"Scanpix" nuotr.

Šį savaitgalį ne tik Lietuvoje, bet ir lietuvių pamėgtoje saulėtoje Gruzijoje vyks parlamento rinkimai. Priešingai nei Lietuvos rinkimų kampanija, Gruzijos – jau spėjo patraukti pasaulio dėmesį. Tik nežinia, ar patys gruzinai tuo didžiuojasi: socialinių tinklų ir tarptautinių žiniasklaidos priemonių dėmesį patraukė kandidatų muštynės tiesioginiame eteryje. Yra ir daugiau skirtumų bei panašumų tarp Gruzijos ir Lietuvos rinkimų.

Evaldas LABANAUSKAS

Gruzinai prie balsadėžių skubės šeštadienį, lietuviai – sekmadienį. 150 narių parlamen­­tas (Lietuvoje – 141 Seimo narys; Gru­zijoje 3,7 mln. gyventojų, Lietuvoje – 2,9 mln.) bus renkamas mišriai, kaip ir Lietuvoje: 77 vietos skirtos partijoms, kurios peršoks 5 proc. barjerą, 73 – atskiriems kandidatams, kurie surinks daugiau nei pusę balsų vienmandatėse apygardose.

Į akis krinta dalyvių gausa: Gruzijos ambasados teigimu – net 45 partijos ir politiniai judėjimai (Lie­tuvoje – 14). Į 73 vietas pagal mažoritarinę sis­temą pretenduoja 845 kandidatai. Didžiausia kova – miestuose, kur į vieną vietą pretenduoja net 14–16 kandidatų.

Vis dėlto pagrindinis mūšis vyksta tarp valdančiosios partijos „Gruziniška svajonė – demokratinė Gruzija“ ir buvusio prezidento Michailo Saakašvilio šalininkų iš Jungtinio nacionalinio judėjimo.

„Valdančiosios partijos „Gruziniška svajonė“ šūkis gan išplaukęs: „Tai mūsų Gruzija!“ Nu­fil­ma­vo reklaminį klipą, perkūrė seną populiarią dainą ir taip bando sukurti pozityvų, net per daug saldų, nei yra iš tiesų, vaizdą. Ji taip pat siekia įrodyti, kad jei sugrįš Nacionalinis judėjimas, tai viskas baigsis labai panašiai kaip 2012 m., kai buvo paviešinti kalinių žeminimo ir kankinimo kadrai“, – „Veidui“ pasakoja Gija Pacurija, visuomenės vei­­kėjas, kuris taip pat ryžosi eiti į parlamentą kaip nepriklausomas kandidatas.

2012 m. paviešinti vaizdai, kuriuose matyti, kaip mušami kaliniai, iš jų tyčiojamasi, jiems į sė­dynę kišami šluotų galai, sukėlė Gruzijoje vos ne dar vieną revoliuciją ir sunaikino bet kokias viltis M.Saakašvilio šalininkams išsilaikyti valdžioje. O ir pačiam Vakarų už reformas dievintam M.Saa­kaš­viliui netrukus pasibaigus prezidento kadencijai teko bėgti iš šalies. Iki šiol Gruzijoje paskelbta jo paieška, o jis pats bando į Vakarus dabar atvesti jei ne visą Ukrainą, tai bent jau Odesos regioną, kurio gubernatoriumi tapo po Maidano. Tiesa, jėgas Gruzijos rinkimuose bando M.Saakašvilio žmona olandė Sandra.

Vis dėlto gruzinai, regis, dar nespėjo pasiilgti M.Saakašvilio, kuris pagarsėjo ne tik kaip Rožių revoliucijos vedlys, bet ir kaip radikalių reformų vykdytojas.

„M.Saakašvilio galimybės sugrįžti nėra didelės, partija per apklausas renka apie 20 proc. balsų, ir „Gruziniška svajonė“ turi visas galimybes geriau pasirodyti vienmandatėse apygardose“, – „Vei­dui“ iš Tbilisio situaciją komentuoja Europos po­litikos ekspertas dr. Klaudijus Maniokas, padedantis vykdyti reformas Gruzijoje.

Taigi apklausos palankios valdantiesiems, kaip ir Lietuvos socialdemokratams. Priežastys – panašios kaip ir Lietuvoje. „Ketveri pastarieji metai šiek tiek primena pastaruosius ketverius metus Lie­tuvoje: jokių radikalių pokyčių neįvyko, dauguma darbų tęsiami, daug kas į gera, bet daug ga­ro nuėjo į tai, ko ir tikėjosi žmonės, – į kerštą M.Saakašvilio šalininkams. Pozityvios darbotvarkės galėtų būti daugiau, reikia ir proveržių, ypač ekonomikos struktūroje, eksporto srityje“, – teigia K.Maniokas.

Tiesa, kitaip nei lietuviški socialdemokratai, Gru­zijos valdančioji „Gruziniška svajonė“ – gan naujas darinys. Ji atsirado prieš praėjusius parlamento rinkimus, o pagrindiniu žmogumi šioje par­tijoje laikomas milijardierius Bidzina Ivaniš­vi­lis. Nors jis jau keleri metai oficialiai yra tik „eilinis pilietis“, Gruzijoje neabejojama, kad būtent jis – tikrasis šalies vadovas.

„B.Ivanišvilis dabartinį premjerą Georgijų Kvi­rikašvilį laiko už ilgesnio pavadžio nei jo pirmtaką Iraklį Garibašvilį. Prezidentas Georgijus Mar­­gvelašvilis savo konstitucinių apribojimų ri­bo­se bando (ir dažnai jam pavyksta) vaidinti al­ter­natyvią politinę ašį. Todėl B.Ivanišvilis viešai pa­reiškė, kad parama G.Margvelašviliui per 2013-ųjų prezidento rinkimus buvo pagrindinė po­­litinė klaida. Nepriklausomų žmonių B.Iva­niš­vilis nelabai mėgsta“, – teigia G.Pacurija.

Net sklando gandai (o Tbilisyje jų niekada ne­trūko ir netrūksta), jog B.Ivanišvilis kaip koks vi­duramžių valdovas persirengia paprastais drabužiais, kad nebūtų atpažintas, ir keliauja traukiniais, bandydamas išklausyti žmonių norus ir išsiaiškinti nuotaikas.

Aptariant B.Ivanišvilio fenomeną galima įž­velgti ir tam tikrų santykinių analogijų su Lietuva, tiksliau, su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. B.Iva­niš­vilis, prieš rimtai imdamasi politikos, sa­vo gim­ta­ja­me kaime irgi sukūrė „rojų“, arba sa­vus Nai­­s­ius, – įrengė paplūdimius, pastatė pramogų parką, rėmė me­nininkus. Vis dėlto svorio kategorijos ne­vie­no­dos: B.Ivanišvilio turtas siekia 4,8 mlrd. JAV dolerių, Ramūno Karbauskio – tik 55 mln. eurų.

Beje, B.Ivanišvilis taip pat sulaukė politinių prie­­kaištų dėl savo verslo santykių ir požiūrio į Rusiją. Tačiau, nepaisant ištikimų M.Saakašvilio draugų isterijos dėl Gruzijos „rusėjimo“, bent jau oficiali dabartinės Gruzijos valdžios užsienio politika išlieka provakarietiška. Visuomenės nuotaikose, pasak K.Manioko, galima pastebėti „gal daugiau susitaikymo su buvimu tokioje tarpinėje zonoje“.

O ir pati užsienio politika, kaip ir Lietuvoje, Gru­zijos rinkimuose nustumta į šalį, nes visų pir­ma, G.Pacurijos teigimu, dauguma partijų, kaip ir gyventojų, neabejoja kursu į Europą; antra, gyventojams didesnį galvos skausmą kelia ekonominė bei socialinė padėtis, didelis nedarbas ir ta pati emigracija.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ataskaitoje teigiama, kad rinkimų kampanijos atmosfera yra konfrontacinė ir anksčiau minėtos kandidatų muštynės tiesioginiame televizijos ete­ryje tai kaip ir įrodo, tačiau ženklų, jog rinkimai ga­li baigtis neramumais, kaip nutiko ne kartą, – ma­žai. Priežastis – visuomenės apatija. Bū­tent tai – dar vienas panašumas su Lietuva: tiek Gruzijoje, tiek Lietuvoje tikėtinas nedidelis rinkėjų aktyvumas.

Asocia­ci­jos įgy­vendinimas dabar, atrodo, mažai rūpi ir ES, ir Gruzijai. O rimtiems pokyčiams reikia rimto angažavimosi iš abiejų pusių.

„Apklausos sako, kad nuo 30 iki 70 proc. rinkėjų neketina dalyvauti rinkimuose arba dar nėra ap­sisprendę. Jie labai pavargo nuo „politinio eli­to“, kuris pastaruosius 25 metus keičia šeimininkus, partijas, aukoja principus ir yra pasirengęs tarnauti bet kokioje vyriausybėje, kad tik liktų prie lovio, – gan radikaliai apibendrina G.Pacurija. – Apatija ir nepasitikėjimas politikais bei politika – tai, kas vienija rinkėjus, nepaisant net jų politinių simpatijų.“

Kas bus po rinkimų? Ar Gruzija tęs eurointegracinį procesą?

„Manau, viskas tęsis, bet gali skirtis tempas ir įsipareigojimų rimtumas. M.Saakašvilio vyriausybei rūpėjo saugumas, ir mainais už ES dėmesį jie bu­vo pasirengę perimti ES normas, nors tai ir ne­derėjo su jų nuostatomis. Ir jei sutikdavo – pa­da­rydavo. Ši vyriausybė su viskuo sutinka, bet tikro įgyvendinimo galėtų būti daugiau. Asocia­ci­jos įgy­vendinimas dabar, atrodo, mažai rūpi ir ES, ir Gruzijai. O rimtiems pokyčiams reikia rimto angažavimosi iš abiejų pusių“, – apibendrina K.Maniokas.

Ch.Salukvadzė, BFL nuotr.

Chatuna Salukvadzė, Gruzijos ambasadorė Lietuvoje

Sunku daryti prielaidas dėl tokių demokratinių procesų, kaip parlamento rinkimai. Vis dėlto vienas dalykas yra aiškus: tai bus pliuralistiškiausi rinkimai šalies istorijoje – juose dalyvauja net 45 partijos. Be to, dinamiška, laisva ir konkurencinga rinkimų kampanija parodė, kad Gruzijos demokratija yra labai sustiprėjusi ir subrendusi. Rekordinis stebėtojų iš įvairių vietos ir tarptautinių organizacijų skaičius neabejotinai padės Gruzijai surengti skaidrius, laisvus ir teisingus rinkimus, kurie atitiks aukščiausius Europos standartus.

Gruzijos užsienio politikos principai – plėtoti draugiškus bei abipusiškai naudingus santykius su visais tarptautiniais partneriais ir įdėti savo indėlį gerinant tarptautinės bendruomenės padėtį. Narystę Europos ir euroatlantinėse struktūrose Gruzija vertina kaip sugrįžimą į Europos tautų šeimą, kuriai mūsų šalis priklauso istoriškai ir pagal mentalitetą. Tai yra neginčijamas Gruzijos žmonių pasirinkimas. Visos didžiosios politinės partijos taip pat sutaria dėl šio tikslo. Todėl nėra jokių prielaidų, kad po rinkimų bus pokyčių Gruzijos užsienio politikoje. Gruzija ir toliau sieks eurointegracijos ir euroatlantinės integracijos.

Šiandien pati svarbiausia tema – baigti vizų liberalizavimo su ES procesą. Gruzija sėkmingai įvykdė visus vizų liberalizavimo veiksmų plano reikalavimus ir po daugelio metų būtinų reformų bei nuoseklių pastangų pasiekti ES standartus šalyje esama labai daug vilčių. Mes tikimės, kad ES institucijos priims sprendimą nedelsiant. Todėl naudodamasi proga dar kartą noriu padėkoti geriausiai Gruzijos draugei Lietuvai už stiprią pagalbą šiame procese.

Gruzijos žmonės stipriai remia integraciją į ES ir NATO. Daugiau nei du trečdaliai gyventojų remia Gruzijos europinį kelią. Struktūrinės reformos, kurios skatina šalies demokratijos transformaciją, būtų neįmanomos be didelės Gruzijos žmonių paramos.

Jei kalbėtume apie Rusiją, mūsų pragmatiškas požiūris leido deeskaluoti situaciją, atkurti ekonominius ir humanitarinius ryšius su Rusija, tačiau, kad ir kaip gaila, tai nepaskatino konflikto sprendimo politinėmis priemonėmis. Nepaisant konstruktyvios Gruzijos politikos, šiandien mes ir toliau matome, kad Rusija didina savo karinį buvimą okupuotose teritorijose, stato spygliuotos vielos tvoras. Vadinamieji „pasienio“ ženklai dirbtinai stabdo gyventojų judėjimą, pažeidžia žmonių teises, tarp kurių – judėjimo, gyvenamosios vietos, nuosavybės laisvės, galimybė mokytis gimtąja kalba, ir užkerta kelią pabėgėliams sugrįžti į savo namus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Toliau link Ankaros autostrada tampa laisvesnė/Indrės Pepcevičiūtės nuotr.

Mykolas Vadišis,  viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Tuščias ir ramus Bulgarijos ir Turkijos pasienio postas vis tiek panašėjo į ribą tarp dviejų skirtingų pasaulių. Bulgarijoje važiavome vingiuotu kaimo keliuku, o Turkijoje pasitiko keturių juostų greitkelis.

Lietuvą primenantys miškai ir krūmynai Bulgarijoje Turkijoje virto uolomis ir plikų kalnų grandinėmis, mažus bulgariškus miestukus pakeitė stepėse išdygusios tankių turkiškų daugiabučių eilės su plačiomis gatvėmis ir šviesoforais.

Mokami Turkijos keliai

Pagrindinis klausimas važiuojantiems savo automobiliu per Turkiją – kelių mokesčiai. Daugelis kelių Turkijoje nemokami, vis dėlto pagrindinės magistralės, jungiančios Europą, Stambulą ir Ankarą bei kelis kitus didesnius miestus, apstatytos vartais, fiksuojančiais kelių mokestį. Tiesa, įvažiavimo vartų sistema tokia paini, kad užsieniečiui susigaudyti tikrai nėra lengva. O mokamu Stambulo greitkeliu ir tiltu per Bosforo sąsiaurį vis tiek reikia pravažiuoti.

Reikia nusipirkti ne lipduką ant lango, o radijo bangų aparačiuką ir dar pasipildyti jį reikiama pinigų suma

Jei ne angliškai prakalbęs kempingo prie Marmario jūros administratorius, tikriausiai būtume taip ir prasimalę visą dieną po sausakimšus Turkijos miestus ieškodami radijo siųtuvo. „Nesijaudinkit, su užsienietiškais numeriais jums keliai kol kas nemokami. Nuo kitų metų gal ir bus postai pasieniuose, o dabar užsieniečiams viskas FREE!“ – paaiškino turkas. Tad jei artimiausiu metu važiuosite per Turkiją savo automobiliu, dėl mokamų kelių per daug galvos nesukite.

Košmariškas Stambulo perskrodimas

Stambulas. Tūkstantį kartų pasakojimuose gali panaudoti šio miesto pavadinimą ir jis tūkstantį kartų skambės skirtingai. Stambule svečiavausi kelis kartus, su žurnalistais lankėmės policijos būstinėje, ligoninėje, tarptautinėse organizacijose, laikraščių redakcijose, mokyklose, bankuose, vietinių šeimoje, mečetėse, dangoraižiuose, muziejuose ir parkuose.

Tai nuostabus, gyvybės kupinas miestas, vienas tų pasaulio centrų, sukaupusių labai daug energijos

Čia plaukiojau Bosforo sąsiauriu, lankiau draugus, valgiau skanaus maisto, apsipirkau turguje, mačiau, kaip filmuojama viena „Džeimso Bondo“ dalių. Tai nuostabus, gyvybės kupinas miestas, vienas tų pasaulio centrų, sukaupusių labai daug energijos.

I. Pepcevičiūtės nuotr.

Šį kartą į Stambulą įvažiavau savo automobiliu 8 val. ryto per pačias spūstis. Rodėsi, kad automobiliai, gausybė daugiabučių, smogas, triukšmas, plazdančios Turkijos vėliavos pagriebė mažąjį mūsų „Seatą“ ir pradėjo lamdyti iš visų pusių. Automobilyje pasidarė ankšta, tvanku, Indrė pirmą kartą kelionėje pasakė, kad nori grįžti namo…

12 juostų Stambulo aplinkkelis pildėsi nenutrūkstančiomis mašinų upėmis. Keturias valandas lanku slinkome iš vieno miesto galo į kitą, nė neturėdami nuovokos, kada pasieksime pirmą degalinę ir tualetą.

12 juostų Stambulo aplinkkelis pildėsi nenutrūkstančiomis mašinų upėmis. Keturias valandas lanku slinkome iš vieno miesto galo į kitą, nė neturėdami nuovokos, kada pasieksime pirmą degalinę ir tualetą. Kur tualetą randa milijonai vairuotojų, keletui valandų įstrigę spūstyse?

Taip žmonės juda kiekvieną rytą ir gyvena tuose nesuskaičiuojamuose butuose, visi jie ką nors dirba, moka paskolas už butus ir naujus automobilius. Stambulo priemiesčio gyventojas, atsidūręs lietuviškame miške, arba mirtų iš laimės, arba išprotėtų nuo paukštelių čiulbesio. Mums su Indre atvirkščiai – visas Stambulo priemiesčių vaizdas niekaip nesusigėrė į sąmonę, taip ir liko plūduriuoti tarsi naftos dėmė ant raibuliuojančio vandens paviršiaus.

Stambulo priemiesčio gyventojas, atsidūręs lietuviškame miške, arba mirtų iš laimės, arba išprotėtų nuo paukštelių čiulbesio.

Visas užesys, gaudesys, judėjimas, burzgimas, statybos ir kranai tęsiasi dar 100 km už Stambulo. Trijų juostų magistralė pilna skuodžiančių autobusų ir sunkvežimių. Dar būdamas Bulgarijoje svarsčiau susirasti kempingą kur nors už Stambulo, o, pasirodo, čia tik ištisi fabrikų, uosto pakrančių ir daugiabučių rajonai. Per smogą nesimato Marmario jūros, o naftos perdirbimo gamyklos rusvame smoge atrodo tarsi iš apokaliptinio filmo. Viską vainikuoja paskutiniai pypsintys autostrados vartai. Išvažiavome į keturių juostų kaimo keliuką Samsuno link.

I. Pepcevičiūtės nuotr.

Kaip dar kartą pasiekėme Juodąją jūrą

Nusukus į regioninį kelią atsivėrė tuščia keturių juostų autostrada.

Turkija – tarsi mažoji Kinijos kopija, kur mažų miestų ir siaurų regioninių kelių pakeliui tiesiog nematėme.

Kelis šimtus kilometrų iki Juodosios jūros pakrantės ir didelio Samsuno miesto keitėsi tik kraštovaizdžiai, klimato juostos, kalnų reljefas, kartais iš už uolos išlįsdavo viduryje laukų tvarkingais daugiabučiais apstatytas miestas. Turkija – tarsi mažoji Kinijos kopija, kur mažų miestų ir siaurų regioninių kelių pakeliui tiesiog nematėme.

Priešpaskutinė 5000 km diena buvo nelengva – nuvairavau per 900 km, prieš tai keturias valandas brovęsis per Stambulo spūstis. O Indrė atgavo žadą ir pradėjo fotografuoti. Išėjo visai gražus Turkijos peizažų albumas.

Sutemus pasivijome galingą audrą, kurią persekiojome kelias valandas, o priekyje nuolat trankėsi žaibai. Dideliu aplinkkeliu išvengėme dar vieno Turkijos monstriuko – Samsuno. Už šio miesto jau tik valios pastangomis irklavome automobilį nežinomos nakvynės vietos link.

Sustojome prie Samsuno pakraštyje stovinčio viešbučio – 60 dolerių už kambarį ir bjaurus gamyklos kvapas, nors priimamasis išklotas marmuru. Važiavome toliau link Termės miestuko – čia 22 val. lietuje susirinkę turkai bandė gestais parodyti, kur padoresnis viešbutis, bet ir vėl nesėkmingai. Grįžome šiek tiek atgal, tačiau pataikėme į per naktį dirbantį prekybos centrą ir autobusų stotį. Kažkur buvo ir viešbutis, bet ir vėl brangus, o dar ta stoties atmosfera, kur visi vidurnaktį užkandžiauja laukdami naktinės kelionės…

Štai čia ta stresinė situacija, kuri tikrino mano ir Indrės ištvermę, toleranciją vienas kitam ir susikalbėjimą. Indrei buvo bloga nuo dieną suvalgyto maisto, purtė šaltis, skaudėjo kojas. Mano apsiblausiusios akys jau irgi nebeatskyrė, ar šviečia automobilio žibintai ar ne. Banali kelio tiesa – judėk į priekį ir viskas bus gerai.

Dar už 20 km mus pasitiko Unye (lietuvišką pavadinimą net sunku sugalvoti – gal Unis?) – už Alytų didesnis, jau net į Juodosios jūros kurortą panašus miestukas. Pakrantės kelyje sušvito trijų viešbučių iškabos. Viename jų gavome prirūkytą ir saldžiais kvepalais iškvepintą kambarį už 20 JAV dolerių. Už lango visu garsu vyko vestuvių vakarėlis, perspaustos kolonėlės plyšavo „Get Lucky“. Indrė kelias sekundes net sugebėjo energingai pašokti iš džiaugsmo pagaliau radus nakvynės vietą, bet tada krito į lovą nuovargio ir skausmo perkreiptu veidu. Vestuvininkai išsiskirstė ir liko tik Juodosios jūros ošimas už lango.

Paskutinė 5000 km kelionės diena

Abu atsikėlėme kaip po gero vakarėlio. Indrę vis dar pykino vakarykštis maistas ir nuovargis, aš irgi slankiojau po viešbutį lyg vakar būčiau pardavęs savo „Jaunuolio kampą“ turkams. Juodoji jūra ošė taip pat, bet atrodė tikrai ne taip romantiškai, kaip skambėjo: juodas, tuščias, krūmais apaugęs, prišiukšlintas paplūdimys. Viešbutis, kuris vakare atrodė visai padorus, ryte taip pat dvelkė nusidėvėjimu ir išdavė čia praūžus daugybę turkiškų vestuvių. Pusryčiams dar nesutvarkytame valgomajame vienas kaip pirštas nuo švediško stalo pasirinkau sauso batono, kelis „šlapiankos“ gabaliukus ir šaukštą naminių alyvuogių. Iš seno virdulio įsipyliau turkiškos arbatos.

Tik vidurdienį pajudėjome Batumio link. Nors prieš kelionę vyliausi, kad Juodosios jūros pakrantė bus tarsi ramaus poilsio oazė, neprastesnė nei Viduržemio jūros kurortai, dideli miestai, daugybė žmonių, keturių juostų kelias, atitvėręs gyventojus nuo jūros, fabrikai ir statybos kūrė vien tik nejaukumo jausmą.

Po pietų pramušėme dar vieno milžiniško Turkijos miesto – Trabzono – automobilių spūstį. Vėl begalės daugiabučių ir dar daugiau naujų dešimtaukščių statybų. Smogas, sumišęs su jūros gaiva. Horizonte palei jūrą – vingiuojančios uolos.

Besileidžiant saulei kirtome paskutinį tunelį. Policija nusiuntė į puskilometrinės eilės galą tarp armėnų, gruzinų ir turkų. Po poros valandų pradėjome kirsti sieną. Nors baiminausi, kad turkai gali paklausinėti apie kelių mokesčius ir nesumokėtas baudas, malonus vyriškis tiesiog patikrino vardą, pavardę, uždėjo antspaudus ir išleido iš Turkijos.

Gruzinas pasienietis pasitiko klausimu: „Turistauti atvažiavote?“ Mums nė nespėjus prasižioti pats atsakė: „Kuprinės, palapinės, drabužiai, ar ne? Sveiki atvykę į Gruziją ir gero jums kelio!“ Kita moteriškė uždėjo paskutinius antspaudus pasuose ir tarp didelių it laivai, agresyvokų mersedesų pasileidome į naktinę Gruziją, Batumio link.

Nors ir jaučiamas dviejų savaičių kelionės nuovargis, bet užplūdo geras jausmas. Vieną žiemos dieną Vilniuje rakindamas savo automobilio dureles pagalvojau, kad būtų smagu su Seatu nuvažiuoti iki Gruzijos. Indrė skeptiškai į tai žiūrėjo, kurso draugai pašiepdavo automobilį – neva per senas tokiai kelionei, tėvai jaudinosi… O mes riedame „Jaunuolio kampu“ naktinio Batumio gatvėmis ir ką jūs man…

„Pakeliui į Gruziją“ dienoraštis baigėsi. Malamės Gruzijoje, pasakojame apie kiekvieną nuotykį, renkame naudingus patarimus ir kviečiame atvykti į Gruziją pakeliauti su mumis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. liepos 27 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

Indrė ir Mykolas / P.Mačiulevičius nuotr.

Kernavėje kaimynystėje gyvenančiam meistrui Robertui atiduodamas tvarkyti savo seną 1999 m. „Seat Ibizą“ tarstelėjau: „Šį kartą – kaip Dakarui.“ Draugų pramintas „Jaunuolio kampu“ mažas dyzelinis automobiliukas turės nuvežti mažų mažiausiai iki Gruzijos. Ir veš jis ne mane vieną.

Mykolas Vadišis, viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Su Indre susipažinome prieš dvejus su puse metų. Dar per pirmą pasimatymą daug kalbėjome apie keliones į kalnus, Afriką, Kanadą, draugus, gyvenančius nuo Vengrijos iki Naujosios Zelandijos. Tad svajonės apie keliones buvo tarsi degtukai prie jausmų statinaitės dagties. Bet jei dagtis dega dega ir atsitrenkia į permirkusią nuo nuobodžios rutinos statinę – lieka tik piššš. Tad dvejus metus savo svajones mirkę ofisų, kompiuterių ir nuomojamo buto baloje nusprendėme veikti. Vienas kitą ištraukėme už ausų ant kranto, išdžiovinome paraką ir žirklėmis perkirpome savo komforto zonos juostelę.

Mano kelionių receptas neįsivaizduojamas be žmonių, buities ir tradicijų pažinimo, gyvenimo ilgesnį laiką kitoje kultūroje.

Susigaudyti, kur kiekvieno iš mūsų patogios ribos, o kur pasaulio kraštas, ant kurio tikrai norime atsistoti, nebuvo lengva. Skirtumų daug, bet vienas tikslas ir žinojimas, ko norime, sunkiausiomis akimirkomis neleido nuburbuliuoti. „Kaip čia tris mėnesius traukiau tave už ausų, o dabar paleisiu?“

Mūsų kelionės receptas nėra nei naujas, nei išskirtinis, tačiau kaip ir pirmą kartą gaminant įdomesnį patiekalą, taip ir čia jaudina nežinomybės jausmas, naujų skonių paieškos, gamybos procesas ir patiekimas ant stalo kitų teismui.

Pirmas ingredientas (tarsi rupūs miltai) – kasdienė rutina. Tai kartokas ir prėskas užkandis, kuris kiekvieną verčia svajoti apie ką nors geresnio. Jis tinka vartoti kas dieną, prie jo galima priprasti, bet jis niekada nebus geidžiamiausių patiekalų sąraše. Taigi padedame ant stalo rutiną ir ieškome, kas galėtų ją, jei ne pakeisti, tai bent jau papildyti.

Mūsų ilgai diskutuotas ir sunkiai į šią kelionę įbertas prieskonis – 5000 km kelias per Europą Vilnius–Tbilisis nuosavu pagyvenusiu „Seat Ibiza“ automobiliuku.

Greitojo maisto (kelionių) restoranuose, kad ir pačiuose geriausiuose, be rutinos, dažniausiai išdėliojami pietų Europos kurortai ir egzotiški kraštai – visi atostogų planai iki vieno. Dar pagal skonį pridedama ekstremalių veiklų: nardymo, kopimo į kalnus ar slidinėjimo, ir gera savų draugų kompanija.

Vis dėlto mano kelionių receptas neįsivaizduojamas be žmonių, buities ir tradicijų pažinimo, gyvenimo ilgesnį laiką kitoje kultūroje. Atitikmuo tikriausiai būtų tas mažas šeimos restoranėlis, kažkur niekur, kur gyvenimas teka lėtai, o troškinys puode prieš patiekiant ant stalo gali troškintis ir visą dieną.

Išleistuvės į Gruzija, su draugais prie laužo / M.Vadišio nuotr.

Tad kai studijų laikų draugė Regina, su vyru Faridu gyvenanti Tbilisyje, pakvietė mus pasisvečiuoti ilgesniam laikui Gruzijoje, burnoje pajutau būtent tą kelionės skonį, kurio reikia dar vienam puikiam nuotykiui.

Dar vienas brangus ingredientas – darbas per atstumą. Dėl tokio darbo dažnai reikia aukoti geresnę algą, tvirtas socialines garantijas ir nuolat rupių miltų pilną patogios rutinos spintelę, o kartu ir kitus gyvenimo džiaugsmus: šventes su šeima, draugus, savaitgalines žvejybas ir t.t. Vis dėlto tai saugiausias pagrindas po kojomis išsiruošus į ilgą kelią. Žinau daug keliautojų, kurie rinkosi keliauti nuo šalies iki šalies, nuo miesto iki miesto ir darbų ieškojo vietoje, pakelės užeigose. Daliai tai sekėsi ir patiko daryti, o dalis tiesiog grįžo nieko nepešę ar mažų mažiausiai smarkiai pavargę nuo ilgos „gyvenimo“ kelionės, išleidę visas savo santaupas ir liūdni, kad vėl reikės valgyti rupius rutinos miltus.

Dirbdami po pusę etato mes pasilikome laiko keliui, mokslams, atsitiktiniams projektams, ateities verslo planų vystymui ar tiesiog gerai knygai Kaukazo kalnų papėdėje.

O man kelionėje visada gera žinoti, kad po tūkstančių kilometrų, pro akis bėgančių vaizdų, naujų žmonių ir patirčių turėsiu atsvarą – darbą, kurį reikia padaryti ir kuris mane jungs su namuose palikta realybe. Taip aš tapau keliaujančiu viešbučių užsakymo sistemos „Travel  On Spot“ internetinio kelionių žurnalo redaktoriumi, o Indrė, pakeliui suradusi interneto, sėda prie lietuviškos kosmetikos įmonės rinkodaros darbų. Dirbdami po pusę etato mes pasilikome laiko keliui, mokslams, atsitiktiniams projektams, ateities verslo planų vystymui ar tiesiog gerai knygai Kaukazo kalnų papėdėje.

Paskutinės sudedamosios recepto dalys – prieskoniai. Jų kiekvienas beria pagal skonį ir vaizduotę: nuo druskos ir pipirų iki kario ir šafrano. Mūsų ilgai diskutuotas ir sunkiai į šią kelionę įbertas prieskonis – 5000 km kelias per Europą Vilnius–Tbilisis nuosavu pagyvenusiu „Seat Ibiza“ automobiliuku. Indrei tai atrodė per aštru, man skrydis lėktuvu iki Tbilisio atrodė be skonio.

Kompromisas – investuoti 400 eurų į automobilio taisymą ir paruošimą, detalus planas, supirktos palapinės ir miegmaišiai bei mano pažadas, kad  viskas bus gerai.

Šiam kartui viskas. O toliau nežinomybė ir keli intriguojantys planai. Viena aišku – laukia karšta vasara Gruzijoje, o rudenį vykstame į mano mylimą Keniją!

Junkitės prie mūsų ir rašykite savo kelionių receptus.

SVAJONIŲ  KELIONĖS RECEPTAS:

Puodelis rupių miltų – rutinos.

Didelis krepšys vietos kultūros, buities ir žmonių gyvenimo būdo.

Išskirtiniai draugai pakeliui.

Brangus ingredientas – darbas per atstumą.

Tinkami prieskoniai – kelionė automobiliu (dviračiu, autostopu ar pagal kiekvieno skonį).

Žiupsnelis nežinomybės, kad atsiskleistų visi kiti skoniai.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 13 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

"Scanpix" nuotr.

Europos Komisija (EK) balandžio 20 d. pasiūlė Ukrainą įrašyti į sąrašą šalių, kurių piliečiams nereikia vizų keliauti po Europos Sąjungą. Šiais metais tokį režimą planuojama įgyvendinti ir su Gruzija. O Turkijai ES įsipareigojo suteikti bevizį režimą jau netrukus.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

Migracijos ekspertas Karolis Žibas kritiškai vertina ES politiką, kuomet, pasak jo, pabėgėlių krizės kontekste atsiranda migracijos liberalizavimai.

„Žvelgiant į pastarųjų metų patirtį – pabėgėlių krizę − man labai keista, kad lygiagrečiai atsiranda kiti migracijos proceso liberalizavimai, kurie yra sveikintini, bet kita vertus, man sunku suprasti Europos Sąjungos tikslą, kai vienų migrantų atžvilgiu sienos uždaromos, kitų atidaromos“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt sako K.Žibas.

Finansinė parama, derybos dėl narystės, pažadas suteikti bevizį režimą jau šią vasarą. ES buvo priversta priimti primestas Turkijos sąlygas.

Nuo kovo 20 d. naujai iš Turkijos į Graikiją atvykę „nereguliarūs migrantai“ – neturintys reikalingų dokumentų – yra grąžinami atgal į Turkiją. Už kiekvieną Turkijai grąžintą migrantą iš Sirijos vienas siras bus perkeltas į ES. Turkijai skiriama 3 mlrd. eurų parama padėti pabėgėliams.

Mainais už tai, Turkijai pažadėta suteikti bevizį kelionių režimą nuo birželio mėnesio ir liepą atnaujinti sprendimą dėl šalies stojimo į ES.

Išskirtinės derybų sąlygos Turkijai

Rytų Europos studijų centro analitikas Vytautas Keršanskas mano, kad pabėgėlių ir Europos integracijos nereikėtų lyginti. Pasak jo, Turkija kelia vizų režimo klausimą kartu su susitarimu dėl migrantų readmisijos.

„Šioje politinėje situacijoje ES turi galvoti, kaip išsisukti nuo priverstinių sprendimų“, − komentuoja analitikas.

Jis paaiškina, kad įprastai, kuomet ES derasi su trečiąja šalimi, Sąjunga pati ir formuoja susitarimą, bei diktuoja jo sąlygas, o Turkijos atveju trečiosios šalies pozicijos derybose buvo labai stiprios.

Analitikas pastebi, kad susitarimas dėl pabėgėlių atneša daugiau naudos Turkijai. „Finansinė parama, derybos dėl narystės, pažadas suteikti bevizį režimą jau šią vasarą. ES buvo priversta priimti primestas Turkijos sąlygas“, − komentuoja analitikas Vytautas Keršanskas.

Pašnekovas skeptiškai vertina tai, ar ES jau šią vasarą sugebės įgyvendinti savo įsipareigojimą.

Suteikiant bevizį režimą įdiegiami saugikliai, kad imigrantų skaičiai neišaugtų.

„Šiandienos kontekste didžiausią nerimą kelia Turkijoje vykstantys žmogaus teisių, laisvių pažeidimai. Prezidento Erdogano valdymas pasižymi griežtu būdu: „Twitter“ blokavimai, dienraščių kontrolės perėmimas ir panašūs žodžio laisvės, žmogaus teisių suvaržymai yra nepriimtini Europos Sąjungai“, − pažymi pašnekovas.

Balandžio 26 d. Europos Sąjungos diplomatijos vadovė Federica Mogherini pabrėžė, kad bevizis režimas Turkijai nebus suteiktas, kol ji neatitiks visų 72  numatytų kriterijų. Šiuo metu šalis įgyvendino tik apie pusę jų.

ES gali būti 3 mėn.

Europos Sąjungoje naujai atvykusieji galės būti 3 mėnesius ir todėl ilgalaikės migracijos perspektyvoje toks laikotarpis nieko nekeis, bet pasak K.Žibo, bevizis režimas neabejotinai padidins imigrantų skaičių.

Pašnekovas prognozuoja, kad dalis ukrainiečių ir turkų galės pasinaudoti beviziu režimu, kad liktų ES, bet liktų nelegaliai. Ekspertas tai įvardija anglišku terminu overstayed foreigners, kai atvykėlis būna ilgiau nei leidžiama.

V.Keršanskas padidėjusios imigracijos grėsmės nemato. Jis pabrėžia, kad suteikiant bevizį režimą įdiegiami saugikliai, kad imigrantų skaičiai neišaugtų.

Judėjimo laisvė Europai suteikia ne tiek ekonominę naudą, kiek yra tam tikras minkštosios galios įrankis.

„Atskiros ES šalys galės įsivesti vizų režimą, jeigu pastebės nenatūraliai išaugusį migrantų srautą. Ukraina ir Gruzija, kurioms bevizis režimas turėtų būti suteiktas šiais metais, yra gana susaistytos su ES įvairiais įsipareigojimais. Šalių politiniai lyderiai bus paspausti kontroliuoti migraciją“, − aiškina Rytų Europos studijų centro analitikas.

V.Keršanskas teigia, kad judėjimo laisvė Europai suteikia ne tiek ekonominę naudą, kiek yra tam tikras minkštosios galios įrankis. Pasak jo, didesnis judėjimas skatina demokratizacijos procesus valstybėse, kurios yra linkusios integruotis į ES, bet yra nuolat veikiamos Rusijos propagandos. K. Žibas komentuoja, kad Ukrainos atveju beviziu režimu siekiama solidarizuotis su Ukraina karo su Rusija kontekste.

Eduardas Ševardnadzė, paskutinis Sovietų Sąjungos užsienio politikos architektas, vėliau tapęs Gruzijos prezidentu, mirė šį pirmadienį eidamas 86-uosius metus. Pilkuoju Lapinu vadintas ir nevienareikšmiškai vertintas politikas paliko ryškų pėdsaką tarptautinėje politikoje.

Deja, būdamas Gruzijos vadovu, jis paslydo ant to, su kuo pats kovojo: per 2003-iųjų Rožių revoliuciją buvo priverstas pasitraukti dėl korupcijos ir balsų klastojimo skandalo.
Eduardas Ševardnadzė gimė 1928-aisiais Vakarų Gruzijos provincijoje, mažame Mamati kaimelyje. Jo tėvas – mokytojas – buvo ištikimas komunistų partijos pareigūnas, šiuo keliu pakreipęs ir savo sūnų. Nepaisant motinos, kuri tikėjosi, kad penktasis jos vaikas taps gydytoju, nepritarimo savo vyro bei sūnaus dalyvavimui komunistų partijos struktūrose, būdamas dvidešimties E.Ševardnadzė įstojo į Gruzijos komunistų partiją ir pradėjo politinę karjerą.
Jis nuosekliai kilo į vis aukštesnes ir svarbesnes pareigas. Tik sukrėstas garsiosios SSRS vadovo Nikitos Chruščiovo „slaptosios kalbos“, atskleidusios stalinistinio režimo žiaurumus, bei 1956-ųjų įvykių Budapešte, E.Ševardnadzė keleriems metams buvo atsitraukęs nuo politikos. Į ją grįžo tapdamas pirmuoju Tbilisio miesto rajono partijos sekretoriumi ir pasižymėjo kaip kovotojas su korupcija, atskleidęs tuometinio Gruzijos sostinės vadovo Otario Lolašvilio sukčiavimo atvejus. Tai leido jaunajam politikui būti pastebėtam, ir 1965-aisiais jis buvo paskirtas Gruzijos SSR vidaus reikalų ministru – į vieną įtakingiausių politinių postų tuometinėje Gruzijoje.
Eidamas šias pareigas E.Ševardnadzė pradėjo vykdyti antikorupcijos kampaniją visos Gruzijos mastu: pro jo pirštus neprasprūdo nei komunistų partijos veikėjai, nei vyriausybės ar KGB atstovai. Kova su milžiniška juodąja rinka atvėrė vartus naujoms galimybėms: 1972-aisiais sovietų vyriausybė paskyrė E.Ševardnadzę Gruzijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, kuriuo būdamas jis toliau turėjo tęsti kovą su korupcija, įsišaknijusia prieš tai valdant Vasiliui Mžavanadzei.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Kas yra Rusija? Kokia tai valstybė? Jei dar kam sunku atsakyti į šiuos klausimus, turėtų padėti praėjusią savaitę Strasbūro žmogaus teisių teisme priimtas sprendimas.

Iš Strasbūro mus pasiekė lavina įrodymų, kad tai Kremliaus kriminaliniais principais valdoma valstybė, nusispjaunanti į savo priimtus tarptautinius įsipareigojimus, teisėtai šalyje gyvenančių piliečių teises. Rusija pati sąmoningai pasirinko tolesnį tolimą nuo Vakarų kultūros, atsisakydama teisės viršenybės principo ir palaikydama valstybės vadovą, kuris spjauna ne tik į tarptautinę teisę, bet ir savo šalies įstatymus.
Strasbūro žmogaus teisių teismas pripažino, kad 2006 m. areštuojant, sulaikant ir išsiunčiant iš Rusijos Gruzijos tautybės piliečius daugybę kartų buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Kaip po šio sprendimo Rusija turėtų būti vadinama? Ar tikrai Rusija daug skiriasi nuo Baltarusijos arba Šiaurės Korėjos? Kaip vertinti ir tą minėtų valstybių režimų panašumą – juk Rusijos piliečiai kriminalinį režimą entuziastingai palaiko ir net juo didžiuojasi? Tai įrodo gausios sociologinės apklausos, kurių pasitikėjimo ir palankumo viršūnėse puikuojasi Kremliaus valdytojas Vladimiras Putinas.
Strasbūro žmogaus teisių teismas pripažino, kad pažeisti net šeši konvencijos straipsniai: draudimas kolektyvinių išsiuntimų į tėvynę; teisė į laisvę ir saugumą; teisė apskųsti asmens sulaikymą ir areštą; draudimas elgtis nehumaniškai ir žeminti; teisė į teisingą teismą; pareiga aprūpinti teisėsaugos institucijas efektyviomis nusikaltimų tyrimo priemonėmis.
Ne tik įvykiai Ukrainoje, bet ir kiti Kremliaus inspiruoti vidaus politikos sprendimai Rusiją nustūmė į diktatūrą. Ir tai atsitiko ne tik intervencijos į Ukrainą ir dalies jos teritorijos aneksijos metu. Šiurkštūs tarptautinės ir Rusijos nacionalinės teisės pažeidimai Rusijoje vyksta nuolat ir masiškai.
Remiantis Gruzijos vyriausybės liudijimu teisme, neteisėtų veiksmų Rusija ėmėsi po to, kai 2006 m. Tbilisyje buvo sulaikyti keturi Rusijos karininkai. Per pusmetį nuo 2006 m. rugsėjo iki 2007 m. sausio iš Rusijos išsiųsta daugiau nei 4,6 tūkst. čia teisėtai gyvenusių gruzinų. 2,3 tūkst. buvo išvežti priverstinai, kitiems liepta patiems išvykti iš Rusijos.
Savo nusikalstamus veiksmus Rusija Strasbūro teisme bandė teisinti neva vykdyta kova su nelegalia imigracija. Ji atsisakė pateikti šių įvykių įrodymus, migracijos tarnybos dokumentus, paskelbdama juos “valstybės paslaptimi”. Buvo neigiama ir tai, kad Rusijos institucijos išsiuntinėjo laiškus į mokyklas reikalaudamos pranešti, kiek jose mokosi gruzinų tautybės vaikų. Apgailėtina, kad Rusijos mokyklų mokytojai tokį Kremliaus nurodymą vykdė entuziastingai.
Gruzinai buvo areštuojami Rusijos miestų ir kaimų gatvėse, turguose, darbo vietose, mokyklose, namuose. Iš sulaikymo vietų autobusais jie buvo vežami į teismus ir ten, nedalyvaujant advokatams, per kelias minutes buvo išsiunčiami iš šalies, nesigilinant į faktus ir aplinkybes. Keturi gruzinai sulaikymo vietose mirė.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Į Svanetijos kalnus Gruzijoje turėtų nukrypti akys tų keliautojų, kurie nuolat ieško kažko naujo. Tiesa, šie kalnai nėra visiškai balta dėmė žemėlapyje. Prieš trisdešimt metų šis regionas buvo gausiai lankomas, vėliau dėl politinių ir kriminalinių priežasčių izoliuotas, o pastaraisiais metais atrastas iš naujo, tik gerokai pasikeitęs.

Į sovietiniais laikais žygeivių pamėgtus Gruzijos Svanetijos kalnus vėl krypsta dabartinių keliautojų akys. Galingi kalnai, sudėtingos perėjos ir ledynas žada techniškai sudėtingus, tačiau įdomius maršrutus. Be to, daugelį keliautojų pakerės senoviniai kaimai su stūksančiais keistais bokštais, tarsi laike sustingusios antrą tūkstantmetį skaičiuojančios bažnyčios ir vienuolynai, vaizduotę žadinančios išskirtinės istorijos bei legendos.

Kas aukso vilnos, kas – kalnų
Priminsime, kad Svanetija, kaip ir visa Vakarų Gruzija, VI–V a. pr. Kr. priklausė Kolchidės karalystei. Kadangi antikiniame pasaulyje tai buvo toliausias žinomas kraštas, graikai tikėjo, kad iš čia pateka saulė, kad čia gyvena ir mitinis karalius Ajetas, Saulės dievo Helijo, Medėjos ir kitų dievų bei pusdievių tėvas, ne itin svetingai priėmęs Jasoną ir argonautus, atklydusius aukso vilnos kaulyti. Jasonas, atlikęs kelis žygdarbius, padedamas Medėjos apgaule pasivogė auksinį kailį.
Kad ir kiek istorinio pagrindo turėtų šis mitas, Kaukazo kalnai savo legendomis nuo seno traukia tiek žygeivius, tiek paprastus atostogautojus.
Keliautojus šis kraštas masindavo ir praėjusiame šimtmetyje, iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Žlugus Sovietų Sąjungai žygeiviai ne vieną dešimtmetį šio krašto vengė, nes kalnai iš Rusijos pusės tapo sunkiau prieinami, be to, šis regionas garsėjo kaip itin nesaugus dėl čia veikusių ginkluotų plėšikaujančių gaujų. Dar prieš ketverius–septynerius metus pasaulio spaudoje pasirodydavo pranešimų apie apiplėštas turistų grupes. Nukentėjo ir viena lietuvių keliautojų grupė.
Tiesa, adrenalino fanatikai iš turtingų šalių tuoj užuodė pramogą ir traukdavo ieškoti ekstremalių nuotykių – būti apiplėštiems, o jei pasiseks – gal net ir pagrobtiems. Tačiau šiandien situacija pasikeitė.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Populiarėjantį lietuvių turizmą į Gruziją netrukus dar labiau sustiprins tiesioginis skrydis tarp Vilniaus ir Kutaisio bei internetinė kelionių į Gruziją planavimo aplikacija.

Savarankiškiems keliautojams aplikacija „Kelionė į Gruziją – pasidaryk pats!” leis sužinoti pagrindinę informaciją apie šią šalį, jos regionus, nacionalinę virtuvę, įdomiausius objektus, pasiūlys išbandyti jau parengtus maršrutus skirtingai kelionės trukmei bei leis interaktyvių žemėlapių pagalba susiplanuoti unikalų savo atostogų maršrutą.
Tokios internetinės aplikacijos sukūrimą bendromis pastangomis inicijavo Gruzijos ambasada Lietuvoje bei žinomiausias šiol šalies produktas – natūralus mineralinis vanduo „Borjomi“. Aplikacija patalpinta socialinio tinklo Facebook puslapyje „Borjomi Lietuva“, pasiekiama tiesioginiu adresu www.borjomilietuva.lt.
„Mes labai tikimės, kad „Borjomi“ komandos ir Gruzijos ambasados Lietuvoje pastangomis sukurta kelionių aplikacija bus naudinga ir informatyvi. Šis įrankis suteikia galimybę susiplanuoti savo maršrutą vienoje seniausių ir žavingiausių turizmo krypčių pasaulyje“, – teigia nepaprastoji ir įgaliotoji Gruzijos ambasadorė Lietuvai Khatuna Salukvadze.
Anot jos, Gruzijos ambasada itin vertina bendrovės „IDS Borjomi Europe“ indėlį prisidedant prie Gruzijos įvaizdžio kūrimo Lietuvoje. „Gruzija apdovanota išskirtiniu natūraliu mineraliniu vandeniu ir šio vandens populiarumas Lietuvoje tampa neatsiejama visos Gruzijos šalies įvaizdžio dalimi“, – sako ambasadorė.
„Atstovaudami bene žinomiausią gruzinišką produktą, labai dažnai sulaukiame klausimų apie keliones į Gruziją. Šią aplikaciją kūrėme pasitelkdami abiejų šalių pajėgas – lietuvių keliautojai, buvę Gruzijoje, padėjo surinkti informaciją bei nuotraukas apie įdomiausius šalies objektus, tuo tarpu ambasados ir „Borjomi“ atstovai tikrino, ar parinkti geriausi objektai, ar visa informacija teisinga, siūlė maršrutų papildymus. Todėl esame tikri, kad šis kelionių į Gruziją gidas bus naudingas ne tik pirmą kartą joje besilankysiantiems, tačiau ir tiems, kam Gruzija jau spėjo tapti viena geidžiamiausių atostogų krypčių“, – teigia „IDS Borjomi Europe“ marketingo vadovė Ieva Semerikovaitė.
Į tris dalis – „Sužinok“, „Išbandyk“ ir „Susiplanuok“ – suskaidyta aplikacija padės nuo pat kelionės planavimo pradžių, pasiūlydama šaltinius, kur ir kaip ieškoti skrydžių bilietų, nakvynės, kaip keliauti šalies viduje, kokiame regione ką aplankyti, kokius nacionalinius gruzinų patiekalus paragauti ir kur ieškoti daugiau informacijos.
Aplikacija papildyta fotografo ir keliautojo Martyno Siruso nuotraukomis, kuris Gruzijoje buvo jau X kartų. „Ir dar grįšiu, Gruzija tikrai iš tų šalių, į kurias keliones galima kartoti nebijant, kad pabos. Žmonių draugiškumas ir požiūris į lietuvius ten užburia, todėl šią šalį rekomenduoju visiems, kurie nori pabėgti nuo gana įprastų ir kartais nuobodokų europietiškų standartų, sutinku Europos Sąjungos šalyse. Gruzija kitokia – gyvesnė, su aštresniais įspūdžiais ir greičiau besikeičianti. O kur dar gamta – vieną dieną gali kopinėti Kaukazo kalnuose, kitą – mirkti Juodojoje jūroje arba zulinti siauras Tbilisio senamiesčio gatveles“, – įspūdžiais dalinasi M. Sirusas.
Nemokamą internetinę aplikaciją „Kelionė į Gruziją – pasidaryk pats!” galima rasti adresu Borjomilietuva.lt. Tiesioginiai skrydžiai tarp Vilniaus ir antro pagal dydį Gruzijos miesto Kutaisio startuoja šio mėnesio pabaigoje.

Michailą Saakašvilį išstūmęs Gruzijos premjeras Bidzina Ivanišvilis bando manevruoti tarp integracijos į Vakarus ir gerų santykių su Rusija, priversdamas abejoti tikrąja Gruzijos raidos kryptimi.

Prabangūs penkių žvaigždučių viešbučiai, vandens pramogų parkas, džiazo festivaliai ir tarptautinis oro uostas – tokį Anaklijos miestelio vaizdą prieš kelerius metus piešė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Jis įdėjo tikrai daug asmeninių pastangų, kad kurortas prie Juodosios jūros taptų vakarietiškus standartus atitinkančiu traukos centru tūkstančiams gruzinų ir svečių iš užsienio.
Tačiau šiandien ankstesnio optimizmo nebelikę, mat projekto įgyvendinimas stringa. Jachtų prieplauka nuklota kalnais smėlio, apžvalgos bokšteliai taip ir neatvėrė durų, o ten, kur turėtų būti nutiestas kelias, žolę rupšnoja karvės. Net tai, ką spėta įgyvendinti, dūla arba nefunkcionuoja. „Tarkime, savaitgalį vandens parkas apskritai nedirba. Matyt, todėl, kad žmonių sutikome gerokai mažiau, nei tikėjomės“, – pasakoja niūrią realybę išvydusi turistė Sofija.
Šis projektas žymi daug daugiau, nei vien eilinę ambicingų ir brangių planų griūtį posovietinėje erdvėje. Tai – tarsi šiandieninės Gruzijos politinės situacijos paminklas, skelbiantis prezidento M.Saakašvilio ambicijų ir įtakos pabaigą. To priežastis – valdžią perėmusi partija „Gruzijos svajonė“ ir ją įasmeninantis milijardierius premjeras Bidzina Ivanišvilis.
„Deja, šios vyriausybės prioritetas yra sustabdyti viską, kas siejama su ankstesne valdžia“, – konstatuoja parlamentaras Giorgis Vašadzė. Baiminamasi, kad tokia logika gali būti vadovaujamasi ne tik vertinant kurortų plėtrą, bet ir sprendžiant, kokią strateginę raidos kryptį turi pasirinkti visa Gruzijos valstybė. Tam įtakos turės jau spalio 27 dieną vyksiantys prezidento rinkimai.

Perėmė valdžią

Esminiai pokyčiai Gruzijos politinėje arenoje įvyko praėjusių metų spalio mėnesį, kai parlamento rinkimus laimėjusi „Gruzijos svajonė“ išstūmė daugiau nei dešimtmetį dominavusį M.Saakašvilio Jungtinį nacionalinį judėjimą.
B.Ivanišvilis neslėpė norįs atsikratyti senojo režimo, kurį kaltino grobstymu, korupcija ir nedemokratiškumu, likučių. Šio apsivalymo rezultatas šiandien – aštuoniems buvusios vyriausybės ministrams arba pateikti konkretūs kaltinimai, arba pradėti ikiteisminiai tyrimai.
Prokurorų akiratyje yra atsidūrę ir dar 10 tūkst. įvairaus rango Jungtinio nacionalinio judėjimo narių, tarp kurių – ir generalinis partijos sekretorius, buvęs ministras pirmininkas Vano Merabišvilis, jau ketvirtą mėnesį leidžiantis už grotų dėl kaltinimų iššvaisčius 5,2 mln. JAV dolerių biudžeto lėšų.
Neaiški ir paties prezidento ateitis, mat, pasak B.Ivanišvilio, po rinkimų šiam netekus neliečiamybės gali prasidėti dar vienas teismo procesas dėl korupcijos. „Tyrėjams teks įrodyti, o teismui – priimti sprendimą, tačiau klausimų kyla tikrai daug“, – sakė premjeras.
Tokie veiksmai sulaukė tarptautinės bendruomenės kritikos. „Noriu pabrėžti, kad mes su didžiuliu nerimu sekame informaciją apie buvusių pareigūnų suėmimus. Į tai nesikišime, tačiau esama abejonių, ar tokie teisiniai procesai nėra politiškai motyvuoti“, – teigia NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmusenas.

Paliks premjero postą

B.Ivanišvilis nepamiršta pabrėžti, kad politika nėra jo pašaukimas: iš pirmo žvilgsnio jis kuklus ir tylus, beveik nekalba angliškai, o laisviausiai jaučiasi bendraudamas su rusakalbiais. Be to, premjeras turi Prancūzijos pilietybę, dėl kurios kurį laiką nebuvo Gruzijos pilietis.
Tikroji B.Ivanišvilio galia geriausiai atsiskleidžia pažvelgus į du dalykus – palydą ir turtą. Mažiausiai penkių stotingų ir Holivudo filmus primenančių asmens sargybinių, dirbusių dar iki jam užimant valstybės saugomą postą, pareiga – saugoti turtingiausią Gruzijos žmogų, esantį 229 vietoje „Forbes“ milijardierių sąraše ir valdantį 5,3 mlrd. dolerių vertės turtą. Reikėtų nepamiršti, kad ši suma didesnė nei metinis Gruzijos biudžetas (4,36 mlrd. dolerių).
Dar iki rinkimų B.Ivanišvilis tapo visuomenėje populiarus dėl savo filantropinės veiklos, remdamas sunkiai besiverčiančias organizacijas ir talentingus tautiečius. Be to, save jis pristatė kaip šiltą ir mylintį šeimos žmogų – tai šiek tiek kontrastavo su M.Saakašviliu, kuriam bandoma klijuoti moterų numylėtinio etiketė.
Atidžiai situaciją Gruziją sekantiems ekspertams po rinkimų kilusi politinė kova (kuri, beje, peržengė visas ribas) nebuvo netikėta. 57 metų B.Ivanišvilis niekada neslėpė, kad pagrindiniai jo tikslai – išstumti iš valdžios antrą kadenciją baiginėjantį prezidentą M.Saakašvilį ir jo politinę partiją, o kartu, kaip pats teigia, užtikrinant šalies demokratinę raidą.
Kadangi šie tikslai esą beveik įgyvendinti, B.Ivanišvilio valdymo laikotarpis sparčiai artėja prie pabaigos: rugsėjo pradžioje atvirame laiške politikas paskelbė, kad po prezidento rinkimų, jei juos laimės „Gruzijos svajonės“ kandidatas, jis trauksis iš pareigų. „Situacija po rinkimų bus visiškai kitokia, nei buvo, tad vyriausybei nebereikės mano pagalbos, – pareiškė B.Ivanišvilis. – Jau anksčiau sakiau, kad neketinu būti didžiojoje politikoje ilgiau nei dvejus trejus metus. Tačiau tai nereiškia, kad išvyksiu iš šalies ar bėgsiu nuo atsakomybės. Mano svajonė yra po dvidešimties metų matyti europietišką Gruzijos visuomenę – to sieksiu iki pat gyvenimo pabaigos.“
Įdomu tai, kad, sociologinių apklausų duomenimis, net 71 proc. Gruzijos gyventojų B.Ivanišvilio sprendimą trauktis vertina neigiamai ir tik penktadalis jam pritaria.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pernai Gruzijos parlamento rinkimus laimėjusio Bidzinos Ivanišvilio, neretai laikomo prorusiškos krypties politiku, sudaryta vyriausybė į Rusiją dairosi nepatikliai.

Pagrindinė Gruzijos užsienio politikos koordinatorė – premjero naująja šalies užsienio reikalų ministre pernai paskirta Maja Pandžikidzė (didžiąją savo diplomatės ir politikės karjeros dalį ji praleido Vakarų šalyse) tikina, kad vienintelė alternatyva Gruzijai buvo ir tebėra integracija į Vakarus, o vienintelis būdas stabilizuoti santykius su Rusija – atsiimti iš jos okupuotas šalies teritorijas.
Apie tai, kuo šiandien gyvena Gruzija ir ar keičiasi artimiausių šios šalies draugų sąrašas, kalbamės su ministre M.Pandžikidze.

VEIDAS: Prieš keletą metų kiekvienas Gruzijos politikas būtų pasakęs, kad Lietuva yra geriausia Gruzijos draugė. Kas dabar užima šią – ne tik partnerių, bet ir draugų – vietą?
M.P.: Lankydamasi Lietuvoje iš visų pusių girdėjau, kad Lietuva išlieka svarbi Gruzijos draugė bei partnerė ir yra pasirengusi toliau remti Gruzijos euroatlantinę ir ES integraciją. Lietuva buvo ir tebėra artima draugė, kaip ir kitos Baltijos šalys. Vien jau dėl to, kad niekas geriau negalėtų suprasti integracijos į ES ir NATO svarbos, nei buvusios sovietinės respublikos, besidalijančios ta pačia patirtimi su Gruzija. Juk narystė NATO ir ES į šį regioną atnešė saugumą, stabilumą ir demokratiją. Kaip tik to mes norime ir savo šaliai.
O kadangi Lietuva ir kitos panašios šalys dalijasi su mumis tokia pačia patirtimi ir panašiais poreikiais, jos išlieka ir geriausios mūsų draugės. Ir dar labai svarbu, kad kiekviena nauja Lietuvos vyriausybė išreiškia tą patį norą būti geriausiais Gruzijos draugais.
VEIDAS: Kelis kartus paminėjote narystę ES ir NATO. Ar esate numatę, kada norėtumėte ir galėtumėte tapti kiekvienos iš šių tarptautinių organizacijų nare?
M.P.: Jei klaustumėte tik mūsų, atsakyčiau – kaip galima greičiau. Tačiau tai neįmanoma, nes integracija yra ilgas ir sudėtingas procesas. Labai tikimės, kad mums seksis ir išlaikysime partnerių, tokių kaip Lietuva, paramą siekdami abiejų narysčių. Dėl ES viskas konkrečiau: tikimės, kad iki gegužės mėnesį Vilniuje vyksiančio Rytų partnerystės susitikimo pradžios pavyks suderinti ES ir Gruzijos asociacijos susitarimo, apimsiančio glaudaus bendradarbiavimo ir visapusiškos laisvosios prekybos zonos sukūrimą, tekstą. O tada tikimės pereiti į kitą – derybų dėl bevizio režimo etapą.
Beje, Vilniuje vyksiantis Rytų partnerystės susitikimas gali tapti labai svarbiu įvykiu Gruzijai, nes jeigu čia pasirodysime gerai, galbūt mums ir kitoms Rytų partnerystės šalims atsivers narystės ES perspektyva. Tikiuosi, kad susitikimas Vilniuje mums bus toks svarbus, koks svarbus Balkanų šalims buvo susitikimas Salonikuose 2003-iaisiais.
Dėl NATO jokių konkrečių terminų neturime, nes viskas priklausys nuo mūsų. Tačiau tikimės, kad 2014 m. vyksiantis NATO susitikimas, kuris gali tapti Aljanso plėtros forumu, Gruzijai reikš naują bendradarbiavimo su NATO etapą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gruzijos gyventojai, kaip ir ukrainiečiai, prarado iki spalvotųjų revoliucijų puoselėtas iliuzijas ir praėjusią savaitę parlamento rinkimuose balsus atidavė už senajai gerajai Rusijai, o ne Vakarams pirmenybę teikiančią “Gruzijos svajonę”.

Chorvila – atokus kalnų miestelis centrinėje Gruzijoje. Čia atsidūręs pamanytum, kad esi ne nustekentoje ir nuskurdusioje Gruzijoje, o kažkur Ciuriche: gatvės išblizgintos, visi namai naujai perdažyti subtilia kremine spalva. Daugelis gyventojų, ypač ligoniai, neįgalieji, našlaičiai ar daugiavaikės šeimos, kas mėnesį šalia kitų pajamų gauna nemenkas, apie 120 JAV dolerių siekiančias pašalpas. Visiems miestelio gyventojams teikiamos nemokamos gydytojų paslaugos, nemokama televizija, o kai kam – dar ir gamtinės dujos.
Čia gyvenantys gruzinai džiaugiasi laimingu atsitiktinumu – Chorvila yra ne tik jų, bet ir turtingiausio Gruzijos bei 125-o tarp turtingiausių pasaulyje žmonių Bidzinos Ivanišvilio gimtinė. Dabar jie viliasi, kad geradarys taps dar ir naujuoju šalies premjeru: Chorviloje už jį balsavo beveik 100 proc. prie parlamento rinkimų balsadėžių atėjusių miestelėnų, kurie pirmai progai pasitaikius tuoj velkasi reklaminius ryškiai geltonus marškinėlius su užrašu “Gruzijos svajonė” ir neklausiami pasakoja, kad geresnio žmogaus už B.Ivanišvilį nerasi visoje Gruzijoje.
Juk jo lėšomis ne tik Chorviloje atstatytos mokyklos ar renovuotos ligoninės. “Viskas, kas nauja, modernu ir prasminga, Gruzijoje, ko gero, pastatyta už Ivanišvilio pinigus”, – didžiausiu Gruzijos filantropu B.Ivanišvilį vadina jam priklausančioje statybos įmonėje saugumo specialistu dirbantis Vazhe Gavašelis.
Net jei čia yra šiek tiek pataikavimo, B.Ivanišvilis pinigų Gruzijai tikrai negaili. O būdamas išsilavinęs ir rafinuotas žmogus, su jais atsisveikina itin skoningai ir nepasakysi, kad neprasmingai. B.Ivanišvilio žinioje jau ne vienus metus yra visi svarbiausi Gruzijos teatrai – mecenatas iš savo kišenės moka netgi atlyginimus aktoriams. Per pastarąjį dešimtmetį jis atstatė praktiškai visus Gruzijos muziejus, o kartą net nupirko batus armijos kariams, laksčiusiems, anot B.Ivanišvilio, po laukus su šlepetėmis. Pagautas įkvėpimo jis sykį net yra apmokėjęs policijos automobilių degalų išlaidas.
Įdomiausia, kad visa tai jis daro konfidencialiai ir nesigirdamas – tai rinkėjams ne tik Chorviloje, bet ir visoje Gruzijoje daro neišdildomą įspūdį. Štai tik neseniai paaiškėjo, kad būtent B.Ivanišvilio pinigais buvo pastatyta nauja pagrindinės Gruzijos ortodoksų bažnyčios Šv. Trejybės katedra – Cminda Sameba, žavinti tiek architektūriniais užmojais, tiek virš Tbilisio iškilusiu auksu tviskančiu kupolu, gerai matomu ir iš vienos B.Ivanišvilio rezidencijų. Beje, šių jis turi keturias, o kiekviena kažkuo primena filmus apie Džeimsą Bondą.
Kaip, beje, ir pats B.Ivanišvilis. Jo šeimą, turtų kilmę ir staiga prabudusį norą tapti politiku gaubia paslaptys. Kalbama, kad nuo 2002-ųjų, kai iš Rusijos, kur sukaupė didžiąją savo kapitalo dalį, grįžo į Gruziją, jis dirba Rusijos agentu. Bet tokią dvejonę garsiai išdėsčiusiam “Der Spiegel” žurnalistui B.Ivanišvilis atsakė: “Jei Rusijos agentai Gruzijai skirtų tiek pinigų kaip aš, tuomet pasakyčiau, kad mums tokių agentų reikia kuo daugiau.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nemažai lietuvių iš naujo atranda kalnuotąją Gruziją. Šalis keliautojus užburia temperamentingais, šiltai bendraujančiais žmonėmis, istoriniais miestais, vaizdingais kalnais ir puikiu klimatu.

„Šios šalies neįmanoma nepamilti. Buvo liūdna ir iki ašarų graudu išvažiuoti iš Gruzijos“, – sako Indra Chakimova, su draugu šią vasarą keliavusi po kalnuotąją šalį. Pusę kelionės laiko turistai skyrė pažinčiai su Gruzijos istorija bei kultūra, apžiūrėjo Tbilisį, lankėsi Kazbeko kalno apylinkėse, Kachetijos regione, uolose esančiame Vardzijos mieste, Boržomio-Charagaulio nacionalinį parką, užsuko į daugybę pakeliui pasitaikusių senovinių bažnyčių, menančių krikščionybės aušros laikus, bei apgriuvusias pilis, kurių istorijos nebepamena net netoliese gyvenantys kalniečiai. Na, o antroji kelionės dalis buvo skirta pasyvesniam poilsiui Gruzijos Las Vegasu ar San Tropezu vadinamame Batumio kurorte.
Tokia pilna įspūdžių kelionė porai kainavo apie 5,5 tūkst. Lt. Didžiąją kelionės biudžeto dalį sudarė lėktuvų bilietai į Tbilisį (950 Lt žmogui) bei vairuotojo su automobiliu samdymas iš vietinės turizmo agentūros – 425 Lt per parą. Nakvynė trijų žvaigždučių viešbutyje tiek sostinėje, tiek Batumyje kainuoja 138–170 Lt, tačiau yra nemažai žmonių, siūlančių keliautojams apsistoti pas juos. Tokia nakvynė kainuotų apie 100 Lt, tačiau galima rasti ir pigiau. Panašaus pobūdžio kelionę užsisakant lietuviškose agentūrose, poilsis Gruzijoje kainuotų vos ne dvigubai daugiau.

Kvapą gniaužiantys vaizdai

Keliautojai pirmas kelionės dienas skyrė Tbilisiui apžiūrėti. Dabartinio miesto teritorijoje žmonės įsikūrė jau IV a., o po šimto metų čia medžiojo karalius Vachtangas I Gorgasalis, kuris vydamasis pašautą fazaną aptiko čia karštąsias versmes. Šioje vietoje jis ir liepė statyti miestą. Na, o XIV–XV a. pastatytos Tbilisio pirtys stebina tik filmuose matyta rytietiška prabanga ir vilioja keliautojus pasipliuškenti sieros prisotintame vandenyje. Čia maudėsi ir prancūzų rašytojas Alexandre’as Dumas, ir rusų poetas Aleksandras Puškinas.
Palepinus kūną, verta pagalvoti ir apie dvasią. Tbilisyje įdomu aplankyti IV–V a. Narikalos tvirtovę, VI a. Ančischati bažnyčią, VIII a. Siono katedrą, Gruzijos Motinos skulptūrą. Pasigėrėti miesto vaizdu geriausia nuo kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas ir į upę, ir į senamiestį, ir į naujamiestį.
Keliautojai nenorėjo pasitenkinti tik vienu miestu, tad vietinėje turizmo agentūroje pasisamdė vairuotoją su automobiliu ir patraukė į toliau esančius Gruzijos regionus. Pirmiausia pasuko link bene garsiausio šalies kalno – Kazbeko. Pakeliui stabtelėjo prie dvispalvės upės. „Mums vairuotojas pasigyrė, kad tai bene vienintelė pasaulyje tokia vieta, kur į vieną vagą suteka dviejų spalvų upės. Susiliejusios dvi srovės ir bėga greta, galėtum liniją nubrėžti – viena upės pusė balta, kita juoda“, – pasakoja ponia Indra ir priduria, kad jokių ženklų, jog čia sustojęs gali pamatyti tokią įdomybę, autostradoje nėra.
Verta apžiūrėti ir senąją Gruzijos sostinę Mtschetą, nustebinančią VI a. Džvari vienuolynu bei XI a. Svetitschoveli katedra. Sakoma, kad šioje katedroje saugomas Kristaus apsiausto gabalėlis. Abu pastatai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Na, o atvykę į Kazbegio kaimelį, įsikūrusį ledynų kepure pasipuošusio daugiau nei 5 tūkst. metrų aukščio Kazbeko kalno papėdėje, keliautojai buvo iškraustyti iš vėsaus ir patogaus mersedeso. Mat šiam automobiliui akmenuotas ir duobėtas kelias, vedantis į viršų prie XIV a. Gergeti Šv. Trejybės bažnyčios, buvo neįveikiamas. Indrė su draugu persėdo į senutėlį „Niva“ automobilį, kuris, subarškėdamas ir sutratėdamas visais varžteliais kiekvienoje kelio duobėje, šiaip ne taip prasilenkdamas su kitais automobiliais, apvažiuodamas visas žvyro ir uolienų nuošliaužas, kilo viršun. Pasak Indros, buvo ir juokinga, ir baisu. Mat gruzinas vairuotojas keliautojus vis ramino, esą čia jis gimęs, augęs ir visą gyvenimą gyvenęs, tad keleiviai neturėtų nieko baimintis. Ir kad tikrai keleiviams nebūtų baisu, linksmino juos, persisukęs šnekino, spaudė rankas, visai pamiršdamas žiūrėti į kelią.
Šiaip ne taip pasiekus tikslą, Indrą apstulbino Gergeti Šv. Trejybės bažnyčios grožis, gaivus oras bei pasakiški vaizdai: skraidantys ereliai, žydinčios pievos, snieguotos kalnų viršūnės. Ne veltui Gergeti Šv. Trejybės bažnyčia snieguotų kalnų fone yra turistinės Gruzijos vizitinė kortelė. „Atrodo, pasistatyk palapinę, ir savaitę nei valgyti, nei gerti nereikės, vien tik vaizdais galėsi gyventi. Čia toks grožis, tokia ypatinga aura, kad net netikintis žmogus kažkuo pradeda tikėti“, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi ponia Indra ir priduria, kad ir apylinkėse yra ką veikti – netoliese čiurlena terminiai šaltiniai, yra išlikę senovinių pastatų.
Antrąją išvykos dieną keliautojai skyrė Kachetijos regionui, kuris garsėja ne tik derlingomis žemėmis, vynuogynais, bet ir jaukiais senoviniais miestais, tokiais kaip Signagis. Šis miestas didžiuojasi seniausia Gruzijoje kilimų audykla, jaukiu senamiesčiu siauromis gatvelėmis, apsuptu XVIII a. gynybine siena. Čia verta pasivaikščioti ir pasigėrėti netikėtai atsiveriančiais vaizdais. „Žygiuoji gatve, pasuki už kampo, ir pasirodo, kad esi ant kalno, nuo kurio matyti visos apylinkės, vienuogynai, dirbami laukai“, – pasakoja moteris.
Tiesiog privalu aplankyti šalia Signagio esantį Šv. Nino vienuolyną, pastatytą IX a. Tai labai svarbi Gruzijos piligrimystės vieta, nes čia palaidota visos tautos labai gerbiama ir garbinama šv. Nino. Jai priskiriamas ne vienas stebuklas, tačiau svarbiausias šios šventosios darbas – gruzinų tautos apkrikštijimas. Nuo vienuolyno atsiveria puikus vaizdas į Alazanio slėnį, o netoliese čiurlena šaltinis, kuris dėl šventosios maldų esą įgijęs gydomųjų galių. Beje, panorus iš jo pasisemti vandens tektų ilgokai laukti savo eilės, mat čia būriais traukia vietiniai gyventojai.
Kachetijos regionas turtingas senovių pilių ir bažnyčių griuvėsių. Tačiau susidomėjus viena ar kita mažiau žinoma arba tiesiog pakeliui pasitaikiusia pilimi, beprasmiška jos istorijos ar net pavadinimo klausti vietinių – jiems tai kasdienis atributas, matomas kiekvieną dieną visą gyvenimą. Tuo įsitikino mūsų pašnekovai, privažiavę ant kalniuko stūksančią labai gražią, bet apgriuvusią pilį. Lietuviai nusprendė pasikalbėti apie ją su piemeniu, šalimais ganančiu avių bandą, tačiau nesusikalbėjo nei angliškai, nei rusiškai. Galiausiai vairuotojas gruzinas susistabdė senuką, kuris su asiliuku pro šalį važiavo. Paklaustas apie pilį, senelis atsakė, kad nors visą gyvenimą čia gyvena, bet kokia tai pilis, jis nežino. „Tokie tie gruzinai – visą gyvenimą iš kalnų nenusileidžia”, – šypteli pašnekovė. (…)

Faktai apie Gruziją

Sostinė: Tbilisis.
Gyventojų skaičius: apie 4,5 mln.
Piniginis vienetas: laris.
Maistas: garsiausias kepsnys – šašlykas, kepamas iš bet kurios avies ar kiaulės dalies. Verta paragauti tikros gruzinų virtos charčio sriubos, chinkalių, chačepurių. Beje, kaimo šašlykinėse valgiaraščio paprastai nebūna, tačiau galima drąsiai užsisakinėti populiariausius patiekalus.
Eismas: gruzinai dažniausiai vadovaujasi asmeninėmis, o ne eismo taisyklėmis.
Meilė: išgirdę, kad keliautojai iš Lietuvos, temperamentingieji gruzinai iš karto sako, kaip mes jus mylime, ir puola dovanoti, ką turi kišenėse, o kavinėse vaišinti vynu ar alumi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.