Lenkijoje dramatiškai trūksta gydytojų. Tūkstančiui gyventojų tenka tik 2,2 gydytojo. Tai žemiausias koeficientas visoje Europoje (ES vidurkis – 3,1). Pagrindinė stygiaus priežastis – gydytojų emigracija ir nepakankamas medicinos studentų skaičius. Emigruoja pirmiausia jauni gydytojai. Šiandien vidutinis gydytojo amžius Lenkijoje – 55 metai. Jauni gydytojai emigruoja ne tik dėl geresnių atlyginimų, bet ir dėl to, kad Lenkijoje sunku baigti specializaciją.

Jacekas Janas KOMARAS

Dr. Jacekas Kozakiewiczius iš Silezijos gydytojų rūmų Lenkijos radijui sakė, kad net 73 proc. Lenkijos ginekologų yra vyresni nei 50 metų. Panaši padėtis ir tarp vaikų gydytojų. Tik chirurgai Lenkijoje šiek tiek jaunesni: 60 proc. chirurgų yra vyresni kaip 50 metų.

„Po Lenkijos įstojimo į ES jauni medikai emigruoja. Iš pradžių manėme, kad tai ekonominė emigracija. Dabar vis dažniau matome, kad emigruojama ir dėl geresnių profesinio tobulėjimo galimybių. Rezidentūros reikalus reguliuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Sveikatos apsaugos ministras sprendžia, kiek reikės specialistų. Vietų rezidentūroje yra per mažai, ypač populiarių medicinos specialybių. Dėl to susidarė ilgos eilės jaunų gydytojų, norinčių tapti vienos ar kitos srities specialistais“, – kalbėdamas per nacionalinį radiją sakė J.Kozakiewiczius.

Vroclavo medicinos universiteto Akade­minės karjeros biuro vadovė Justyna Klak vietos laikraščiui teigė, kad Žemutinės Silezijos vaivadijoje trūksta net 310 rezidentų o Sveikatos apsaugos ministerija vaivadijai skyrė tik 197 vietas.

Vienoje diskusijoje po straipsnio apie gydytojų stoką Lenkijoje vienas gydytojas parašė: „Rezidentų skaičius – tai viena problema, o dar didesnė problema yra biurokratija.“ Gydytojas teigė, kad jis turi vieną rezidentą ir mato, kaip tas vargšas kankinasi bandydamas įvykdyti visus, dažnai nereikalingus biurokratinius reikalavimus. Todėl nieko nestebina, kad net 25 proc. studentų baigę medicinos mokyklas iš karto išvažiuoja iš Lenkijos dirbti užsienyje.

Kaip gydytojų stygius atsiliepia pacientams?

Jeigu vaiką reikia nuvesti pas endokrinologą, pavyzdžiui, Žemutinės Silezijos vaivadijoje, kur gyvena apie 3 mln. žmonių, visi šios vaivadijos tėvai privalo rinktis tik tarp trijų kabinetų, kuriuos finansuoja ligonių kasos. Vroclave tokio vizito reikės laukti mažiausiai pusę metų. Dar vienas specialistas yra Legnicoje. Ten vizito teks laukti septynis mėnesius.

Gydytojai dirba keliose vietose. Daž­niausiai dviem arba trimis etatais. Ekspertai įsitikinę, kad jei tik Sveikatos apsaugos ministerijai pavyktų įgyvendinti savo planą apriboti medikų darbą iki vieno etato, situacija taptų dar dramatiškesnė.

Gali atrodyti, kad privačiose klinikose situacija turėtų būti geresnė. Dar prieš 10 metų privataus vizito pas specialistą reikėjo laukti ne daugiau kaip dvi tris dienas. Šiandien vizito net privačioje Lenkijos klinikoje reikia laukti iki dviejų savaičių.

Be to, privačių klinikų klientai skundžiasi, kad paslaugų kainos smarkiai išaugo, reikia papildomai mokėti už kiekvieną procedūrą. Anksčiau to nebuvo. Nepaisant to, privačių klinikų pacientų skaičius kasmet didėja. Didžiausia Lenkijos privati medicinos bendrovė „Lux Med“ skelbia pernai turėjusi 1,6 mln. pacientų – 100 tūkst. daugiau nei užpernai. Žmonės negali laukti keletą mėnesių, kad patektų pas gydytoją specialistą. Jie priversti rinktis brangų privatų gydytoją.

Daug kam Lenkijoje atrodo, kad situaciją gali pakeisti specialistai iš Baltarusijos ar Ukrainos. Kalba panaši, o ir darbo sąlygos tose šalyje daug blogesnės, ir atlyginimai mažesni. Bet J.Kozakiewiczius sako, jog tai mitas, kad atvažiuos gydytojai iš Rytų ir išgelbės Lenkijos sveikatos apsaugos sistemą: „2014 m. apie 1500 lenkų gydytojų prašė leidimų dirbti ES. O iš Rytų šalių pas mus pasiprašė dirbti tik 24 gydytojai.“

Prieš keletą savaičių man į Vilnių paskambino pažįstamas iš Šiaurės Lenkijos. Ieško Lietuvoje gydytojų. Sako, kad miestelio ligoninės vadovybė nusprendė ieškoti specialistų Lietuvoje ir Latvijoje. Paklausiau, kodėl ne Ukrainoje. Pasirodo, norint įdarbinti gydytoją ne iš ES šalies Lenkijoje reikia nueiti kančių kelius.

O kaip dėl kalbos? Jokių problemų. Kiekvienas lietuvis gydytojas gali atvažiuoti ir padirbėti Lenkijoje keletą mėnesių. Jeigu patiks, gydymo įstaiga duos laiko išmokti lenkiškai.

Anna Rulkiewicz, „Lux Med“ klinikos, turinčios 4,9 tūkst. gydytojų, vadovė, sako, kad  gydytojų stygius ir dėl to kylantys jų atlyginimai stabdo ir privačios medicinos paslaugų rinkos plėtrą. Kaip juokauja mano pažįstamas iš Šiaurės Lenkijos, vien už mandagų „Laba diena“ provincijos poliklinikoje gydytojas specialistas per mėnesį gali gauti ne mažiau kaip 2 tūkst. eurų.

A.Rulkiewicz aiškina, kad Lenkijos sveikatos sistema gauna per mažą finansavimą iš biudžeto: „Tokia situacija susiklostė ne tik dėl to, kad sveikatos draudimas yra per pigus, bet ir dėl to, kad yra gana didelis nedarbas, todėl nemažai žmonių apskritai nemoka už jokį sveikatos draudimą. Prie to dar reikėtų pridėti ir jaunų žmonių emigraciją, ir didelį pensininkų skaičių.“

Dienraštis „Gazeta Wyborcza“ pabrėžia, kad gydytojų trūkumas iš pirmo žvilgsnio  yra paradoksas, nes auga medicinos mokyklų studentų kasmet daugėja. Antai 2003 m. mediciną Lenkijoje studijavo 12,3 tūkst. studentų, o 2014 m. jų buvo dvigubai daugiau – 25,9 tūkst.

Tačiau „Gazeta Wyborcza“ kalbinti specialistai atsako, kad jokio paradokso nėra, nes krizė susidarė dėl emigracijos ir apribotų galimybių sklandžiai baigti rezidentūrą.

O ką Sveikatos apsaugos ministerija? Valdžia įsitikinusi, kad emigracijos sustabdyti neįmanoma. O tuo, kad jauni gydytojai liktų šalyje, turėtų pasirūpinti savivalda, privalanti sukurti gydytojams patrauklias darbo sąlygas. Tiesa, ministerija žada didinti finansuojamų vietų skaičių medicinos mokyklose ir skelbia, kad maždaug po 10 metų padėtis pagerės.

Bet Vyriausiosios gydytojų tarybos vicepirmininkas R.Krajewskis tokį valdžios optimizmą atmeta. Jo manymu, reikia radikalesnių sprendimų: „Po 10 metų statistinis gydytojas specialistas taps pensininku. O tai reiškia, kad jeigu situacija nepasikeis, Lenkijoje nebebus kam gydyti žmonių. Ir tai įvyks nepriklausomai nuo to, ar ligonių kasos skirs tam finansavimą, ar ne.“

Per pastaruosius 23-ejus metus sveikatos apsaugos reforma tapo nesibaigiančiu procesu. Esminių klaidų galbūt ir nepadaryta, bet aiškios krypties, kuri pagal sveikatos rodiklius padėtų prisivyti Vakarų Europos šalis, ir šiandien nėra. Taip mano Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas prof. dr. Liutauras Labanauskas.

VEIDAS: Kuria kryptimi juda Lietuvos sveikatos sistema?
L.L.: Iki šiol neturėjome jokios aiškios krypties: gyvenome su paveldėta sovietine sveikatos sistema, kuri, tenka pripažinti, nedaug ir pasikeitė. Žinoma, atsirado sveikatos draudimas ir pan., bet aiškesnių ligoninių administravimo bei struktūros pokyčių vis dar nematyti. Galime save kaltinti, kad sveikatos sektoriuje iki šiol nesuformavome aiškios krypties, bet didesnių klaidų lyg ir nepadarėme.
Tuo metu kaimynai estai, kurie ilgą laiką mums rodyti kaip sektinas pavyzdys, griebęsi sveikatos reformos beveik sugriovė savo medicinos sistemą ir netruko pajusti aukštos kvalifikacijos gydytojų emigracijos bangą. Taigi praktiškai tik dabar jų sistema pradeda atsitiesti, o pastaruosius dešimt metų buvo visiškai išbalansuota.
Kiti mūsų kaimynai latviai, pasirinkę visiškai kitokią sveikatos apsaugos struktūrą, pasuko kitu keliu nei mes ar estai, taigi lygintis su jais šiandien negalime.
VEIDAS: Ir vis dėlto kokiu keliu juda mūsų sveikatos apsauga?
L.L.: Žvilgčiojimo, kaip tvarkosi kaimynai, laikotarpį Lietuva, atrodo, jau išgyveno. Šiandien nebegirdėti siūlymų formuoti sveikatos sistemą taip, kaip Švedijoje, Estijoje ar Vokietijoje. Taigi sveikatos apsaugos srityje į kaimynus nebesižvalgome – iš tų kelnaičių jau išaugome. Ir politikai, ir kiti visuomenės nariai suprato: idealios sveikatos sistemos nėra nė vienoje šalyje.
Vis dėlto žvelgiant nuo nepriklausomybės pradžios sveikatos sektoriuje pasiekta nemažai: nebėra sunkių ligų protrūkių, pagerėjo teikiamos paslaugos, renovuotos ligoninės.
Tiesa, vis dar stringa Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos susikalbėjimas. Tobulintina mūsų sveikatos apsaugos sistema, kai kalbama ir apie administracinį, organizacinį aspektą: ankstesnių Vyriausybių reforma lėmė tam tikrą stagnaciją, turėsime daug ką atkurti ir perskaičiuoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Naujausia Lietuvos gyventojų apklausa patvirtino, kad kyšių ir dovanų medikams tradicija Lietuvoje įleidusi itin stiprias šaknis.
Už paslaugas dovanomis arba pinigais gydytojams atsilygina beveik 70 proc. Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų – tai parodė „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta apklausa.
Savo gydytojams pinigais arba dovanomis visada atsidėkoja beveik pusė (48,8 proc.) didmiesčių gyventojų. Dar 13 proc. respondentų prisipažino, kad dovanėlėmis gydytoją pamalonina kartais, kai yra patenkinti gydymu, o šiek tiek daugiau nei 7 proc. apklaustųjų nurodė tą darantys tik prieš svarbią operaciją arba po jos.
Nuo dovanų medikams visiškai susilaiko tik 26 proc. Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų. 16,2 proc. miestiečių nurodė gydytojams nieko neduodantys todėl, kad šie ir taip gauna už savo darbą atlyginimą, o dešimtadalis teigė tiesiog neturintys tam lėšų.
Didžiųjų miestų gyventojų taip pat klausėme, kokią gydymo įstaigą – valstybinę ar privačią jie mieliau renkasi. Paaiškėjo, kad privačioms gydymo įstaigoms pirmenybę teikia šiek tiek daugiau gyventojų, tačiau skirtumas yra nežymus. Daugiausiai, 46,6 proc., apklaustųjų teigė, kad šiuo metu naudojasi įvairių – tiek valstybinių, tiek privačių gydymo įstaigų paslaugomis.

Ar esate linkęs atsidėkoti gydytojams už paslaugas dovanomis ar pinigais? (proc.)
Taip, visada     48,8
Ne, nes gydytojas už tai gauna atlyginimą     16,2
Kartais įteikiu dovanėlę, jei esu patenkintas gydymu     13
Ne, nes neturiu iš ko     10,4
Atsilyginti stengiuosi tik prieš svarbią operaciją arba po jos     7,2
Nesakysiu     4,4

Kokią gydymo įstaigą mieliau renkatės? (proc.)
Įvairiai     46,6
Privačią     29,6
Valstybinę     23,4
Nesakysiu     0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. vasario 24–26 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento Liutauro Labanausko nuomone, geriausiai mūsų medicinos paslaugų kokybę apibūdina gydytis sugrįžtančių emigrantų srautas.

Kodėl prof. Liutauras Labanauskas pateko į „Veido“ įtakingiausiųjų sąrašą? Nuspėti nesunku: už jo nugaros – trys dešimtmečiai darbo vaikų ligoninėje ir penkiolika metų – Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) prezidento poste. O juk gydytojai, kaip visi nutuokiame, – reiklūs, ambicingi ir pedantiški žmonės. Jeigu ši septynis tūkstančius narių skaičiuojanti profesinė bendruomenė atstovauti savo interesams jau penktą kadenciją patiki tam pačiam asmeniui, tai veikiausiai nėra atsitiktinumas.

Padirbėjo ir slaugytoju, ir felčeriu

Kaune užaugęs Liutauras pasakoja, kad pirmiausia buvo užsigeidęs tapti veterinarijos gydytoju. Mat moksleiviškas vasaras leisdavo pas senelį eigulį Radviliškio rajone, jo sodyboje prisižiūrėdavo įvairiausių gyvūnėlių. Ir tik abiturientu būdamas persigalvojo ir apsisprendė gydyti žmones.
Ką tais laikais, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, neturint artimų giminių medikų ar įtakingų tėvų reiškė įstoti į Kauno medicinos institutą studijuoti gydomosios medicinos, jaunesni lietuviai žino nebent iš tėvų pasakojimų. Šiandien pats šiame institute, tapusiame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dalimi, profesoriaujantis L.Labanauskas spėja, kad jam iškart pavyko įstoti todėl, jog būtent tais 1978-aisiais komjaunuolių signalų neapsikentusi valdžia pirmąkart nusprendė griebtis „antikorupcinių priemonių“: egzaminų komisijoje dėstytojus kauniečius paskutinę akimirką pakeitė jų kolegos vilniečiai (analogišką sąmyšį tą vasarą išgyveno ir Vilniaus universitetas). Taip didžioji dalis kyšių ir užkulisinių protekcijų neteko savo stebuklingos galios.
„Pamenu, per stojamąjį fizikos egzaminą, kuris buvo laikomas pačiu sunkiausiu, ant lentos jau buvo surašyti uždaviniai, kai staiga auditorijon įsiveržė grupė žmonių, liepė tiems, kurie buvo pradėję kažką žymėtis, grąžinti lapus ir pateikė visai naujas užduotis. Per kitus egzaminus dalis komisijos narių taip pat buvo iš kitų šalies aukštųjų mokyklų“, – prisimena L.Labanauskas.
O štai gydytoju pediatru Liutauras tapti pasirinko tik iš arčiau pažinęs įvairių profilių medikų darbo kasdienybę. „Praktiškai visą studijų laikotarpį dirbau įvairiose Kauno medicinos įstaigose: iš pradžių eiliniu slaugytoju, vėliau – „medicinos sesute“, nes tuomet tai buvo leidžiama vyresniųjų kursų medicinos studentams. Kaip felčeris vykdavau į iškvietimus su greitosios pagalbos gydytojų komandomis. Teko padirbėti ir chirurgijos, ir akušerijos skyriuose, netgi gimdymus gimdykloje priiminėjau, tačiau nei viena, nei kita specializacija manęs itin nesužavėjo. O paskutinioji darbo vieta prieš apsisprendžiant buvo vaikų reanimacijos skyrius. Štai ten pajutau, kad galėčiau ir norėčiau nuolat gydyti vaikus. Tapau vaikų ligų gydytoju ir niekuomet nesigailėjau“, – apibendrina pasakojimą apie medicininio profilio pasirinkimą L.Labanauskas.
Todėl šiandien profesorius įsitikinęs, kad suteikti studentams galimybę praktiškai išbandyti save bent keliose skirtingose medicinos pozicijose būtų labai prasminga. Nes šiaip studentai, lankydamiesi medicinos įstaigose, temato tai, ką dėstytojai jiems parodo. Padirbėti pačiam ir pažinti konkretaus ligoninės skyriaus darbą iš vidaus – visai kas kita.

Pediatrija baigia persikelti į ligonines

Kas Lietuvos pediatro kasdienybėje pasikeitė per prabėgusias tris dešimtis metų? „Ryškiausias posūkis, sakyčiau, buvo į blogąją pusę: kai perėjome prie šeimos gydytojo institucijos, buvo įvardyta, kad visi kiti pirmo lygio pagalbos gydytojai dirbs kaip šeimos gydytojo komanda, tačiau iš tikrųjų jokių komandų sudaryta nebuvo. Rezultatas – vaikų sveikata šiandien dažniausiai rūpinasi buvę pediatrai, išsiėmę šeimos gydytojų licencijas. Jei patyrinėtumėte, kas realiai prisiregistravę jų apylinkėse, pamatytumėte absoliučią daugumą mažųjų pacientų. Taigi reforma nuėjo sau, o praktika – sau“, – konstatuoja pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad tėvai, turėdami teisę pasirinkti, kam gydyti jų vaikus – šeimos gydytojams ar pediatrams, dažniau rinktųsi pediatrus, turinčius daugiau vaikų gydymo praktikos. Nes gydytojai pediatrai vaikų „nebijo“, o šeimos gydytojui, studijavusiam pediatriją vos vieną semestrą, apsispręsti dėl konkrečios mažojo paciento diagnozės būna keblu. Nenorėdamas rizikuoti, toks gydytojas paprastai siunčia tėvus su vaikais pasikonsultuoti į artimiausią vaikų kliniką.
Tėvai savo ruožtu su negaluojančiais vaikais irgi vis dažniau linkę pagalbos ieškoti vaikų ligoninėse. Taigi pirmo lygio pediatrinė pagalba šiandien baigia persikelti į vaikų ligoninių priėmimo skyrius. Štai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Vaikų klinikos, kurioje dirba L.Labanauskas, priėmimo skyriuje per parą neretai užregistruojama aštuoniasdešimt jaunųjų pacientų. Pasak profesoriaus, pro ligoninės medikus nenutrūkstamu srautu plaukia ištisas mažųjų ligoniukų „konvejeris“. Pašnekovas priduria, kad Sveikatos apsaugos ministerija supranta šią problemą ir žada padėtį taisyti.
Paties Liutauro specializacija – vaikų gastroenterologija. O kadangi maži skrandžiukai dažnai sustreikuoja dėl netinkamo maisto, gydytojui neišvengiamai tenka būti ir vaikų dietologu.
Deja, vaikų mitybos pokyčius, stebėtus per tris darbo dešimtmečius, L.Labanauskas taip pat vertina neigiamai: „Kadangi vaikų virškinimo sistema jautresnė nei suaugusiųjų, ji dažniau reaguoja į neaiškius šiuolaikinių maisto produktų ingredientus: tėvams suvalgius – nieko, o vaikams jau blogai. Kita problema – nesuvokimas, kad iš kūdikiško amžiaus išaugęs mažylis, pradėjęs vaikščioti, mitybos atžvilgiu iškart netampa suaugusiuoju. Todėl vaikų iki penkerių metų amžiaus negalima maitinti taip pat, kaip kitų šeimos narių. Produktai – mėsa, daržovės – gali būti tie patys, tačiau jų paruošimas (susmulkinimas ir apdorojimas) turi skirtis. Šeimoms ignoruojant šią paprastą taisyklę, užprogramuojamos vaikų virškinimo sistemos ligos.“
Gydytojai pediatrai daugybę metų kovojo prieš kokakolas, pepsikolas ir traškučius mokyklų valgyklose. „Iš jų žalingus produktus mums pavyko išguiti, bet kas iš to, jei šalia mokyklos tvoros atsistoja kioskas, dosniai siūlantis tas pačias „gėrybes“. Įstatymas tokios kaimynystės nedraudžia“, – konstatuoja L.Labanauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai užregistravus įstatymo dėl viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pakeitimus, naująja pataisa siekiama įtvirtinti pareigą visiems, be išimties, sveikatos priežiūros specialistams deklaruoti privačius interesus.

Lietuvos gydytojų sąjunga (LGS), pritardama kovai su korupcija sveikatos sektoriuje, siūlo pirmiausia išnaudoti paprastesnes ir pigesnes priemones sveikatos priežiūros įstaigoms efektyviai kontroliuoti, ar nepažeidžiamas viešųjų interesų viršenybės principas teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Pavyzdžiui, priimant teisės aktų pakeitimus, įpareigojančius sveikatos priežiūros specialistus deklaruoti sveikatos priežiūros įstaigoms, kuriose jie dirba, visas savo darbo vietas bei interesus sistemoje.

„Darbo kodeksas reglamentuoja antraeilį darbą ir sveikatos priežiūros specialistas gali įsidarbinti keliose sveikatos priežiūros įstaigose. Svarbiausia, kad neviršytų maksimalios darbo laiko trukmės, t. y. 12 valandų per parą, – pastebi LGS prezidentas prof. Liutauras Labanauskas. – Galima registruoti pažymas, kurių darbuotojai prašo iš pagrindinės darbovietės, darbindamasis kitoje įstaigoje, antraeilėse pareigose. Šią informaciją tikrai nesudėtinga sukaupti ir susisteminti“.

Pasak prof. L. Labanausko, siūlymas nustatyti pareigą visiems sveikatos priežiūros specialistams teikti deklaracijas dėl privačių interesų yra perteklinis. „Pirmiausia dėl to, kad šiandien ir be siūlomo įstatymo pakeitimo atitinkamos valstybės institucijos – Valstybinė mokesčių inspekcija bei Valstybinio socialinio draudimo fondas – turi visas galimybes nustatyti sveikatos priežiūros specialistų privačius interesus, – sako LGS vadovas. – Be to, siūloma įstatymo pataisa pareikalaus didelių valstybės investicijų: apie 50 tūkst. sveikatos priežiūros specialistų turėtų deklaruoti privačius interesus, kas smarkiai padidintų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos darbo apimtis – vien dabartinei veiklai palaikyti (per metus interesus deklaruoja apie 100 tūkst. asmenų) ji prašo valstybės papildomai skirti 250 tūkst. Lt. O kur dar sveikatos priežiūros specialistų skatinimas tai daryti, mokymai, konsultacijos, kaip pildyti deklaracijas.“

LGS tarybos nuomone, nereikėtų visiems sveikatos specialistams – nuo seselės iki anesteziologo – deklaruoti privačių interesų, įstatyme būtina išskirti tik tam tikras specialistų grupes, pavyzdžiui, administracijos darbuotojus, turinčius realią galimybę piktnaudžiauti jiems suteiktomis teisėmis. Sveikatos priežiūros darbuotojų, kaip ir kitų sektorių darbuotojų atžvilgiu, įstatymas turėtų aiškiai atskirti, dėl kokios atliekamos funkcijos asmuo šią prievolę įgyja. Pavyzdžiui, įstatymas konkretizuoja asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje situaciją, atskirdamas, kad tai asmenys, turintys administravimo įgaliojimus, arba įmonių, nuosavybės teise priklausančių valstybei ar savivaldybei, vadovai ir vadovų pavaduotojai.

Gydytojų sąjunga sveikatos apsaugos ministrui jau įteikė raštą, kuriame pateikti LGS pasiūlymai, kaip sveikatos sistemą padaryti skaidresne.

Lietuvos gydytojų sąjunga yra profesinė gydytojų sąjunga, vienijanti apie 80 proc. Lietuvos gydytojų ir ginanti gydytojų profesines, darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus.

Kasmet po keletą šimtų medikų jau nebe laikinai, o visam laikui išvyksta dirbti į senesnes Europos Sąjungos šalis, bet dar niekad nebuvo tiek daug emigruojančių ne jaunų, ką tik mokslus baigusių medicinos seserų ir gydytojų, o jau įsitvirtinusių ir savo klientų turinčių medikų, nemažai netgi skyrių vedėjų ar įvairaus dydžio privačių klinikų savininkų.

Patyrę gydytojai prisipažįsta pavargę nuo užgauliojimų, nematą realių pokyčių, tad ir keičią skyriaus vedėjo vietą Lietuvoje į eilinio provincijos daktarėlio etatą Jungtinės Karalystės, Vokietijos ar Norvegijos ligoninėse.
Kokie praeityje padaryti arba nepadaryti sprendimai kelia didžiausią sumaištį visame šalies sveikatos sektoriuje? To pasiteiravome sveikatos apsaugos viceministro, užpraėjusią kadenciją ėjusio ministro pareigas, Gedimino Černiausko.

G.Č.: Kokia sumaištis – dabar vasara, niekas negalvoja apie problemas, tad ir aš nenoriu imtis gilių analizių. Be to, pirmiausia reikia šnekėti apie tai, ko pasiekėme per 23 metus. Štai dar prieš dešimt metų lankantis įvairiose gydymo įstaigose kildavo klausimas, kodėl „Maximose“ švariau nei poliklinikose ar ligoninėse, o šiandien tai jau praeitis. Aišku, dar yra nekaip atrodančių nišinių gydymo įstaigų, bet tai pavieniai atvejai. Šiandien mūsų gydymo įstaigų darbuotojai jau dirba modernia vakarietiška aparatūra, gydo vaistais, kokiais gydomi ir vakariečiai, būsimi mūsų daktarai semiasi tų pačių žinių kaip ir Vakarų universitetų medicinos specialybės studentai, daugybė daktarų stažuoja ar dirba ir konkuruoja su Londono, Berlyno klinikų gydytojais.
O juk prieš 23 metus net nesvajojome apie vienkartinius švirkštus, inkubatorius, kompiuterinį tomografą ar tai, kad odontologai aptarnaus mūvėdami sterilias vienkartines pirštines, o pacientų eiles reguliuos elektroninės sistemos. Tai yra rimčiausias pliusas.
O liūdina pirmiausia Lietuvos mirtingumo, savižudybių, apsinuodijimo alkoholiu, skendimo ar benamių sušalimo žiemą rodikliai. Iš tikrųjų mes per šį nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį sukūrėme dvi Lietuvas, apie kurias ir kalba mano minimi rodikliai.
Taigi, viena vertus, yra akivaizdi pažanga, kita vertus, mūsų bendri sergamumo ir mirtingumo rodikliai panašesni į NVS, o ne į Europos Sąjungos. Tai didžiausia mūsų sistemos silpnybė.
Ir viena pagrindinių tai nulėmusių priežasčių – mes nemokame aiškiai formuluoti tikslų. Tiesa, dažnai norime kalbėti apie tikslą, bet iš tikrųjų kalbame apie priemonę. O ir kai jau išsikeliame siektiną tikslą, ne visada randame tinkamų priemonių jam pasiekti.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl pastaruoju metu padidėjo labai patyrusių, daug metų vadovaujamas pareigas ėjusių ir tikrai gerai uždirbusių gydytojų emigracija?
G.Č.: Pirma, šiek tiek išaugo jų darbo kokybė: jie išmoko dirbti tais pačiais prietaisais kaip ir ten. Antra, padidėjo jų žinomumas. Juk daugybė ankstesnių kartų gydytojų buvo ne kvailesni už savo Vakarų kolegas, bet Vakaruose jų niekas nežinojo, jais nepasitikėjo, o ir jie patys savimi nepasitikėjo, pagaliau nemokėjo užsienio kalbų.
O kai atsivėrėme pasauliui, vakariečiai, turintys daugiau pinigų, apie mus sužinojo ir lengvai mus nuperka. Be to, dalies medikų išvažiavimą lemia ne tik pinigai, bet ir noras save išbandyti. O kur dar konkurencija: jauni mūsų gydytojai negali prasimušti pro vešlią savo srities vyresniosios kartos kolegų lapiją.
VEIDAS: Aš nekalbu apie jaunimą – dar niekad nebuvo tiek daug emigruojančių ar kalbančių apie emigraciją patyrusių specialistų: garsių chirurgų, ordinatorių, skyrių vedėjų. Kas tai lemia?
G.Č.: Į Norvegiją dažniausiai išvažiuojama dėl pinigų, nes jų kaimuko ligoninės eilinio gydytojo vieta garantuoja kelis kartus didesnes pajamas nei mūsų klinikų skyriaus vedėjo pareigos.
Beje, faktas, kad emigruoja daugybė patyrusių daktarų, disonuoja su paplitusia nuomone, esą mūsų daktarai ima daug kyšių. Jei iš tikrųjų jie imtų daug kyšių ir gyventų kaip Norvegijos kolegos, niekur iš čia nevažiuotų.
Kai kuriais atvejais emigraciją lemia ir karjeros galimybės. Galbūt pagrindinis chirurgas yra labai žinomas, bet jau ir nelabai jaunas, tarkime, jam jau 40 metų, o jo skyriaus vedėjui – tik apie šešiasdešimt. Vadinasi, šis dar dešimt–penkiolika metų bus vedėjas, o aš – tik eilinis operuojantis chirurgas. Taigi jei pasiūloma skyriaus vedėjo vieta Vokietijos ar Švedijos klinikose, žmogus ir išvažiuoja.
Žinoma, tai skaudu, bet juk Lietuva negali mokėti tiek, kiek tų šalių klinikos. Juk paslaugas perka ne valdžia, o mes, mokesčių mokėtojai. Mes mokame mokesčius, o po to mums atstovaujanti institucija, tarkime, ligonių kasa, mūsų sumokėtus mokesčius paskiria gydymo įstaigoms. Bet mes sakome: atsiprašome, daugiau mokesčių už sveikatos priežiūrą nemokėsime arba iš viso nemokėsime. Tad, natūralu, kiek sumokame, tiek ir galime skirti šioms paslaugoms.
VEIDAS: Tai gal tuomet laikas pacientams atvirai pasakyti: kadangi niekas nenori mokėti mokesčių, sveikatos apsaugos sistema nepajėgi nemokamai užtikrinti visų planinių paslaugų, todėl nemokamai bus teikiama tik skubi būtinoji pagalba, o už planinę teks visiems prisimokėti?
G.Č.: Tai yra tik vienas galimų būdų, bet jis turi rimtų trūkumų, nes taip nubaudžiame tuos, kurie sumoka labai daug mokesčių. Antra, klausimas, kokios turi būti priemokos. Mažos priemokos problemos neišspręs, o kas išgalės mokėti dideles? Pensininkai, kurie išnaudoja daugiausiai paslaugų, prisimokėti neišgalės.
Nemanau, kad mes įvesime priemokas. O ir per dvidešimt trejus metus Lietuvoje pasikeitė net šešiolika Vyriausybių, buvo daugybė koalicijų, ministrų, bet nė viena jų neįvedė priemokų. Štai prieš mus sveikatos sistemai vadovavo liberalai, kurie savo programoje buvo įsirašę siekį įvesti priemokas, bet taip nieko ir nepadarė.

Daugelio Lietuvos miestų ir miestelių poliklinikų bei ligoninių vadovai priversti imtis drastiškų taupymo priemonių. Mat šiemet dešimtadaliu sumažinus finansavimą gydymo įstaigos neturi užtektinai lėšų nei medikų atlyginimams mokėti, nei kokybiškoms paslaugoms teikti.

Didžiausioje Lietuvos gydymo įstaigoje VUL Santariškių klinikose šiuo metu jau sudaryti medikų nemokomų atostogų grafikai ir darbuotojai išleidžiami dviem savaitėms priverstinio poilsio. Be to, bus atliekama mažiau tyrimų, planinių operacijų, įvairių procedūrų. Taigi palatos bus pustuštės, brangi aparatūra dalį laiko stovės nenaudojama, tačiau ligoniai specialisto konsultacijos ar tyrimo lauks ne tris mėnesius, kaip dabar, o pusmetį. Mat dėl lėšų trūkumo ligoninė negalės suteikti visų paslaugų.
„Santariškių klinikų konsultacijų poliklinikoje dirbantys gydytojai yra gavę nurodymą didesnę dalį tyrimų atlikti tik pacientui už juos susimokėjus. Buvo siūloma visus medikus atleisti ir tą pačią dieną vėl pasirašyti darbo sutartis, tik jau su mažesniu atlyginimu, arba eiti nemokamų atostogų“, – pasakoja VUL Santariškių klinikose dirbanti gydytoja, nenorėjusi atskleisti pavardės.
Šiaulių ligoninės medikai taip pat priversti veržtis diržus. Jie gavo pasirašyti darbo sutarties priedus, kuriuose nurodoma, kad darbuotojas sutinka su sumažintu atlyginimu, o darbdavys pripažįsta tai kaip skolą ir įsipareigoja ją išmokėti iki 2014 m. birželio 30 d.
Pasak Šiaulių ligoninėje dirbančios medikės, nepanorusios, kad būtų skelbiama jos pavardė, tokius priedus šios gydymo įstaigos darbuotojai jau buvo priversti pasirašyti 2009 m. „Iki šiol skolos dar neatgavome, o dabar gavome naujus priedus, kuriuose nurodoma, kad darbuotojas pretenzijų dėl likusios skolos dalies neturi ir nebeturės. Tai reiškia, kad ta skolos dalis yra nurašoma“, – piktinasi Šiaulių ligoninės darbuotoja.
Panaši situacija ir kitose šalies gydymo įstaigose. Lietuvos ligoninių asociacijos prezidentas, Anykščių rajono ligoninės vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas patvirtina, kad kiekviena įstaiga sprendžia, ar mažinti atlyginimus darbuotojams, ar išleisti juos nemokamų atostogų, nes norint išgyventi kitos išeities nėra.
„Atsižvelgiant į gydymo įstaigos teikiamų paslaugų kiekį finansavimas 2013 m. mažėja nuo 5 iki 14 proc. Kadangi maždaug 80 proc. ligoninių išlaidų sudaro atlyginimai darbuotojams, jų sąskaita ir bandoma taupyti. Tačiau trūkstant lėšų nebus galima suteikti ir kokybiškų paslaugų, mažiau bus teikiama planinės pagalbos, tad ilgės pacientų eilės. Galimi net gydymo įstaigų bankrotai, nes jau praėjusius metus daugelis ligoninių baigė nuostolingai“, – mažinamo finansavimo, skiriamo gydymo įstaigoms, pasekmes vardija D.Vaiginas.

PSDF biudžetas perpildytas, tačiau finansavimas mažėja

Tiek medikus, tiek Seimo opozicijos atstovus labiausiai piktina ir stebina tai, kad pinigų, kuriuos būtų galima skirti gydymo įstaigoms, yra. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetas perpildytas, tačiau Vyriausybė neleidžia naudoti PSDF rezervo fondo, kuriame sukaupta daugiau kaip 260 mln. Lt. „Paradoksali situacija: šimtai milijonų laikomi sąskaitoje, o finansavimas mažėja 10 proc., – stebisi buvęs Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas. – PSDF biudžetas 3,5 proc. didesnis nei pernai – surinkta daugiau kaip 4 mlrd. Lt. Finansinė padėtis ideali, tačiau ministras Vytenis Andriukaitis tik vardija problemas, aiškinasi sveikatos apsaugos sistemos atitikimą Konstitucijai, o jokių realių sprendimų nesiima.“
Pritrūkus lėšų sveikatos priežiūros įstaigoms finansuoti Valstybinė ligonių kasa (VLK) iki šiol naudodavo PSDF rezervo fonde sukauptus pinigus. Tokiam sprendimui pakakdavo sveikatos apsaugos ministro leidimo, tačiau šiemet reikia gauti Vyriausybės pritarimą. Mat 2015 m. planuojant įsivesti eurą baiminamasi, kad panaudojus fondo rezervo lėšas esą bus neįvykdyti prisiimti įsipareigojimai mažinti fiskalinį deficitą.
Leisti ar ne paimti iš PSDF rezervo fondo 145 mln. Lt, kurių trūksta normaliam gydymo įstaigų darbui užtikrinti, Vyriausybė spręs liepos pradžioje. O sprendimas, pasak Finansų ministerijos atstovų, priklausys nuo gaunamų viršplaninių pajamų į PSDF biudžetą.
Kaip pabrėžia VLK direktorius Algis Sasnauskas, papildomi pinigai gydymo įstaigoms gyvybiškai reikalingi, todėl parengti dokumentai, daug dirbama, kad už sveikatos priežiūros suteiktas paslaugas būtų kompensuojama pagal šiuo metu galiojančią bazinių kainų balo vertę, siekiančią 0,89 Lt.
„Rezervų tam yra, todėl nereikia iš anksto kelti panikos, kad finansavimas mažės. Palaukim Vyriausybės sprendimo. Juolab kad finansavimas pirmąjį pusmetį nėra sumažintas – paslaugos bus apmokamos pagal tuos pačius įkainius kaip iki šiol. Pinigų trūksta antrajam pusmečiui. Taigi kol kas nėra būtinybės mažinti atlyginimus medikams ar išleisti juos nemokamų atostogų“, – teigia A.Sasnauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Penki klausimai Valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento direktoriui Laimonui Čiakui

VEIDAS: Valstybės kontrolė ką tik užbaigė auditą apie šeimos gydytojų veiklą Lietuvoje. Kas paaiškėjo tyrimo metu? Ar šeimos gydytojai tinkamai atlieka jiems pavestas pareigas? Ar labai skiriasi jų darbas skirtingose gydymo įstaigose?
L.Č.: Deja, ne visi šeimos gydytojai tinkamai atlieka pareigas, kurios yra nustatytos Šeimos gydytojo medicinos normoje. Beveik pusė (43 proc.) mūsų apklausoje dalyvavusių gydytojų nurodė, kad negali tinkamai atlikti visų nustatytų pareigų dėl netinkamų darbo sąlygų, trečdalis (30 proc.) – dėl įrangos stokos, o net du trečdaliai (67 proc.) – dėl laiko stokos. Penktadalis gydytojų taip pat nurodė, kad neturi pakankamai kvalifikacijos ir įgūdžių visoms pareigoms tinkamai atlikti.
Skirtingose gydymo įstaigose – ir problemos skirtingos, ir paslaugos teikiamos skirtingai. Yra gydymo įstaigų, kuriose šeimos gydytojai patys stengiasi suteikti tas paslaugas, kurios nustatytos Šeimos gydytojo medicinos normoje, atlikti ir įvertinti reikiamus tyrimus, teikti paslaugas pacientų namuose. Tačiau yra ir tokių įstaigų, kurių šeimos gydytojai vengia teikti kai kurias paslaugas arba prisiimti atsakomybę už vyresnio amžiaus pacientų sveikatos priežiūrą. Vienose gydymo įstaigose gydytojai ir slaugytojai skatinami teikti daugiau paslaugų, jų darbo užmokestis susietas su aptarnaujamų gyventojų skaičiumi (apylinkės dydžiu), kitose – ne.
VEIDAS: Ar šeimos gydytojų Lietuvoje pakanka, kad patenkintų gyventojų poreikius?
L.Č.: Taip, šiuo metu bendras šeimos gydytojų skaičius šalyje yra pakankamas. Tačiau dėl netolygaus gydytojų pasiskirstymo ne visiems šalies gyventojams jų paslaugos vienodai pasiekiamos, o gydytojai ne visada tinkamai atlieka visas savo pareigas. Taigi negalime sakyti, kad šeimos gydytojai visiškai patenkina gyventojų poreikius, ir juo labiau – kad pateisina jų lūkesčius.
VEIDAS: Nors šalyje gyventojų mažėja, tačiau pirminės sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti kasmet skiriama po 600 mln. Lt, ir ši suma nemažėja. Kodėl?
L.Č.: Atlikdami auditą nevertinome, ar minėta suma tinkama. Tačiau tai, kad ji nemažinama, rodo dėmesį, skiriamą pirminei asmens sveikatos priežiūrai. Ši suma sudaro 14–15 proc. metinio Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų (be lėšų, tenkančių greitosios medicinos pagalbos paslaugoms, stacionarinėms slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugoms). Palyginimui, Estijoje pirminei asmens sveikatos priežiūrai tenka apie 9,5 proc. metinių sveikatos draudimo fondo lėšų.
VEIDAS: Ar tiesa, kad šeimos gydytojai daug savo laiko skiria darbams, kuriems gydytojo kompetencijos visai nereikia?
L.Č.: Taip, beveik ketvirtadalį darbo laiko šeimos gydytojai skiria tiems darbams, kuriuos sėkmingai galėtų padaryti kiti kartu dirbantys specialistai – slaugytojai, administratoriai ar vadybininkai.
VEIDAS: Eilės prie šeimos gydytojų kabinetų ne tik nemažėja, bet ilgėja. Ypač vaikų skyriuose. Ar šios problemos Lietuvoje neįmanoma išspręsti?
L.Č.: Iš dalies tai siejasi su jau minėtu darbo organizavimu. Sveikatos priežiūros vadyboje yra toks terminas „pacientų srautų valdymas“. Į tai didelį dėmesį turėtų kreipti gydymo įstaigos administracija.

Žeminimą darbe teigia patiriantys beveik 40 proc. ligoninėse dirbančių gydytojų ir 27 proc. bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų. Būtent šių profesijų atstovams kyla didžiausia rizika darbe susidurti su psichologiniu smurtu.

Kauno klinikų skubios pagalbos skyriaus vedėjas Kęstutis Stašaitis konstatuoja: keiksmai, įžeidinėjimai ir grasinimai – čia dirbančių medikų, per parą priimančių apie 120 pacientų, kasdienybė.
„Kiekvienas skubios pagalbos skyriuje dirbantis gydytojas yra susidūręs su situacija, kai pacientas jam grasina. Tai lemia mūsų skyriaus specifika – pacientai dažnai atvyksta iš įvykio vietos, patyrę traumų, girti, ir šios aplinkybės lemia ne visai adekvatų jų elgesį. Jei žmogus smurtauja namų aplinkoje, jam ribų nėra ir ligoninėje. Be to, kiekvienam pacientui sava problema yra pati opiausia ir pati didžiausia, o mūsų gydytojų duona – iš didžiulio srauto išskirti pacientus, kurių gyvybei gresia pavojus“, – kasdienes medikų darbo subtilybes apibūdina K.Stašaitis.
Naujausias Higienos instituto atliktas tyrimas atskleidė, kad per pastaruosius metus net 37,4 proc. ligoninėse dirbančių gydytojų darbe patyrė pažeminimą, 15,6 proc. – grasinamus, 11,2 proc. – ujimą, o 5,3 proc. – priekabiavimą. Su daugiau nei viena psichologinio smurto apraiška darbe susidūrė apie pusę smurtą patyrusių gydytojų.
Jau ir ankstesniais metais Higienos instituto atliktas tyrimas parodė, kad būtent sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriaus darbuotojai priekabiavimą ir ujimą – dažnai pasikartojantį, užgaulų elgesį, siekiant piktybiškai pažeminti ar pakenkti, darbe patiria dažniau nei kitų profesijų atstovai. Kita su didesne rizika susidurianti grupė – mokytojai.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad ir mokytojai, ir gydytojai priskiriami prie rizikos grupės. Tai yra profesijos, susijusios su paslaugų teikimu, jų atstovams dažnai tenka kontaktuoti su daugybe žmonių. Žeminimas – labiausiai paplitusi psichologinio smurto apraiška gydytojų ir mokytojų darbe. Ir žemina ne tik vadovybė ar kolegos, bet ir iš išorės atėję žmonės – tai ypač liečia gydytojus, nes juos įžeidinėja ne tiek pacientai, kiek jų artimieji, abejojantys rezultatais ar tvarka“, – komentuoja viena tyrimo autorių, Higienos instituto Profesinės sveikatos tyrimų skyriaus vadovė dr. Birutė Pajarskienė.
Pasak jos, moksliniuose tyrimuose didesnė rizika šių profesijų atstovams patirti psichologinį smurtą aiškinama subjektyvesniu darbo pobūdžiu, kuris reikalauja didesnio emocinio įsitraukimo ir kitų žmonių asmeninės informacijos žinojimo,  taip pat grėsme būti apkaltintam blogai atlikus darbą ir mažesnėmis galimybėmis apsiginti.

Pasitaiko ir fizinio smurto

Bene didžiausia rizika patirti psichologinį smurtą gresia greitosios medicinos pagalbos ir priėmimo skyriaus medikams, nes būtent jiems tenka dirbti naktį ir susidurti su apsvaigusiais nuo alkoholio, narkotikų ar sergančiais psichinėmis ligomis pacientais. „Ypač priėmimo skyriuje labai dažnai susiduriame su tokiais atvejais, nes dabar žmonės agresyvūs, vos peržengia slenkstį, ir pasipila grasinimai skundais, teismais, jei nepadarysime vienų ar kitų tyrimų, nepaguldysime paciento į ligoninę“, – pasakoja Santariškių klinikų priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus vedėja Aušra Gervickaitė.
Nemaloniausias atvejis per šios gydytojos praktiką buvo tuomet, kai du jauni vyrai, prisistatę giminaičiais, atvežė senyvo amžiaus žmogų. „Jie elgėsi labai agresyviai, darė psichologinį spaudimą, grasino teismais, skundais, viską filmavo, fotografavo reikalaudami, kad senukas būtų paguldytas į ligoninę, nors tam nebuvo jokių indikacijų. Šis įvykis sukrėtė ir kainavo daug jėgų, o vėliau išsiaiškinome, kad jie buvo ne giminaičiai, o turtą norėję pasisavinti kriminalinio pasaulio atstovai“, – nemaloniausią situaciją prisimena A.Gervickaitė.
Beje, gydytojai pabrėžia, kad nors dažniau tenka patirti psichologinį smurtą, pasitaiko ir fizinio smurto atvejų. 40 metų gydytoja dirbanti Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė per visą savo darbo praktiką yra girdėjusi ne tik keiksmų ar priekaištų, kad medikai per ilgai užtruko kelyje. „Yra buvę, kad išstūmė už durų, o kartą girtas įsiutęs pacientas spyrė į krūtinę. Apie 30 metų stambus vyras gulėjo ant neštuvų, o kai priėjau, pradėjo blaškytis ir spardyti aparatūrą – įsiutęs spyrė ir man. Tuomet nualpau, o kai atsigavau, pamačiau, kas įvyko“, – ilgam įstrigusį įvykį prisimena V.Pumputienė.
Pasak jos, su tokiais atvejais susiduria ir kolegos: vienai darbuotojai pacientas yra spyręs į nugarą, kitam gydytojui išmušęs dantį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Moksleivių tėvai pasipiktinę, kad mokykloms įdiegus elektroninio mokinių dienyno sistemą padaugėjo biurokratijos. “Iki šiol vaikui susirgus užtekdavo atnešti į mokyklą gydytojo pažymą, dabar reikia ne tik pažymos, bet ir per savaitę laiko nuo vaiko grįžimo į mokyklą įvesti į el. dienyną šios pažymos numerį bei pateisinimo datą.

Tačiau dažnai per savaitę šito padaryti nepavyksta, nes el. dienyno sistema stringa. O po savaitės nebegalima pateisinti vaiko ligos ir el. dienyne lieka įrašas, kad pamokos praleistos be pateisinamos priežasties, nors mokykla ir turi visas gydytojo pažymas”, – piktinasi vienos sostinės mokyklos pradinukės mama Rūta.
Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo poskyrio specialistas Tomas Jankūnas patikino, kad tėvai neprivalo teisinti el. dienyne vaikų praleistų pamokų, jei mokyklai yra pateikta gydytojo pažyma apie vaiko ligą: “Paprastai praleistas pamokas pagal gydytojo išduotas pažymas pateisina klasės auklėtojos.”
Bene pažangiausios Lietuvoje Vilniaus centro poliklinikos direktorius dr. Kęstutis Štaras pasakoja, kad jų poliklinikoje jau yra įdiegta el. pažymų sistema, bet kol kas jos spausdinamos tėvams, kad šie pateiktų mokykloms, o ne tiesiai siunčiamos į mokyklas, mat nėra priimto oficialaus švietimo ir sveikatos apsaugos ministrų sprendimo. Tiesa, sostinės Informacinių technologijų departamentas tokiam siūlymui jau pritaręs.
Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, vos išgirdęs klausimą, entuziastingai atsakė: “Puiki idėja, jau nuo šio rudens taip ir padarysime: poliklinikų ir švietimo įstaigų steigėjas dažniausiai tas pats – savivaldybė, taigi elektroninio duomenų perdavimo sistemas netrukus sujungsime.”
Sveikatos apsaugos viceministrė Nora Ribokienė sako, kad kliūčių naujai sistemai įdiegti nebūtų, mat jau dabar mėginama visas sveikatos priežiūros paslaugas kompiuterizuoti. “Sąlyga vienintelė: Švietimo ir mokslo ministerija turi užtikrinti poliklinikų mokykloms siunčiamų elektroninių duomenų apsaugą”, – pabrėžia N.Ribokienė.
Kad elektroninio duomenų perdavimo apie ligonius sistemą nėra sudėtinga sukurti, prieš dvejus metų įrodė “Sodra”. Poliklinikų ir ligoninių duomenys apie susirgusius dirbančiuosius “Sodrą” ir darbdavius pasiekia per vieną valandą nuo gydytojo įrašo paciento ligos istorijoje, tad nei darbdaviui, nei darbuotojui nebereikia niekur lakstyti su pažymomis. “Įdiegti šią sistemą “Sodrai” kainavo 2 mln. Lt, per metus sistema sutaupo apie 17 mln. Lt”, – “Veidui” sakė “Sodros” komunikacijos vyr. specialistė Valdonė Ugianskienė.

Į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų padaliniuose jau keletą mėnesių kabančius skelbimus, raginančius vidaus audito skyriui pranešti apie galimus medikų korupcijos atvejus, kol kas neatsiliepė nė vienas pacientas.

Pasak šio skyriaus vedėjos Česlovos Špūrienės, jokios reakcijos nesulaukė ir prieš keletą metų klinikų vidiniame tinkle paskelbtas analogiškas raginimas pranešti apie galbūt nesąžiningus medikus.
Kaip paaiškėjo, ši tendencija būdinga iš esmės visoms Lietuvos gydymo įstaigoms – jų vadovai teigia jau praradę viltį sulaukti dienos, kai gyventojai ims skųstis dėl medikų kyšininkavimo.
Sveikatos apsaugos ministerijos Korupcijos prevencijos skyriaus vedėjas Juozas V.Šveikauskas tikina, kad gyventojai apie medikų korupcijos atvejus labiausiai nelinkę pranešti rajonuose, bet panašios tendencijos pastebimos ir miestuose. “Žodžiu pasipiktina, tačiau paprašyti raštu nurodyti, kuris gydytojas iš jų prašė kyšio, žmonės atsisako motyvuodami tuo, kad jiems pas tą gydytoją dar teks sugrįžti”, – apgailestauja specialistas.
Tiesa, Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovų teigimu, per metus vis dėlto sulaukiama apie 40 gyventojų pranešimų, daugeliu atvejų anoniminių, apie galimus korupcijos atvejus gydymo įstaigose, bet šis skaičius nekinta keletą metų ir yra gana nedidelis, palyginti su skundais dėl galimos korupcijos kitose institucijose. Be to, įrodyti, kad medikas tikrai prašė kyšio, labai sudėtinga net sulaukus skundo, nes kyšio ėmimo faktas paprastai jau būna įvykęs.
Vis dėlto retsykiais, vieną du kartus per metus, pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl galimos korupcijos, kuris neretai baigiasi ir teismo nuosprendžiu.

Šį rudenį padaugėjo atvejų, kai ne privačių, o valstybinių poliklinikų šeimos gydytojai telefonu ar elektroniniu paštu informuoja savo pacientus apie jiems priklausančias nemokamas ligų prevencijos programas.

Ligonių kasų atstovų manymu, gydymo įstaigos taip daro baimindamosi prarasti dalį finansavimo už pacientų informavimo paslaugą. Patys gydytojai teigia pacientus nemokamai tikrintis aktyviau ėmę skatinti todėl, kad neišnaudota nemaža dalis šiemet prevencinėms programoms skirtų lėšų.
Vis dėlto pastarųjų metų pacientų informavimo statistika nėra tokia jau prasta. Pavyzdžiui, iš visų gydymo įstaigose prisiregistravusių moterų, kurioms priklauso pagal gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencijos programą atliekami tyrimai, apie šią programą informuota 64,9 proc., arba 143,6 tūkst., pacienčių. Iš jų pasitikrino 101 tūkst., o 1,1 tūkst. iš jų diagnozuotas vėžys arba žymūs ląstelių pakitimai.
Apie prostatos vėžio programą 2009–2010 m. informuota apie 180 tūkst. vyrų, iš kurių pasitikrino 77 tūkst., o beveik 8 tūkst. jų nustatyti pavojingi pakitimai.
Pasak gydytojų, pacientai apie jiems priklausančius nemokamus tyrimus dažniausiai informuojami tuomet, kai patys su įvairiais nusiskundimais atvyksta pas šeimos gydytojus.

Nemokamos programos, apie kurias pacientus privalo informuoti šeimos gydytojai

Programa    Amžius ir lytis    Dažnumas    Tyrimai
Gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencijos programa    25–60 m. moterys    Vieną kartą per 3 m.    Citologinis gimdos kaklelio tyrimas (PAP testas)
Mamografinės patikros dėl krūties vėžio programa    50–69 m. moterys    Vieną kartą per 2 m.    Mamografija (radiologinis tyrimas)
Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa    50–74 m. vyrai ir moterys    Vieną kartą per 2 m.    Slapto kraujavimo testas (laboratorinis tyrimas)
Širdies ir kraujagyslių ligų didelės rizikos grupei prevencijos programa    40–55 m. vyrai ir moterys    Vieną kartą per metus laboratoriniai tyrimai
Priešinės liaukos (prostatos) vėžio ankstyvosios diagnostikos programa    50–75 m. vyrai    Vieną kartą per 2 m. prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentracijos kraujyje tyrimas