnyčios keliai galutinai išsiskyrė. Tuo pat metu Europoje susikūrė pirmosios mokslo draugijos, kurios tapo savotišku savisaugos nuo Bažnyčios persekiojimo institutu. XIX a. tarp mokslo ir tikėjimo buvo nubrėžtos jau labai aiškios ribos. Tiesa, iki Charleso Darwino buvo manoma, kad Kūrėjo buvimas yra įrodytas, o vėliau gausėjo gretos manančiųjų kitaip.“
Bet ar XXI a. moksliniai tyrinėjimai gali būti suderinami su žmogaus dvasiniais įsitikinimais, pasak J.Grigo, labai sudėtingas klausimas. Ir tokius klausimus kelti vengia tiek mokslo elitas, tiek Bažnyčios hierarchai. O ir retas lietuvis kunigas stengiasi bendrauti su mokslo žmogumi. „Keista. Nejaugi jie neturi apie ką kalbėtis? – retoriškai klausia profesorius. – Jeigu kunigas per pamokslą sako, kad išsimokslinimas kliudo tikėti Dievą, vadinasi, tikėti Dievą gali tik neišsilavinę, tamsūs žmonės. Tuo metu mokslo srityje vyksta stulbinami pokyčiai, kasdien plaukia informacija apie atradimus mikropasaulyje, apie kitokią žmogaus ir visatos sampratą. O religija, deja, stagnuoja.“
Štai JAV nacionalinė mokslų akademija ir JAV mokslo pažangos asociacija sukūrė gausybę projektų dialogui tarp mokslo ir religijos plėsti: Čikagos universitete buvo įsteigtas Religijos ir mokslo centras, o Berklio, Kembridžo ir Prinstono universitetuose – Teologijos ir mokslų centrai. Juose įsteigti nauji profesorių, atsakingų už mokslo ir tikėjimo derinimą, etatai.
„Beje, – tęsia J.Grigas, – yra daug žymių žmonių, kurie neneigia savo dvasinių įsitikinimų. Ko gero, vienas žymiausių – Nobelio premijos laureatas, prestižinio Masačusetso technologijos instituto rektorius, fizikas Charlesas Townesas, knygoje „Kuriant bangas“ net 30 puslapių paskyręs religijos klausimams. Ch.Townesas visą gyvenimą lankėsi bažnyčioje, kasdien meldėsi ir Bibliją laikė istorijos metraščiu, neprieštaraujančiu šiuolaikiniam mokslui.”
Ch.Townesas, kaip primena J.Grigas, yra radarų kūrėjas, jis taip pat sukūrė pirmąjį kvantinį mikrobangų generatorių – mazerį, vėliau – lazerį, domėjosi infraraudonąja astronomija ir įrodė, kad visatoje gausu organinės medžiagos. Maža to, Ch.Townesas viešai prisipažino, kad visų šių jo istorinių atradimų įkvėpimo šaltinis buvo Dievas.
Pagaliau, pasak profesoriaus, derėtų prisiminti genetinio kodo kūrėją F.Collinsą, kuris knygoje „Dievo kalba“ ragina skaityti Dievo kalbą, tai yra tyrinėti gamtą ir visatą, bei derinti tikėjimą prie mokslo žinių.

Praėjusį penktadienį popiežius Pranciškus priėmė kardinolo Audrio Juozo Bačkio atsistatydinimą, kurį, kaip reikalauja kanonų teisės nuostatos, jis įteikė prieš daugiau nei metus, sulaukęs 75-erių. Naujuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu popiežius paskyrė vyskupą Gintarą Grušą.
Religijotyrininkas Paulius Subačius tvirtina, kad jau geri keli dešimtmečiai, kai iš 75-erių metų sulaukusių vyskupų vis dažniau priimamas atsistatydinimo iš pareigų prašymas, nes šiais laikais daugelis ganytojų sulaukia tokio amžiaus, o Bažnyčios hierarchija ima atsinaujinti – dažniau skiriama jaunų vyskupų. Pavyzdžiui, prieš šimtą metų keturiasdešimtmečiai vyskupai buvo didžiulė retenybė, o dabar ir Lietuvoje turime tokio amžiaus vyskupų.
Nuo ko priklauso, ar popiežius priims šį bažnytinės teisės formalumu vadinamą atsistatydinimą? „Drįsčiau spręsti, kad labiausiai priklauso nuo to, kokių kitų kandidatų yra“, – mano P.Subačius. Pasak jo, kad vyskupas G.Grušas galėtų pakeisti kardinolą A.J.Bačkį ir eiti Vilniaus arkivyskupo pareigas, buvo lengvai nuspėjama – pasirinkimas, atsižvelgiant į amžių, sveikatą, patirtį ir kitus dalykus, nebuvo labai didelis.
Lietuvos katalikai apie dvasininką G.Grušą pirmą kartą išgirdo 1992 m., kai jis, dar tik būdamas diakonas, jau vadovavo organizaciniams Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės į Lietuvą reikalams. Po to jis tęsė studijas Romoje, o grįžęs į Lietuvą, dar nebūdamas vyskupas, išrinktas Lietuvos vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi – po vyskupų tai pačios atsakingiausios pareigos Bažnyčioje. Prieš kelerius metus įšventintas vyskupu, paskirtas Lietuvos kariuomenės ordinaru, toliau ėjo Vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus pareigas.
Tuo tarpu 21-erius metus, kuriuos A.J.Bačkis buvo Vilniaus arkivyskupas metropolitas, P.Subačius vadina ištisa epocha. Pasak jo, pirmiausia dėl to, kad A.J.Bačkis buvo pirmasis naujai suformuotos Vilniaus arkivykupijos ordinaras. Popiežius priėmė sprendimą sukurti metropoliją, bet pačią arkivyskupiją, kaip darinį, sukūrė A.J.Bačkis. Kaip jo svarbiausius darbus P.Subačius taip pat nurodė Vilniaus kunigų seminarijos atkūrimą, jaunų kunigų siuntimą studijuoti į užsienį, įvairias sukurtas švietimo, paramos, globos organizacijas, pasauliečių organizacijų tinklą, atkurtus smarkiai sutrūkinėjusius praktinius kontaktus su Roma ir daugybės šalių bažnyčiomis. „Kad ir į kurią sritį pažiūrėtume, pamatytume Jo Eminencijos darbus“, – sako P.Subačius.

Iš Vilniaus arkivyskupijos metropolito pareigų penktadienį popiežius Pranciškus atleido kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Į šias pareigas paskirtas vyskupas Gintaras Grušas.  Kardinolas A.J. Bačkis dar pernai  pagal kanonų teisės nuostatus, jam sulaukus 75 metų amžiaus, ankstesniajam popiežiui buvo įteikęs atsistatydinimo prašymą.
Arkivyskupas Grušas pradės vykdyti naujas pareigas su iškilmingomis ingreso Šv. Mišiomis, kurios įvyks Šv. Jurgio, Vilniaus arkivyskupijos globėjo šventėje, balandžio 23 d., 12 val. Vilniaus Arkikatedroje.
Vyskupas Gintaras Grušas gimė 1961 m. rugsėjo 23 d. Vašingtone, JAV. Augdamas lietuvių šeimoje, įsitraukė į tautinę ir katalikišką išeivių veiklą. 1983–1987 m. buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.

Kardinolas A. J. Bačkis tęs darbus Vatikane, nes yra Kardinolų kolegijos narys, dalyvaus Lietuvos vyskupų konferencijos posėdžiuose, tačiau Vilniaus arkivyskupijos reikalus koordinuos naujasis ordinaras.