BFL nuotr.

Jei tai būtų šalies žinomumo didinimo strategija, sakytume, kad tai labai prastas sumanymas. Tačiau gynyba – sritis, kurioje nepatrauklumas labai naudingas. „Nereikia ginklavimosi varžybų – svarbiausia atgrasyti“, – tokia NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo žinutė, išsakyta spalio pabaigoje vykusiame NATO gynybos ministrų susitikime. Taip jis apibūdino naujausią Aljanso politiką – stiprinti pajėgumus rytiniame NATO flange, į kurį įeina ir Lietuva.

Gytis KAPSEVIČIUS

Minėtame susirinkime buvo derinama ir daugianacionalinių batalionų, kuriuos NATO įkurdins kiekvienoje iš trijų Baltijos valstybių, dislokacija. Į Lietuvą, Latviją, Estiją, taip pat ir į Lenkiją, pagal pirminius planus, bus atsiųsta daugiau nei po tūkstantį sąjungininkų karių. Numatyta, kad Lietuvos batalionui vadovaus vokiečiai, prie jo formavimo prisidėtų ir Beniliukso šalys, Norvegija, Kroatija bei Prancūzija. Jau patvirtinta, kad sąjungininkai planuoja atsivežti ir savo karinės technikos: tarp karinių vienetų bus apie 10 „Leopard 2“ tankų.

Praktiškai lygia greta su kalbomis apie įsikursiantį batalioną Lietuvoje prabilta ir apie „Patriot“ – ilgojo nuotolio gynybines raketas. Šių raketų klausimas grįžta į viešąją erdvę ne pirmą kartą – dar 2014 m. apie tai kalbėjo ir svarbiausi šalies pareigūnai. Sistema ir vėl prisiminta gavus informacijos, kad spalio mėnesį Rusija Kaliningrade dislokavo artimojo nuotolio raketas „Iskander-M“. „Iskander-M“ raketos gali nešti branduolinį užtaisą ir sunaikinti antžeminius taikinius 500 km atstumu. „Patriot“ sistemos skirtos tiek balistinėms raketoms, tokioms kaip „Iskander-M“, tiek orlaiviams numušti.

V.Keršanskas

Tiesa, pasak Rytų Europos studijų centro analitiko Vytauto Keršansko, kaip visuomet, raketas Kaliningrade galima vertinti dvejopai. „Žvelgiant pro kariškių prizmę, tokios raketos yra karinė grėsmė. Ir apskritai – Kaliningrado militarizacija yra karinių vienetų, kurie galėtų būti panaudoti karinės intervencijos atveju, kūrimas. Tačiau jei žiūrėtume bendriau, tokie dalykai neabejotinai yra Rusijos spaudimo įrankiai. Nes tai pirmiausia – viešoji diplomatija. „Iskander“ dislokavimas Kaliningrade arba grasinimas tai padaryti vyksta ne pirmą kartą, ir vyksta dažniausiai po to, kai NATO priima tam tikrus sprendimus, kurie stiprintų jos buvimą šiame regione. Akivaizdu, kad tai jų atsakymas ir bandymas atšaukti tuos sprendimus. Šiuo metu ir vėl matome tą patį: NATO batalionai, gynybos stiprinimas. Tai akivaizdžiai rodo Rusijos bandymą paspausti Vakarus“, – „Veidui“ teigia V.Keršanskas.

Apie „Patriot“ kol kas tik kalbama ir oficialaus patvirtinimo dėl šių sistemų atsiradimo Lietuvoje nėra. Pačiai Lietuvai tokios sistemos būtų per brangios, todėl ir tikimasi, kad jas čia dislokuos vokiečių sąjungininkai.

Daug nuveikta, bet dar daug reikia ir nuveikti

Nepaisant priešraketinės gynybos skylės, nuo 2014 m., kai pradėta Rusijos agresija prieš Ukrainą, Lietuva žengė du didelius žingsnius, kad pagerintų priešlėktuvinės gynybos situaciją. Per pastaruosius dvejus metus pasirašytos sutartys oro apsaugai stiprinti: už 100 mln. eurų įsigyta priešlėktuvinė vidutinio nuotolio gynybos sistema NASAMS, 2014 m. rugsėjį buvo įsigytos priešlėktuvinės artimojo nuotolio „Grom“ sistemos (sandorio vertė – 34 mln. eurų). Tiesa, dar reikės palaukti: NASAMS bus perduota iki 2020 m., ,,Grom“ – iki 2021 m.

Prie oro pajėgų gynybos pokyčių Lietuvos teritorijoje netruko prisidėti ir pati NATO: 2014 m. reaguodamas į padidėjusią įtampą, Aljansas sustiprino oro patruliavimą Baltijos oro erdvėje – padidino ją saugančių naikintuvų skaičių iki 16. Tiesa, 2015 m. jų kiekis sumažintas iki 8.

Padidėjęs dėmesys gynybai neapsiriboja oro pajėgomis. Pernai su vokiečių įmone pasirašyta sutartis dėl 21 haubicos „pzH 2000“ bei dar 32 technikos vienetų (60 mln. eurų), 2016 m. rugpjūtį pasirašyta sutartis dėl 88 „Boxer“ šarvuočių, kainuosiančių apie 400 mln. eurų.  2015 m. už 7 mln. eurų įsigytos ir prieštankinės sistemos „Javelin“. Visas haubicas tikimasi gauti iki 2019 m., šarvuočius – iki 2021 m. Prie pajėgų stiprinimo prisidėjo ir sąjungininkai: 2015 m. spalio mėnesį dislokuoti penki JAV tankai „Abrams“. Be to, įvairių karinių transporto priemonių vienetų Lietuvoje buvo jau anksčiau.

D.Antanaitis

Ginkluotės ekspertas atsargos karininkas Darius Antanaitis teigia, kad pastarieji ginkluotės įsigijimai nurodo tolesnę kryptį, kur link turime investuoti: „Iš techninės pusės pastiprinimo dar reikia, tačiau būtina žiūrėti į bendrą šalies lygį. Be abejo, ateityje gal reikėtų ir vikšrinės kovos technikos, gal net ir tankų. Kai kam tai atrodo juokinga – kam Lietuvai tankai? Bet būtina suvokti, kad tankas – tai priemonė, galinti atlikti kontrataką ir išvalyti užimtą teritoriją nuo agresoriaus.

Be tanko atlikti kontratakos praktiškai neįmanoma. Konflikto atveju nebus taip, kad priešą sustabdėme, ir viskas, – mes turime atkovoti savo žemės plotus ir vystydami savo pajėgumus į tai koncentruotis.“

Ekspertas taip pat aiškina, kodėl gynybos planuose mažai kalbama apie laivyną. „Mums daug didesnis pavojus yra pakrantės gynyba nei jūros gynyba, todėl manau, kad labiau reikėtų rūpintis kranto gynyba ir priešlaivinėmis priemonėmis. Tai galėtų būti priešlaivinės žemė-žemė raketos, kurios pasiektų didesnį nuotolį nei haubicos. Jos ir dabar gali apšaudyti laivus, tačiau raketos užtikrintų pataikymą į judančius taikinius už horizonto linijos. Tai būtų labai naudinga kovos metu“, – teigia D.Antanaitis.

Kaimynai irgi nesnaudžia

Gynybos biudžetas pastaruoju metu smarkiai didėjo ne tik Lietuvoje (nuo 321 mln. eurų 2014 m. iki siūlomų 725 mln. eurų ateinančiais, 2017-aisiais), bet ir kitose Baltijos šalyse. Tiesa, tik penkios šalys iš bloką vienijančių 28 šalių skiria rekomenduojamus 2 proc. viso BVP (JAV, Jungtinė Karalystė, Estija, Graikija bei Lenkija). Lietuva pagal šį rodiklį buvo devinta, tačiau jos išlaidos per pastaruosius metus smarkiai padidėjo ir 2016 m. siekė 1,48 proc. BVP. Skelbiama, kad trys Baltijos šalys iki 2020 m. ketina metines išlaidas gynybai dar didinti iki 1,9 mlrd. eurų.

Padidintas gynybos finansavimas lėmė ir stambių pirkinių. Pavyzdžiui, Estija, 2014 m. už 113 mln. eurų įsigijo 44 vikšrines pėstininkų kovos mašinas CV 9035 ir šešias papildomas transporto priemones, taip pat 80 prieštankinių sistemų „Javelin“ už 40 mln. eurų. Latvija 2014 m. rugsėjį pasirašė sutartį su Didžiąja Britanija ir nusipirko 123 naudotus šarvuočius. Lenkija gynybiniais atnaujinimais susirūpino šiek tiek anksčiau, nei spėjo pablogėti padėtis Kryme, – 2014 m. sausį įsigijo 119 tankų „Leopard“, vėliau buvo pareiškusi norą pirkti tas pačias „Patriot“ sistemas ir 50 karinių sraigtasparnių „Caracal“, bet šios minties neseniai atsisakė ir dairosi į kitos rūšies sraigtasparnius.

Tiek Latvijoje, tiek Estijoje taip pat buvo dislokuoti amerikiečių tankai „Abrams“ ir kovos mašinos „Bradley“. Nuo 2017 m. rotacinį batalioną Estijoje formuojantys britai paskelbė, kad į šią šalį perkels tankų „Challenger 2“ bei kitos kovinės įrangos, tarp jų ir taktinių dronų.

Įvairus gynybos stiprinimas ir karinių vienetų perdislokavimas vyksta ne tik rytiniame, bet ir šiauriniame NATO flange. Neseniai pranešta apie planus Norvegijoje: Trondheimo apylinkėse, ne per toliausiai nuo sienos su Rusija, taip pat bus dislokuota maždaug 300 amerikiečių karių.

Į besikeičiančią geopolitinę situaciją reaguoja ir NATO nepriklausančios šalys – neseniai Švedija nusprendė nuo 2018 m. grąžinti privalomąją karinę tarnybą. Be to, švedai vėl perkėlė 150 karių į Gotlando salą, iš kurios kariuomenė buvo iškraustyta 2005 m. Suomija, kaip ir Švedija, dažnai kaip partnerė dalyvauja įvairiose NATO pratybose.

2 proc. BVP – ne riba?

Lietuvoje didinti gynybos išlaidas numatoma ir toliau, be to, atrodo, kad tai vyks gana sparčiai. Šiais metais dvi daugiausiai vietų Seime laimėjusios partijos – valstiečiai bei konservatoriai turi keletą bendrų sąlyčio taškų: abi rinkimų programose žadėjo iki 2018 m. skirti 2 proc. BVP gynybos reikmėms. Tiesa, prieš porą metų partijos pasirašė gynybos biudžeto didinimo sutartį, kurios terminas buvo ilgesnis – iki 2020 m. Kita vertus, neseniai krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, dalyvaudamas LRT laidoje „Aktualus interviu“, pasakė, kad 2 proc. – ne riba.

V.Keršanskas mano, kad gana žymus biudžeto padidinimas kompensuoja ne vienus metus gynybai skirtą nedidelį dėmesį ir leidžia sustiprinti kariuomenės pajėgumus, tačiau reikėtų gerai pagalvoti apie biudžeto dydį ateityje.

Gana žymus biudžeto padidinimas kompensuoja ne vienus metus gynybai skirtą nedidelį dėmesį ir leidžia sustiprinti kariuomenės pajėgumus, tačiau reikėtų gerai pagalvoti apie biudžeto dydį ateityje.

„Tie 2 proc. yra labai svarbūs mums, kaip NATO daliai, nes tai pagrindinis kriterijus, rodantis valstybės įsipareigojimą plėtoti karinius pajėgumus. Tai įvykdžius reikėtų peržiūrėti, ką pasiekėme ir ko reikia. Tai vėliau taps politinių debatų dalimi. Galbūt trumpuoju laikotarpiu matysime, kad reikalai taisosi, Rusija nebėra agresyvi, bet jei matysime, jog padėtis tik blogėja, tai natūralu, kad gynybos biudžeto didinimas bus dar aktualesnis“, – teigia ekspertas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad investicijos į gynybą neturėtų būti supriešinamos su kitomis investicijomis. Maža to, investicijos į kitas sritis gali netiesioginiu būdu tapti investicijomis į gynybą.

„Labai svarbu ir socioekonominės situacijos šalyje gerinimas. Daug kalbama apie visuomenės integralumą, jos atsparumą agresoriui, nuotaiką, siekį, kad žmonės jaustųsi tos valstybės dalimi ir visaverčiais piliečiais. Rusija nepuls, jeigu jaus, kad tos valstybės piliečiai turi valią gintis ir palaiko stiprų ryšį su savo valstybe, gins ją iki galo arba neleis taip lengvai paimti, kaip, tarkime, tai įvyko Kryme ar Rytų Ukrainoje. Tada matėme daug piliečių, kurių tapatumas su valstybe labai netvirtas. Tokią teritoriją pulti labai lengva, nes nėra jokio pasipriešinimo, be to, visoje valstybėje – chaosas. Todėl labai svarbu investuoti į ryšį su valstybe: tai yra ir patriotinis ugdymas, ir gerovės kūrimas, ko šiandien trūksta. Labiausiai propagandai yra paveikios tos visuomenės dalys, kurios gyvena tam tikroje socialinėje atskirtyje, izoliuotai, regionuose“, – aiškina V.Keršanskas.

Smūgis kariuomenės įvaizdžiui

Nuolat pasigirstantys su krašto apsauga susiję kai kurie įvykiai tik skaldo visuomenę. Brangios karinės technikos įsigijimas dalies visuomenės kaip paprastai buvo vertinamas skeptiškai. Sumaištis kilo ir dėl jau minėtų „Boxer“ šarvuočių, nes gamintojų pasiūlymas buvo brangesnis nei kiti variantai – paaiškinta, kad vadovaujamasi kokybės, o ne pigumo kriterijais.

Galima prisiminti ir daug triukšmo viešojoje erdvėje sukėlusį 2015 m. kovą paskelbtą šauktinių kariuomenės atnaujinimą penkeriems metams, pakviečiant 3 tūkst. asmenų kasmet. Šis skaičius ir trukmė keisis: Valstybės gynimo tarybos nutarimu šaukimas bus nuolatinis, o kasmet šaukiamų karių skaičius bus didinamas iki 4 tūkst.

Tačiau šiais dviem atvejais būta ir stiprios palaikančiųjų pusės, o štai „auksinių šaukštų“ istorija sukėlė tikrą audrą ir paskleidė abejonių dėl gynybos biudžeto skaidrumo.

Neskaidrūs Krašto apsaugos ministerijos viešieji pirkimai – ne naujiena. Tiek Prezidentūra, tiek Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė komentuodama situaciją pabrėžė, kad Krašto apsaugos ministerijos atliekamų viešųjų pirkimų problema – sisteminė. Visa tai, tikėtina, prisidėjo prie pasitikėjimo ginkluotosiomis pajėgomis kritimo: šių metų rugsėjo mėnesio „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausoje pasitikėjimas ginkluotosiomis pajėgomis smuko nuo 57 iki 48 proc.

Geriausias ir geresnis scenarijai

Šių metų vasarą vokiečių laikraščiui „Die Zeit“ amerikiečių generolas Benas Hodgesas teigė, kad Rusijai užimti tris Baltijos sostines gali teprireikti apie 36–60 valandų. Modeliuojama, kad priklausomai nuo agresoriaus užmojų priešintis ilgą laiką bet kokiu atveju būtų labai sunku. Dabartiniai gynybos pastiprinimai bei papildomi veiksniai galėtų šį laiką pailginti, tačiau praktiškai visais atvejais jėgos nebūtų lygios, o įtraukiant ir hibridinio, tokio kaip Ukrainoje, karo variantus netgi spekuliuojama, kad aiškiai neįvardijus priešiškų jėgų būtų sudėtinga aktyvuoti 5-ąjį NATO straipsnį.

Baltijos regiono gynyba yra paremta sąjungininkų parama: teritorijoje esančioms pajėgoms reikėtų kuo ilgiau atlaikyti puolimą, kol į kovos veiksmus įsitrauks didesnis pastiprinimas. Nors už kiekvienos Aljanso narės nugaros stovi didžiausia pasaulyje karinė jėga, atsidurti konflikto epicentre nėra viliojanti perspektyva nė vienai šaliai. Generalinio sekretoriaus J.Stoltenbergo minima atgrasymo politika, kitaip tariant, bet kokio tiesioginio konflikto išvengimas greičiausiai ir būtų geriausias scenarijus. Paties blogiausio scenarijaus, fakto, kad abi pusės turi branduolinio arsenalo galimybes, greičiausiai priminti nereikia.

J.Stoltenbergas NATO garantijas Aljanso nariams dar kartą pabrėžė ir tame pačiame NATO šalių gynybos ministrų susitikime Briuselyje. Tokia komunikacija gana svarbi – ypač po to, kai vasarą kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas pasidalijo nuomone, kad valstybės, skiriančios per mažai lėšų gynybai, gali ir nesulaukti JAV pagalbos.

NATO atsisakius ginti savo narę, blokas prarastų savo esmę, o įsipareigojimų nevykdymas sugriautų didžiausią karinę sąjungą ir suduotų didelį smūgį globaliam saugumui.

„NATO atsisakius ginti savo narę, blokas prarastų savo esmę, o įsipareigojimų nevykdymas sugriautų didžiausią karinę sąjungą ir suduotų didelį smūgį globaliam saugumui. Nereikia suprasti, kad tai būtų vienpusė nauda, ir tik mums svarbus tas NATO skėtis. JAV ši organizacija taip pat gyvybiškai svarbi užtikrinant globalų saugumą. Tai yra stabilus savo funkciją atliekantis blokas, ir neįsivaizduoju, kaip netgi D.Trumpo išrinkimas galėtų pakeisti tokį požiūrį“, – mano V.Keršanskas.

Kitas ypač akcentuojamas kriterijus – bendradarbiavimas ir Vakarų šalių įtraukimas į probleminį regioną. Darbai pradėti dar pernai: Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje atidarytos NATO vadavietės, regione pagausėjo ir tarptautinių karinių pratybų. Tarptautiniai batalionai, kurie bus dislokuoti nuo 2017 m., gali pasitarnauti ne tik kaip realios pajėgos su kariais ir technika, bet ir kaip simbolinė žinutė abejojantiems. Be to, galimo kontakto atveju padidėja rizika nukentėti didžiųjų užsienio valstybių kariams, o tai turėtų neigiamų diplomatinių pasekmių, – tai irgi gali tapti vienu iš atgrasymo būdų.

Karinės įtampos mažinimas bei diplomatija apskritai atrodo kaip geriausia išeitis visoms suinteresuotoms šalims, tačiau dėl kardinaliai priešingų interesų, V.Keršansko nuomone, to artimiausiu metu nenumatoma. „Grėsmės mažinimui reikalingas abipusis sutarimas – tam turi būti poreikis ir sąlygos, kuriomis ta grėsmė būtų mažinama. Rusijos siūlomos sąlygos nėra priimtinos, jos pagrindinis reikalavimas buvo ir bus bendra saugumo erdvė arba Baltijos valstybių pavertimas pilkąja, buferine zona tarp NATO ir Rusijos. Tokia zona iš principo reikštų Rusijos dominavimą regione, nes apie Kaliningrado srities demilitarizaciją nekalbama. Tai tarsi paverstų mus neapginamomis valstybėmis. Žiūrint iš mūsų pozicijų tai absoliučiai nepriimtina, žiūrint iš NATO – taip pat: Aljanse negali būti kelių lygmenų saugumo zonų. Aš nemanau, kad tai galėtų būti įgyvendinta, kalbant tiek apie abipusį supratimą, kad reikia mažinti didėjančią eskalaciją, tiek apie abipusį susitarimą dėl kažkokio bendro vardiklio, nes pozicijos yra kardinaliai skirtingos“, – teigia ekspertas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Raketinės sistemos ISKANDER

Estijos ir Turkijos transliuotojai pirmieji paskelbė, kad Rusijos Baltijos laivynas civiliniu laivu „Ambal“ (koks simboliškas pavadinimas) iš Ust Lugos uosto į Kaliningradą išgabeno raketų sistemą „Iskander“.

„Iskander-M“ raketos gali sunaikinti strateginius objektus 500–700 kilometrų ar net šiek tiek didesniu atstumu. Ši sistema skirta strategiškai svarbiems objektams, tokiems kaip oro uostai, geležinkeliai, kariniai štabai ir t.t., naikinti. Iš Kaliningrado srities jos gali pasiekti pietinę Lenkiją bei centrinę Suomiją, taip pat tokias Europos sostines, kaip Berlynas ar Kopenhaga, ką jau kalbėti apie Vilnių, Rygą ar Taliną.

2010 ir 2011 m. Rusijos 26-oji raketų brigada prie Peipaus-Pskovo ežero (jis yra Rytų Estijoje ir Rusijos Pskovo srityje) buvo aprūpinta 12 tokių raketų sistemų. O apie galimą šių raketų dislokavimą vakarinėje Rusijos srityje taip buvo kalbama ne kartą. Apie tai, kad šių raketų dislokavimas Kaliningrade taptų rimtu Maskvos atsaku į NATO sprendimus Varšuvos susitikime Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti rotacines pajėgas, liepą kalbėjo ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas.

Tiesa, Lietuvos užsienio ministras Linas Linkevičius įvardija paprastesnę priežastį – esą „Iskander“ į Kaliningradą gabenama tik todėl, kad Rusijoje vykdomi kariniai mokymai. „Visoje Rusijoje dabar vyksta pratybos ir štabų mokymai. Karaliaučiuje taip pat vyksta pratybos, ir jų scenarijuje yra „Iskander“ raketinių kompleksų dislokacija bei galimas panaudojimas. Apie tai mes žinome“, – aiškina L.Linkevičius, nors atkreipia dėmesį, kad patys mokymai iš anksto neskelbti, ir štai šis faktas kelia nerimą.

Rusijos gynybos ministerija aiškina, kad nieko ypatingo nereikia įžvelgti nei mokymuose, nei „Iskander“ perdislokavime. „Šie raketiniai daliniai buvo dislokuoti ne vieną kartą. 2014 m. vykstant pratyboms Kaliningrade taip pat atsidūrė tolimo nuotolio raketų sistemos. Šį kartą jos bus dislokuotos kaip Rusijos karinių pajėgų pratybų dalis“, – aiškina Rusijos gynybos ministerijos atstovas spaudai Igoris Konašenkovas.

Vis dėlto kai kurie ekspertai visko taip supaprastinti nelinkę. Juolab, kad „Iskander“ gabenimą lydi ir keletas incidentų, pavyzdžiui, Estijos bei Suomijos oro erdvės pažeidimai. Priminsime, kad, Suomijos gynybos ministerijos duomenimis, rusų karinis lėktuvas Su-27 ketvirtadienį du kartus – 17 ir 21 val. pažeidė šalies oro erdvę, o Estijos oro erdvę netoli Vaindlo salos Rusijos lėktuvas kliudė penktadienį po pietų. Kaip teigia Estijos gynybos pajėgų atstovai, atvejis buvo „įprastas“: lėktuvas šalies teritorijoje išbuvo mažiau nei minutę, skrydžio planas nebuvo užpildytas, lėktuvo atsakiklis neveikė.

Ekspertų nuomone, tokie atvejai, kaip ir netikėti kariniai patikrinimai, ginkluotės kaupimas Kaliningrado srityje ir jau ne kartą išdėstyti Rusijos planai dėl raketų „Iskander“ dislokavimo Kaliningrado srityje, kelia susirūpinimą. Tokie veiksmai gali pažeisti vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį, jie didina įtampą Baltijos regione, mažina pasitikėjimą ir neigiamai veikia šio regiono saugumą. Tai esą dar kartą parodo Rusijos agresyvų nusiteikimą NATO šalių atžvilgiu ir patvirtina būtinybę visapusiškai įgyvendinti NATO vadovų susitikimo Varšuvoje sprendimus dėl NATO atgrasymo ir gynybos pajėgumų stiprinimo.

Apie tokius Rusijos veiksmus bei jų vertinimą Lietuva nuosekliai kalba ir kalbės įvairiose tarptautinėse saugumo struktūrose, tarp jų ir NATO Taryboje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Šlekys

3 klausimai apie oro gynybą Deividui Šlekiui, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojui

Arūnas BRAZAUSKAS

– Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių pasirengusi išleisti 100 mln. dolerių vidutinio nuotolio oro gynybos sistemai – norvegiškiems NASAMS raketų kompleksams. Kokia šio pirkinio būtinybė?

– Būtinybė nekelia abejonių. Kariniu ir politiniu atžvilgiu tai vienareikšmiškai labai svarbus dalykas. Oro kontrolė – pirminis dalykas, kuris turi būti efektyvus, jeigu šalis patirtų agresiją. Lietuvoje NATO sąjungininkai vykdo oro policijos misiją, o ką mes galime padaryti iš savo kišenės? Mes turime mažo atstumo oro gynybą – tokių ginklų kaip „Stinger“, kitokių sistemų. Dabar būtina stiprinti ir plėsti vidutinio nuotolio gynybą. Mes turime radarų, turime tam tikrų sąjungininkų įsipareigojimų dėl gynybos, turime bazinio lygmens ginkluotės, todėl reikia žengti žingsnį plečiant vidutinio nuotolio pajėgumus. Taigi klausimas ne dėl to, ar reikia. Klausimas, kokią ginkluotę pirkti – tai kainos ir sistemos klausimas.

– Kokia NASAMS reputacija?

– Tai patikima, gerai išbandyta sistema – vienas patikimiausių šios srities produktų. Yra konkuruojančių gaminių, tačiau NASAMS nėra kas nors negirdėta. Ginklų rinkoje NASAMS reiškia kokybės ženklą. Amerikiečiai ją pastatė saugoti JAV Kongreso rūmų – Kapitolijaus oro erdvės. Nekyla abejonių dėl to, kad technika pasirinkta teisingai. Kitas klausimas – kiekis, kaina, techniniai parametrai. Tai derybų reikalas, ir nespecialistai tų dalykų nelabai išmano. Techninį užsakymą pateikia kariškiai – kiek ir kokių ginklų reikia. Reikia turėti omeny – kiek išgalime, tiek perkame. Dabar deramasi dėl dviejų kompleksų. Kitas klausimas – ką ginsime. Jei viena baterija dislokuojama, pavyzdžiui, Zokniuose, o kita pietinėje Lietuvoje, tarkime, prie Alytaus, tada gynybos zona padengia nemažą Lietuvos teritoriją dalį. Kadangi baterijos mobilios, jos gali būti labai efektyvios.

– Nors buvo kalbama apie bendrus Baltijos šalių veiksmus plėtojant vidutinio nuotolio oro gynybą, kol kas Lietuva veikia viena. Dar anksčiau būta kalbų dėl bendrų oro pajėgų. Vis dėlto kokios bendrų veiksmų perspektyvos?

– Jeigu Baltijos šalims pavyktų kartu organizuoti ginklų pirkimą, tai būtų puiku. Valstybėms susitarti perkant ginkluotę – sudėtingas dalykas. Kartais lemia pinigai, kartais asmenybės, kurios derasi. Netgi bijodamos Rusijos, trys Baltijos šalys skirtingai dėlioja savo gynybos prioritetus. Pavyzdžiui, mes grįžome prie šauktinių kariuomenės, latviai ne. Jeigu esant tokiai darbotvarkių įvairovei pavyksta susitarti dėl kokio nors konkretaus įsigijimo, kuris susijęs su išlaidų pasidalijimu, planų koregavimu, kariuomenių veiklos vienodinimu, – tai fantastika. Tuo galima tiktai džiaugtis. Nors dabar oro gynybos ginklų Lietuva įsigyja savarankiškai, tačiau sistema bus plėtojama, todėl yra erdvės bendriems Baltijos šalių pirkimams.

O bendrų oro pajėgų galimybę vertinu skeptiškai. Oro pajėgos – labai brangus dalykas. Reikia įsigyti nemažai lėktuvų, kad tos pajėgos būtų funkcionalios. Ne toks variantas, kad du lėktuvai skraido, o kiti du remontuojami. Oro pajėgos veikia tada, kai yra lėktuvų masė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

2 proc. BVP gynybai dar nereiškia, kad Lietuvos gynyba taps nepriekaištinga. Kita vertus, kažkada sidabrines, o dabar auksines šakutes kariuomenės virtuvėje galėsime pakeisti platininėmis.

Rima JANUŽYTĖ

Lietuvos kariuomenė prieš kelias dienas sudėliojo ir į socialinį tinklą „Facebook“ įkėlė svarbią ir reikšmingą chronologiją. Ne, ne karinių apmokymų, įsigytos technikos ar naujų tarptautinių susitarimų. Laiko juostoje buvo išdėliotos… šakutės: kada susiruošta pirkti virtuvės įran­kius ir už kiek. Kada gautas pasiūlymas ir koks. Kada šakutės nusipirktos ir kiek sumokėta. Chronologijoje didžiosiomis raidėmis surašyta, kiek kartų nuo 2014 m. Lietuvos kariuomenė inicijavo patikrinimus dėl virtuvės įrangos pirkimo sutarties ir kiek kartų nieko nepešė, kol galiausiai pagal 174 tūkst. eurų vertės sutartį su tiekėja bendrove „Nota bene“ įsigyta pirmoji įrankių partija už 4 tūkst. eurų.

Toje laiko juostoje nematyti Viešųjų pirkimų tarnybos išvadų, kad įvairių virtuvės įrankių iš bendrovės „Nota bene“ kariuomenė nusipirko aštuonis kartus brangiau nei rinkoje. 2014-aisiais kariuomenė pjaustymo lentelę įsigijo už 180 eurų, kai identiška lentelė parduotuvėje tuo metu kainavo 28 eurus, duonriekį peilį – už 142 eurus, jo kaina parduotuvėje – 13 eurų. Kepsniams naudojama šakutė pirkta už 184, kiaurasamtis – už 70, galąstuvas – už 103, peilis mėsai kapoti – už 250 eurų. Sietelis įsigytas už 161 eurą, skirtingų dydžių samteliai – už 243 ir 258 eurus.

Be to, chronologija pateikiama tik nuo 2014 m., nors šakutėmis vandenį sudrumstusi Viešųjų pirkimų tarnyba sisteminių pažeidimų nustatė viso pastarojo dešimtmečio viešuosiuose krašto apsaugos sistemos pirkimuose.

Be to, virtuviniai Krašto apsaugos ministerijos (KAM) nuotykiai prasidėjo gerokai seniau – prieš daugiau nei dešimtmetį. Dar 2002 m. KAM iš tos pačios bendrovės „Nota bene“ įsigijo labai įdomų pirkinį: konkurso būdu už 7,5 mln. litų buvo nupirktos 35 vokiškos lauko virtuvės.

Nors suabejota ne tik pirkinio kokybe, bet ir apskritai reikalingumu, KAM atstovai savo pasirinkimą gyrė išsijuosę, tikindami, kad šias virtuves tai jau tikrai naudos, nors kai kurios senosios lauko virtuvės buvo panaudotos vos po vieną kartą.

„Lauko virtuvėse sumontuota moderni įranga – dvi dyzeliniu kuru kaitinamos orkaitės, skrudintuvas, vandens valymo sistema. „Lauko sąlygomis kareiviai valgo geresnį maistą nei kariuomenės virtuvėje, nes vokiškose lauko virtuvėse maistas ruošiamas ant garų“, – prieš 14 metų „Kauno dienos“ žurnalistui aiškino tuometis Logistikos kuopos autotechnikas Žydrūnas Ramanauskas.

Kaip matome, per tiek laiko nesikeičia nei užsakovas, nei tiekėjas, nei komentarai – keičiasi tik užsakymai.

BFL nuotr.

Ar KAM „pavežtų“ 2 proc. BVP gynybai?

Kaip teigia Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė, viešųjų pirkimų kontrolės sistema KAM yra klampi, pasenusi. Pavyzdžiui, krašto apsaugos sistemos viešuosius pirkimus vykdo itin daug organizacijų – 65, o penkiolikos žmonių etatų Įsigijimų departamentas KAM, „matyt, nevaldo nei finansų, nei turimų įsigijimų“.

Nors Lietuvos kariuomenė turėtų rūpintis kitais reikalais, auksinių šakučių istorija pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje buvo labiau aptarinėjama negu partijų susitarimas gynybai skirti 2 proc. BVP ar ką tik sudarytas istorinis sandoris su Vo­kietijos gamintojais dėl kovos mašinų „Boxer“ už beveik pusę milijardo eurų.

Šakutės nurungė krašto apsaugos ministro Juozo Oleko pareiškimą, kad ir 2 proc. – dar ne riba, ir premjero Algirdo Butkevičiaus pažadus, jog kitąmet gynybai bus skirta papildomai 150 mln. eurų. Ne tik nurungė, bet ir tapo priežastimi kelti klausimą, kur bus išleisti papildomi gynybai skirti pinigai – gal vėl šakutėms?

Į šakučių reikalus įsitraukė ir politikai, ir analitikai, ir „į atsargą išėję“ ekspertai (taip „Veidui“ pareiškė gynybos ekspertas Aleksandras Matonis, tikindamas, kad jau mėnesį jis, kaip analitikas, yra nusišalinęs nuo bet kokių karinių reikalų ir apie juos daugiau niekam nieko nebesakys). Savo mintis pradėjęs reikšti tik raštu feisbuko socialinėje paskyroje, pavadintoje „Lietuvos gynybos blogeris“, A.Matonis įsigijimų procedūras vadina marazmu ir dėl šios istorijos netiesiogiai, bet labai aiškiai kritikuoja ministrą J.Oleką, tuo pat metu reikšdamas palaikymą kariuomenės vadui.

„Ministre, jei neradote reikalo pasitraukti iš posto per pastaruosius ketverius metus, kai buvote rimtai įklimpę į neskaidrių ryšių su privačiomis struktūromis, darančiomis įtaką krašto apsaugai, liūną, tikrai nereikia to daryti likusį iki rinkimų mėnesį. Nes dar Kazlų Rūdos ir Sūduvos gyventojai tikrai patikės, kad tai kariuomenės vadas kaltas dėl neskaidrių įsigijimų. Man žymiai svarbiau tai, kad Valstybės vadovė tikrai neras menkiausios priežasties jus vėl skirti ministru po rinkimų, net jei LSDP pasiektų įtikinamą pergalę. Ir kaip čia neiškelsi nykščio aukštyn?“ – rašo „Lietuvos gynybos blogeris“ A.Matonis.

O kitame įraše, reaguodamas į kariuomenės vado pareiškimus apie galimą atsistatydinimą, kreipiasi į jį patį: „Vade, nedarykite klaidos ir leiskite parlamentinėms priežiūros institucijoms bei garbingajai žiniasklaidai prisikapstyti prie tikrosios „šakučių istorijos“ esmės – KAM viešųjų pirkimų sistemos.“

Kad KAM viešųjų pirkimų sistema yra supuvusi, kalba ir Prezidentūra, ir Viešųjų pirkimų tarnyba, ir Valstybės kontrolė. Pastaroji dar kovo mėnesį buvo informavusi krašto apsaugos ministrą apie „nepakankamą pasirengimą įsisavinti didėjantį finansavimą“.

Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys žada, kad šį rudenį Valstybės kontrolė pateiks ataskaitą, kaip Krašto apsaugos ministerija naudoja savanoriams skirtas valstybės lėšas.

Tokių klausimų – begalė. Pavyzdžiui, rugpjūtį paskelbta apie naują pirkimą – lėktuvo nuomos paslaugos. Lėktuvas, kurį tektų valdyti ir prižiūrėti Karinėms oro pajėgoms, skirtas valstybinių delegacijų skraidinimui į užsienį ir donorų organų gabenimui. Sprendžiant iš projekto dokumentacijos ir techninių reikalavimų, ketinama nuomotis verslo klasės transatlantiniams skrydžiams pritaikytą reaktyvinį 19 vietų (iš jų dvi – didesnio komforto) lėktuvą.

Valdžios atstovus daugelyje šalių iš tiesų skraidina karinės oro pajėgos. Bet kad šios pajėgos skraidintų donorų organus (ir ne tik tarp miestų, bet ir tarp skirtingų žemynų), nėra tekę girdėti net karybos ekspertams.

Visame šiame fone šiaip jau visuotinai sveikinamas, nors ir eilinis, partijų susitarimas po rinkimų siekti, kad šalies gynybai būtų skirti 2 proc. BVP, gali atrodyti kaip susitarimas išmesti pinigus į klampią KAM viešųjų pirkimų balą, o ne šalies gynybos efektyvinimas. Nebent susiimsime ir, kaip sako Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ištaisysime sistemines klaidas, kurios, kaip ir KAM atsipalaidavimas, didėjant gynybos finansavimui ryškėja vis labiau.

Abstraktūs pažadai

Iki 2004-ųjų, kai Lietuva tik rengėsi stoti į NATO, požiūris į krašto gynybą buvo kur kas rimtesnis nei vėlesniais metais. Antai 2003–2004 m. Lietuva gynybai skyrė 1,36 proc., o kai tik įstojome į NATO, kreivė iš karto ėmė leistis žemyn. Tai aiškinta valstybės nepritekliais, o ypač dažnai toks pasiteisinimas buvo minimas vadinamuoju kriziniu laikotarpiu, nuo 2009-ųjų iki 2013-ųjų. Tačiau tuo metu, kai Lietuvos krašto apsauga buvo visiškai prastai finansuojama, estai pasiekė net 2 proc., latviai ir lenkai gynybos finansavimą didino. Dabar sukruto ir Lietuva.

NATO duomenimis, šiemet Lietuva pirmą kartą pateko į geriausiai gynybą finansuojančių Aljanso šalių dešimtuką, o kitų metų biudžeto projekte išlaidos gynybai sudarys 1,79 proc. BVP ir sieks 725 mln. eurų. Tai reiškia, kad finansavimas gynybai kitais metais didės apie 150 mln. eurų.

Tačiau ar 2018 m. gynybos finansavimas pasieks 2 proc., kaip žada dabartinė Vyriausybė ir į rinkimus einančios partijos, sunku pasakyti. Kaip kažkada yra pasakiusi Prezidentė, vyriausioji gynybos pajėgų vadė, kol 2 proc. „niekur neįrašyti“, tol jie nėra joks įsipareigojimas.

Apie šį skaičiuką kalbėjome dar 2004-aisiais, bet 2012 m. partijos pasirašė gynybos susitarimą… 2016 m. pasiekti 1 proc. 2013–2014 m. net ir nuo šio pasižadėjimo buvome pradėję atsilikti.

Jei vis dėlto 2018-aisiais pasieksime 2 proc. BVP gynybos biudžetą, ne mažiau svarbus klausimas, kaip ir kam šie pinigai bus leidžiami: virtuviniams įrankiams iš platinos ar kariuomenės aprūpinimui išties reikalingomis priemonėmis.

Viena, ką tikrai žada KAM, – išlaidų pasiskirstymo pokyčiai. Mūsų krašto apsaugos sistemoje šiuo metu net 50 proc. lėšų išleidžiama personalo išlaikymui, o įsigijimams, karinei technikai – 21,5 proc. visų krašto apsaugai skirtų asignavimų. Tiesa, formalius NATO reikalavimus Lietuva atitinka (pagal NATO reikalavimus personalo išlaikymo išlaidos turėtų būti ne didesnės kaip 50 proc., o pagrindinių įsigijimų ir ginkluotės išlaidos – ne mažesnės kaip 20 proc. visų krašto apsaugai skiriamų asignavimų), tačiau tobulėti tikrai yra kur. Ministras žada, kad krašto apsaugai skyrus 2 proc. BVP išlaidos personalui išlaikyti sumažėtų iki 40 proc., nes padidėtų išlaidos pagrindiniams įsigijimams ir ginkluotei – jos sudarytų apie 30 proc.

Na, o kaip atrodys didėsianti įsigijimų dalis, priklausys nuo viešųjų pirkimų „marazmo“ lygio.

Paklaustas, kam būtų skiriami papildomi pinigai, ministras J.Olekas „Veidui“ gana aptakiai paaiškino, kad lėšų trūksta įvairioms sritims, o prioritetas bent šiuo metu teikiamas karių aprūpinimui modernia ginkluote, ekipuote ir apranga, kurios sustiprins individualų saugumą: „Taip pat bus siekiama įgyvendinti vykdomus kariuomenės modernizacijos projektus, orientuotus į kariuomenės kovinės galios didinimą. Tai pėstininkų kovos mašinų, netiesioginės ugnies paramos sistemų (savaeigių haubicų) įsigijimas, oro gynybos sistemų modernizavimas, prieštankinės ginkluotės, ryšio įrangos, transporto priemonių įsigijimas, vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų NASAMS įsigijimas kariuomenės kovinio rengimo sąlygoms gerinti. Lėšų būtų skirta Pabradės ir Gaižiūnų poligonų teritorijų plėtrai, tinkamų sąlygų sukūrimui atvykstantiems sąjungininkams – sandėliavimo, apgyvendinimo ir karinio rengimo infrastruktūrai, Karinių oro pajėgų aviacijos bazės infrastruktūrai, kibernetinio saugumo užtikrinimui.“

Ar tai detalus, ar abstraktus atsakymas? Pri­klau­so, žinoma, nuo požiūrio.

Daugelyje NATO šalių susitarimas pasiekti tam tikrą procentą gynybos finansavimui skamba šiek tiek kitaip nei Lietuvoje. Tarkime, Belgijoje iki mažiausių smulkmenų buvo detalizuota, ką partijos sutaria už tuos 2 proc. įsigyti krašto apsaugai – nurodyti konkretūs įsigijimai, terminai, netgi sumos. Tas pats Danijoje, Nyderlanduose. Lietuvos partijų susitarime tik lakoniškai minima prieštankinė ginkluotė, pėstininkų kovinės mašinos, rezervo rengimas.

O štai kaip skamba savaitgalį Lenkijos vyriausybės kitiems metams patvirtintas preliminarus gynybos biudžetas, peržengsiantis 2 proc. BVP slenkstį, o tiksliau – sieksiantis 2,01 proc. BVP.

Numatytos išlaidos – 37,35 mlrd. zlotų (tai maždaug 9,33 mlrd. eurų). Iš jų 9,5 mlrd. zlotų (maždaug 2,4 mlrd. eurų) bus skirta įsigijimams, iš šios sumos 7,06 mlrd. zlotų (1,77 mlrd. eurų) – Lenkijos ginkluotųjų pajėgų technologinio modernizavimo programai. Prioritetai – „Narew“ ir „Wisla“ oro ir priešraketinės gynybos sistemos, kibernetinė gynyba, laivynas, šarvuota technika, teritorinė gynyba. Trumpai, aiškiai ir konkrečiai.

Į Lenkiją, seniai sugebėjusią rasti biudžete 2 proc. BVP gynybai (ir didžiąją dalį reikalingos įrangos pasigaminančią, o ne importuojančią), lygiuotis norėtų daugelis NATO šalių, nes tik kelios gynybai skiria tiek, kiek yra įsipareigojusios.

Nors pagal sutartis organizacijos narės yra įsipareigojusios kasmet ne mažiau kaip 2 proc. savo BVP išleisti gynybos reikmėms, vos penkios šalys – JAV, Graikija, Jungtinė Karalystė, Estija ir Lenkija šį reikalavimą tenkina.

Žinoma, kiekviena irgi savaip. Antai Graikija pernai net buvo paraginta… mažinti išlaidas gynybai. Mat šios šalies gynybos finansavimas toks neefektyvus ir neskaidrus, kad bado akis net Tarptautiniam valiutos fondui.

Tikėkimės, su šia šalimi nebūsime lyginami, nors pastarųjų savaičių virtuviniai užkulisiai verčia pagalvoti ir apie tokią riziką.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Baltijos regione matysime daugiau NATO karių. Ypač – iš mažiausią BVP gynybai skiriančių NATO priklausančių valstybių.

Antai keturios Višegrado grupės (V4) šalys – Lenkija, Slovakija, Čekija ir Vengrija – ką tik Jūrmaloje sutarė, kad kiekviena nuo 2017 m. pradžios į Baltijos šalis trijų mėnesių laikotarpiui nuolat siųs po 150 karių. Iš šių šalių dosniai gynybos sritį finansuoja tik Lenkija, o Slovakija, Čekija ir Vengrija šiuo požiūriu yra tarp NATO autsaiderių.

Savotiška situacija ir dėl Lietuvos svajonių sulaukti nuolat dislokuojamos NATO kariuomenės. Priminsime, kad pernai Baltijos šalių kariuomenių vadai paprašė kiekvienoje iš jų dislokuoti po sąjungininkų batalioną, o dabar mūsų šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas tikina, kad tarptautinių sąjungininkų bataliono dydžio pajėgų atsiradimas Baltijos šalyse – jau visiškai tikėtinas. Belieka, kad sprendimas būtų patvirtintas liepą Varšuvoje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime.

Sensacinga ji ne tik todėl, kad Vokietijos bundesveras pats yra varganos būklės, bet ir todėl, kad patys vokiečiai visiškai nenori veltis į jokius su Rusija susijusius reikalus.

Tačiau net jei kalbama apie bataliono dydžio vienetą su visa parama, per daug džiūgauti neturėtume. Mat Lietuvoje dislokuoti bataliono dydžio vienetą kol kas tvirtai pasiryžusi tik Vokietija – valstybė, prieš kelerius metus nuskambėjusi dėl apgailėtinos savo kariuomenės – bundesvero būklės.

„Veidas“ jau yra rašęs apie 2014 m. Vokietijoje kilusį skandalą, kai buvo paskelbta Vokietijos kariuomenės karinių pajėgų pagrindinio inspektoriaus generolo Volkerio Wiekerio ataskaita apie kariuomenės padėtį. Pavyzdžiui, joje teigiama, kad iš 406 pėstininkų kovos mašinų „Marder“ veikia tik 280, o iš 180 šarvuočių „Boxer“, kuriuos turi sausumos pajėgos, naudoti tinkami tik 70, nes visi kiti – remontuojami.

Panašiai yra ir su laivais, kurių dalis apskritai tik stovi uostuose, o kita dalis plaukioja, bet nevisiškai sukomplektuoti. Iš 31 sraigtasparnio „Tiger“, kuriuos teoriškai turi kariuomenė, techniškai tvarkingų tėra 10, iš 33-ijų NH-90 – tik aštuoni. Karinės oro pajėgos šiuo metu gali pasikliauti vos 42-iem iš 109 naikintuvų „Eurofighter“ bei 38-iais iš 89-ių „Tornado“. Ir taip toliau.

Praėjus porai metų Vokietijos leidinys „Der Spiegel“ žinią apie ketinimą Baltijos šalyse, greičiausiai Lietuvoje, dislokuoti savo batalioną dabar trimituoja kaip sensacingą. Sensacinga ji ne tik todėl, kad Vokietijos bundesveras pats yra varganos būklės, bet ir todėl, kad patys vokiečiai visiškai nenori veltis į jokius su Rusija susijusius reikalus. Antai Vokietijos Bertelsmanno fondo užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas atskleidė, kad 57 proc. Vokietijos gyventojų nepritartų savo karių siuntimui ginti Baltijos šalių ir Lenkijos, jei šias užpultų Rusija.

Be Vokietijos, galimybę skirti batalioną Baltijos šalims svarsto Didžioji Britanija, du batalionus – JAV.

Lenkija ir Baltijos šalys spaudžia, kad Aljanso karinis dalyvavimas regione būtų kiek įmanoma didesnis. Vis dėlto JAV, Vokietija ir Didžioji Britanija pabrėžė, kad tos pajėgos turi atitikti 1997 m. NATO ir Rusijos sutartį, draudžiančią Aljansui nuolatos dislokuoti dideles pajėgas arti Rusijos sienų. Kadangi tame dokumente tikslus pajėgų dydis nėra įvardytas, NATO pareigūnų nuomone, keturių batalionų dislokavimas atitiktų galiojančius suvaržymus. Be to, Vokietijos ir JAV pareigūnai pabrėžė, kad tos pajėgos bus rotuojamos, siunčiant jas į Baltijos regioną ir iš jo išvedant, todėl tai nebus nuolatinis dislokavimas.

Krašto gynybai tinkamų ginklų turintys civiliai asmenys šiuo metu Lietuvoje skaičiuojami tūkstančiais, jų daugėja. Bet Lietuva vis dėlto yra viena mažiausiai ginkluotų valstybių pasaulyje. Dauguma piliečių dar nežino, kad jie gali teisėtai apsiginkluoti, įsigydami net ir kariško modelio pusiau automatinių šautuvų.

Audrius Bačiulis, Vaiva Sapetkaitė, Martynas Šimulis

Išvydęs kylančią Rusijos grėsmę, dažnas lietuvis susizgribo ieškoti šautuvo, kad prireikus turėtų kuo šaudyti „žalius žmogeliukus“. Juoba kad kariuomenės arsenale nenaudojami guli per 35 tūkst. naujutėlių amerikietiškų automatinių šautuvų M-14, kuriuos būtų galima, sekant tų pačių amerikiečių praktika, išnuomoti piliečiams, norintiems sudaryti kariuomenės rezervą. Tik gaila, kad valdžia lig šiol bijo prarasti ginkluotos jėgos monopolį, o piliečiai nežino, kad įstatymai leidžia jiems patiems apsiginkluoti šautuvais, tinkamais Lietuvai ginti.

A.Brazauskas nuginklavo savanorius

Michailo Gorbačiovo įsaku atlikta masinė ginklų konfiskacija Lietuvoje nepadėjo išsaugoti byrančios Sovietų Sąjungos, užtai atpratino lietuvius nuo ginklų. Ne tik todėl, kad legaliai jų turėti iki šiol bijoma. Svarbu, kad tada atėmus sportinius ginklus savaime numirė šaudymo sportas, nuo mažumės pratinęs žmones prie kitokios, nei medžiotojų, ginklų kultūros ir kitokio supratimo apie ginklo paskirtį. Galutinį smūgį ginklui, kaip natūraliam daiktui lietuvio namų ūkyje, sudavė 1992-aisiais į valdžią grįžę LDDP pasivadinę komunistai. Kadangi dažnas jų bijojo, kad „iš miškų ir iš beržynų vyrai jiems paruoš kapus“, tai, turėdami priėjimą prie savo pirmininko Algirdo Brazausko ausies, jie nepaliaudami šnabždėjo, esą krašto apsaugos savanoriai, tuo metu didžiausia ginkluota jėga, jam „jau nulieję kulką“.

Galiausiai naujoji valdžia ėmėsi veikti ir, nutarusi nuginkluoti SKAT, šiais savo veiksmais paskatino Kauno savanorių „maištą“. Mat dauguma jo dalyvių prisidėjo prie Jono Maksvyčio, sužinoję apie įsakymą surinkti iš kuopų ginklus ir perduoti juos į centrines saugyklas. Po šios valdžią mirtinai išgąsdinusios savanorių akcijos ilgam nutilo visos kalbos, kad krašto apsaugos savanoriams kariško modelio ginklą ir šaudmenis bus leista saugoti namie, kaip Šveicarijos pavyzdžiu tuo metu pasielgta Estijoje.

Policija buvo stabdys

Ginklų grįžimas į privačių asmenų – ne medžiotojų – rankas palengva prasidėjo 1994-aisiais. Sausio mėnesį Seimas priėmė tuo metu Demokratų partijai priklausiusio signataro Sauliaus Pečeliūno aktyviai rengtą ir stumtą įstatymą, leidusį savigynai įsigyti dvivamzdžių medžioklinių šautuvų ir nedidelės kaunamosios galios pistoletų bei revolverių. Po poros metų priimtas jau laisvesnis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, leidęs turėti pompinių lygiavamzdžių, nors vis dar reikalavęs, jog asmuo, norintis teisėtai turėti ginklą savigynai, įrodytų policijai, kad jam to ginklo reikia.

Leidimai policijoje būdavo dalijami labai nenoriai, ginklų kainos – iškeltos, tad iš esmės jų įsigydavo tik vienas kitas verslininkas ar politikas, nors pastarieji tuo metu labiau mėgdavo dykai apsidalyti kelis tūkstančius litų kainavusiais vardiniais „SIG-Sauer 230“ modelio pistoletais.

Pralaužti policijos pasipriešinimo ledus padėjo tuo metu kilę skandalai, kai paaiškėjo, jog Seime rengiamas įstatymo projektas, kad kiekvienas norintis Seimo narys galėtų gauti iš policijos vardinį ginklą, taip pat iškilus viešumon, kad aršiai prieš leidimų turėti ginklą išdavimo liberalizavimą agitavęs tuometis vidaus reikalų ministras Romasis Vaitiekūnas pats turi namie sukaupęs įspūdingą arsenalą. Kaip ir tuometis prezidentas A.Brazauskas.

Teisėsaugininkų pasipriešinimas savigynos ginklams kyla iš jų sovietinio mentaliteto ir nesuvokimo, kad kuo daugiau legalių ginklų, tuo mažesnis nusikalstamumas. „Nusikalstamos grupuotės ir atskiri asmenys, kurie darė nusikaltimus, turėjo ginklų ir galėjo jų gana lengvai įsigyti iš tuo metu Lietuvoje buvusių sovietinių karinių dalinių ar kitais būdais, – prieš mėnesį kalbėdamas per Lietuvos radiją apie to meto požiūrį į ginkluotus dorus piliečius pasakojo buvęs generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius. – Tada mes netgi mėginome priešintis bandymui priimti įstatymą dėl galimybės įsigyti ginklą savigynai, nes manėme, kad tai sukels nusikaltimų su šaunamaisiais ginklais bangą.“

Iš tikrųjų buvo atvirkščiai: 1994-aisiais pradėjus pardavinėti ginklus savigynai, smurtinių nusikaltimų, kaip ir nusikaltimų, padarytų naudojant ginklą, statistikos kreivės smigo žemyn, tiesiogiai koreliuodamos su legaliai turimų ginklų paplitimu. Anuomet itin populiarūs nusikaltimai – vienkiemių plėšimai – buvo tiesiog iššluoti iš kriminalinės statistikos, vos tik pro namų langus nugriaudėjo pirmieji legaliai savigynai laikomų šautuvų šūviai.

Viskas, išskyrus kulkosvaidžius

Praėję du dešimtmečiai parodė, kad visos baimės, esą suteikus lietuviams teisę laikyti namie ginklą jie netruks girti ar susipykę išsišaudyti, neturėjo jokio pagrindo. Mąžtant baimėms, palengva gausėjant legaliai turimų ginklų, atsigaunant šaudymo sportui, liberalesnis tapo ir Ginklų bei šaudmenų kontrolės įstatymas. Dabar Lietuvoje teisė įsigyti ir nešioti ginklą liberalesnė nei kai kuriose JAV valstijose. Nors Amerika mūsų buitinėje sąmonėje neretai laikoma ginklams palankiausia šalimi, iš tikrųjų tokios yra Suomija ir Šveicarija.. Nebeliko apribojimų dėl turimų ginklų skaičiaus, galios, kalibro, šovinių kiekio.

Šiandien Lietuvoje galima įsigyti iš esmės bet kokį lengvąjį šaunamąjį ginklą, išskyrus šaudančius automatine ugnimi. Antai niekas nedraudžia turėti kariškų modelių šturmo šautuvų, perdarytų šaudyti pusiau automatine ugnimi. Kaip sportiniai ginklai jie gana populiarūs tarp Lietuvos nacionalinės praktinio šaudymo asociacijos (NPŠA) narių. O vienoje NPŠA disciplinų šaudoma iš snaiperio šautuvų. Tarp jų savininkų yra ginkluotų kur kas geriau nei Lietuvos kariuomenės ar VRM padalinių snaiperiai.

Šaudo „civiliokai“ irgi geriau už kariškius ar VRM šaulius. „Galiu tvirtai pasakyti, kad jeigu surinktume dešimt geriausių Lietuvos civilių snaiperių komandą ir surengtume varžybas su kariuomenės, „Aro“ ar Viešojo saugumo tarnybos šauliais, tai pareigūnų užimtos vietos prasidėtų nuo vienuoliktos“, – sakė „Veidui“ vienas NPŠA įkūrėjų teisininkas Rimondas Kuzminas, dabar laisvalaikiu treniruojantis vieną VRM snaiperių komandų ir jau 12 metų rengiantis NPŠA snaiperių varžybas.

Krašto gynybai tinkamų ginklų turintys civiliai asmenys šiuo metu Lietuvoje skaičiuojami tūkstančiais. Pasak pusiau automatinius karabinus AR-15 (civilinis amerikietiško automatinio šautuvo M-16 variantas) gaminančios „Thunder Arms“ firmos vadovo Mariaus Šulgos, civilinė tokio modelio ginklų rinka Lietuvoje vertintina maždaug 200 vienetų per metus. Tai, palyginti netgi su Latvija ar Estija, labai nedaug.

„Susidomėjimas yra, bet norinčiųjų mažai. Dažnai pasirenkamas geresnis automobilis nei galimybė turėti kuo apsiginti. Žmonės mano, kam namie turės brangų daiktą, kurio galbūt niekada neprireiks, – aiškina M.Šulga. – Bet žmonės nepamena 1990-ųjų, kai teko ginti Seimą plikomis rankomis ir nesupranta, kad prasidėjus karui jau bus per vėlu ieškoti šaudančio daikto.“

Kita vertus, pasak jo, matoma akivaizdi tendencija ginklų pirkėjams pereiti prie NATO, taigi ir Lietuvos kariuomenės, naudojamų kalibrų ginklų. „Daugelis pilietiškai nusiteikusių žmonių atsikratė turėtų sovietinio modelio kalašinkovų, – sako M.Šulga. – Priežastis – ne tik prasta kokybė, bet dar ir tai, kad konsultuojame, aiškiname, kodėl svarbu turėti NATO kalibro ginklą.“

Kas yra snaiperio šautuvas

Didžiausios Lietuvoje ginklų prekybos įmonės „Oksalis“ direktorius Gytis Misiukevičius primena, kad Lietuvoje yra du apribojimai, kokių ginklų negali įsigyti civilis asmuo. Tačiau vienas jų kol kas neaiškus net ir patyrusiam ginklų specialistui.„Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, civilis asmuo negali įsigyti automatinio ginklo ir snaiperinių ginklų, skirtų kariniams tikslams. Dėl automatinių ginklų viskas aišku – logiška, kad automato tu nusipirkti negali. Tačiau kas yra snaiperinis ginklas kariniams tikslams, aš asmeniškai nežinau. Lietuvoje niekas to nežino, nes tai nėra nustatyta“, – stebisi G.Misiukevičius.

Jo teigimu, Lietuvoje taikoma praktika skiriasi nuo įprastos kitose Europos Sąjungos valstybėse. „Europos Sąjungoje praktika yra paprasta – jeigu gamintojas parduoda ginklą civiliams, jis nėra skirtas kariniams tikslams. Iš tikrųjų realaus karinio ginklo oficialiai nusipirkti neįmanoma. O kiti ginklai… Jeigu Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje ginklų gamintojas parduoda savo produkciją piliečiams, tai jis turi savo vyriausybės leidimą. Bet kuri Europos Sąjungos šalis narė parduoda tokius ginklus tik su leidimais, tačiau mes kažkodėl dalies ginklų lietuviams parduoti negalime“, – sako ginklus parduodančius bendrovės direktorius.

Pasak jo, Lietuvos valdžios atstovams, kurie šiuo metu sudarė komisiją Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui peržiūrėti, ginklų pardavėjai yra pateikę užklausą, kas yra snaiperinis ginklas ir kokiomis sąlygomis jis gali būti parduodamas civiliams gyventojams.

„Įdomu, kas yra toks ginklas, jų įsivaizdavimu. Jeigu jie atsakys, tai mums bus aišku, ar kažkokių ginklų galime atsivežti į Lietuvą, ar ne. Paradoksalu tai, kad mes iš esmės bet kokių užsienyje pirktų ginklų, kaip gamintojų atstovai, į Lietuvą įsivežti galime ir šiuo metu, tačiau mums neleidžiama jų pardavinėti“, – stebino savo pasakojimu G.Misiukevičius.

Įdomiausia, kad šalies pareigūnams įspūdį daro ne tai, ar ginklas atitinka taisykles, pagal kurias jas gali turėti civilis asmuo, ar ne. Pasak „Oksalio“ vadovo, įspūdį daro vien tai, kaip tas ginklas atrodo.

„Šimtu procentu surasti visus ginklus ir įsitikinti, ar jie yra kariniai, ar ne, labai maža tikimybė. Taigi jei nesikreipi į policiją ar kokį nors departamentą su kokiais nors prašymais, dėl kurių tektų parodyti tavo legaliai turimą ginklą, niekas juo ir nesidomės. Mums, kaip ginklų bendrovei ir gamintojų atstovams, tai yra paprasta. Tačiau jei privatus asmuo nueina į policiją su savo ginklu ir pareigūnai jį pamato, dažnai jiems tiesiog akys iššoka ant kaktos ir jie pareiškia: „Negalima“. O kodėl? Niekas nežino, ko gero, dėl to, kad ginklas baisiai atrodo“, – ironizuoja G.Misiukevičius.

Šiuo metu „Oksalyje“ įspūdingiausias ir labiausiai kariniams veiksmams tinkamas yra austrų gamybos šautuvas „SSG 08 Mannlicher“. Pasak G.Misiukevičiaus, tai tikrai galingas toliašaudis ginklas. „Jis skirtas tolimiems šūviams, su tokiu ginklu gali dalyvauti ir šaudymo rungtyse, ir drąsiai – kariniuose veiksmuose“, – įsitikinęs ginklų ekspertas.

Jo žodžiais, jei asmuo nori pirkti ginklą ne medžioklei ar sportui, o savigynai, dažniausiai jam bus parduotas „Glock“, „Walter Koch“ arba „Revolver“ pistoletas.„Juos taip pat galima kuo puikiausiai naudoti artimame mūšyje. Taigi dar kartą kyla tas pats klausimas: savigynai, sportui ar medžioklei skirtų ginklų įsigyti leidžiama, o jei norima kokio nors įdomesnio ginklo, tai jau nebegalima. Manau, kad tai policijos nusistatymas“, – svarsto G.Misiukevičius.

Jis prisimena 1998 m. Širvintų rajone įvykusią Draučių kaimo tragediją, kai medžioklinį šautuvą turintis vietos gyventojas iššaudė juo visą kaimą. „Jam nereikėjo snaiperinio ginklo, jis savo kruviną darbą padarė medžiokliniu šautuvu. Jeigu mūsų policija principingai žiūrės į įstatymus, preciziškai žiūrės į psichinės būsenos tikrinimą ir narkologinius tyrimus, neišduos leidimų bet kokiam bepročiui, manau, Lietuvos pilietis savo rankose galės turėti rimtą ginklą. Tai karinio konflikto atveju gali tapti naudinga ir visai valstybei: jei ne pats ginklo savininkas eitų kariauti, tai iš jo šį ginklą būtų galima kažkokiu būdu paimti ar pasiskolinti ir atiduoti kariams, kurie tokių ginklų neturi ir greičiausiai dar ilgai neturės“, – siūlo išeitį ginklus parduodančios bendrovės direktorius.

Medžiotojai eitų į karą

Jonas Dagilius 1991 m. sausio 13-ąją gynė Parlamentą, buvo karys savanoris, prisidėjęs prie lietuviškos kariuomenės kūrimo, tarnavęs kuopos, paskui bataliono vadu. Jis medžiotojas ir neslepia, kad, jei prireiktų, su turimu ginklu eitų ginti tėvynės.

„Buvo laikai, kada Lietuvoje dar stovėjo okupacinė rusų kariuomenė, bet jie irgi buvo žmonės, gyveno tarp mūsų ir nenorėjo pyktis. Jie sakydavo: įstatymas – kaip stulpas, jo neperlipsi, bet apeiti visada galima. Būdavo taip, kad mes, savanoriai, gavę kažkiek ginklų, eidavome į karjerą, o jų pratybos vykdydavo poligone. Jei pakalbindavai, dar duodavai pusę litro degtinės – gaudavai cinkuotą dėžę šovinių, o jų tame „cinke“ – daugiau nei aštuoni šimtai. Štai kokia palaida bala tada buvo“, – prisimena J.Dagilius.

Šovinių savanoriai prasimanydavo ir kitaip – bandydavo atsivežti iš kitur, tarkime, Baltarusijos. Pasak J.Dagiliaus, iš pradžių ginklai sėkmingai kaupti dėl savanorių ir Krašto apsaugos departamento išmonės ir saviveiklos. „Buvo duotas nurodymas: vyrai, gaukite, kiek galite, savo kanalais – reikia šovinių, reikia ginklų, nes nežinome, kas laukia toliau. Visa laimė, kad Dievulis padėjo: žlugo 1991-ųjų pučas, viskas savaime išėjo, antraip mums jau seniai ant pilvo būtų velėna užaugusi“, – neabejoja J.Dagilius.

Jo nuomone, jei žmogus nori legaliai laikyti gynybai tinkamą ginklą, jam belieka būti medžiotoju: „Stipriai skiriasi ginklas, skirtas ginti namams ir tėvynei. Savo kailiu patyriau. Stovėjau ant Parlamento stogo viršaus, o į mane kitoje pusėje Neries atsisukęs tankas užvestu varikliu. Tai reiškia, kad sviedinys jau lizde. Žinote, kokia savijauta? Ir ką tu jam su pistoletu padarytum? Sakyčiau, geriau turėti gerą tanką, o ne pistoletą.“

Iš to paties krašto kilęs šaulys Antanas Karalukas sako, kad jo graižtvinis medžioklinis šautuvas pirktas tais laikais, kai Lietuvoje dar buvo sovietai: „Tą šautuvą pirkau prasidėjus Sąjūdžiui, – pasakoja jis. – Jį man iš Rusijos parvežė vienas pažįstamas žmogus, o paskui įregistravau kaip medžioklinį. Pagrindinė mintis ir buvo sovietus šaudyti, o zuikius – tik paskui.“

Pasak medžiotojų, graižtviniai šautuvai gali pramušti net šarvą. „Yra galingesnių už kariškus, kuriais šaudo didelius žvėris, jų kalibras – 7,92 milimetro, šovinio ilgis – 61 milimetras. Tai labai galingas šovinys – galingesnis už rusiško automato šovinį“, – aiškina A.Karalukas.

Jei dar iki Sąjūdžio prireikdavo gero ginklo, tokį galėjo parvežti draugai. Sienos su Sovietų Sąjunga tada nebuvo, muitinių irgi. Žinoma, tam reikėjo nemažai pinigų: geras šautuvas kainavo apie tūkstantį rublių.

Jei turėjai pinigų, nuo 1991 m. iš rusų kareivių jau galėdavai nusipirkti ar išmainyti ne tik šovinių, bet ir ginklų. „Automatas kainavo apie kokius tris šimtus dolerių, pistoletas – apie šimtą. Šitie dalykai daugiausia iš „praporų“ (rus. „praporščik“ – puskarininkis), karininkų ateidavo“, – chaotišką laikmetį apibūdina A.Karalukas.

Tokia „prekyba“ masiškai vyko visur, kur stovėjo rusų daliniai. Kariškiai pardavinėjo viską, ką pagriebdavo, pavyzdžiui, benziną.

Atmintyje dar gyvos istorijos pamiršti nederėtų, tačiau šaliai, kuri nuolat vykdydavo žygius, kovojo su priešais dėl įtakos ir savo nepriklausomybės, ginkluotės klausimas visada buvo aktualus.

Lietuviai ginkluojasi

Šiandien, policijos duomenimis, Lietuvoje maždaug 60 tūkst. asmenų turi daugiau nei 100 tūkst. legalių ginklų – medžioklinių, sportinių, skirtų savigynai. Kasmet parduodama apie 3–4 tūkst. naujų ginklų. Prasidėjęs karas Ukrainoje ir suvokta Rusijos grėsmė atsiliepė ir ginklų rinkai – šiemet, palyginti su praėjusiais metais, pardavimas didėjo 7 proc.

Nepaisant to, lietuviai išlieka viena mažiausiai ginkluotų pasaulio tautų: statistikos duomenimis, Lietuvoje šimtui piliečių tenka vos 0,7 šaunamojo ginklo – tai 160 vieta pasaulyje ir paskutinė vieta Europoje. Nepalyginti daugiau nei mes ginklų turi netgi latviai (19 ginklų šimtui gyventojų, 32 vieta pasaulyje) ir estai (9,2 ginklo šimtui gyventojų, 65 vieta). Labiausiai ginkluotos tautos Europoje – Šveicarija ir Suomija: atitinkamai 45,7 ir 45,3 ginklo šimtui gyventojų, ketvirta ir penkta vieta pasaulyje.

Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė suvokti, kad mūsų šalies gynyba – tai ir mūsų reikalas, o ne tik sąjungininkų.

Dar prieš kelerius metus vos ne juokais kalbas apie 2 proc. BVP skyrimą gynybai nuleidusi prezidentė Dalia Grybauskaitė dabar pati tapo partijų susitarimo dėl gynybos finansavimo didinimo iniciatore. Dokumente įsipareigojama siekti, kad kasmet nuosekliai būtų didinamos lėšos krašto apsaugai ir kad jos 2020 m. pasiektų 2 proc. šalies BVP.
Norisi tikėtis, kad šį kartą tai nebus vien tik pažadas, kaip nutiko 2012 m., kai politinių partijų buvo pasirašytas praktiškai toks pat dokumentas.
Vis dėlto net ir 2 proc. BVP gynybai nenumaldys skeptikų. Kaip tradiciškai krepšinyje, taip dabar ir karyboje dažnas pradėjo jaustis tikru ekspertu. Tiek parako šiek tiek uostę, tiek visai nieko bendro su karyba neturintys dažnai yra griežtos nuomonės: nesvarbu, kiek bus skirta armijai, Baltijos valstybės – neapginamos. Maža to, didelė dalis net netiki, kad pagalbos sulauktume iš savo NATO ir kitų Vakarų valstybių sąjungininkų. (Tai parodė ir ankstesnė “Veido” apklausa.)
Bet palikime tokius “ekspertus” prie “Delfi” ir kitų interneto portalų komentarų skilties. Tegu savo tariama išmintimi dalijasi ten. Pažvelkime rimčiau į Lietuvos gynybą. Kokia ji yra ir kokia galėtų būti?
Vienos politinės stovyklos atstovai įsitikinę, kad reikia grąžinti teritorinės gynybos principą ir privalomąją tarnybą, kuri parengtų gyventojus visuotinei šalies gynybai. Esą Čečėnijos karai, kai daug mažesnės, bet nuo vaikystės su ginklais draugaujančių čečėnų savanorių pajėgos sugebėjo ilgai ir atkakliai priešintis profesionaliai Rusijos armijai, šią teoriją tik patvirtina.
Kiti tikina, kad Lietuva žengia teisingu profesionalios kariuomenės ir ekspedicinių specialiųjų pajėgų kūrimo keliu. Neva 2008 m. Gruzijos ir Rusijos karas, kai mobilizuoti ir tik šiek tiek apmokyti gruzinai tapo lengvu grobiu, įrodo, kad karus laimi tik profesionalių karių pajėgos.
Panašūs ginčai vyksta ir dėl Lietuvos armijos ginkluotės.
Bet kokiu atveju, tikintis, kad šį kartą partijų susitarimas dėl gynybos finansavimo didinimo nėra tik tuščia deklaracija, reikia apsispręsti, kur ir kaip reikėtų leisti tuos 2 proc. BVP.
Šiame numeryje “Veidas” iškelia gan netikėtą mintį – laikas Lietuvai įsigyti puolamosios ginkluotės, tai yra trumpo nuotolio balistinių raketų sistemas. Jos ne tik būtų dar viena atgrasymo priemonė, bet ir karo atveju galėtų užtikrinti adekvatų atsaką agresoriui bei sugebėtų neutralizuoti kliūtis NATO sąjungininkams ateiti į pagalbą Baltijos valstybėms. Ir tai nėra tik svajonė.
Ši idėja, kaip ir bendrai Lietuvos gynyba, galėtų būti rimta Lietuvos prezidento rinkimų kampanijos diskusijų tema. Taip būtų Jungtinėse Valstijose ir kitose Vakarų šalyse, tačiau Lietuvos laukia nyki prezidento rinkimų kampanija. Kaip rašoma kitame šios savaitės “Veido” straipsnyje, audringų ir argumentuotų diskusijų tikrai svarbiomis šaliai temomis laukti neverta. Aiški viena rinkimų favoritė, o kiti kandidatai tikriausiai net patys netiki savo galimybėmis laimėti ir guodžiasi vienintele viltimi bent įgelti D.Grybauskaitei.
Tad veiksmo, aistrų ir netikėtą finalą vargu ar pamatysime. Filmas “Lietuvos prezidento rinkimų kampanija” bus nuobodus. Kita vertus, jei prisiminsime 2002 m., kai įspūdinga rinkimų kampanija į prezidento postą atvedė Rolandą Paksą, gal taip ir geriau.

BFL

Vilniaus meras Artūras Zuokas šiandien kreipėsi į premjerą Andrių Kubilių dėl Vyriausybės veiksmų, trukdančių Vilniui grąžinti skolas, dalis kurių – 500 mln. litų – atsirado per pastaruosius ketverius metus, iš kurių beveik 3 metus Vyriausybei vadovauja A. Kubilius, o 2 metus miestą valdė konservatorių partijos atstovai. A.Zuokas ketina pažeidžiamus vilniečių interesus ginti teisme.

„Noriu viešai išsakyti argumentus, kad Lietuvos ir ypač Vilniaus gyventojai žinotų, kad dar nebuvo tokios valdžios, kuri taip nemylėtų Lietuvos sostinės. Finansų ministerija premjerui pateikė 2012 metų biudžetą, kuriame buvo įtraukti siūlymai Vilniui skiriamą gyventojų pajamų mokesčio dalį padidinti nuo 40 iki 45 proc., tiek pat padidinti ir skolinimosi limitą. Tačiau po pono A. Kubiliaus ir jo patarėjų, taip pat buvusio mero Raimundo Aleknos įtakos, Seimui buvo pateiktas kitas biudžeto projektas, kuriame Vilniui paliktas tas pats 40 proc. GPM atskaitymų dydis, o skolinimosi limitas netgi priešingai, ne padidintas, o sumažintas iki 35 proc.“, – sako A.Zuokas.

Pasak Vilniaus mero, toks sprendimas praktiškai atima galimybes Vilniaus savivaldybei įvykdyti finansinius įsipareigojimus savo kreditoriams ir kartu kenkia vilniečiams.

Apie Vilniaus finansinę padėtį Vyriausybės vadovas ne kartą buvo informuotas miesto vadovybės, bankų, Vilniaus miesto kreditorių ir Finansų ministerijos atstovų. „PricewaterhouseCoopers“ auditoriai atlikę Vilniaus miesto finansinių įsiskolinimų susidarymo priežasčių analizę pateikė išvadą, kad „Vyriausybė netinkamai planavo Gyventojų pajamų mokesčio pajamas savivaldybės biudžete ir dėl to miestas negavo 227 mln. litų. Ydingas planavimas buvo vienas iš svarbiausių veiksmų, nulėmusių ženklų skolų didėjimą 2007-2010 m.“

Vasarą sudaryta bendra Vilniaus miesto savivaldybės, Finansų ministerijos ir bankų-kreditorių darbo grupė konstatavo, kad 2012 m. valstybės biudžete Vilniui būtina skirti 45 proc. (vietoje esamų 40 proc.) surenkamo GPM, be to, skolinimosi limitą padidinti nuo 40 iki 45 proc. Tai būtina, kad Vilniaus miestas galėtų vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus paslaugų teikėjams ir bankams.

„Vilniaus Taryba pati biudžeto neformuoja ir negali daryti įtakos sprendimams, kurie yra išimtinai Vyriausybės ir valdančiosios daugumos kompetencija. Todėl Vilniaus miesto savivaldybei nebelieka kito kelio, kaip Lietuvos sostinės ir gyventojų interesus nuo Vyriausybės politinių sprendimų, kurie prasilenkia su ekonomine logika ir teisingumu ginti teisme“, – sako A.Zuokas.

Pagal Seimui teikiamą svarstyti biudžetą Vilniui iš vilniečių surinkto gyventojų pajamų mokesčio bus skiriama tik  40 proc. sumos, kai, pavyzdžiui, Kaune savivaldybei kauniečiai skiria 94 proc., o Klaipėdoje – 86 proc. Taigi vilniečiai nuo GPM į valstybės biudžetą skirs 510 mln. litų, o į miesto – kiek daugiau nei 300 mln. litų. Pavyzdžiui, antras pagal dydį Lietuvos miestas valstybės biudžetui skirs apie 18 mln. litų, arba net 3,4 mln. litų mažiau nei Klaipėda.

Be to, Vilnius išlieka vieninteliu miestu Lietuvoje, kuriame nemažėja gyventojų skaičius. Kituose Lietuvos miestuose gyventojų per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo 10-15 proc.

GPM pasiskirstymas tarp miestų

PASTABA. Kituose Lietuvos miestuose į savivaldybės biudžetą patenka 100 proc.
surenkamo GPM

Savivaldybių biudžetams skiriama GPM dalis, %

Šaltinis: LR Savivaldybių biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatymo priedėlis

"Veido" archyvas

Gal dar ne visi užmiršo rusų lakūno Trojanovo 2005-09-15 odisėją Lietuvos Respublikos oro erdvėje. Trumpai prisiminkime ir profesionalų akimis pažvelkime į aną skandalingą įvykį. Grupė Rusijos karo aviacijos lėktuvų atlieka užduotį Baltijos jūros neutralių vandenų zonoje. Be jokios abejonės Estijos, Latvijos,  Lietuvos ir Švedijos kariuomenių Karinių oro pajėgų Oro erdvės kontrolės tarnybos pareigūnai seka ir kontroliuoja karinių lėktuvų skrydį , jų maršrutą, aukštį ir kitus parametrus, keičiasi turima informacija. Tarkime šios grupės lėktuvai arba vienas iš jų išjungia radiolokacinius atsakiklius ir jie tampa nematomais (-u), naudojant antrinės radiolokacijos metodą. Šis metodas pagrįstas iš lėktuvo siunčiamų radijo signalų dekodavimu žemėje stovinčio radiolokatoriaus automatinėje elektronikos sistemoje, kuri karo aviacijos pareigūnui ir  civilinės aviacijos skrydžių vadovui teikia visą reikiamą informaciją apie lėktuvą. Tiek karo tiek civilinės aviacijos specialistai turi autonomines viena nuo kito nepriklausomas radiolokacines stebėjimo stotis ir, reikalui esant, gali keistis taip vadinamu radiolokaciniu vaizdeliu. Sakykime, kad Trojanovo naikintuvas išjungė minėtą atsakiklį arba jis sugedo. Na ir kas? Jeigu šis lėktuvas būtų skridęs  kitų lėktuvų grupėje, nekeisdamas maršruto, tai jis iš tiesų būtų tapęs nematomu. Bet jo pilotas sąmoningai ar dėl nemokšiškumo pakeitė skrydžio maršrutą, greitai nutoldamas nuo kitų lėktuvų ganėtinai toli. Tokiu atveju nelaimėlio lakūno lėktuvas po 20 – 30 sekundžių jau buvo matomas radiolokatorių ekranuose kaip gretai judantis šviesos taškas, nes radarai dirba ir pirminiu radiolokacijos principu. Šis principas grindžiamas tiesioginiu radijo bangų atspindžiu nuo lėktuvo ar bet kokio kito metalinio daikto. Taigi ir šiuo atveju lėktuvo žymą lokatoriaus ekrane mato prie lokatoriaus ekrano esantis specialistas. Tuometinis krašto apsaugos ministras G.Kirkilas visus informavo, kad padėtis buvo kontroliuojama ir atitinkami pareigūnai situaciją žinojo puikiausiai. Ministro žodžius patvirtina atitinkamų institucijų dokumentai, pagal kuriuos matyti, kad Trojanovo lėktuvo nelaimės signalai buvo girdimi, o jo žyma lokatoriaus ekrane tarp Jurbarko ir Kėdainių  buvo matoma nuo 15val. 06 minučių iki 16 valandos kol jis nukrito prie Plokščių kaimo. Taigi, laiko buvo daugiau negu reikia, kad pakelti į orą NATO naikintuvus, atpažinti lėktuvą-pažeidėją, užfiksuoti Lietuvos oro erdvės pažeidimą,  parodyti pažeidėjui maršrutą, kaip normaliai  nutūpti viename iš Lietuvos, gal geriau Kaliningrado srities karinių aerodromų. Sako, kad Trojanovas neturėjo radijo ryšio. Na ir kas. Juk apakęs jis nebuvo. O jei nebuvo apakęs, tai būtų pamatęs sau prieš pat nosį išdygusį NATO naikintuvą, energingai kertantį jo lėktuvo skrydžio kursą ir rodantį vizualius signalus ką reikia daryti lėktuvo-pažeidėjo pilotui. Apie tokius tarptautinius vizualius vieno lėktuvo kitam rodomus signalus žino net pradedantis pilotas – mėgėjas, tai ką jau čia kalbėti apie profesionalus. Kodėl šito nebuvo padaryta?  Kodėl tuometinis, vadinamas geriausiu, krašto apsaugos ministras su gėlėmis sutiko nelaimėlio piloto žmoną. Ar todėl, kad pastarosios vyras apmulkino mūsų valdžią, sakydamas, jog neturėjo blogų ketinimų? Patyrusiam pilotui pamesti iš stebėjimo lauko grupę lėktuvų esant tokioms geroms meteorologinėms sąlygoms n e į m a n o m a. Tai gal gėlės, kaip pagarbos simbolis, buvo įteiktos už piloto nemokšiškumą, arba kaip atsiprašymas, dėl to, kad NATO naikintuvai, turėję vykdyti oro policijos funkcijas vietoj Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (toliau KOP),  nesudrausmino oro erdvės pažeidėjo ir neparodė kur galima saugiai nutūpti, kuro atsargoms dar nepasibaigus? Po tokios avarijos ir tokio ministro paaiškinimo bet kurios normalios šalies vadovai būtų išsiuntę namo savo funkcijų neįvykdžiusius misionierius ir nedelsiant organizavę naikintuvų padalinį savo šalies KOP-e. Kodėl nebuvo jokio rimtos (ne KOP-o) nepriklausomos valstybinės komisijos tyrimo? Juk tai buvo avarija, kurios metu galėjo žūti taikūs žmonės . Jeigu tokia avarija būtų įvykusi su civiliniu orlaiviu, tai visi civilinės aviacijos vadai įskaitant ir susisiekimo ministrą „čiaudėtų“ ligi šiolei. Ir apskritai kodėl krašto apsaugos ministras turėjo pasitikti rusų lakūno žmoną ? O čia dar ir su gėlėmis. Gal gėlės lakūno žmonai buvo ta taip reikalinga pagalba ir tramplinas, padėjęs įveikti net paties A. Brazausko palaikomą kandidatą į partijos vado ir Premjero postą Z. Balčytį? Nesu aiškiaregis, todėl negaliu atsakyti į šį klausimą. Manau , kad ateis laikas, kai atsakymas ateis pats savaime. O kol jis ateis pakalbėkime kita, su šiuo įvykiu tampriai susieta tema.

Be skrupulų ir pagarbos autoritetams rašau tik todėl, kad skaudu matyti, kaip neprofesionaliai,  nepaisant minėtos pamokos, elgiasi mūsų didieji valdžios vyrai. Turiu galvoje NATO misiją vykdyti oro policijos funkcijas, saugant Lietuvos Respublikos oro erdvę nuo pažeidėjų (Trojanovo odisėja parodė kaip „gerai“ tai atliekama) ir mūsų kariškių taikdarių misijas įvairiuose „karštuose“ pasaulio taškuose.

Išanalizuokime galimą situaciją, kai Lietuvos Respublika, po atitinkamo suderinimo su NATO vadovybe, prisiima sau pareigą vykdyti oro policijos funkcijas Baltijos šalių oro erdvėje, kas valstybei -  NATO narei būtų privalu ir sveikintina. Šioms funkcijoms vykdyti reikia turėti tik keturis šiuolaikinius naikintuvus (Lenkija  šiandien šią misiją vykdo keturiais rusiškais naikintuvais Mig-29, jų eksploatacijai skirdama 100 specialistų). Argi mūsų KOP-as neturi 100 normalių karo aviacijos specialistų. Paklauskime Lietuvos Kariuomenės arba KOP-o vado ir, be jokios abejonės, gausime teigiamą atsakymą. Per 3-6 mėnesius KOP-o pilotai, inžinieriai, technikai, mechanikai ir kiti specialistai įsisavins keturių šiuolaikinių naikintuvų eksploataciją. Belieka tik keturių naikintuvų problema. Juos galima nusipirkti iš krašto apsaugai skirtų biudžeto lėšų. Sakysite, kad biudžete neskirtos lėšos šiam projektui įgyvendinti. Atsakysiu, kad galima tai padaryti panaudojant finansinę nuomą, tarkime, per trejus – penkerius metus. Norint galima rasti kreditavimo šaltinių. Vėl sakysite nėra pinigų. Jų yra daugiau negu reikia. Nėra tiktai galvos.

Juk vien tiktai lėktuvų „Spartan“ pirkimui, žiniasklaidos duomenimis, buvo išleista 252 mln. litų. Šie lėktuvai, kaip parodė praktika, tinka tik mūsų taikdarių misijoms vykdyti. Prisiėmę sau oro policijos funkcijų vykdymą Baltijos šalių oro erdvėje , be jokių problemų, galėtume atsisakyti  taikdarių svetimuose kraštuose vykdymo misijų ir šiam tikslui skirtas lėšas galėtume panaudoti oro policijos funkcijų vykdymui. Sakote, kad neužteks? Tuomet pridėkime lėšas skirtas šovinių gamyklai išlaikyti, likviduodami pastarąją. Ir vėl neužteks lėšų? Tuomet susitarkime su estais ir latviais dėl kooperacijos šiuo klausimu, išlaikydami iniciatyvą savo rankose. Prieš metus Estijos kariuomenės vadas pats siūlė šią idėją. Manau, kad  reikiamus finansavimo šaltinius rastume, o Estijos kariuomenės vado iniciatyva puiki, tačiau ji priklauso mums.

1994, gal 1995 metais Lietuvos gynybos tarybos nariui, galbūt ekspertų grupės vadovui prie minėtos tarybos (tiksliai neatsimenu) vidaus reikalų ministrui V. Bulavui, mes ekspertai „civiliokai“, ministro prašymu, pateikėme Lietuvos Respublikos oro erdvės kontrolės ir apsaugos vystymo projektą. Šis projektas numatė veiksmingos KOP Oro erdvės kontrolės tarnybos, turinčios reikiamą radiolokacijos įrengimų sistemą sukūrimą ir KOP papildymą keturių šiuolaikinių naikintuvų padaliniu. Pirmoji projekto dalis buvo įgyvendinta, antroji ne. Minėta naikintuvų grandis tai tas pat , kas šiuo metu vadinama NATO kariškių oro policijos misija Lietuvoje ir Baltijos valstybėse. Jeigu gerbiamas eksministras „pakratytų“ savo atmintį, tai turėtų prisiminti šiuos mūsų siūlymus.

Tuometiniai Krašto apsaugos ministerijos ir KOP-o strategai siūlė 33 arba 39 naikintuvų pulko įkūrimą, kas Lietuvai būtų buvę finansiškai nepakeliama našta ir bereikalingas balastas, turint galvoje narystę NATO. Kiek atsimenu ministras V. Bulavas gana rimtai pažiūrėjo į „civiliokų“ pasiūlymą, tačiau…

Svajojant apie šūvį į skrendantį erelį (naikintuvų pulko įkūrimas) buvo iš rankų paleistas žvirblis ( KOP papildymas minėtu padaliniu ).

Tiek jau to. Gyvenimas įrodė kas buvo teisus, o kas ne. Tad neteiskime ir nebūsime teisiami, kaip sako Evangelija. Svarbiausia, kad bent dabar vežimas pajudėtų.

Ką laimėtume, jeigu Lietuva vietoje taikdarių misijų prisiimtų sau oro policijos funkcijos vykdymą  Baltijos šalių oro erdvėje.

1. Lietuva galėtų pati, neprašydama niekieno „malonės“ kontroliuoti ir ginti savo šalies oro erdvę, tuo pagerindama šalies įvaizdį, įrodydama savo, kaip valstybės NATO narės pilnavertiškumą
2. 100 Lietuvos kariuomenės KOP specialistų turėtų galimybę tobulėti, o KOP-as taptų tikromis oro pajėgomis. Ar malonu, kai Turkijos naikintuvo pilotė, gina mūsų pilotus vyrus? Kad Turkija nuo senovės laikų buvo galinga jūrų valstybė tą žino visi, kad Lietuva tarpukario laikotarpiu turėjo 117 normalių karo aviacijos lėktuvų, o sovietmečiu buvo vadinama aviacine respublika tą mes pajėgūs įrodyti visiems. Tai kas atsitiko dabar? Kur „išgaravo“ garbingos S.Dariaus ir S.Girėno tradicijos. Kodėl mes seni aviatoriai turime degti iš gėdos kai mūsų ramų miegą saugo kitų šalių pilotai ir, ypač, pilotės? Prisiėmusi šią funkciją, Lietuva bent šioje veiklos sferoje taptų Baltijos šalių lydere.
3. Po šios misijos prisiėmimo Lietuva galėtų pakelta galva atsisakyti taikdarių misijų vykdymo ir taptų tikra NATO gynybos doktriną palaikančia šalimi, o ne vieno iš galingųjų paklusniu satelitu.
4. Mūsų karių grįžimas ginti savo šalies, o ne kištis į mums tolimų valstybių vidaus reikalus suteiktų daug laimės ir džiaugsmo jų artimiesiems ir jiems patiems, prisidėtų prie tautos susitaikymo ir vienybės.
5. Ženkliai sumažėtų teroristinių akcijų tikimybė prieš Lietuvos Respubliką ir jos piliečius.
6. Tai tik paskaidrintų, pagerintų ir minimizuotų krašto apsaugai skirtų biudžeto lėšų panaudojimą.

O ką daryti su „Spartanais“, nes tokiu atveju, jie taptų nereikalingi? Parduoti ir už gautus pinigus pagaliau nupirkti gerą lėktuvą Lietuvos aukščiausios valdžios atstovams, žinoma, jeigu jie pradės gerai elgtis. Tuomet mūsų KOP-as galės normaliai tenkinti pastarųjų ir savo poreikius bei daugiau prisidėti prie teigiamo šalies įvaizdžio kūrimo.
Baigsiu šį straipsnelį rusų estrados žvaigždės A. Pugačiovos dainos žodžiais: „Ei jūs ten viršuje, laikas veikti, laikas veikti“ ir nuo savęs pridursiu:

- Mieli KOP lakūnai, ar Jūs pritariate tam ką mes siūlome? Jei pritariate, tai kreipkitės į Vyriausiąjį Lietuvos karinių pajėgų vadą, Premjerą, krašto apsaugos ministrą ir kitus valdžios atstovus, kovokite už savo teisę ir pareigą, meistriškai pilotuojant naikintuvus, ginti savo šalies oro erdvę ir Lietuvos karo lakūnų garbę. Tęskite S. Dariaus, S. Girėno bei kitų garbingų  Lietuvos aviatorių tradicijas.

Jonas Mažintas

http://www.demokratija.eu/

BFL

Lietuva siekia ir sieks, kad gynybos finansavimas artėtų prie 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), kaip numato nerašytas, tačiau egzistuojantis bendras NATO šalių įsipareigojimas, teigia premjeras Andrius Kubilius.

“Be abejo, tokia nerašyta taisyklė, jeigu taip galima pavadinti, egzistuoja. Mes jos siekiame ir sieksime”, – ketvirtadienį Žinių radijui sakė Vyriausybės vadovas.

Tokią poziciją jis išsakė po to, kai trečiadienį prezidentė Dalia Grybauskaitė, kalbėdama apie neformalią NATO 2 proc. taisyklę, pareiškė: “kai nerašytos taisyklės, reiškia, jų ir nėra”.

Premjeras sakė nenorintis komentuoti prezidentės pasakymo, tačiau sutiko su pastaba, jog tai atsitiktinis sakinys, o ne bendra nuostata.

“Deja, kartais tenka rinktis tarp blogų ir labai blogų sprendimų, kai tenka apsispręsti, kur šiuo metu skirti nelabai dideles lėšas, kurias turime. Bet tai nereiškia, kad mes nesuprantame ir nežinome, ką turime daryti, būdami solidarūs su mūsų partneriais NATO organizacijoje”, – sakė A. Kubilius.

Jis teigė, kad krizei skaudžiai paveikus Lietuvą, valstybė turėjo mažinti daugelį išlaidų, tarp jų ir gynybos. Tačiau premjeras kartojo, kad atsigaunant šalies ekonomikai ir išsprendus aštriausius socialinius klausimus gynybos finansavimas bus tarp prioritetų.

“Mes labai gerai suprantame, kad tikrai turime prisidėti prie bendrų gynybos planų įgyvendinimo, prisidėti turime tuo, kuo galime, todėl ir mūsų kariai dalyvauja tarptautinėse operacijose Afganistane ir mes prisiimame atsakomybę už Goro provinciją. Tikrai matome problemas, su kuriomis susiduria mūsų kariškiai, esant tokiam nedideliam finansavimui”, – teigė A. Kubilius.

Pareigas paliekantis Jungtinių Valstijų gynybos sekretorius Robertas Gatesas (Robertas Geitsas) Briuselyje šį mėnesį nedviprasmiškai paragino NATO šalis Europoje labiau rūpintis savo pačių saugumu, skirti daugiau lėšų gynybai finansuoti, nes priešingu atveju Aljansas rizikuoja prarasti savo karinę reikšmę, o Amerika prarasti norą savo sąskaita rūpintis Europos saugumu.

“Šiurkšti realybė yra tokia, kad ims mažėti JAV Kongreso užmojis ir kantrybė leisti brangias lėšas šalims, kurios akivaizdžiai nenori skirti būtinų resursų ar siekti būtinų pokyčių, tapti rimtais ir pajėgiais partneriais”, – prognozavo R. Gatesas.

Pagal neformalų susitarimą, NATO šalys turi pasiekti ir stengtis išlaikyti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) siekiantį finansavimą gynybos sričiai. Lietuvos pastangos, pavertus jas skaičiais, siekia mažiau nei 1 proc. BVP. Tai yra beveik prasčiausias rezultatas NATO. Šiuo metu tik penkios NATO šalys iš 28 gynybai skiria 2 proc. ir daugiau BVP. Estija šį kriterijų ketina pasiekti 2012 metais.

Savo ruožtu D. Grybauskaitė trečiadienį tikino, kad “ne nuo pinigų kiekio priklauso kokybė”. “Nuo išlaidų kokybės priklauso, o ne nuo kiekio”, – sakė šalies vadovė, kuri pagal Konstituciją yra vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė. Pasak jos, “Lietuvos indėlis bus tikrai ne mašinomis ir ne tankų kiekiais, o kvalifikacija ir inovacija”.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius kritiškai įvertino tokias prezidentės pastabas. Anot jo, NATO šalys supranta, jog iš jų tikimasi vykdyti “2 proc. taisyklę”.

“Kai tiesiai šviesiai sakoma, kad mes nemanome, jog turime tokį įsipareigojimą, yra pasakoma, kad mes labai abejingai žiūrime į savo įsipareigojimus. Manau, kad tai mūsų partneriams nelabai patiks. Kyla klausimas, kodėl turi kai kurios šalys daug pinigų aukoti, kad kitos galėtų netiesiogiai veltėdžiauti”, – po prezidentės pareiškimo BNS kalbėjo K. Girnius.

Lietuva šiuo metu gynybai neskiria nė 1 proc. BVP.

BFL

VEIDAS: Kaip pakomentuotumėte Jūsų kolegos iš Estijos Marto Laaro pareiškimą, kad “pernelyg maži Latvijos ir Lietuvos gynybos biudžetai trukdo bendraadarbiauti Baltijos valstybių pajėgoms”?

R.J.: Netikiu, kad jis taip sakė, nes kaip tik šiuo metu visų trijų Baltijos valstybių gynybos pajėgų bendradarbiavimas yra labai gerame kelyje. Nors per mažas gynybos pajėgumų finansavimas tikrai yra rimta problema. Žinoma, jeigu imsime absoliučiuosius skaičius, kuriuos Lietuva skiria gynybai, jie bus panašūs į Estijos: estai skiria apie 250 mln. eurų, mes irgi tiek. Šiemet gynybos biudžetas netgi 25 mln. Lt didesnis nei pernai.

Bet jeigu žiūrėsime į ilgalaikes gynybos išlaidų tendencijas, tai estai, be abejonės, šaunuoliai. Jie nuosekliai, nuo pat įstojimo į NATO, kasmet didina gynybos išlaidas ir jau baigia priartėti prie tų 2 proc. BVP, kurie Aljanse laikomi būtinais, norint kokybiškai finansuoti ginkluotąsias pajėgas. Lietuva, deja, tokiu nuoseklumu pasigirti negali, o jeigu dar atsižvelgsime į tai, kad Estija ir pati už Lietuvą kone tris kartus mažesnė, ir kariuomenė jos mažesnė, tai santykinis jų gynybos finansavimas tikrai daug didesnis nei mūsų.

VEIDAS: Kodėl susiklostė tokia padėtis, nors apie nepakankamą gynybos finansavimą Lietuvoje kalbama dar nuo 1998 metų?

R.J.: Tai iš tiesų ilgalaikė problema. Estijoje šiuo klausimu nuo pat pradžių buvo labai aiški ir tvirta politinė valia, nepaisant to, kokios partijos būtų valdžioje. Dabartinei padėčiai, žinoma, turėjo įtakos ir krizė, į kurią Estija atėjo sukaupusi pinigų rezervą, o Lietuva – ne. Tad estai dalį gynybos biudžeto finansuoja iš rezervo, o mes to padaryti negalime.

Bet akivaizdu, jog Lietuva irgi privalo nusiteikti, kad gynybos išlaidas reikia didinti. Bent jau aš visados už tai pasisakau ir to siekiu, kai būna formuojamas biudžetas. Tik nepamirškime, kad, absoliučiais skaičiais padidinus krašto apsaugos išlaidas, jų santykinį dydį procentu nuo BVP gali “suvalgyti” to paties BVP augimas. Nes jeigu Lietuvos ekonomika šiemet augs tokiais tempais, kaip prognozuojama, tai santykinis gynybos finansavimas gali pasirodyti netgi sumažėjęs, nepaisant to, kad fiziniu dydžiu padidėjo.

BFL

Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje nariai sako, jog nė procento nuo šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) nesiekiantis finansavimas gynybai, atsižvelgiant į įsipareigojimus NATO, bado akis ir privalo būti didinamas.

Pasak delegacijos narių, dėmesį į kai kurių šalių itin mažą finansinį indėlį gynybai NATO PA pavasario sesijoje atkreipė ir NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas (Andersas Fouhas Rasmusenas).

“NATO generalinis sekretorius savo kalboje pabrėžė, kad norint užtikrinti reikiamą saugumo lygį reikia palaikyti bendrą NATO gynybos lygį, ir labai aiškiai pabrėžė, kad 2 proc. bendras siekis, kurį kiekviena valstybė įsipareigojusi, yra tik siekis, ir kad tik kelios valstybės tą įsipareigojimą vykdo”, – antradienį spaudos konferencijoje sakė delegacijos narys Juozas Olekas.

“Jis (A. F. Rasmussenas – BNS) labai apgailestavo, kad yra keletas valstybių, kurios nesiekia nė vieno procento, ir labai gaila, kad tarp tokių valstybių atsidūrė ir mūsų šalis. Aš manau, kad pasitinkant kitų metų biudžeto svarstymus į tai turi būti atkreiptas labai rimtas dėmesys, nes toks finansavimo lygmuo tiesiog bado akis”, – kalbėjo parlamentaras.

“Su tokiu požiūriu į savo gynybinius reikalus finansų prasme mes ne tik sau nepadedam, mes kenkiam ir sau, ir visam Aljansui, ir tas yra labai rimta, ir reikia sugrįžti prie viso šito klausimo rudenį ir svarstyt juos labai rimtai”, – sakė kitas Seimo delegacijos NATO PA narys Saulius Pečeliūnas.

“Jau daugiau taip būti nebegali, tikiuosi, tai paskutinis laiptelis, ir mes turime padaryti viską, kad jis palaipsnui augtų, ir tam reikia politinio susitarimo tarp visų politinių partijų”, – reziumavo delegacijos vadovas Petras Auštrevičius.

Lietuvos išlaidos gynybai siekia apie 0,9 proc. BVP, nors NATO šalys narės yra įsipareigojusios siekti, kad šis rodiklis būtų 2 procentai.

Premjeras Andrius Kubilius anksčiau yra sakęs, kad gynybos finansavimas taps prioritetu sumažinus per didelį valstybės biudžeto deficitą. Prognozuojamas 2011 metų šalies biudžeto deficitas siekia 5,1 proc. nuo BVP.