Dž. Barysaitės nuotr.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo patenkinta susitikimu su Ukrainos ekspremjere Julija Tymošenko, kuri šiuo metu gydoma Charkovo centrinėje klinikinėje ligoninėje, praneša BNS.

„J. Tymošenko būklė gera, jeigu turėsime galvoje, kad ji 22 dienas badavo. Jos nuotaika pozityvi, optimistiška. Ji niekuo nesiskundė, priešingai – ji patenkinta, kad daktarai ja rūpinasi rimtai, kad šalia yra geras vokiečių daktaras. Ji sakė, kad pasitiki šia ligonine”, – sakė D.Grybauskaitė, išėjusi iš ligoninės.

„Gydytojas patenkintas savo kolegomis, patenkintas medicinos pagalba, kuri jai dabar teikiama, bet vis dėlto ligoninės palata iš esmės yra paversta į kamerą. Žmogus nėra visiškai laisvas, o nuolat stebimas. Todėl yra sudėtingiau palaikyti pasitikėjimą tarp paciento ir gydytojo, sunkiau užtikrinti greitesnės reabilitacijos galimybę”, – pažymėjo D.Grybauskaitė.

Lietuvos prezidentė taip pat sakė, kad pusė jos pokalbio su J. Tymošenko buvo apie Ukrainos ateitį.

„Ji pirmiausia galvoja ne apie save, o apie savo ir jūsų šalies ateitį. Labai svarbu, kad Ukrainos europinės integracijos perspektyva jai yra svarbus veiksnys. Ji ragina visus – valdžią ir žmones – neužmiršti, kad reformos turi vykti europinės integracijos keliu.

Pasak Lietuvos prezidentės, ji ketina aptarti Ukrainos integracijos į Europą perspektyvą susitikime su prezidentu Viktoru Janukovyčiumi Kijeve.

„Deja, Jaltos konferencijos boikotas gali virsti rimta Ukrainos ir Europos pasitikėjimo krize. Mes visi (ir Europa, ir, aš tikiuosi, Ukraina) negalime leisti, kad ši krizė taptų kliūtimi Asociacijos sutarties pasirašymui ir europietiškai Ukrainos ateičiai”, – pareiškė D.Grybauskaitė.

Apie tokius sprendimus, kaip Dalios Grybauskaitės atsisakymas vykti į Baltijos šalių ir Lenkijos prezidentų susitikimą Varšuvoje, Napoleono laikų Prancūzijoje buvo pasakyta: “Tai blogiau nei nusikaltimas – tai klaida.” Maža to – kadangi klaida klaidai nelygi, tai, ką padarė D.Grybauskaitė, yra strateginė klaida, ilgainiui galinti nustumti tiek ją pačią, tiek Lietuvą į šoną nuo bet kokių plataus masto politinių sprendimų priėmimo Baltijos jūros regione ir NATO.
Norint geriau suvokti, ką pridirbo (deja, tenka vartoti būtent tokį jos veiksmo apibūdinimą) D.Grybauskaitė, reikia šiek tiek išsamiau panagrinėti, kokius sprendimus po mėnesio Čikagoje ketinama daryti per NATO viršūnių susitikimą. Greta kitų, ten bus sprendžiama dėl Lietuvai gyvybiškai svarbaus klausimo: NATO valstybių teritorijos gynybos pinigų taupymo sąlygomis. Juodu ant balto į Čikagos susitikimo programą šalia kelių kitų ilgalaikių daugiašalių NATO projektų įrašytas ir Baltijos šalių oro policijos klausimas.
Jei paprasčiau, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, seniai siekia, kad aštuonerius metus NATO vykdoma mūsų oro erdvės apsauga iš trumpalaikių operacijų, dėl kurių pratęsimo kaskart tenka įkalbinėti tiek centrinę NATO vadovybę, tiek šalis nares, virstų nuolatine, daugeliui dešimtmečių į priekį suplanuota NATO misija. Tokia, kokia šaltojo karo laikais buvo Islandijos ar Atlanto vandenyno sauga nuo sovietų povandeninių laivų. Kadangi sprendimas dėl oro policijos, kaip pabrėžia Aljanso vadovybė, turi būti padarytas visuotinio gynybos išlaidų taupymo sąlygomis, akivaizdu, kad Baltijos valstybės turi labai rimtai argumentuoti savo poreikį, taip pat užsitikrinti kuo didesnio būrio regiono sąjungininkių paramą. Ypač tai svarbu Lietuvai, kuri visą narystės Aljanse laikotarpį mažina savo gynybos išlaidas ir kurios balsas NATO dėl šios priežasties smarkiai nusilpęs.
Būtent apie šiuos strateginius sprendimus pasikalbėti Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis ir kvietė tiek D.Grybauskaitę, tiek Andrį Berzinį, tiek Toomą Hendriką Ilvesą – suderinti pozicijų, išsiaiškinti visų nesklandumų, kad Čikagoje regionas kalbėtų vienu balsu. Ypač kad, pagal NATO teritorijos gynybos dokumentus, Baltijos šalys ir Lenkija krizės atveju veikia ir ginamos pagal vieną planą.
Štai tokiame NATO regioninių sąjungininkų pasitarime dėl bendros gynybos D.Grybauskaitė ir atsisakė dalyvauti. Be jokio konkretaus pasiaiškinimo tiek partneriams, tiek Lietuvos visuomenei. Ką ten visuomenei – netgi dalis aukščiausių valstybės politikų ir diplomatų buvo tiesiog pastatyti prieš faktą: prezidentė į Varšuvą nevažiuos, nes nemato reikalo. Neoficialių kalbų, esą neįvardyti Lenkijos politikai ar diplomatai neva siejantys lenkų mažumos padėtį Lietuvoje su Lenkijos aviacijos dalyvavimu oro policijos misijoje, rimta priežastimi laikyti negalima. Viena, todėl, kad į tai, kas nėra oficialu, negalima reaguoti valstybės vadovo lygmeniu, antra, todėl, kad jeigu šios kalbos tikrai buvo, važiuoti į Varšuvą aiškintis, derėtis ir įtikinėti yra Lietuvos gyvybinis interesas, prieš kurį blanksta visos asmeninės D.Grybauskaitės ambicijos. Tai tiesioginė valstybės vadovo pareiga, kurią ji paprasčiausiai atsisakė vykdyti. Beje, šiemet jau nebe pirmą kartą.
Užsiožiavusi dėl Varšuvos, D.Grybauskaitė padarė tris itin blogus Lietuvai darbus: viena, tegu netiesiogiai, bet suabejodama, ar Lenkija ketina vykdyti savo įsipareigojimus Aljanso 5-ajam straipsniui dėl kolektyvinės gynybos, ji kartu suabejojo visos NATO, kaip kolektyvinės gynybos organizacijos, patikimumu. Šitai Lietuvai dar ne kartą bus priminta pačiu aukščiausiu lygiu.
Antra, ji parodė, kad Lietuva nėra linkusi spręsti nesutarimų su sąjungininkėmis civilizuotų derybų keliu, bet renkasi vaikų darželio lygio taktiką: jei jūs šitaip, tai aš su jumis nežaidžiu. Tai reiškia, kad nuo šiol su D.Grybauskaite niekas nešnekės rimtais klausimais. Po atsisakymo važiuoti į Prahą pas Baracką Obamą jai užsitrenkė Vašingtono durys, dabar užsitrenks visos. Kartu su ja – ir Lietuvai, bent jau kol jai vadovauja D.Grybauskaitė.
Trečia, ji įkirto pleištą tarp Lenkijos ir kitų Baltijos šalių, skaldydama bendrą regiono gynybą. Kartu D.Grybauskaitė nuteikė prieš Lietuvą ne tik Lenkiją, bet ir Latviją su Estija. Iš esmės ji grįžo prie Lietuvai pražūtingos tarpukariu Antano Smetonos vykdytos politikos, per kurią taip ir negimė Mažoji, arba Baltijos, Antantė. Kaip dabar žinome, tuomet už tokią politiką A.Smetonai mokėjo Maskva. Apie tai, kas antivalstybinei politikai įkvėpė D.Grybauskaitę, tikiuosi, sužinosime greičiau nei po penkių dešimtmečių.
P.S. Berašant atėjo žinia – pusmetį rengtas Baltijos ir Šiaurės šalių viršūnių susitikimas Vilniuje balandžio mėnesį neįvyks. Pagrindinės dalyvės pranešė turinčios kitų svarbių užsiėmimų. Žinant, kokį pagreitį pastaraisiais metais yra įgavęs Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas, ir žinant, kad šiemet Lietuva yra jo koordinatorė, tai skamba kaip rafinuota diplomatinė patyčia iš susireikšminusios, padorioje draugijoje elgtis nemokančios trepsės.

D.Grybauskaitė grįžo prie Lietuvai pražūtingos tarpukariu A.Smetonos vykdytos politikos, už kurią tuomet jam mokėjo Maskva.

Įdomu, ar pati Dalia Grybauskaitė suvokia, kad pasirašydama Seimo rinkimų įstatymo pataisas, leidžiančias Konstituciją ir priesaiką sulaužiusiam Rolandui Paksui jau rudenį dalyvauti rinkimuose, ji pasirašė ir savo apkaltos nuosprendį?

Politikai apie tai dar tyli – vieni iš nuostabos, kiti – nenorėdami prieš rinkimus kelti skandalo, bet teisininkų, ypač konstitucionalistų tarpe, jau nuvilnijo: Prezidentė sulaužė priesaiką.
Mat Konstitucijai neatitinkančio įstatymo pasirašymas niekaip negali būti suderintas su priesaika „būti ištikimai Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus“. O kad Seimo rinkimų įstatymo pataisos neatitinka Konstitucijos, viešai pripažino pati D.Grybauskaitė, iš karto po pasirašymo išplatindama pranešimą: „2011 m. sausio 10 d. Konstitucinio Teismo pareiškime pabrėžiama, kad įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą [suteikti R.Paksui galimybę po kurio laiko vėl būti renkamam į Seimą] turi būti daromos atitinkamos Konstitucijos pataisos. Todėl šalies vadovė kviečia Seimą, turintį išskirtinę teisę siūlyti Konstitucijos pakeitimus, skubiai, dar per šią sesiją, teikti būtinas Konstitucijos pataisas“. Štai taip, juodu ant balto: Aš žinau, kad įstatymas, kurį Seimas priėmė, neatitinka Konstitucijos, nes pataisos joje nepadarytos, bet vis tiek jį pasirašau ir skelbiu galiojančiu, o Seimas dabar tegu priderina prie jo Konstituciją! Absurdas? Pasityčiojimas iš teisės ir Konstitucijos? Visiškas politinis cinizmas? O gal paprasčiausias kvailumas? Koks, galų gale, skirtumas? Fakto, kad prezidentė sąmoningai, iš anksto žinodama, kad Seimo rinkimų įstatymo pataisos antikonstitucinės, savo parašu jas patvirtino, tai nepaneigia.
Pasiteisinti, kad pirma Konstituciją pažeidė pats Seimas, o ji savo parašu tą pažeidimą tik patvirtino, D.Grybauskaitė negalės. Viena, be jos parašo antikonstitucinis įstatymas tėra primargintas popieriaus lapas. Antra, specialiai tokiems atvejams Konstitucija jai suteikė veto teisę. Trečia, Seimas gudriai apsidraudė nuo kaltinimų sąmoningai sulaužius Konstituciją, nes savo Teisės ir Teisėtvarkos komiteto pirmininko, buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Stasio Šedbaro lūpomis pareiškė: Manome, kad Konstitucijos keisti nereikia, nes pačioje Konstitucijoje draudimo būti renkamam į Seimą nėra, tik jos interpretacijoje. Kad S.Šedbaro kolegos – konstitucionalistai, išgirdę šį pareiškimą, vos iš koto neišvirto, tėra nesvarbi smulkmena.
Svarbu, kad ateityje, Konstituciniam Teismui panaikinus šį D.Grybauskaitės palaimintą antikonstitucinį įstatymą, Seimas galės apsimesti kvaileliu: A, tai čia pasirodo visgi nekonstituciška? Na, mes manėme, kad konstituciška, bet jei Konstitucinis Teismas sako kitaip, tai mes neprieštarausim, galiausiai jis tam ir yra, kad mūsų neišmanymus taisytų. Tuo tarpu D.Grybauskaitė šitaip pasiteisinti negalės, nes ji pati pripažino, kad žinojo, jog įstatymas Konstitucijos neatitinka. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, apie kurias jai iš savo patirties gali papasakoti R.Paksas.
Kodėl G.Grybauskaitė savo parašu palaimino Konstitucijos pažeidimą? Veikiausiai dėl ciniško politinio išskaičiavimo ir klaidingo įsitikinimo nebaudžiamumu. Ne paslaptis, jog D.Grybauskaitė jau kuris laikas, ieškodama tvirtesnės ir, kaip jai atrodo, perspektyvesnės už konservatorius, politinės atramos meilikauja su R.Pakso „Tvarka ir teisingumu“. Pirma bandė įpiršti juos Andriui Kubiliui į koaliciją vietoj „valinskininkų“, paskui pakabino priesaiką sulaužiusio ir už tai iš Prezidentūros išvyto R.Pakso portretą į vieną gretą su kitų valstybės vadovų atvaizdais. Galiausiai savo parašu atvėrė jam nekonstitucinį kelią rudenį grįžti į Seimą. Tam tikra politinė logika tokiame veikime yra, nes šiandieninių D.Grybauskaitės garbintojų tarpe akivaizdžiai dominuoja ta pati visuomenės dalis, kuri kadaise klojo R.Paksui kelią į Prezidentūrą ir apkaltą. D.Grybauskaitei paksistinis „kietos rankos“ įvaizdis, kaip ir panieka teisei bei Konstitucijai, taip pat nesvetimi – tą puikiausiai rodo tiek požiūris į Garliavos įvykius, tiek elgesys FNTT skandalo metu.
Kadangi prezidentės apkaltos procesas yra išskirtinai Seimo politinės valios reikalas – nori rengia, nenori – nerengia, Prezidentūros strategai veikiausiai planuoja, jog šis Seimas apkaltos nerengs. Viena, A.Kubiliui dabar tik energetika galvoje, antra, dvi apkaltos paeiliui būtų per didelis smūgis Lietuvos įvaizdžiui, trečia, iki rinkimų nespėtų. O po rinkimų, kaip įsivaizduojama, Seime būtų gausu D.Grybauskaitei dėkingų paksistų, taip pat dvasiškai artimų darbiečių bei socdemų. Štai čia jos gali laukti nemaloni staigmena.
Antikonstitucinio įstatymo pasirašymas – tai Damoklo kardas, kuriuo baksnojant nuo šiol D.Grybauskaitė bus verčiama daryti tik tai, kas neprieštaraus būsimojo Seimo daugumos valiai. Kas tą daugumą valdys – paksistai, darbiečiai, socdemai ar „Gazpromo“ pinigai – dar didelis klaustukas. Bet koks D.Grybauskaitės bandymas pasipriešinti, tarkime, Dujų terminalo ar Atominės elektrinės projektų stabdymui, iš karto susidurs su pasiūlymu užklausti Konstitucinį Teismą dėl prezidentės pasirašytos Seimo rinkimų įstatymo pataisos konstitucingumo, o paskui – su apkaltos procedūra. Tad nuo šiol D.Grybauskaitei lieka melstis, kad būsimajame Seime būtų pakankamai daug „Gazpromui“ atsparių konservatorių.

D.Grybauskaitė žinojo, jog R.Paksui kelią į Seimą atveriantis įstatymas prieštarauja Konstitucijai, bet vis tiek jį pasirašė.

Prezidento rinkimuose už tuometę eurokomisarę Lietuvos žmonės balsavo ją menkai tepažinodami. Ar įpusėjus kadencijai keturi penktadaliai visuomenės ją tebemyli vis dar aklai, ar už gerus darbus?

Kai 2009 m. vasarį Dalia Grybauskaitė pareiškė kandidatuosianti prezidento rinkimuose, iš karto tapo aišku, kam bus kabinamas laurų vainikas, nors daugelis jos gerbėjų neslėpė apie ją težinantys ne ką daugiau nei kelias lakoniškas CV eilutes. Jos oponentų pastangos rasti kompromituojančių dalykų itin lakoniškai pateikiamoje biografijoje buvo bergždžios. Nepavyko bandymai pripaišyti dėmių jos tėvams – eilinei kukliai Vilniuje gyvenusiai šeimai su vienturte dukra. Nieko įdomaus nesurasta ir jos jaunystėje – mokinė buvo gera, bet neišskirtinė, žaidė krepšinį, bet nebuvo komandos lyderė.
Politinės ekonomijos dėstytojo karjera aukštojoje partinėje mokykloje po studijų tuomečiame Leningrade būtų nugramzdinusi daugelį politikų, bet ne D.Grybauskaitę. O karjeros šuolis nuo Leningrado kailių fabriko darbininkės iki ministrės, paskui eurokomisarės – tiesiog šiuolaikinės Pelenės pasaka. Nepartinė, tikusi į viceministrus, o paskui ministrus ir kairiųjų, ir dešiniųjų Lietuvos Vyriausybėms, lygiavertė tarp Europos politikų, tiesmuka D.Grybauskaitė žmonėms asocijavosi su geležine ledi, lietuviškąja Margaret Thatcher. Krizės akivaizdoje žmonės balsavo už kietos rankos politiką.
Ar gerokai avansu per rinkimus suteiktas ir lig šiol įpusėjus D.Grybauskaitės kadencijai nesenkantis pasitikėjimas reiškia, kad pasirinkimas buvo sėkmingas Lietuvai?

Vadovė ar valdovė?
Bene dažniausias priekaištas, lydėjęs D.Grybauskaitę visą pirmąją pusę kadencijos, – populizmas. „Labai aiškiai matomas bandymas įtikti žmonėms, vaikytis reitingų. To, kas nepatiktų daugumai, prezidentė pati nekalba – patiki neigiamas žinias pranešti savo komandos nariams. Antra vertus, politikoje be šou elementų ir be viešųjų ryšių neišsiversi – tą daro visi politikai“, – tvirtina sociologas Mindaugas Degutis.
Vis dėlto būtina pridurti, kad nė vienam Lietuvos politikui nė iš tolo nesiseka tai daryti taip sėkmingai. O tai, jog iš D.Grybauskaitės komandos kasmet dingo po esminį už viešuosius ryšius atsakingą asmenį – pirmiausia Audronė Nugaraitė, paskui Linas Balsys, gal irgi ženklas, kad ši sritis jai prioritetinė ir už klaidas čia neatleidžiama.
D.Grybauskaitė net savo retorika – kalbiniu požiūriu piktybiškai kartojamu „aš“ ar pauzėmis kalbose – akcentuoja savo svarbą. Ji visada stengiasi, kad jos vardas būtų minimas tarp ar šalia nugalėtojų ir sėkmės istorijų. Ji sako – mums, t.y. ir jai, pavyko sutramdyti krizę, tačiau Vyriausybei, t.y. jiems, nepavyko įgyvendinti struktūrinių reformų. Ji visada gina didžiausią visuomenės ir rinkėjų grupę – pensininkus, nors būdama ekonomistė puikiai supranta, kad pinigai iš niekur neatsiranda ir šiandien visų pirma reikia palankių sąlygų verslui, kuris vienintelis gali garantuoti ir orias pensijas. Ji neieško švelnesnių žodžių politikams ir valdininkams.
„O žmonėms linksma žiūrėti, kaip rimti vyrai gauna pylos ir išeina iš jos kabineto nudelbę akis. Prezidentė kaip griežta mokytoja visus sustato į eilę, visi jos bijo, bet ir gerbia. Taip ir turi būti kalbant apie prezidentę, – vertina M.Degutis. – Arūnas Valinskas buvo teisus, pavadindamas ją boba, tik ne įžeidžiama, kaip kad jis norėjo, o gerąja prasme: prieš prezidentę rankos, perkeltine prasme, nepakelsi, greičiau pats gali gauti kočėlu. A.Valinskas tą supranta ir jaučiasi kaip vyras, kuris nuo jos galėtų gauti ir ne kartą gavo per pakaušį.“
Kartais ne tiek valstybės vadovės, kiek valdovės poza vertinama nevienareikšmiškai. Politologas Lauras Bielinis, parašęs knygą apie D.Grybauskaitę (nors keista, kad ne apie prezidentą Valdą Adamkų, kurio patarėju dirbo), piktinasi, kad D.Grybauskaitė kalba kolūkio pirmininko stiliumi, o kieto kumščio valdymo metodika stumia ir taip depresyvią Lietuvos visuomenę į dar didesnę depresiją, labiau asocijuojasi su praeitimi, o ne dabartimi.
Tačiau D.Grybauskaitės pirmtakas V.Adamkus nieko nepasiekė inteligentiškais pasvarstymais ir iliuzijomis, kad visi patys susipras ir elgsis padoriai. D.Grybauskaitė elgiasi kitaip: ji kapoja galvas – pakeisti visi, išskyrus STT, svarbiausi prezidento skiriami institucijų vadovai. Priešingai nei jos pirmtakas, ji ne reiškia susirūpinimą, o pati imasi keisti situaciją, pavyzdžiui, siūlyti įstatymų projektus korupcijai užkardyti, tuo užbaigdama iki jos populiarias diskusijas apie menkas prezidento galias.
„Sunku įsivaizduoti labiau adekvačiai į problemas reaguojantį prezidentą, kaip D.Grybauskaitė“, – vertina europarlamentaras Leonidas Donskis.
Jei ji sugeba tokį ilgą laiką būti piliečių pasitikėjimo lydere, vadinasi, teisingai suprato žmonių lūkesčius. „Ji save pateikia kaip novatorę, reformatorę, kaip žmogų, kuris atėjo kovoti su negerovėmis, ir tokio kovotojo su sistema visuomenei labai reikėjo. Ji neabejotinai aktyvi – komentuoja ar vertina ne selektyviai, bet beveik visus Lietuvos gyvenimo aspektus, o jos kompetencija ekonomikos ir finansų klausimais, patirtis Europos Komisijoje leido dalykiškai bendrauti su Vyriausybe. Tokios prezidentės reikėjo“, – mano L.Donskis.

Ir pati, ir jos skiriami kadrai – ne iš „sistemos“
Nepaisant beveik visaliaudinės meilės, atrodo, kad ji ne tik neturi daug bendraminčių ir politinių partnerių tarp politikų, bet jai net nerūpi jų turėti. D.Grybauskaitė panaši į Don Kichotą, kuris artimiausiam bendražygiui geriausiu atveju duos panešti savo rankinę, bet ne daugiau. „Prezidentės trūkumas – šiek tiek pilka patarėjų komanda, nė vienos asmenybės, kuri leistų atsirasti nors menkiausiai užuominai, kad galėtų nustelbti prezidentę ar vaidinti kokį didesnį vaidmenį formuluojant Prezidentūros politiką. Antra vertus, tai nekelia abejonių, kad politiką daro ji pati, o ne šešėliniai kardinolai“, – pastebi M.Degutis.
Tikrai sunku būtų įtarti, kad valstybę valdo prezidentūrėlės, kaip būdavo sakoma V.Adamkaus pirmosios kadencijos laikais, ar kad prezidentei įtaką daro kuri nors politinė ar verslo grupė. Ji ne tik nepriklauso jokiai partijai, bet ir akivaizdžiai parodo nesiekianti kurios nors iš jų paramos ir kurios nors pati neremianti. V.Adamkus taip pat nepriklausė jokiai partijai, bet ypač per pirmą kadenciją buvo neabejotinai priklausomas nuo centristų, sudariusių jo rinkimų štabo, o vėliau ir komandos pagrindą.
D.Grybauskaitė, regis, net mėgaujasi neperkandamos nesisteminės politinės vienišės įvaizdžiu. Nepaisydama „sistemos“ lūkesčių ima ir ištraukia nežinia iš kur vadovus Generalinei prokuratūrai ar Valstybės saugumo departamentui. Esminė jos kadrų politikos linija – kad pareigūnas nebūtų susijęs su kokiomis politikos ar verslo interesų grupėmis, tad tokių grynuolių kartais tenka ieškoti toli nuo Vilniaus, net Akmenėje. Prezidentė bando sutraukyti amžinas interesų grandines ne tik politikos, bet ir teisėsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo srityse, tad visur kovoja dėl vadovų kadencijų įvedimo.
Nors negali sakyti, kad ji neatsidėkoja už lojalumą: kadencijos pradžioje Prezidentūroje net įsteigė specialų etatą savo tuomečio atstovo spaudai L.Balsio žmonai, dirbusiai ir jos rinkimų štabe, o buvęs rinkimų štabo vadovas Vitas Vasiliauskas luktelėjo porą metų, bet gavo išskirtinį – Lietuvos banko valdybos pirmininko postą. Tačiau „Snoro“ istorija, finansų institucijų kontrolės subjektų sujungimas įrodė, kad pasirinkimas grįstas pirmiausia gebėjimais, o ne todėl, kad jis būtų buvęs iš asmeninių rėmėjų ar draugų rato.
Beje, susidaro įspūdis, kad toks ratas nelabai ir egzistuoja. Dar rinkimų kampanijos metu sunkiai sekėsi rasti žmonių, kuriuos būtų galima pavadinti jos geriausiais mokyklos, studijų ar darbo draugais, o nuo mažens darbščią, o paskui tikra darboholike tapusią D.Grybauskaitę greičiau gerbė ar jos prisibijojo, nei jautė jai artumą. Be partinės paramos ir be stiprios komandos politiniame olimpe gali sėkmingai atsilaikyti tik stipri ir charizmatiška asmenybė.

Nuosekliausia – kova su korupcija
D.Grybauskaitė nuo pirmtakų Algirdo Brazausko ar V.Adamkaus gerokai skiriasi ne tik retorika, bet ir veiklos metodais. A.Brazauskas, kol valdančioji dauguma buvo dešinieji, praktiškai buvo izoliuotas nuo įstatymų iniciatyvos ar vykdomosios valdžios. V.Adamkus aiškiai komfortiškiau jautėsi atlikdamas globėjo ir gelbėtojo vaidmenį Ukrainoje ar Gruzijoje nei pačioje Lietuvoje.
„Per rinkimus konkrečių pažadų kaip kiti politikai – kad alga bus 6 tūkst. Lt, nedalijau, nes nenoriu apgaudinėti žmonių. Savo atėjimą motyvavau mėginimu pasidalyti patirtimi suvaldyti finansinę ir ekonominę situaciją, pabandyti ką įmanoma padaryti kovojant su korupcija, didinti socialinį teisingumą, skaidrinti politinę sistemą, pertvarkyti energetinę sistemą“, – savo tikslus primena D.Grybauskaitė.
Sociologas M.Degutis pripažįsta, kad D.Grybauskaitė Vyriausybei buvo savotiškas autoritetas, moralinis užnugaris, ir be jos palaikymo priimti kai kuriuos nelabai visuomenei malonius spendimus būtų buvę kur kas sunkiau. Ji daro spaudimą, kad būtų išspręsta įsisenėjusi problema – viešieji pirkimai, būtų užkardyta korupcija. Efektą pradeda duoti D.Grybauskaitės inicijuotų sugriežtintų įstatymų baubas. Pailginti senaties terminai korupciniams nusikaltimams, dėl neteisėto praturtėjimo pradėta daugiau nei 50 ikiteisminių tyrimų, penkis kartus padidintos piniginės baudos už ekonominius ir finansinius nusikaltimus. Per dvejus metus už teisėjo vardo pažeminimą atleista dešimt teisėjų, nors tokiu pagrindu per 20 metų – gal šeši septyni. Tik įsikišus prezidentei pašalintos istoriniam teisingumui trukdžiusios teisinės spragos ir pajudėjo Sausio 13-osios, Medininkų bylos.
Klaipėdos universiteto profesorius istorikas Vygantas Vareikis primena, kad prezidentė vykdo pažadą sutramdyti monopolininkus ir, palyginti su V.Adamkaus kadencija, dabar Vyriausybė akivaizdžiai mažiau patiria tam tikrų grupių įtakos. Nurodymą likviduoti neskaidrų „Leo LT“ D.Grybauskaitė davė netgi iki prezidento priesaikos. Pozityvių žingsnių žengta energetinės nepriklausomybės link.
Tačiau nors reikalavo išsamios socialinės srities reformos, net keitė ministrą, čia rezultato pasiekti nepavyko. Europarlamentarą L.Donskį stebina, kad prezidentė tylėjo ir tada, kai buvo vykdoma antikonstitucinė aukštojo mokslo reforma.

Fiasko – užsienio politika
„Didžiausias minusas – dramatiškai suprovincialėjusi Lietuvos užsienio politika. Galima kaip nori vertinti ankstesnę politiką – jos balansą ar disbalansą skiriant dėmesį Ukrainai, Gruzijai, Baltarusijai, bet kad Lietuva turjo gana aiškią ir ambicingą užsienio politikos kryptį, niekam nekėlė abejonių. Dabar jos ir nesuvokiu, ir nematau“, – konstatuoja L.Donskis.
Politikas vardija: „Deklaruojame, kad atsigrįžtame į Šiaurės šalis, tačiau nėra jokių rimtų politinių manevrų ta kryptimi. Nesuprantu, kodėl tiek laiko reikėjo flirtuoti su A.Lukašenkos režimu. Hipotezė, kad galima jį prisijaukinti ir atimti iš Maskvos glėbio, buvo neteisinga. Prezidentė, kritikuodama Baltarusijos opoziciją, pasielgė nekorektiškai. Man nesuvokiama, kaip buvo galima išduoti Baltarusijai vieną garsiausių disidentų ir nesulaukti į tai jokio rimto prezidentės atsako.“
Istorikas V.Vareikis priduria, kad santykiai su Lenkija po nepriklausomybės atkūrimo niekad nebuvo tokie blogi kaip dabar, bendraujant su Rusija – jokio proveržio, santykiai su JAV labai vidutiniški, ypač po skandalų dėl CŽV slaptųjų kalėjimų. Buvo akcentuojami santykiai su ES šalimis, tačiau Lietuvos prezidentė nevažiavo į Prancūziją ar Vokietiją susitikti su jų vadovais aukščiausiu lygiu.
Žinoma, skaičiuojant ne kiek raudonų kilimų tiesta, o kas konkrečiai pasiekta, negalima nuneigti, kad D.Grybauskaitė bando laikytis savo moto užsienio politikos srityje – „Lietuvos interesų gynimas vietoj įsivaizduojamos lyderystės“. NATO koncepcijoje pagaliau pavyko įtvirtinti realius, o ne butaforinius Baltijos šalių gynybos planus, o ES įsipareigojo iki 2015 m. panaikinti energetines salas, kokia lig šiol esame. Po prezidentės vizitų Kazachstane ir Ukrainoje tampame krovinių gabenimo jungtimi tarp Rytų ir Vakarų: paleistas traukinys „Saulė“, per dešimt dienų pasiekiantis Kiniją, pasirašytas memorandumas dėl traukinio „Vikingas“ į Juodosios jūros regioną.
Vis dėlto, pagal sociologo M.Degučio prielaidą, savotiškai nenuoseklią D.Grybauskaitės užsienio politiką lemia ir tai, kad ji suvokia, jog daugeliui Lietuvos gyventojų tai tikrai nėra svarbiausias klausimas, turėsiantis didelės įtakos jų gyvenimui, todėl jai skiriama mažiau dėmesio, nors pagal Konstituciją tai ir viena svarbiausių prezidento kompetencijos sričių.

Palinkėjimai antrai kadencijos pusei
„Prezidentei siūlau operatyviau reaguoti į opias problemas, kurių nemažai turime. Jai nepakanka vien reaguoti į faktus – reikia sugebėti ir užkirsti kai kuriems kelią, imtis prevencijos. Reikia atkurti labai sugadintus santykius su kaimyninėmis valstybėmis, juolab užsienio politika – sritis, kurią tiesiogiai kuruoja prezidentė“, – pataria europarlamentaras L.Donskis.
Politikas primena: „V.Adamkus – džentelmenas, santūrus, gražus veidas pasaulyje, bet jam priekaištauta, kad jis per švelniai reaguoja, leidžiasi informuojamas tam tikrų interesų grupių. D.Grybauskaitė davė pagrindo tikėti, kad ji kitokia, kad sugebės žaibiškai reaguoti į negeroves. To pasigendu. Daug pastangų skiriama retorikai, įvaizdžiui. To nebereikia – ji ir taip populiaresnė už kitus politikus“, – pastebi L.Donskis, neabejodamas, kad D.Grybauskaitė sieks ir antros kadencijos.
Pasitikėjimas prezidentais Lietuvoje visuomet buvo išskirtinis, o tai didelė galia. Tačiau tai turi būti tik priemonė siekti tikslo, bet ne pats tikslas.

D.Grybauskaitė – prezidentų reitingų lyderė
Pasitikėjusiųjų prezidentais jų kadencijos pradžioje ir jai įpusėjus (proc.) (pagaliukai)
Algirdu Brazausku (1998 m.*) 72,6
Valdu Adamkumi (1998 m. ir 2010 m.) 64,3 70,8
Rolandu Paksu (2003 m. ir 2004 m.**) 64,4 27,4
Valdu Adamkumi (2004 m. ir 2006 m. gruodį ) 60,1 70,4
Dalia Grybauskaite (2009 m. ir 2011 m. gruodį) 85,4 79,7
* Yra tik kadencijos pabaigos duomenys
** Pašalintas iš posto per apkaltą
Šaltinis: „Vilmorus“/„Lietuvos rytas“

Scanpix

“2014 metai nerealu. Tam tikra prasme ir šiandien turime eurą, nes litas su juo susietas. Bet svarbiausia, kad visos šalys, ir Lietuva taip pat, elgtųsi atsakingai”, – interviu leidiniui “Veidas. Prognozės 2012″ sakė prezidentė.

Lietuvos Vyriausybė anksčiau buvo nustačiusi tikslą bendrą ES valiutą įsivesti 2014 metais, bet paskutiniais mėnesiais premjeras ir finansų ministrė sako nenorį spekuliuoti dėl konkrečių metų.

Lietuva įsivesti eurą įsipareigojo stodama į Europos Sąjungą. Valiutai įsivesti reikia atitikti Mastrichto kriterijus, tarp jų – dėl biudžeto deficito ir infliacijos. Kai kurie analitikai sako, kad realiau tikėtis euro įvedimo 2016 ar 2017 metais.

Nerimstant skolų krizei euro zonoje, D.Grybauskaitė interviu sakė nenorinti spekuliuoti, ar euras apskritai išliks.

“Ar išliks euras? Nenoriu spekuliuoti šiuo klausimu, juo labiau svarbiausia – atsakinga fiskalinė drausmė visose šalyse, o ne kaip vadinsis viena ar kita valiuta, ar bus jų krepšelis”, – sakė prezidentė.

Nejau Dalia Grybauskaitė iš tiesų nejaučia jokios asmeninės atsakomybės už tai, kad kitų metų biudžeto svarstymas tik per plauką netapo valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės griūties priežastimi?

Įdomu, ką ji būtų sakiusi ir dariusi, jeigu liberalai kelias paras trukusių derybų su konservatoriais metu vis dėlto nebūtų iškėlę valstybės intereso aukščiau idėjinių principų ir trenkę Vyriausybės durimis su žodžiais: „Tesižino, mes už naujus mokesčiu nebalsuosime“? Tai, beje, artėjančių Seimo rinkimų akivaizdoje visiems liberalams – tiek „masiuliniams“, tiek „čaplikiniams“ – būtų labai naudinga. Vis dėlto valstybinis mastymas nugalėjo ir šį kartą. Bet jeigu D.Grybauskaitė iš anksto taip ir planavo – jog liberalai nesiryš griauti Vyriausybės artėjančios antrosios euro krizės bangos akivaizdoje ir likus keliems mėnesiams iki svarbiausio per visą nepriklausomybės laikotarpį energetinio projekto – Visagino atominės elektrinės – statybos sutarties pasirašymo, tuomet ji neturi nei gėdos, nei sąžinės.
Visa 2012-ųjų biudžeto svarstymo krizė kilo išimtinai dėl D.Grybauskaitės užgaidos – žūtbūt padidinti pensijas jei ne iki 2009-ųjų lygio, tai bent puse to dydžio. Priminsime, kad nors pensijos užėjus finansinei krizei Seime buvo mažinamos laikinai, dvejiems metams, bet jų privalomas didinimas 2012 m. buvo D.Grybauskaitės pramanas. Nes rimto ekonomikos augimo ir pastebimo įplaukų į biudžetą padidėjimo dar reikės keletą metų laukti. Tačiau vasario mėnesį D.Grybauskaitė nei iš šio, nei iš to pareiškė darysianti viską, kad rengiant 2012-ųjų biudžetą jame būtų suplanuotas pensijų didinimas nuo kitų metų sausio 1-osios. Tuo metu Vyriausybė jau kelis kartus buvo atmetusi Seimo opozicijos iniciatyvas didinti pensijas anksčiau nei numatyta, nes tam paprasčiausiai nebuvo pinigų ir D.Grybauskaitė negalėjo to nežinoti.
Žinia, vasarį kai kas D.Grybauskaitės raginimą ir Vyriausybės sutikimą pakelti pensijas vertino kaip netiesioginę Prezidentūros paramą Andriaus Kubiliaus partijai artėjančių Savivaldybių tarybų rinkimų akivaizdoje. Regis, tai buvo klaidingas vertinimas, mat antrą kartą raginimas didinti pensijas iš D.Grybauskaitės lūpų nuskambėjo rugsėjo 1-ąją, artėjant Seimo rudens sesijai, kurios svarbiausiu darbu ir būna biudžeto tvirtinimas. Prezidentės reikalavimo prasilenkimas su sveiku protu buvo stulbinamas. Tuo metu tik aklas nematė, kas dedasi su Graikija ir Pietų Europos skolomis – euro zonos krizė ir iš jos ateinantis smūgis Lietuvai, kurios visas 2011-ųjų ekonominis augimas buvo grįstas eksportu į svarbiausias euro zonos valstybes, buvo akivaizdi. Tą matė ir D.Grybauskaitė, iš karto po reikalavimo 2012-aisiais didinti pensijas, sakiusi: „Kalbėjau ir su premjeru, ir su finansų ministre, ir puikiai suprantu mūsų biudžetinę situaciją. Puikiai matome perspektyvas kitąmet ir turime matyti, kas vyksta aplink Lietuvą. Tai yra tikėtinos ekonominės problemos ir antros sunkmečio bangos įtaka mūsų ekonomikai“.
Taigi, konstatuojame – rugsėjį, Vyriausybei baigiant rengti 2012-ųjų biudžeto projektą ir Seimui renkantis jį svarstyti, D.Grybauskaitė, pati buvusi finansų ministre ir EK finansų komisare, žinojo: jog Graikijos skolų krizė virsta visos euro zonos, taigi ir visos Europos Sąjungos ekonomikos krize; jog euro zonos krizė neišvengiamai pakirs Lietuvos eksportą į ES šalis, pirmiausia – į Vokietiją; jog sumažėjęs eksportas stabdys ekonomikos kilimą ir sumažins įplaukas į biudžetą; jog mažėjančios įplaukos į biudžetą vers Vyriausybę peržiūrėti 2012-ųjų biudžeto išlaidas; jog finansuoti didesnį, nei 3 proc. biudžeto deficitą, nebus iš ko, nes euro krizės metu finansų rinkos sumažino skolinimą netgi Vokietijai.
Trumpai sakant – D.Grybauskaitė puikiai žinojo, jog Vyriausybė neturi iš kur paimti ir negali pasiskolinti 600 milijonų litų, reikalingų pensijų padidinimui, bet vis tiek, keldama balsą, reikalavo padaryti neįmanoma. Kaip reikia vertinti tokį valstybės vadovės (pabrėšime, puikiai išmanančios finansus ir labai teisingai 2008 m. dėjusios į šuns dienas premjerą Gediminą Kirkilą, kad šis nesielgia taip, kaip dabar elgiasi A.Kubilius) elgesį? Atidėjus į šalį nelietuviškus ir necenzūrinius išsireiškimus – kaip visišką finansinį neatsakingumą ir politinį nepadorumą.
Jeigu D.Grybauskaitė galvotų apie valstybės pasirengimą kaip galima saugiau pergyventi antrąją ekonominės krizės bangą, o ne apie norą pasirodyti „labai kieta“ prezidente, kurios žodis nekeičiamas, net jeigu prieštarauja sveikam protui, ji būtų išėjusi į televiziją ir pasakiusi: „Mieli pensininkai. Žinau, kad jums nėra lengva, žinau, kad daugelis jūsų tikėjotės, jog nuo kitų metų pensijos vėl bus tokios, kaip gerais laikais. Deja, valstybės ekonomikos pagerėjimas 2011 m. buvo nepakankamas, kad būtų iš kur paimti papildomų pinigų jūsų pensijoms, o laikai ateina sunkūs, gal net sunkesni, nei 2009-2010 m. Tie, kurie šiandieną uždirba jums pensijas, jau ir taip apkrauti mokesčiais, turi auginti vaikus ir mokėti paskolas bankams, jie neturi tokių lengvatų šildymui ir vaistams, kokias turite jūs. Patikėkite, dirbantiesiems išgyventi šiandien netgi sunkiau, nei pensininkams, tad neprašykite, kad Seimas didintų ar įvedinėtų naujus mokesčius tam, kad kitais metai būtų padidintos jūsų pensijos“. Pensininkai būtų ją supratę. Ir ne tik pensininkai, prezidentę būtų supratę visi. O dabar nesupras daugelis, ypač tie, kurie kadaise už ją balsavo.

Ryšių su visuomene kompanijai „Publicum” socialiniame tinkle „Facebook” atlikus politikų gerbėjų puslapių analizę, paaiškėjo, kad populiarumu Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė nusileidžia tik Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Barack Obama. Trečioje vietoje – Estijos prezidentas Toomas Hendrik Ilves.

Tyrimo metu buvo skaičiuojama kiek šalies politinio lyderio fanų tenka vienam tūkstančiui tos valstybės vartotojų prisiregistravusių socialiniame tinkle „Facebook”.

„Tokį rezultatą drąsiai galima vadinti maloniai netikėtu. Vakarų politiniai lyderiai yra gerokai dažniau matomi tarptautinėje žiniasklaidoje nei mūsų prezidentė ir turi galimybių surinkti gerbėjų iš kitų valstybių. Tačiau tai, kad D. Grybauskaitė populiarumu nusileidžia tik B. Obama, dar kartą įrodo išskirtinį prezidentės populiarumą Lietuvoje,” – teigė „Publicum” projektų vadovas Lukas Mikelaitis.

Tarp analizuotų valstybių politinių lyderių neaktyvumu „Facebook” išsiskyrė latviai, kurių nei prezidentas Andris Bērziņš, nei premjeras Valdis Dombrovskis neturi viešųjų profilių, kuriuose komunikuotų ir bendrautų su gerbėjais. Tai lemia vietinių socialinių tinklų bei „Twitter” populiarumas Latvijoje.

„JAV prezidentas B. Obama savo pavyzdžiu 2008 metų rinkimuose įrodė kokiu galingu ginklu gali tapti socialiniai tinklai. Praktiškai visi tyrimo metu apžvelgti politiniai lyderiai aktyviai komunikuoja „Facebook”, tačiau įvairios aplinkybės – netinkamas bendravimo tonas, politiniai skandalai – trukdo pasiekti tokį populiarumą, kokiu gali džiaugtis B. Obama ar D. Grybauskaitė. Todėl akivaizdu, kad vien buvimas „Facebook” ir nuolatinis įrašų kėlimas savaime negarantuoja populiarumo potencialų ir esamų rinkėjų tarpe,” – sakė L. Mikelaitis.

Primename, kad spalio pradžioje atlikus Lietuvos politikų viešųjų ir asmeninių profilių bei grupių narių skaičių analizę „Facebook”, paaiškėjo, jog D. Grybauskaitė artimiausią konkurentą populiarumu lenkia daugiau nei 6 kartus.

Papildomi faktai

Likus dviem mėnesiams iki paskyrimo užsienio reikalų ministru, Audronius Ažubalis kritikavo prezidentę Dalią Grybauskaitę dėl pareiškimų apie galimą CŽV kalėjimą Lietuvoje ir sprendimo nepriimti Gvantanamo kalinių, rodo JAV diplomatinio susirašinėjimo dokumentai.

Paviešintos įslaptintos ataskaitos atskleidžia, kad kritiškai Lietuvos prezidentės veiksmus vertino ir Vilniuje dirbantys Amerikos diplomatai. praneša BNS

Būdamas Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininku 2009 metų lapkritį A.Ažubalis šiuos klausimus aptarė susitikęs su Jungtinių Valstijų ambasadore Anne Derse (En Ders), kurios parengtą įslaptintą ataskaitą paviešino WikiLeaks.

„A.Ažubalis netiesiogiai sukritikavo Grybauskaitę, kai iškėlė klausimą dėl teiginių apie CŽV kalėjimo Lietuvoje egzistavimą“, – rašoma dokumente.

Pokalbio metu politikas atkreipė dėmesį, kad prezidentė spaudos konferencijoje pareiškė turinti „netiesioginių įtarimų“ dėl CŽV kalėjimo, nors tuo metu ši tema žiniasklaidoje jau buvo nurimusi.

„A.Ažubalis sakė, kad užsienio reikalų komitetas pirmą kartą šį klausimą tyliai aptarė 2006 metais“, – rašoma ataskaitoje.

„Neapgalvoti pareiškimai gali sukelti žalos. Tai auga kaip sniego gniūžtė“, – taip, anot dokumento, kalbėjo A.Ažubalis.

Konservatorius, kurį prezidentė ministru paskyrė 2010 metų sausį, taip pat „atsiprašė“ dėl to, kad Lietuva atsisakė priimti Gvantanamo kalėjime kalintų asmenų, rašoma dokumente.

„A.Ažubalis atsiprašė, kad Lietuva negalėjo priimti vieno ar dviejų sulaikytųjų iš Gvantranamo, nors Vyriausybė praėjusį pavasarį sakė ketinanti tai padaryti“, – rašoma JAV ambasados ataskaitoje.

„Visuomet sakau, kad kiekvienas politikas turi būti pasirengęs prisiimti atsakomybę už savo žodžius. Manau, kad svarbu vykdyti savo pažadus. Tikiuosi, kad suprantama, jog Vyriausybė yra tam pasirengusi, bet nesutarimai kai kuriose mūsų valstybės šakose apie tai, ką kalinių perkėlimas reikštų Lietuvai, sustabdė pažangą“, – sakė A.Ažubalis, akivaizdžiai darydamas užuominą į prezidentę D.Grybauskaitę, teigiama dokumente.

Anot dokumento, A.Ažubalis taip pat pasiūlė, kad Jungtinės Valstijos paprašytų kitų sąjungininkų kreiptis į D.Grybauskaitę.

„Būtų gerai gauti šiek tiek paskatinimo iš kitų Europos šalių, kurios pasiryžusios dalytis šia našta. Tikiuosi, kad po kurio laiko kažkokiu būdu rasime sprendimą“, – cituojamas politikas.

Prezidentė D.Grybauskaitė 2009 metų spalį pareiškė, kad Lietuva nepriims asmenų iš Jungtinių Valstijų Gvantanamo bazės, kol virš Lietuvos kabės šešėlis dėl galimai veikusio Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimo.

D.Grybauskaitės viešai išsakytas pastabas, jog ji turinti „netiesioginių įtairmų“ dėl CŽV kalėjimo, ataskaitoje Vašingtonui sukritikavo ir pati ambasada.

„Galbūt daugiausia dėl to, kad Grybauskaitei trūksta politinio užsigrūdinimo, atgimsta sena istorija, kuriai vis dar trūksta pagrindimo. Užuot padėjus pritildyti šį reikalą, kuris nėra palankus Lietuvai, jos pastabos reiškė prielaidą, jog tame kaltinime gali būti grūdas tiesos, ir paskatino surengti parlamentinį tyrimą, kuris galiausiai baigsis dar viena nekonkrečia išvada“, – taip prezidentės pastabas komentavo ambasada.

„Prezidentės komentarai dar sunkiau suprantami atsižvelgiant į jos nuogąstavimus dėl Rusijos įtakos Lietuvos žiniasklaidoje, nes ši istorija gali sukelti abejonių dėl JAV ir Lietuvos santykių stiprumo. Premjeras, priešingai, savo komentarais sumaniau atsiriboja nuo istorijos, su kuria jis visiškai nesusijęs“, – rašoma ambasados ataskaitoje.

Scanpix

Su Islandijos vadovais Prezidentė aptars dvišalius klausimus, Šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimo stiprinimą, Islandijos eurointegracijos procesą, aktualius NATO klausimus.

Lietuvos vadovė Islandijoje lankosi šios šalies Prezidento kvietimu paminėti diplomatinių santykių tarp abiejų valstybių atkūrimo dvidešimtmetį.

“Prieš dvidešimt metų Islandija pati pirmoji pripažino atkurtą laisvą ir demokratinę Lietuvos valstybę. Tai buvo drąsus ir tuo metu labai solidarus žingsnis. Islandija taip pat visada tvirtai rėmė Lietuvos narystę NATO. Džiaugiuosi, kad minint mūsų valstybių diplomatinių santykių dvidešimtmetį galiu atvykti į Reikjaviką ir padėkoti Islandijos žmonėms už jų tvirtą ir nuoširdžią paramą”, – sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Rugpjūčio 26 d. Respublikos Prezidentė lankysis Lietuvai ir Islandijai simbolinėje vietoje Hofdi name, kur lygiai prieš dvidešimt metų buvo pasirašytos trijų Baltijos valstybių diplomatinių santykių su Islandija atkūrimo sutartys. Šalies vadovė įteiks Lietuvos valstybinį apdovanojimą mūsų šalies draugui, Lietuvos garbės konsului prof. Arnorui Hannibalsonui.

Valstybinio vizito metu Lietuvos Prezidentė taip pat dalyvaus apskritojo stalo diskusijoje su Brifrost universiteto akademine bendruomene narystės ES tema, atidarys M. K. Čiurlionio darbų parodą ir žymios pianistės Mūzos Rubackytės koncertą.

Prezidentė taip pat apsilankys dviejose Islandijos geoterminėse elektrinėse. Islandija puikiai išnaudoja savo gamtines sąlygas ir yra stipriai pažengusi vystant geoterminę energetiką. Progresyvios Šiaurės šalys, pasak šalies vadovės, kurios puikiai derina technologinę pažangą su atsakinga socialine ir aplinkosaugos politika, o modernias technologijas sėkmingai pritaiko plėtojant alternatyviąją energetiką, yra pavyzdys Lietuvai.

BLF

“Prie to prisidės ne tik valstybės biudžetas, bet ir valstybinė energetikos įmonė”, – sakė D.Grybauskaitė praėjusią savaitę prieš ES viršūnių susitikimą Briuselyje.

“Latvijos, Estijos ir Lenkijos įmonės vis dar yra įsipareigoję ir norėtų dalyvauti projekte”,- pridūrė ji.

Uždarius Ignalinos atominę elektrinę 2009 metais, Lietuva kartu su Latvija, Estija ir Lenkija ketina iki 2020 metų Visagine pastatyti naują atominę elektrinę, dėl kurios strateginio partnerio vaidmens varžosi JAV ir Japonijos korporacijos “Westinghouse Electric” ir “Hitachi-GE Nuclear Energy”.

“Lietuva yra “patenkinta”, gavusi du pasiūlymus”, – sakė D.Grybauskaite. Pasak jos, dar per anksti sakyti, ar pasiūlymai yra patrauklūs, nes derybos nesibaigė.

Strateginiam investuotojui gali būti pasiūlyta iki 51 proc. būsimos AE statybos įmonės akcijų, o likusią dalį pasidalytų Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija. Elektrinės statyba, preliminariais skaičiavimais, gali kainuoti apie 5 mlrd. eurų (17,3 mlrd. litų).

Scanpix

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ateinančią savaitę kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) pirmininkaujančios šalies vadovė lankysis Pietų Kaukazo šalyse – Azerbaidžane, Gruzijoje ir Armėnijoje.

Numatyti Lietuvos vadovės susitikimai su šių valstybių vadovais – Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu, Gruzijos Prezidentu Michailu Saakašviliu ir Armėnijos Prezidentu Seržu Sargsianu.

Prezidentė, lankydamasi Pietų Kaukazo šalyse, skatins regiono valstybių lyderius būti atviresnius, siekiant esančių nesutarimų sprendimo.

“Tik taikus sprendimas, pasiektas konstruktyviose derybose, kai abi pusės rodo politinę valią ir tvirtą apsisprendimą rasti abipusiai tinkamą išeitį iš susidariusios situacijos, gali užtikrinti ilgalaikį stabilumą ir taiką”, – pabrėžė D. Grybauskaitė.

Susitikimuose su Pietų Kaukazo valstybių vadovais taip pat bus aptarti dvišaliai santykiai, ekonominis, kultūrinis bendradarbiavimas, bendradarbiavimo projektai su Europos Sąjunga.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė kitą savaitę vyksiančiame Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikime sieks, kad Europos Sąjungos (ES) lyderiai sutiktų į posėdžio išvadas įtraukti tam tikras formuluotes apie įsipareigojimus griežtinti radiacinės saugos reikalavimus Europoje ir aplink ją.

Šį klausimą, pasak prezidentės atstovo Lino Balsio, šalies vadovė penktadienį aptarė su Seimo Europos reikalų komiteto (ERK) nariais.

“Lietuva stengsis ir sieks, kad būtų sugriežtintos ES radiacinės saugos taisyklės ES viduje ir taikant trečiosioms šalims, kai jų objektai yra kaimynystėje”, – po susitikimo žurnalistams sakė L.Balsys.

“Kaip tą padaryti, reikės gerai pagalvoti apie formuluotes, bet pati mintis, kurios prezidentė Vadovų Taryboje sieks, kad atsirastų išvadose – kad tos taisyklės būtų sugriežtintos ir atsirastų tam tikri įsipareigojimai be to, kas jau dabar yra (…), kad atsirastų papildomos garantijos Lietuvai dėl saugumo, jeigu tokie objektai būtų pastatyti mūsų pasienyje”, – kalbėjo prezidentės atstovas.

Jo teigimu, jei atsirastų stiprios garantijos, kurios įpareigotų kaimynines šalis informuoti ir atsižvelgti į dar labiau sugriežtintus branduolinės saugos reikalavimus, tai būtų “labai veiksnus ir įtakingas svertas Europos Sąjungos ir kaimyninių šalių santykiuose”.

“Turbūt tos šalys privalėtų į tai atsižvelgti. Nekalbėsime, jei įvyktų išvis tų šalių užsidarymas ir saviizoliacija, bet kol kas prezidentė išdėstė poziciją, kad kalbėtis yra būtina. Lietuvai būtina aiškiai reikšti savo reikalavimus ir ieškoti dialogo su šalimis, kurios yra kaimynės, kurių Lietuva negali pasirinkti”, – teigė L.Balsys.

ERK pirmininkas Česlovas Stankevičius neišdavė, ar Lietuva turi kokių nors ES šalių paramą tokiems siekiams.

L.Balsys taip pat pažymėjo, kad Baltarusija pagal Espo konvenciją yra įsipareigojusi informuoti apie savo vykdomų projektų galimą poveikį kaimynines šalis ir privalo Lietuvai pateikti pilną informaciją bei atsakyti į visus klausimus.

“Kiek man yra žinoma, Aplinkos ministerija yra jau apskundusi tą informacijos stoką iš Baltarusijos pusės Espo sekretoriatui. Reiškia, kad tam tikri žingsniai daromi, ir ta informacija privalės būti pateikta. Be abejo, kaimynines šalis liečia ir TATENOS rekomendacijos, kurių privalės laikytis tos šalys, norėdamos atomines jėgaines statytis”, – aiškino D.Grybauskaitės atstovas.

D.Grybauskaitė EVT susitikime dalyvaus kitos savaitės pabaigoje.

Trečiadienį Rusija ir Baltarusija pasirašė tarpvyriausybinį susitarimą dėl bendradarbiavimo, statant atominę jėgainę Baltarusijoje. Ją Baltarusija planuoja statyti maždaug už 50 kilometrų nuo Vilniaus. Teigiama, kad 2,4 tūkst. megavatų galios dviejų reaktorių atominę elektrinę Baltarusijoje iki 2018 metų turėtų statyti Rusijos įmonė “Atomstrojeksport”.

Šis susitarimas Lietuvoje sukėlė daug diskusijų.

Rusija Baltijos atominę elektrinę stato su Lietuva besiribojančioje Kaliningrado srityje.