"Scanpix"nuotr

Analizuojant „Brexit“ priežastis bei pasekmes ir diskutuojant apie jas, daugiausia dėmesio skiriama imigrantams, o šešėlyje lieka dar vienas svarus argumentas, kuris svarbus britams jau nuo šeimos ir mokyklos suolo. Britų imperija beveik šimtą metų buvo didžiausia ir svarbiausia Vakarų pasaulio imperija, jos žmonės įprato visą pasaulį vertinti britocentriškai, todėl dabar jiems sunku suvokti, kad žaidimo taisyklės pasikeitė, o Jungtinės Karalystės ekonomika sudaro vos 4 proc. pasaulio ūkio.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Imperijos nebeatkursi

Jungtinės Karalystės svarba jau seniai nė iš tolo neprimena 1850-ųjų karalienės Viktorijos epochos, kai šalies įtaka buvo apraizgiusi visą pasaulį nuo Kanados ledynų ir Indijos džiunglių iki Afrikos dykumų ir Australijos smėlynų. Manoma, kad nuo 1820 iki 1930 m. Jungtinė Karalystė buvo svarbiausia ir galingiausia šalis, lemianti viso pasaulio tvarką. Vėliau iškilo Jungtinės Amerikos Valstijos, o Britanijos kolonijos viena po kitos paskelbė nepriklausomybę, todėl Londono įtaka vis mažėjo.

Nuo 1820 iki 1930 m. Jungtinė Karalystė buvo svarbiausia ir galingiausia šalis, lemianti viso pasaulio tvarką

Nors 2015 m. Jungtinė Karalystė ir buvo laikoma penkta didžiausia pasaulio ekonomika, tačiau augant ir stiprėjant kitiems regionams jos ekonomika tesudarė 3,9 proc. visos planetos ūkio. Prognozuojama, kad jau 2019 m. šalis turėtų smuktelti į šeštą vietą pagal BVP dydį, praleisdama į priekį buvusią svarbiausią savo koloniją Indiją, kuri vis dėlto turi daug kartų daugiau gyventojų. Už nugaros alsuoja ir šiek tiek pastaruoju metu ekonomiškai sulėtėjusi Brazilija.

Nepaisydami akivaizdžių faktų, rodančių, kad Jungtinė Karalystė praranda galią, jos politikai, apžvalgininkai ir laikraščiai vis randa pretekstų pakalbėti apie vis dar didelę ir neblėstančią šalies svarbą. Ši tema buvo viena iš pagrindinių debatuose dėl „Brexit“.

Didelė Europoje, maža pasaulyje

Kadangi puikuotis pasaulio mastu išdidiesiems britams jau nelabai išeina, žiniasklaida pratrūko apie nekonkurencingą, surambėjusią ir per daug reguliuojamą Europą. Daugelis „Brexit“ šalininkų kaltino Europos Sąjungą, kad jos lėtas ir neracionalus sprendimų priėmimas yra kaip inkaras Britanijai, kuri be Europos galėtų vėl tapti galinga. Buvęs Londono meras Borisas Johnsonas, agituodamas už išstojimą iš Europos Sąjungos, sakė, kad Britanija pirmauja daugybėje sektorių ir atėjo metas savo sėkmę įrodyti ne tik Europai, bet ir visam pasauliui.

„Brexit“ šalininkai kalbėjo, kad Londonas vis dar turi didelę įtaką Tautų Sandraugai, kuri vienija 53 šalis su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp jų Indiją, Kanadą ir Australiją, o 60 proc. šalies prekybos vyksta ne su euro zonos šalimis. Be to, Londonas yra vienas stambiausių pasaulio finansinių centrų, o jo vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją didžiausia Europoje.

Jungtinė Karalystė visada skyrėsi nuo kontinentinės Europos

Tokiuose ir panašiuose argumentuose yra tiesos. Jungtinė Karalystė visada skyrėsi nuo kontinentinės Europos ir dažnai ją lenkdavo lankstumu, inovacijomis ir pažanga. Per paskutinius du dešimtmečius Britanijai pavyko išnaudoti tarptautinę anglų kalbą, gerai išvystytą švietimo sistemą ir prisikviesti daug talentų, ypač iš buvusių kolonijų bei Rytų Europos. Tai leido Karalystės ūkiui augti greičiau nei likusiai Europai, be to, susidarė akivaizdžių skirtumų tarp sparčiai didėjančios salų gyventojų populiacijos ir senstančios Europos. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje Britanija taps didžiausia ir stipriausia Europos ekonomika, pralenkdama Vokietiją, o Italijai ir Prancūzijai apskritai piešiamas vis blogėjantis scenarijus. Nors ir didžiausia Europoje, vis dėlto ji nedidelė pasaulyje, nes Europos vaidmuo apskritai menksta. Ir Indijoje, ir Kinijoje jau gyvena po 2,5 karto daugiau žmonių nei visoje Europos Sąjungoje.

Britanijos galia – Londonas

Nors Jungtinė Karalystė yra viena turtingiausių šalių pasaulyje, jos ekonomika nėra išsidėsčiusi tolygiai. Išsiskiria sostinė Londonas. Pagal ES regionų klasifikacijąVidinio Londono (angl. Inner London) regionas yra pats turtingiausias visoje Sąjungoje. Jo BVP vienam gyventojui net 11 kartų didesnis nei skurdžių Bulgarijos regionų ir penkis kartus didesnis nei atsiliekančių kitų pačios Jungtinės Karalystės administracinių vienetų.

Prie tokios nelygybės prisideda specifinė Britanijos valdymo sistema, kurioje neveikia Konstitucija, daug laisvių, išimčių ir smarkiai apribota centrinė valdžia. Tai leidžia vienoje valstybėje veikti kelioms paralelinėms valdžioms, mokesčių ir reglamentavimo sistemoms ir labai skiriasi nuo Briuselio noro viską suvienodinti. Būdama tokia lanksti, Britanija visada išlošdavo.

Ką jau kalbėti apie Sitį, pagrindinę Londono savivaldybę, kuris valdomas viduramžiškais metodais

Neseniai visą pasaulį sudrebinęs Panamos skandalas atskleidė klestinčius mokesčių rojus, o kaip tik dauguma tokių rojų veikia Mergelių, Kaimanų salose ar kitose Jungtinės Karalystės jurisdikcijai priskiriamose teritorijose. Ką jau kalbėti apie Sitį, pagrindinę Londono savivaldybę, kuris valdomas viduramžiškais metodais, yra atleistas nuo mokesčių, nuo administracinių pareigų ir yra vienas didžiausių mokesčių rojų pasaulyje.

Britanija drąsinasi

Svarstant argumentus apie „Brexit“ girdėjosi šūkių, kad metas susigrąžinti šalį. Tamaktyviai pritarė ir žiniasklaida bei pasitelkiami įvairiausi analitikai. Buvo daug kalbama, kad Karalystės ekonomika veikia puikiai, 2009 m. ekonominė krizė įveikta lengvai, o kasdien sukuriama 1000 naujų darbo vietų. Ir visa tai pateikiama kaip priešingybė Europos Sąjungai, iš kurios buvo sureikšminamos blogos žinios. Žiniasklaidoje daug dėmesio buvo skiriama eurui ir jau daug kartų buvo prognozuojamas bendrosios valiutos žlugimas.

Britanijos sėkmė labai priklauso nuo Europos sėkmės

Dabar euroskeptikų balsai pritilę. Tikrovė vis dėlto yra tokia, kad Britanijos sėkmė labai priklauso nuo Europos sėkmės. Visi procesai, kurie vyksta Europoje, atsiliepia ir Jungtinei Karalystei, net nesvarbu, kad britai tiesiogiai juose nedalyvauja: imigrantų iš Artimųjų Rytų krizė, Graikijos problemos, karas Ukrainoje ir t. t.

Britanijos žmonės niekaip nesugeba suprasti, kad pasaulis pasikeitęs. Kad ir kaip stengtųsi jų šalis, kad ir kaip sparčiai augtų ekonomika, Karalystė niekada nebebus tokia didelė ir galinga kaip karalienės Viktorijos laikais. 4 proc. planetos ekonomikos ir 0,009 proc. Žemės gyventojų nebegali daryti įspūdžio globaliame pasaulyje. „Brexit“ kampanijoje, kaip sakė buvęs premjeras Johnas Majoras, emocijos užgožė realybę, todėl Britanija ne susigrąžins savo didybę, bet toliau praradinės galią, prestižą, saugumą ir ekonominę gerovę.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. liepos 25 d.

"Scanpix" nuotr.

Centrinės ir Rytų Europos valstybių nuo Talino iki Sofijos ekonomikos auga ir vejasi tradiciškai turtingesnius Vakarus, tačiau ne taip greitai, kaip to norėtųsi. Žmonės Rytuose nesitikėjo, kad net praėjus 25 metams po komunizmo žlugimo skirtumai bus vis dar juntami, o Vakarų valstybes jau ima nerimas, kiek dar reikės remti „vargšus giminaičius“. Tačiau ar tikrai didžiausia Europos problema yra Rytai? Vis neramesnės žinios Briuselį pasiekia iš Pietų Europos ir panašu, kad tos žemyno dalies problemos daug gilesnės.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Rytai artėja prie Vakarų

Visi ekspertai ir apžvalgininkai sutinka, kad Rytų Europos šalių priėmimas į Europos Sąjungą (ES) 2004 m. ir vėliau davė teigiamų ekonominių ir gerovės poslinkių visoms regiono šalims. Europos Komisijos studijoje, kurioje buvo vertinama, kaip pasikeitė naujųjų ES narių ekonominė situacija 2004–2014 m., buvo konstatuota žymi pažanga visose šalyse. Ypač greitas Rytų Europos šalių augimas fiksuotas iki 2008 m. krizės: jų ūkis augo vidutiniškai po 6 proc., o senųjų narių tik 2,5 procento. Kaip pagrindinės tokios plėtros priežastys įvardijamos kreditavimo ūgtelėjimas, išaugęs vidaus vartojimas ir investicijos. Daugelyje šalių prie ūkio plėtros prisidėjo ir naujos eksporto rinkos.

2004 m. Rytų Europos šalių gyventojai galėjo įpirkti maždaug 50 proc. vakariečių pirkinių krepšelio, o 2014 m. šis rodiklis pasiekė 64 proc.

Naujas perspektyvas pajautė ir gyventojai. Nors visose šalyse kilo kainos, gyventojų perkamoji galia didėjo sparčiau. 2004 m. Rytų Europos šalių gyventojai galėjo įpirkti maždaug 50 proc. vakariečių pirkinių krepšelio, o 2014 m. šis rodiklis pasiekė 64 procentus. Jeigu nebūtų sutrukdžiusi ekonominė krizė, rodiklis galėjo būti dar geresnis.

Kalbant apie Rytų Europą reikia turėti mintyje, kad regiono šalys taip pat nėra vienodo išsivystymo. Didžiausią pažangą padarė Baltijos šalys, tačiau jos buvo pačios silpniausios 2004 metais. Labiausiai prie pirmaujančių šalių artėja Čekija ir Slovėnija, kurių BVP vienam gyventojui 2014 m. sudarė atitinkamai 85 ir 83 proc. Bendrijos vidurkio, o labiausiai atsiliekančios – Bulgarija ir Rumunija su 47 ir 55 procentais.

Rytų Europa nori „geriau ir greitai“

Nors ekonominė pažanga akivaizdi, Rytų Europoje gyventojai yra nepatenkinti per lėtais sanglaudos procesais. Tai rodo žmonių apklausos, dažna vyriausybių kaita, rinkėjų blaškymasis tarp visiškai skirtingų partijų ir didelė populistų įtaka. Gyventojai Rytuose klausia, kodėl jie dirba tiek pat daug kaip vokiečiai, o atlyginimas keliskart mažesnis ir nusipirkti už jį galima mažiau ir prastesnių produktų nei Vakaruose.

Gyventojai Rytuose klausia, kodėl jie dirba tiek pat daug kaip vokiečiai, o atlyginimas keliskart mažesnis ir nusipirkti už jį galima mažiau nei Vakaruose.

Dažnai keliaujantys tarp Rytų ir Vakarų Europos pastebi, kad, nors statistiniai rodikliai geri, skirtumai tarp šalių vis dar akivaizdūs. Rytų Europoje maisto produktuose dažnai naudojami pigūs pakaitalai, parduodamos daržovės ir vaisiai neprinokę, nekvapnūs. Susirgus rekomenduotina patekti tik pas pačius geriausius gydytojus, nes provincijoje dažnai dirba mažai kvalifikuoti specialistai, o vaistai siūlomi ne patys naujausi ir pažangiausi. Rytuose akivaizdžiai blogesnė kelių būklė bei kita susisiekimo infrastruktūra, o tai riboja žmonių galimybes ir skatina netolygią regioninę plėtrą ir emigraciją.

Politikai Rytuose puikiai mato tokius netolygumus ir vis dažniau kaip pagrindinį savo siekį deklaruoja panaikinti atotrūkį. Čekijos ministras pirmininkas Bohuslavas Sobotka neseniai pareiškė, kad yra nusivylęs, jog net praėjus 25 metams po komunizmo žlugimo tarp Čekijos ir kaimyninės Austrijos vis dar išlieka didelių skirtumų, ir pažadėjo, kad sieks tokius skirtumus kuo greičiau panaikinti.

Vakaruose stiprėja nepasitenkinimas perskirstymu

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl Rytų Europa gan sėkmingai stiprėja ekonomiškai, yra finansinė parama, kurią teikia Vakarų valstybės. Vien per ketverius metus (2010–2013) iš ES Lietuva gavo 8,5 mlrd. eurų paramos, o į bendrą iždą sumokėjo mažiau nei 1,5 mlrd. eurų. Didžiausios ES biudžeto donorės yra Vokietija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Prancūzija, Italija. Lietuvos įnašas tesudaro 0,12 proc. viso ES biudžeto, o Vokietijos – apie 21 procentą.

Komfortiškiausiai Europos Sąjungoje jaučiasi šalys paramos gavėjos ir jos labiausiai remia Jungtinės Karalystės narystę Sąjungoje.

Tokia jau daugiau nei 10 metų besitęsianti parama kelia Vakarų Europos gyventojų ir politikų nepasitenkinimą. Šios diskusijos ypač sustiprėjo, kai Senąjį žemyną užplūdo paramos prašantys imigrantai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Jungtinėje Karalystėje vykstant debatams dėl to, ar pasilikti Europos Sąjungoje, oponentai nuolat kalba, kad Britanijos mokesčių mokėtojai tik šelpia Rytų Europos vyriausybes ir moka pašalpas atvykusiems jų piliečiams. 2016 m. visoje Europoje vykdyta apklausa, kurioje dalyvavo per 28 tūkst. žmonių, atskleidė, kad komfortiškiausiai Europos Sąjungoje jaučiasi šalys paramos gavėjos ir jos labiausiai remia Jungtinės Karalystės narystę Sąjungoje.

Tikrasis „Europos ligonis“ –Pietuose?

Nors Rytų Europos šalys vystosi ne taip sparčiai, kaip to norėtų gyventojai ir politikai, pažanga akivaizdi ir ji matyti kasmet. 2008–2009 m. pasaulinė finansų krizė parodė, kad Rytų Europos šalys labai dinamiškos, geba greitai persitvarkyti, o visuomenės imlios pokyčiams. Ekspertus labiausiai nustebino ne Rytų Europos ekonomikos nuosmukis, o sugebėjimas greitai grįžti prie augimo.

Kai kurios Rytų Europos šalys pagal BVP vienam gyventojui jau pralenkė Graikiją ir Portugaliją, o artimiausiu metu toks pats likimas gresia Ispanijai ir Italijai.

Visai kitokia situacija Europos pietuose. Ispanija ir Portugalija niekaip nesuvaldo didelio nedarbo, Italija nesugeba susitvarkyti su korupcija ir mokesčių slėpimu, o Graikija ir Kipras yra ant bankroto slenksčio. Svarbiausia, kad esminės pažangos šiose šalyse nematyti. Ekspertai pažymi, kad Pietų Europos šalyse socialinė apsauga per daug išpūsta, darbo rinka sustabarėjusi, profesinės sąjungos nesiorientuoja realybėje, o dėl didesnių nei Rytų Europoje verslo suvaržymų ir atlyginimų darbuotojams valstybės nesugeba pritraukti investicijų.

2014 m. duomenimis, kai kurios Rytų Europos šalys pagal BVP vienam gyventojui jau pralenkė Graikiją ir Portugaliją, o artimiausiu metu toks pats likimas gresia Ispanijai ir Italijai, nors visos šios Pietų šalys jau daug seniau yra ES narės ir daug ilgiau gauna paramą iš bendro iždo. Vis labiau aiškėja, kad šias šalis remti reikės jau ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos mokesčių mokėtojams ­– tai papiktino ne vieną Centrinės ir Rytų Europos sostinę.

Vengrijos miestas Tatabania, esantis už 55 km į vakarus nuo Budapešto, uždarius socialistinių laikų kasyklas ir gamyklas, XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje buvo tapęs depresijos sinonimu, tačiau dabar čia jau sunku rasti darbuotojų vis atsidarančioms naujoms įmonėms. Šis pavyzdys labai gerai apibūdina visą Rytų Europą. Nenutrūkstama ekonomikos ir socialinių paslaugų plėtra vis labiau artina regioną prie Vakarų Europos. Nors tempas nėra toks, kokio norėtų gyventojai ir politikai, tai nepalyginama su stagnacija, su kuria susiduria Pietų Europos šalys. Jau ne tik Briuselio, bet ir Rytų Europos kreivi politikų žvilgsniai vis dažniau krypsta į Pietų šalis, iš kurių nenustoja plaukti blogos žinios.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 18 d.