"Scanpix" nuotr.

Šį savaitgalį ne tik Lietuvoje, bet ir lietuvių pamėgtoje saulėtoje Gruzijoje vyks parlamento rinkimai. Priešingai nei Lietuvos rinkimų kampanija, Gruzijos – jau spėjo patraukti pasaulio dėmesį. Tik nežinia, ar patys gruzinai tuo didžiuojasi: socialinių tinklų ir tarptautinių žiniasklaidos priemonių dėmesį patraukė kandidatų muštynės tiesioginiame eteryje. Yra ir daugiau skirtumų bei panašumų tarp Gruzijos ir Lietuvos rinkimų.

Evaldas LABANAUSKAS

Gruzinai prie balsadėžių skubės šeštadienį, lietuviai – sekmadienį. 150 narių parlamen­­tas (Lietuvoje – 141 Seimo narys; Gru­zijoje 3,7 mln. gyventojų, Lietuvoje – 2,9 mln.) bus renkamas mišriai, kaip ir Lietuvoje: 77 vietos skirtos partijoms, kurios peršoks 5 proc. barjerą, 73 – atskiriems kandidatams, kurie surinks daugiau nei pusę balsų vienmandatėse apygardose.

Į akis krinta dalyvių gausa: Gruzijos ambasados teigimu – net 45 partijos ir politiniai judėjimai (Lie­tuvoje – 14). Į 73 vietas pagal mažoritarinę sis­temą pretenduoja 845 kandidatai. Didžiausia kova – miestuose, kur į vieną vietą pretenduoja net 14–16 kandidatų.

Vis dėlto pagrindinis mūšis vyksta tarp valdančiosios partijos „Gruziniška svajonė – demokratinė Gruzija“ ir buvusio prezidento Michailo Saakašvilio šalininkų iš Jungtinio nacionalinio judėjimo.

„Valdančiosios partijos „Gruziniška svajonė“ šūkis gan išplaukęs: „Tai mūsų Gruzija!“ Nu­fil­ma­vo reklaminį klipą, perkūrė seną populiarią dainą ir taip bando sukurti pozityvų, net per daug saldų, nei yra iš tiesų, vaizdą. Ji taip pat siekia įrodyti, kad jei sugrįš Nacionalinis judėjimas, tai viskas baigsis labai panašiai kaip 2012 m., kai buvo paviešinti kalinių žeminimo ir kankinimo kadrai“, – „Veidui“ pasakoja Gija Pacurija, visuomenės vei­­kėjas, kuris taip pat ryžosi eiti į parlamentą kaip nepriklausomas kandidatas.

2012 m. paviešinti vaizdai, kuriuose matyti, kaip mušami kaliniai, iš jų tyčiojamasi, jiems į sė­dynę kišami šluotų galai, sukėlė Gruzijoje vos ne dar vieną revoliuciją ir sunaikino bet kokias viltis M.Saakašvilio šalininkams išsilaikyti valdžioje. O ir pačiam Vakarų už reformas dievintam M.Saa­kaš­viliui netrukus pasibaigus prezidento kadencijai teko bėgti iš šalies. Iki šiol Gruzijoje paskelbta jo paieška, o jis pats bando į Vakarus dabar atvesti jei ne visą Ukrainą, tai bent jau Odesos regioną, kurio gubernatoriumi tapo po Maidano. Tiesa, jėgas Gruzijos rinkimuose bando M.Saakašvilio žmona olandė Sandra.

Vis dėlto gruzinai, regis, dar nespėjo pasiilgti M.Saakašvilio, kuris pagarsėjo ne tik kaip Rožių revoliucijos vedlys, bet ir kaip radikalių reformų vykdytojas.

„M.Saakašvilio galimybės sugrįžti nėra didelės, partija per apklausas renka apie 20 proc. balsų, ir „Gruziniška svajonė“ turi visas galimybes geriau pasirodyti vienmandatėse apygardose“, – „Vei­dui“ iš Tbilisio situaciją komentuoja Europos po­litikos ekspertas dr. Klaudijus Maniokas, padedantis vykdyti reformas Gruzijoje.

Taigi apklausos palankios valdantiesiems, kaip ir Lietuvos socialdemokratams. Priežastys – panašios kaip ir Lietuvoje. „Ketveri pastarieji metai šiek tiek primena pastaruosius ketverius metus Lie­tuvoje: jokių radikalių pokyčių neįvyko, dauguma darbų tęsiami, daug kas į gera, bet daug ga­ro nuėjo į tai, ko ir tikėjosi žmonės, – į kerštą M.Saakašvilio šalininkams. Pozityvios darbotvarkės galėtų būti daugiau, reikia ir proveržių, ypač ekonomikos struktūroje, eksporto srityje“, – teigia K.Maniokas.

Tiesa, kitaip nei lietuviški socialdemokratai, Gru­zijos valdančioji „Gruziniška svajonė“ – gan naujas darinys. Ji atsirado prieš praėjusius parlamento rinkimus, o pagrindiniu žmogumi šioje par­tijoje laikomas milijardierius Bidzina Ivaniš­vi­lis. Nors jis jau keleri metai oficialiai yra tik „eilinis pilietis“, Gruzijoje neabejojama, kad būtent jis – tikrasis šalies vadovas.

„B.Ivanišvilis dabartinį premjerą Georgijų Kvi­rikašvilį laiko už ilgesnio pavadžio nei jo pirmtaką Iraklį Garibašvilį. Prezidentas Georgijus Mar­­gvelašvilis savo konstitucinių apribojimų ri­bo­se bando (ir dažnai jam pavyksta) vaidinti al­ter­natyvią politinę ašį. Todėl B.Ivanišvilis viešai pa­reiškė, kad parama G.Margvelašviliui per 2013-ųjų prezidento rinkimus buvo pagrindinė po­­litinė klaida. Nepriklausomų žmonių B.Iva­niš­vilis nelabai mėgsta“, – teigia G.Pacurija.

Net sklando gandai (o Tbilisyje jų niekada ne­trūko ir netrūksta), jog B.Ivanišvilis kaip koks vi­duramžių valdovas persirengia paprastais drabužiais, kad nebūtų atpažintas, ir keliauja traukiniais, bandydamas išklausyti žmonių norus ir išsiaiškinti nuotaikas.

Aptariant B.Ivanišvilio fenomeną galima įž­velgti ir tam tikrų santykinių analogijų su Lietuva, tiksliau, su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. B.Iva­niš­vilis, prieš rimtai imdamasi politikos, sa­vo gim­ta­ja­me kaime irgi sukūrė „rojų“, arba sa­vus Nai­­s­ius, – įrengė paplūdimius, pastatė pramogų parką, rėmė me­nininkus. Vis dėlto svorio kategorijos ne­vie­no­dos: B.Ivanišvilio turtas siekia 4,8 mlrd. JAV dolerių, Ramūno Karbauskio – tik 55 mln. eurų.

Beje, B.Ivanišvilis taip pat sulaukė politinių prie­­kaištų dėl savo verslo santykių ir požiūrio į Rusiją. Tačiau, nepaisant ištikimų M.Saakašvilio draugų isterijos dėl Gruzijos „rusėjimo“, bent jau oficiali dabartinės Gruzijos valdžios užsienio politika išlieka provakarietiška. Visuomenės nuotaikose, pasak K.Manioko, galima pastebėti „gal daugiau susitaikymo su buvimu tokioje tarpinėje zonoje“.

O ir pati užsienio politika, kaip ir Lietuvoje, Gru­zijos rinkimuose nustumta į šalį, nes visų pir­ma, G.Pacurijos teigimu, dauguma partijų, kaip ir gyventojų, neabejoja kursu į Europą; antra, gyventojams didesnį galvos skausmą kelia ekonominė bei socialinė padėtis, didelis nedarbas ir ta pati emigracija.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ataskaitoje teigiama, kad rinkimų kampanijos atmosfera yra konfrontacinė ir anksčiau minėtos kandidatų muštynės tiesioginiame televizijos ete­ryje tai kaip ir įrodo, tačiau ženklų, jog rinkimai ga­li baigtis neramumais, kaip nutiko ne kartą, – ma­žai. Priežastis – visuomenės apatija. Bū­tent tai – dar vienas panašumas su Lietuva: tiek Gruzijoje, tiek Lietuvoje tikėtinas nedidelis rinkėjų aktyvumas.

Asocia­ci­jos įgy­vendinimas dabar, atrodo, mažai rūpi ir ES, ir Gruzijai. O rimtiems pokyčiams reikia rimto angažavimosi iš abiejų pusių.

„Apklausos sako, kad nuo 30 iki 70 proc. rinkėjų neketina dalyvauti rinkimuose arba dar nėra ap­sisprendę. Jie labai pavargo nuo „politinio eli­to“, kuris pastaruosius 25 metus keičia šeimininkus, partijas, aukoja principus ir yra pasirengęs tarnauti bet kokioje vyriausybėje, kad tik liktų prie lovio, – gan radikaliai apibendrina G.Pacurija. – Apatija ir nepasitikėjimas politikais bei politika – tai, kas vienija rinkėjus, nepaisant net jų politinių simpatijų.“

Kas bus po rinkimų? Ar Gruzija tęs eurointegracinį procesą?

„Manau, viskas tęsis, bet gali skirtis tempas ir įsipareigojimų rimtumas. M.Saakašvilio vyriausybei rūpėjo saugumas, ir mainais už ES dėmesį jie bu­vo pasirengę perimti ES normas, nors tai ir ne­derėjo su jų nuostatomis. Ir jei sutikdavo – pa­da­rydavo. Ši vyriausybė su viskuo sutinka, bet tikro įgyvendinimo galėtų būti daugiau. Asocia­ci­jos įgy­vendinimas dabar, atrodo, mažai rūpi ir ES, ir Gruzijai. O rimtiems pokyčiams reikia rimto angažavimosi iš abiejų pusių“, – apibendrina K.Maniokas.

Ch.Salukvadzė, BFL nuotr.

Chatuna Salukvadzė, Gruzijos ambasadorė Lietuvoje

Sunku daryti prielaidas dėl tokių demokratinių procesų, kaip parlamento rinkimai. Vis dėlto vienas dalykas yra aiškus: tai bus pliuralistiškiausi rinkimai šalies istorijoje – juose dalyvauja net 45 partijos. Be to, dinamiška, laisva ir konkurencinga rinkimų kampanija parodė, kad Gruzijos demokratija yra labai sustiprėjusi ir subrendusi. Rekordinis stebėtojų iš įvairių vietos ir tarptautinių organizacijų skaičius neabejotinai padės Gruzijai surengti skaidrius, laisvus ir teisingus rinkimus, kurie atitiks aukščiausius Europos standartus.

Gruzijos užsienio politikos principai – plėtoti draugiškus bei abipusiškai naudingus santykius su visais tarptautiniais partneriais ir įdėti savo indėlį gerinant tarptautinės bendruomenės padėtį. Narystę Europos ir euroatlantinėse struktūrose Gruzija vertina kaip sugrįžimą į Europos tautų šeimą, kuriai mūsų šalis priklauso istoriškai ir pagal mentalitetą. Tai yra neginčijamas Gruzijos žmonių pasirinkimas. Visos didžiosios politinės partijos taip pat sutaria dėl šio tikslo. Todėl nėra jokių prielaidų, kad po rinkimų bus pokyčių Gruzijos užsienio politikoje. Gruzija ir toliau sieks eurointegracijos ir euroatlantinės integracijos.

Šiandien pati svarbiausia tema – baigti vizų liberalizavimo su ES procesą. Gruzija sėkmingai įvykdė visus vizų liberalizavimo veiksmų plano reikalavimus ir po daugelio metų būtinų reformų bei nuoseklių pastangų pasiekti ES standartus šalyje esama labai daug vilčių. Mes tikimės, kad ES institucijos priims sprendimą nedelsiant. Todėl naudodamasi proga dar kartą noriu padėkoti geriausiai Gruzijos draugei Lietuvai už stiprią pagalbą šiame procese.

Gruzijos žmonės stipriai remia integraciją į ES ir NATO. Daugiau nei du trečdaliai gyventojų remia Gruzijos europinį kelią. Struktūrinės reformos, kurios skatina šalies demokratijos transformaciją, būtų neįmanomos be didelės Gruzijos žmonių paramos.

Jei kalbėtume apie Rusiją, mūsų pragmatiškas požiūris leido deeskaluoti situaciją, atkurti ekonominius ir humanitarinius ryšius su Rusija, tačiau, kad ir kaip gaila, tai nepaskatino konflikto sprendimo politinėmis priemonėmis. Nepaisant konstruktyvios Gruzijos politikos, šiandien mes ir toliau matome, kad Rusija didina savo karinį buvimą okupuotose teritorijose, stato spygliuotos vielos tvoras. Vadinamieji „pasienio“ ženklai dirbtinai stabdo gyventojų judėjimą, pažeidžia žmonių teises, tarp kurių – judėjimo, gyvenamosios vietos, nuosavybės laisvės, galimybė mokytis gimtąja kalba, ir užkerta kelią pabėgėliams sugrįžti į savo namus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA