Tarp Vakarų Europos gyventojų itin populiaru savaitei ar mėnesiui nuo didmiesčio šurmulio pabėgti į vienuolyną. Lietuvoje taip pat daugėja žmonių, kurie vietoj egzotinės kelionės ar poilsio prie jūros renkasi meditacijas, maldas, kitas dvasines praktikas vienuolyne ar Indijos ašrame. Čia jie mokosi atsipalaiduoti ir ieško atsakymų į egzistencinius klausimus.

Šiaulietė Kristina Gulbinienė šią žiemą iš Indijoje įsikūrusio Sai Babos ašramo (vienuolyno, labiau primenančio stovyklą, skirtą ieškantiems dvasinių tiesų) grįžo jau vienuoliktą kartą. 67-erių metų moteris į Indijos ašramus pradėjo važinėti nuo 1995 m. ir ten praleidžia nuo trijų savaičių iki kelių mėnesių. „Nevykstu į poilsines ar pažintines keliones, tačiau renkuosi tokias vietas, kuriose galėčiau susitelkti į save, mokyčiausi valdyti reakcijas, nuraminti emocijas“, – sako K.Gulbinienė.
Po kiekvienos tokios kelionės, pabuvusi ramioje aplinkoje, bent trumpam atitrūkusi nuo kasdienybės ir triukšmo, ponia Kristina grįžta vis kažką naujo sužinojusi apie save. Teigia, kad kiekvieną kartą sustiprėja teisingumo jausmas, pavyzdžiui, priimdama sprendimus ji mokosi elgtis nesavanaudiškai.
Šiaulietė iš kelionių grįžta sustiprėjusi ne tik dvasiškai. Mat apsistojusi ašrame daug laiko skiria ir vietinių apylinkių lankymui, mėgaujasi ajurvedinėmis sveikatinimo procedūromis, plaukioja atviruose baseinuose. „Ašrame, į kurį aš keliauju, vyksta meditacijos, paskaitos apie dvasingumą, giedamos dvasinės giesmės, tačiau atsiskirti nuo pasaulio nereikalaujama. Atvirkščiai, skatinama gyventi visavertį gyvenimą. Tad ten viešint galima ne tik pajusti meilės, ramybės bangą, bet ir susipažinti su Indijos gyvenimu, kultūra, aplankyti vietines įžymybes“, – pasakoja K.Gulbinienė.
Vis dėlto didžiausią įspūdį moteriai kaskart daro suvokimas, kad keičiasi jos charakteris, stiprėja vienovė su Dievu. Ponia Kristina jau ne vieną dešimtmetį medituoja, stengiasi įminti harmoningo gyvenimo su savimi ir aplinkiniais paslaptis, o štai jos vyrą tokie dalykai mažai domina, tačiau gyvenimas Sai Babos ašrame ir jį sužavėjo. „Ten atvykus atrodo, kad atsidūrei visai kitame pasaulyje. Įspūdis, lyg būtum ne Žemėje. Iš viso pasaulio susirinkę žmonės šypsosi, visi laimingi. Nepamatysi susirūpinusio ar liūdno veido. Daugelis pabuvę Sai Babos ašrame kardinaliai keičia savo gyvenimą. Mano gyvenimas taip pat tapo harmoningesnis“, – atskleidžia Alfonsas Gulbinas.

Galima išmokti medituoti, groti, gaminti maistą

Kelionių organizatoriaus „Voyage-Voyage“ verslo plėtros vadovė Ingrida Navickaitė, savaitę praleidusi viename iš Rišikešo, Indijos jogų sostine vadinamo miesto, ašramų, mano, kad šią šalį daugelis lietuvių be reikalo idealizuoja. „Esama labai daug įsitvirtinusių stereotipų, kad vos palietęs Indijos ar, pavyzdžiui, Šri Lankos žemę tapsi kitoks, pajusi dieviškumą ir pan. Norint, kad pasikeistų gyvenimas, nebūtina taip toli važiuoti. Juk pokyčiai vyksta žmogaus viduje, ir nesvarbu, ar tuo metu būsi Druskininkuose, ar kokiame Indijos ašrame“, – tvirtina I.Navickaitė.
Nors ji neidealizuoja laiko, praleisto ašrame, tačiau norėtų ten dar kartą sugrįžti. „Pagrindinis tokių vienuolynų-stovyklų tikslas, kad žmonės išmoktų atsipalaiduoti ir jaustųsi gerai. Dienotvarkė disciplinuota, tačiau užsiėmimus kiekvienas renkasi pagal savo poreikius. Pavyzdžiui, galima medituoti, lankyti filosofijos paskaitas, mokytis jogos pratimų, groti įvairiais muzikos instrumentais, gaminti maistą ir net mokytis kalbos“, – dėsto I.Navickaitė.
Jos žodžiais, daugelis į ašramą atvykusių žmonių pirmas kelias dienas visai nekalba, kad galėtų labiau susikaupti, įsigilinti į save. Jie vaikšto su specialiomis kortelėmis, tad kiti jiems netrukdo.
Vilnietei įdomiausia buvo susipažinti su ašramų sistema, iš arti pamatyti, kaip ten gyvena žmonės, ir patobulinti jogos pratimų techniką, taip pat palyginti, kaip jogos mokoma Lietuvoje ir kaip šalyje, kurioje ji gimė.
„Lankantis sporto klube dažniausiai išmokstama tik fizinių pratimų, o į filosofiją nesigilinama, tačiau profesionalūs mokytojai ir mūsų šalyje, ir Indijoje vadovaujasi tais pačiais principais“, – neabejoja I.Navickaitė.
Ji sako, kad savaitę pagyvenusi ašrame puikiai praleido laiką ir pailsėjo. O didžiausią nuostabą jai kėlė tai, kad iš viso pasaulio susirinkę žmonės šiltai bendrauja vieni su kitais, nejusti pykčio, sklinda tolerancija kitaip mąstančiam ar atrodančiam. „Iš kiekvieno sutikto žmogaus ten gali išmokti ko nors naujo“, – įspūdžiais dalijasi moteris.

Teigiama energija ar nušvitimas – tušti žodžiai

36-erių vilnietė Milda Petrauskytė taip pat mano, kad žmogui, kuris iki tol neužsiiminėjo dvasine praktika, neverta tikėtis, jog atvykus į vienuolyną įvyks nušvitimas. „Gyvenimas vienuolyne – tai ne aplinkos pakeitimas ar pabėgimas nuo problemų, o rimtas darbas su savimi, reikalaujantis daug pastangų“, – tvirtina M.Petrauskytė.
Šiemet ji jau penktą kartą keliaus į Prancūzijoje įsikūrusį vienuolyną, kuriame vyksta trijų savaičių mokymai pagal senąsias tibetiečių tradicijas. Moteris ten šešias dienas per savaitę laikosi gana griežto dienos ritmo. Mat nuo šeštos valandos ryto prasideda meditacijos, vyksta vandens bei maisto aukojimo ritualai, mokymai ir privatūs pokalbiai su mokytoju. Nors niekas netikrina, ar visur dalyvauji, tačiau čia atvažiuoja sąmoningi žmonės, žinantys, ko atvyko, tad visą dėmesį skiria užsiėmimams. Tiesa, laisvą dieną daugelis atvykusiųjų keliauja po apylinkes, kuriose yra daug puikiai išsilaikiusių pilių.
Beje, vienuolyno teritorijoje draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, rūkyti, triukšmauti, turi būti rodoma pagarba mokytojui.
„Žmonės čia atvažiuoja pagilinti tam tikrų dvasinių praktikų, kad pasiektų asmeninių religinių tikslų. Taip pat pabendrauti su bendraminčiais, – pasakoja M.Petrauskytė. – Įsivaizdavimas, kad pagyvenęs vienuolyne įsikrausi energijos – tik tušti žodžiai. Vakariečių manymas, kad mokytojas yra apgaubtas ypatingos auros ar energijos, kurios galima įsikrauti, tibetiečiams atrodo juokingai. Jie apie tokius dalykus net nekalba. Vienuolyne išgyvenamas vidinis patyrimas, kurį žodžiais sunku nusakyti.“
Vis dėlto moteris tvirtina po mokymų kitaip pradedanti žvelgti į pasaulį. Pavyzdžiui, iki tol buvusios sudėtingos problemos ima atrodyti lengvai išsprendžiamos, viskas klostosi kur kas nuosekliau. Taip pat keičiasi pasaulėžiūra, daugelio dalykų supratimas. „Linksmybės, pramogos, prabanga tampa tuščiais ir beprasmiais dalykais. Štai prieš mokymus ėjau Paryžiuje Senos pakrante ir besilinksminantys žmonės atrodė žavūs, o po trijų savaičių, praleistų vienuolyne, į tą patį vaizdą žvelgiau kaip į cirką“, – kaip keičiasi požiūris į aplinką, atskleidžia M.Petrauskytė.
Tačiau ji pabrėžia, kad žmonės, kurie važiuoja į vienuolynus tik pabėgti nuo kasdienybės ir grįžę į įprastą gyvenimą neužsiima dvasinėmis praktikomis, tokius potyrius labai greitai pamiršta. „Galima kasmet važiuoti vis į kitą vienuolyną, tačiau jeigu žmogus viduje nepriims sprendimų, jis nesikeis ir nieko naujo neatras“, – neabejoja moteris.

Gyvenimas vienuolyne – ne kurortas

Beje, klaidingas ir įsivaizdavimas, kad vienuolyne galima pagyventi lyg kurorte. „Į mokymus atvažiavę žmonės gyvena sename pastate, naudojasi bendrais dušais, viename kambaryje dažniausiai miega šešiese ar aštuoniese, nors mokėti už tai reikia nemažai. Mokymai, kelionė, maitinimas atsieina mažiausiai tūkstantį eurų“, – kiek kainuoja dvasinės paieškos, skaičiuoja M.Petrauskytė.
Tiesa, visame pasaulyje populiarėjant dvasiniam turizmui, nemažai vienuolynų prisitaiko prie keliautojų poreikių. Štai Indijos ašramai, pasak I.Navickaitės, siūlo apsistoti itin prabangiuose apartamentuose, kuriuose už nakvynę gali tekti pakloti net po kelis šimtus eurų, tačiau paprastesni kambariai nėra brangūs. K.Gulbinienė už mėnesį dviviečiame kambaryje Sai Babos ašrame mokėjo apie 250 Lt. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė atsieina apie 5 Lt. O patiekalus galima rinktis ne tik indiškos, bet ir europietiškos virtuvės.
I.Navickaitė priduria, kad tikras jogos mokytojas Indijoje už užsiėmimus niekuomet neima konkrečios pinigų sumos. Kiekvienas aukų dėžutėje palieka tiek, kiek gali. Žinoma, dar reikia pridėti bilieto į Indiją kainą (mažiausiai apie 2 tūkst. Lt). Tad harmonijos su savimi ir atsakymų į egzistencinius klausimus paieškos kainuoja nepigiai. Tačiau daugelis po tokių kelionių pamato mažų kasdienių darbų prasmę, išmoksta girdėti šalia esančius žmones. Be to, atranda maldos svarbą, suvokia, kad reikia gyventi ne praeitimi ar ateitimi, o visus jausmus išgyventi dabar.