Ketvirtadienį sostinės koncertų salėje „Piano.lt“ pasirodo „nesugaunamų pirštų“ pianistas Alexei Grynyuk.

Kartais piratai, patyliukais filmuojantys koncertus, padaro atlikėjams gerą darbą. Taip nutiko Londone gyvenančiam ukrainiečių kilmės atlikėjui Alexei’ui Grynyukui: koncerto Paryžiuje metu klausytojo paslapčia nufilmuotas ir „YouTube“ paskelbtas Ferenco Liszto „Vengriškosios rapsodijos“ atlikimo epizodas suintrigavo ne tik fortepijono muzikos mėgėjus, bet ir koncertų organizatorius.

Pianistas, ne automatas

„Naujosios muzikų kartos“ vadovas pianistas Kasparas Uinskas apie A.Grynyuką sužinojo taip pat iš šio įrašo. „Tai, ką išvydau „YouTube“, buvo transcendentinis virtuoziškumas. Retai pasitaiko išvysti tokį atlikimo lygmenį. Antra vertus, pasiklausęs daugiau įrašų supratau, kad jis – ne grojantis automatas, nes pasižymi subtiliu harmonijos pojūčiu. Susisiekėme, pradėjome bendrauti. Ir galiu pasakyti, kad atradome šiltą, paprastą, jokio pasipūtimo nepripažįstantį muziką“, – tvirtina K.Uinskas.
Jį ypač žavi A.Grynyuko pedagoginis talentas. „Tokių tikslių įžvalgų ir gebėjimo suvokti muziką visais įmanomais rakursais galima tik pavydėti. Po jo meistriškumo pamokų studentai lieka sužavėti: tai, ką nori pasakyti, pianistas sugeba išreikšti labai paprastai ir aiškiai. Netgi aš pats susitikęs mielai naudojuosi proga išgirsti savo kolegos pastabų“, – pasakoja prieš porą mėnesių Londone pas A.Grynyuką viešėjęs lietuvis.

Skausmingas sugrįžimas

Tuo metu, kai prasidėjo jų draugystė, ukrainietis tebesigydė sunkią stuburo traumą, patirtą iškritus iš šešto aukšto. „Tiesą sakant, niekad nedrįsau teirautis, kaip ten iš tikrųjų buvo. Jis pats vėliau tik užsiminė, kad jei būtų prasidėjęs su medikų rekomenduotais masažais, tikriausiai nebūtų po pusmečio sugrįžęs į koncertų sales. Žinojimas, kad laukia atsakingi koncertai, buvo pati veiksmingiausia reabilitacija“, – teigia K.Uinskas.
Iki šiol A.Grynyukas koncertuose prašo tokios kėdės, prie kurios būtų galima tvirtinti specialią stuburo atramą. „Turėjau keisti savo grojimo būdą, nes beveik visiškai negaliu judinti kūno. Po nelaimės gulėjau ištiktas komos, o kai atsibudau, niekas nežinojo, ar galėsiu kada nors judėti. Ši trauma buvo tikra tragedija, iš dalies pakeitusi mano gyvenimą. Daugelio dalykų turėjau mokytis iš naujo. Ir jeigu ne muzika, galbūt šiandien aš vis dar negalėčiau vaikščioti. Esu įsitikinęs, kad ji mane pastatė ant kojų ir padėjo iškęsti visus skausmus. Dar prieš šį nelaimingą atsitikimą buvo suplanuotas pasirodymas su orkestru ir S.Rachmaninovo koncertu Nr. 3. Tai vienas mėgstamiausių mano koncertų. Po dviejų mėnesių, praleistų ligoninėje, grįžęs namo galėdavau prie fortepijono praleisti vos penketą minučių per dieną, tačiau vidinis degimas muzika ir mintys apie ją leisdavo užmiršti skausmus. Po šešių mėnesių aš, nepaisydamas daktarų įspėjimų, vis dėlto išėjau į sceną ir sugrojau šį koncertą, nors prisipažinsiu, kad kūnui tai buvo labai skausminga patirtis“, – pasakoja A.Grynyukas.

Akimirkos nuotaika

Pianistas kilęs ne iš muzikantų šeimos, tačiau jo tėvai labai mėgo muziką. „Ir man patikdavo klausytis per radiją dainų, kurias vėliau pats dainuodavau. Tėvai, matydami mano polinkį prie muzikos, nupirko mažytį akordioną. Pradėjęs lankyti darželį, negalėdavau atsitraukti nuo muzikos mokytojo, grojančio pianinu. Kai grįždavau namo, imituodavau grojimą ant stalo, spausdamas įsivaizduojamus klavišus. Tėvams nebeliko nieko kito, kaip tik užrašyti mane į muzikos mokyklą. Vėliau įstojau į Kijevo konservatoriją, o galiausiai persikėliau gyventi į Londoną, kur baigiau Karališkąją muzikos akademiją“, – taip trumpai A.Grynyukas nušviečia savo kelią į didžiąją muziką.
Per koncertą Vilniuje pianistas žada atlikti ir jo vizitine kortele tapusią F.Liszto „Vengriškąją rapsodiją“. Ar vėl girdėsime nesuvokiamu greičiu plūstančias garsų kaskadas? „Tai labai smagus, virtuozinis kūrinys, tačiau tuo pat metu jis atskleidžia didingo vengriško šokio grožį. Skambindamas niekad nežinau, kokiu greičiu grosiu, tai priklauso nuo akimirkos nuotaikos“, – prisipažįsta svečias.