Naujasis ūkio ministras Evaldas Gustas kaip prioritetinius savo darbus įvardija geresnio verslo reglamentavimo siekimą ir inovacijų skatinimą. Ar to užteks šalies konkurencingumui padidinti? Apie tai – „Veido” pokalbis su ministru.

VEIDAS: Kaip apibūdintumėte šiandieninį Lietuvos konkurencingumą ES kontekste?
E.G.: Kalbėdamas apie Lietuvos konkurencingumą noriu paminėti du vertinimus. Pirmas – pasaulio valstybių konkurencingumo tyrimas, kuriame Lietuva 2012 m., palyginti su 2011 m., iš 36 vietos pakilo į 31 vietą. Atliekant šį tyrimą vertinami keturi aspektai: ekonominė būklė, Vyriausybės efektyvumas, verslo efektyvumas ir infrastruktūra.
Pagal 2012 m. vertinimą, Lietuva didžiausią pažangą padarė verslo efektyvumo srityje, iš 36 vietos pakildama į 26 vietą. Buvo įvertinta, kad yra ryškiai padidėjęs realus produktyvumas, išaugo darbuotojų motyvacija, gerėjo verslo etika ir klientų pasitikėjimas verslu.
Pagal Vyriausybės efektyvumą Lietuva pakilo iš 21-os į 17 vietą: įvertintas biurokratijos sumažinimas, didesnė valstybės parama verslui ir palankesnė teisinė aplinka.
Dar vienas pakankamai žinomas vertinimas – verslo aplinkos vertinimas „Doing Business”, kuriame 2012 m. Lietuva užima 27 vietą tarp 185 įvertintų pasaulio valstybių.
VEIDAS: Bet kaip atrodome ES kontekste? Kokias galėtume išskirti pagrindines savo stiprybes?
E.G.: ES tyrimo konkurencingumo srityje atskirai neatlieka. Mūsų stiprybė – IT sritis. Esame tarp pirmaujančiųjų šioje srityje Europoje: tai rodo ir elektroniniai viešieji pirkimai, ir verslui teikiamos elektroninės paslaugos, tokios kaip verslo įregistravimas elektroniniu būdu, taip pat galima paminėti internetinės prieigos taškus. Pozityviai esame vertinami ir dėl inovatyvių produktų kūrimo. Beje, praėjusiais metais Lietuva inovatyvumo srityje Eurobarometro skalėje šoktelėjo į priekį – pagal padarytą pažangą šalis buvo atsidūrusi antroje vietoje ir iš atsiliekančių inovacijų srityje šalių grupės persikėlė į kitą – pažengusiųjų grupę.
VEIDAS: O kokios mūsų silpnybės?
E.G.: Galima konstatuoti, kad Lietuvoje gana silpna makroekonominė aplinka, didelė mokesčių našta verslui, dėl to pas mus gana sunkiai ateina tiesioginės užsienio investicijos. Nors mūsų darbo jėga – aukštos kvalifikacijos, bet ji pigi, ir šitoje srityje atsiliekame nuo pirmaujančių ES šalių.
VEIDAS: Tačiau pagrindiniai mūsų pranašumai, tokie kaip sparčiausias Europoje interneto greitis, didelė mobiliųjų telekomunikacijų skvarba ar pigesnė nei daugelyje ES šalių darbo jėga, artimiausią dešimtmetį išnyks, tad jau dabar reikia ieškoti naujų. Kokie jie galėtų būti?
E.G.: Jūs paminėjote pigią darbo jėgą – bet ji ir labai kvalifikuota informacinių technologijų srityje. Būtent dėl to šitos srities užsienio investuotojai ir ateina į Lietuvą. O kokia linkme turėtume eiti? Tolesnio skaitmenizavimo, didelės pridėtinės vertės produktų kūrimo ir gamybos, nes savo žaliavų ir gamtos išteklių daug neturime. Jei kalbame apie aukštąsias technologijas, tai Lietuvoje veikia slėnių programa, sujungianti verslą su moksliniais tyrimais ir eksperimentine veikla.
VEIDAS: Tačiau Lietuvoje komercializuojama vos keli procentai išradimų, nors mokslo slėniams išleista daugiau nei milijardas litų. Tad ar šių slėnių kūrimas nėra pinigų švaistymas?
E.G.: Ši problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir visai ES: komercializuojama labai nedidelė mokslinių tyrimų dalis. Patvirtintos dabartinės programos “Horizontas 2020″ tikslas – sutelkti į vieną vietą tyrimus, žinias ir verslą. Slėnių tikslas toks ir yra – lengviau padėti steigtis mokslo ir verslo junginiams, kurie galėtų veikti vienoje vietoje ir būtent verslo užsakymu būtų vykdomi moksliniai tyrimai, kurie būtų komercializuojami. Procesas, aišku, sudėtingas, brangiai kainuojantis, bet tie slėniai Lietuvoje plėtojami, ir mes tikimės, kad 2015 m. jie pradės veikti.
VEIDAS: Bet kodėl iki šiol neveikia? Pagrindinis kritikų argumentas – kad investuojama į pastatus, o realaus rezultato verslas nepatiria.
E.G.: Šiuo metu investuojama į infrastruktūrą, kad mokslui ir verslui būtų pigiau sudaryti junginius. Kodėl šitas procesas rutuliojosi gana vangiai, man sunku pasakyti.
VEIDAS: Europos Komisija (EK) formuluoja, kad Europos ateitis turi būti stipri, konkurencinga pramonė. Ir būtent tos šalys, kurios turi stiprią pramonę, kuriančią daugiau nei 20 proc. šalies BVP, pavyzdžiui, Vokietija, geriausiai ir atlaikė krizę. Lietuvoje labiausiai akcentuojama ne pramonė, o paslaugų centrai. Kokia jūsų vizija? Gal ne ta kryptimi einame?
E.G.: Paradoksalu, bet Lietuva yra tam tikras fenomenas. EK viceprezidentas Antonio Tajani suformulavo pasiūlymą, kad Europos siekis turi būti 2020 m. pasiekti, jog pramonės indėlis į ES BVP būtų ne mažesnis kaip 20 proc. Dabar jis yra 15–16 proc. O Lietuvoje pramonės indėlis į BVP siekia 24 proc. Mes šiuo atžvilgiu esame tarp lyderių. Nesate teisi, kad nekreipiame dėmesio į pramonės plėtojimą, – yra pakankamai nemažai finansinių instrumentų, skatinančių pramonę ir jos vystymąsi, tokių, kaip „Invest”, „Invest LT”, „Invest LT +”, „Invest LT-2″.
VEIDAS: Bet juk mūsų pramonės problema ta, kad orientuojamasi į tradicinius gaminius, pigią darbo jėgą ir neretai dauguma pramonės įmonių parduoda darbo jėgą gamindamos produkciją užsienietiškais prekių ženklais. Tad kaip galima būtų padidinti mūsų pramonės konkurencingumą? Kokių sau keliate tikslų?
E.G.: Nenoriu sutikti su jumis – Lietuvoje pramonė yra pakankamai konkurencinga. Sunku man atsakyti į tokį klausimą. Aišku, vienas iš rodiklių matuojant konkurencingumą yra eksportas, bet tai, kad eksportuojame, nėra Lietuvos silpnybė.
VEIDAS: Žinoma, kad eksportas yra stiprybė. Bet problema, kad užsienio rinkose parduodame produkciją ne su lietuviškais prekių ženklai – parduodame pigiau užsienio gamintojui, kuris užsideda savo prekės ženklą.
E.G: Nenorėčiau su jumis sutikti.
VEIDAS: Šią problemą pabrėžia bemaž visi Lietuvos ekonomistai.
E.G.: Jūs ką tik paminėjote, kad mes neremiame pramonės, o orientuojamės į aukštesnes technologijas. Tai ta linkme, be abejo, einama, ir lygiai taip pat remiama tradicinė pramonė. Turi būti balansas. Negalima išskirti kažkurios srities, nes greitai patirsime didelių praradimų kitose srityse.
VEIDAS: Tad, jūsų nuomone, pramonė Lietuvoje konkurencinga ir nereikia jokių pastangų šia kryptimi?
E.G.: Pastangos dedamos subalansuotai, lyginant su visomis kitomis kryptimis: pramonės, aukštųjų technologijų, smulkiojo ir vidutinio verslo. Tai turi būti kompleksas.
VEIDAS: Kaip planuojate pagerinti Lietuvoje smulkiojo verslo, sudarančio ekonomikos stuburą, padėtį?
E.G.: Čia du pagrindiniai aspektai. Pirmas – administracinės naštos mažinimas, nes kuo mažesnė įmonė, tuo jai šios sąnaudos aktualesnės. Šiais metais esame numatę peržiūrėti verslo priežiūrą atliekančias įstaigas, identifikuoti, ar nėra besidubliuojančių funkcijų, ar nėra nereikalingų institucijų, kurios galėtų būti sujungtos ar sustambintos.
Kartu toliau tęsiama ir metų pabaigoje bus baigta licencijų, leidimų išdavimo sistemos peržiūra.
Nemažai daroma mažųjų ir vidutinių įmonių steigimuisi palengvinti: elektronizavimas, registracija elektroniniu būdu ir panašūs dalykai.
Dar vienas aspektas smulkiajam ir vidutiniam verslui – priėjimas prie finansinių rinkų: lengvatinės paskolos, dalies paskolinių palūkanų dengimas, taip pat taikymas tokių instrumentų, kaip pirmųjų metų verslo krepšelis, steigimosi krepšelis, konsultacinės paslaugos, mokymai. Šis priemonių kompleksas buvo ir bus taikomas.
Planuojame naują finansinį instrumentą naujai besikuriančiam verslui – rizikos kapitalo draudimą, kitaip tariant, kad valstybė prisiimtų dalį rizikos už įmones, pradedančias gaminti naujus, inovatyvius produktus, ir tokiu būdu skatintų konkurencingumą. Per INVEGA bus mėginama sukurti naują garantinį fondą, kuris teiks garantijas dėl banko paskolų tokioms įmonėms.
VEIDAS: Pastaraisiais metais matome tendenciją, kad stambusis lietuviškas verslas dėl palankesnių mokesčių persiregistruoja kitose šalyse – ne tik Nyderlanduose ar Kipre, bet net Estijoje. Kaip sieksite, kad Lietuvoje taptų patraukliau mokėti mokesčius?
E.G.: Taip, jūs teisi. Viena priežasčių, kodėl sunku pritraukti investuotojų – mokesčių aplinka verslui. Nors šį kartą nepavyko, ir toliau siūlysime, kad pelnas, naudojamas reinvestavimui, naujų technologijų kūrimui, būtų neapmokestinamas.
VEIDAS: Investuotojus atbaido ne tik mokesčių aplinka, bet ir ilgas teritorijų planavimas, nepakankamai lankstus Darbo kodeksas, biurokratinė našta. Ir nors kiekviena Vyriausybė minėdavo tas problemas ir jų sprendimą įsirašydavo į savo programą, jos taip ir nebuvo išspręstos. Ko ketinate imtis jūs?
E.G.: Ir pajudėjo, ir sprendžiamos. Visas Teritorijų planavimo įstatymo pataisų paketas ką tik priimtas Seime, aišku, turi būti sutvarkyti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai. Manau, kad pajudėjimas šioje srityje bus pakankamai didelis šuolis į priekį. O darbo santykių paketas dabar yra svarstomas Seime.
VEIDAS: Tačiau pastarąjį kartą profsąjungoms ir darbdaviams nepavyko susitarti. Kaip manote, kokie turėtų būti darbo santykiai Lietuvoje?
E.G.: Labai sudėtingas ir platus klausimas.
VEIDAS: Paminėkite pagrindinius aspektus.
E.G.: Iš buvusio darbo paminėsiu: yra lankstesnės darbo savaitės trukmės poreikis, nes reikalingas pamaininis darbas, nors europinės direktyvos rekomenduoja apsiriboti 40 darbo valandų savaite. Šitoje vietoje būtų galima turėti lankstesnius darbo santykius. Jei kalbėsime apie sutartinius pagrindus – terminuotas darbo sutartis, vėl būtų galima galvoti, kaip tobulinti šią sritį, nes yra investuotojų nepasitenkinimo dėl gana sudėtingo reguliavimo. Matyt, reikėtų kalbėti apie lankstesnį darbuotojo ir darbdavio susitarimo mechanizmą: tiek dėl darbo laiko trukmės, tiek dėl viršvalandžių, tiek dėl darbo santykių pabaigos.

Nuo skandalo dėl Birutės Vėsaitės skrydžio į Kazchstaną jos palankumu suinteresuotų verslininkų lėktuvu, iki naujo kandidato į ministrus Evaldo Gusto suradimo, praėjo vos dešimt dienų – tai tik sustiprina įtarimus, jog sprendimai dėl pokyčių Ūkio ministerijoje buvo priimti gerokai anksčiau.

Ūkio ministrė B.Vėsaitė žlugo, kaip kadaise buvo madinga sakyti, greituoju būdu. Pirmadienį perpiet su prezidente Dalia Grybauskaite aptaręs ministrės ateitį premjeras Algirdas Butkevičius dar buvo nusiteikęs laukti Vyriausiosios tarybinės etikos komisijos išvadų, bet vakare jo nuomonė pasikeitė: „Priimtas galutinis sprendimas, kad ji dirbs iki ateinančios savaitės pirmadienio“ – pranešė premjeras po valdančiosios koalicijos tarybos posėdžio. Nors VTEK dar lyg ir svarstys B.Vėsaitės kelionę, bet jos išvados jau jokios įtakos ministrės likimui neturės.
Žinoma, tokį A.Butkevičiaus nuomonės pasikeitimą kažiek įtakojo kitų koalicijos partnerių nuostata, kad B.Vėsaitė turi trauktis. Bet vargu ar tai buvo lemiamas veiksnys – kad Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijų vadovai neremia skandalą sukėlusios ūkio ministrės, A.Butkevičius žinojo dar iki eidamas pas prezidentę.
Veikiausiai B.Vėsaitė susinaikino pati, kuomet, sužinojusi, jog Prezidentūroje tariamasi dėl jos atstatydinimo, užuot atgailavusi, pareiškė pati jokiais būdais nesitrauksianti ir be jokių argumentų užsipuolė prezidentę, esą ši leidžianti vogti valstybės lėšas. Labai tikėtina, kad po to tarp D.Grybauskaitės ir A.Butkevičiaus įvyko dar vienas, viešai neskelbtas, motyvacinis pokalbis, kurio metu premjeras suprato, jog bandymai tempti laiką su ūkio ministrės atstatydinimu, laukiant VTEK išvadų, gali įtakoti jo paties karjerą.
Gi pati B.Vėsaitė akivaizdžiai nepajėgė suvokti, kas vyksta ir toliau švaistėsi protą praradusios moterėlės kliedesius primenančiais kaltinimais visiems, ką tik įtarė prisidėjus prie jos nuvertimo. Ji elgėsi it koks karikatūrinis Rolandas Paksas, kuris, Prezidentūrą sukrėtusio skandalo metu atsidūręs tirštoje rudoje tyrėje, ėmėsi aktyviai ją tapšnoti, kad kuo daugiau aplinkinių aptaškyti smardžiais dribsniais. Tarsi nuo to pats imtų mažiau smirdėti. B.Vėsaitė irgi taškėsi ant kadaise prezidentės užgaida atstatydinto ūkio ministro Dainiaus Kreivio, prisiminė ir kartą su „Arvi“ pietavusį buvusį susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį, netgi bandė pripaišyti kažką buvusiai Seimo pirmininkei Irenai Degutienei, kadaise skridusiai į Baku atidaryti verslo forumą. Galiausiai nusišnekėjo iki to, kad ėmė reikalauti, jog jos skrydį į Kazachstaną „išnagrinėtų teisininkai ir mokslininkai“. Daugiausiai, žinoma, kliuvo konservatoriams, kurių galimybės šiuo metu įtakoti ministrų karjerą, švelniai sakant, labai ribotos. Netgi jų parengta interpeliacija B.Vėsaitei labiau primena formalų popieriuką, nei rimtą kaltinimų sąrašą ministrei. Gal todėl, kad žinojo, jog B.Vėsaitės likimas nuspręstas be jų ir jau seniai?
Jeigu B.Vėsaitė sugebėtų adekvačiai suvokti aplinką, ji turėjo suprasti, jog dar vasario mėnesi premjeras A.Butkevičius ir Vyriausybė atvirai pareiškė jai savo nepasitikėjimą. Priminsiu, kad vasario 1-ąją Vyriausybė nutarė atimti iš Ūkio ministerijos didžiausias šalies energetikos bendroves valdančios Visagino Atominės Elektrinės akcijas ir perduoti jas Finansų ministerijos žinion. Kiek anksčiau Vyriausybė taip pat ryžtingai nutraukė B.Vėsaitės pastangas paskirti į VAE valdybą skandalingai pagarsėjusį buvusį LEO.LT vadovą Rymantą Juozaitį. Į viešus B.Vėsaitės protestus niekas nekreipė dėmesio ir sprendimas dėl „energoūkio“ ministrės atribojimo nuo įtakos Lietuvos energetikai buvo įgyvendintas taip pat gretai, kaip šiomis dienomis – jos galutinis pašalinimas iš Vyriausybės.
Antras viešas perspėjimas B.Vėsaitei nuskambėjo po dviejų mėnesių, balandžio 5-ją, kuomet prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė, kad ministrė savo kalbomis „menkina tarptautinį Lietuvos įvaizdį ir sudaro nepatikimos valstybės vaizdą“. Taip buvo įvertintos B.Vėsaitės kalbos, esą Lietuvai nereikia koncerno „Hitachi“ atominio reaktoriaus ir kad Lietuva paskubėjo įgyvendindama ES Trečiąjį energetikos paketą, atskirdama „Gazprom“ nuo vamzdynų, kuriais tiekiamos rusiškos dujos, valdymo. Šie ministrės žodžiai nuskambėjo įkandin premjerui, vykusiam į Peterburgą tartis su „Gazprom“ dėl dujų kainų ir to paties Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo. Prezidentės vertinimas buvo dar labai švelnus, nes kitaip, nei informacine diversija ir kenkimu Vyriausybės darbui B.Vėsaitės pareiškimo pavadinti neišeina. Lenkijoje, kurioje tuo pat metu kilo analogiškas skandalas, premjeras nedelsdamas išvijo ir savo pavaldinių nesužiūrėjusį ūkio ministrą, ir išvaikė keistus žaidimus su „Gazprom“ žaidusios valstybinės įmonės vadovybę.
Galime daryti pagrįstą prielaidą, kad B.Vėsaitės likimas buvo nulemtas ir sprendimas dėl jos atstatydinimo priimtas būtent vasario – balandžio mėnesiais. Tai, kad pati ministrė visiškai nesusivokė, kas vyksta ir toliau darė kvailystę po kvailystės, tik palengvino sprendimo įgyvendinimą.
Žinoma, B.Vėsaitė virto ne už skrydį į Kazachstaną su jos palankumu suinteresuotos bendrovės vadovais, nors aukštais etiniais standartais besivadovaujančioje Vyriausybėje netgi to pakaktų. Tačiau iš esmės šis skrydis tapo tik įrankiu B.Vėsaitei mušti, nes “prabangus skrydis su verslininkais” – liaudžiai suvokiamas politiko nusižengimas.
Apibendrinus, B.Vėsaitė virto už atvirą atstovavimą Rusijos energetikų interesams, pirma raginant Lietuvą paremti ir dalyvauti Kaliningrado Atominės elektrinės statybose, vėliau – už pastangas sutrukdyti atimti iš „Gazprom“ dujų tiekimo monopolį, taip blokuojant Klaipėdos suskystintų dujų terminalo veiklą; už bandymą perimti vadovavimą Lietuvos energetikai; už Visagino Atominės elektrinės projekto žlugdymą; už Lietuvos ekonomiką ir verslą smarkiai pirmyn timptelėjusių eksporto ir investicijų skatinimo agentūrų žlugdymą; už bandymą gražinti korupcinę praktiką į viešuosius prikimus.
Tiesiog šie dalykai pernelyg sudėtingi ir tolimi už socdemus balsuojančiam provincijos rinkėjui, tad B.Vėsaitei buvo leista paslysti, kaip vaizdžiai išsireiškė liberalas Eligijus Masiulis, ant kalakuto šlaunelės.
Vietoje B.Vėsaitės į Ūkio ministeriją ateina ilgametis Vidaus reikalų ministerijos „pilkasis kardinolas“ Evaldas Gustas – senas socdemas, pernai buvęs partijos kandidatų į ministrus sąraše. Patyręs ir užgrūdintas kadras: buvęs Kauno Požėlos rajono komjaunimo komiteto sekretorius, Komunistų partijos Kauno miesto komiteto instruktorius, arba, kaip jį apibūdino A.Butkevičius „kompetetingas, atsakingas darbuotojas, praėjęs visas mokyklas“. Pas tokį ministerijoje bus, kaip Brazausko laikais: „Vsio zakonno“. Na, bet gal bent Rusijos energetikų interesų neatstovaus?

Galime daryti pagrįstą prielaidą, kad B.Vėsaitės likimas buvo nulemtas dar pavasarį ir priimtas sprendimas dėl jos pašalinimo iš Vyriausybės už atstovavimą Rosatom ir Gazprom interesams.

Po knygų mugės šalies knygynuose pasirodė iš tiesų vertinga knyga “Pokalbiai apie esmes”. Tai filosofo mokytojo ir filosofo mokinio diskusija apie gyvenimą ir filosofiją. O mes siūlome ištrauką iš šio veikalo.

V.G. Be filosofijos, technologijų, menų, religijų, kas galėtų būti penktas kultūros blokas, besisiejantis su atitinkamu patirties modusu? Ar sutiktumėte, kad čia būtų galima kalbėti apie politiką? Net klasikinė graikų tradicija rodo, kad filosofija ir politika esti labai susijusios su bendra tvarka, su kultūros dalykais. O gal nesutiksite su tokiu gana spekuliatyviu ir dirbtiniu mano bandymu kiekvienam didesniam kultūros fenomenui rasti atitinkamą diferencijuotos, išskaidytos patirties modusą?
A.Š. Mes gyvename visiško kalbinio pasileidimo, arba kalbinės prostitucijos laike. Žodis “prostitutė” dar niekada neturėjo tokios plačios reikšmės kaip dabar. Matai, bent man pagrindinė kalbos problema yra susijusi būtent su katastrofišku kalbos pertekliumi, paskandinusiu mūsų sielas ir pavertusiu mus aklais Ekrano kurmiais. Mūsų laikai yra kalbos šiukšlyno triumfo metas, turintis netgi savo magiškąjį vardą – postmodernizmas. Šiukšlynas apskritai gali būti laikomas nepranokstamu mūsų epochos simboliu. Perteklinės kalbos (informacijos) šiukšlynai – irgi. Šiukšlynai plečiasi nebesustabdomai, ir netrukus šiukšlynu virs visa mūsų planeta, įskaitant patį žmogų. Tie kalbos šiukšlynai paverčia kalbą kekše. Virtusi informacijos šiukšlių sankaupa, kalba vis labiau praranda branduolinę prasmę – būti tiltu į bekalbę Tikrovę. Savaime suprantama, tas pat nutinka ir pavieniams žodžiams. Tas pat su žodžiu “politika” – „Filosofijos likime“ rašiau, o dabar aiškiai pasakysiu, kad jokios politikos nebėra. Tai, kas vadinama politika, tariant Orwello žodžiais, tėra globalinės hoministinių kiaulių fermos priežiūra, politikai tėra efemeriški šios globalinės kiaulidės prievaizdai, o ne autonomiški individai, savo sprendimais išreiškiantys laisvų žmonių bendrijos autonomiją, kaip būta antikos respublikose.
Politikoje svarbiausia yra patirtis, tarkime taip – tiesioginė patirtis. Ir ne bet kokia, o tokia, kurią galėtume pavadinti susipažįstančia, kitaip sakant, maksimaliai individuali patirtis. Taigi vėl akys – jos yra svarbiausios ir politikoje… Pavadinkime taip – pagrindinis politikos įrankis… Arba ne, tarkime taip – akyse vyksta politika. Ne veltui agoros, ne veltui forumai yra ten, kur žmonės geriausiai mato vienas kitą. Nebuvo Graikijoje tokio dalyko kaip pseudopolitika – biurokratinės-kabinetinės politikos arba, kaip išdidžiai sakoma, diplomatijos, tai yra kai viskas sprendžiama kabinetuose. Tokia politika atsiranda naujųjų amžių Europoje, nes kinta valstybės apimtis. Kitaip, matyt, buvo negalima, jeigu valstybę sudaro penkiasdešimt milijonų ar net tegul trys milijonai. Politika čia nebeįmanoma, tokiame žmonių sambūryje galimas tik despotizmas. Sakysi, galima vadinamoji atstovaujamoji demokratija, bet iš tikrųjų ji yra ne kas kita kaip despotizmas. Tik tiek, kad despotizmo atmainų yra labai daug: yra žiaurus, kvailas, šiurkštus, banditiškas ir yra švelnus, arba protingas, despotizmas. Paimkime dabartines šalis, nesvarbu, ar tai būtų vadinamoji Europos Sąjunga, Amerika, ar net Lietuva, – jos visos despotiškos. Despotiškos, nes yra valdymo subjektas, vadinamoji valdžia, ir yra valdymo objektas, kurio valdžia iš viso nemato. Ką reiškia, pavyzdžiui, kokiam nors Uspaskichui ar Kubiliui tu arba aš? Jiems nusispjauti į visą vadinamąją tautą, nes tokia neregima tauta tėra abstrakcija, egzistuojanti tik žodyje “tauta”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.