A. Simonavičiaus nuotr.

Ar plastinė operacija yra tai, ko man iš tiesų reikia? Ar tai ne akimirkos užgaida? Ar po operacijos jausiuosi laimingesnė, nei buvau? Prieš pusmetį vokų pakėlimo operacijai pasiryžusi 49-erių kaunietė dėstytoja Angelė Bačiulienė džiaugiasi: bendradarbiai ir šeimos nariai negailėjo jai pagyrų, kad dabar atrodo žvali ir graži.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Ilgai dvejojau, ypač gąsdino mintis, jog gali pradėti kauptis skysčiai, o to pakanka, kad žmogus atsidurtų reanimacijoje, tačiau ryžausi operacijai, nes nuolat būdama tarp studentų nenoriu jaustis nejaukiai. Rezultatu esu patenkinta, jei reikėtų, viską pakartočiau, – pasakoja ponia Angelė. – Atostogos tokioms operacijoms yra tinkamas metas.“

Nors Lietuvoje sparčiai daugėja veido korekcijų operacijų, Lietuvoje populiariausios tebėra krūtų operacijos. Implantais krūtis kasmet pasididina apie 3 tūkst. lietuvių moterų. Dar tiek pat jų ryžtasi kitoms plastinėms estetinėms operacijoms.

Pasitenkinimas išvaizda keičia savijautą

„Pasitenkinimas savo išvaizda labai keičia žmogaus savijautą ir net gyvenimą.  Nepasitikintis savimi į konsultaciją atėjęs pacientas po operacijos dažnai neatpažįstamai pasikeičia – dažniau šypsosi, gal net sulaukia pareigų paaukštinimo. Ne kartą savęs klausiau, kas tai lemia. Gražiau atrodydamas žmogus įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, pakyla jo savivertė“, – svarsto plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Darius Jauniškis.

Lietuvos plastikos chirurgijos pramonė kol kas dar nė iš tolo neprilygsta Brazilijai, Kinijai ar juolab JAV, kur kasmet atliekama daugiau kaip trys milijonai estetinių operacijų, arba Italijai, kurioje ant operacinio stalo gulasi apie milijoną žmonių per metus.

Tai, kad ir Lietuvoje ši veiklos sritis turi milžinišką potencialą, rodo plastikos chirurgų gausėjimas. Higienos instituto duomenimis, 2014 m. šalyje dirbo 43 plastikos chirurgai. Jų skaičius jau artimiausiu metu dar labiau išaugs. Po medicinos studijų stojančiųjų į rezidentūros vietas konkurencija yra milžiniška: dermatologija – 20 kandidatų į vieną vietą, plastinė rekonstrukcinė chirurgija – 7 į vieną vietą.

Tačiau tuo metu, kai pasaulyje pirmauja liposkulptūra – kūno kontūrų koregavimas riebalų nusiurbimu ir suleidimu ten, kur trūksta audinių, lietuvės didesnį dėmesį kreipia viršutinių vokų plastikai, veido, krūtinės ar pilvo sienos korekcijai.

Krūtys lietuvei svarbiausios

„Daugeliui mūsų moterų krūtinė tokia pat svarbi kaip Pietų Amerikoje – sėdmenys ar kūno linijos, o Irane – nosies forma“, – įžvalgomis dalijasi Lietuvos plastikos chirurgai.

Daugiau nei dešimtmetį su grožio skalpeliu nesiskiriantis D.Jauniškas sako, kad jau kuris laikas pastebima ne tik išaugusi plastinės estetinės rekonstrukcijos paklausa, bet ir pakitęs lietuvių požiūris: „Šiandien jau mažiau pacientų baiminasi nepalankaus požiūrio. Plastinės operacijos nebėra tabu, žmonės daugiau apie jas diskutuoja. Žinoma, Lietuva – ne Brazilija, kur prieš plastinę operaciją viešai apsiskelbiama giminėms ir kaimynams. Nors yra pacienčių, kurios iki šiol viliasi, kad, be jų vyrų, apie krūtų korekciją niekas nesužinos. Bet juk tai nieko gėdingo.“

Svarstydamas, kodėl Skandinavijoje veido patempimo operacijos kur kas populiaresnės nei Lietuvoje, 21 metus plastikos chirurgu dirbantis Gintaras Karalevičius sako, kad mūsų šalis maža, tad ir pacientų srautas nedidelis. Be to, mūsų vyresnio amžiaus žmonių pajamos nė iš tolo neprilygsta Skandinavijos šalių gyventojų pajamoms, o tai reiškia, jog plastinių operacijų skaičių skirtingose šalyse lemia ekonominis aspektas.

Vis dėlto, palyginti su šio amžiaus pradžia, kai dailinti savo kūno linijas ir veido formas Lietuvoje galėjo sau leisti tik turtuoliai, šiandien tai jau įkandama ir vidurinio sluoksnio atstovams.

Taip teigianti plastikos chirurgė Indrė Sakalauskaitė netgi tvirtina, kad grožio operacijų nebereikėtų priskirti prie prabangos prekių: „Mūsų operacijos prieinamos ir moksleivei, baigusiai vidurinę, ir emigrantui, kurį laiką dirbusiam ir susitaupiusiam ausų ar nosies korekcijai. Žmonės jau gali už atliktas operacijas ar korekcijas atsiskaityti išsimokėtinai, todėl nebereikia taupyti dešimtmečiais.“

Kiek kainuoja „naujos“ krūtys?

Už krūtų pakėlimo operaciją teks sumokėti 2500–3500 eurų, riebalų nusiurbimas, priklausomai nuo jų sankaupų, kainuoja apie 700–2000, viršutinių vokų korekcija – 450–600, botulino toksino ar hialurono injekcijos – 100–300 eurų.

„Moterims patinka atitolinti laiką, matyti dailesnį savo atvaizdą veidrodyje. Didžioji dalis po veido atjauninimo procedūrų jaučiasi geriau, labiau patinka sau. Komplikacijų ir sunkumų patiria tos pacientės, kurios patiki savo veidą bet kam (pvz., kosmetologėms, neturinčioms licencijos verstis šia praktika) ir nepasidomi, koks preparatas joms buvo suleistas“, – susimąstyti apie pasirinkimo svarbą ragina I.Sakalauskaitė.

Pasak jos, bėdų dažniausiai kyla tada, jei tobulindamas savo kūną pacientas siekia panėšėti į įsivaizduojamą grožio etaloną, pameta saiko jausmą. Tuomet iš tiesų gali būti, kad laikui bėgant jam ir vėl kils noras savyje kažką keisti ar tobulinti. Tačiau plastikos chirurgijos uždavinys – ne keisti žmogų, o pagražinti tam tikras jo kūno vietas.

Rizika visuomet išlieka

Ar paslaugų kaina lemia jų kokybę ir saugumą?

D.Jauniškis aiškina, kad bet kokios operacijos neatsiejamos nuo rizikos, taigi, jei kyla nenumatyta komplikacija, nepaisant geografinės platumos, rezultatas gali būti prastas ir Amerikoje, ir Brazilijoje, ir Lietuvoje. Mediko teigimu, įprasta, kad po plastinių operacijų ir korekcijų pacientą dar kurį laiką lydi liekamieji reiškiniai: po vokų korekcijos operacijų išryškėja mėlynės, po riebalų nusiurbimo odoje gali matytis įdubimų, po krūtų didinimo moteris jaus nepatogumų dėl randėjimo proceso.

„Prisilietę prie paciento kaskart vaikštome peilio ašmenimis: jaučiame atsakomybę, bet komplikacijų numatyti neišeina“, – neslepia D.Jauniškis.

„Svarbu, kad žmogus, prieš ryždamasis šiam žingsniui, neturėtų pernelyg didelių lūkesčių: neįsivaizduotų, kad operacija pakeis jo santykius su žmonėmis, garantuos didesnes pajamas darbe“, – pabrėžia G.Karalevičius.

Daugiau nei tris dešimtmečius rekonstrukcinės plastinės chirurgijos srityje dirbantis Baltijos ir Amerikos klinikos įkūrėjas, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Saulius Špokevičius kaip pačias sudėtingiausias apibūdina mikrochirurgijos operacijas: jos susietos su kraujagyslių, nervų ar sausgyslių rekonstrukcija, įgimtais ar įgytais defektais, populiarėjančia krūtų rekonstrukcine chirurgija po onkologinių ligų.

„Paprastesnes plastinės chirurgijos operacijas galima atlikti turint ir minimalių chirurginių sugebėjimų, tačiau sudėtingoms mikrochirurginėms operacijoms ryžtasi ne kiekvienas chirurgas“, – teigia ne vienus metus klinikiniu ordinatoriumi Luisvilio universiteto Christine Kleinert institute (JAV) dirbęs medicinos mokslų daktaras.

Ančiuko lūpos ir įspūdingi biustai – atgyvena

Estetinės medicinos srityje jau kurį laiką vyrauja natūralumo tendencija. Išsilavinę žmonės prašo atlikti kuo natūralesnes veido ir kūno korekcijas. Jiems svarbiau ne išnaikinti raukšles, o paslėpti nuovargio ženklus. Operacija, kai veido oda ištempiama taip, kad net kaktos oda nejuda, jau atgyvena. Kaip ir ančiuko lūpos (pernelyg didelės) ar itin didelės krūtys.

„Man pačiam tokie pokyčiai nepriimtini, nenoriu eiti prieš žmogaus prigimtį. Žinoma, toks pacientas turbūt susiras kitą specialistą, kuris tam ryšis, tačiau tai nebūsiu aš“, – tvirtos nuostatos laikosi D.Jauniškis, svarstantis, kad daugeliu atveju lazda perlenkiama vaikantis pigaus populiarumo.

Plastinės chirurgijos naujovės Lietuvą pasiekia tiesiai iš laboratorijų. Kaip pavyzdį galima minėti nechirurginį veido odos patempimą – vadinamąjį termoliftingą, odos atjauninimą lazeriu ir kitas procedūras, kurių metu naudojamos kamieninės ląstelės.

Viena didžiausių naujovių šioje srityje – paties paciento kraujo naudojimas grožio procedūroms, kai iš venos paėmus kraujo skystoji jo dalis atskiriama nuo raudonųjų ląstelių ir panaudojama odos ląstelių stimuliacijai. Tai ne tik pristabdo odos senėjimo procesus, bet ir išlygina raukšles.

Užpildyti gilias ar vidutinio dydžio raukšles, paslėpti kūno minkštųjų audinių defektus plastikos chirurgai gali ir pasitelkę paciento riebalus, o išgryninę kamienines ląsteles panaudoja jas odos atjauninimo procedūroms.

Grožis – kaip priklausomybės forma

Psichologų tyrimai pagrindžia šį teiginį ir įrodo, kad ryždamiesi plastinėms operacijoms žmonės viliasi geresnės psichologinės savijautos, ūgtelėjusios gyvenimo kokybės ir didesnės savivertės.

Taigi, jei pacientas turi neišspręstų psichologinių problemų, tikėtina, kad jam trukdys ir raukšlės, ir per maža krūtinė, ir per didelis svoris. Būtent dėl šios priežasties prieš grožio operacijas plastikos chirurgai su pacientais ilgai kalbasi, stengdamiesi išsiaiškinti, kas iš tiesų kenkia jų gyvenimo kokybei – išoriniai pokyčiai ar tik psichologinės bėdos.

Kiekvienais metais vis didesnis dėmesys skiriamas medžiagų kokybei, mokslinėse laboratorijose tiriamos jų savybės, taip siekiant išvengti alerginių audinių reakcijų, operacijos ir korekcijos tampa saugesnės ir paprastesnės. Vis dėlto bet kokia intervencija į žmogaus organizmą gresia įvairiomis komplikacijomis, todėl labai svarbu šią riziką sumažinti.

Keičiasi vartotojų įpročiai

Tarptautinės chirurgų organizacijos Estetinės plastinės chirurgijos draugijos atliktas tyrimas atskleidžia, kad pagal atliekamų procedūrų populiarumą pasaulyje šiandien pirmauja riebalų nusiurbimas, krūtų didinimas, vokų pakėlimas ir nosies korekcijos.

Didžiausia pastarųjų metų naujiena, kalbintų specialistų teigimu, galima vadinti į plastikos chirurgų kabinetus vis dažniau užsukančius vyrus. Anksčiau iš dešimties plastikos chirurgų pacientų būdavo vos vienas vyras, dabar jų – maždaug ketvirtadalis. Įprastai vyrams atliekamos nosies formos ar akių vokų, vadinamosios pykčio raukšlės  korekcijos, poodinių riebalų nusiurbimo operacijos.

Pasigražinti ir atsijauninti Lietuvoje ryžtasi emigrantai ir jų žmonos, nes čia estetinės chirurgijos paslaugos vis dar trigubai pigesnės nei Vokietijoje, Prancūzijoje ar JAV, o  paslaugų kokybė tokia pat.

„Northway“ estetinės medicinos centro gydytojo medicinos daktaro Arūno Jankausko tvirtinimu, būtent dėl paslaugų prieinamumo, saugumo ir kokybiškumo mažėja vyraujančių stereotipų: „Moterys vis rečiau klausia, ar krūtų implantai neplyš skrendant lėktuvu ir silikonas neištekės.“

Tačiau ir A.Jankauskas ragina chirurginei operacijai pasiryžusias pacientes pasvarstyti, ar užteks ryžto ir noro kartoti tokią pat operaciją po 10 ar 20 metų.

„Išties ši invazija nėra tokia nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Implantų keitimas ar krūtų formos korekcija nepraeina be pėdsakų, vis tiek lieka randai, o po operacijos prabėgus tam tikram laikui kūnas vėl keičiasi. Ar užteks kantrybės prižiūrėti save tinkamai? Retai susimąstoma, kad investicija į grožį nėra vienadienė“, – primena I.Sakalauskaitė.

Dėstytoja A.Bačiulienė ir po plastinės operacijos tikina nesiliovusi rūpintis savo kūno grožiu – ji ir toliau reguliuoja mitybą, nuolat lankosi sporto salėje, naudoja gerą kosmetiką.

Visose sveikatos priežiūros įstaigose yra gydytojų, pas kuriuos patekti galima jau kitą dieną, o kitų tos pačios srities specialistų konsultacijos tenka laukti kelis mėnesius. Už ką pacientai vienus gydytojus dievina ir paverčia savotiškomis žvaigždėmis, o kitų vengia?

Vilnietė Asta Paškovskė su vyru bei dviem vaikais daugiau kaip ketverius metus lankosi pas tą pačią šeimos gydytoją, nes nė karto nesuabejojo jos nustatyta diagnoze, nenusivylė bendravimu. Taip pat visada sulaukia išsamaus paaiškinimo apie ligą, sužino, kodėl skiriami būtent tokie tyrimai ar vaistai.
Moteris su mažamečiais vaikais pas gydytoją Eglę Markovski važiuodavo kone per visą miestą, o kai reikėdavo specialisto konsultacijų, vykdavo į dvi ar tris skirtingas gydymo įstaigas, nes medikė dirbo nedidelėje privačioje klinikoje, tačiau patogesnių variantų neieškojo. Kai gydytoja pradėjo dirbti Vilniaus Centro poliklinikoje, Paškovskių šeima vien dėl jos tapo šios sveikatos priežiūros įstaigos pacientais. „Nuo vasaros vidurio mūsų gydytoja išvykusi į užsienį, tačiau kitos specialistės neieškom ir laukiam, kol ji grįš. Jeigu E.Markovski pakeis darbo vietą, mes ir vėl keisim polikliniką. Daugelis gydytojos pacientų taip pat keliauja paskui ją“, – sako A.Paškovskė.
Ir priduria dar kartą įsitikinusi, kad verta laukti, kol grįš jų šeimos gydytoja, kai šį rudenį dvejų metukų dukrai per keturis mėnesius teko sugirdyti net tris antibiotikų dozes, o liga vis tiek nesitraukė. „Iš šeimos gydytojų, pas kurias patekdavom Centro poliklinikoje, kai dukrytei pakildavo aukšta temperatūra, vis išgirsdavom plaučių uždegimo diagnozę. Pastarąjį kartą gydytoja pasiteisino neturinti net pagaliuko, reikalingo gerklei apžiūrėti, ir vėl nustatė plaučių uždegimą. Be to, iš vieno vaiko nusiskundimo, kad skauda šlapinantis, įtarė inkstų uždegimą ir nusiuntė į Santariškių klinikas, – pasakoja A.Paškovskė. – Paaiškėjo, kad dukrai ryklės uždegimas. Santariškių klinikų gydytojai buvo nustebę, kad poliklinikoje, kuri turi visą reikiamą aparatūrą, nebuvo atlikti tyrimai plaučių rentgenu ir echoskopu, o iškart buvo siunčiama į ligoninę.“
Beje, per šį pusmetį apsilankiusi ne pas vieną mediką, moteris nusivylė ne tik jų kompetencija nustatyti diagnozę, bet ir bendravimo stiliumi. Įpratusi, kad E.Markovski kiekvienąkart su vaikais pajuokauja ir paplepa, o išgirdusi, kad mažylius atvedęs tėtis kosi, apžiūri dar ir jį, iš kitų gydytojų A.Paškovskė nieko panašaus nesulaukė.
Taigi kodėl vieniems gydytojams pavyksta rasti laiko ne tik išrašyti receptą, bet ir pasakyti nuoširdų žodį pacientui, o kiti per dešimt minučių konsultacijos net galvos nuo popierių nepakelia?

Populiarumą pelno nuoširdžiu bendravimu ir kompetencija

Vilniaus Šeškinės poliklinikos direktorius Jonas Kairys neabejoja, kad labiausiai pacientus paperka nuoširdus gydytojo bendravimas. „Poliklinikose tos pačios srities gydytojai naudojasi vienoda aparatūra, taiko panašius gydymo metodus, tačiau pas vienus galima patekti ir tą pačią dieną, o vizito pas kitus reikia laukti iki dviejų savaičių. Ar gydytojas žmogui išsamiai paaiškina jo problemas, ar bendrauja valdiškai, priklauso nuo jo asmeninių savybių“, – mano J.Kairys.
„Medikas arba apdovanotas gebėjimu šiltai bendrauti, arba ne. Kaip ne kiekvienas gali dirbti chirurgu, nors, atrodo, taip pat atlieka pjūvį, bet ne toks dailus išeina kaip kolegai, taip ne visiems pavyksta ir pacientui tinkamų žodžių parinkti“, – antrina LSMU Kauno klinikų Centrinės konsultacinės poliklinikos vedėja Viktorija Dalia Molejienė.
Gydytoja terapeutė pastebi, kad pacientai veržiasi, o ir kitiems rekomenduoja eiti pas tuos gydytojus, kurie dalykiškai aptaria problemą, smulkiai atsako į visus ligoniui kylančius klausimus. Tuomet žmogus nebijo eiti pas specialistą, jaučia, kad gydytojui jo problemos yra svarbios.
V.D.Molejienė pabrėžia, kad pacientai dabar apsiskaitę, turi daug informacijos apie įvairias ligas ir dažnai pas gydytoją ateina patys nusistatę diagnozę, todėl svarbu, kaip specialistas geba pagrįsti vienus ar kitus faktus.
Vis dėlto pagrindinis dalykas, iškeliantis vienus gydytojus visa galva aukščiau už kitus – teisinga ligos diagnozė ir tinkamo gydymo parinkimas. „Visi gydytojai gali suklysti, tačiau darbštūs, nuolat žinias atnaujinantys, konferencijose dalyvaujantys specialistai išsiskiria kompetencija. Yra tokių gydytojų, kurie kvalifikaciją kelia kartą per penkerius metus, kaip numatyta įstatymuose, o kiti tą daro nuolat, – dėsto Gydytojų sąjungos pirmininkas Liutauras Labanauskas. – Jie gilinasi į sudėtingus ligų atvejus, dalyvauja gydytojų konsiliumuose, o vėliau tą patirtį panaudoja. Taip užsitarnauja populiarumą tarp pacientų.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Moksliniame medicininiame žurnale „Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas“ praėjusių metų rugsėjo mėnesio numeryje buvo išspausdintas straipsnis.

Jame aprašytas 2010 m. atliktas tyrimas, kurio metu vertinta, ar Lietuvoje dirbantys sveikatos specialistai turi pakankamai žinių ir gebėjimų įvertinti žmonių poreikius, susijusius su sveikata. Tyrime dalyvavusių visuomenės sveikatos specialistų nuomone, jų sveikatos stiprinimo veiklos organizavimo žinios yra pakankamos, tačiau jiems trūksta praktinių gebėjimų šią veiklą įgyvendinti.
Esminis šiuolaikinės visuomenės sveikatos stiprinimo požymis – ne tik įveikti ligas, bet ieškoti būdų, kaip saugoti ir stiprinti savo ir kitų sveikatą jau nuo mažens. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, bendraudami su žmonėmis, turi gebėti įsigilinti į jų problemas, padėti jiems suprasti, ką daryti, kokias priemones taikyti, kad žmonės gyventų sveikai ir saugiai. Šiuo metu labai aktuali visuomenės sveikatos specialistų, dirbančių mokyklose, pakitusių funkcijų tema. Pagal atliktų apklausų duomenis dauguma mokytojų norėtų, kad mokyklų sveikatos priežiūros specialistai teiktų pagalbą moksleiviams sunegalavus, patyrus traumą, kad šie specialistai organizuotų susitikimus su kitais sveikatos priežiūros specialistais sveikos gyvensenos, higienos, lytinio švietimo ir kitais klausimais. Taip pat mokytojai pageidautų, kad sveikatos priežiūros specialistai kauptų informaciją apie moksleivių sveikatą.
Įvertinus Vilniaus, Kauno, Utenos, Šiaulių, Telšių, Klaipėdos, Tauragės apskričių mokyklose bei visuomenės sveikatos biuruose dirbančių visuomenės sveikatos specialistų nuomonę apie turimų teorinių žinių pakankamumą įvairiose sveikatos priežiūros srityse, pastebėta, kad daugumos respondentų nuomonė skyrėsi atsižvelgiant į jų amžių ir gyvenamąją vietą. Vyresnio amžiaus respondentai geriau vertino savo teorines žinias, kurioms taikyti reikalinga patirtis. Jaunesni respondentai labiau pasitikėjo teorinėmis žiniomis, kurioms reikalingas gebėjimas naudotis informacinėmis technologijomis. Kaime gyvenantys visuomenės sveikatos specialistai savo žinias bei gebėjimus vertino žymiai blogiau nei gyvenantieji mieste. Dauguma respondentų teigė, kad nustatydami ir vertindami su sveikata susijusius visuomenės poreikius ir veiksnius jie neatlieka jokių mokslinių tyrimų.
Po tokių pakankamai kontraversiškų tyrimo išvadų Kaune įsikūrusios VšĮ „Kauno Dainavos poliklinikos“ direktoriaus Giedriaus Andziukevičiaus buvo paklausta, kokia situacija yra gydymo įstaigose, ar jo vadovaujamoje poliklinikoje atliekami tyrimai, kaip darbuotojai bendrauja su pacientais? Ar pastarieji geba įsigilinti į pacientų problemas? G. Andziukevičius teigė, kad Dainavos poliklinikoje du kartus per metus atliekama anoniminė pacientų apklausa, kuri yra viena iš priemonių, leidžiančių sužinoti poliklinikoje besigydančių žmonių nuomonę apie teikiamas gydymo paslaugas, aptarnavimo kokybę, suteikiamos informacijos savalaikiškumą, pacientų pasiūlymus, pageidavimus, kaip galbūt poliklinikos veiklą reiktų pagerinti. „Kadangi mūsų darbas tiesiogiai skirtas žmogui, tad jo nuomonė mums svarbiausia, todėl atsižvelgdami į apklausos metu gautus duomenis, mes iškarto reaguojame ir sprendžiame susidariusias problemas“, – sakė direktorius pridurdamas, kad su anoniminės apklausos duomenimis visada supažindinamas visas poliklinikos personalas. Pasak G. Andziukevičiaus, jo vadovaujamoje gydymo įstaigoje keliama darbuotojų kvalifikacija ir kompetencija šiais klausimais. „Kitų metų sausį pradedami kompleksiniai vyresniųjų skyrių ordinatorių ir vyresniųjų slaugytojų mokymai, kurių metu bus tobulinami ir stiprinami jų komunikacijos, problemų sprendimo, sėkmingo darbo organizavimo, klientų aptarnavimo įgūdžiai“, – kitų metų planus komentavo Dainavos poliklinikos vadovas.
„Kauno Dainavos poliklinika“ toli gražu nėra vienintelė Lietuvoje veikianti gydymo įstaiga, kurioje atliekamos pacientų apklausos, kaip jie vertina suteikiamų paslaugų kokybę, darbuotojų bendravimą ir gebėjimą įsigilinti į jų problemas. Minėtoji poliklinika išsiskiria tuo, kad šviesdami visuomenę sveikatingumo klausimais jos darbuotojai stengiasi išnaudoti kuo daugiau komunikacijos kanalų. „Mūsų specialistai dažnai dalija patarimus spaudoje, straipsniai sveikatos stiprinimo temomis publikuojami internetiniuose portaluose bei mūsų internetinėje svetainėje, poliklinikoje ir jos aptarnaujamame rajone platinami lankstinukai sveikatos priežiūros tematika, organizuojami įvairūs renginiai pasaulinėms sveikatos dienoms paminėti (pvz.: Pasaulinė širdies diena, Pasaulinė diabeto diena ir pan.)“, – gerąja patirtimi dalijosi G. Andziukevičius.
Nors moksliniame žurnale „Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas“ aprašytame tyrime ir nustatyta, kad visuomenės sveikatos specialistams trūksta praktinių gebėjimų sveikatos stiprinimo veiklai įgyvendinti, džiugu, kad bent jau gydymo įstaigos skiria pakankamai dėmesio savo darbuotojų ugdymui šiais klausimais ir nuolatos atlieka pacientų apklausas.

Inga Lebrikaitė

„Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas“

“Kai mano pusantrų metukų sūnelis suserga, kad ir nelabai sunkiai, aš tuoj pat skambinu gydytojai. Namiškiai mane gėdina, esą neretai tau darau be reikalo. Todėl norėčiau sužinoti, kokiais atvejais reikia gydytoją kviesti nedelsiant?“ – teiraujasi Luko mama.

Gydytojai lanko pacientus ir namuose, tad nedvejokite jų kviesti, jei:

1. Pakilo aukšta temperatūra. Jeigu karščiuojančiam mažyliui sugirdėte temperatūrą mažinančių vaistų, bet ji nekrinta, vaikas verkia, zirzia ar neįprastai elgiasi, reikėtų kreiptis į medikus. Itin reiktų sunerimti, jeigu karščiuojančiam vaikui atsirado hemoraginis bėrimas (labai smulkus, mažais ploteliais, paspaudus  neišnyksta) – tai gali nurodyti meningitą ir kitas pavojingas ligas.

2.Vaikui skauda ausį, nes ausų uždegimas gali komplikuotis mastoiditu (smilkinkaulio speninių ląstelių uždegimu) ar net galvos smegenų uždegimu.

3. Atsirado traukuliai, kurie gali apimti visą kūną arba atskiras galūnes arba pasireikšti tiesiog sustingimu ar akių “užvėrimu”.

4. Vaikas patyrė traumą (ypač galvos), nejudina arba akivaizdžiai bijo pajudinti kurią nors galūnę.

5. Mažylis lyg lodamas kosi. Tai reiškia, kad jam prasidėjo stenozuojantis laringitas, kai dėl gerklų gleivinės paburkimo ir spazmo pasunkėja mažylio kvėpavimas, jis pradeda dusti. Tai pavojinga būklė, todėl į gydytoją kreipkitės kuo greičiau. Dieną vaikas gali jaustis neblogai, bet dažniausiai naktį jam pradeda blogėti, vaikas kalba užkimusiu balsu (net verkia lyg užkimęs), lyg lodamas kosi, oda apie lūpas pamėlsta. Negydoma liga sunkėja, vaiko veidas blykšta, jis darosi abejingas aplinkai. Laiku nesuteikus pagalbos, mažylis praranda sąmonę, kvėpavimas pasidaro vos girdimas.

6. Viduriuoja dažniau nei tris kartus per parą arba bent vieną kartą, bet išmatose yra gleivių, kraujo ar pūlių. Dažniausiai viduriavimą sukelia bakterijos ir virusai. Viduriuojantis vaikas kartu su skystomis išmatomis netenka vandens ir mikroelementų, dėl to kenčia visas organizmas, ypač inkstai. Inkstų pažeidimai gali būti nepataisomi, o staigus ir didelis skysčių netekimas gali sukelti šoko būseną, pavojingą gyvybei. Viduriuojančiam mažyliui skysčius reikia pradėti duoti dar iki apsilankant gydytojui.

7. Vaikas vemia. Jeigu vėmimas nesiliauja ilgiau kaip valandą, kreipkitės į gydytoją, nes ilgesnį laiką vemiant vaikams sutrinka vandens ir elektrolitų (natrio, kalio, chloridų ir kt.) pusiausvyra organizme. Dėl sutrikusios medžiagų apykaitos ima gamintis ketoninių medžiagų, kurios skatina tolesnį vėmimą, taigi susidaro užburtas ratas. Dėl vandens ir elektrolitų kiekio sumažėjimo organizme sutrinka smegenų veikla, mažylis gali prarasti sąmonę, krinta arterinis kraujospūdis, pakyla temperatūra, vaiko būklė gali pasidaryti labai sunki. Todėl jam reikalinga neatidėliotina medikų pagalba.

8. Jei skauda pilvą, kreipkitės į gydytoją, nes būtina išsiaiškinti negalavimo priežastį. Pilvo skausmus sukelia įvairios priežastys – nuo nevirškinimo iki gripo ar apendicito. Kuo skubiau kreipkitės į gydytoją, jei skausmas nenurimsta ilgai, jei dingo apetitas, vaikas vemia žaliai, viduriuoja. Jei skausmas toks stiprus, kad vaikas negali vaikščioti, susiriečia iš skausmo, nedelsiant kvieskite greitąją pagalbą arba vykite su vaiku į gydymo įstaigą, kur vaiką galėtų apžiūrėti vaikų chirurgas.