Atlyginimas

Jeigu gatvėje praeivių paklaustume, kokioje Lietuvos savivaldybėje jie labiausiai norėtų gyventi, atspėti pirmąsias vietas nebūtų sunku. Šie hipotetiniai atsakymai kone identiškai sutampa su pirmosiomis savivaldybių reitingo pozicijomis. Domėdamasis, kur ir kodėl Lietuvoje yra geriausia ir blogiausia gyventi, „Veidas“ šį reitingą pateikia jau dešimtą kartą.

Geriausia 2016 metų savivaldybė kartu yra ir pati mažiausia Lietuvoje: Nidą, Juodkrantę, Preilą ir Pervalką jungiančioje Neringoje iš viso gyvena šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. gyventojų. Ji turi beveik 1,5 tūkst. mažiau žmonių už Birštono savivaldybę ir jau daugiau nei dvigubai atsilieka nuo trečios pagal mažumą Rietavo savivaldybės. Galima manyti, kad šis faktas truputį iškraipo kai kuriuos svarbius statistinius rodiklius.

Vertindami visas Lietuvos savivaldybes daugiausiai dėmesio teikėme ekonominiams kriterijams. Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje. Vienam neringiškiui teko ir daugiausiai savivaldybės biudžeto lėšų.

Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje.

Neringos savivaldybėje fiksuotas nedidelis nusikalstamumas, Kuršių nerijoje gyventojai serga retai, čia puikus asfaltuotų ne valstybinės reikšmės kelių procentas, taip pat nėra eilių darželiuose. Neringoje ir aukštas tiesioginių užsienio investicijų rodiklis, geri abiturientų egzaminų rezultatai.

Tiesa, savivaldybėje dėl suprantamų priežasčių nevyksta naujos statybos ir namų renovacija, dirba nedaug gydytojų ir slaugytojų. Čia ir brangiausias Lietuvoje šildymas bei didelis savivaldybės įsiskolinimas, tenkantis vienam gyventojui. Tačiau šie minusai neatsveria Neringos privalumų, leidžiančių savivaldybei įsitaisyti pirmoje reitingo pozicijoje.

Norint įvertinti kontrastą tarp to, kaip yra, ir to, kaip gali būti, užtenka nuvažiuoti keliolika kilometrų už Nidos į Kaliningradui priklausančią Kuršių nerijos pusę. Beveik jokios turistinės ir poilsio infrastruktūros, po karo apgyvendinti ir nuo to laiko neremontuoti vokiški namai, chaotiškas ir neišvaizdus apstatymas, nors lyg ir turėtų galioti tie patys UNESCO standartai, – tokia šiandien yra Šarkuvos, Rasytės, Pilkopių ir kitų Rusijos pusėje esančių gyvenviečių kasdienybė. Vasarą Nidos ir Juodkrantės pakrantės būna plačiausiai nusėtos jachtų burėmis, o Kuršių nerijos Kaliningrado pusėje jų iš viso yra dvi.

Autsaiderės atsilieka visais atžvilgiais

Savivaldybės mažumas dar tikrai nereiškia, kad gyvenimo kokybė čia savaime geresnė nei kitur. Tai liudija „Veido“ reitingo pabaigoje atsidūrusios savivaldybės. Paskutines vietas užėmusios Kalvarijų ir Pagėgių savivaldybės kartu yra ir vienos mažiausių šalyje. Pagėgiuose vien per praėjusius metus gyventojų sumažėjo 3,5 proc. (iš viso 297 žmonėmis), pagal šį rodiklį šis regionas yra akivaizdus lyderis Lietuvoje blogąja prasme.

Paskutinę vietą reitinge užėmusioje Kalvarijos savivaldybėje nevyksta daugiabučių namų renovacija, čia ir didžiausia socialinių pašalpų gavėjų dalis Lietuvoje, nedarbas siekia beveik 15 proc. Į regioną neateina beveik jokių užsienio investuotojų, o ir vietiniai gyventojai nėra verslūs ir aktyvūs – savivaldybėje veikia mažiausiai ūkio subjektų Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų. Vidutinis atlyginimas Kalvarijoje tėra 440 eurų, tai taip pat antras prasčiausias rezultatas – Kalvarija lenkia tik Šalčininkų rajoną.

Nedidelį ūkio subjektų skaičių lemia ir tai, kad paskutines pozicijas užimančios savivaldybės daugiausia yra kaimiškos, čia vyrauja žemės ūkio veikla. Pavyzdžiui, trečiame nuo galo Lazdijų rajone šiuo metu dirba 3034 ūkininkai. Tiesa, kaip teigia šios savivaldybės vadovas, dabar rajonas aktyviai persiorientuoja į turizmo sektorių.

Jeigu jaunosios kartos kūrybiškumas, aktyvumas ir mokslo rezultatai lemia galimą regionų proveržį ateityje, jo šioms savivaldybėms artimiausiu metu neverta tikėtis. Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybės užima paskutines vietas ir pagal abiturientų laikytų egzaminų rezultatus – vidutinis egzamino įvertinimas čia yra vos 35 balai iš šimto.

Ekonominė miestų ir provincijos perskyra didėja

Dažnai galima girdėti politikų ir ekspertų kalbas apie dvi Lietuvas: tai auganti, ekonomiškai klestinti, jaunimą, darbo jėgą ir protus siurbianti trijų didžiųjų miestų bei aplinkinių jų regionų Lietuva ir senstanti, emigruojanti, iš socialinių pašalpų, pensijų ir menkai apmokamo darbo gyvenanti „antroji“ Lietuva. Šias dvi valstybės dalis suartinti, jų skirtumus aplyginti žadėjo jau ne vienas politikas populistas. Ir šiemet prieš rinkimus, kaip įprasta, pilasi planai bei pažadai plėtoti regioninę politiką ir pritraukti čia įvairių investicijų. Tačiau dažnai po rinkimų tai ir telieka mintimis bei pažadais.

Tą iliustruoja ir ekonominiai „Veido“ reitingo kriterijai. Susumavus penkis pagrindinius 

 rodiklius – nedarbą, užsienio investicijas, vidutinį atlyginimą, ūkio subjektų ir darbingų žmonių skaičių, pirmoje pozicijoje, kaip ir galima numanyti, atsiduria sostinė Vilnius, maždaug penktadaliu lenkiantis artimiausius „persekiotojus“.

Nenuostabu, kad pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Gana aukštai išlieka ir po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo iš pažiūros stagnuojantis Visagino miestas: vidutinė alga čia iki šiol siekia 612,60 euro, o savivaldybė užima antrą vietą Lietuvoje pagal darbingo amžiaus žmonių skaičių.

Ekonomiškai gyvybingi ir du regionai, kuriuose veikia sovietinės pramonės milžinai. Net penktoje vietoje pagal ekonominius kriterijus yra Kėdainių rajonas, kuriame nedarbas siekia tik 6,6 proc., o vidutinis atlyginimas – net 636,60 euro. Tokį aukštą rezultatą daugiausia lemia fosfatų pramonės bendrovė „Lifosa“, mokanti vienus didžiausių atlyginimų Lietuvoje. O tryliktoje vietoje atsiduria Mažeikių rajonas, kurio gyventojus įdarbina kitas pramonės gigantas – naftos perdirbimo gamykla „Orlen Lietuva“.

Kai kurios savivaldybės pagal ekonominį gyvybingumą, priešingai, renka kone minimalius balus. Paskutinis pagal šiuos kriterijus – Ignalinos rajonas, toliau rikiuojasi Kalvarijos, Zarasų, Lazdijų, Kupiškio, Kelmės ir Jurbarko rajonai. Čia beveik nėra užsienio investicijų, vyrauja didelis nedarbas, savivaldybėse mažai darbingų žmonių, o vidutiniai atlyginimai šiuose regionuose vos viršija 400 eurų ribą.

Gydytojai

Didieji miestai – lyderiai ir medicinos srityje

Vertinant tris su medicina ir sveikatingumu susijusius kriterijus – gyventojų sergamumą bei gydytojų ir slaugytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, į priekį taip pat išsiveržia didieji miestai. Aukščiausiu rodikliu gali didžiuotis Klaipėdos miestas, kuriame yra daugiausiai slaugytojų. Beveik identiškas ir toliau einančių Vilniaus bei Kauno, šiek tiek mažesnis – Šiaulių įvertinimas.

Mažiausiai Lietuvoje serga Utenos rajono gyventojai, pagal šį rodiklį ši savivaldybė yra penkta. Aukštas vietas šioje srityje užima Rokiškio, Ignalinos, Pasvalio ir Joniškio rajonai. O akivaizdžiai prasčiausia padėtis šiuo požiūriu yra Birštono savivaldybėje, kuri gerokai atsilieka net nuo kitų autsaiderių – Kauno ir Kretingos rajono.

Užtat Birštono savivaldybė surinko maksimalų balų švietimo srityje. Birštono abiturientai šiemet geriausiai visoje Lietuvoje išlaikė baigiamuosius egzaminus. Be to, šioje savivaldybėje, kaip ir maždaug pusėje visų kitų šalies savivaldybių, nėra vaikų, laukiančių vietos darželyje. Kiti lyderiai švietimo srityje – Palanga, Alytaus bei Kauno miestai ir Druskininkų rajonas. Šiose savivaldybėse eilių į darželius taip pat nėra, o abiturientų rezultatai beveik pavyzdingi.

Darželiai

Prasčiausiai švietimo srityje atrodo Šilalės rajono, Pagėgių, Kazlų Rūdos, Kauno ir Vilniaus rajonai. Ilgos eilės prie darželių durų smukdo ir sostinę (čia vietos laukia 4 tūkst. vaikų) bei uostamiestį (laukia 208 vaikai).

Socialiai pažeidžiamiausias – Pakruojis

Susumavus tris socialinę padėtį apibrėžiančius kriterijus, socialiai problemiškiausia Lietuvos savivaldybe galima laikyti Pakruojo rajoną. Ši savivaldybė yra šeštoje vietoje pagal nusikalstamumą ir socialinės rizikos šeimų skaičių tūkstančiui gyventojų, be to, daugiau nei 7 proc. savivaldybės gyventojų gauna socialines pašalpas (7 vieta Lietuvoje). Pagal šiuos tris kriterijus socialinė padėtis taip pat bloga Akmenės rajono, minėtų Kalvarijos bei Pagėgių ir Šalčininkų rajono savivaldybėse.

O štai Neringoje socialinės rizikos šeimų apskritai nėra, socialines pašalpas gauna vos pusė procento gyventojų. Kiti lyderiai socialinėje srityje yra Kretingos, Klaipėdos, Druskininkų ir Kauno rajonai, taip pat Birštonas ir Palanga.

Šilumos kaina

Vertinant savivaldybes pagal infrastruktūrą (šilumos kainą, pastatų renovaciją ir asfaltuotų nevalstybinės reikšmės kelių procentą), pirmoje vietoje šiek tiek netikėtai atsiduria Visaginas. Renovacija čia apskritai nevyksta – dėl labai kritusių nekilnojamojo turto kainų gyventojai nėra pasiryžę į jį investuoti sumų, keliskart viršijančių pačią turto vertę. Tačiau visaginiečiai vis dar mažiausiai Lietuvoje moka už šilumą, o nevalstybinės reikšmės kelių su žvyro danga apskritai neturi.

Įvertinti renovacijos mastą nėra paprasta – jokios oficialios ir tikslios statistikos šioje srityje nėra. Būsto energijos taupymo agentūra registruoja jau baigtus ir šiuo metu vykdomus projektus, tačiau neturi tikslaus daugiabučių namų skaičiaus. Šiam rodikliui pasitelkėme Statistikos departamento duomenis (apie kiekvienoje savivaldybėje stovinčius daugiabučius namus, statytus iki 1993 m.), nes pačios savivaldybės buvo linkusios statistiką pagražinti – nepriskaičiuoti gyvenvietėse stovinčių vadinamųjų kaimo daugiabučių ir pan.

Žinoma, toks mechaninis renovacijos masto apskaičiavimas yra tik apytikris. Tačiau jis neiškraipė tikrovės – bene intensyviausiai renovaciją vykdanti Ignalinos rajono savivaldybė tapo šios srities lydere, po jos atsidūrė Druskininkų, Molėtų ir Jonavos rajonai bei Birštonas. O kai kuriose savivaldybėse iki šiol nėra nė vieno renovuoto namo.

Kaip vertinome savivaldybes

Sudarant 2016 m. „Veido“ savivaldybių reitingą iš viso buvo vertinami 22 statistiniai kriterijai. Kiekviena savivaldybė maksimaliai galėjo surinkti 200 taškų, mažiausiai – 22 taškus. Svarbiausi reitingo kriterijai, maksimaliai suteikę 15 balų, yra gyventojų skaičiaus pokytis per metus, nedarbas, vidutinis atlyginimas ir savivaldybės biudžeto lėšos vienam gyventojui. Mažiausiai svarbūs kriterijai – kultūros centrų (2 taškai) ir bibliotekų skaičius (3 taškai).

Vertinant pasirinktus kriterijus buvo naudojami Statistikos departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Higienos instituto, Lietuvos darbo biržos, Būsto energijos taupymo agentūros, Nacionalinio egzaminų centro, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, savivaldybių „Veidui“ pateikti duomenys.

„Veido“ reitingo lentelėje pateikiamos savivaldybių užimtos vietos pagal kiekvieną iš kriterijų atskirai bei bendra savivaldybės surinktų taškų suma. Taškai savivaldybėms buvo skiriami ne pagal konkrečią poziciją, o pagal proporcinį įvertį, kai maksimalus rezultatas yra 2–15 taškų, atsižvelgiant į kriterijus reikšmingumą, o minimalus – 1 balas. Visuose kriterijuose, kuriems yra svarbus savivaldybės dydis, taikytas rodiklis vienam tūkstančiui gyventojų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Krečia šaltis, kankina nemiga, sutankėjo širdies ritmas? Tai ligos požymiai. Alkoholizmas yra liga. Ne silpnavališkumo, žemos moralės ar, dar geriau, – blogo auklėjimo požymis. Nuo šios ligos, panašios į II tipo cukrinį diabetą, Lietuvoje reikėtų gydyti per 50 tūkst. žmonių. Sveikatos apsaugos ministrė leptelėjo, jog būtina grąžinti priverstinį gydymą nuo alkoholizmo, bet realybė tokia, kad šiandien toks gydymas sunkiai prieinamas net tiems, kurie nori gydytis.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Daugybė alkoholikų, panorusių gydytis, mirė taip ir nesulaukę laisvos vietos ten, kur būtų gavę pagalbos. Tačiau medikai atviri: jei geriantį žmogų bent trumpam būtų galima paguldyti į ligoninę, daug Lietuvai reikšmingų menininkų šiandien dar būtų gyvi.

„Mačiau ir katinų, ir pelių, kurios man graužė kojas. Buvo siaubinga. Net būdamas girtas suvokiau, kad tai nėra normalu. Nežinau kaip, bet man „susišvietė“ išsikviesti greitąją pagalbą“, – savo istoriją nuo kulminacijos pradeda 27-erių Andrius (vardas pakeistas).

Buvo ir kitas netikras vaizdinys, kuris Andrių įtikino ne ką mažiau. Tai iliuzija, kad gali kontroliuoti savo gėrimą. Maždaug 10 metų Andrius neabejojo, kad jis valdo alkoholį, o ne alkoholis jį. Šitaip pašnekovas manė ir tada, kai jam vaidenosi pirmą kartą, ir tada, kai jau kažin kelintą kartą pats skambino greitajai pagalbai, ir tada, kai šamanės užkalbėtas dvi savaites negėrė nė lašo, bet po to vis tiek palūžo.

Praėjo geras pusmetis nuo tada, kai Andrius išsigando alkoholio sukeltų vaizdinių ir pagaliau sutiko vykti į Psichikos sveikatos centrą Naujojoje Vilnioje. Dabar Andrius sėkmingai mina kelią išsilaisvinimo link priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenėje „Aš esu“.

„Patikėjau, kad sergu, kai prisiminiau visus tuos kartus, kai atrodė, jog galiu kontroliuoti išgėrimus, bet taip nebuvo. Juk man nepakakdavo butelio – visada gerdavau iki žemės graibymo. Tada ir supratau, kad esu bejėgis prieš alkoholį“, – apie taktiką, kaip atsakė sau į svarbiausią klausimą, pasakoja Andrius. Vaikinas priduria, kad palengvėjo tada, kai jis pripažino ligą. Tada ir pradėjo sveikti.

Andriaus motina suprato, kad sūnus priklausomas, kai jis buvo 20-ies. Dar anksčiau šešiolikametis buvo paprašytas palikti mokyklą, jei ne – vis tiek būsiąs pašalintas. Tada vaikinas nusprendė mokytis neakivaizdžiai ir dirbti. Dirbti pavyko, tačiau, kaip sako pats, vien tam, kad galėtų gerti.

„Pirmą kartą alkoholio paragavau prie ežero, su draugais gurkšnojome alų. Rimti išgėrimai prasidėjo kai man buvo 16-a – savaitgaliais gerdavau ir norėdavau dar. Alkoholis stiprėjo pamažu. Viskas prasidėjo nuo lengvų gėrimų, o priėjo iki 9,5 proc. stiprumo alaus, kurio dabar jau nėra. Būdamas 24-erių gerdavau dieną ir naktį“, – kaip stiprėjo potraukis prie alkoholio, pasakoja pašnekovas.

Nors ligą ilgai neigė, anksčiau Andrius sako kreipęsis į šamanę: „Patikėjau, kad kažkas gali iš to išeiti. Ką ji padarė – nežinau. Peržegnojo mane, murmėjo užkalbėjimus, kurių nesupratau, o po susitikimo liepė gerti daug vandens ir čiulpti mėtinius saldainius. Po šio seanso kelias dienas man buvo bloga, negėriau dvi savaites. O paskui žiūrėjau, kaip visi geria, ir pamaniau, kodėl gi aš negalėčiau.“

Kitą kartą Andrius kruopščiai suplanavo užsikoduoti. Neabejojo – tai padarys, kai tik išeis iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus. „Už barnius su tėvu, su kuriuo iš pradžių kartu gerdavome, Lukiškėse praleidau 30 parų, – prisipažįsta jaunuolis. – Tikrai maniau, kad vos išėjęs užsikoduosiu, bet tiesiai iš ten ėjau toliau gerti.“

Netrukus Andrius ir pakliuvo į Psichikos sveikatos centrą, kuriame, kaip sako pats, ir gavo didžiausią pagalbą. Būdamas ten susitiko ir su kunigu Kęstučiu Dvarecku, atvykusiu papasakoti apie reabilitaciją, kaip vėl nepalūžti.

„Buvau girdėjęs apie reabilitacijos bendruomenes, bet maniau, kad tai – tos pačios ligoninės ir balti chalatai. Nežinojau, kad tai – ir pokalbiai apie jausmus, ir savo žingsnių planavimas, užrašymas“, – pirmąją pažintį su priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovu kunigu K.Dvarecku prisimena Andrius.

Kai jis nuvyko pasikalbėti į Paco gatvėje įsikūrusį bendruomenės centrą, greitai norėjo apsisukti, nes išsigando sužinojęs apie darbą su savimi. Tačiau dabar džiaugiasi, kad nepabėgo.

Paklaustas, kada baigsis reintegracijos programa, Andrius nukerta, kad centro „Aš esu“ niekada nepaliks, nes tapo bendruomenės dalimi. Juolab iš 100 „draugų“ kompanijos jam liko vienas. „Draugų aš neturėjau, tik sugėrovų“, – pripažįsta vaikinas.

Prisigėrėte? O kam nepasitaiko?

Dėl priklausomybės nuo alkoholio Lietuvoje galuojasi per 50 tūkst. žmonių. Kad šitiek žmonių yra reikalingi gydymo, suskaičiavo priverstinio gydymo idėjos autorė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Pernai iki 56 tūkst. ligonių priskaičiavo ir jos pirmtakas Vytenis Andriukaitis.

Po to, kai Kražiuose recidyvistas nužudė keturias moteris ir visi prabilo, kad tai padarė norėdamas išgerti, imtos kurpti priverstinio gydymo nuo alkoholizmo teorijos. Lyg tyčia, kaip tik tuo metu dar ir 23 mln. skaitytojų turintis „Business Insider“ paskelbė alkoholio vartojimo statistiką, pagal kurią, Lietuva – pirmūnė tarp EBPO šalių, nes kiekvienas gyventojas per metus išgeria daugiau kaip 14 litrų grynojo alkoholio.

Be to, pati visuomenė, viena vertus, atlaidi alkoholiui, kita vertus, baudžianti, nes priklausomybės, kaip ligos, žmonės nepripažįsta, o ja sergančiuosius laiko tik silpnavaliais nevykėliais.

„Kaip kunigas sakau: nėra Lietuvoje šventės be alkoholio. Jis lydi žmones nuo krikšto iki laidotuvių, o viskas prasideda nuo vaikiško šampano. Alkoholis vartojamas ne kaip maisto priedas, bet kaip sprendimo priemonė, kuri neva gali keisti emocijas – nuraminti, atpalaiduoti. Alkoholis lengvai prieinamas, o visuomenė jį toleruoja. Jei pasakyčiau, jog prisigėriau tiek, kad nieko neatsimenu, ko gero,  atsakytumėte – o kam gi nebūna? Todėl ir pirmaujame savižudybių, alkoholio sukeltų psichozių skaičiumi“, – apie tai, kad Lietuvos visuomenėje yra palanki terpė susirgti šia liga, samprotauja kunigas K.Dvareckas.

Vilniaus priklausomybės ligų centro (VPLC) direktorius dr. Emilis Subata, kuris 1992 m. iš JAV į Lietuvą parvežė ir pradėjo taikyti Minesotos programą, 12 žingsnių programa paremtą psichoterapinį gydymą nuo priklausomybės, pristato ir tolerancijai priešingą požiūrį. Mediko teigimu, didžioji visuomenės dalis polinkį prie alkoholio vis dar vertina kaip ydą ar silpnavališkumą.

„Vyrauja smerkimas, tendencija bausti, pavyzdžiui, prašant sumokėti už kokias nors gydymo paslaugas. Nesuvokiama, kad tai į II tipo cukrinį diabetą panaši liga, dėl kurios pasikeičia smegenys, liga vis atsinaujina, žmogus negali kritiškai įvertinti ligos ir jos pasekmių. Mokslas vienareikšmiškai sako, kad alkoholizmas yra liga – lėtinė, recidyvuojanti, ilgai trunkanti. Galbūt ne visus galima išgydyti, bet pasekmes sušvelninti ir integruoti žmogų į visuomenę galima“, – paaiškina E.Subata.

Nors manoma, jog reikia tiesiog nustoti gerti, gydytojas psichiatras aiškina, kad savarankiškai, vien valios pastangomis, be medikamentų, sureguliuojančių biologinę dalį, ir psichoterapijos to padaryti nepavyksta net valingiems žmonėms, pavyzdžiui, sportininkams. Atsiranda fizinis ir emocinis skausmas – drebulys, prakaitavimas, nemiga, pykinimas, baimė. Būsena normalizuojasi, kai žmogus vėl išgeria. Kitaip tariant, jis geriau jaučiasi išgėręs nei blaivus. Akivaizdu, kad abstinencijos kankynė laisvą pasirinkimą, išgerti tądien ar ne, gerokai susiaurina.

„Juk ne iš moralinio silpnumo žmogus geria odekoloną. Jo organizme siaučia gaisras, kuriam užgesinti tai pigiausia ir labiausiai prieinama priemonė“, – sako gydytojas.

50 tūkst. ligonių, o lovų – tik 50

18 reabilitacijos bendruomenių (suaugusiems), 5 priklausomybės ligų centrai ir 107 psichikos sveikatos centrai savivaldybėse – taip atrodo įstaigų, kurios turėtų padėti vaduotis iš priklausomybės, tinklas. Ligonis dar gali kreiptis į šeimos gydytoją.

E.Subata paaiškina, kad pirmasis laiptelis – stacionarus gydymas nuo alkoholinės abstinencijos psichikos ar priklausomybės ligų centruose. Tada laukia reabilitacija, dažniausiai pagal Mi­ne­sotos programą, kuri padeda neatkristi.

Kitaip tariant, iš pradžių žmogaus laukia de­toksikacija, nutraukiamas gėrimas, vaistais gy­do­ma abstinencija, o tada prasideda reabilitacija, kai tai­koma psichoterapija, kad keliolika metų diena die­non gėręs žmogus išmoktų naujų įgūdžių – džiaug­tis, užmigti blaivus ir, svarbiausia, ne­at­kris­ti.

Žinoma, jei sustoti gerti pavyksta pačiam, pirmąjį ligoninės laiptelį galima praleisti ir ieškoti vietos, kur būtų taikoma, pavyzdžiui, Minesotos programa. Be 18-os reabilitacijos bendruomenių, ji veikia tik trijuose didmiesčiuose, priklausomybės ligų centruose.

Lietuvoje veikiančiose reabilitacijos bendruomenėse taikoma 12 žingsnių programa, procesas suskirstytas į kelis etapus, kuriuose didėja asmens atsakomybė ir mažėja apribojimų. Pernai šiose įstaigose programą baigė 184 žmonės, 84 proc. iš jų dirba arba mokosi, o 280 žmonių programos nebaigė.

Tiesa, reabilitacijos bendruomenės nestokoja norinčiųjų čia pakliūti ir dėl gėdos: į nevyriausybines organizacijas besikreipiantys pacientai siekia išvengti įrašų apie savo ligą.

Viena detalė: lapkričio 11 dieną reabilitacijos bendruomenėse buvo 51 laisva vieta, į kurias teoriškai galėtų pretenduoti tie 50 tūkst. nuo alkoholio priklausomų gyventojų. O, pavyzdžiui, kol sulauksite eilės gydytis pagal Minesotos programą VPLC, reikėtų laukti mėnesį arba pusantro.

„Yra nemažai žmonių, kurie pagalbos nesulaukė. Žinau bent kelis atvejus, kai artimieji skambino ir sakė – būkite geri, padėkite, o vėliau paskambinę sakė – būkite geri, palaidokite“, – skaudžius atvejus, kai ligonis nespėja sulaukti pagalbos dėl eilės (arba iš pradžių genamas gydytis tik artimųjų, ne savo paties noro), aptaria kunigas K.Dvareckas.

Pats kovojęs priklausomybe nuo narkotikų K.Dvareckas 2009-aisiais įkūrė priklausomų asmenų integracijos bendruomenę „Aš esu“ ir kartu su specialistų – psichiatrų, socialinių darbuotojų, savanorių komanda padėjo maždaug 100 žmonių. Veiklą pradėjusi tik nuo integracijos, „Aš esu“ išaugo iki bendruomenės, kurioje vykdoma reabilitacija, reintegracija, teikiama pagalba ir artimiesiems. Šiuo metu reabilitacijos programoje yra 10 žmonių, reintegracijos – 11, o artimųjų grupes lanko per 20 žmonių, norinčių padėti savo artimui. „Neteikiame tik detoksikacijos paslaugų, abstinencijos gydymas yra ligoninės reikalas“, – patikslina K.Dvareckas.

Kunigas sako, kad keli priklausomybių ligų centrai netenkina Lietuvos poreikių. Blogiausia, pasak jo, kad pagalbos, kurios reikia tuoj pat, nesulaukia net norintis gydytis žmogus.

„Artimieji meldžiasi ir laukia, kol žmogus sutiks gydytis. O kai jis pagaliau jau sutinka gultis į ligoninę nutraukti gėrimo, jie pakliūva į ilgą eilę, nes nėra vietų. Tačiau pirmadienį, tikėtina, jis jau nebenorės gydytis, – apie ribotą pagalbos prieinamumą ligoniams kalba kunigas. – Sveikimas prasideda nuo abstinencijos gydymo, bet po ilgo alkoholio vartojimo užsiimti savigyda yra pavojinga. Todėl būtų gerai užgėrimą nutraukti ligoninėje. Bet ji sunkiai pasiekiama. Vilniuje yra gal dvi vietos – Naujoji Vilnia ir Lazdynai, kur galima tai padaryti iškart, nelaukiant eilėje.“

Kunigas priduria, jog ne mažiau svarbu, kad visi sveikimo laipteliai – detoksikacija, reabilitacija ir reintegracija ligonio lauktų vienas po kito, be jokios pertraukos, nes ši tik padidina galimybę paslysti.

Taigi, jei žmogus gyvena, tarkime, Vilkaviškio rajone, ieškoti reabilitacijos gali nebent didmiesčiuose, laukti, kol jį priims reabilitacijos bendruomenės. O grįžęs namo jis dar turi rasti, kur arčiausiai namų veikia savitarpio pagalbos grupės, anoniminių alkoholikų susirinkimai, kuriuose galėtų lankytis ir neatkristi.

Akivaizdu, kad pagalbos tinklas skylėtas, nepaisant planų prievarta išgydyti 50 tūkst. gyventojų. „Dvidešimt metų ši problema buvo ignoruojama. Dabar bandoma atsimerkti“, – pritaria gydytojas E.Subata.

VPLC vadovas aiškina, kad pagalbą, konsultacijas, ambulatorinį gydymą turėtų teikti psichikos sveikatos centrai. Bėda ta, kad net ir sveikatos specialistų bendruomenė priklausomybę nuo alkoholio laiko labiau moraliniu silpnumu nei liga. Be to, gydytojams stinga priemonių padėti pacientams. Tarkime, jei vaistai būtų iš dalies kompensuojami, ligoniams būdų ne taip gėda kreiptis į medikus.

Beje, jei savivaldybėse būtų galima gauti kokybišką pagalbą, daugeliui žmonių gal ir neprireiktų stacionaraus gydymo, taikomo tada, kai nepadeda ambulatorinis.

E.Subata teigia, kad jei savivaldybėse būtų šią problemą išmanančių specialistų, didelę dalį gydymo jie galėtų atlikti ambulatoriškai – konsultuoti, išvesti iš lengvos ir vidutinės abstinencijos būklės, jei namuose yra prižiūrintis asmuo, taikyti antirecidyvinį gydymą, skirti vaistų. Panašiai, kaip namuose gydosi sergantieji cukriniu diabetu, turintieji padidėjusį kraujospūdį.

„Pačioje sveikatos reformos pradžioje buvo numatyta kiekvienoje savivaldybėje šalia psichikos sveiktos centro įsteigti atskirą detoksikacijos centrą, kuris padėtų nuo alkoholio priklausomiems žmonėms. Vėliau iš įstatymų jis išnyko ir maždaug 20 metų ši problema buvo nematoma, o dabar iškilo vėl, nes tik pasunkėjo. Priklausomų žmonių skaičius yra didžiulis, alkoholinių psichozių – daug. Dabar, matyt, jau reikia ieškoti variantų, kaip pagalbą padaryti prieinamą“, – svarsto gydytojas.

Okupantų metodika

Tačiau po tragedijos Kražiuose ir statistikos kirčio kalbama ne apie gydymo prieinamumą, o priverstinumą. Sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė „Veidą“ bandė įtikinti, kad Panevėžio respublikinėje ligoninėje, kurioje sovietinės okupacijos metais buvo 60 lovų alkoholikams gydyti, pasveikdavo 10–20 proc. prievarta gydomų pacientų.

„Ko gero, nė vieno paciento išgydyti nepavyko, – šaiposi iš ministrės sovietinio optimizmo Respublikinės Panevėžio ligoninės psichiatrijos skyriaus vedėjas Virginijus Diktanas. – Seniai įrodyta, kad priverstinis gydymas nuo alkoholizmo yra neefektyvus. Kas iš to, kad tada bandė prievarta gydyti, – pacientai vis tiek per langus butelius paklodėmis tempdavo.“

Gydymo tikslas – atjunkyti nuo alkoholio – buvo įgyvendinamas medikamentais, pavyzdžiui, vimdančiais preparatais, kad gėrimas sukeltų šleikštulį.

1976 m. visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje atsirado narkologijos įstaigų tinklas. V.Diktanas pasakoja, kad narkologijos dispanseriuose buvo taikomas ambulatorinis gydymas. Jei ligonis pažeisdavo elgesio taisykles ar turėdavo reikalų su teisėsauga, apie jį būdavo pradedama rinkti informacija: charakteristika iš darbovietės, apylinkės įgaliotinių surinkta medžiaga. Dėl priverstinio gydymo būtinumo spręsdavo konsultacinė gydytojų komisija.

„Ligonis į narkologijos skyrių būdavo guldomas maždaug 4 mėnesiams. Tie, kurie pažeisdavo režimą, galėjo patekti ir kitur – į gydymo bei darbo profilaktoriumus. Tokios atskiros įstaigos, panašios į kalėjimus, veikė Vilniuje, Kybartuose (čia dabar veikia Kybartų pataisos namai). Ligoniai gyveno pagal nustatytą režimą ir buvo „gydomi“ darbu gamyklose ar laukuose. Tokie ir buvo metodai“, – sako gydytojas.

1966 m. įsake „Dėl chroniškų alkoholikų ir sergančių narkomanija priverstinio gydymo ir darbinio auklėjimo“ rašoma, kad jei šie ligoniai neatvyksta į gydymo įstaigą specialaus kurso, juos gali atvesdinti milicija. Už pabėgimą iš tokios vietos grėsė bausmė pagal Baudžiamąjį kodeksą.

Į ligoninę paguldys, kai žudysis

Koks būtų priverstinis gydymas Lietuvoje – dar neaišku. Be ligonio sutikimo į ligoninę jį guldyti galima po bandymo nusižudyti ir ištikus alkoholinei psichozei. Per 48 valandas teismas turi nuspręsti, ar hospitalizacija buvo pagrįsta.

Kitaip tariant, artimųjų pagalbos šauksmas dėl vagysčių, greitųjų kreditų, smurto, teroro – ne argumentas. Tačiau patys ligoniai pagalvoja apie gydymąsi tik tada, kai patenka į baisią krizę ar pasiekia visišką dugną – supranta, kad gali mirti.

VPLC vadovas E.Subata svarsto, kad priverstinai žmogų į ligoninę guldyti reikėtų nelaukiant, kol jį apims psichozė ar jis bandys nusižudyti. Artimiesiems prašant be atvangos geriančiam žmogui turėtų būti suteikta medicininė pagalba – sustabdytos jo abstinencijos kančios ir grąžinamas blaivesnis protas.

Psichiatras neabejoja, kad įstatymus reikėtų papildyti ir dėl artimųjų apsaugos: „Mano supratimu, kai šeimoje yra sunki situacija, priverstinis hospitalizavimas būtų pagrįstas. Tarkime, tais atvejais, kai žmogus geria keliolika dienų iš eilės, smurtauja, vagia, ima greituosius kreditus, būtų galima galvoti apie priverstinį hospitalizavimą, kol jis išeis iš abstinencijos būsenos.“

E.Subata priduria, kad atgavęs galimybę racionaliai mąstyti ligonis galbūt net padėkos ir susimąstys apie tolesnį gydymą. „Jei tokie priverstinės hospitalizacijos įstatymai veiktų, būtume ištraukę labai daug Lietuvai reikšmingų žmonių – aktorių, rašytojų. Žinoma daug atvejų, kai žmonės mirė dėl to, kad aplinkiniai jų gėrimą toleravo, – neva nesikreipti pagalbos, nesigydyti yra žmogaus teisė ir pasirinkimas. O galbūt daugelį žmonių buvo galima išgelbėti sudarant sąlygas išeiti iš sunkių situacijų“, – neabejoja medikas.

Kol kas, užuot sprendęs alkoholikų gydymo problemas, Seimas žaidžia karą su alumi ir vynu. Antai nuo sausio degalinėse nebebus galima įsigyti alkoholio. Ką tai pakeis? Juk čia per metus ir šiaip nuperkama vos 0,02 proc. viso šalyje nuperkamo alkoholio.

E.Subatos teigimu, valdžios sprendimams trūksta kompleksiškumo. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose Europai dėl alkoholio vartojimo mažinimo iki 2020 m. yra dešimt punktų – nuo alkoholio kainodaros ir rinkodaros iki bendruomenės ir darbovietės veiksmų. Tačiau pirmoji rekomendacija – sudaryti nacionalinį kompleksinį alkoholio keliamų problemų planą, numatyti veiklos kryptis, rodiklius, kurių siekiama.

„Tokie pat planai turėtų būti sudaromi ir savivaldybėse. Nacionalinio ar savivaldos lygio politikai turėtų sutarti dėl kompleksinio plano, tada galėtume tikėtis geresnių rezultatų. Aišku, darbas ilgalaikis, šių problemų per metus neišspręsi“, – apibendrina E.Subata.

Kraują stingdantį vaizdinį Andrius matė ir jau pradėjęs gydytis, kai vienai nakčiai po reabilitacijos grįžo namo. Trečią kartą jis jau neišsigando – lova buvo perstatyta į kitą vietą, o jis nebebuvo girtas.

Kas dešimtas Lietuvos mokinys ugdymo požiūriu turi specialiųjų poreikių. 35 tūkst. šių mokinių mokosi bendrojo ugdymo klasėse.

Gabija Sabaliauskaitė

Visus apimantis vadinamasis inkliuzinis ugdymas – Lietuvoje dar miglota siekiamybė: 3,5 tūkst. vaikų ugdomi specialiosiose mokyklose ar klasėse.

Klausimas, ar įprastos raidos ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus ugdyti drauge, prilygsta svarstymams, gerai ar blogai, kad po antradienio ateina trečiadienis, – tuo įsitikinęs Šiaulių universiteto socialinių mokslų daktaras Algirdas Ališauskas. Kitos valstybės, užuot ieškojusios atsakymo į šį klausimą, bando išsiaiškinti, kaip geriausiai užtikrinti kokybišką ugdymą VISIEMS vaikams, kaip atskleisti visų jų gebėjimus ir subalansuoti interesus.

„Lietuvoje kartais dar diskutuojama, ar specialiųjų ugdymosi poreikių ir įprastinės raidos vaikus ugdyti kartu. Ar kas nors nenukentės, kam bus naudos, o kam – žalos ir t.t. Kitos šalys į esminį klausimą dėl inkliuzinio ugdymo atsakė vienareikšmiškai: eiti inkliuzinės mokyklos keliu. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje dabar aktualus klausimas, kaip į bendrą ugdymo sistemą įtraukti vaikus, turinčius žymių negalių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, kurie Lietuvoje kol kas ugdomi tik specializuotose įstaigose“, – Lietuvos ir kitų šalių požiūrio į specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus skirtumus atskleidžia A.Ališauskas.

Simboliška, bet kaip tik nekritiškas mokymasis iš pažangiųjų šalių lėmė teisės aktų spragas, dėl kurių tam tikrais atvejais juose pamiršta paminėti neįgaliuosius vaikus. Paramos ir labdaros fondo „Algojimas“ įkūrėja bei vadovė Aušra Stančikienė sako, kad vaikydamasi senas demokratijos tradicijas turinčių šalių patirties Lietuva peršoko tų demokratinių tradicijų švietimo srityje ir socialiniame gyvenime kūrimo etapą. Vakarų šalyse reikalingi procesai jau įvyko – valstybė pasirengusi kiekvienam vaikui sukurti tokią aplinką, kokia tarnautų individualiems jo gebėjimams ir poreikiams.

„Veido“ kalbinti pašnekovai įsitikinę, kad Lietuvoje šiuo atžvilgiu trūksta bendros sistemos, o kai kada – atsakomybės ir net skaidrumo. Nors įstatymuose deklaruojami kilnūs tikslai ir teisingos priemonės, neretai į realų gyvenimą ir įstaigas, kurios teikia paslaugas specialiųjų ugdymosi poreikių ar neįgalumą turintiems vaikams, jos neperkeliamos dėl prastos vadybos.

Pavyzdžiui, ne visi specialiųjų ugdymosi poreikių vaikai yra neįgalūs, tačiau visi neįgalieji turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Žinoma, turintiesiems negalią neretai reikia ne tik sudaryti tinkamas ugdymo sąlygas, bet ir garantuoti socialines ar medicinines paslaugas, o štai jų visumą – kompleksines paslaugas retai kada gausi vienoje vietoje.

Taigi už neįgaliuosius ir specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus (sąvokos skirtingos) atsako trys ministerijos ir daug kitų institucijų ar jiems paslaugas teikiančių įstaigų. Vis dėlto „Veido“ pašnekovai patvirtina, kad, nepaisant begalės „globėjų“, kartais daug kas priklauso nuo vieno kario mūšio lauke: tėvų derybinių gebėjimų, „gerų dėdžių ir tetų“, pasiryžusių rūpintis konkrečiu vaiku ugdymo įstaigoje, savivaldybės požiūrio, net konkrečios mokyklos ar pedagogo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kuo labiau išsilavinusi visuomenė, tuo labiau ją puola su sėdimu darbu susijusios ligos. Viena nemaloniausių – kojų venų išsiplėtimas. Šis negalavimas susijęs ne vien su estetika, bet ir su gresiančiomis komplikacijomis bei jas lydinčiais skausmais. Tačiau laiku ėmus rūpintis savo kojomis šią ligą galima pristabdyti ar net visai jos išvengti.

Pasitaiko, kad darbo vietoje beveik nepakildami prasėdime ištisą dieną – tiek pat sėdėtume lėktuve, skrendančiame iš Paryžiaus į Niujorką. Bet po skrydžio mes tikrai pagalvotume, kad tokia kelionė buvo ne į naudą lyg švininėms, pavargusioms ir apsunkusioms kojoms, o štai po ilgos darbo dienos retai susimąstome, kokią žalą sėdėjimas padarė mūsų kojų venoms.
Tyrimai patvirtina: ilgas sėdėjimas, kaip ir stovėjimas bei karštis, yra pagrindiniai kojų venoms kenkiantys veiksniai.
Žinoma, po vieno sėdėjimo ar stovėjimo “seanso” kojų venų varikoze nesusirgsime, tačiau ilgainiui venos sunegaluoja maždaug 55 proc. sėdimą darbą dirbančių žmonių, taigi kas antram gyventojui.

Serga net paaugliai
Dažniausiai venų varikoze suserga moterys – jos tarp visų varikoze sergančių žmonių sudaro apie 60 proc.
Mokslininkai nustatė, kad tai, jog liga dažniau renkasi moteris, pirmiausia lemia genai. Pavyzdžiui, jei vienas iš tėvų sirgo venų varikoze, tai šansas, kad tokią ligą paveldės šiai porai gimęs berniukas, siekia tik 40 proc., o kad venų išsiplėtimu skųsis jų dukra, tikimybė siekia 60 proc.
Kitas svarbus veiksnys yra nėštumai, dėl kurių kojų venos patiria didžiulį krūvį. Kiekvienas nėštumas net kelis kartus padidina riziką susirgti kojų venų ligomis.
Na, o jei kalbėsime apie sergančiųjų amžių, jokių “taisyklių” nėra. Mokslininkai pastebi, kad venų ligomis suserga vis jaunesni žmonės, retais atvejais – net paaugliai, tad nebegalima sakyti, kad egzistuoja amžiaus riba, kurios nesulaukus varikozė negresia. Įvairiose šalyse atlikti epidemiologiniai tyrimai rodo, kad dažniausiai pirmieji lėtinių venų ligų požymiai atsiranda iki 35 metų.
Deja, tokiame amžiuje kojose juntamas nuovargis ir sunkumas retai siejamas su kokiomis ligomis, tad venų liga niekieno nepastebima progresuoja. Pirmiausia atsiranda pakenkimų kojų venų vožtuvuose, kurių darbas – užtikrinti spaudimą, reikalingą kraujui iš kojų venų pakilti iki širdies.
Sutrikus šių vožtuvų darbui pamažu išsiplečia kraujagyslių sienelės, o ilgainiui venose susidaro vis didesnis slėgis, vadinamas veniniu kraujospūdžiu. Jis, pasak medikų, gali siekti net 100 mm Hg. Tai – jau laiku negydytos ligos komplikacija, mat ilgainiui tokio slėgio veikiamas kraujas pro kapiliarų sieneles ima sunktis į aplinkinius audinius ir sutrikdo deguonies bei kitų medžiagų atidavimą audiniams. Dėl to atsiranda rudų dėmių, odos ir poodžio sukietėjimų. Menkiausia trauma tokioje sutrikusios kraujotakos srityje gali tapti opos priežastimi.
Be to, išsiplėtusios kraujagyslių sienelės tampa nepaprastai pažeidžiamos, ir net nuo nedidelio sužeidimo ar sutrenkimo gali plyšti bei sukelti itin gausų kraujavimą.
Kita komplikacija yra venų uždegimas – tromboflebitas, atsirandantis išsiplėtusiose venose, kuriose kraujotaka labai lėta, o kai kuriose pažeistose vietose ir visiškai sustojusi. Čia dažniausiai ir susidaro trombai.

Efektyviausi – geriamieji vaistai
Kad netektų drastiškomis chirurginėmis priemonėmis gydyti toli pažengusios ligos, gydytojai sutartinai pataria kuo anksčiau pradėti taikyti profilaktikos priemones bei efektyvų gydymą. Žinoma, priemonių yra įvairiausių – nuo masažų ir gimnastikos iki specialios paskirties apavo, elastinių kojinių, losjonų ir kitų preparatų. Tačiau tyrimai patvirtina, kad efektyviausi yra geriamieji vaistai.
“Labiausiai tinka geriamieji vaistai. Tik jie patenka į venos vidų, o tai labai svarbu, nes tik ten veikdami jie padidina venų tonusą, mažina uždegimą, pagerina skysčių sugrįžimą iš kojų į širdį”, – aiškina prof. Dalia Triponienė.
Jos teigimu, svarbu ir tai, kad geriamieji vaistai veikia ne vien paviršines, bet ir giliąsias bei šias su paviršinėmis jungiančias perforuojančias venas. Vartojami ilgiau geriamieji preparatai smarkiai padidina venų tonusą, todėl kur kas mažiau skysčių patenka į aplinkinius audinius ir sumažėja kojų tinimas. Be to, geriamieji preparatai saugo nuo pabrinkimų, pagerina kraujo apytaką bei audinių aprūpinimą krauju, limfinį drenažą, galiausiai – slopina vožtuvo uždegiminį pažeidimą. Svarbu tai, kad šiais vaistais gali būti kontroliuojamos net paveldėtos kojų venų ligos.
Pasak D.Triponienės, plačiausiai tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje naudojamas geriamasis preparatas kojų venoms gydyti yra “Detralex”. Jį rekomenduoja ir Lietuvos gydytojai, ir tarptautinės sveikatos organizacijos. Be to, tai vienintelis venotonikas, tarptautinėse rekomendacijose pripažintas turinčiu A (aukščiausio) lygio įrodymus visiems simptomams mažinti.
Pavyzdžiui, 2012 m. atlikta tyrimų analizė* parodė, kad kojų edemą “Detralex” iš visų venotonikų sumažina efektyviausiai, o edema sergančio žmogaus kojų patinimai apmalšinami tiek, kad pėda vos per pusantro mėnesio sumažėja vienu dydžiu.
Vienas didžiausių “Detralex” pranašumų, palyginti su kitais preparatais, yra natūralios sudėtinės dalys, dėl to šis preparatas parduodamas be recepto, o vartoti jį gali net nėščiosios. Mat “Detralex” tabletės gaminamos iš flavonoidų, kurie išgaunami iš Pietų Afrikoje auginamų specialios rūšies apelsinų žievelių.
D.Triponienė aiškina, kad flavonoidai – tai stambiamolekuliniai dariniai, kurie prastai absorbuojasi virškinamajame trakte. “Detralex” yra susmulkintas specialiu mikronizacijos būdu, kad pagerėtų absorbcija ir padidėtų vaisto poveikio greitis bei stiprumas.
Pasak specialistų, šie venotonikai gali būti ir puiki alternatyva kompresinėms kojinėms. Juk vasarą, kai karšta, lėtinio venų nepakankamumo kamuojamiems žmonėms nepatogu jas nešioti. O venų ligos kaip tik ir paūmėja esant karštam oru, nes odos venos išsiplečia, padidėja kapiliarų sienelių pralaidumas ir kojų venos persipildo kraujo. Tad baigiantis šiltai dienai kojos būna pavargusios, patinusios.
Beje, šie simptomai vasarą vargina ir tuos žmones, kurie neserga venų ligomis.

Pirmieji kojų venų ligų požymiai
Skausmas kojose
Sunkumas kojose
Dilgčiojimas
Deginimo pjūtis
Mėšlungis

Rizikos veiksniai
Tikimybė susirgti venų ligomis padidėja, jei:
Esate moteris
Dirbate sėdimą ar stovimą darbą
Turite antsvorio
Esate gimdžiusi
Kas nors iš jūsų šeimos sirgo arba serga lėtine venine liga
Mažai laiko skiriate sportui
Jūsų kulkšnys linkusios tinti (pavyzdžiui, ilgiau sėdint, esant karščiui)
Dažnai jaučiate sunkumą ar skausmą kojose

Pirmieji bandymai taisyti ligonių genus prasidėjo prieš porą dešimtmečių. Nors nuo to laiko genų terapija patyrė ne vieną nesėkmę, naujausi mokslininkų laimėjimai vėl žada proveržį.

Prieš ketverius metus Filadelfijos vaikų ligoninėje dvylikai įgimtą Lėberio amaurozę turinčių pacientų sėkmingai pritaikyta eksperimentinė iš laboratorijų į ligonines pirmus netvirtus žingsnius žengianti medicinos kryptis – genų terapija. Lėberio amaurozė, paveldima ir iki šiol neišgydoma liga, jau vaikystėje žmonėms sukeldavo beveik visišką aklumą, dėl pažeisto geno akies tinklainėje žūdavo ir nebeatsinaujindavo šviesai jautrios ląstelės.
2008-aisiais eksperimente dalyvavusiems pacientams į vienos akies tinklainę buvo sušvirkšta nukenksmintų ir „patobulintų“ virusų, į ląsteles pernešusių sveikus genus, kurie laipsniškai pakeitė pažeistuosius. Procedūra ypač teigiamai paveikė eksperimente dalyvavusių vaikų regą: jau po kelių savaičių jų akių jautrumas šviesai padidėjo, jie galėjo matyti objektų kontūrus ir savarankiškai vaikščioti. „Vaikai, kuriems buvo atlikta genų terapija, šiandien gali vaikščioti, žaisti kaip ir sveiki vaikai“, – tada džiaugėsi Filadelfijos vaikų ligoninės gydytojas Albertas M.Maguire’as.
Tuo pat metu analogiški klinikiniai bandymai buvo atlikti ir Londono bei Floridos ligoninėse. O šių metų vasario viduryje Filadelfijos ligoninės ir Pensilvanijos universiteto mokslininkai pranešė, kad tiems patiems pacientams genų terapijos procedūra buvo atlikta ir kitai akiai. Eksperimentas pavyko, mat ir antrosios akies jautrumas šviesai padidėjo – taigi bendra pacientų rega dar labiau pagerėjo.
„Jie negali skaityti knygų ar vairuoti, tačiau net ir toks pagerėjimas reiškia labai daug žmogui, kuris iki šiol buvo aklas“, – teigia viena šio metodo pradininkų Pensilvanijos universiteto oftalmologijos profesorė Jeana Bennet.
Pasak jos, daugiausiai baimių kėlė organizmo imuninis atsakas į antrąją procedūrą. Mat organizmo imuninė sistema galėjo sukurti apsaugą nuo virusų, kuriuos ji paprastai traktuoja kaip įsibrovėlius ir bando sunaikinti. Beje, ši grėsmė yra svarbiausia kliūtis genų terapijos kelyje į saugų taikymą gydant.
Praėjusį gruodį Londono universiteto koledžo Vėžio institute dirbančių mokslininkų grupė, vadovaujama daktaro Amito Nathwani, pranešė sėkmingai pritaikiusi genų terapiją vienai hemofilijos rūšių gydyti. Sergantiems šia paveldima genetine liga nekreša kraujas, todėl jie ne tik kraujuoja nuo paviršinių žaizdų, bet ir kenčia nuo vidinio kraujavimo. Kraujavimą galima sustabdyti perpilant šviežio kraujo arba krešėjimo baltymo koncentratų – abi procedūros ne tik varginamai dažnos, bet ir labai brangios. Didžiosios Britanijos mokslininkų atlikta genų terapijos procedūra šešiems pacientams sumažino spontaniško kraujavimo tikimybę, todėl jiems rečiau arba visai nebereikia suleisti krešėjimo baltymo.
Šie ir kiti panašūs atvejai rodo, kad genų terapija gali tapti raktu į daugelio panašių genetinių ligų gydymą, tačiau mokslininkai ir gydytojai neskuba sieti su ja daug vilčių. Juk prieš daugiau nei dešimtmetį šis gydymo metodas jau išgyveno ne tik pakilimą, bet ir nuopuolį. Šiandien genų terapijai suteikiamas antras šansas.
Pažvelkime, ką žada šis gydymo metodas ir kokios kliūtys vis dar neleidžia jo taikyti gydant daugelį ligų.

Su kuo valgoma genų terapija?

Pirmą kartą genų terapija paminėta 1972-aisiais dviejų mokslininkų Theodore’o Friedmanno ir Richardo Roblino straipsnyje „Science“ žurnale. Jos esmė labai paprasta: ligai gydyti panaudojamos DNR grandinės dalys, kurios, patekusios į ląsteles, pakeičia ar patobulina jose esančius genus – tarsi iš naujo suprogramuoja organizmo ląsteles. Vienu atveju ligą sukeliantys mutavę genai pakeičiami sveikais, o šie savo ruožtu priverčia daugintis tik sveikas ląsteles. Kitu atveju patobulinti genai pastūmėja ląsteles gaminti gydomąjį poveikį turinčius proteinus ar antikūnus, kurie padeda gydyti ligą.
Tačiau tam, kad naujoji DNR patektų į organizmo ląsteles ir pakeistų jų elgesį, būtina „transporto priemonė“, kuria dažniausiai tampa įvairūs virusai. Juk šie maži kenkėjai sukurti kaip tik tam, kad įsiveržtų ir savo valiai pajungtų sveikas ląsteles, ir šios besidaugindamos pagamintų dar daugiau virusų.
Tiesa, genų terapijai naudojami virusai, vadinami vektoriais, yra nukenksminami – pavojingos DNR grandinės dalys pašalinamos, vietoje jų įterpiama gydomoji DNR, o skvarbus pernašos mechanizmas atlieka transportavimo funkciją. Genų terapijoje šiam tikslui naudojami įvairūs virusai – nuo peršalimą sukeliančių retrovirusų iki ypač „pikto“ ŽIV.
Šioje vietoje ir slypi didžiausi genų terapijos trūkumai. Bene didžiausia rizika, kad organizmo imuninė sistema gali pradėti kovoti su į ląsteles bandančiais patekti virusais nešėjais ar net pagijusiomis ląstelėmis. Imuninė sistema, kovodama su įsibrovėliais, dažnai susilpnina ir pačios genų terapijos poveikį ar net sudaro organizmo imunitetą švirkščiamiesiems vaistams. Taip pat ir patys virusai gali „prisiminti“ savo gebėjimą sukelti ligą.
Be to, dauguma genetinių ligų, tarkime, širdies ligos, Alzheimerio liga, artritas ar diabetas, prasideda dėl netinkamai veikiančių kelių genų. Norint jas gydyti genų terapijos būdu reikėtų į ląstelėse esančius genus įterpti keletą DNR grandinėlių. Deja, tai didina riziką, kad įvyks klaida ir DNR kodo gabalėlis bus įterptas ne ten, kur reikia, pavyzdžiui, vėžinių ląstelių gamybą stabdančiuose genuose, – ir tai gali sukelti vėžį.
Vis dėlto yra nemažai sunkių genetinių ligų, kurias galima gydyti genų terapijos metodu – tai toji pati Lėberio amaurozė, imunodeficito ligos, leukemija, hemofilija, cistinė fibrozė. Todėl ši medicinos sritis sulaukia didelio gydytojų, dirbančių su genetinėmis ir paveldimomis ligomis, susidomėjimo – juk pataisytas genas gali galutinai pašalinti ligą.
Pirmą kartą genų terapija buvo pritaikyta 1990-aisiais ketverių metų amžiaus mergaitei Ashanti DeSilvai, kuri sirgo sunkia imunodeficito liga – jos organizmas negamino jokių imuninių ląstelių. Ji pati negalėjo natūraliai kovoti su tokiais svetimkūniais, kaip bakterijos ar virusai, todėl bet kokia infekcija jai grėsė mirtimi. Ir nors teigiamas genų terapijos poveikis mergaitei buvo laikinas, nuo tada iki šiandien vienokiu ar kitokiu būdu šis eksperimentinis gydymo metodas yra pritaikytas 1700 pacientų.
Deja, 1999-aisiais genų terapija JAV patyrė didžiulį smūgį, kai Pensilvanijos universiteto mokslininkų rengto eksperimento metu mirė pacientas – aštuoniolikmetis Jesse’is Gelsingeris, sirgęs reta genetine kepenų liga. Įterptas virusas, pataisyto geno nešėjas, J.Gelsingerio imuninėje sistemoje sukėlė audringą reakciją ir po keturių dienų vaikinas mirė. Po šio tragiško įvykio JAV maisto ir vaistų administracija sustabdė daugelį genų terapijos eksperimentų. Ir tik praėjus dešimtmečiui genų terapija vėl po truputį įžiebia viltį gydytojų ir nepagydomai sergančių ligonių širdyse.

Nauja viltis – kamieninės ląstelės

Nepaisant visų kliūčių, genų terapijai gali atsiverti naujas aplinkkelis – kamieninės ląstelės. Šie kūneliai yra tarsi molis, iš kurio „nulipdomi“ visi žmogaus organizmo audiniai: kamieninės ląstelės gali virsti bet kuria iš daugiau nei 200 rūšių specializuotų ląstelių, be to, jos labai greitai dauginasi. Sušvirkštos ar kitu būdu patekusios į kokį nors organizmo audinį, kamieninės ląstelės ilgainiui virsta to audinio ląstelėmis – šioje vietoje slypi jų regeneracinė galia. Daugiausiai šių stebuklingų ląstelių yra kelių dienų embrionų audiniuose, todėl embrioninių kamieninių ląstelių naudojimas susiduria su etiniais klausimais ir daugelyje šalių yra uždraustas. Po gimimo žmogaus organizme kamieninių ląstelių lieka labai nedaug.
Tačiau pastaruoju metu vis daugiau mokslininkų atranda būdų, kaip paprastas, pavyzdžiui, odos ar riebalų, ląsteles paversti kamieninėmis. Praėjusių metų gruodį tarptautinė mokslininkų grupė „Nature“ žurnale paskelbė straipsnį, kuriame aprašomas patobulintas genų terapijos metodas. Kembridžo universiteto mokslininkai, vadovaujami profesoriaus Davido Lomaso, jau kurį laiką ieško būdų, kaip pagydyti genetinę ligą, kuria sergančių žmonių kepenys į organizmą neišskiria antitripsino – proteino, apsaugančio įvairius audinius nuo išorinio poveikio, pavyzdžiui, plaučius nuo nuodingų medžiagų, esančių tabako dūmuose, be to, antitripsinas kaupiasi kepenyse ir jas pažeidžia. Vienintelis šios ligos gydymo būdas iki šiol buvo kepenų transplantacija, po kurios pacientai turėjo nuolatos vartoti imuninę sistemą slopinančius vaistus, neleidžiančius organizmui atmesti naujo organo.
D.Lomaso grupės mokslininkai iš šia genetine kepenų liga sergančio paciento odos ląstelių „pagamino“ kamienines, kuriose mutavusį geną pakeitė sveiku. Tada šios ląstelės vėl buvo „pastūmėtos“ tapti kepenų ląstelėmis ir jose jau veikė sveikas antitripsiną gaminantis genas. Vėliau mokslininkai sušvirkštė naujųjų kepenų ląstelių pelėms ir nepastebėjo jokių sutrikimų.
Galutinis tikslas, kurio siekia mokslininkai, – patikrinti, ar suleistos į žmogaus kepenis tokios kamieninės ląstelės su pataisytais genais prigis ir besidaugindamos pakeis senąsias ligotas ląsteles. „Tokios terapijos potencialas yra didžiulis, tačiau tik laikas parodys, ar ją ilgainiui galima bus taikyti gydant ligonius“, – teigia D.Lomasas.

Eilės prie gydytojų kabinetų durų, tikimybė patekti pas specialistą po kelių dienų, savaičių ar mėnesių – vieni didžiausių sveikatos sistemos skaudulių.

Kokybiškų medicinos paslaugų operatyvumu, svarbiu sunkiai susirgusiam ar skubančiam šiuolaikiniam žmogui, išsiskiria privačios medicinos klinikos.

Vilnietė Miglė N., kelerius metus nesėkmingai gydžiusis lėtinį plaučių uždegimą, pasveiko apsilankiusi pas specialistą pulmonologą vienoje iš privačių sostinės medicinos klinikų. Jauna moteris tikina, kad sėkmės paslaptis tik tokia: privačiai dirbanti medikė jai galėjo skirti kur kas daugiau laiko nei iki tol aplankyti valstybinių medicinos įstaigų specialistai.
Išklausiusi ilgą Miglės istoriją, plaučių ligų specialistė atkreipė dėmesį į vieną pacientės pasakojimo detalę ir nutarė skirti tyrimus specifiniams M ir G klasės imunoglobulinams kraujyje nustatyti, kad galėtų patvirtinti ar atmesti versiją dėl vieno retai pasitaikančio ligos sukėlėjo. Tyrimai patvirtino medikės abejones: Miglės ligą galėjo sukelti mikoplazmos ir chlamidijos, o paaštrino neadekvati (alerginė) bronchų reakcija į infekciją. Skyrus tinkamą gydymą, kuris dėl ligos ir todėl, kad ilgai vartojus antibiotikų susilpnėjo imunitetas, truko ilgiau nei įprasta, moteris pasveiko.
Gintaras Juraitis džiaugiasi laiku patekęs pas kardiologus. Visą dieną varginęs krūtinės skausmas ir oro trūkumas, kaip paaiškėjo privačioje medicinos klinikoje, buvo nestabilios krūtinės anginos simptomas, vyriškį reikėjo skubiai hospitalizuoti. Jei ne privati medicinos klinika, kurioje pas kardiologą pavyko patekti tą pačią dieną, Gintaras rytojaus galėjo nebesulaukti. Gauti talonėlio skubiam priėmimui pas bendrosios praktikos gydytoją, o juolab – pas kardiologą valstybinėje įstaigoje nė trisdešimties metų neturinčiam Gintarui nepavyko: dėl jauno jo amžiaus niekas netikėjo, kad būklė gali būti rimta.
Privačiose klinikose pacientai kur kas greičiau nei valstybinėse sulaukia ir chirurginės pagalbos.
Klaipėdietis kraujagyslių chirurgas Eligijus Araminas teigia, kad privačios klinikos gali pasiūlyti lankstesnį darbo grafiką: „Tai patogu ne tik medikui, bet ir pacientui, nes jis gali greičiau patekti pas specialistą. Be to, privačios klinikos turi didesnę pasirinkimo laisvę įsigydamos medicininės įrangos. Jų neriboja reikalavimas skelbti konkursus ir pirkti pigiausią gaminį, tad galima rinktis kokybišką ar patikimesnio gamintojo.“
Kita vertus, pasak E.Aramino, triūsiančio ir Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, ir Kretingoje esančiame „Northway“ medicinos centre, privačiose klinikose eilės mažesnės ir todėl, kad už kokybę bei komfortą pacientams tenka mokėti.

Reformos užkulisiai
Rimantas Šagždavičius, buvęs Valstybinės ligonių kasos skyriaus vedėjas, daugiau nei 20 metų dalyvaujantis darbo grupėse sveikatos reformos klausimais, o šiuo metu Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento vyriausiasis specialistas, pasakoja: „Sveikatos apsaugos reformos idėja – pasiekti, kad sveikatos priežiūros paslaugos priartėtų kuo arčiau žmogaus. Idėja gera, konkurenciją ir kartu medicinos paslaugų kokybę turėjo gerinti nedidelių privačių klinikų atsiradimas. Tačiau kol kas privati ir valstybinė medicina neturi lygių sąlygų. Viena vertus, privačios klinikos dažnai gali pasiūlyti kokybiškesnes paslaugas, kita vertus, pacientui už tai tenka mokėti.“
„Privačios medicinos plėtra atsispindi kelių pastarųjų Vyriausybių strateginiuose bei programiniuose dokumentuose, tačiau praktikoje šie geri ketinimai dažnai lieka tik „siekiniais“. Teisiniais ir finansiniais instrumentais ribojant pacientų teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas ir apmokėjimą už jas privačiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, o šioms – galimybę sąžiningai konkuruoti sveikatos paslaugų teikėjų rinkoje, sveikatos priežiūros sektoriuje sudaromos nepalankios sąlygos privačios medicinos veiklai ir plėtrai. Dėl to Lietuvoje privatus sektorius sveikatos priežiūros srityje sudaro vos septynis procentus, o daugumoje ES šalių jis siekia nuo 30 iki 60 proc.“, – „Veidui“ yra teigęs Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius.
„Jei privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms nebus sudarytos vienodos galimybės kaip ir valstybinėms, sistema apkerpės“, – mano R.Šagždavičius, prisimindamas laikus, kai tekdavo vykti į vieną ar kitą rajoną įtikinėti vietos funkcionierių, kad nedarytų kliūčių privačių klinikų steigimui.
Pasak pono Rimanto, buvo baiminamasi, kad, dalį pacientų perleidus privačių medikų žinion, dalis žmonių bus neaptarnauta. Šios baimės nepasitvirtino. Nors privatiems medikams reikia mokėti, eilių nebuvimas ir privačių medikų galimybė skirti pacientui pakankamai laiko bei dėmesio kartais išgelbsti gyvybes. Nes,  R.Šagždavičiaus teigimu, paieškojęs privataus kardiologo, neurologo ar net chirurgo, žmogus jį gali rasti beveik tą pačią dieną.
Vienos didžiausių privačių gydymo įstaigų Lietuvoje – „Northway“ medicinos centrų direktorė gydytoja Diana Bumelytė pastebėjo dar vieną privačios ir valstybinės medicinos skirtumą: „Privačiose klinikose pacientai už paslaugas atsiskaito kasoje, o valstybinėse stengiasi atsilyginti medikams asmeniškai. Privačiose klinikose, tarp jų ir „Northway“, nėra eilių ir patekti pas bendrosios praktikos gydytoją galima tą pačią dieną.“

Trumpasis interviu

Į klausimus atsako „Northway“ medicinos centrų direktorė gydytoja Diana Bumelytė.
– Teigiate, kad jūsų vadovaujamas medicinos centras daug investicijų skiria dienos chirurgijai, tausojančioms operacijoms. Ar tai atitinka pacientų poreikius?
– Medicinos centre dirba daugiau nei šimtas įvairių sričių aukštos kvalifikacijos gydytojų specialistų. Turime daug modernios įrangos, veikia pasaulinius standartus atitinkanti laboratorija. Laboratorinius, rentgeno, echoskopijos tyrimus atliekame labai operatyviai. Netrukus planuojame įsigyti naują japonišką endoskopijos aparatą. Mūsų tikslas – greitai diagnozuoti ligą ir paskirti reikalingą gydymą. Persirgusius alinančia liga, po traumų, operacijų, taip pat pavargusius nuo gyvenimo tempo ir streso pacientus kviečiame pasinaudoti reabilitacinėmis sveikatinimo programomis.
Specializuojamės dienos chirurgijos srityje, atliekame tausojančias radiochirurgines, lazerines kraujagyslių, odos darinių operacijas. Tokios operacijos yra mažai skausmingos, pooperacinis laikotarpis lengvas ir trumpas. Pacientas po keleto valandų gali būti išleidžiamas namo, o į darbą grįžti jau kitą dieną. Jei reikia, jis keletui dienų paliekamas stebėti ir gydyti stacionare. Manome, kad šiais laikais nuolat skubančiam žmogui labai svarbus operatyvumas ir paslaugų kokybė. Tai visų pirma ir siekiame užtikrinti.
– Kokių operacijų atliekama daugiausiai?
– Dažniausiai mūsų centre atliekamos venų chirurgijos (klasikinės, lazerinės, radiochirurginės), ortopedinės traumatologinės, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos, ginekologinės, urologinės, bendrosios chirurgijos, proktologinės, otorinolaringologinės operacijos. Bendradarbiaujame su teritorinėmis ligonių kasomis, tad bazinė dienos chirurgijos paslaugų kaina apmokama Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis. Dirbame ir su didžiausiomis Lietuvos bei pasaulio sveikatos ir gyvybės draudimo bendrovėmis.
– Ar jūsų centro teikiamos paslaugos prieinamos pacientams iš kitų Lietuvos regionų, užsienio valstybių?
– Pacientų patogumui įkūrėme medicinos centro filialą Kretingoje, todėl Vakarų Lietuvos gyventojams patogu naudotis mūsų paslaugomis. Kretingoje, kaip ir Vilniuje, konsultuoja įvairių sričių specialistai, atliekamos dienos chirurgijos operacijos. Beje, Kretingos „Northway“ medicinos centre lankosi pacientų iš Kaliningrado srities, kaimyninės Latvijos.
– Ar jaučiate privačias gydymo įstaigas vienijančių organizacijų, valstybės paramą?
– Aktyviai dirbti užsienio rinkoms pastaruoju metu padeda Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija, kurios nariai esame, taip pat ir kai kurios valstybės institucijos. Reikalingas didelis, bendras įdirbis, taip pat valstybinis požiūris bei parama. Dalyvaujame Lietuvos ambasadų, konsulatų organizuojamose verslo misijose, bendradarbiaujame su užsienio draudimo kompanijomis bei įmonėmis, kurios verčiasi medicininiu turizmu.
Žinoma, pavienių pacientų, kurie į šalį atvyksta verslo, poilsio, pažintiniais tikslais, arba užsieniečių, gyvenančių Lietuvoje, turime gana nemažai. Galime pasidžiaugti ir mūsų kaimynais Rytuose, kurie jau seniai patiki savo sveikatą mūsų šalies gydytojams. Tačiau vadinamieji medicinos turistai iš Vakarų Europos tik dabar nedrąsiai atranda Baltijos regioną. Tikimės, kad jų vis daugės, nes teikiame kokybiškas paslaugas, siūlome geresnį paslaugų prieinamumą ir kainų lygį.
– Ar privačių medicinos centrų paslaugos įkandamos kiekvienam – ir vidutinio storio piniginės savininkui?
– Bent mes stengiamės atitikti kiekvieno poreikius – siūlome platų kokybiškų paslaugų spektrą už optimalią investiciją: sveikatinimo, profilaktikos, diagnostikos ir gydymo. Buriame pacientus į Sveikatos klubą, jo nariams taikome nuolaidas, siūlome įvairias lojalumo programas. Siekiame, kad pacientai gautų ne tik pageidaujamas paslaugas, bet ir pridėtinę vertę. Todėl mūsų centre lankosi įvairaus amžiaus, socialinės padėties ir skirtingų tautybių žmonės.

Paradoksas: nors esame neturtinga šalis, o jauni medikai masiškai palieka šalį, tačiau medicinos srityje šiuo metu Lietuva praktiškai neatsilieka nuo kitų ES šalių.

Medicinos srityje šiandien visame pasaulyje vyksta tikros naujų diagnostikos ir gydymo metodų bei technologijų lenktynės: taikomi vis pažangesni chirurgijos, ligų diagnozavimo metodai, kuriami vis “protingesni” ir tobulesni prietaisai, atrandama vis pažangesnių vaistų.
Pavyzdžiui, pasaulio dėmesį prikaustė neseniai sukurtas dirbtinis chirurgas – tai prietaisas “Da Vinci”, leidžiantis chirurgui per atstumą (pavyzdžiui, net jei šis specialistas yra kitoje šalyje) kompiuteriu atlikti sudėtingiausias operacijas. Taip pat praktikoje jau naudojamas ir anesteziologijos robotas “McSleepy”.
Šiemet JAV atlikta ir pirmoji pasaulyje viso veido persodinimo operacija, o chirurgai Švedijoje atliko pirmąjį dirbtinės trachėjos, padengtos paciento kamieninėmis ląstelėmis, persodinimą.
Kaip šiame medicininių stebuklų kontekste atrodo Lietuva?
Tokio itin brangiai kainuojančio prietaiso kaip “Da Vinci”, pasak specialistų, Lietuva neturės “dar šimtą metų”. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvoje medicinos lygis stipriai žemesnis nei kitose Europos šalyse. Svarbu tai, kad kai kuriose srityse galime didžiuotis taip pat stebuklui prilygstančiais laimėjimais.
Kalbinti sveikatos specialistai sutinka, kad daugelyje sveikatos priežiūros sričių taikomi tokie patys gydymo ir diagnostikos metodai kaip ir išsivysčiusiose Europos Sąjungos šalyse, o kai kuo jas net lenkiame.
“Priklausome Centrinės ir Rytų Europos rinkai, daugelis medicininės įrangos gamintojų čia turi savo atstovybes, todėl tai, kas ateina į Europą, automatiškai ateina ir pas mus”, – aiškina “Sugiharos” klinikoje dirbantis vienas garsiausių Lietuvos plastikos chirurgų Darius Radzevičius.
“Lankydamasis Berlyne pamačiau naujovę – specialų pilvo sienos plastikoje naudojamą tinklelį ir klijus. Sužinojau, kad šios priemonės dar tik ateina į Lietuvą. Po dviejų savaičių jas jau turėjau – tiek laiko truko dokumentų forminimas”, – apie tai, kad pažangios technologijos Lietuvos neaplenkia, pasakoja gydytojas.
Itin moderniomis technologijomis gali pasigirti ne tik privačios, bet ir valstybinės gydymo įstaigos. Tiesa, kai kurie kalbinti pašnekovai apgailestavo, kad pasitaiko atvejų, kai farmacininkų iniciatyva parengus projektus ir gavus ES finansavimą įsigyjama itin moderni technika, bet vėliau ji nenaudojama: kai kurie gydytojai bijo šių naujovių. Tačiau tai – veikiau išimtys, o ne taisyklė, nes technologiniu požiūriu Lietuvos gydymo įstaigos yra tikrai aukšto, vakarietiško lygio.

Garsėjame unikaliomis operacijomis

Vien tai, kokias sudėtingas operacijas, kartais unikalias ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, atlieka tokie gydytojai, kaip Santariškių klinikų intervencinės kardiologijos ir aritmologijos skyriaus direktorius profesorius Audrius Aidietis ar LSMU Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas profesorius Rimantas Benetis, kolegų vadinami tiesiog “dievais”, verčia prieš šiuos stebukladarius lenkti galvą.
Pavyzdžiui, A.Aidietis pasakoja, kad šiemet buvo atlikta unikali aortos vožtuvo persodinimo operacija, kai vožtuvas buvo persodintas neatveriant krūtinės ląstos, nestabdant širdies – įvedant kateterį. “Toks metodas taikomas kraštutiniu atveju, itin sunkiems ligoniams, nes yra brangus ir sudėtingas. Šiuo atveju buvo operuojama septyniolikmetė mergina. Šia operacija tikrai galime didžiuotis, tai vis dar naujiena ne tik pas mus, bet ir kitose šalyse”, – pasakoja profesorius.
Beje, pagal minimaliai invazyvių operacijų, kurioms pranašaujama chirurgijos ateitis, skaičių Lietuva yra viena labiausiai pirmaujančių Europos Sąjungoje. Vien Santariškių kardiologai tokių operacijų yra atlikę jau apie 80.
A.Aidietis vardija ir daugiau unikalių, pirmą kartą Lietuvoje atliktų operacijų. Tarkime, per kateterį keliems ligoniams buvo pakeista plaučių aorta. Be to, Lietuvoje pradėta pažangiai gydyti ligonius, besiskundžiančius prieširdžio virpėjimu. “Prieširdžio virpėjimas insulto tikimybę didina šešis kartus, nes rodo, kad prieširdžio “ausytėje” greičiausiai yra susidaręs krešulys, kuris bet kada gali nukeliauti į smegenis. Anksčiau tokiu atveju operacijos nebuvo atliekamos, o dabar jau trims pacientams chirurginiu būdu “ausytes” užkišome, kad krešulys niekur nepabėgtų”, – apie unikalias operacijas pasakoja profesorius.
Neeilinių pastaraisiais metais Lietuvoje atliktų operacijų galima išvardyti ir daugiau. Pavyzdžiui, sporto medicinoje galima didžiuotis raiščius atkuriančiomis ortopedijos operacijomis. Išmokta lazeriu šalinti plaučių vėžio metastazes. Imti taikyti nauji žaizdų, nudegimų gydymo metodai ir kt.

Naujos diagnostikos galimybės

Beje, medicinoje labai svarbu ne tik gydymas, bet ir diagnostika. Šioje srityje pažanga irgi akivaizdi – pasak medikų, diagnozuodami įvairias ligas tikrai neatsiliekame nuo kitų ES šalių.
Paminėti verta naujus metodus diagnozuojant vaikų klausos sutrikimus, taip pat – tiriant apgamus. Tarkime, Vaikų ligoninės vaikų chirurgai, naudodamiesi siaskopu, gali pakankamai anksti nustatyti displastinius apgamus, pamatyti ikivėžinius pakitimus.
Naujovių yra ir diagnozuojant tuberkuliozę. Pavyzdžiui, sveikatos specialistai pastebi, kad visoje šalyje gerėja epidemiologinė tuberkuliozės padėtis, ir prie to gerokai prisidėjo tai, kad per pastaruosius metus kai kuriose Lietuvos ligoninėse įdiegtos greitos šiuolaikinės tuberkuliozės diagnostikos technologijos. Pavyzdžiui, naujas greitos diagnostikos metodas ligos nustatymą pagreitino nuo dviejų mėnesių iki dviejų valandų. Pasitelkus naujas technologijas daug greičiau išaiškinami, pavyzdžiui, ir atvirosios tuberkuliozės atvejai.

Atliekama daug klinikinių tyrimų

Šalies medicinos lygį rodo ir įvairūs atliekami moksliniai tyrimai bei eksperimentai. Lietuvos bioetikos komiteto duomenimis, per metus Lietuvoje išduodama apie 160 leidimų atlikti įvairiems biomedicinos srities mokslo tyrimams. Šie moksliniai tyrimai skirti ieškoti naujų veiksmingesnių chirurginių metodų, taip pat atliekami įvairių sričių gyvenimo kokybės, ligų paplitimo, jų prevencijos veiksnių tyrimai.
Didelė dalis tyrimų skirta ir naujiems vaistams kurti. Nemažą tokių tyrimų dalį sudaro farmacijos pramonės užsakomi klinikiniai vaistų tyrimai, kuriuos atliekant siekiama sukurti ir išbandyti naujus vaistinius preparatus. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvoje vyksta apie 200 vaistinių preparatų tyrimų, kuriuose savanoriškai dalyvauja apie 9 tūkst. pacientų. Beje, daugiausiai vaistinių preparatų tyrimų atliekama reumatologijos, onkologijos bei urologijos srityse.

Svanpix

Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys sako, jog ketinimai įvesti priemokas už gydymo paslaugas kol kas nesvarstomi.

“Noriu nuraminti žmones: ketinimas visuotinai įvesti priemokas šiandien net nesvarstomas. Taip, tai ateities klausimas, sprendimų gali būti įvairių. Tačiau dėl jų bus tariamasi su visuomene”, – interviu dienraščiui “Lietuvos žinios” sakė R.Šukys.

Pasak ministro, ar teks ateityje apmokestinti kai kurias paslaugas, paaiškės įdiegus vadinamąją giminingų diagnozių grupių sistemą – DRG.

“Tai planuojama daryti nuo 2012-ųjų. Ši sistema yra beveik visose Europos Sąjungos valstybėse. Pagal ją bus apskaičiuojamas kiekvienos – net smulkiausios sudėtinės paslaugos – dalies įkainis. Įdiegus skaičiavimo, grįsto objektyviomis sąnaudomis, sistemą bus galima vertinti, ar užtenka lėšų užmokėti už visas paslaugas. Tuomet gali paaiškėti, kad papildomo mokėjimo nebereikia. Tačiau matant, kad lėšų nepakanka, teks diskutuoti, iš ko padengti tą skirtumą”, – sako ministras.

Pasak SAM vadovo, vienas sprendimų tokiu atveju būtų didinti mokesčius, kitas būdas – diegti papildomą savanorišką sveikatos draudimą. Tada skirtumas, kurio negali padengti valstybė, būtų kompensuojamas iš šio draudimo lėšų. Jei žmogus neapsidraustų, turėtų primokėti iš santaupų ar gaunamų pajamų.

Nuo šių metų Lietuvoje pradėta teikti medicinos ir sveikatinimo paslaugų bei prekių pirkimo išsimokėtinai paslauga “MEDlizingas”. Jo pradininkai Lietuvoje – prancūzų bendrovė “General Financing”.

Pasak “General Financing” generalinio direktoriaus Konstantino Balakino, “MEDlizingas” buvo sukurtas ir gyventojams pasiūlytas atsižvelgus į nuolat didėjantį žmonių poreikį skolintis gydymo išlaidoms. Išsimokėtinai žmonės gali pirkti tyrimus, bet kokios srities gydymo paslaugas bei gydytojų konsultacijas, odontologo, plastinės ir estetinės chirurgijos paslaugas, sveikatinimo paslaugas, tokias kaip gydymas sanatorijoje, įvairios sveikatinimo procedūros, taip pat ortopedines priemones, optikos prekes ir kita.

“General Financing” atstovės Dianos Gedeikytės-Jakutienės teigimu, “MEDlizingo” paslauga gali būti suteikiama tik finansiškai mokiam klientui. Taip pat taikomas ir amžiaus cenzas. Paslauga pasinaudoti gali ne jaunesni nei 21 ir ne vyresni nei 70 metų amžiaus žmonės. Teikiamos paslaugos suma svyruoja nuo 150 iki 10 tūkst. Lt. Paskolą klientas įsipareigoja grąžinti su 8 proc. metinėmis palūkanomis per trejus metus.

Tai nauji vėjai konservatyvioje Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje, kuri akivaizdžiai nebeišgali suteikti Konstitucijos garantuojamos nemokamos sveikatos priežiūros visiems privalomojo sveikatos draudimo pacientams, tačiau vis dar gana atsargiai į šią sritį įsileidžia privatų verslą. Pavyzdžiui, Lietuvoje asmuo iki šiol negali pats privačiai apsidrausti savo sveikatos, nors valstybinės medicinos įstaigos jau seniai teikia ir mokamas paslaugas.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas penktadienį dvejų metų laisvės atėmimo bausmę jos vykdymą atidedant trejiems metams skyrė “Embriotechnologijų centro” vadovui E.B.

Jis pripažintas kaltu dėl vertimosi profesine veikla neturint licencijos. Teismas medikui taip pat skyrė įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Dėl to paties nusikaltimo kalta pripažinta ir bendrovė “Embriotechnologijų centras”, jai skirta bausmė – bendrovės likvidavimas, pranešė teismas.

E.B. ir jo vadovaujamas centras nuteisti už tai, kad nuo 2004 metų rugsėjo iki 2007 metų kovo neteisėtai vertėsi profesine veikla: neturėdami specializuotos medicinos praktikos licencijos, vertėsi medicinos praktika ir asmens sveikatos priežiūros veikla.

Be to, jie, pažeisdami Sveikatos sistemos įstatymo reikalavimus, taikė Lietuvoje neaprobuotą gydymo kamieninėmis ląstelėmis metodą, bei gydė pacientus Lietuvoje neregistruotais vaistiniais preparatais.

16 asmenų už šį gydymą E.B. sumokėjo nuo 11 tūkst. iki 56 tūkst. litų.

Kaltinamasis teisme kaltu neprisipažino, paaiškino, kad jis ir jo vadovaujama gydymo įstaiga gydymo paslaugų pacientams neteikė, asmens sveikatos priežiūros veiklos nevykdė, o tik tarpininkavo tarp Rusijos partnerių ir pacientų dėl šių paslaugų teikimo, vaistinių preparatų ligoniams neplatino, o tik tarpininkavo pacientams ir preparatų gamintojams.

Teismo nuomone, E.B. ir “Embriotechnologijų centras” kaltė įrodyta: nustatyta, kad pacientams iš tiesų buvo leidžiami preparatai, turintys kamieninių ląstelių kultūrų. Be to, pacientams nebuvo išaiškinta, kad šis gydymo būdas Lietuvoje nėra aprobuotas.

Tačiau teismas E.B. ir jo vadovaujamą bendrovę išteisino dėl sukčiavimo. Nenustatyta, kad medikas savo pacientams, iš kurių keli sirgo nepagydomomis ligomis, žadėjo visišką pasveikimą.

Teismas iš nuteistojo nukentėjusiems priteisė beveik 130 tūkst. litų, kurie buvo neteisėtai gauti sudarant niekinius medicinos paslaugų teikimo sandorius.

Teismas, priimdamas nutartį, taip pat atkreipė Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vadovybės dėmesį į byloje nustatytus pažeidimus “Baltijos Amerikos klinikoje”.

Nustatyta, kad šios klinikos patalpose keliems pacientams buvo suleisti kamieninių ląstelių turintys preparatai.

Pagal teisės aktus, į kliniką atvykusį pacientą turėjo priimti ir apžiūrėti gydytojas, kuris privalėjo nustatyti, kokį gydymo metodą ar preparatą jam taikyti, įrašyti tai į paskyrimų lapą, jį pasirašyti.

Pagal kaltinamojo ir nukentėjusiųjų parodymus, du šios klinikos gydytojai suleido medicininėje dokumentacijoje nefiksuotą preparatą keliems pacientams. Tokie gydytojų veiksmai, teismo nuomone, yra neteisėti ir sukėlė realią grėsmę pacientų sveikatai.

Teismo nuomone, šie atvejai turi būti ištirti SAM, kuri privalo imtis priemonių siekiant užtikrinti saugų legalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą pacientams “Baltijos Amerikos klinikoje”, griežtą teisės normų, reglamentuojančių medicinos praktiką, reikalavimų laikymąsi šioje gydymo įstaigoje.

Sveikatos apsaugos ministerija atkreipia visuomenės dėmesį, kad jokių teisės aktų dėl pacientų priemokų už asmens sveikatos priežiūros paslaugas įvedimo nerengia ir nėra priėmusi. Svarstymai apie tokių priemokų atsiradimą galėtų prasidėti nuo 2012 m.

Diskusijos apie tokių priemokų galimybę Lietuvoje vyksta jau ne vienus metus. SAM tarp prioritetinių veiklos uždavinių yra numačiusi siekius mažinti korupciją sveikatos sistemoje išgyvendinant neoficialius mokėjimus ir didinti sveikatos priežiūros įstaigų veiklos efektyvumą. Viena iš galimų priemonių šiuos uždavinius įgyvendinti gali būti vieningos priemokų sistemos reglamentavimas. Tačiau tai sudėtingas kompleksinis, galimai su Konstitucijos keitimu susijęs sprendimas, kuriam priimti ekonominis sunkmetis tikrai nėra tinkamas laikas.

SAM atkreipia dėmesį, kad šiuo metu sveikatos priežiūros įstaigose egzistuojanti galimybė gauti papildomas paslaugas už tai papildomai susimokant nėra susijusi su vieninga priemokų sistema. Iš privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų pacientų, papildomas mokestis gali būti imamas tik šiais konkrečiais atvejais:

• jei pacientas savo iniciatyva pasirenka brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas, procedūras, jis susimoka faktinių ir bazinių kainų skirtumą;

• jei pacientas, turintis teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, savo iniciatyva pasirenka papildomas paslaugas ar procedūras, šių paslaugų ar procedūrų kainą jis apmoka pats;

• jei pacientas pageidauja be šeimos gydytojo siuntimo gauti specialisto konsultaciją;

• jei konsultacijai pas specialistą siunčia privačiai dirbantis gydytojas be sutarties su teritorine ligonių kasa.

Egzistuoja paslaugų sąrašas, kuomet visi pacientai visuomet privalo mokėti už suteiktas paslaugas. Pavyzdžiui, už nėštumo nutraukimą pacientės pageidavimu, hormoninį tyrimą, akupunktūrą bei manualinę terapiją, sveikatos tikrinimą vykstant į užsienį, norint įsigyti ginklą, gauti vairuotojų ir aviatorių mėgėjų pažymėjimus, už papildomą individualią ligonio priežiūrą ir slaugą, kosmetinės chirurgijos operacijas ir kosmetologijos procedūras, dantų protezavimą (išskyrus kai kurių kategorijų asmenis) bei implantavimą.