BFL

Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas domina gerus du trečdalius apklaustųjų – taigi įtikinamą daugumą. Gerai vertinančiųjų grupė (17,6 proc.) mažne dvigubai didesnė nei tų, kurie vertina blogai (8,6 proc.). Tarp jų įsispraudusi atsargi (ar abejinga?) masė (39,4 proc.), laikanti Prezidentę „trejetukininke“ (taip vis dar vadinami tie, kurie dirba patenkinamai).

Klausimas taptų labiau intriguojantis, jeigu visų paklaustume, kas tame pranešime buvo gerai, kas patenkinamai ir kas blogai. Tada ir paaiškėtų, ar atsakiusieji nors kiek domėjosi Prezidentės kalbomis. Apie nesidomėjusius (34,4 proc.) galime pasakyti, kad jie nuoširdūs.

Matyt, ne mažiau nuoširdūs atsakiusieji dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės. Juoda ir balta, taip (28,6 proc.) ir ne (59,2 proc.). Lietuva – tikrai ne Airija. Mūsų šalyje abortai neuždrausti kaip ten, o nepritariančiųjų vienalytei partnerystei yra solidi dauguma – beveik tiek, kiek Airijoje per referendumą atsirado pritarusiųjų gėjų ir lesbiečių santuokoms.

Kaip vertinate Prezidentės metinį pranešimą?         (proc.)

1                    Gerai            17,6

2                    Patenkinamai                    39,4

3                    Blogai           8,6

4                    Pranešimu nesidomėjau   34,4

Ar Lietuvoje reikėtų įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę?                  (proc.)

1                    Taip              28,6

2                    Ne                 59,2

3                    Neturiu nuomonės            12,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. birželio 5-7 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Neambicingi, bet realūs uždaviniai Vyriausybei, pasibaigusi draugystės su Lenkija pauzė ir karinė grėsmė iš Rusijos, sovietinis tvaikas prokuratūroje – seni ir nauji iššūkiai antrąją kadenciją pradedančiai Prezidentei.

Rytoj Prezidentė Dalia Grybauskaitė pradeda savo antrąją kadenciją. Kuo ji skirsis nuo pirmosios? Kokius naujus uždavinius ir iššūkius kelia pokyčiai Lietuvoje ir pasaulyje? Apie tai – D.Grybauskaitės interviu „Veidui“.

VEIDAS: Ko jūs pati pasimokėte iš penkerių metų patirties prezidento poste? Ką savo antrąją kadenciją ketinate daryti kitaip?

D.G.: Mokytis reikia ir reikės kiekvieną dieną. O iš pradžių visada visko norisi greičiau ir geriau, nei išeina realybėje. Su kuo susidūriau, tai su žmonių galimybėmis, motyvacijos stoka, profesionalių vadovų parengimo spragomis. Tad tenka dirbti su tuo žmogiškuoju potencialu, kuris yra, bet tikrai reikia į jį investuoti.

Ko gero, didžiausia problema ir buvo ta, kad trūko tempo, greičio priimant sprendimus, ypač kai kurioms Vyriausybėms, kai kuriuos procesus stabdė interesai, su kuo taip pat reikėjo kovoti. Labai daug trūko antikorupcinių, skaidrumo užtikrinimo teisėsaugoje įstatymų, kuriuos reikėjo įvesti, ir dabar imamės juos naudoti, pavyzdžiui, dėl neteisėto praturtėjimo ir pan. Bet inercija, mentalitetas, pripratimas prie senos tvarkos, prie to, kad įstatymų nereikia laikytis, kad juos galima vartalioti pagal poreikius, kad kiekviena politinė jėga juos gali perdaryti pagal savo interesus – to buvo labai daug, ir čia teko stabdyti tiek ankstesnę Vyriausybę, tiek dabartinę.

Todėl darbo kuriant mūsų valstybę, gerinant politinio valdymo kokybę yra labai daug kiekvienai Vyriausybei ir kiekvienam prezidentui. O kaip greitai mes augame, kaip greitai tobulėjame, priklauso tik nuo mūsų atsakomybės ir supratimo, ką reikia daryti.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

BFL

Viešųjų ryšių kampanijos taikosi į tuos, kurie balsuoja. O Lietuvoje daugiausia balsuoja pensininkai ir bedarbiai.

Vakarų šalių prezidentų rinkimų kampanijų užkulisiai padiktavo ne vieną aštrų siužetą kino filmui. Tačiau filmas apie artėjančius Lietuvos prezidento rinkimus būtų labai nuobodus. Jei ne televizoriaus ekrane į darbo pokalbį pas gyventojus besiprašantis Zigmantas Balčytis, nemokamoje aikštelėje „užmirštas“ koks automobilis su Artūro Zuoko tikinimu, kad „Lietuva – viskas įmanoma“ ir vienas kitas kandidato plakatas, nė neįtartum, kad po mėnesio ir poros dienų – valstybės vadovo rinkimai.
Viešojoje erdvėje vos ne dažniau minimos ir aptarinėjamos kandidatų į Ukrainos prezidentus gegužės 25-osios rinkimuose pavardės, nei mūsiškių, kurie varžysis dviem savaitėmis anksčiau.
„Vakarų šalyse iki prezidento rinkimų likus dvejiem metams, jei ne anksčiau, jau intensyviai vyksta politinė komunikacija“, – lygina šios srities specialistė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studijų prodekanė doc. dr. Renata Matkevičienė.
Tad kodėl Lietuvoje tokia vangi ir primityvi rinkimų kampanija, besiskirianti nuo vykstančių daugelyje kitų šalių ir net vykusios prieš kokį dešimtmetį pačioje Lietuvoje? Ko trūksta – vertų apie juos kalbėti kandidatų, jų idėjų, talentingų viešųjų ryšių specialistų ar pinigų šiems įpirkti?

Sviestą išreklamuoti pavyktų, prezidento – ne
„Buvo likę metai iki rinkimų, tuomet dar niekas apie juos negalvojo, o mes jau buvome viską suplanavę: kada kokiomis žinutėmis gyvensime, kokie bus veiksmai”, – lygina su šiandieniniu štiliu 2002-ųjų prezidento rinkimų Rolando Pakso štabo vadovė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, dabar – komunikacijos konsultantė ir Vilniaus universiteto dėstytoja.
Vertinant tik viešųjų ryšių aspektu, R.Pakso rinkimų kampanija buvo įspūdingiausia per visus penkerius po nepriklausomybės atkūrimo vykusius prezidento rinkimus (žinoma, nevertinant to, koks vėliau buvo pats R.Pakso prezidentavimas ir kaip gėdingai jis baigėsi apkalta).
D.Kutraitė-Giedraitienė neabejoja: „Rinkimai nelaimimi per keturias ar penkias savaites. Per trumpą, bet labai intensyvią reklamos kampaniją gali išreklamuoti produktą, pavyzdžiui, naują sviestą, bet prezidento rinkimuose reikia formuoti nuomonę, kurti tam tikrus jausminius saitus su kandidatu. Nebent kandidatas turėtų labai ryškių asmeninių savybių, būtų labai energingas, gal net agresyvus – tokiam tinkamas ir trumpesnis laikas. Bet išmintingo, ramaus, santūraus politiko portretas tapomas ilgiau.”
Komunikacijos konsultantės manymu, pavyzdžiui, tokiam santūriam žmogui, kaip socialdemokratų kandidatas Z.Balčytis, labiausiai ir pritrūks laiko, juolab visi europarlamentarai rizikuoja būti primiršti: kad ir kaip aktyviai jie komunikuotų iš Briuselio, ta komunikacija nebūna tiesiai į širdį.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto medijų tyrimų laboratorijos vadovas dr. Andrius Šuminas pritaria, kad per likusį iki rinkimų laiką „nulipdyti“ prezidentą, net ir turint neribotų finansinių išteklių, vargu ar beįmanoma. Specialistas 2002 m. R.Pakso rinkimų kampaniją taip pat mini kaip pavyzdį, kiek daug galima pasiekti dirbant nuosekliai ir kryptingai, turint išteklių, o šurmulį aplink kandidatą pradedant labai iš anksto ir išlaikant iki pat rinkimų, tam pasitelkiant ir netiesioginę agitaciją – būsimo kandidato lakūno skraidymus ar įvairius susitikimus.
„Tačiau žiūrint į šiandieną, stebuklą kažin ar galima sukurti. Net neatrodo, kad kas rimtai ir rengtųsi tai daryti“, – konstatuoja A.Šuminas.
Jam dabartinė situacija primena 2009-uosius, kai rinkimų kampanijos praktiškai nebuvo, nes visi žinojo, kas rinkimų nugalėtojas. Kiti kandidatai labiau sprendė kitas savo užduotis: kas kandidatavo siekdamas įsitvirtinti partijos lyderio pozicijose, kas – mobilizuoti savo elektoratą lygia greta vykstantiems Europos Parlamento rinkimams, kas – užaštrinti lenkų mažumos aktualijas.
Tiesa, oficialiai rinkimų štabų vadovai drąsinasi, kad jų kandidatas pateks į antrąjį turą: pirmajame ture Juozas Bernatonis žada apie 20 proc. balsų savo kandidatui Z.Balčyčiui, Ramūnas Karbauskis – per 15 proc. Broniui Ropei, o Viktoras Fiodorovas Artūrui Paulauskui – tiek, kad patektų į antrąją turą.
„Tačiau stebėdamas kandidatų elgseną, viešąją komunikaciją pasigendu tikėjimo pergale. Matyti, kad kandidatavimu siekiama kitų tikslų, o ne laimėti“, – taip A.Šuminas vertina šešis kandidatus, praktiškai konkuruosiančius su viena rinkimų lydere – Dalia Grybauskaite.
Vis dėlto visi jie – ne naujokai politikoje. Ar tikrai smūginė mėnesio rinkimų kampanija per trumpa, norint persverti rinkėjų simpatijas savo naudai?
„Sakoma – geras meras, geras ministras ar europarlamentaras. Bet prezidentui keliami kitokie reikalavimai, reikia pristatyti save kitu statusu“, – skirtumą aiškina D.Kutraitė-Giedraitienė.
Pakišti koją D.Grybauskaitei gali nebent tai, kad daugelis pamanys, jog rinkimai aiškūs ir neverta nė eiti balsuoti. Tada nežinia, kas dar gali atsitikti.

D.Grybauskaitė – visų kitų taikinys
Ir 2002-aisiais atrodė neįtikėtina, kad didžiulius reitingus turintis prezidentas Valdas Adamkus, pirmajame ture laimėjęs 35,1 proc. balsų, antrajame galėtų pralaimėti R.Paksui, pirmajame pelniusiam vos ne perpus – 19,4 proc. balsų.
„Veikiančio prezidento galimybės visada didesnės, jei jis tame poste nepridaro daug klaidų, labai nenuvilia ir labai savęs neapjuodina. Perėjusiai pirmą kadenciją su tokiu reitingu D.Grybauskaitei gauti antrąją labai lengva. Čia kaip važiuoti tiesiu keliu – tik nepadaryk kokių rimtų klaidų, staigių posūkių, – lygina D.Kutraitė-Giedraitienė. – Taip, ir V.Adamkaus reitingai buvo aukšti, bet 2002 m. rinkimų kampanijoje jo, tiesiai važiuojančio, kelią kirto staigi sankryža, kurioje laukė ištisus metus rengta labai energinga, kūrybinga, gal net agresyvoka R.Pakso rinkimų kampanija.” Dabar tokios kampanijos esą niekas neparengė.
Žinoma, kaip pastebi A.Šuminas, į kandidatą, kuris užima prezidento postą ir kuris siekia būti perrinktas, paprastai sminga visų kitų kritikos strėlės. Ir dabar visi kiti turės bendrą tikslą parodyti, kad D.Grybauskaitė neturi būti perrinkta. Tačiau klausimas, ar dar kažką galima ištraukti jai sukompromituoti, nes ji pati užbėga už akių bet kokioms įmanomoms spekuliacijoms, pateikdama daugiau informacijos apie savo praeitį.
Juodųjų rinkimų technologijų ataką D.Grybauskaitė jau patyrė. „Kai tik atidarėme D.Grybauskaitės rinkimų puslapį internete, lygiai po valandos programišių jis buvo supliektas į šipulius. Ne užstrigo – iš jo nieko neliko. Jis tapo tikslingu taikiniu, tai buvo daroma sąmoningai ir tyčia”, – pabrėžia D.Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas Romas Švedas.
Ar D.Grybauskaitės dar laukia Rusijos specialiųjų tarnybų ataka, apie kurią įspėjo Valstybės saugumo departamentas? Kad puolimo bus, akivaizdu, tik klausimas, kas už to stovės, nes D.Grybauskaitė neparanki ne tik Rytų kaimynams, bet ir vietos oligarchams.
O štai kaltinimus, kad už R.Pakso rinkimų kampanijos stovėjo Rusijos smegenų plovimo centrai, D.Kutraitė-Giedraitienė neigia: „Buvau R.Pakso štabo vadovė ir žinau, ką aš dariau. „Almax“ buvo Jurijaus Borisovo verslo konsultantai. Kad jie norėjo prisidėti prie R.Pakso rinkimų – be abejo. Bet mes, didelė komanda, dirbome metus, mums nereikėjo patarimų, kurie neatitiko rinkos. Paskui žiniasklaida atrado „Nikolo – M“, kuris aiškino, kiek kainavo jo konsultacijos R.Paksui. Jau po visų skandalų kartą sutikau jį konsultantų mokymuose. Sakau, susipažinkime, juk sakėte, kad mus konsultavote. O jis juokiasi, kad jei žurnalistas suteikė progą pasidaryti „piarą“, kodėl turėjęs atsisakyti. O susitikęs jis buvo tik su Audriumi Butkevičiumi, kuris ir mūsų štabe būdavo.“

2011 m. birželio mėnesį maždaug pusė apklaustų Lietuvos gyventojų prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą vertino aštuonetu, o ketvirtadalis – devynetu pagal dešimtbalę sistemą.

Dabar respondentai prezidentei skiria jau kur kas menkesnius balus. Daugiausiai, bet ir tai tik 29,4 proc., jos darbą vertina septynetu, o 21,4 proc. – šešetu. Devynetą ir dešimtuką rašo tik 12,4 proc. apklaustųjų. Gerokai, net po keletą kartų, padaugėjo respondentų, prezidentei už jos veiklą skiriančių neigiamus įvertinimus.
Šie duomenys paaiškėjo po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” ką tik atliktos sociologinės apklausos. Viena vertus, tai reiškia, kad prezidentė netarnauja savo reitingams (o taip kalbėjo nemažai politologų ir apžvalgininkų), ryžtasi priimti net ir nepopuliarius sprendimus, kita vertus, žmonių nuomone, ji padarė ir nemažai klaidų, yra nelanksti.
Tiesa, prezidentei D.Grybauskaitei Lietuvos gyventojai rašo vis dar gerokai didesnius pažymius nei premjerui Algirdui Butkevičiui. Jam daugiausiai apklaustųjų rašo šešetą ir penktą, o net 26,4 proc. mano, kad dabartinis mūsų ministras pirmininkas vertas tik vieneto, dvejeto, trejeto arba ketverto pagal dešimtbalę sistemą. Devynetu ir dešimtuku A.Butkevičiaus veiklą vertina tik 3,6 proc. respondentų.

D.Grybauskaitė prezidentė yra jau penktus metus. Kaip jūs vertinate jos veiklą prezidento poste pagal dešimtbalę sistemą? (proc.)

Septynetu    29,4
Šešetu    21,4
Aštuonetu    20,6
Devynetu    8,2
Penketu    6,4
Dešimtuku    4,2
Ketvertu    3
Dvejetu    2,4
Trejetu    2,2
Nežinau / nesakysiu    1,6
Vienetu    0,6

A.Butkevičius premjero postą užima jau daugiau nei metus. Kaip jūs vertinate jo darbą pagal dešimtbalę sistemą? (proc.)

Šešetu    18,4
Penketu    17,2
Septynetu    15,2
Aštuonetu    13,8
Ketvertu    10,6
Dvejetu    10,2
Nežinau / nesakysiu    5,4
Trejetu    5
Devynetu    3,2
Vienetu    0,6
Dešimtuku    0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. sausio 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Naujieji 2014 metai nežada nieko gera diplomatams ir užsienio politiką formuojantiems vadovams – įsisenėję konfliktai su kaimynais atgims su nauja jėga, o juos spręsti trukdys ir Lietuvoje, ir kaimynystėje vyksiančios rinkimų kampanijos.

Besibaigiantys metai užsienio politikoje buvo kaip reta geri: nepaisant išankstinių nuogąstavimų, Lietuva labai šauniai susitvarkė su pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai ir pagaliau, iš antro karto, pasiekė išsvajotą nenuolatinės narės vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Tai tikrai nemaži laimėjimai, ypač suprantantiems, ką jie reiškia.
Pirmininkavimas ES Tarybai, iš pirmo žvilgsnio – tik įvairių biurokratinių procedūrų bei įvairaus rango pareigūnų konferencijų rinkinys, iš tikrųjų parodo, kiek valstybė narė yra perpratusi tikrai sudėtingas Europos Sąjungos sprendimų priėmimo taisykles, kiek jos diplomatija pajėgi funkcionuoti, užtikrindama sklandų dvidešimt septynių valstybių pozicijų derinimą pačiais įvairiausiais, dažnai pirmininkaujančiai šaliai nesvarbiais, tad prastai išmanomais klausimais. Ypač tai pasakytina apie naująsias ES nares, kurių politikai, diplomatai ir biurokratai įsitraukė į milžinišką ir painų Europos Sąjungos mechanizmą mažiau nei prieš dešimtmetį.
Juoba senosios narės gana pavydžiai seka pirmininkaujančių naujokių veiklą ir, jei ką, nevengia viešų pamokymų, dėstomų pasipūtusių senbuvių ir steigėjų, tad „tikrų europiečių“ tonu. Tokį atsainų ir nedraugišką požiūrį prieš ketvertą metų yra tekę patirti Čekijai, kurios pirmininkavimui buvo prilipdyta „chaotiško“ etiketė, nors iš esmės jis buvo gana sėkmingas. Bet Europos senbuviams kliuvo ir tuomečio Čekijos prezidento Vaclavo Klauso antieuropietiškas nusistatymas, ir premjero vyriausybės žlugimas pirmininkavimo metu (po kurio pasigirdo netgi siūlymų perduoti pirmininkavimą labiau patyrusiai šaliai), ir netgi daliai ES narių įžeidžiama pasirodžiusi čekų dailininkų instaliacija „Entropa“.
Tai buvo ne kas kita, kaip europinės „diedovščinos“, siekiant parodyti vietą pasikėlusiai naujokei, pavyzdys, nes pats pirmininkavimas ES savo esme yra savotiškas egzaminas ir kokybės sertifikatas naujajai narei.
Lietuvai perimant pirmininkavimą niekas nesitikėjo, kad maža, vos kojas ES apšilusi valstybė, vadovaujama naujai sudarytos Vyriausybės, kurios didelę dalį ministrų sudarė naujokai, blykstelės itin naujoviškomis iniciatyvomis ar bandys pamokyti europietiškumo Vokietiją ir Didžiąją Britaniją, kaip, tarkime, didžiausią ir labiausiai patyrusį diplomatinį aparatą tarp naujokių turinti Lenkija.
Tam, kad gautų gerą įvertinimą senųjų europiečių akyse, Lietuvai tereikėjo parodyti vidutinį lygį ir nesusimauti. Mūsų diplomatija savo ruožtu pirmininkavimo laikotarpiu sugebėjo parodyti aukštesnį nei vidutinį lygį, o jį vainikavusi dramatiška kova dėl Ukrainos per ES viršūnių susitikimą Vilniuje ilgam įrašė Lietuvos sostinės vardą Europos politikų ir diplomatų atmintyje. Tai vienas tų atveju, kai pasitvirtino patarlė – nėra to blogo, kas neišeitų į gera: nors Ukraina Asociacijos sutarties su ES nepasirašė, bet derybų metu ir po jų vykę bei tebevykstantys įvykiai netikėtai pagimdė tikrą, o ne formalią ES politiką Ukrainos ir kitų posovietinių šalių atžvilgiu.
Žinoma, tokio griausmingo Lietuvos pirmininkavimo ES finalo niekas nebūtų galėjęs prognozuoti netgi prieš kelis mėnesius. Tačiau žvelgdami į ateinančiuosius, kai ką akivaizdaus galime numatyti, nors tai, kas matoma, didelio optimizmo nekelia.

Atsinaujins trintis su Lenkija

Įdėmesni turėjo pastebėti, kad maždaug nuo pavasario tarp Vilniaus ir Varšuvos įsivyravo diplomatinės paliaubos. Ne todėl, kad būtų pavykę išspręsti kokias nors dviejų šalių santykius pusantro dešimtmečio temdančias problemas, – tiesiog Lenkija kitų Europos valstybių akyse būtų atrodžiusi labai keistai, jei būtų puldinėjusi ES pirmininkaujančią šalį. Be to, artėjo didieji NATO manevrai „Steadfast Jazz“, per kuriuos Aljansas mokėsi ginti Lenkiją ir Baltijos šalis, tad politikų trintis tuo pat metu, kai abiejų šalių kariai mokosi kartu atremti bendrą priešą, būtų atrodžiusi suvis nerimtai.
Tačiau pratybos pasibaigė, Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai irgi, tad 2014-aisiais abipusės pretenzijos vėl grįš į Varšuvos ir Vilniaus santykių darbotvarkę. Tiesą sakant, Varšuva apie tai mūsų politikus jau atvirai perspėjo. Diplomatinių šaltinių teigimu, lapkričio pabaigoje Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei prisistatęs naujasis Lenkijos ambasadorius Jarosławas Czubińskis pasakęs, kad jeigu iki metų pabaigos Lietuva nieko nenuveiks gerindama lenkų tautinės mažumos padėtį, tai Lenkijos kantrybė baigsis. Kaip žinoma, gruodžio pabaigoje Seimo Žmogaus teisių komitetas pritarė Lenkų rinkimų akcijos teiktoms Tautinių mažumų įstatymo pataisoms, bet apie jų priėmimą dar labai anksti kalbėti, tad po Naujųjų metų reikia tikėtis naujų pretenzijų iš Varšuvos bangos.
Reikia atsižvelgti, kad Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, vyks rinkimų į Europos Parlamentą kampanija, o valdančiosios Piliečių platformos populiarumas smarkiai smukęs, tad tiek vyriausybė, tiek opozicija išnaudos kiekvieną progą pagerinti savo reitingus. Nors santykiai su Lietuva tikrai nėra opiausias lenkiškos politinės darbotvarkės klausimas, joks politikas nesileis, kad jį konkurentai galėtų apkaltinti nuolaidžiavimu „tautiečių skriaudėjams“. Be to, galima tikėtis, kad Lenkija bandys daryti spaudimą Lietuvai per Skandinavijos šalis, taip pat – kaldama pleištą tarp Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių, ypač gundydama estus parama NATO oro policijos misijos rotacijai.

2014-ieji lems, ar tapsime nepriklausomi nuo rusiškų dujų diktato, ar turėsime eurą. Šalia šių etapinių iššūkių laukia amžina kova su korupcija, socialinio teisingumo ir visuomenės pasitikėjimo savo valstybe paieškos. Laukia ir prezidento rinkimai. Apie visa tai – „Prognozių“ pokalbis su prezidente Dalia Grybauskaite.

PROGNOZĖS: Skandalo dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) dokumento su slaptumo žyma atskleidimo tyrimas – žurnalistų apklausos, kratos namuose – atskleidė Jūsų skiriamų Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), VSD, Generalinės prokuratūros vadovų, taip pat ir teisėjo primityvų įstatymo raidės suvokimą, negebėjimą adekvačiai vertinti situacijos. Ar vis dar pasitikite šiais į tokias atsakingas pareigas Jūsų paskirtais asmenimis?
D.G.: Iš tikrųjų ši situacija apnuogino problemas, ir tai noriu priimti kaip pozityvą, nes daugelio dalykų negali įžvelgti, kol neatsitinka kažkas ekstraordinaraus ar netipiško. VSD pasirodė savo funkcijas suprantantis labai siaurai: parašyti pažymą, uždėti aukščiausią slaptumo grifą, nesvarbu, koks pažymos turinys, ir nusiimti nuo savęs bet kokią atsakomybę dėl grėsmių prevencijos valstybėje. Tai yra finale netgi tas žmogus ar vadovas, kuris gauna tokią pažymą, nieko negali daryti vien todėl, kad uždėtas slaptumo grifas. Taigi valstybėje susidūrėme su situacija, kai vieni rašo popieriukus ir nesiima jokios prevencijos, o kiti nieko negali daryti, nes uždėtas slaptumo grifas. Juo labiau kad šiuo konkrečiu atveju toje pažymoje buvusi „paslaptis“ tokia, apie kurią visi žinojo, apie ką rašė mūsų ir Rusijos žiniasklaida. Atvirkščiai – reikėtų periodiškai ir viešai žmonėms skelbti apie valstybei kylančias grėsmes, kaip tai, pavyzdžiui, daro analogiška struktūra Estijoje. Taip būtų vykdoma valstybės apsauga ir grėsmių prevencija.
Ši situacija išryškino, kad ir kitos teisėsaugos institucijos gerokai atsilieka nuo to teisingumo supratimo ir Temidės funkcijų. Gal ir ne be reikalo žmonės nepasitiki tokia teisėsauga, kuri mato tik raidę, tačiau nemato turinio. Bet norėčiau pasidžiaugti teismais: vis dažniau matome, kad teisėjai mėgina matyti ir įstatymo raidę, ką būtina matyti, ir esmę, turinį. Deja, tiek STT, tiek Generalinė prokuratūra vis dar demonstruoja gebėjimą matyti tik raidę ir jiems visai nesvarbu, koks yra turinys.
To priežasčių daug: tai ir mentalitetas, kurį atsinešėme iš ankstesnės sistemos, galų gale ir profesionalumo, išsilavinimo problemos. Tačiau vien tik pakeitus vadovus niekas nepasikeis. Aš jau keičiau juos atėjusi į prezidento postą ir, kaip matome, bėdos vėl išlindo kaip yla iš maišo. Tai sisteminės bėdos, bendro teisėsaugos lygmens klausimai. Lietuvoje Temidė akla, kaip ir turi būti. Bet ji neturėtų būti buka.
PROGNOZĖS: Beje, ar tikitės, kad bus išaiškinti kur kas rimtesnės informacijos – dėl „Snoro“ banko „nutekintojai“? Juk teisėsaugos institucijos įrodymų, kad prie to prisidėjo FNNT vadovavę Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas, nerado.
D.G.: Jokiu būdu ne visa teisėsauga bloga, yra ir gerų pavyzdžių. Deja, gražiausias pastangas gadina šaukštas deguto, kai rimtų problemų, kurios valstybei kainuoja labai daug, kaltininkų nesugebama atrasti, o bandydami pridengti savo darbo broką ar gindami mundurą teisėsaugininkai persekioja Europai nepriimtinomis priemonėmis ir žurnalistus, ir valstybės tarnautojus, taip stengdamiesi pademonstruoti neva savo galias, nežiūrėdami į problemos turinį. Tai nėra maloni situacija, atskleidusi skaudulius visoje teisėsaugos sistemoje. Ji buvo šiek tiek užsislėpusi, bet dabar išryškėjo. Todėl inicijuosiu kai kurias įstatymų pataisas dėl VSD funkcijų išplėtimo. Tai nesenai aptariau ir su premjeru. Vis dėlto požiūris, kad VSD funkcija – tik rašyti pažymas, uždėti sureikšmintą grifą ir už nieką neatsakyti, pernelyg siauras, toks departamentas turėtų atlikti daug platesnes funkcijas apsaugodamas valstybę. Tai nėra gera situacija valstybėje, ir po truputį tvarkysimės.
Galų gale reikia laikytis žmogaus teisių apsaugos, tad ne be reikalo pasiūliau Europos standartus atitinkančias įstatymo pataisas dėl žurnalistų apsaugos, nes Lietuvoje, pasirodo, įstatymai leidžia tokias interpretacijas ir jėgos panaudojimą, kad praktiškai nelabai kuo skiriamės nuo kritikuojamų jėgos valstybių.
PROGNOZĖS: Lietuva baigia pirmininkavimą ES Tarybai. Deja, jo nevainikavo Ukrainos asociacijos sutartis su ES. Ar Lietuva viską padarė, kad Ukrainos žmonėms atvertume kelią į demokratinę Europą?
D.G.: Manau, Vilniaus viršūnių susitikimas buvo labai reikšmingas ir istorinis tuo požiūriu, kad ir mums, ir visiems Europos šalių vadovams atvėrė akis – realiai parodė, kas yra kas ir kam iš tikrųjų atstovauja dabartinė Ukrainos vadovybė. O Ukrainos žmonių apsisprendimui tai tapo lūžio tašku – matome, kad didžioji dalis Ukrainos apsisprendė dėl savo ateities, ir tai iš tikrųjų yra Vilniaus susitikimo išraiška.
Jei Asociacijos su ES sutartis būtų pasirašyta, o Ukrainoje nebūtų vykdoma – tik būtų tempiamas laikas ir būtų galima slėpti tikruosius šios šalies vadovybės tikslus. Iš kalbų ir veiksmų dabar visiškai aišku, kad ši vadovybė nei supranta, kas yra Europos integracija, nei yra pasirengusi vykdyti radikalias ir būtinas šaliai modernizacijos reformas. Ukraina tampa jos vadovybės asmeninių interesų įkaite, ir situacija, kuri dabar rutuliojasi, tai tik patvirtina. Išlieka galimybė, kad Ukraina gali pasukti ir jėgos panaudojimo keliu, pasekti baltarusizacijos fenomenu.
Vilniaus viršūnių susitikimas buvo labai reikšmingas, nes daugelis iš 28-ių ES šalių vadovų anksčiau nebuvo susitikę su Ukrainos prezidentu asmeniškai, jį čia išgirdo, ir pasitikėjimo kreditas, kurį Ukrainos vadovybė turėjo prieš Vilniaus susitikimą, jo metu buvo smarkiai išbarstytas.
Bet Europa lieka ištikima Ukrainos žmonėms, pasirengusi padėti bet kuriai jos vyriausybei, kuri to norės. Žingsniai artėjimo ES link, laisvosios prekybos sutartis išlieka Ukrainai kaip galimybė.
PROGNOZĖS: Vis dėlto ar jaučiatės Jūs pati, kaip pirmininkaujančios ES Tarybai valstybės vadovė, išnaudojusi visas galimybes paveikti Ukrainos vadovų apsisprendimą?
D.G.: Išnaudojau absoliučiai visas galimybes, kokios tik buvo įmanomos, kalbantis tiek su Ukrainos, tiek su ES šalių vadovais. Rugsėjį buvau Jaltoje, buvo ir kitų susitikimų, telefoninių pokalbių.
Bet tokio Ukrainos vadovų atviro nesupratimo, kas yra Europos Sąjunga, niekas nesitikėjo, ir po kelių Ukrainos prezidento pasisakymų daugeliui ES šalių vadovų atsivėrė akys.
PROGNOZĖS: Gana palankiai įvertinote Vyriausybės darbą, tuo nustebindama, nes visus metus ją peikėte. Tai kaip iš tikrųjų Jūs vertinate Vyriausybės darbą?
D.G.: Šįsyk pažiūrėjau į Vyriausybės darbą šiek tiek iš toliau: metų eigoje mėgini kritikuoti kiekvieną žingsnį, jei jis to vertas, o metų pabaigoje truputį bandai pasižiūrėti, kas padaryta, įvertindamas visumą. Šiais metais dominavo pirmininkavimas ES Tarybai, per šią prizmę ir vertinau Vyriausybės darbą. Kadangi pirmininkavimas sėkmingas, mus vertina tikrai gerai, visi parengiamieji darbai, padaryti ir ankstesnės Vyriausybės, ir dabartinės, leido įvertinti teigiamai. Antras klausimas, leidęs man Vyriausybę vertinti pozityviai, – kad nebuvo didelių klaidų, ženklių neigiamų intervencijų į ekonomiką, energetiką.
Bendrąja prasme vertinau pozityviai, o kitąmet, kai atsiras konkrečių žingsnių, matyt, atsiras ir priežasčių daryti pastabas. Bet norėjosi metus užbaigti pozityviu įvertinimu. Tai ir padariau.
PROGNOZĖS: Bet ar jus tenkina, kad sudaryta tiek darbo grupių, o sprendimų nei dėl atominės elektrinės, nei dėl mokesčių sisteminės pertvarkos, nei dėl „Sodros“ problemų nėra?
D.G.: Neverta eiti į techninius dalykus – tai Vyriausybės darbo metodai. Be jokios abejonės, aš dirbčiau kitaip. Tačiau bendrąja prasme rezultatas pozityvus tiek, kiek nebuvo prigadinta, kad buvo tęsiama dalis strateginių energetikos projektų, pavyzdžiui, suskystintų dujų terminalo, ir kad pirmininkavimas buvo sėkmingas.
PROGNOZĖS: Pakeitėte anksčiau Lietuvoje vyravusį požiūrį į Vyriausybės formavimą – partijų pasiūlytiems pretendentams dar kėlėte ir skaidrumo, kvalifikacijos reikalavimus. Tad kurių ministrų darbu esate patenkinta, kurių – ne?
D.G.: Atskirų ministrų darbas yra tiesioginė premjero atsakomybė.
PROGNOZĖS: Po prezidento rinkimų, jei kandidatuotumėte ir būtumėte išrinkta, ar bandytumėte pakeisti premjerą, taip keisdama konstitucinių nuostatų diktuojamą praktiką, kad Vyriausybė grąžina įgaliojimus tik simboliškai, nes Seimo dauguma išlieka ta pati?
D.G.: Klausimas per ankstyvas. Sprendimą, ar kandidatuosiu prezidento rinkimuose, priimsiu ir pranešiu Lietuvos žmonėms sausio pabaigoje ar vasario pradžioje, tuomet ir galėsite užduoti šį klausimą.
PROGNOZĖS: Kaip vertinate 2014 m. valstybės ir „Sodros“ biudžetus? Ar jie neužkirs kelio eurui? Ar jie pasvertai optimistiniai?
D.G.: Turbūt nė vieno biudžeto negalėtume pavadinti revoliuciniu, kokybiškai kitokiu ir socialiai jautriu. Du trečdalius biudžeto lemia valstybės skolos, įsipareigojimai, atlyginimų lygmuo, bet apie trečdalį kiekviena vyriausybė turi savo rankose. Manau, šis biudžetas bendrąja, biudžeto deficito ir pasirengimo euro įvedimui prasme iš principo tinkamas, jei bus vykdomas, kaip suplanuotas. Didelių trukdžių neturėtų būti. Ar jis socialiai teisingas? Sakyčiau, nelabai. Esu kritikavusi, kad pagal Konstitucinio Teismo nutarimą pasirinktas brangiausias variantas: atkurti atlyginimai ir koeficientai pirmiausia daugiausiai uždirbantiems gyventojų sluoksniams, tarp jų ir patiems politikams – Seimo ir Vyriausybės nariams, o socialiai jautresnėms grupėms, kultūros darbuotojams, kitiems, pridėtos labai simbolinės sumos. Be abejonės, socialinio neteisingumo jausmas išlieka, šiame biudžete yra nemalonaus prieskonio. Bet pagrindiniai makroekonominiai rodikliai ir tai, kad laikomasi fiskalinės drausmės įstatymo, yra gerai.
PROGNOZĖS: Vadinasi, abejonių, kad patvirtintas biudžetas gali netilpti į Mastrichto kriterijus ir sutrukdyti įsivesti eurą nuo 2015 m., nekyla?
D.G.: Manau, kad ne. Sprendimai dėl euro bus priimami labai greitai, jie daugiausia priklausys nuo šių metų rezultatų. Jei didesnių klaidų per metus nebus padaryta, šis biudžetas rodo, kad turime stabilią finansinę situaciją eurui įsivesti.
PROGNOZĖS: Kokios Jūsų prognozės dėl Lietuvos ekonomikos 2014 m.?
D.G.: Lietuva yra augimo kreivėje – stojamės ant kojų po labai sunkaus 2009–2012 m. laikotarpio. Augimas – vienas didesnių Europoje, ir tai labai gerai. Ta kreivė metus dvejus išliks, nepaisant jokių spaudimų ar įtakų. Labai tikiuosi, kad jei ši Vyriausybė ir valdančioji dauguma nepadarys kokių klaidų ekonomikos, o ypač fiskalinės, mokesčių politikos srityje, augimo tendencijos išliks ir pradės duoti apčiuopiamą rezultatą kiekvienam gyventojui. Tai yra Vyriausybė galės po truputį, laipsniškai pradėti ir pensijas atkurti, ir atlyginimus kelti.
PROGNOZĖS: Santykiai tarp trijų aukščiausių valdžios institucijų, ypač tarp Seimo ir Prezidentūros, švelniai tariant, šaltoki. Ar, Jūsų nuomone, tai naudinga valstybei, visuomenei?
D.G.: Stebiuosi dėl tokios charakteristikos, nes mano santykis su Seimu toks pat, koks buvo visą laiką ir pirmininkaujant Vydui Gedvilui, ir dabar – jokio skirtumo nėra. Bendrauju su visais Seimo komitetais, kai yra poreikis – jie ateina, mes susitinkame ne mažiau nei anksčiau. Bet nuo pat pradžių, kai į valdančiąją daugumą įėjo Darbo partijos atstovai, pasakiau, kad kol Seimo vadovybėje yra atstovų iš šios partijos, kurios ne tik atskiri nariai, bet ir pati partija yra teisiamųjų suole, mano kontaktai su jais bus sumažinti. Tačiau darbiniu lygmeniu su Seimu bendraujame, tiesiogiai dirbame su komitetais.
PROGNOZĖS: Jūsų pirmoji kadencija eina į pabaigą. Kuriuos pokyčius valstybėje ir savo indėlį į juos vadintumėte sėkme, o kas nepavyko?
D.G.: Darbus sugrupuočiau į dvi dideles grupes: tai įvairūs įstatymai ir antimonopolinė veikla energetinio savarankiškumo srityje ir kova su korupcija – priimta labai daug antikorupcinių įstatymų, tarp jų dėl neteisėto praturtėjimo, viešųjų pirkimų skaidrinimo, partijų finansavimo, įvairių procesinių dalykų. Jau matome pajudėjusias rezonansines bylas. Pakeitėme per 200 teisėjų. Teismuose atsirado daugiau viešumo, skaidrumo, atsiskaitomybės visuomenei. To dar nėra pakankamai, bet geri žingsniai labai ženklūs. Šios temos ėjo raudona linija per visus darbus, pavyzdžiui, antikorupcijos – ir per socialinius reikalus, ir per monopolines kainas, ir per šilumos ūkį.
Taip, teisėsaugoje – tiek VSD, tiek prokuratūroje – išaiškėjo gilesnės problemos. Per beveik penkerius metus nepavyko visko pakeisti, atsivėrė daug žaizdų ir pasimatė, ką reikia tvarkyti. Padaryta daug pozityvių dalykų, tačiau ne viską iš karto galima pakeisti. Kiek leido mano jėgos, šios dvi temos buvo dėmesio centre, tačiau ne viskas priklauso nuo vieno žmogaus, net jeigu jis prezidentas.
Vis dėlto keičiasi kartos, vyksta ir mentaliteto pokyčiai. Turi būti ir bendras politinės kultūros supratimas, Seimo kokybė. Deja, dabar Seime girdime vis daugiau asmeninių interesų ir korupcinių dalykų. Bet kova su korupcija – amžina, tad kovosiu ir toliau.
PROGNOZĖS: Šiemet Jums įteiktas Karolio Didžiojo ordinas – ženklas, kad Europoje esate pripažįstama kaip europinio lygmens politikė, esate minima tarp pretendentų ir į aukščiausius europinius postus. Ar Jus domina tarptautinė politinė karjera? Ar iškeistumėte Lietuvos prezidento postą į europietiškąjį?
D.G.: Niekada neplanavau savo politinės karjeros – nei planavau būti Lietuvos prezidente, nei kuo kitu. Mėginau daryti tai, ką galiu daryti geriausia toje situacijoje, kurioje atsiduriu. Netgi atvirkščiai – norėdama padėti Lietuvai atsisakiau turėto atsakingo europinio posto.
Apie jokius planus nėra prasmės kalbėti, juo labiau kad tai nėra kažkokie konkursai, kur gali įsirašyti ir laimėti. Tai Europos politinių grupių susitarimų reikalas, tai priklauso nuo Europos Parlamento rinkimų. Neverta nei spėlioti, nei ką kalbėti. Būsiu ten, kur savo tautai ir Tėvynei būsiu reikalingiausia.
PROGNOZĖS: Ar jaučiatės esanti nuosekli, sausį nesuteikusi Lietuvos pilietybės išimties tvarka Lietuvai atstovaujančiai JAV ledo čiuožėjai Isabellai Tobias, o dabar pakeitusi savo sprendimą?
D.G.: Džiaugiuosi, kad galėjau suteikti už Lietuvą čiuožiančiai sportininkei Lietuvos pilietybę. Tiek Pilietybės komisijos, tiek teisininkų išvada buvo tokia, kad atsirado nauja aplinkybė – iškovotas kelialapis į olimpines žaidynes, ir tai man atvėrė galimybę suteikti pilietybę.
PROGNOZĖS: Kas turi atsitikti, kad 2014-uosius pavadintumėte sėkmingais Lietuvai metais?
D.G.: Po tokio pirmininkavimo ES Tarybai, tokio pripažinimo, patiems įsitikinus, kad galime ir turime savimi pasitikėti, Lietuva ir toliau turi žengti augimo keliu. Augimo rezultatus Lietuva turi sugebėti panaudoti visų žmonių labui, o tai reiškia, kad tai, ką Lietuva sugebės uždirbti, reikia ir pasidalyti sąžiningai, suteikti galimybę geriau gyventi ir labiausiai socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams.
2014 m. noriu matyti užbaigtą suskystintų dujų terminalą, tai yra praktiškai tapusius savarankiškais bent jau dujų sektoriuje, nes šis terminalas su savo pajėgumais realiai gali užtikrinti Lietuvai galimybę nuo 2015 m. net visiškai nebepirkti iš „Gazpromo“ dujų. To ir linkiu.

Arši Loretos Graužinienės kritika Dalios Grybauskaitės atžvilgiu nepajėgė pastebimai pakenkti prezidentės populiarumui visuomenėje, užtat pačios naujosios Seimo pirmininkės reitingai smigo į dugną.

Išsisprendė bene didžiausia pastarųjų dviejų mėnesių intriga: kaip prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingus paveiks aršus naujosios Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės puolimas?
Nuo pat spalio 3-iosios, kai tik Seimas Viktoro Uspaskicho valia įgijo naują vadovę, tikriausiai nebuvo savaitės be L.Graužinienės išpuolių ar kritikos prezidentės adresu. Iš karto po išrinkimo pažadėjusi, kad nuo šiol Lietuva bus valdoma kitaip, L.Graužinienė kibo į darbą. Nauja šukuosena ~a la~ prezidentė, nauji, D.Grybauskaitės stilių kopijuojantys kostiumėliai, naujas, valdingas, prieštaravimų nepripažįstantis prezidentinis tonas iš Seimo tribūnos. Regis, projekto „Seimo pirmininkė Graužinienė“ autoriai manė, kad sukurdami „Grybauskaitę Nr.2“ jie pasiūlys priimtiną alternatyvą tikrosios D.Grybauskaitės gerbėjams, ypač provincijoje, tarp mažesnių pajamų ir menkesnio išsilavinimo žmonių, dar nuo kolchozų laikų išsiilgusių tvirtos rankos vadovo.
Išėjo atvirkščiai. Kaip iš kolchozo buhalterės nepadarysi finansų ministrės ir Europos Komisijos komisarės, taip ir iš L.Graužinienės nepadarysi antros D.Grybauskaitės. Netgi Seimo pirmininkė iš jos neišėjo, tik jos karikatūra Lavretė Gryzūnienė, kaip L.Graužinienę netruko pakrikštyti „Aktualų“ aštrialiežuviai. Ką L.Graužinienė tikrai sugebėjo pakeisti, tai nevykėlę ūkio ministrę Birutę Vėsaitę, kurios jau spėję pasigesti interneto šmaikštuoliai ir “memų” kūrėjai nedelsdami kibo į darbą.
Regis, patyčios socialiniuose tinkluose ir nišinėse televizijų laidose L.Graužinienei didelio įspūdžio nedaro. Gal ji jų nemato, gal nesugeba suvokti jų įtakos viešajai nuomonei, gal mano, kad jos esami ir numanomi rinkėjai nemoka naudotis internetu, o per televiziją žiūri tik muilo operas ir rusiškus kanalus? O gal ji tiesiog neturi kur dingti nuo kartą V.Uspaskicho nubrėžtos elgesio linijos? Tiesą sakant, esmė ne tai, kodėl L.Graužinienė taip elgiasi, o tai, ko ji tuo elgesiu siekia ir ką pasiekė.
Šiandieninis L.Graužinienės siautėjimo Seimo pirmininko poste rezultatas triuškinantis. Tiesa, ne jos taikiniu pasirinktos prezidentės D.Grybauskaitės, bet pačios L.Graužinienės atžvilgiu. Lapkričio 13–20 d. „Vilmorus“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa, kaip sakė tyrimų centro direktorius Vladas Gaidys, parodė, kad teigiamai naująją Seimo pirmininkę vertina tik kiek daugiau nei 20 proc. apklaustųjų, užtat neigiamai ją vertinančių – daugiau nei 50 proc.!
Visi apklausos skaičiai rašant šį tekstą dar nebuvo žinomi (jie buvo paskelbti tik kitą dieną šeštadienio „Lietuvos ryte“), tad tiksliai pasakyti, koks tarpas skiria L.Graužinienės vietą reitingų lentelėje nuo dugno, dar nebuvo galima. Bet akivaizdu, kad ji jau šiandien yra atsidūrusi tarp blogiausiai vertinamų Lietuvos politikų, tad apie kokią nors L.Graužinienės konkurenciją su D.Grybauskaite ar galimybę nuvogti bent dalį šios populiarumo net kalbos negali būti.
Lygiai negalima manyti, kad kažką išlošė pirmininką į pirmininkę pakeitusi Darbo partija: tas pats „Vilmorus“ tyrimas rodo, kad “darbiečių” populiarumas toliau krinta, o jų balsus žeriasi jau ne tik socialdemokratai su “Tvarka ir teisingumu”, bet netgi konservatoriai.
Toks “darbiečių” balsų persiskirstymas “tvarkiečių” naudai davė kitą, gana netikėtą rezultatą: vienos politinės jėgos užsakytas, jos vidaus naudojimui skirtas numanomų kandidatų į prezidentus galimybių tyrimas parodė, jog “Tvarkos ir teisingumo” lyderis Rolandas Paksas turi daugiau galimybių būti D.Grybauskaitės varžovu, nei visą laiką tokiu laikytas premjeras Algirdas Butkevičius. Gali būti, tai paaiškina, kodėl pastarasis staiga prabilo, kad jo sprendimas dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose gali nesutapti su partijos sprendimu (nors lig šiol visada kalbėdavo atvirkščiai), ir patapo karštu D.Grybauskaitės gynėju nuo L.Graužinienės išpuolių, grasinant surengti prezidentei apkaltą.
Bet gali būti, jog L.Graužinienės projekto autoriai ir neplanavo, kad ji gali tapti lygiaverte varžove D.Grybauskaitei ar netgi paskutiniu momentu pakeisti oficialų Darbo partijos kandidatą prezidento rinkimuose Artūrą Paulauską (pabrėžtina, kad šis, nors rinkimų kampanija oficialiai pradėta, oficialiai savo kandidatūros dar neregistravo ir netgi vengia vadintis kandidatu į prezidentus).
Neatmestina galimybė, kad vienintelė L.Graužinienės paskirtis – savo isterišku elgesiu ir piktu bobišku priekabiavimu prie bet ko, kad ir ką darytų prezidentė ar jos patarėjai, išvesti D.Grybauskaitę iš kantrybės, išprovokuoti atsakomąją kritiką ir suteikti pagrindą antraštėms: „Prezidento rinkimai virto turgaus bobų rietenomis“ ir panašioms. Matyti, kad bent jau dalis nuo seno kritiškai D.Grybauskaitės adresu nusiteikusių apžvalgininkų bei žiniasklaidos atsotovų jau dabar nevengia minėti „Grybauskaitės ir Graužinienės ginčų“, nors šiuose dalyvauja tik viena jų – Seimo pirmininkė.
Tuo tarpu prezidentė paniekinamai tyli, nors, žinant jos charakterį, ši tyla turėtų jai kainuoti nemažai nervų ląstelių. Ypač kai L.Graužinienės vadovaujamas Seimas tai kėsinasi atimti iš jos teisę spręsti tiek generalinio prokuroro, tiek kitų teisėsaugos institucijų vadovų atleidimo klausimus, tai pradeda kvailas lenktynes, kas skubiau pasirūpins tos teisėsaugos persekiojamų žurnalistų teisėmis.
Vienai intrigai išsisprendus prezidentės naudai, iš karto užgimė kita: ar D.Grybauskaitė sugebės išlaikyti bent išorinį ramumą iki sausio–vasario mėnesių, kai jau bus galima visu smarkumu pradėti rinkimų kampaniją, o Seimas bus išėjęs pavasario atostogų? Ar vis dėlto ji pratrūks anksčiau, nes iš Seimo pirmininkės ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko (galima sakyti, iš V.Uspaskicho) kabinetų diriguojamas puolimas prieš ją ir jos patarėją Daivą Ulbinaitę dėl galimo slaptos VSD pažymos apie informacinį karą, rengiamą prieš D.Grybauskaitę, stiprėja kas savaitę.
Kol kas, kaip rodo minėtas „Vilmorus“ tyrimas, darytas dienomis, kai pratrūko Seimo narių kaltinimai D.Ulbinaitei, pastebimos įtakos D.Grybauskaitės populiarumui tai nedaro. Tiesa, jis šiek tiek smuktelėjo, bet lygia greta smuktelėjo ir jos artimiausio konkurento A.Butkevičiaus populiarumas, tad tai gali būti tiesiog bendra laikina tendencija, o ne VSD pažymos skandalo pasekmė. Nors gali būti ir kitaip. Tačiau norint daryti išvadas teks palaukti gruodžio mėnesio reitingų.

L.Graužinienės siautėjimo Seimo pirmininko poste rezultatas triuškinantis – neigiamai ją vertina daugiau nei pusė Lietuvos visuomenės.

Įtakingiausiais Lietuvoje galima tapti būnant ir Plienine magnolija, kaip vadinta prezidentė D.Grybauskaitė, ir besiblaškančiu neryžtingu premjeru, kaip apibūdinamas A.Butkevičius.

Nuo pat pareiškimo “noriu ir galiu” daugiau nei prieš ketverius metus tuometė eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, netrukus išrinkta Lietuvos prezidente, šovė į pasitikėjimo viršūnes, kai kuriose apklausose per mėnesį kartais pagausindama gerbėjų būrį net arti 20 proc. Ji buvo niekam nė iš tolo neprilygstama, kol premjeru netapo Algirdas Butkevičius. Jis ne tik pasivijo, bet net buvo trumpam aplenkęs prezidentę, nors, kaip primena sociologas dr. Vladas Gaidys, ketverius metus būdamas opozicijoje, kai galėjo išsijuosęs kritikuoti valdžią, neatrodė ryškus politikas ir jo reitingai nebuvo įspūdingi.
Dabar jau beveik metai, kai įvairiose apklausose juodu varžosi tik tarpusavyje, lyg visi kiti politikai žaistų žemesnėje politinėje lygoje. Nors meilė politikui ir jo įtakingumas – ne tas pat, šiemet D.Grybauskaitė ir A.Butkevičius dalijasi ir įtakingiausių politinių lyderių pozicijas “Veido” apklausoje, nuo artimiausio konkurento – opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus atsiplėšdami trigubai didesniu balų skaičiumi.
Mylimi ir įtakingi. Kokie jų darbai ir asmenybės bruožai juos padarė Lietuvos politikos diktuotojais?

Politinio veikimo forma – visiški priešingybės

Prezidentė – tikras galios simbolis, ne kartą sulaukusi kaltinimų dėl autoritarizmo. Ji kalba kategoriškai, efektui sustiprinti dar pamojuoja iškeltu pirštu, daro reikšmingas pauzes, vis pabrėždama “aš”. Jos sprendimai – taip pat kategoriški, nors ne tiek, kiek retorika, bet neretai be papildomų argumentų ar komentarų. Jei ji nusprendžia, kas juoda, o kas balta, jos nuomonės pakeisti beveik neįmanoma. Ir net gana akivaizdžiai suklydusi ji to nepripažins. Kaip pastebėjo ISM vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas politologas dr. Vincentas Vobolevičius, prezidentė, nors ir turėdama mažiau politinių galių nei parlamentinė dauguma, demonstruoja principingumą ir pasiryžimą nenusileisti valdančiajai daugumai, net jei tokia pozicija turi blefo požymių.
“Nenoriu lyginti D.Grybauskaitės su Vladimiru Putinu, bet griežto valdymo stiliaus tendencijų yra tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, o tas stilius imponuoja ir Rusijoje, ir pas mus”, – lygina Oksfordo universiteto Politikos ir tarptautinių santykių katedros vyriausiasis mokslinis bendradarbis dr. Ainius Lašas.
Plieninė magnolija, kaip ją yra pavadinę dar jai būnant eurokomisare, atsakinga už finansus, imponuoja ir pasauliui: šiemet ji įvertinta politikos “Oskaru” vadinamu Karolio Didžiojo apdovanojimu, kurį anksčiau yra pelnę tokie pasaulio autoritetai, kaip Angela Merkel, Billas Clintonas, Jonas Paulius II, Tony Blairas ar Winstonas Churchillis, jai suteiktas ir JAV Džordžtauno universiteto garbės daktaro vardas.
Premjeras A.Butkevičius – visiška priešingybė: vis keičiantis nuomonę, besiblaškantis, dažnai kalbantis painiai, o paskui kaltinantis jį ne taip supratus. “A.Butkevičiaus valdymo stilius, diplomatiškai sakant, integruojantis kitų nuomones, bet tai apsunkina sprendimų priėmimą. Kartais jis atrodo nesugebantis apsispręsti, valdomas kažkokių partinių ar koalicinių intrigų”, – vertina politologas A.Lašas.
Net A.Butkevičiaus partijos bičiuliams jo pozicija ne visuomet svarbi – tai tik viena iš nuomonių, kaip kad drėbtelėjo Julius Sabatauskas prieš balsavimą dėl generalinio prokuroro. Socialdemokratai neslepia, kad Juozo Oleko ar Juozo Bernatonio nuomonė neretai būna svaresnė nei premjero.
Dar menkiau su premjeru skaitosi koalicijos broliai: A.Butkevičius atrodo apgailėtinai, kai jam tenka prisipažinti, kad “darbiečiai” jam už akių svarsto, gal pakeisti kokį savo ministrą, o Lenkų rinkimų akcija kaip neišvengiamai priimsimus paskelbia su premjeru nederintus planus dėl dvikalbių vietovardžių ir nelietuviškų pavardžių rašybos.
Lietuvos premjeras – nedidelis autoritetas ir už Lietuvos ribų: jis bejėgiškai teisinosi, kad niekas nekelia ragelio, kai jis bando prisiskambinti bent jau Rusijos premjero patarėjams, norėdamas pasiaiškinti dėl pieno karo. Bet štai jo patarėjui Antanui Vinkui Maskvoje reikiamos durys atsidarė.
Vis dėlto, nors viešumoje atrodo kitaip, Verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus Dano Arlausko nuomone, A.Butkevičiaus taip lengvai nepastumdysi: kai reikia, užsispiria ir daro savo. „Man apskritai priimtinesnis modelis, kai yra stipri komanda, o ne visi žiūri į lyderio burną”, – tikina D.Arlauskas.
Šiuo požiūriu A. Butkevičius su D.Grybauskaite ir vėl priešingybės. Ji niekieno neveikiama. Nepriklausanti jokiai partijai, ji anksčiau sugebėjo dirbti ir kairiųjų, ir dešiniųjų Vyriausybėse ir nepildyti jokių partinių užsakymų. Socialdemokratų deleguota į eurokomisarus, grįžusi į Lietuvą net nesusitikdavo su tuomečiu premjeru Gediminu Kirkilu, viešai pareikšdama, kad nemato reikalo. Ir į Prezidentūrą ji atėjo praktiškai be jokios komandos, maža to, pareiškusi, kad pati priiminės sprendimus, o patarėjai jai reikalingi tik informacijai surinkti. Tad juos (kaip ir savo skiriamus valstybės institucijų vadovus) rinkosi pagal principą – svarbu, kad asmuo nebūtų susijęs su kuria nors politine jėga.
Tad politikoje, kaip ir asmeniniame gyvenime, D.Grybauskaitė – vienišė. Viena vertus, tai jos stiprybė: ji netarnavo nei kuriai partijai, nei interesų grupėms, todėl visą kadenciją išlaiko unikaliai didelį piliečių pasitikėjimą. Antra vertus, nesiskaitymas su kitų nuomone, net nenoras į ją įsiklausyti, kartais jai galėjo trukdyti priimti geriausius sprendimus.
Bet kuriuo atveju žmonės ją myli. Kaip, beje, ir jos priešingybę A.Butkevičių.

Didžiausias A.Butkevičiaus nuopelnas – delsimas?
Kad Lietuvos žmonėms nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis, patyrė ne vienas politikas. Bet tokią žaibišką metamorfozę nuo abejingumo iki pirmos reitingų pozicijos išgyveno tik D.Grybauskaitė ir A.Butkevičius. Na, D.Grybauskaitė imponavo savo prestižinį ir sotų gyvenimą Briuselyje iškeitusi į prezidento rinkimų karštinę. Bet nuo ko įsižiebė tokia meilė A.Butkevičiui, viešojoje erdvėje premjeravimo pradžioje sulaukdavusiam daugiau kritikos ir pajuokos, nei pripažinimo?
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktorius sociologas V.Gaidys įžvelgia porą priežasčių, kodėl niekuo neišsiskiriantis opocijos atstovas, tapęs premjeru, iš karto išsiveržė į sociologinių apklausų lyderius. Pirma, po rinkimų jis parodė ryžtą suvienyti kelias politines jėgas, be to, tapo matomesnis. Bet antroji priežastis – nuo jo niekuo nepriklausanti: jo, kaip ir valdančiųjų socialdemokratų, reitingas savaime šoktelėjo dėl gerėjančios ekonominės padėties. “Tiesiog A.Butkevičiui pasisekė patekti į premjero postą palankiu metu, kaip kad A.Kubiliui – nepalankiu”, – mano V.Gaidys.
V.Vobolevičius įžvelgia dar vieną prie premjero populiarumo prisidedančią jo savybę – šis politikas labiau nei prezidentė vertina politinį išlikimą: „Be šios savybės jis nesugebėtų vadovauti tokiai kaleidoskopinei koalicijai. Kaip žinome, ne tik tarp koalicijos partnerių, bet ir kai kurių partijų viduje egzistuoja daug pažiūrų, nuomonių ir strategijų skirtumų. Stipria vizija pasižyminčiam premjerui vadovauti tokiai koalicijai būtų beveik neįmanoma. Jai vadovauti gali tik premjeras moderatorius, kuris ne tiek formuoja Vyriausybės viziją, kiek moderuoja pokalbius tarp koalicijos partnerių. Dažnai toks premjeras patenka į nepatogią padėtį, kai viešai išsiskiria jo ir parlamentinės daugumos nuomonės. Nors daugeliui politikos apžvalgininkų toks premjero ~modus operandi~ sukelia juoką, tam tikrai daliai rinkėjų jis yra priimtinesnis nei ankstesnio premjero ryžtingų, bet skausmingų reformų maratonas.”
D.Arlauskas prie A.Butkevičiaus populiarėjimo priežasčių priduria gebėjimą išklausyti įvairias žmonių grupes: „Verslo žmonėms prieinami buvo ir jo pirmtakai, net A.Kubilius, viešumoje atrodęs arogantiškas, taip pat buvo atviras verslo atstovų pasiūlymams. Bet A.Butkevičius šiuo aspektu pranoksta visus savo pirmtakus.”
Verslininkams patinka, kad A.Butkevičius nedaro skubotų sprendimų. „Premjerą kaltina, kad daug proceso, daug darbo grupių. Bet kai kada, pavyzdžiui, dėl mokesčių, negalima daryti staigių sprendimų, juolab net pačioje valdančiojoje daugumoje nuomonės išsiskiria, nes, priešingai nei praėjusios kadencijos, šioji susiformavo iš skirtingas programas turinčių partijų, tad jas subalansuoti sudėtinga. Gerai, kad neskubėta ir dėl atominės elektrinės projekto: suprasdami, kad ji reikalinga, vis dėlto galėjome pridaryti daug klaidų ir turėti labai brangų žaisliuką. Dabar pasirinktas išminties kelias”, – mano D.Arlauskas.
„Nordea” banko ekonomistas Žygimantas Mauricas iš dalies pritaria verslo atstovo nuomonei: „Premjeras, Vyriausybė sugebėjo nuraminti tiek vartotojus, tiek verslininkus ir šiek tiek išvaduoti Lietuvą iš diržų veržimosi mąstysenos. Prieš tai buvusi Vyriausybė dėl vienų ar kitų priežasčių, be abejo, ir objektyvių – krizės, ėmėsi skubios naktinės mokesčių reformos, pakėlė mokesčių tarifus. Žinoma, tenka priimti būtinų, nors ir skausmingų sprendimų, bet paskui reikia kalbėti apie viltį, geresnę ateitį, apie stabilumą ir tai, ką Vyriausybė padarys, kad tas stabilumas ateitų, o ne sakyti, kad jei padėtis pablogės, vėl pakelsim mokesčius.”
Ž.Mauricas primena: ekonomika yra socialinis mokslas, ją lemia žmonių mąstymas. Čia labai tinka Konfucijaus išmintis: tinkamos mintys išsivysto į tinkamas kalbas, tinkamos kalbos – į tinkamus darbus, o tinkami darbai – į tinkamus rezultatus. „Taip yra ir finansų rinkose: nuo to prasideda sprendimai investuoti ar neinvestuoti, priimti naujų darbuotojų ar nepriimti. Konservatorių Vyriausybė koncentravosi tik į ateitį, o dabartinė, atvirkščiai, – tik į dabartį. O reikia balanso”, – pabrėžia Ž.Mauricas.
Valdžios pasikeitimas, ekonomisto vertinimu, suteikė visuomenės gyvenimui, taip pat ekonomikai daugiau ramybės, stabilumo. Nebuvo priimama skubotų sprendimų, buvo sukurta daugybė darbo grupių, bandoma palaikyti dialogą su vienomis ar kitomis interesų ir visuomenės grupėmis. Dėl to susidarė įspūdis, kad labai radikalių pokyčių artimiausiu metu nebus nei mokestinėje, nei teisinėje aplinkoje, tai suteikė ekonomikai stabilumo, o minimalaus atlyginimo padidinimas buvo simbolinis gestas, jog verta neprarasti gyvenimo pagerėjimo vilties. Kad šiuo požiūriu darbas padarytas neblogai, rodo ir rezultatai: Lietuvos vartotojų pasitikėjimo indeksas šiuo metu aukščiausias Baltijos šalyse, lenkiame kaimynus ir pagal mažmeninės prekybos plėtrą.
Tad nenuostabu, kad už tokį valdymo būdą, ypač po A.Kubiliaus nuolatinio gąsdinimo vos ne pasaulio pabaiga, A.Butkevičių ne tik myli žmonės, bet ir pakankamai palankiai vertina verslas.

Premjeras atidėlioti sprendimų nebegali
Vis dėlto, Ž.Maurico manymu, tai viena medalio pusė: kas gerai trumpuoju laikotarpiu, nebūtinai gerai ilguoju. Kitaip tariant, jau metas imtis ilgalaikių sprendimų, be kurių mūsų ekonomikos ateitis tikrai būtų labai miglota. Ekonomistas vardija neatidėliotinus sprendimus: visų pirma būtina pensijų sistemos reforma – juk jau dabar susiduriame su problemomis, tad ką darysime po dešimties metų, kai demografinė padėtis dar suprastės.
Antra, keistina mokesčių sistema, kuri akivaizdžiai netinka mūsų valstybei. Tai labai keistas derinys: kažkas paimta iš skandinavų, kažkas – iš prancūzų, kažkas – iš JAV, tačiau tarp kitų ES valstybių surenkame mažiausiai mokesčių, palyginti su BVP. Buvo užmojų, dirbo darbo grupė, bet sprendimų nedaug. Bandymas politinių sprendimų naštą perkelti ant darbo grupių pečių patyrė fiasko.
Kitoje ypač svarbioje srityje – energetikos – trūksta strateginės drausmės: strategijų lyg ir yra, bet jų nesilaikoma, lyg ir žadama kurti naujas. “Panašu į laiko vilkinimą, o laikas yra brangus kaip niekada. Kuo ilgiau vilkinsime, tuo ilguoju laikotarpiu Lietuvai, jos ekonomikai bus prasčiau. Rezultatų, kurie lemtų ilgalaikį Lietuvos progresą, kol kas nėra”, – pabrėžia Ž.Mauricas.
Nepriimtų sprendimų sąrašą galima tęsti: nėra nei žadėtos sveikatos apsaugos revoliucijos, pokyčiai švietimo srityje apsiribojo skandalingu lietuvių kalbos egzamino supaprastinimu ne lietuvių kalba dėstomose mokyklose, kurį teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijoje įteisintam lygybės principui. Nors Vyriausybė dievažijosi netęsianti atominės elektrinės projekto, lig šiol taip ir nepasakė nei taip, nei ne, bet prakalbo apie naują referendumą. Ačiū premjero neryžtingumui ir nepastovumui, užmarštyje liko ir dalies rinkėjų ausiai mielas pažadas įvesti progresinius mokesčius.
Ž.Mauricas pripažįsta: baigiasi tik pirmi kadencijos metai, gal jų prioritetas buvo nuraminti Lietuvos gyventojus. Bet antri kadencijos metai turi būti lemiami, imantis labai skausmingų, bet būtinų sprendimų. „Dabar nuotaikos geresnės, nedarbas sumažėjo, infliacija maža – pats laikas rūpintis ekonomikos ateitimi, priimti sprendimus, kad gerėjanti ekonomika būtų tvari. Turime problemų ir, jei jų turėsime stabiliai, jos ekonomiką temps į dugną”, – pabrėžia ekonomistas.

D.Grybauskaitė dėl principų aukojo reitingus
O ką keisdama Lietuvą į gera padarė A.Butkevičiaus konkurentė reitingų viršūnėse D.Grybauskaitė per ketverius su trupučiu savo kadencijos metų?
„D.Grybauskaitė labai orientuojasi į vidaus politiką, o štai užsienio politikoje reiškiasi gana vangiai, gal tik ES politikoje stipresnė. Nors turi stiprios politikės įvaizdį, jos vaidmuo ne visuomet būna aiškus, dažnai sunku suprasti poelgio logiką, sprendimai priimami lyg nusišalinant. Pavyzdžiui, D.Grybauskaitės elgesys po JAV priešraketinės gynybos planų pakoregavimo atrodė šiek tiek keistai, kai ji atmetė JAV prezidento Baracko Obamos kvietimą susitikti. Kitas pavyzdys – dabar vykstantys pieno karai su Rusija, kai D.Grybauskaitė pareiškė, kad ji bendraus su Vakarais, o su Rusija aiškintis – Vyriausybės darbas. Premjeras pirštu rodo į prezidentę, ir ne visai be pagrindo, nes vis dėlto ji yra užsienio politikos vadovė Lietuvoje ir turi daug galimybių inicijuoti šiuos procesus. Šiuo atveju prezidentė galėtų elgtis efektyviau”, – pabrėžia politologas A.Lašas.
Jo vertinimu, D.Grybauskaitės užsienio politikos laimėjimai gana kuklūs. Dvišaliai santykiai su Lenkija apleisti. Potencialius Rytų partnerystės programos laimėjimus prezidentei galima priskirti tik iš dalies. Iš esmės tai prezidento Valdo Adamkaus kūdikis, kuriuo vėliau rūpinosi konservatoriai.
O vidaus politikos srityje D.Grybauskaitė uždavė toną vos išrinkta į postą: jau prezidento rinkimų naktį aptarė reikalus su ministru pirmininku ir paskyrė “namų darbų” konkretiems ministrams, nukirsdama, kad kaip greitai buvo daromos klaidos, taip pat greitai jos turi būti ir taisomos – tiek dėl mokesčių įstatymų, tiek dėl “Leo LT”, o jei kas nespėja atlikti darbų dieną, esą tegu dirba ir naktį.
Į kaltinimus nežinant prezidento kompetencijos ribų D.Grybauskaitė atšovė, kad naudosis ne tik įstatymais suteiktomis teisėmis, bet ir savo autoritetu, per 68 proc. už ją balsavusių rinkėjų užnugariu.
Prezidentei pavyko apvalyti teisėtvarkos sistemą, pradėti kovą su korupcija, be to, imta ardyti monopolininkų klanus, išdrįsta pasipriešinti energetikų ir farmacininkų savivalei nustatinėjant kainas.
Deja, kadencijai artėjant prie pabaigos vieni pirmųjų D.Grybauskaitės reikalavimų – parengti sisteminę “Sodros”, “atvelti” suveltą mokesčių sistemą – lig šiol neįvykdyti.
Kartais prezidentė daug parako iššvaistydavo keistoms politinėms batalijoms, kurios ne visuomet baigdavosi jos pergale. Jai pavyko išmesti iš posto užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką, nors matant, kaip jis kyla tarptautinės karjeros laiptais ES, kažin ar tai galima laikyti didele jos pergale. Dar didesnis fiasko ištiko dėl FNTT vadovų, bet net teismo verdiktai, kurie buvo priešingi D.Grybauskaitės nuomonei, nepakeitė ankstesnio jos nusistatymo.
Vis dėlto politologas V.Vobolevičius ragina atkreipti dėmesį į dar vieną prezidentės veiklos principą: kritika vienai valdančiosios koalicijos partijų iš karto po to, kai ją per rinkimus parėmė nemažas skaičius rinkėjų, rodo, kad valstybės vadovė linkusi ignoruoti tam tikras politines tikimybes, į kurias politikai paprastai atkreipia dėmesį.
„Tikimybė, kad Vyriausybę formuojančios partijos atsižvelgtų į prezidentės rekomendacijas, buvo labai menka, tačiau tikimybė, kad kritika Darbo partijos ir premjero atžvilgiu sumažins valstybės vadovės populiarumą – gana didelė. Tad galima teigti, kad jos elgesį lėmė stiprus principinis troškimas, jog naujojoje koalicijoje nebūtų tuomet teisiamos Darbo partijos. Toks troškimas – sunkiai paaiškinamas politinių reitingų vaikymusi: vadinasi, prezidentė yra principo žmogus, dėl santykinai nedidelės savo vertybių įgyvendinimo tikimybės pasiryžusi rizikuoti politiniu populiarumu”, – pastebi V.Vobolevičius.
Tačiau ekspertai pabrėžia problemą, kad D.Grybauskaitė neturėjo konkrečios rinkimų programos. Ji pati vis kartodavo nieko ypatinga nežadėjusi – tik daryti tai, ką tuo metu manysianti esant reikalinga šaliai. O kai nėra pamatuojamų darbų programos, kaip pasibaigus kadencijai įvertinsime, ar D.Grybauskaitė valdė gerai?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2012-aisiais prezidentė Dalia Grybauskaitė pademonstravo iki šiol Lietuvos politikoje trūkstamą aukštą politinės kultūros standartą. Išnaudodama visas jai suteiktas konstitucines galias, ji riboja politinių sukčių galimybes griauti mūsų valstybę ir tyčiotis iš Lietuvos gyventojų.

Politinėje plotmėje 2012-ieji pagimdė gana daug sėkmės džentelmenų. Prie jų būtų galima priskirti tiek naująjį premjerą Algirdą Butkevičių, kurio vadovaujami socialdemokratai laimėjo rinkimus, tiek Valdemarą Tomaševskį, kurio vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija per šiuos Seimo rinkimus pasirodė tiesiog puikiai, tiek ir pagaliau realią valdžią įgavusį Valentiną Mazuronį bei “Tvarką ir teisingumą”.
Nepasakysi, kad šie metai nesėkmingi buvo ir “darbiečiui” Vydui Gedvilui, juk jis tapo Seimo pirmininku. Bet ar ši politikų sėkmė bus sėkmė ir Lietuvai, kol kas nežinia. Praėjusios savaitės V.Gedvilo ekscesai perša išvadą, kad jo sėkmė Lietuvai gali tapti netgi nesėkme.
O štai prezidentės Dalios Grybauskaitės laikysena ir veiksmai per pastaruosius tris mėnesius yra sėkmė Lietuvai. Už savo principingumą siekiant politinės higienos Lietuvoje ji ir atsidūrė “Veido” sudarytame sėkmingiausiųjų sąraše.

Įgijo daug draugų ir priešų
“Jūsų Ekscelencija, nesame didžiausi Jūsų gerbėjai. Labai kritiškai vertiname Jūsų autoritarišką laikyseną, užsienio politiką (veikiau jokio nuoseklumo joje nebuvimą), poziciją, kurią užėmėte Garliavos įvykių metu. Nepaisant to, puikiai suprantame, kad politikoje praktiškai niekada nerasi atstovo, kuris visiškai pateisina tavo lūkesčius, – viešame laiške į šalies vadovę D.Grybauskaitę kreipėsi ir jai savo prielankumą išsakė grupė Kauno studentų politologų. – Vertiname Jūsų palaikymą Andriaus Kubiliaus Vyriausybei 2009–2012 m., įskaitant net tokius epizodus, kai Jūs spaudėte pakeisti vieną ar kitą ministrą. Lietuvai buvo labai reikalinga Jūsų aiškiai išreikšta kritiška pozicija Gedimino Kirkilo Vyriausybės politikos atžvilgiu, tais metais, kai buvote Europos Komisijos narė. Žavimėsi Jūsų nepakantumu nepagrįstam išlaidavimui bei parama Lietuvos energetinės nepriklausomybės įtvirtinimui. Esame dėkingi už Jūsų poziciją, išreikštą po 2012 m. Seimo rinkimų, kai aiškiai išsakėte, kad Viktoro Uspaskicho vadovaujama Darbo partija yra neverta ir netinkama dalyvauti valdančiojoje koalicijoje dėl jai krintančių įtarimų masiniu balsų pirkimu bei nebaigtos “juodosios buhalterijos” bylos…”
Kita vertus, dėl savo kalbų ir sprendimų per pastaruosius tris mėnesius prezidentė įgijo ir daug nedraugų ar net priešų. Jos reitingas akivaizdžiai nukrito – nuo 72,8 iki 59,1 proc. Pačios D.Grybauskaitės žodžiais, ši permaina liudija, jog visų ankstesnių kalbėtojų įrodinėjimai, kad ji vaikosi vien tik reitingų, visiškai prasilenkė su tikrove.
“Šiuose rinkimuose socialdemokratai, Darbo partija bei “Tvarka ir teisingumas” gavo apie 50 proc. balsų. Bet prezidentė, aktyviai kišdamasi į naujai iškeptos koalicijos ir Vyriausybės formavimo reikalus, užsitraukė šių partijų rėmėjų nepasitenkinimą. Tad kitaip ir būti negali – jos reitingas krito, nes ji įsiutino šių partijų rėmėjus”, – pabrėžia visuomenės nuomonės tyrimų centro “Vilmorus” direktorius dr. Vladas Gaidys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tapusi Karolio Didžiojo premijos laureate Dalia Grybauskaitė priimta į elitinį Europos Sąjungos klubą, kuriame per du dešimtmečius atsirado vietos tik penkiems Vidurio ir Rytų Europos politikams.

Žinia, kad 2013-ųjų metų Karolio Didžiojo premija skirta Lietuvos prezidentei, pradžioje gerokai nustebino ir privertė panaršyti Vokietijos naujienų portalus, siekiant įsitikinti, ar mūsų žurnalistai ko nors nepripainiojo. Dėl dviejų priežasčių.
Viena, Karolio Didžiojo premija – tai iš tiesų pats garbingiausias Europos apdovanojimas, savotiškas ES Nobelis, ko gera, žymiai prestižiškesnis už Taikos premiją, kurią norvegų kairioji profesūra skiria tai Barackui Obamai už tai, kad jį išrinko prezidentu, tai ES nežinia už ką. Vien tai, kad prie Aacheno Rotušės, kurioje šešis šimtus metų karūnuoti Šventosios Romos imperijos valdovai ir kurioje saugojama pirmojo Europos suvienytojo Karolio Didžiojo karūna, teikiant premiją rengia demonstracijas kairieji ir anarchistai, nes jiems nepatinka apdovanojamieji, rodo šios premijos svarbą ir reikšmę. Pirmieji apdovanotieji buvo ES tėvai – kūrėjai, pradedant Paneuropos idėjos autoriumi grafu Richardu Coudenhove–Kalergi bei Europos Anglies ir plieno bendrijos steigėjais Jeanu Monet, Robertu Schumanu, Pauliumi–Henriu Spaaku ir Alcide’u de Gasperi. Vardinti kitus nėra prasmės, pakanka pasakyti, kad bet kuris politologijos studentas, paprašytas įvardyti XX a. antros pusės Europos didžiavyrius, turėtų mintinai išberti bent dviejų trečdalių Karolio Didžiojo premijos laureatų pavardes. O kas antrą jų žino kiekvienas, pastaruosius pora dešimtmečių skaitęs laikraščius ar bent jau per televizorių „Panoramą“ žiūrėjęs.
Šia premija apdovanojami žmonės, tikrąja to žodžio prasme sukūrę šiandienos Europą, jos elitų elitas. Iš visų Vidurio ir Rytų Europos politikų šios garbės lig šiol nusipelnė vos keturi – Rytų vokiečiams sieną į laisvę 1989 m. atvėręs Vengrijos premjeras Gyula Hornas, Čekijos „aksominės revoliucijos“ autorius Vaclavas Havelas, Lenkijos Rytų politikos kūrėjas Bronislowas Geremekas, Lenkiją veidu į Europą ir Vokietiją pasukęs dabartinės kaimyninės šalies premjeras Donaldas Tuskas.
Dabar šiam rinktinių Europos politikų klubui priklausys ir Dalia Grybauskaitė. Kodėl jai kitų metų gegužės 9-ąją, Kristaus dangun žengimo (simboliškas sutapimas – kartu ir Europos) dieną Aacheno rotušėje skambės imperatoriškasis himnas Urbs Aquensis?
Nėra sunku ieškoti atsakymo į šį klausimą, pažiūrėjus, kam ir už ką pastaruoju metu buvo skiriamos Karolio Didžiojo premijos. 2002 m. premija skiriama vieningai Europos valiutai – eurui. 2006 m. – Euro grupės pirmininkui Jean-Claude Junkerui, 2008 m. – Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, 2011 m. – Europos centrinio banko prezidentui Jean – Claude Trichet, 2012 m. – Vokietijos finansų ministrui Wolfgangui Schaeuble. Iš esmės pastaraisiais metais premijas gaudavo tie, kas vienaip ar kitaip prisidėjo prie ES skolų krizės suvaldymo ir euro zonos išsaugojimo, tokiu būdu Vokietijai siunčiant nedviprasmišką signalą visoms Europos valstybėms – be vieningos valiutos nebus vieningos Europos. Kadangi didžiausią pavojų euro išlikimui kelia Pietų Europos skolos, tai, logiškai mastant, 2013-ųjų Karolio Didžiojo premijos laureatu turėjo tapti Italijos premjeras – technokratas Mario Monti. Ryžtingai ėmęsis taupymo politikos M.Monti netruko tapti kanclerės A.Merkel numylėtiniu, tad jam, doram katalikui, praeityje puikiam Europos finansų ir mokesčių komisarui, ES Vieningos rinkos koncepcijos kūrėjui Karolio Didžiojo premija buvo kone savaime garantuota. Viena bėda – 2013 m. premijos laureato paskelbimo išvakarėse M.Monti prarado paramą Italijos parlamente ir gruodžio 8-ąją paskelbė atsistatydinąs.
Žinoma, gal tai tik sąmokslo teorija ir visiškas sutapimas, bet pranešimas apie Karolio Didžiojo premijos skyrimą D.Grybauskaitei pasirodė iš karto po pranešimo apie M.Monti atsistatydinimą. Visgi – kodėl jai, jeigu Lietuva nėra euro zonos narė ir tikrai nėra iš tų valstybių, kurių skolos ar finansinė politika kaip nors galėtų daryti įtaką euro likimui? Kodėl, galiausiai, ne kuriam Estijos, per patį Europos finansinės krizės įkarštį nepabūgusios įsivesti eurą, politikui? Vien todėl, kad, kaip pabrėžia premijos teikėjai, D.Grybauskaitė aiškiai pasisako už euro išsaugojimą ir vieningą fiskalinę ES politiką, kurią jau kelinti metai propaguoja A.Merkel?
Ne vien tik. Vokiečiams įspūdį padarė ir tai, kokiais būdais D.Grybauskaitė, būdama tiek Europos Komisijos komisare, tiek prezidente, siekia ir pasiekia savo tikslų. Ypač kad tie būdai labai skiriasi nuo pastaraisiais dešimtmečiais Europoje išplitusio įpročio daug kalbėti, bet mažai daryti.
Karolio Didžiojo premijos komiteto pašlovinime D.Grybauskaitė piešiama ryžinga, darbui, pareigai, savo šaliai ir Europai atsidavusia politike, kurios sugebėjimai ir charakterio savybės tapo itin reikalingos po to, kai jaunoms ES narėms 2008 metais negailestingai smogė finansų krizė. „Tuo įspūdingesnė pažanga, kurią nuo to laiko padarė Baltijos šalys, – rašoma pašlovinime. – Tam, kad būtų parodytas krizės įveikimo kelias, prireikė energingo išskirtinių asmenybių įsikišimo, vedusių tuo keliu narsiai ir apdairiai, atkakliai, pasitikint savo jėgomis, įveikiant visas kliūtis. Asmenybių, kurios sunkiais laikais parodė kryptį savo tautai ir pelnė kitų Europos valstybių pasitikėjimą“. Nei lietuviškas, nei angliškas vertimas neperduoda tos senosios kanclerių Bismarcko ir Adenauerio laikų dvasios, aidinčios vokiškame tekste: „Mit Mut und Augenmaß, Durchsetzungskraft und Selbstbewusstsein, mit Disziplin und Opferbereitschaft“. Tokiais žodžiais kadaise vokiečiai buvo šaukiami suvienyti savo šalį, tokiais žodžiais jie kviesti atstatyti Vokietiją po siaubingo karo ir kurti taikią, suvienytą Europą. Tokiais žodžiais šiandien Vokietija kviečia ne tik vokiečius, bet ir visas Europos tautas gelbėti penkis dešimtmečius kurtą vienybę, kurią į pavojų stumia pietiečių neatsakingumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, baimė priimti ryžtingus ir skausmingus sprendimus.
Į šį Karolio Didžiojo premijos komiteto išaiškinimą vertėtų įdėmiai įsiskaityti ir naujojo Ministrų kabineto atstovams, ypač į tas vietas, kuriose giriama Andriaus Kubiliaus Vyriausybės griežta finansinė politika, taip pat D.Grybauskaitės pastangos palaikyti gerus kaimyninius santykius ne tik su Europos Sąjungos valstybėmis, bet ir su Rusija. Ne veltui sakoma, kad iš šalies geriau matyti, o jau jautresnių santykių su Rusija detektorių, nei vokiečiai, Europoje reikia paieškoti. Ypač, kad santykių su Vokietija „gerinimui“ naujieji valdantieji žada skirti daug dėmesio.
Karolio Didžiojo premija D.Grybauskaitei, o kartu ir Lietuvai, yra puikus rodiklis, jog vokiečių, ypač Vokietijos politikos ir finansų elito, akyse Lietuva šiuo metu atrodo kaip niekada gerai. Norint plėtoti santykius su Vokietija, palankesnio momento nebuvo visus pastaruosius du dešimtmečius. Svarbiausia – nenukrypti nuo ligšiolinės krypties.

Karolio Didžiojo premija D.Grybauskaitei yra puikus rodiklis, jog Vokietijos politikos ir finansų elito akyse Lietuva šiuo metu atrodo kaip niekada gerai.

Per pastaruosius trejus metus prezidento poste Dalia Grybauskaitė, regis, daugiausiai šalininkų prarado šiemet, per vadinamąjį Garliavos skandalą.

Tačiau tie praradimai nėra dramatiški: jos veiklą ir trejus valdymo metus teigiamai vertina 37,2 proc. respondentų, neigiamai 14,4 proc., o dauguma vertina vidutiniškai arba iš esmės palankiai, tačiau sako tikėjęsi, kad ji nuveiks daugiau.

Šie duomenys paaiškėjo iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios sociologinės apklausos. D.Grybauskaitę gana maloniai turėtų nuteikti faktas, jog 43 proc. respondentų norėtų, kad ji prezidentautų dar vieną kadenciją, o 29,4 proc. nebūtų prieš, bet svarsto, kad galbūt gali atsirasti ir geresnių kandidatų. Nebenorinčių D.Grybauskaitės matyti prezidento poste – maždaug ketvirtadalis visų apklaustųjų.

Kaip vertinate prezidentės D.Grybauskaitės trejus valdymo metus? (proc.)

Teigiamai 37,2

Tikėjausi, kad ji daugiau nuveiks 27

Vidutiniškai 21,4

Neigiamai 14,4

Nežinau / neturiu nuomonės 0

Ar norėtumėte, kad D.Grybauskaitė prezidentautų dar vieną kadenciją? (proc.)

Taip, D.Grybauskaitė dar daug gali nuveikti 43

Nebūčiau prieš, bet gal atsiras geresnių kandidatų 29,4

Ne, Lietuvai reikia naujų lyderių 26,2

Nežinau / neturiu nuomonės 1,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. birželio 11–13 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Žvilgsnis į trejus prabėgusius metus Prezidento poste ir į dvejus ateinančius, į  kadenciją baigiančią Vyriausybę ir į būsimą valdančiąją daugumą, į Visagino atominę ir prievartinę daugiabučių renovaciją, į sunkią kaimynystę su Lenkija ir vadinamąjį pedofilijos skandalą – toks „Veido“ interviu su Prezidente Dalia Grybauskaite spektras, pradedant nuo to, kokias pagrindines problemas ji akcentuosianti šią savaitę skaitysimame savo trečiame metiniame pranešime.
D.G.: Šis metinis pranešimas bus specifinis: dabar – priešrinkiminis laikotarpis, todėl mėginsiu įvertinti, kas buvo sėkminga šios Vyriausybės darbuose, o kokios problemos lieka būsimai ir ko iš jos tikėčiausi.
VEIDAS: Tai kaip vertinate bebaigiančią kadenciją Andriaus Kubiliaus Vyriausybę?
D.G.: Nevienareikšmiai. Ji pradėjo darbą labai sunkiu krizės laikotarpiu, kurį sugebėjome išgyventi, nors iš jo vis dar neišlipo dalis Europos valstybių, iki šiol esančių kaip girnos visai Europos ekonomikai. Tačiau nors krizės iššūkiams Vyriausybė atsispyrė sėkmingai, bet nepasinaudojo šansu, kurį davė pats sunkmetis – imtis rimtų struktūrinių svarbiausių sveikatos, socialinės rūpybos sektorių reformų, dar labiau efektyvinti valstybės įmonių darbą. Mano vertinimu, dabartinė Vyriausybė – idėjų generatorė, konceptualių sprendimų siūlytoja, bet administraciškai negebanti jų realizuoti.
VEIDAS: Pagal sociologines apklausas rinkimuose pergalė prognozuojama darbiečių, socialdemokratų ir tvarkiečių iš anksto sutartai koalicijai, vadinasi, Seimas bus kairesnis. O gal prognozuojate, kad dabartinė valdančioji dauguma daugmaž išsaugos savo pozicijas?
D.G.: Po rinkimų Seime turbūt matysime gana didelius pokyčius, bet leiskime apsispręsti rinkėjams. Noriu priminti, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog visų pirma reikia ateiti balsuoti ir pasistengti atrasti vertus jūsų balso žmones, kuriais galima bent kiek pasitikėti. Būtina parodyti pilietiškumą balsuojant, ne tik kitomis formomis.
O trijų partijų, manau, būsimai valdančiajai koalicijai tikrai neužteks, ji gali būti daug sudėtingesnė ir spalvotesnė – gali prireikti ir keturių ar penkių partnerių. Dėl kairumo galėčiau pajuokauti, kad kai kada neva kairieji vykdė labai dešinę politiką, o vadinamieji dešinieji, pavyzdžiui, socialinėje politikoje buvo daugiau kairuoliški.
VEIDAS: Ankstesniuose dviejuose metiniuose pranešimuose akcentavote kovą su korupcija, oligarchizacija, biurokratizmu. Ar už tai atsakingos institucijos išgirdo Jūsų priesakus?
D.G.: Tie priesakai visų pirma buvo man pačiai – ko sieksiu, be abejo, ne viena, o bendradarbiaudama su Seimu ir Vyriausybe. Esu labai griežtai prieš bet kokią – politinę, ekonominę ar buitinę korupciją, prieš oligarchizaciją, piktnaudžiavimą monopoline padėtimi. Kova su šiomis blogybėmis man buvo kaip raudona gija ir ji išliks iki kadencijos pabaigos, žinoma, kartu su kitais klausimais, kuriuos diktuoja aktualijos.
Antra, į ką dabartinė Vyriausybė daug investavo ir aš tai palaikiau – energetinės priklausomybės nuo vieno tiekėjo mažinimas. Padaryta nepakankamai daug, ilgai trypčiota vietoje, bet bent jau pradėta judėti: sukurta elektros birža, juda suskystintų dujų terminalo statybos procesas. Palaikau postūmius alternatyvių energijos šaltinių – saulės, vėjo, biokuro – plėtroje. Tačiau dar ilgai matau Lietuvą mišrios energetikos šaltinių šalimi, nes naudotis tik atsinaujinančiais šaltiniais sau leidžia tik labai nedaug turtingų pasaulio valstybių.
Trečia, teismų ir teisėsaugos institucijų pertvarka. Dedu daug pastangų depolitizuojant šias institucijas, įvedant vadovaujančių darbuotojų rotaciją. Artimiausiu laikotarpiu rengiamės keisti 30 įvairaus lygmens teismų vadovų, o per trejus metus į teismus atėjo per 70 naujų teisėjų.
Ketvirta, užsienio politika: kaip sakiau dar prieš Prezidento rinkimus, užsienio politika turi būti įrankis realizuojant Lietuvos žmonių ir valstybės interesus. Siekiu rezultatyvios, o ne tik progiškai reprezentatyvios diplomatijos.
VEIDAS: Čikagos NATO viršūnių susitikimą įvertinote kaip patį naudingiausią Baltijos šalims karinio saugumo prasme. Kurie jo sprendimai išskirtiniai Lietuvai?
D.G.: Kai atėjau į šias pareigybes, nustebau, kad 2004 m., kai buvome priimti į NATO, iš tiesų buvome gana formalūs Aljanso nariai: nebuvo ne tik realių gynybos planų, bet net nebuvo keliamas tikslas juos turėti. Matėme polinkį į susitarimus dalyti NATO teritoriją į tam tikrus sektorius, net mėginimą tartis su mūsų rytiniais kaimynais, kad jie saugotų mus iš oro. NATO sutarties 5-as straipsnis, kad Aljanso valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą, nebuvo taikomas visoms joms vienodai garantuotai. Dėl to teko pareikšti ir griežtesnę nuomonę, buvo ir tam tikrų įtampų, įvairių vertinimų dėl mano pozicijos kai kurių valstybių vadovų atžvilgiu. Bet vėliau, manau, buvome suprasti, ir štai po trejų metų Čikagoje pasiekėme labai konkrečių rezultatų: turime ne tik gynybos deklaraciją, bet ir jos turinį – gynybos planus su konkrečiomis priemonėmis, neribotam laikui pratęstą oro policijos misiją, o mūsų Energetikos saugumo centras kelis kartus paminėtas dokumentuose kaip išmaniosios gynybos pavyzdys ir gavome preliminarius pažadus, kad jau rudenį jis bus akredituotas kaip NATO kompetencijos centras.
VEIDAS: Kokius dar konkrečius tikslus formuluojate užsienio politikos srityje šiems ir kitiems metams?
D.G.: Užsienio politika labai priklauso tiek nuo vidinių poreikių, tiek nuo objektyvių išorinių geopolitinių pokyčių. Per pastaruosius trejus metus matėme ir tebematome tiek daugelio kaimyninių valstybių vadovų, tiek ir geopolitinių požiūrių kaitą. Tikėtis, kad artimiausiu metu turėsime lengvą kaimynystę, manau, nerealu. Mano tikslas visada buvo turėti konstruktyvų dialogą su kaimynais, bet abipusiai konstruktyvų ir abipusiai naudingą, išlaikant valstybių vertybes, orumą ir savigarbą. Jei sąlygos sudėtingos ir to padaryti neįmanoma, gal geriau turėti tam tikrą pauzę. Pabrėžiu: ne konfliktą, o pauzę.
Lietuva, nors ir nedidukė, bet turi savigarbą, žino savo interesus ir jų siekia. Gynybos srityje to pasiekėme. Kiti mūsų prioritetai artimiausius porą metų bus derybos dėl ES naujos finansinės perspektyvos 2014-2020 m. ir pirmininkavimas ES 2013 m., kas yra tiek finansinis, tiek administracinių gebėjimų, žmogiškųjų resursų, tiek savo vietos Europoje įtvirtinimo iššūkis ir didžiulis šansas valstybei parodyti, ką sugebame.
VEIDAS: Po Čikagos susitikimo padarėte ir du kontroversiškai vertinamus pareiškimus – sukritikavote Lenkiją dėl jos santykių su Rusija Lietuvos sąskaita, nors ši saugo mūsų oro erdvę ir pabaksnojote Barackui Obamai, kad tai Lietuvos ir Jūsų asmeniškai dėka jis pakeitęs požiūrį į priešraketinę gynybą ir bendradarbiavimą su Rusija. Ar tokia bendravimo su kaimynais ir pasaulio politiką lemiančiomis valstybėmis forma Lietuvai naudingiausia?
D.G.: Buvau susitikusi su kokiu pusšimčiu JAV lietuvių bendruomenės pagrindinių organizacijų atstovų. Sutarėme kalbėti atvirai, nuoširdžiai, paprastai. Tai buvo neformali diskusija, pasikeitimas nuomonėmis, o ne oficialios pozicijos išsakymas ar interviu.
VEIDAS: Bet Lietuvos santykiai su lenkais, kai kuriais kitais kaimynais pastaruosius kelerius metus tikrai blogėja, politologai, istorikai kritikuoja, kad Jūsų užsienio politika – neaiškios krypties.
D.G.: Kryptis aiški ir viena – Lietuvos žmonių ir valstybės interesai. Lietuva privalo gebėti būti išmintinga, prisitaikyti prie tos objektyvios geopolitinės aplinkos, kuri yra aplink ją ir visame pasaulyje, mėginti joje apginti savo interesus. Per šiuos trejus metus geopolitinė situacija aplink Lietuvą keitėsi, todėl kito ir užsienio politika, stengdamasi prie jos prisitaikyti. Todėl ir sakau, kad geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma.
VEIDAS: Geopolitika daro įtaką ir didžiausiam planuojamam Lietuvos projektui – Visagino atominei elektrinei. Tam ne tik priešinasi rytinės kaimynės, bet ir siūlomi referendumai, projektą kritikuoja dalis specialistų ir politikų, o dabartinė Vyriausybė abejonių neišsklaido, nes apie projektą pateikia labai mažai informacijos. Kokia jūsų pozicija dėl Visagino AE? Kaip elgsitės, jei referendumai ar rudenį atėjusi nauja valdančioji dauguma bandys stabdyti projektą?
D.G.: Energetika iš principo yra geopolitinė kategorija. Juk kalbame ne apie vieną objektą, o apie savarankiškumo – ir ekonominio, ir politinio – užtikrinimą. Per energetiką ligi šiol daroma įtaka Lietuvos politikai, politiniam gyvenimui, iki šiol dalis energetikos verslo pinigų naudojami politinei korupcijai. Todėl į stambius energetinius projektus turėtume žiūrėti ne vien kaip į komercinius. Manau, Lietuva galėtų išlikti atominės energetikos šalimi, ypač matydama, kaip kai kurios kaimyninės šalys viską daro, kad atominė Lietuvoje neatsirastų, kaip labai skubiai pradėtos statyti netoli Lietuvos sienos net dvi kitos. Dedama daug pastangų, kad Lietuva išliktų priklausoma nuo vieno energijos tiekėjo. Energetinei nepriklausomybei užtikrinti būtina energetinių šaltinių įvairovė, tad mūsų patyrimas atominėje energetikoje ir galimybės išlikti atominės energetikos šalimi – vienas iš variantų, juolab saugiai eksploatuojant ir kokybiškai prižiūrint, tai pigesnis ir švaresnis energijos gavimo būdas, turint galvoje dėl CO2 išmetimą, dėl kurio dabar ES keliami griežti reikalavimai. Mano tikslas – kad turėtume galimybę pasirinkti, kad energetinius produktus pirktume pasaulinėmis konkurencinėmis kainomis, o ne diktatu, monopolija ar politinėmis kainomis, kaip kad dabar Lietuva moka. Todėl į Visagino projektą žiūriu pozityviai.
Tačiau yra ir nemažai „bet“. Jei visuomenei kyla tiek klausimų ir diskusijų, vadinasi, informacijos buvo nepakankamai. Tenka pridurti – kaip visada, nes šios Vyriausybės dialogo su visuomene nėra ir nebuvo. Komunikacija – šios Vyriausybės silpnoji grandis.
Žmonių nuomonė, net nesvarbu, bus referendumas ar ne, labai svarbi. Tačiau ji formuojasi tam tikrų žinių pagrindu, o žmonių apsisprendimas bus nelabai objektyvus, jei stinga informacijos. Konstitucija numato žmonėms teisę svarbiais klausimais reikšti nuomonę referendume, ir į ją bus atsižvelgiama.
Aš – už kuo didesnį Lietuvos energetinį savarankiškumą, vadinasi, iš principo – už atominę elektrinę, bet su sąlyga, kad tai bus kokybiškas, pagrįstas ekonomiškai ir geopolitiškai, nekorumpuotas ir skaidrus projektas. Ar jis toks, šiandien negaliu atsakyti – projektus dar studijuoju, nes juos gavau tik dabar, kai juos patvirtino Vyriausybė. Labai svarbu, kad Lietuva nepakartotų „Williams“ istorijos klaidų, kad nebūtų kaip su „Leo LT“, kuris taip pat buvo gražus projektas pagal sumanymą, bet paskui pamatėme jo tikruosius tikslus. Nenorėčiau, kad ir šis projektas taptų avantiūra.
VEIDAS: Kartojama, kad tai komercinis projektas. Tačiau jį vykdanti įmonė – Visagino AE yra valdoma valstybės, o skolinantis reikės valstybės garantijos. Ar tai nepadidins ir taip didžiulės valstybės skolos?
D.G.: Skolinimasis su valstybės garantija automatiškai nereiškia valstybės skolos. Be to, toks rimtas projektas skatintų ekonomikos vystymąsi visame regione mažiausiai pusšimtį metų į priekį – išjudintų ir statybų, ir kitus sektorius. Ką Lietuva šiandien gali pasiūlyti kaip ekonomikos stimulą? Vystome aukštąsias technologijas, bet turime segmentiškas ir nedideles jų įmones. Kažko, kas duotų postūmį visam regionui, neturime nei mes, nei latviai ar estai. Visagino AE galėtų tapti tokiu projektu.
VEIDAS: Be atominės gal ir galėtume apsieiti, bet ne be namų renovavimo. Kol kas šis Vyriausybės uždavinys patiria fiasko. Ar nesijaučiate prie to prisidėjusi, nepritardama vadinamajai „prievartinei” renovacijai – prievolei gyventojams kaupti lėšas savo namų renovacijai?
D.G.: Apie prievartinę renovaciją kabutėse ar be jų nesu girdėjusi niekur pasaulyje. Siūlytas projektas buvo parengtas labai nekokybiškai, nes namų renovavimas atskirtas nuo paties tikslo – sumažinti šildymo kainas, tesirūpinta namų sienomis, langais ir stogu, bet ne šilumos mazgais. Toks projektas skirtas tik statybų bendrovėms ir dar įveliant žmones į dideles skolas. Lietuvoje tik 10 proc. daugiabučių susijungę į bendrijas, tad kas priimtų sprendimus, valdytų projektus? Kai administratoriai skiriami pačių statybos bendrovių ar šilumininkų, šis projektas būtų buvęs ne tik prievartinis, bet nei socialiai, nei ekonomiškai nepateisinamas.
Pasaulyje yra daug gerų pavyzdžių, kaip tai padaryti, pavyzdžiui, skandinaviškas, kur kompanijos pačios imasi renovavimo, susitaria su gyventojais, paima savo vardu paskolas. Valstybė į tai net nesikiša, tik suteikia šiek tiek paramos, o piliečiai negramzdinami į skolų liūną. Beje, yra gerų pavyzdžių ir Lietuvoje: Panevėžio, Tauragės, Alytaus savivaldybės žmonėms aiškino renovacijos naudą, ragino steigti bendrijas, tad čia daugiausia namų ir renovuota.
VEIDAS: Didžiulio rezonanso sulaukia dar viena Jūsų kompetencijai priskiriama sritis – teisėsauga, o ypač vadinamasis pedofilijos skandalas. Kaip vertinate prokurorus, kurie nesikreipė į Seimą dėl teismo sprendimo nevykdžiusios ir kitus raginusios taip elgtis teisėjos Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimo tol, kol Čikagoje nepasakėte, kad teismų sprendimus vis dėlto reikia vykdyti?
D.G.: To nereikia sieti. Ši istorija ilga ir sudėtinga – bylos dėl jos prasidėjo dar 2008 m., o šeimos konfliktas dėl mergaitės tęsiasi nuo 2006 m. Daugelis teisėsaugos grandžių – ir tyrėjai, ir prokurorai, ir teismai – savo darbo neatliko tinkamai. Be to, istorija labai politizavosi, o kai teisėsauga patiria didžiulį politikų ir žiniasklaidos spaudimą, jos darbo kokybė dar mąžta, darbas lėtėja.
Stengiausi kiek įmanoma išlaikyti objektyvią poziciją, nes esu Konstitucijos garantas. Matau įvairius teisėjus ir kai kurių sprendimų kokybę, bet teismo sprendimai privalo būti vykdomi.
Stengiuosi šios istorijos nekomentuoti, kad nedaryčiau įtakos teisėsaugos institucijų darbui. Labai džiaugiuosi, kad Lietuva eina teisėsaugos nepriklausomumo link, ir ne tie laikai, kad aš ar koks kitas politikas galėtų nurodinėti prokurorui ar teisėjui. Kai atėjau į iš postą, pasakiau visoms teisėsaugos institucijoms, kad jokių nurodymų nebus – jie turi dirbti savo darbą, o kovojančios su  korupcija institucijos turi visus matyti vienodai ir niekam nedaryti išimčių. Vertinti teisėjos N.Venckienės situacijos dabar nenorėčiau, nes vyksta procesas Seime, jos likimą sprendžia kolektyvinė išmintis ir nenoriu šiam sprendimui daryti įtakos.
VEIDAS: Vis dėlto kai po Teisėjų garbės teismo kreipimosi sprendimas buvo Jūsų rankose jis buvo palankus N.Venckienei. Kokiais argumentais buvo paremta Jūsų pozicija? Ar tebemanote, kad ši teisėja gali tęsti darbą?
D.G.: Anuomet buvo kita situacija – dėl drausminės, ne dėl baudžiamosios atsakomybės, kitos buvo ir aplinkybės. Labai griežtai vertinu teisėjų korupciją, girtavimą. Bet dėl šių priežasčių Teisėjų garbės teismas per trejus mano kadencijos metus nėra pasiūlęs atleisti nė vieno teisėjo, nors dėl teisėjo vardo pažeminimo man teko atleisti net dvylika. Vienintelis siūlymas per trejus metus buvo atleisti N.Venckienę ir vien todėl, kad ji aštriau pasisakė prieš teismą ir teisėjus. Man didesni nusikaltimai yra ne piktžodžiavimas, bet korupcija ir blogai atliktas teisėjo darbas. Be to, tuo metu situacija buvo ne tokios stadijos, kaip kad dabar. Pagal Konstituciją, jei Seimas leis panaikinti teisinę neliečiamybę, bus įrodyta, kad teisėja padarė nusikalstamą veiką ir apkaltinamasis nuosprendis įsiteisės,  ji bus atleista.
VEIDAS: Baigiasi Jūsų treji metai Prezidento poste. Ką šiandien laikytumėte didžiausiomis savo klaidomis?
D.G.: Neįvertinau, kad pasipriešinimas reformoms, pokyčiams bus toks didžiulis, todėl tai, ko siekiu, vyksta nepakankamai greitai ir nepakankamai kokybiškai. Per dvejus trejus metus daug pakeisti vienam žmogui sudėtinga, ypač tuomet, kai kiti stebi, o ne mėgina padėti. Reikia didesnio žmonių supratimo ir susitarimo, kad pokyčiai būtini ir kad juos turime daryti visi.