"Scanpix" nuotr.

Viso pasaulio akys nukreiptos į pabėgėlių iš Sirijos krizę, bet kitoje pasaulio dalyje – ne ką geresnė padėtis. Pasak “Foreign Policy”, vaikų, kurie iš Centrinės Amerikos be suaugusių nelegaliai bando patekti į JAV, banga gali virsti cunamiu. Pagrindinė priežastis – ten karaliaujančios gaujos.

Į JAV atvykstančių nepilnamečių iš Salvadoro, Hondūro ir Gvatemalos skaičius auga. Viena pagrindinių priežasčių – didėjantis smurtas, kurį kelia gaujų tokių kaip “Mara Salvatrucha” (MS-13) ir “Bario 18”, vis gilesnis įsitraukimas į tarptautinę prekybą kokainu. Gaujos perima naujų teritorijų kontrolę, augina kovinę galią ir plečia savo nusikalstamą veiklą. Kartu gausėja ir tarpusavio ginčų, kuriuos gaujos sprendžia smurtu.

Mes išgyvename baisiausią karą mūsų istorijoje, bet niekas nenori pripažinti, kad tai karas.

Salvadore 2015 m. skaičiuota 105 nužudymai 100 tūkst. gyventojų ir tai buvo aukščiausias rodiklis pasaulyje. Gvatemala ir Hondūras patenka į penketuką šalių, kuriose įvykdoma daugiausia žmogžudysčių. Berniukai įtraukiami į gaujas, o tie, kurie atsisako, nužudomi. Merginos, tarp jų ir labai jaunos (11 metų amžiaus) gaujose paverčiamos sekso vergėmis. Būtent dėl to daug tėvų ir giminaičių išleidžia vaikus į brangią ir pavojingą kelionę į JAV.

“Mes išgyvename baisiausią karą mūsų istorijoje, bet niekas nenori pripažinti, kad tai karas, – teigė Dagoberto Gutierrezas iš Salvadoro. – Dabar vyksta daug karų tuo pačiu metu ir vyriausybė neturi galimybių ar noro apsaugoti žmones.”

Gaujos didina įtaką ir net pakeičia valstybines institucijas. MS-13 dabar užima svarbų vaidmenį kokaino kontrabandos į Meksiką ir į JAV grandinėje. Tai jau nebe gatvės lygio gauja. Jos nariai ginkluoti automatais, turi automobilius, naudojasi slėptuvėmis ir palydoviniais telefonais. Kai kurie nariai naudoja dronus, kad stebėtų policijos ar konkurentų judėjimą.

Nebaudžiami jie reketuoja vietos verslą, skalbia komendanto valandas ir steigia patikros postus keliuose. MS-13  net sukūrė savo teisinę sistemą, kuri numato bausmes – nuo stipraus sumušimo ir viešos egzekucijos. Kai kurios gaujos Hondūre apmoka pietus moksleiviams mokyklose, todėl sulaukia paramos iš gyventojų.

Pagrindinis jų derybų argumentas tapo žmogžudystės.

2012 m. Salvadoro vyriausybei tarpininkaujant sudarytas paliaubas tarp gaujų MS-13 išnaudojo persiginklavimui ir narkotikų kontrabandos tinklo plėtrai bei evoliucijai iš gatvės gaujos į kriminalinę organizaciją, kuri turi teritorijų ir politinę kontrolę. Įgalinti kalbėti su vyriausybe kaip lygūs su lygiais, nusikaltėliai suprato savo tikrą politinę galią. Kai jie suvokė, kad jų reikalavimai (prostitutės kalėjimuose, netrukdomas komunikavimas mobiliais telefonais ir draudimas policijos pareigūnams būti kalėjimų viduje) bus patenkinti priklausomai nuo lavonų kiekio gatvėse, pagrindinis jų derybų argumentas tapo žmogžudystės. 2013 m. interviu gaujų lyderiai juokėsi, paklausti, kaip vyksta derybos su vyriausybe. “Mes paliekame lavonus gatvėse ir jie sako “taip”. Jie visada sako “taip”, – kalbėjo vienas iš lyderių.

Iki 2014 m., kai paliaubos žlugo, Amerikos valstybių organizacija (irgi prisidėjusi prie paliaubų) džiaugėsi, kad žmogžudysčių sumažėjo 40 proc. Iš tiesų, viešų žmogžudysčių sumažėjo, bet padaugėjo be žinios dingusiųjų.

MS-13 pralenkia konkurentus savo ambicijomis. Ji bando savo narius “įtaisyti” policijoje, armijoje, teisės mokyklose ir t.y. Per devynis 2015-ųjų mėnesius iš Salvadoro armijos buvo atleisti 223 įtariami gaujų nariai, tačiau žymiai daugiau jų liko ir tyliai daro karjerą ten.

Kaip ir ISIS, MS-13 bando pritraukti į savo gretas jaunimą ir naudojasi socialine medija.

Tatuiruotės, anksčiau buvusios pasididžiavimo šaltiniu, dabar draudžiamos. Vis daugiau investuojama į legalius verslus – keleivių pervežimą, kepyklas, degalines ir t.t. Kartu bandoma naudotis islamistų taktika. Kaip ir Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”), MS-13 bando pritraukti į savo gretas jaunimą ir naudojasi socialine medija. Jauniems, dažnai darbo ir didelių ekonominių perspektyvų neturintiems jaunuoliams nusikaltėliai žada gyvenimo tikslą ir galimybe tapti kažkuo didesnio dalimi. Kaip ir ISIS, gauja naudoja daug video medžiagos, kuriose užfiksuoti nukirsdinimai, aukų sukapojimai ir kankinimai.

Korumpuota policija ir valdžios pareigūnai tik dar labiau blogina situaciją. Todėl nenuostabu, kad tūkstančiai šeimų siunčia savo vaikus į JAV ieškoti geresnio gyvenimo. Gali būti, kad netrukus išvysime, kaip visa kartą Centrinės Amerikos gyventojų paliks savo gimtinę.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Atsibodo net pusę metų trunkantis lietuviškas šaltasis metų laikas? Išeitis paprasta: kuprinę ant pečių, ir su paukščiais į šiltus kraštus. Tiesa, tokiai pusmečio avantiūrai ryžtasi tik vienetai žiemos nekenčiančių lietuvių.

Daiva Urbienė

„Jau penktus metus nuo lietuviškos žiemos pabėgu į šiltus kraštus: išmaišiau Aziją, keliavau po Pietų Europą, ilsėjausi Kanarų salose, o nuo šių metų sausio iki vasaros visą pusmetį keliavau po Meksiką ir Centrinės Amerikos šalis. Šiandien jau pora savaičių, kai esu Kolumbijoje, o netrukus patrauksiu į Venesuelą“, – pradeda pasakojimą keliaujantis fotografas Danas Macijauskas ir priduria, kad jam patinka ir Lietuva, tačiau tik šiltuoju metų laiku.

Pasak vaikino, Pietų ir Centrinė Amerikos šalys nėra pačios pigiausios keliauti ir atostogauti. Tačiau Danas pasirinko tokį darbo būdą, kuris puikiai dera su kelionėmis: į kelionę jis leidžiasi beveik be pinigų ir bando vietoje susitarti dėl galimybės dirbti. Pavyzdžiui, sukuria filmus ir reklaminius klipus apie nakvynės namus (hostelius) bei jų aplinką, už tai keliautojas apgyvendinamas, kartais pamaitinamas, kartais nemokamai pakviečiamas į vakarėlius, o kartais jam sumokama ir pinigų. „Padirbu, padirbu ir išvažiuoju, tada vėl padirbu, padirbu ir išvažiuoju toliau. Taip gyvenu ir keliauju“, – sako fotografas.

Dažniausiai Danas renkasi lėtą keliavimo būdą, ilgiau užtrunka vienoje ar kitoje patikusioje vietoje ir beveik niekada neplanuoja laiko bei maršruto. Tokia kelionė suteikia galimybę kitaip pažinti ir patirti šalį, įsijausti į vietos gyvenimą, ištyrinėti žmonių papročius ar įpročius, galop net išmokti kalbą. Taip keliaudamas vaikinas išmoko ispanų kalbą. Pasak jo, tai pati naudingiausia kalba po anglų, mat yra daug šalių, kuriose galima susikalbėti ispaniškai.

Danas prisipažįsta, kad ilgą laiką būdavo labai nusiteikęs prieš turistines vietoves – esą neįdomu, nuobodu, nuvalkiota. „Dabar, ypač matęs tiek pasaulio, suvoki, kad jis ganėtinai vienodas. Būna, vargsti, ieškai kažko išskirtinio, o kaip neįdomu, taip neįdomu, viskas nuobodu ir vienoda. Ypač toks įspūdis kyla tose valstybėse, kurios pateko po ispanų kultūros sparnu: visos šalys atrodo tarsi viena ranka pieštos. Tačiau jose pasirinkęs turistinį maršrutą net nustembi, kad gali būti taip įspūdinga ir gražu“, – tikina keliautojas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gvatemala – skurdus kraštas, į kurį komfortą mėgstantys turistai net kojos nekelia. Tačiau šios šalies džiunglėse slypi neįtikėtini majų civilizacijos lobiai, viliojantys ir nuotykių ištroškusius keliautojus, ir fanatiškai atkaklius mokslininkus, ieškančius majų civilizacijos klestėjimo ir žlugimo priežasčių.

Skurdesnės šalys paprastai nesulaukia itin daug turistų, tačiau tai nereiškia, kad jos neturi ko parodyti ir kad ten nėra nieko įdomaus. Kai kuriems žmonėms kaip tik imponuoja mažiau turistų nutrypti kraštai. Jei vykdami į užsienio kelionę ieškote autentiškumo, nuoširdaus bendravimo, egzotikos, galimybės pasimėgauti istoriniais objektais be turistams skirtų šou elementų ir dar pageidaujate pigesnio pragyvenimo, tada Gvatemala – kaip tik jums.
„Įdomūs istoriniai majų miestai, fantastiška gamta, draugiški žmonės“, – taip trumpai Gvatemalą apibūdina Mantas Stoškus, su draugų kompanija pavasarį keliavęs per visą Centrinę Ameriką – nuo Meksikos iki Panamos. Per šešias savaites draugai įveikė apie 3,5 tūkst. kilometrų, pamatė daugybę turistinių ir kultūros objektus, nemažai bendravo su vietos gyventojais, skanavo nacionalinių valgių.
Mantą bene labiausiai sužavėjo Gvatemala, kurioje jis praleido daugiau nei porą savaičių. Jo žodžiais, šioje šalyje viskas iš tiesų pigu: nakvynė jaunimo nakvynės namuose kainuoja apie trylika litų, ekskursijos – irgi panašiai, sočiai pavakarieniauti galima už 2–5 litus, o bananai ar kiti čia įprasti vaisiai kainuoja centus.

Nakvynė svarbiausiame majų mieste

Į Gvatemalą krypsta daugelio žmonių, besidominčių senovės indėnų civilizacijų istorija, akys, mat šioje šalyje apleisti stūkso bene svarbiausi majų miestai. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakymų į daugybę klausimų apie majų civilizaciją ir šiandien vis dar nėra. Mokslininkai tarsi smulkios dėlionės gabaliukus rankioja majų istorijos faktus: tyrinėja likusius užrašus, stelų bareljefus, freskas, taip po truputėlį atkurdami numanomą tūkstantmečių senumo visuomenės struktūrą, kasdienybę, karinius konfliktus, kraugeriškus papročius ar astronomijos ir inžinerijos laimėjimus.
Svarbu žinoti, kad nors dabartinėje Gvatemalos teritorijoje ir aplinkiniuose kraštuose klestėjusi civilizacija vadinama vienu žodžiu – majų, tai nebuvo vienalytė visuomenė. Pavyzdžiui, XVI a. atsibasčius ispanams majai kalbėjo 31 kalba, šiandien dvi šių kalbų jau mirusios, o kitomis ir dabar kalbama skirtingose vietovėse. Beje, skirtingos ne tik kalbos – kiekvienas miestas šiame regione labai savitas, tačiau turi ir tam tikrų architektūrinių panašumų.
Maždaug nuo 1200 iki 300 m. prieš Kristų Gvatemalos teritorijoje klestėjo olmekų civilizacija, iš kurios dalį bruožų perėmė ir vėliau susikūrę majų miestai. Štai Abaj Takalikas, senovinis miestas dabartinėje Pietų Gvatemaloje, turi ir olmekų, ir majų civilizacijos bruožų. Šis miestas išsiskyrė įspūdingais paminklais ir įvairia architektūra, dar ir dabar akį traukia apie 240 skulptūrinių elementų, stelų su glifais ir pan.
O, tarkime, El Miradoro vietovėje maždaug III–I a. prieš Kristų gyvenę žmonės surentė vienus didžiausių pastatų Amerikoje. Galinga maždaug iki 8 m aukščio siena, sauganti nuo kraugeriškai nusiteikusių kaimynų, juosė kelis tūkstančius pastatų, tris piramidžių kompleksus: 48 m aukščio Los Monos, 55 m – El Tigre, 70 m – La Danta, kuri laikoma viena didžiausių piramidžių pasaulyje pagal savo tūrį. Spėjama, kad čia gyveno daugiau nei 100 tūkst. žmonių.
Netoli El Miradoro buvo įsikūrusi Nakbės gyvenvietė, kurią su kaimyniniu miestu jungė savotiškas grįstas kelias. Tokių kelių ar jų atkarpų Centrinėje Amerikoje rastas ne vienas.
Na, o pats garsiausias majų mietas – Tikalis. Kai kurių mokslininkų manymu, tai ir svarbiausia religinių apeigų vieta. Turbūt ne veltui ir pats miesto pavadinimas reiškia vietą, kurioje girdėti dvasių balsai. Pirma majų gyvenvietė čia atsirado apie VII a. prieš Kristų, o jau po tūkstantmečio čia galėjo gyventi iki 200 tūkst. žmonių. Tikalyje rasta daugiau kaip 3 tūkst. statinių, šešios piramidės, 16 šventyklų (įdomiausios Kaukių ir Didžiojo Jaguaro), kamuolio žaidimo aikštelių, nemažai vieno aukšto namų su neprimityvia apdaila. Keliautojus stebina ir pažangi drėkinimo bei vandentiekio kanalų sistema.
Vis dėlto IX a. Tikalio miestas pralaimėjo Kalakmuliui, jo valdovas buvo paimtas į nelaisvę ir, kaip galima spėti, paaukotas dievams išplėšiant širdį gyvam. Netrukus gyventojai miestą apleido ir jis paskendo džiunglėse. Tačiau šiandien Tikalyje laiką noriai leidžia ne tik mokslininkai, bet ir turistai, kuriems suteikiama unikali galimybė čia praleisti naktį.
„Nusprendę, kad ir mums reikia pernakvoti Tikalyje, išsinuomojome hamakus, kurie pakabinami lauke. Naktį buvo įdomu ir šiek tiek nejauku: atrodė, kad viskas aplinkui juda, krebžda, šnabžda. Girdėjome net jaguarus riaumojant… Ankstyvą rytą pakilome ir patraukėme apžiūrėti šventyklų. Užkopus ant vienos, regis, 64 m aukščio, prieš akis atsivėrė begalinis džiunglių vaizdas ir dar dvi šventyklos priekyje. Dėl tokių akimirkų ir verta keliauti“, – įspūdžiais dalijasi Mantas.
Beje, kad pasigrožėtum tokiais išskirtiniais vaizdais, reikia ir nemažai pavargti, mat tenka įveiki apie 17 kilometrų kelio per džiungles. „Čia nėra taip kaip Meksikoje, kur turizmo infrastruktūra išplėtota ir pilna turistus vežiojančių autobusų. Gvatemaloje turi pats galvoti, kaip su kuprine ant pečių nusigauti iki miesto, esančio džiunglėse“, – paaiškina keliautojas.
Apsistoję Lankine, keliautojai aplankė dar vieną išskirtinę su majais susijusią vietą – urvus, kurie po žeme raitosi apie šimtą kilometrų. Vietomis turistai buvo plukdomi valtimis, o kelią pasišviesdavo tik plevenančia žvakės liepsna. „Mums sakė, kad prieš dešimt metų šiuose urvuose majai dar atlikdavo kažkokias apeigas“, – prisimena M.Stoškus.

patitu.