Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas nevykti į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama (Baraku Obama) demonstruoja instinktyvaus atlanticizmo pabaigą Vidurio Europoje, teigia britų savaitraštis “The Economist”.

“Regione baigėsi instinktyvaus atlanticizmo dienos – tai demonstruoja D.Grybauskaitės išdidi poza, kuri kažkada būtų neįsivaizduojama”, – rašo leidinys straipsnyje, kuris ketvirtadienį skelbiamas “The Economist” interneto svetainėje.

“Aiškindama savo sprendimą, D.Grybauskaitė pasiskundė, kad per vakarienę nebus priimami sprendimai, kad ją organizuoja žemo rango pareigūnai, rezultatai neaiškūs, o ji turės tik dvi minutes pakalbėti akis į akį su B.Obama. Atvykstant iš šalies, kuri, grubiai tariant, yra šimtą kartų mažesnė nei Amerika, tai rodė stebinantį pasitikėjimą savimi, net Lietuvos standartais”, – teigia “The Economist”.

Lietuvoje prieštaringai buvo įvertintas prezidentės sprendimas gavus JAV prezidento B.Obamos kvietimą pačiai nevykti į Prahą, o deleguoti ministrą pirmininką Andrių Kubilių.

Apie B.Obamos sprendimą pasikviesti Vidurio ir Rytų europiečius rašantis “The Economist” pažymi, kad svečių sąrašas, kuriame yra ir premjerų, ir prezidentų, yra sunkiai paaiškinamas. Leidinys, analizuojantis JAV ir Rytų europiečių santykių problematiką, taip pat primena netinkamą JAV būdą pranešti lenkams apie pasikeitimus priešraketinės gynybos sistemoje.

Vis dėlto, anot “The Economist”, nuo to laiko JAV administracija stengėsi pagerinti situaciją – ji, nepaisant Vokietijos pasipriešinimo, “prastūmė” gynybos planus Baltijos šalims, naujoji priešraketinės gynybos sistema yra geresnė nei anksčiau, o B.Obama dabar nusprendė susitikti su pokomunistinių šalių vadovais.

Savaitraščio vertiniu, Europa dabar yra pasidalijusi ir jai trūksta patikimumo užsiėmusių amerikiečių akyse, taigi išspręsti klausimams vien gražios vakarienės nepakaks.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, viena ranka nuolat raginusi Lietuvos diplomatinę tarnybą žūt būt išmušti jai vizitą į Vašingtoną pas Baracką Obamą, kita ranka nedvejodama atmetė JAV prezidento asmeninį kvietimą atvykti į Vidurio ir Rytų Europos vadovų susitikimą Prahoje. Vietoje savęs D.Grybauskaitė į vakarienę su B.Obama delegavo Ministrą pirmininką Andrių Kubilių. Kaip tą suprasti?

Savaitę tylėjusi, antradienį Prezidentūra pagaliau teikėsi pakomentuoti šią skandalingą žinią. Anot prezidentės atstovo Lino Balsio:  ”Dauguma ten [Prahoje, - “Veido” past.] dalyvaujančių regiono lyderių yra premjerai. Iš vienuolikos aštuoni yra premjerai. Tai yra visiškai natūralu, kad ir iš Lietuvos važiuoja dalyvauti premjeras”.

Ar “visiškai natūralu”, kad D.Grybauskaitė nutarė ignoruoti asmeninį, tiesiogiai jai atsiustą,  B.Obamos kvietimą, prezidentės atstovas nepaaiškino. Vietoje to L.Balsys bandė apsimesti, neva jokio asmeninio kvietimo nebuvo: “Kadangi prezidentė yra Lietuvos vadovė, laiškas, adresuotas Lietuvai, patenka pas prezidentę. Prezidentė tai traktuoja kaip kvietimą Lietuvai”. Visa bėda, kad tokių traktavimo niuansų nežinojo nei B.Obama, nei JAV prezidento protokolo tarnyba, tad, tarkime, Lenkijos premjerui Donaldui Tuskui adresuotą asmeninį kvietimą į Prahą nusiuntė ne į Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio rūmus, o į Vyriausybės kanceliariją. O štai kviesdamas į susitikimą Čekijos prezidentą Vaclavą Klausą ir premjerą Janą Fischerį, JAV prezidentas kažkodėl siuntė du kvietimus, o ne vieną “adresuotą Čekijai”, kaip tarsi turėtų būti, jeigu vadovautis D.Grybauskaitės logika.

Tad Prezidentūros paaiškinimus, kodėl D.Grybauskaitė nutarė ignoruoti susitikimą Prahoje su B.Obama, neišeina pavadinti kitaip, nei bejėgišku išsisukinėjimu. Tai, kaip sakoma, medicininis faktas. Bet tai nėra atsakymu į klausimą: O tai kodėl nevykstama į Prahą?

Iš Prezidentūros išvedžiojimų tarsi sektų, kad prezidentei D.Grybauskaitei būtų lyg ir “žemas lygis” dalyvauti susitikime, kurio dauguma dalyvių bus premjerai, tad už ją žemesnio rango politikai. Bet juk susitikti ji važiuotų ne su premjerais, o su prezidentu!  Vadinasi, tai ne paaiškinimas.

Kitas galimas paaiškinimas: Tokio gausaus, grupinio susitikimo metu vargu ar visiems iš vienuolikos jo kviestinių dalyvių pavyktų persimesti žodžiu su B.Obama asmeniškai. Dar daugiau – žinant B.Obamos bendravimo manierą, labiausiai tikėtina, kad vakarienės Prahoje metu skambės JAV prezidento monologas apie tai, kokį didelį indėlį žmonijos taikiai ateičiai padarė jis su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, pasirašydami branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį. Na, ir patikinimai, jog Amerika jo asmenyje nepamiršta savo sąjungininkų Vidurio ir Rytų Europoje (nors vien tas faktas, kad B.Obamai po glebėsčiavimosi su D.Medvedevu teka eiti raminti vidurio ir rytų europiečių, liudija priešingai).

Žinant jau išryškėjusį D.Grybauskaitės požiūrį, kad aukščiausio lygio susitikimuose turi būti pasiekiami konkretūs rezultatai, tokia vakarienė klausantis B.Obamos monologo jai gali atrodyti beprasmiu laiko leidimu. Juo labiau, kad apskritai su europiečiais, ne tik su jautriais ir aikštingais Vidurio ir Rytų Europos atstovais, gan atsainiai bendrauti linkęs B.Obama gali pagalvoti, jog pasikviesdamas D.Grybauskaitę į Prahą jis išpildė jos norą susitikti su JAV prezidentu, tad apie kokį nors atskirą vizitą į Vašingtoną nebebūtų kalbos.

Būtų galima pasiūlyti ir dar paaiškinimo variantų, bet jie jau dvelktų sąmokslo teorija.

Geriau luktelėkime ir pažiūrėkime, kaip toliau vystysis veiksmas. Vis tiek blogiau, nei dabar, nebus. Net jeigu šio D.Grybauskaitės akibrokšto mūsų ilgametės sąjungininkės vadovui nebūtų buvę,  B.Obamos požiūris į mus (kaip ir į kitus ilgamečius Jungtinių Valstijų sąjungininkus) geresniu netaptų. Nes labiau sugadinti santykius su ilgamečiais draugais ir partneriais, nei tai vos per vienerius metus padarė B.Obama, nėra pavykę nei vienam Amerikos prezidentui.

Moterų vadovių sprendimai paremti asmeniniais jausmais, išgyvenimais ir intuicija. Joms svetimas vyrams būdingas skubotumas ir impulsyvumas. Tuo pat metu moterų dominuojamuose kolektyvuose daugiau intrigų ir slaptos kovos dėl lyderiavimo.

Vyrai prarado ne tik beveik tūkstantį metų nuo pat pirmo Lietuvos vardo paminėjimo savo rankose turėtus svarbiausius valstybės ir valdžios postus, įtaką, bet ir tautos simpatijas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė toliau kraunasi populiarumo kapitalą. Joms užtenka pasakyti “praradote mano pasitikėjimą” arba “aš ministro vietoje atsistatydinčiau”, ir dvi dešimtis metų karjerą daręs politikas per 24 val. susikrauna lagaminus.

O dar prieš dešimtį metų, kaip iškart po rinkimų komentavo dr. sociologas Vladas Gaidys, būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad lietuviai gali patikėti valdyti savo valstybę moteriai. Ir dar netekėjusiai…

Šiandien visų žvilgsniai ir TV kamerų objektyvai krypsta į moteris, negana to, į blondines, kurios ligi šiol buvo tik anekdotų herojės. Aštrialiežuviai Seimo vyrai tik droviai nosį nukabina, kai trisdešimtmetė finansų ministrė Ingrida Šimonytė bet kurią jų repliką paverčia vėjais, o raumeningi vyrai kaip styga išsitiesia, kai pro juos pražingsniuoja moteriškai trapi gynybos ministrė Rasa Juknevičienė. Na, o kai šaltakraujiškai prabyla valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė, dažną ministerijos tanautoją ar net vadovą vyrą išpila šaltas prakaitas.

Šiandien net 34 proc. valstybės įstaigų vadovų yra moterys, privačiame versle vadovaujančių moterų 28,7 proc., ketvirtadalis mūsų deleguotų atstovų į Europarlamentą taip pat moterys, o į Seimą šią kadencija išrinkta 19,1 proc. dailiosios lyties atstovių.

Taigi kaip moterims sekasi valdyti valstybę ir kuo jų vadovavimo stilius bei metodai skiriasi nuo vyrų?

Per krizes reikalingesnės vadovės moterys

“Be jokios abejonės, vyrų ir moterų vadovavimo braižas skiriasi, nes tai lemia psichologiniai lyčių skirtumai”, – tvirtina psichologė psichoterapeutė Vita Čioraitienė.

Nustatyta, kad moterys vadovės yra emocingesnės, kiekvieną priimamą sprendimą linkusios išgyventi savyje, didelę įtaką jų sprendimams daro jausmai, intuicija. O vyrai sprendimus priima remdamiesi logika ir argumentais.
Bet, kaip pabrėžia V.Čioraitienė, vyrai sprendimus priima būdami besąlygiškai tikri, kad jų sprendimai yra patys tinkamiausi ir visi turi jų klausyti. Moterys, prieš priimdamos sprendimus, linkusios išgirsti kitų nuomonę.

“Taigi, nors vyrai priimdami sprendimus labiau vadovaujasi protu, jie yra impulsyvesni, audringesni ir kartais dėl to padaro nemažai klaidingų, skubotų sprendimų. Tuo tarpu moterų sprendimuose mažiau klaidų, nes jų veikimas labiau išjaustas ir apgalvotas, – lygina psichiatras psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas. – Tačiau kai situacijos būna kritinės, pavyzdžiui, vyksta karas, ir reikia žaibiškai nuspręsti, vadovas vyras yra naudingesnis už vadovę moterį. Moterys vadovės labiausiai pateisina lūkesčius tada, kai reikia nuraminti įsiaudrinusius žmones, kai šie jaučiasi nesaugūs, tarkime, per krizes, kaip šiuo metu yra Lietuvoje”.

Todėl, psichoanalitiko vertinimu, tai, kad tiek daug moterų krizės kamuojamoje Lietuvoje užima ypač svarbius postus, yra ne tik suprantama, bet ir labai naudinga mūsų valstybei. Mat mūsų pasąmonėje moteris asocijuojasi su motina, kuri myli savo vaikus besąlygine meile ir jiems padeda, kad ir kokie jie būtų. O motinos bausmės yra tik pelnytos ir teisingos.

Antra vertus, pasak psichologės psichoterapeutės Daivos Balčiūnienės, tarp vyrų, net ir vadovaujančių didelėms kompanijoms, yra nemažai emocingų, jautrių, empatiškų vadovų. “Lygiai kaip ir tarp vadovaujančių moterų esama labai vyriškų: tvirtų, pasižyminčių labai griežta logika ir vertinančių tik argumentų kalbą”, – aiškina pašnekovė.
“Vis dėlto tokios – vyriško vadovavimo braižo vadovės moterys priima kur kas prastesnius sprendimus nei moteriškos vadovės, nes vyrams būdingi neapgalvoti sprendimai prieštarauja moters psichologijai. Ji negali veikti taip, kaip vyras. Todėl vyriška moteris yra šiek tiek defektiška”, – mano R.Milašiūnas.
O mergaitės vyriškos tampa dažniausiai tada, kai joms stinga dėmesio šeimoje: kai niekas neturi laiko įsiklausyti į jų vidinį pasaulį. Todėl mergaitės nejučia ima mėgdžioti berniukus, kurie paprastai mokomi viešai nerodyti savo jausmų ir tik siekti tikslų.

Moterų vadovių privalumai ir trūkumai

Stebint šalies vadovės D.Grybauskaitės politinę elgseną R.Milašiūnui susidaro įspūdis, kad ji retkarčiais laikosi pernelyg kategoriškos pozicijos, skuba priimti sprendimus taip, kaip skuba vyrai vadovai, ir tai sukelia aplinkinių nusistebėjimą. “Ji neturėtų taip elgtis, – pabrėžia psichoterapeutas. – Tiesa, neretai paskubėjusi, prezidentė glaisto savo poziciją, švelnina ją, ir tas antrasis jos sprendimas būna daug kokybiškesnis už pirmąjį, padarytą žaibiškai”.

Galbūt pasitaikantį vyrišką veikimo braižą prezidentei diktuoja tai, kad ji vadovavimą Lietuvai perėmė iš vyrų. “Todėl tikriausiai ji nė nemąstydama, nesąmoningai stengiasi nebūti silpnesnė už prieš ją vadovavusius vyrus. O gal tokį braižą lemia ir tai, kad ji nėra sukūrusi šeimos, todėl turi gyvenime veikti ir už save, moterį, ir už vyrą, – svarsto psichoanalitikas R.Milašiūnas ir apibendrina: – Savo staigiais vyriškais sprendimais šalies vadovė kartais sukelia karikatūrišką vaizdą. O kai neskuba, kai moteriškai subalansuoja savo poziciją, nusprendžia teisingiau”.

Kita aukšta valstybės pareigūnė, Seimo pirmininkė I.Degutienė, kalbintų ekspertų vertinimu, puikiai atlieka savo funkcijas. “Ji yra mama, kurios mums visiems reikėjo šiuo nesaugiu metu”, – sako D.Balčiūnienė.

“Premjeras Andrius Kubilius yra tautos tėvas, bet jis nepateisino žmonių lūkesčių, nesukūrė saugumo jausmo, ir šie, kaip ir šeimoje, kai vaikas nesulaukia saugumo iš tėvo, gręžiasi į mamą”, – antrina R.Milašiūnas.

“Tuo pat metu I.Degutienė yra ir griežta, bet teisinga: ji įsiklauso į kitų nuomonę ir globėjiškai pasako: “Darysim štai taip”. Be to, ji kaip tikra mama, vos tik stojusi vadovauti Seimui, įvertino savo “ūkį” ir pamatė, kad ligi šiol jos pirmtakai vyrai netaupė, švaistė pinigus, tad ji pirmiausia sumažino kanceliarines išlaidas, pradėjo taupyti “šeimos”, tai yra mokesčių mokėtojų, pinigus, o tokio teisingumo žmonės ir laukė”, – pabrėžia D.Balčiūnienė.

Psichoanalitiko R.Milašiūno požiūriu, I.Degutienė turi dar labai daug potencijos kilti karjeros laiptais.

Gynybos ministrė R.Juknevičienė bei Valstybės kontrolierė R.Budbergytė, mūsų pašnekovų vertinimu, yra tobulos vadovės. “Jų neapkaltinsi neapgalvotais sprendimais. Abi šios moterys labai daug remiasi moteriška intuicija ir kiekvieną sprendimą išjaučia, – neabejoja R.Milašiūnas. – Bet šito negalėčiau pasakyti apie finansų ministrę I.Šimonytę. Man susidaro įspūdis, kad kartais ji blaškosi, skuba, ypač pateikdama atsakymus žurnalistams, kitaip tariant, elgiasi taip, kaip elgiasi vyrai. Todėl atrodo, kad ji ne visada savimi pasitiki. Galbūt ji skuba dėl to, kad dar nėra įtvirtinusi savęs tarp vyrų, nes, tarkime, nei R.Budbergytei, nei R.Juknevičienei nebereikia vyrams įrodinėti savo gebėjimų, o I.Šimonytė dar nėra tiek žinoma. Vis dėlto ministrei I.Šimonytei, kaip ir prezidentei D.Grybauskaitei, reikėtų neskubėti ir daug ką spręsti moteriškai”.

To paties mūsų pašnekovai linki ir kitoms aukštus postus užimančioms moterims, kurių Lietuvoje kasmet daugėja.