Gytis KAPSEVIČIUS

Praėjusių metų pabaiga ir šių metų pradžia visuomenei pateikė geresnę galimybę atidžiau pasižiūrėti į kartais abstrakčią, tačiau neretai labai konkrečią problemą – korupciją. Per tris pastaruosius mėnesius viešai pristatyti net trys korupcijos tyrimai. Naujausiame iš jų, Korupcijos suvokimo indekse, nukritome keletu vietų, tačiau apskritai yra ir teigiamų ženklų.

Korupcijos suvokimo indekse šalis nukrito šešiomis vietomis ir liko 38-ta tarp 178 tyrime dalyvavusių šalių. Lietuvai skirti 59 balai iš 100. Indekse pirmaujančios šalys Danija ir Naujoji Zelandija surinko po 90 balų. Lietuvos atsilikimas nuo Danijos, vertinamas balais, yra toks pat kaip Nigerijos atsilikimas nuo Lietuvos – tai gana ryškiai iliustruoja, kiek dar reikėtų pasistengti.

Nuo 2012 m. didėjęs, šiame indekse šaliai skiriamų balų skaičius šiais metais buvo sumažintas. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovės Rugilės Trumpytės nuomone, pernelyg dramatizuoti šio rezultato, bent jau kol kas, nereikėtų. Tyrime dalyvaujančių šalių skaičius kiekvienais metais yra skirtingas, šiemet jų įtraukta daugiau nei pernai, todėl norėdami įvertinti savo rezultatą turėtume vertinti gautą balą. Šiais metais mūsų šalis gavo dviem balais žemesnį įvertinimą nei 2016 m. „Tai reiškia, kad Lietuvoje reikšmingų pokyčių neįvyko ir progresas yra šiek tiek sustojęs, išsikvėpėme kaip šalis, tačiau tai nereiškia, kad einame blogu keliu. Bus labai įdomu pažiūrėti, kiek balų mes gausime kitais metais, – tai priklausys nuo dabartinės Vyriausybės, nuo dabartinės valdančiosios partijos veiksmų ir žingsnių“, – teigia ji.

Kita vertus, Korupcijos suvokimo indeksas nėra vienintelis ar lemiamas veiksnys vertinant korupcijos mastą šalyje. Šiame tyrime yra apklausiami verslininkai ir srities ekspertai, be to, duomenys buvo renkami 2015–2016 m. pradžioje, todėl jame svarbesnis bendrų priemonių taikymas, verslo ir valdžios santykiai ir kliūčių verslui nebuvimas bei viešojo sektoriaus skaidrumas.

„Korupcijos suvokimo indeksas atspindi, ar lengva plėtoti verslą, vienas iš pavyzdžių – gauti leidimus, ar, pavyzdžiui, kokia situacija viešajame sektoriuje yra su nepotizmu, darbo vietos naudojimu asmeniniams tikslams, politine įtaka, interesų grupių daroma įtaka ir kiek skaidriai tai vyksta“, – paaiškina R.Trumpytė.

Pavyzdžiui, aukščiau nei Lietuva atsidūręs Kataras, turintis prastesnę žmogaus teisių reputaciją, didesnį įvertinimą gavo dėl lengvesnių sąlygų verslui, nes ten gana lengva jį plėtoti ir gauti reikiamus leidimus.

Kitu kampu korupcijos mastą atskleidžia du kiti metų pabaigoje pristatyti tyrimai: Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) inicijuotas gruodį pristatytas Lietuvos korupcijos žemėlapis bei kitas, lapkritį pristatytas „Transparency International“ vykdytas Pasaulinis korupcijos barometras. Abu tyrimai atliekami pasitelkiant visuomenės apklausas. Šių tyrimų rezultatai rodo, kad korupcijos šalyje mažėja, tiesa, ne visose srityse vienodai, be to, Europos šalių kontekste vis dar atrodome nekaip.

Lietuvos korupcijos žemėlapio tyrime korupcija gyventojų įvardyta kaip penkta svarbiausia šalies problema – tarp alkoholizmo ir nedarbo. Taip mano, net 56 proc. respondentų. Verslas ir valstybės tarnautojai į šią problemą žvelgia šiek tiek kitaip: tik kiek daugiau nei 30 proc. šių sektorių respondentų korupciją įvardijo kaip labai rimtą problemą Lietuvoje.

Faktinės korupcijos rezultatai turėtų nuteikti ne taip neigiamai. Tyrimo duomenimis, aiškinantis, kiek gyventojų per pastaruosius metus davė kyšį, taip pasielgę prisipažino 16 proc. respondentų. Ankstesnio tyrimo metu šis skaičius siekė 24 proc. Verslo sektoriuje kyšininkavimo rodikliai gerokai mažesni ir dar mažėjantys: kyšininkavimo atvejų tarp įmonių sumažėjo nuo 6 iki 5 proc.

Verta pabrėžti, kad kyšio, kaip problemos sprendimo būdo, galimybę teigiamai vertina 40 proc., neigiamai – 37 proc. respondentų. Tai yra ne tik smarkiai pagerėję rodikliai, palyginti su 2014 m. (atitinkamai 48 ir 26 proc.), bet kartu ir mažiausias skirtumas apskritai per tyrimo vykdymo metus. Verslo atstovai tokia galimybe naudotis nebūtų linkę: 20 proc. apklaustųjų pasinaudotų proga duoti kyšį, tačiau tam nepritariančiųjų – 56 proc.

Palyginti su ankstesniu tyrimu, skaičiai taip pat pasikeitę teigiama linkme. 2016 m. 68 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų atsakė, kad kyšis padeda išspręsti problemas. Manančiųjų, kad jis nepadeda, per dvejus metus padaugėjo trimis procentais ir dabar yra 18 proc.

Pasaulinio barometro duomenimis, kyšį per metus davė 24 proc. Lietuvos gyventojų, tiesa, šis tyrimas atliktas 2015–2016 m. sandūroje. Tai vienas didžiausių rodiklių Europos Sąjungoje – daugiau kyšių duodama tik Rumunijoje (29 proc.). Mažiausi rodikliai – Kipre ir Portugalijoje (po 2 proc.).

BFL

Gytis KAPSEVIČIUS

Su mokslininkais aktyviai bendradarbiauja ir kitos pelningiausių penketuke esančios pramonės įmonės: „Lifosa“ skelbia apie bendras veiklas su Kauno technologijos universitetu (KTU), o „Achema“ prisidėjo prie Kaune esančio „Santakos“ mokslo slėnio įkūrimo. 2015 m. Lietuvos pramonininkų konfederacijos Metų eksportuotojo titulai atiteko dar dviem farmacijos įmonėms „Biotechpharma“ ir „Aconitum“, savo mokslinių tyrimų centrą turinčiai „Enerstenai“ bei technologijų įmonėms „Kitron“ ir „Aedilis“.

Jau savotišku nacionaliniu pasididžiavimu tapusi lazerinių technologijų pramonė taip pat neapsieina be inovacijų.

Inovacijos, pritaikomos gamybos procese, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus, yra ne tik rezultatas, bet kartu ir rodiklis, pagal kurį galime pamatuoti savo ir kitų šalių pažangą. Vertinant pagal jį, globaliu mastu Lietuva atrodo vidutiniškai, tiesa, reikėtų pabrėžti, kad ir lyginame save su pažengusiomis šalimis.

Neseniai verslo naujienų agentūros „Bloomberg“ paskelbtas pasaulio valstybių TOP 50 inovacijų reitingas nuteikia pozityviai. Jame esame 32-i tarp pasaulio šalių ir pirmi tarp Baltijos valstybių: vienu laipteliu lenkiame estus, septyniais – latvius. Pirmą vietą reitinge užėmė absoliuti lyderė Pietų Korėja, antrą – Švedija, trečią – Vokietija.

Tiesa, nors šiais metais likome toje pačioje vietoje, kaimynai pakilo (22 vietą užėmusi Lenkija taip pat pakilo vienu laipteliu). Kita vertus, Lietuva padarė didelį šuolį pernai, kai iš 43-os šoktelėjo iki 32 vietos.

Vertinant atskirus rodiklius, „Bloomberg“ reitinge Lietuva pirmauja pagal pramonės sukuriamą pridėtinę vertę (proc. BVP) bei aukštojo mokslo efektyvumą. Žemiausiose vietose Lietuva yra pagal išduotų patentų skaičių, produktyvumą ir mokslinių tyrimų bei eksperimentinės plėtros (MTEP) aktyvumą (proc. BVP).

Statistikos departamentas skelbia, kad praėjusiais metais Lietuvoje privačios investicijos į MTEP sudarė 0,24 proc. BVP. Palyginimui – ES privačių investicijų vidurkis – 1,29 proc. BVP. Absoliučios reitingo lyderės Pietų Korėjos bendros investicijos 2014 metais siekė 4,29 proc. BVP, iš kurių 75 % atėjo iš pramonės sektoriaus. 50 milijonų gyventojų ir didžiųjų technologijų firmų namais tapusi Korėja galbūt yra per tolimas pavyzdys, tačiau antroji šalis 2014 m. pagal bendras investicijas į MTEP buvo 8 milijonus gyventojų turintis Izraelis – 4,11% BVP. Taigi teoriškai vietos plėstis ir lygiuotis yra pakankamai.

„Reikia pasitempti mokslinių tyrimų ir inovacijų bei patentavimo srityse. Lietuva daug investavo į mokslo centrus – slėnius, atnaujino infrastruktūrą. Tačiau kad mokslas ir verslas bendradarbiautų, reikia ugdyti šalies inovacijų kultūrą, skatinti bendradarbiavimo tradicijas ir pasitikėjimą. Verslas turi matyti naudą ir mokslo pajėgumus, kad mokslas gali suteiki unikalių žinių, atlikti reikalingus tyrimus, padėti tobulinti ar kurti naujus produktus. Manau, kad ateityje galime pasiekti aukštesnę poziciją „Bloomberg“ inovacijų reitinge“, – vertina Kęstutis Šetkus, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) vadovas.

Ar besibaigiančios ES investicijos sukurs verslamokslį?

Pastarasis penkmetis bent jau mokslo įstaigų statybos požiūriu buvo esminis. Šių metų kovą oficialiai atidaryti Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras bei Jungtinis gyvybės mokslų centras (JGMC), vėliau atidarytas ir Biotechnologijų verslo inkubatorius – šie pastatai išdygo „Saulėtekio“ slėnyje. Per pastarąjį penkmetį Kaune buvo įkurti „Santakos“ ir „Nemuno“ slėniai, Vilniuje – į biotechnologijas ir mediciną orientuotas „Santaros“ slėnis, o Klaipėdoje – jūrinio sektoriaus plėtrai skirtas Baltijos mokslo slėnis. Mokslinė veikla vyksta visuose penkiuose Lietuvos mokslo slėniuose, tačiau kai kur sėkmę ar tuo labiau naudą įvertinti dar anksti.

Visų mokslo slėnių paskirtis yra skatinti intelektinį potencialą, padėti plėstis ūkio šakoms bei vykdyti MTEP, juose stovi brangi ir naudinga įranga, sudarytos darbo sąlygos keturženkliam skaičiui žmonių. Tačiau pernai metų pradžioje duodamas interviu „Veidui“ Vilniaus universiteto rektorius prof. Artūras Žukauskas šiek tiek juokais, bet greičiau rimtai pareiškė, kad naujuose Saulėtekyje esančiuose mokslo centruose bus išrasta tai, ką pavyks išrasti. Mokslinių tyrimų specifika negarantuoja tvirtų, hipotezes patvirtinančių ir greitų rezultatų, todėl pasigirsta nuomonių, kad šalies mokslui būtų naudinga labiau orientuotis į taikomąjį mokslą.

Taip mano ir Valdas Sutkus, Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas. „Mūsų, kaip valstybės, ateitis yra susijusi su didelę pridėtinę vertę kuriančio verslo skatinimu. Natūralu, kad jei mes to neturėsime, žmonės išvažiuos ir Lietuva trauksis. Mums reikia kuo didesnės mokslo ir verslo kooperacijos, reikia, kad mokslas labiau atsigręžtų į taikomąjį pobūdį, nes galbūt fundamentalūs moksliniai tyrimai mums, kaip mažai valstybei, nėra plačiai pasiekiami, mes neturime tiek potencialo kiek JAV. Tačiau taikomojo pobūdžio tyrimai yra tiesiog būtini tam, kad galėtume kurti savo verslą – išmanesnį, kuriantį sudėtingesnius produktus ir galintį mokėti didesnius atlyginimus žmonėms“, – sako jis.

Nepaisant kai kurių teigiamų bendradarbiavimo pavyzdžių, nuolatos skundžiamasi nepakankamai glaudžiu verslo ir mokslo bendradarbiavimu. „Priežasčių yra įvairių. Ne paslaptis, kad mokslas ir verslas yra kaip du atskiri pasauliai, kurie turi atrasti bendrą kalbą ir interesus. Ne visuomet pavyksta tiesiogiai susikalbėti ir rasti sąlyčio taškų. Todėl reikalingi mokslo vadybininkai, technologijų skautai, tai yra tarpininkai, kurie padėtų mokslui ir verslui tapti partneriais, išvystyti technologijas ir įdiegti į rinką. Procesas Lietuvoje jau pajudėjęs tinkama kryptimi, nes universitetuose atsirado technologijų perdavimo ar verslumo centrai, kurie jau turi vadybininkų, aktyviai dirbančių šioje srityje. Pavyzdžiui, KTU Nacionalinis inovacijų ir verslo centras arba VGTU Žinių technologijų ir perdavimo centras“, – pasakoja K.Šetkus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

Gytis KAPSEVIČIUS

Nors Lietuva dar nėra nusėta vėjo jėgainėmis, o keliuose elektromobilių skaičius neperkopia keturženklio, tikroji žalioji revoliucija vyksta šildymo katiluose – šiandien daugiau nei 60 proc. centralizuotos šilumos gaunama iš biokuro ir šis skaičius linkęs didėti. Baltijos šalys šiuo atžvilgiu pasauliniame ir europiniame kontekste atrodo tikrai gerai, tai rodo ir faktas, kad dviem esminėms biomasės energetikos organizacijoms nuo šių metų vadovauja lietuvis ir latvis.
Apie globalias biomasės naudojimo ir plėtros tendencijas kalbamės su Pasaulinės biomasės energetikos asociacijos (WBA) prezidentu Remigijumi Lapinsku bei Europos biomasės asociacijos (AEBIOM) prezidentu Didziu Paleju.

– Kas svarbaus įvyko biomasės energetikos sektoriuje per praėjusius metus?

Remigijus Lapinskas: 2016-ieji mums buvo labai svarbūs – pirmiausia dėl klimato kaitos procesui mažinti skirto Paryžiaus susitarimo, kurį pasirašė 195 pasaulio šalys. Taip pat surengta klimato kaitos konvencijos šalių konferencija, arba COP 22, kuri vyko Marakeše, – visi jos dalyviai norėjo įsitikinti, ar Paryžiaus sutartis veiks realioje aplinkoje. Iš pradžių, reaguodami į JAV prezidento rinkimus ir pono Trumpo išrinkimą, buvome nusivylę. Nepaisant to, pačios JAV paskelbė, jog klimato kaita – per daug svarbus klausimas, kad jo sprendimą sustabdytų vieni rinkimai. Todėl Marakeše COP 22 iš naujo patvirtino plėtrą ir kryptį atsinaujinančių išteklių energijos link, kuri yra vienintelis būdas kovoti su klimato kaita.

COP 22 susirinkime WBA paskelbė strategiją, padėsiančią atsisakyti iškastinio kuro. Mes atlikome keletą skaičiavimų: visos išsivysčiusios Europos Sąjungos šalys turėtų pasiekti bent 50 proc. atsinaujinančių išteklių energijos suvartojimo iki 2030 m. ir visiškai užbaigti šį darbą 2050-aisiais. Iki tų metų reikėtų baigti naudoti iškastinį kurą – dujas, naftą, anglis ir baigti leisti į atmosferą CO2, antraip šis unikalus šansas suvaldyti klimato kaitą bus prarastas. Tiesa, pasaulinė atsinaujinančios energijos rūšių plėtra vyksta nepakankamu tempu.

Visi kiti scenarijai paliktų blogesnę situaciją, tačiau gerojo scenarijaus galimybių yra. Biomasė gali būti įvairi – kieta, dujinė ar skysta, tai visame pasaulyje gausus resursas, ir ji mums leistų pasigaminti labai ryškią energijos dalį. Tarkime, Kinija – didžiausia pasaulio teršėja, kita vertus, šalis turi didžiulius kiekius neišnaudoto biokuro žemės ūkio pramonės atliekų pavidalu. Tas pats galioja ir kai kurioms posovietinėms šalims, tokioms kaip Kazachstanas, Ukraina ar Baltarusija. Netgi Rusija, turinti daug iškastinių resursų, taip pat būtų pajėgi „persikvalifikuoti“.

– Pasaulinė biokuro rinka dėl plačios geografijos greičiausiai pilna skirtumų, tačiau kiek šalys skiriasi viena nuo kitos santykinai mažesniame ir panašios geografijos regione – Europoje?

Didzis Palejas: Praktiškai visos AEBIOM vienijamos šalys narės yra skirtingos. Tarkime, Švedija, Lietuva, Latvija šioje srityje yra gerokai pažengusios. Kitos šalys, tokios kaip Ukraina, tik pradėjo biomasės sektoriaus plėtrą, o Jungtinė Karalystė šiandien šiuo atžvilgiu yra netgi toliau nei Ukraina.

Dabar Europoje turime vadinamuosius 20/20 tikslus – iki 2020-ųjų bent 20 proc. suvartojamos energijos pasigaminti iš atsinaujinančių šaltinių. Europa daugiau ar mažiau jų laikosi neblogai, vienoms šalims sekasi geriau, kitoms šiek tiek prasčiau, tačiau visos juda į priekį. Bet yra ir kitų tikslų – 2030 metai, 2050 metai. Kas nutiks tuomet?

– Ar šie ateities tikslai jau yra numatyti?

D.P.: 20/20 tikslai buvo numatyti jau prieš kurį laiką, tačiau dėl tolesnių tikslų vyksta debatai – kiek griežtos tos ribos turėtų būti, ar jie turėtų būti pritaikomi kiekvienai valstybei, ar taikomi visai Europai kartu.

R.L.: Jei kalbame apie lapkričio mėnesį pasirodžiusį Europos naujosios energetikos direktyvos dokumentų paketą, WBA nuomone, nustatyti tikslai per maži, net ir 27–30 proc. atsinaujinančių išteklių dalis iki 2030 m. yra per maža, nes neatitinka Paryžiaus susitarimo. Žinoma, gerai, kad šilumos rinka pirmą kartą įvardyta kaip labai svarbus klausimas, nes anksčiau buvo kalbama apie transportą, elektros gamybą, tačiau niekada – apie šildymą.

Dabar iškastinio kuro kaina yra maža, todėl tai stabdo atsinaujinančių išteklių plėtrą. Išeitimi galėtų tapti vadinamoji CO2 mokesčių politika. Tai universalus politinis instrumentas siekiant pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos.

D.P.: Mes remiame Žiemos energetikos paketo efektyvumo direktyvą, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad ji vis dar leidžia šalims narėms suteikti finansinę pagalbą iškastinio kuro sektoriui. Manome, kad to neturėtų būti. Kartais klaidingai manoma, jog tai pigesnė išeitis, nepaisant fakto, kad tokia gamyba irgi subsidijuojama ir žmonės nežino realios gamybos kainos, taip pat kiek kainuoja teršti aplinką.

– Tačiau subsidijuojamas ir žaliosios energijos sektorius.

D.P.: Atsinaujinančios energijos sektorius gauna subsidijas, bet jei palygintume kiekius, atsinaujinančios energijos subsidijos sudaro mažą dalį. Latvijos pavyzdys – iš 200 mln. eurų, mokamų kasmet, apie 65 proc. jų skiriama iškastiniam kurui. Subsidijos iš esmės kenkia rinkai, todėl mes siūlome požiūrį, kurį jau daug metų taiko Švedija, – tai jau minėti CO2 mokesčiai. Pagrindinė mintis – jei naudojate iškastinį kurą ir teršiate gamtą, turite už tai susimokėti.

Tie gamintojai, kurie suvartoja daug energijos, tam priešinasi ir teigia, kad jei bus pritaikytas CO2 mokestis, jie taps mažiau konkurencingi, palyginti su kitomis Europos šalimis, kuriose CO2 mokesčio nėra. Tačiau tam yra sprendimas, kuris dabar aptariamas Europos Sąjungoje, įvesti mokesčių naštos perkėlimą – tai vadinamasis „tax shift“. Jei iškastiniam kurui įvedamas CO2 mokestis, tokiu pačiu pinigų kiekiu, kuris gali ateiti iš CO2 mokesčio, valstybė galėtų sumažinti mokesčius verslui ir dirbantiesiems.

Tokiu atveju turėsime situaciją, kai tie, kurie suvartoja daug iškastinio kuro, gauna nuolaidų, susijusių su mokesčiais dirbantiesiems, taip netgi gali didinti darbo vietų skaičių, bet galų gale mokesčiai bus daugiau mažiau tokie patys. Tačiau tos įmonės, kurios keičia savo kursą ir pereina prie atsinaujinančių išteklių, galėtų taip pat naudotis sumažintais mokesčiais dirbantiesiems ir tapti dar konkurencingesnės. Taigi toks mokesčių naštos perkėlimas būtų naudingas darbo rinkai – būtų sukurta naujų darbo vietų ir didinama motyvacija nustoti naudoti iškastinį kurą.

Švedijoje CO2 mokestis įvestas nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios, jis kilo kasmet ir buvo iš anksto žinoma, kiek ir kada jis kils. Pats mokestis motyvavo įmones atsisakyti iškastinio kuro naudojimo, todėl Švedija šiandien yra tarp pirmaujančių šalių. Spėčiau, kad ir kitoms Europos Sąjungos šalims tai galėtų būti geras motyvas, nežlugdant gamyklų, kurios yra itin svarbios kiekvienai šaliai.

R.L.: Švedija tikriausiai yra pats geriausias pasaulinis pavyzdys: daugiau nei 50 proc. joje suvartojamos energijos gaminama naudojant atsinaujinančius išteklius. Kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, centralizuoto šilumos tiekimo, tik 3–5 proc. gaunami naudojant iškastinį kurą. Tarkime, Stokholme 80 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos, daugiau nei 50 proc. elektros energijos ir apie 20 proc. transporto sunaudojamų biodegalų pagaminama iš biomasės. Tai rodo, kad mes jau turime techninių sprendimų tam įgyvendinti, ir mintis, jog iki 2050 m. naudosime tik atsinaujinančius šaltinius, neskamba kaip stebuklas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

Gytis KAPSEVIČIUS

Praėjusių metų pabaigoje garsiai nuskambėjęs planas atvesti amerikiečių vizionieriaus Elono Musko vadovaujamą „Tesla Motors“ į Lietuvą po truputėlį įsibėgėja ir atrodo, kad bent jau oficialus pasiūlymas investuotojui bus pateiktas. Apie tai, ko jau dabar galime pasimokyti iš šios istorijos, kodėl Lietuvai tai būtų svarbu ir kokie fundamentalūs tikslai slypi už šios iniciatyvos, kalbamės su idėją iškėlusiu verslininku Vladu Lašu.

– Detalesnis idėjos pristatymas ir diskusija vyko sausio 5 d. Su jumis kalbamės praėjus savaitei. Ar per ją įvyko realių postūmių?

– Įvyko keletas susitikimų – su Ūkio ministru, detalizuojame planus su „Investuok Lietuva“, dirba iniciatyvinė grupė. Džiugu, kad šia tema yra sutarimas ir palaikymas, pradedant Prezidente ir premjeru, Seimo komitetu, vadovais, ministrais. Svarstome, kaip suformuoti profesionalią „svajonių komandą“, kuri turėtų resursų ir įgaliojimų parengti Lietuvos pasiūlymą ir jį pateikti.

Man atrodo, pirmiausia reikia patiems išdiskutuoti tą idėją. Labai svarbu, kad visuomenė pati ją palaikytų, suprastų, ir jau dabar, prieš atsivežant investuotojus, mes nuspręstume, ar norime tokios investicijos ir tokios gamyklos. Būtent dabar, o ne tada, kai jau skirsime resursus, pusę darbo padarysime ir staiga sakysime, kad ne, yra ir kitokių nuomonių. Tada mes sustojame tokiame diskusijų politiniame-pilietiniame kare.

– Kai kurios didžiosios Europos šalys – Portugalija, Prancūzija, Nyderlandai jau ėmėsi konkrečių žingsnių, be to, net mūsų viešojoje erdvėje girdėti nemažai abejonių dėl Lietuvos patrauklumo: dėl vietos, atsinaujinančios energijos, specialistų, netgi „Tesla“ įkrovimo tinklo nebuvimo ir panašiai.

– Manau, kad mes be reikalo koncentruojamės į blogus dalykus. Visuomet bus dalykų, kurių neturime ar kuriuos sunkiau pasiekti, bet daugelį dalykų gali kompensuoti privalumai, kuriuos turime. Jei tai būtų bendros pastangos, visiems suprantamas, visuomenę vienijantis projektas, investuotojų, tokių kaip „Tesla Motors“, paieška ir pritraukimas anksčiau ar vėliau būtų sėkmingas.

Tai nebūtinai turi būti konkrečiai „Tesla Motors“. Dabar daugelyje sričių keičiantis technologijoms, energetikai, transportui, dirbtiniam intelektui reikia daug pajėgumų naujai ekonomikai. Ir jei mes norėsime įsijungti, dabar yra geras laikas ir daug galimybių.

Aš dažnai sakau, kad mes praleidome interneto revoliuciją, nes tuomet, kada ji vyko, vykdėme savo revoliuciją, buvome užsiėmę svarbesniais dalykais – keitėme savo šalį, transformavome ekonomiką, institucijas. Šiandien mes esame panašūs į kitas šalis, bet jei norime pasiekti daugiau, reikia transformuojančio tikslo, katalizatoriaus.

Tai nėra neįmanoma – ilgesnėje istorijos perspektyvoje Lietuva turėjo nemažai projektų ir gamyklų su keliais tūkstančiais žmonių. Dabartiniame kontekste gamyklos apimtys – 5 mlrd. verta investicija. Tai visiškai prieinama Lietuvai: statome „Rail Baltica“, kuri yra panašaus dydžio projektas, svarstėme dėl Visagino atominės elektrinės. Toks projektas gali būti rimtas katalizatorius, kuris ir pritraukia pasaulio dėmesį, ir didina mūsų pačių pasitikėjimą, gali padėti išspręsti tokius tikslus, kaip emigracijos mažinimas ar netgi srauto pakeitimas į priešingą pusę. Tai savotiškas sąjūdis, kurio mums dabar reikia.

– Kaip ir minėjote, Lietuvoje turime stambių projektų, kurie, kai jau yra įgyvendinti, atrodo savaime suprantami. Tačiau kodėl kiekvieną kartą į naują užmojį žiūrima labiau skeptiškai nei optimistiškai?

– Žmogaus psichologijoje jau nuo senų laikų užprogramuotas dėmesys neigiamiems dalykams. Prieš tūkstančius metų žmogus, norėdamas išgyventi, turėdavo pamatyti net mažiausią pavojų: jei šalia praėjo tigras ir paliko savo pėdsakus, jis privalo tai pastebėti, nes jei neatkreips į tai dėmesio, kitą naktį gali ir neišgyventi. Greičiausiai tokia žmogaus prigimtis.

Taip vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Su visomis naujovėmis, naujais, ambicingais projektais nėra paprasta: tu turi eiti į priekį, paaiškinti kitiems ir rasti sekėjų. Tame kelyje atsiranda vis daugiau sąjungininkų, o vėliau nebelieka neprisijungusių, nes visi nori būti sėkmingos iniciatyvos dalimi.

Mums tiesiog reikia sugebėti aptarti, išaiškinti gerąsias projekto puses, jo reikšmę kiekvienam žmogui, kad ir močiutė kaime suprastų, jog toks dalykas gali paskatinti jos anūką grįžti į Lietuvą, turėti gerą, įdomų ir gerai apmokamą darbą.

– Tai, kad šalis nusprendė pateikti investicinį pasiūlymą, padidino sėkmės galimybę, tačiau atsižvelgiant į konkurentus labai realu, kad gali būti pasirinkta kuri nors kita šalis. Ar šią patirtį, kad ir kokia ji bus, sugebėsime panaudoti kviesdami kitus investuotojus?

– Apie tai ir kalbame. Tai nėra vienintelis pasaulį keičiantis projektas, kuriame gali dalyvauti Lietuva. Mes galime pasiūlyti savo darbo kultūrą, žmones, kurie investuotojų, jau atėjusių į Lietuvą, vertinimu, yra puikūs. Manau, tai labai stipri pusė ir tais Lietuvos pliusais, ties kuriais susikoncentruotume, galėtume pritraukti jei ne „Tesla Motors“, tai kurį nors kitą didelį projektą. Taip dirbdami galime išvystyti ir savų projektų, gal ir ne tokių didelių, tačiau taip pat reikšmingų Lietuvai ir pasauliui.

– Teigiama, kad vienu iš kriterijų gali tapti investuotojui suteiktos nuolaidos, kurias darys bet kuri pasirinkta šalis. Vieni mąsto pragmatiškai – tai 5 mlrd. dolerių investicijos, kiti baisisi, kad šalys ar regionai dėl didelių pinigų yra pasirengę padaryti praktiškai bet ką. Kur šiuo atveju yra ir kur turėtų būti riba tarp, vadinkime, nacionalinio orumo ar išdidumo ir verslo?

– Manau, mes tiesiog turime atsirinkti, su kuo norime būti, kokia mūsų pačių vizija. Mes nenorėtume statyti gamyklų tokiomis 
 technologijomis, kurios teršia aplinką, sudaro blogas sąlygas darbuotojams ar gamina tokius produktus, su kuriais nenorėtumėte būti sugretinti. Taip žiūrėdami turime rinktis tuos projektus, lyderius, su kuriais norime bendrauti ir kuriems turime ką pasiūlyti, neprarasdami savo išdidumo. Kaip tik būkime išdidūs dalyviai tų pasaulyje vykstančių procesų, kai atsiranda dirbtinio intelekto valdomi automobiliai, valdomi geriau nei žmogaus vairuojamas automobilis, atsiranda neteršiantys aplinkos elektromobiliai.

Žmonės, kurie daro naujus dalykus, susiduria su dideliu senųjų industrijų pasipriešinimu ir jiems reikia palaikymo, sąjungininkų. Jei sakysime, kad juos palaikome, mes tai darysime kartu – tai nėra mūsų išdidumo praradimas. Mes kaip tik esame lyderiaujančios lygos dalis.

Nuolaidos, kaip ir kiekvienoje srityje, turi būti aiškiai susietos su valstybe. Reikia žiūrėti, ką investicija sukurs ilgalaikėje perspektyvoje: ką tokia gamykla duos per 20 metų, kiek ji sukurs ne tik darbo vietų, bet ir tos pačios darbo vietos sukurs produktų, eksporto, įplaukų į biudžetą „Sodros“ ir kitų mokesčių pavidalu. Naujų technologijų pramonė yra susijusi su inžinerija, naujų procesų ir technologijų kūrimu, todėl tai būtų ne vien įprasta gamyba. Paprasti procesai modernioje gamyboje automatizuojami, tačiau šalia turi būti žmonės, gebantys ne tik eksploatuoti, bet ir tobulinti bei kurti. Tai būtų kūrimo ir projektavimo centrai, kurie šalia pramonės įmonių galėtų būti geriausias kelias Lietuvai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

Ši sausio savaitė žymi du svarbius su valstybės gynyba susijusius įvykius: skelbiami nauji šauktinių sąrašai ir minimos Sausio 13-osios metinės. Nors prieš 26 metus pademonstruotas pilietinis pasipriešinimas ir šių dienų šauktinių kariuomenės formavimas yra dvi skirtingos gynybos formos, jas bent iki šiol, šauktinių vietas užpildant savanoriams, vienijo bendras bruožas – asmeninis apsisprendimas. Ant šio pamato pastatyta ir Šaulių sąjunga, pastaruoju metu jaučianti padidėjusį populiarumą. Pokalbio apie pilietinę visuomenę, šaulius, šauktinius bei ginklus susitikome su Šaulių vadu, atsargos pulkininku leitenantu Liudu Gumbinu.

Gytis KAPSEVIČIUS

– Kalbamės likus savaitei iki 26-ųjų Sausio 13-osios metinių. Tuo metu jums buvo apie 15–16 metų. Kaip prisimenate šią dieną?

– Pamenu, kad sausio tryliktą mano brolis, studentas, buvo išvykęs į Sitkūnus ir saugojo juos su savo bendražygiais, mačiau, kaip tėvai jį išlydėjo. Atsimenu ir pačią sausio 13-osios naktį, sirenų gaudesį Panevėžyje. Naktį su tėvais atsikėlėme ir nuėjome prie vieno iš tuo metu svarbių objektų – savivaldybės. Ten susirinko grupė žmonių, kurie budėjo. Ką aš pats ten darysiu, man nekilo klausimo, bet suvokiau, kad tai svarbu, tai yra viena iš gynybos formų. Manau, tas paliko tam tikrą pėdsaką mano pasirinkime, dabartinėje veikloje ir supratime apie pilietiškumą, piliečių svarbą valstybės gynyboje.

– 2014 m. buvote išrinktas Šaulių sąjungos vadovu ir neilgai trukus žiniasklaidoje pripažinote, kad sąjunga kenčia nuo kai kurių problemų. Ar per kadenciją pavyko šias problemas išspręsti arba sumažinti?

– Šaulių sąjungoje sergama tomis pačiomis ligomis kaip ir visuomenėje, todėl visų problemų neišspręsime nei aš, nei kiti vadai. Viena iš ligų – mes, kaip visuomenė, nesame atsparūs informaciniam karui, kuris nebūtinai yra tiesmukai nukreiptas į mus iš Rytų, tačiau mes patys skaldomės, ieškodama įdomesnių antraščių prisideda ir žiniasklaida. Tas informacinis karas jaučiamas ir Šaulių sąjungoje, ir tai neprideda mums tvirtybės, netelkia visuomenės.

Tarp mūsų yra ir politikų, ir verslininkų, ir paprastų žmonių, todėl kartais pasiklystame tose šauliškumo vertybėse. Kartais, užuot sutelkę jėgas valstybei stiprinti, paskęstame asmeniniame pragmatizme. Yra žmonių, kurie nesugeba atsiriboti nuo savo politinių pažiūrų, ir prasideda skaidymasis: kas yra savas, kas nesavas, kas tikrasis narys, o kas netikrasis. Tačiau manau, kad žengėme didelį žingsnį į priekį, ir mąstymo, kad Šaulių sąjungoje galėtų dalyvauti tik vienos krypties bendraminčiai, nėra. Štabe dirba įvairių politinių pažiūrų bei tautybių žmonės, todėl manau, kad tai išgyvendinama. Džiugina, kad beveik nebepasitaiko atvejų, kai su šaulio uniforma dalyvaujama politinėje veikloje, ypač vykstant rinkimams, kandidatuojant. Tokiu atvejų būdavo.

Visa kita yra buitiniai dalykai – drausmė, mandagumas viešojoje erdvėje. Kaip ir visuomenėje, taip ir tarp mūsų gali pasitaikyti visokių pavyzdžių. Bet tas buvo ir tarpukariu: jei skaitytumėte istoriją, pačioje organizacijoje tuo metu būdavo ir skundų, ir muštynių, ir išgėrinėjimų. Tačiau manau, kad sparčiai sveikstame ir mūsų imunitetas nuolat stiprėja.

– Šaulių sąjungos vadu tapote tais pačiais metais, kai įvyko Krymo krizė. Tuo metu gerokai padidėjo dėmesys krašto gynybai. Kiek narių apytiksliai per tą laiką papildė jūsų organizaciją?

– Šiandien artėjame prie 11 tūkst. – turime apie 10,5 tūkst. narių, o 2014 m. skaičiavome, kad narių yra mažiau nei 8 tūkst. Reikėtų pabrėžti, kad pagausėjo vidutinio amžiaus šaulių grupė – šiandien turime arti 5 tūkst. suaugusiųjų ir kiek daugiau nei pusę jaunųjų šaulių.

Bet statistika yra vienas dalykas. Nepaisant to, kad statistiškai ūgtelėjome apie 30 proc., 2014-aisiais turėjome daug šaulių, kurie buvo sąrašuose, tačiau veikloje nedalyvavo. Todėl nebijojome žengti ryžtingo žingsnio ir atleisti dalį šaulių, kurie akivaizdžiai nedalyvauja arba atsisako dalyvauti veikloje. Atleista šimtai žmonių, ir tas procesas tęsiasi, tačiau reikia siekti, kad skaičiai atitiktų realybę.

– Kokios įtakos didėjantis šaulių skaičius turėjo jūsų organizacijai?

– Reikia nepamiršti, kad Šaulių sąjunga egzistavo ne tik prieš Krymo aneksiją, bet ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, sovietų laikais ji veikė išeivijoje. Ji egzistuoja beveik šimtmetį, todėl nenorėčiau sakyti, kad Krymo aneksija padėjo žmonėms atrasti šią organizaciją, – ne, ji buvo visą laiką. Tačiau anksčiau organizacija daugiau koncentravosi į jaunimo ir garbingesnio amžiaus grupes, o Krymo aneksija jai padėjo pritraukti ir vidutinio amžiaus žmonių.

Aišku, kiekviena organizacija patiria pakilimų ir nuopuolių. Antplūdis turėjo ir savo neigiamą pusę. Organizacijai pirmiausia yra šokas sulaukti tiek daug naujų žmonių su savo lūkesčiais ir priimti juos, todėl absorbuoti šį visą potencialą buvo iššūkis. Tai kartais atsigręždavo prieš pačią organizaciją, kuri ne visuomet spėdavo žengti koja kojon su pasikeitusiais poreikiais, dėl to padaugėjo nusivylimo iš spontaniškai atėjusių žmonių, atsirado neigiamo rezonanso. Tačiau šimtmečio darbas neturi patekti tarp girnų, kurių nenusipelnė.

– Įvertinus realius pajėgumus, koks galėtų būti racionalus ir protingas šaulių skaičius organizacijoje – juk ne visi šiais laikais domisi panašia veikla?

– Manau, reikėtų kelti artimus ir tolimus tikslus. Artimi tikslai buvo perkopti 10 tūkst., tą ribą peržengėme. Per ateinančius porą trejetą metų reikėtų eiti toliau, pasiekti ir 16 tūkst., didinti skaičių. Manau, kad potencialo yra, bet reikia gebėti save pateikti, parodyti ir užimti tuos žmones, kurie nori aukotis.

Siekiame, kad šaulių būtų kiekvienoje savivaldybėje. Tai pasiekta jau šiandien, tik ne visur yra suaugusių šaulių, kai kur turime tik jaunuosius šaulius. Pajėgus šaulių branduolys savivaldybėse galėtų padėti atlikti tam tikras užduotis. Pavyzdys – nesenas gaisras Radviliškyje, kurį gesinant dalyvavo ir šauliai, padėjo gyventojams ir institucijoms.

Jei žiūrėsime į ilgalaikę viziją, galbūt tai skamba ir šiek tiek optimistiškai, bet laikantis šūkio, kad kiekvienas Lietuvos žmogus galėtų ir turėtų būti šaulys, manau, dešimtys tūkstančių turėtų būti pasiekiami. Tarpukariu buvo 60 tūkst. šaulių, ir aš nemanau, kad tai utopiniai skaičiai, net ir kalbant apie XXI a., kai mūsų visuomenė yra gerokai kosmopolitiškesnė. Įvertinus jaunųjų šaulių kontekstą, tai labai normalus siekinys. Jei pavyktų jį pasiekti, turėtume žengti ir toliau. Tai nereiškia, kad šaulys būtinai turi dalyvauti pratybose, – yra ir kitų būdų prisidėti. Be to, šauliais negali būti visi, nes ne visų vertybinis pagrindas toks stiprus, kokie yra Šaulių sąjungos lūkesčiai.

– Žodžius „šaulys“ ar „šauliai“ greičiausiai yra girdėjęs kiekvienas, bet ne visiems aišku, ką sąjunga veikia, be to, minėjote, kad neaktyvūs šauliai turi pasitraukti iš organizacijos. Todėl norėčiau paklausti paprastai: ką organizacijoje veikia, tarkime, statistinis šaulys?

– Šaulių sąjunga yra valstybės saugumo didinimo organizacija. Tam pasiekti esama daug būdų, todėl nereikėtų manyti, kad tai tik karinio saugumo užtikrinimas. Taip, tai mūsų išskirtinumas, kad mes ir ginklu pasirengę prisidėti prie valstybės gynybos, tačiau saugumą didinti galime ir žodžiu.

Šaulys, pasirinkęs karinio būrio kelią, turėtų mokėti naudotis ginklu ir dalyvauti pratybose, būti išėjęs bazinį šaulio kursą, būti priskirtas padaliniui, kariuomenės vienetui ir bent dešimt dienų per metus dalyvauti pratybose kartu su Lietuvos kariuomene. Iš esmės tai kario savanorio kelias, skirtumas tas, kad šauliai – lankstesnė organizacija, su mažiau įsipareigojimų.

Kitas būdas – tiems, kurie nemato savęs su ginklu. Jie galėtų savo jėgomis prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo: tai ugdymas, stovyklos, viešieji ryšiai, kitokia edukacija.

Trečia dimensija, kuri šiandien mūsų organizacijoje mažai matoma, yra šaulio rėmėjo kryptis. Tai žmonės, nenorintys ar negalintys aktyviai dalyvauti Šaulių sąjungoje, tačiau norintys intelektualiai ar finansiškai ją remti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

Mikroprognozių medicinoje girdėti bene kasdien, tačiau aktualios jos daugiausia tik sergančiajam ir jo artimiesiems. Iš tiesų, tai gana stabili sritis – numatyti, kad žmonės 2017-aisiais vis dar sirgs, didelio įžvalgumo nereikia. Deja, apie 18 tūkst. žmonių gresia išgirsti ir labai nemalonią vėžio diagnozę.

Gytis KAPSEVIČIUS

Apie onkologijos dabartį ir ateitį sutiko pasikalbėti chirurgas habil. med. dr. prof. Narimantas Evaldas Samalavičius, 2016 metais tapęs Tarptautinės universiteto kolorektinių chirurgų draugijos generaliniu direktoriumi.

– Kaip atrodo mūsų šalis lyginant su kitomis šalimis onkologinių ligų gydymo kontekste?

– Na, mums turbūt svarbiausia būtu palyginti save su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 18 tūkst. naujų vėžio atvejų, o šiandien gyvena netoli milijono žmonių, kuriuos vienaip ar kitaip palietė onkologinė liga. Skaičiai išties įspūdingi. Europos Sąjungoje Lietuva pagal sergamumą yra maždaug ties viduriu, o pagal mirštamumą nuo vėžio – antra nuo galo po Vengrijos. Tai išties nerimą keliantis skaičius. Neramu dėl to, kad kai kurių dažnų lokalizacijų vėžio gydymo rodikliai, pavyzdžiui, krūties ar plaučių vėžio, yra ypač blogi, ties apatine riba Europos Sąjungos mastu. Nedžiugina ir prostatos, skrandžio ar storosios žarnos vėžio gydymo rezultatai.

– Kartais svarstoma, kad didelį vėžinių ligų skaičių, palyginti su ankstesniais laikais, lemia pakitęs gyvenimo būdas – maistas, įvairios prietaisų bangos ir panašiai. Kiti mano, kad tai tobulesnių vėžio atpažinimo metodų rezultatas. Kaip yra iš tikrųjų, kokios priežastys daugiausia lemia sergamumo vėžiu didėjimą?

– Aš manau, kad įtaką daro daugelis su civilizacija susijusių veiksnių – įskaitant užterštumą. Dalis priežasčių iš tikrųjų gali būti kažkur šalia, bet mes to neįvertiname. Vien tik gyvenimo intensyvumas prieš 40–50 metų nebuvo toks kaip dabar.

Vėžys apskritai yra ekonomiškai išsivysčiusių Vakarų valstybių liga. Didžiausi sergamumo rodikliai būdingi Vakarų ir Šiaurės Europos, Šiaurės Amerikos ir Australijos bei Naujosios Zelandijos gyventojams. Besivystančiose šalyse sergamumas onkologinėmis ligomis gerokai mažesnis, mažiausi rodikliai nustatyti Afrikos šalyse, kur trumpiausia gyvenimo trukmė ir mirčių struktūroje dominuoja infekcinės ligos.

Didžiausias sergamumas vėžiu būdingas vyresnio amžiaus žmonėms, todėl bendrai sergamumas didėja ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei bei didėjant vyresnio amžiaus žmonių daliai populiacijoje. Sergamumo vėžiu didėjimas Lietuvoje taip pat susijęs su populiacijos senėjimu. Įtakos sergamumo didėjimui turi ir rizikos veiksnių paplitimo pokyčiai. Pavyzdžiui, antsvoris, nutukimas, mažas fizinis aktyvumas susiję su kai kurių lokalizacijų vėžio rizikos padidėjimu. Didėjant šių rizikos veiksnių paplitimui tarp šalies gyventojų sergamumas populiacijoje auga.

Diagnostika taip pat neabejotinai patobulėjo: dabar yra tokių priemonių, kaip kompiuterinė tomografija, branduolių magnetinis rezonansas, pozitronų emisijos tomografija ir kitų. Kai ko iš šiandien atrodančių kasdieninių diagnostikos metodų sovietmečiu net neturėjome, o kai kurių nebuvo apskritai. Todėl tai tiesa – diagnostika dabar daug geresnė ir galima išsiaiškinti daugiau ankstyvesnių susirgimų.

Vis dėlto vėžys yra daugiakomponentė liga, dažnai negalima išskirti vieno vienintelio konkretaus veiksnio, ją lemia daugelio priežasčių visuma.

– Ar galime prognozuoti, kad vėžiu sergančių žmonių daugės?

– Vienareikšmiškai atsakyti, kad jų Lietuvoje daugės, negalima, nes mažėja mūsų populiacija. Manau, kad susirgimų vėžiu daugės, bet jų negali padaugėti katastrofiškai, kai mažėja gyventojų: dalis išvykstančių žmonių susirgs onkologinėmis ligomis, bet tikėtina, jog gydymas bus taikomas kitur. Jei situacija būtų stabili, susirgimų neabejotinai daugėtų.

– Onkologija nuėjo ilgą kelią tobulindama gydymo būdus. Kokios pačios naujausios priemonės vėžiui įveikti?

– Nuolat atsiranda naujų chemoterapinių ar biologinės terapijos preparatų, kurių tiek spektras, tiek indikacijos įvairiose srityse didėja. Tobulėja spindulinės terapijos technika, galimybės per trumpesnį galimą laiką ir kuo tiksliau realizuoti šio puikaus gydymo metodo poveikį vėžiniam procesui, taip pat plečiasi ir būdai šį poveikį suteikti. Chirurgija žengia mažai invazinės chirurgijos kryptimi: onkologijoje vis daugiau vietos turi robotinė chirurgija, tobulėja ir vystosi laparoskopinė chirurgija, netgi intervencijos per natūralias organizmo angas. Vis dažniau taikomos įvairios kitos vėžį sunaikinti 
 įgalinančios priemonės – šaltis, radijo dažnio bangos, šiluma, ultragarso bangos. Visa tai leidžia tobuliau gydyti vėžį, su kuo mažesniu šalutiniu poveikiu, užtikrinant vėžiu sergančio ligonio gyvenimo kokybę, išgydant jį ar pailginant jo gyvenimo trukmę.

Reikėtų pabrėžti, kad šiandieninėje onkologijoje negalimi labai spartūs žingsniai ar atradimai, kurie greitai ir kardinaliai pakeistų vėžio diagnostiką ar gydymą, – visai kitaip, nei buvo prieš šimtą ir daugiau metų, kai nauja drąsi idėja ar atradimas tuoj pat galėjo pakeisti iki tol buvusį kitokį požiūrį.

Bet kokia atskira onkologinė liga yra savita. Tad kai kartais žiniasklaidoje pasirodo naujiena, jog kažkur esą atrastas vaistas nuo vėžio, – tai tiesiog neįmanoma, nes vėžinės ligos labai skirtingos. Antra priežastis yra ta, kad šiandieninė medicina, prieš įdiegdama naujovę, ieško įrodymais pagrįstų medicinos duomenų. Tai reiškia kad vienas ar kitas metodas turi būti pakankamai išbandytas, sulaukta jo rezultatų prieš siūlant naudoti plačiai. Taip prabėga nemažai metų.

– Dabar turime bent keletą vėžio prevencijos programų, kurios leidžia aptikti ligą ankstyvose stadijose. Ar turėtume dar labiau plėsti prevencines priemones?

– Matote, jau ir dabar turime daugiau programų, nei rekomenduoja Europos Sąjunga. ES rekomenduoja vykdyti krūties, gimdos kaklelio ir storosios žarnos vėžio patikros programas. Ankstyvos prostatos vėžio diagnostikos programa taikoma tik pas mus, kitos šalys jos neturi. Manau, kad tai gerai, bet yra įvairių šios programos aspektų: prostatos vėžys – lėtai besivystanti liga, ankstyva diagnostika reiškia, kad gydome daugiau pacientų, o kartu ir pats gydymas turi tam tikrą komplikacijų skaičių. Todėl prostatos vėžio ankstyvos diagnostikos programoje yra ir svarstytinų klausimų. Žinoma, jei mes ją pradėjome, turėtume tęsti, galbūt šiek tiek optimizavę, bet manau, kad tai svarbu.

Tačiau iš principo visoms vėžio formoms programų nepritaikysime, nes vėžinių ligų yra labai daug ir jos skirtingos, todėl tai ne tik neapsimokėtų ekonomiškai, bet ir nepasiteisintų. Greičiau reikėtų gerinti situaciją šalinant vėžį sukeliančius veiksnius, kas, žinoma, yra labai sudėtinga. Tiesa, dalį vėžinių ligų šiandien galime identifikuoti iš anksto, jei tai lemia genetiniai veiksniai ir paveldimumas.

– Nepaisant to, egzistuoja kai kurių aiškiai išreikštų pavojų, tokių kaip rūkymas. 2015 m. Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad vėžio riziką didina ir apdorotos mėsos produktai. Tačiau tai yra kasdienis žmonių gyvenimas – apie rūkymo žalą tikriausiai žino net ir kiekvienas rūkantis, o raginimas atsisakyti mėsos apskritai kai kam sukelia atmetimo reakciją. Žmonės, nesusidūrę su tokiomis ligomis, apie riziką jomis susirgti didinančius pavojus negalvoja. Ar tai įmanoma pakeisti?

– Žiniasklaidoje galėtų būti daugiau kalbama apie sveiko gyvenimo naudą, kad sveikas žmogus potencialiai yra ilgaamžis žmogus ir gali pasidžiaugti visais savo gyvenimo etapais – vaikyste, jaunyste, branda ir netgi pensiniu amžiumi. Jeigu sulauki pensinio amžiaus ir tavo sveikata yra bloga, pagrindinis užsiėmimas būna vaikščioti į polikliniką ir gerti vaistus, taigi gyvenimas tampa apgailėtinas. Tačiau jei tokių metų, kai tu jau laisvas, gali daugiau laiko skirti sau, esi dar ir sveikas, o, ačiū Dievui, tokių žmonių iš tiesų yra, gali pasidžiaugti ir šiuo gyvenimo etapu, jo nebijoti.

Aš pastebėjau, kad jauni žmonės dabar kreipia daugiau dėmesio į sveikatą, visuomenėje didėja supratimas, kad sveikas žmogus yra socialiai aktyvus. Toks žmogus gali susikurti geresnį gyvenimą, karjerą, daugiau uždirbti, ir tai skatina daugiau žmonių rinktis sveiką gyvenimo būdą. Nes jei tu sveikas šiandien, daugiau šansų, kad būsi sveikas ir po 20 metų, o jei sirgsi ligomis, jos tave temps ne tik fiziškai, bet ir socialiai, kris tavo produktyvumas ir panašiai.

– Vienos dažniausiai žiniasklaidoje pasirodančių istorijų apie vėžį – konkretaus asmens istorija, lydima pasakojimo apie tai, kad galimybių išgyti gali suteikti tik užsienio specialistai, ir prašymo paaukoti brangiam gydymui svetur. Dažnai jos sukelia neigiamą visuomenės reakciją ir kelia klausimą, kodėl valstybė negali pasirūpinti visais sergančiaisiais vėžiu.

– Manyčiau, kad pagal mūsų finansines galias Lietuvos medicina tikrai nebloga, tačiau mes negalime turėti tokių pajėgumų kaip, tarkime, vokiečiai – jie yra ant aukštesnio laiptelio. Tada kaip ir suprantama, kad kai kurie dalykai mus pasiekia vėliau. Taip pat nereikia pamiršti, kad vėžio gydymas kainuoja vis brangiau. Brangsta kiekvieno paciento gydymas, daugėja pacientų, todėl didėja sąnaudos. Be to, onkologija nėra vienintelė medicinos sritis, pavyzdžiui, daugeliui pacientų aktualios kraujagyslių problemos ir ligos, toje srityje irgi nuolat atsiranda naujovių. Kitaip tariant, susidaro uždaras ratas: tu gali padaryti daugiau, bet tai kainuos brangiau. Paprastai kiekvienas modernesnis sprendimas bus brangesnis. Idealiame pasaulyje, žinoma, valstybė turėtų apmokėti gydymą, bet iš kitos pusės, kartais reikia žiūrėti ir realiai.

– Ar dabartinė šalies sveikatos apsaugos sistema apskritai palanki vėžiu sergantiems žmonėms ir ką būtų galima gerinti?

– Šiandieninė sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje evoliucionuoja ir teikia vilčių. Bet kalbant apie bet kurios šalies sveikatos apsaugos sistemą reikia paminėti, kad visur susiduriama su sunkumais. Net Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur sveikatos apsaugos finansavimas milžiniškas, o mes orientuojamės į šios šalies standartus, deja, skirtumas tarp pagalbos, kurią vėžiu sergantis ligonis gali gauti pasaulyje garsiausiose klinikose ar regioniniuose centruose, yra akivaizdus. Jungtinė Karalystė iš sveikatos apsaugos sistemos krizės neišbrenda jau daug metų. Ir tai šalys, kurių ekonominė galia visai kitokia nei Lietuvos. Tai tik rodo šios srities subtilumą.

Taip pat ir Lietuvos onkologijoje, be jos privalumų, esama ir spragų. Pradėti reikėtų nuo jau minėtų krūties, gimdos kaklelio, storosios žarnos ir prostatos vėžio patikros programų. Nors skiriamas milžiniškas ir išties gana adekvatus finansavimas iš ligonių kasų, iki šiol jos vyksta be tinkamo medicininio koordinavimo. Tai daro ženklią įtaką galimai naudai, o jų svarba didžiulė – juk vieni svarbiausių ir kertinių akmenų onkologijoje yra vėžio prevencija ir ankstyva diagnostika. Pastaroji suteikia daug didesnę tikimybę išgydyti vėžį, ir su kur kas mažesniais kaštais visuomenei.

Vėžio registravimas – būtinas komponentas vėžio kontrolės srityje, nes tik su jo pagalba galime matyti mūsų pastangų kovoti su vėžiu sėkmingumą ir evoliuciją. Ir net sunku patikėti ir sunku suvokti priežastį, kodėl Lietuvos vėžio registras vos ne 20 metų laukė savo įteisinimo, įvykusio tik 2016 m., ir buvo praktiškai atsidūręs prie gilios krizė ribos. Dar iki šiol stokojame daugelio duomenų apie vėžio gydymo rezultatus Lietuvoje (išgyvenamumą).

Vėžio diagnostikos ir gydymo galimybės tretinio lygio Lietuvos įstaigose yra išties neblogos, ypač turint omenyje mūsų šalies ekonominį potencialą. Vėžiu sergantis ligonis turi būti pradėtas gydyti po vadinamojo daugiadisciplinio aptarimo, o tai kartu reiškia ir tai, kad turi būti gydomas įstaigoje, teikiančioje visavertę onkologinę pagalbą. Deja, dalis pacientų dar patenka į bendro profilio gydymo įstaigas pirminės pagalbos, o tai neretai neigiamai paveikia galutinį gydymo rezultatą. Tad didesnis onkologinių ligonių koncentravimas tam skirtose tretinio lygio įstaigose būtinas norint matyti gerėjančius gydymo rezultatus.

Kitas svarbus aspektas – onkologinio ligonio sekimas po gydymo, bendros visoje šalyje diagnostikos ir gydymo gairės. Dabar tai yra atskirų gydymo įstaigų reikalas, o sekimas dažniausiai gula ant šeimos gydytojo, kuriam neretai pritrūksta ir laiko, ir kompetencijos, pečių. Onkologinės pagalbos sistema, taikyta prieš 25-erius ir daugiau metų, gal ir nebuvo tobula, bet turėjo puikų sisteminės kontrolės pamatą. Sugriovę buvusią sistemą nesukūrėme naujos. Pavyzdžiui, tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva būtų natūralu matyti centrinę įstaigą, kuri užtikrintų vėžio kontrolę. Toks tarsi turėtų būti Nacionalinio vėžio instituto vaidmuo, bet, deja, jis toks nėra.

– Pasikeitus valdančiosioms partijoms praktiškai visuomet laukiama reformų, ne išimtis ir ši, nauja Seimo kadencija. Kaip manote, kokius pokyčius sveikatos apsaugos srityje apskritai reikėtų įgyvendinti?

– Na, į šį klausimą, ko gero, reikėtų palikti atsakyti mūsų naujajai Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybei. Bet keletą aspektų būtinai norėčiau paminėti. Pirmas ir pagrindinis tikslas turėtų būti vienodas sveikatos paslaugų prieinamumas visiems sergantiesiems Lietuvoje. Juk išties turime puikių aukšto lygio tretinių gydymo įstaigų, daug šiuolaikinės įrangos, didžiules diagnostikos ir gydymo galimybes bei daug puikių specialistų. Tačiau tiems, kuriems tokia pagalba reikalinga, ten patekti nėra lengva. Tai iš dalies siejasi su specializuotos pagalbos trūkumu regionuose, ją reikėtų sustiprinti.

Nemaža problema ir jaunų specialistų nutekėjimas į užsienį. Tai mums, be abejo, žalinga, nes parengti jauną specialistą kainuoja daug. Sveikatos apsaugos biudžetas, žinoma, nėra beribis, tad planuojant finansines investicijas turėtų būti skrupulingai žiūrima, kur to šiandien labiausiai reikia ir kur įdėti ekonominiai kaštai galėtų duoti didžiausią reikalingą efektą.

Jei kalbame apie įvairių naujų sveikatos paslaugų atsiradimą, norėtųsi, kad tai, kas prieinama sergančiajam pirmaujančiose Europos Sąjungos šalyse, jau šiandien būtų prieinama ir mūsų šalies gyventojui. Tam reikalingas didesnis ligonių kasų lankstumas, kuris, žinoma, siejasi ir su jų galimybių didėjimu.

Gytis KAPSEVIČIUS

Nuo šių metų spalio 1 dienos pradėjo veikti nauja Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) išmanioji mokesčių administravimo sistema (i.MAS). Didelių kalbų sukėlė viena iš šios sistemos paslaugų – i.VAZ, arba elektroninių važtaraščių posistemis. Davusi tris mėnesius laiko, per kurį netaikys nuobaudų, VMI skelbia, kad nuo 2017 m. sausio tokia deklaravimo sistema bus griežtinama. Šis nutarimas programos iniciatorius ir verslininkus padalijo į dvi stovyklas.

Nuo spalio prieš vežant  krovinį reikia perspėti VMI

Naujoji elektroninių važtaraščių tvarka galioja jau trečią mėnesį, iki šiol iš viso pateikta daugiau nei 3 mln. važtaraščių. Kuriant šią sistemą tikėtasi, kad ji taps viena iš priemonių, numatytų krovinių gabenimo rinkai skaidrinti, nes kai kurie vežėjai vengia apskaityti vežamus krovinius.

„Anksčiau, kai kroviniai buvo gabenami su popieriniais važtaraščiais, jei nebūdavo patik-ros kelyje, važtaraštis būdavo sunaikinamas ar su vienu važtaraščiu buvo gabenama ne vienas krovinių. Tai mokesčių vengimas, didinantis šešėlinės ekonomikos mastus. Esant tokių pažeidimų sukuriamos nevienodos konkurencinės sąlygos, dėl kurių pirmiausia nukenčia sąžiningai verslą vykdantys mokesčių mokėtojai, nes jiems sunku konkuruoti su tais, kurie nemoka mokesčių“, – teigia i.SAF ir i.VAZ posistemių kūrimo projekto vadovė Virginija Ginevičienė.

Verslininkų, kurių darbui ši naujovė darys tiesioginę įtaką, nuomonės skiriasi. Pasak jų, naujoji tvarka turi bent keletą didelių trūkumų – egzistuoja mažai saugiklių nuo mokesčių slėpimo, be to, tokios priemonės lėtina verslą.

„Šiuo metu tik pradedamos vykdyti apklausos dėl sistemos naudojimo praktikos. Nusiskundimų yra, o pagyrų – ne. Tiems, kurie dirba Lietuvos rinkoje, tai yra naujovė ir papildomos investicijos bei administracinė našta. Ji daugiausia teks sąžiningai rinkoje veikiantiems mokesčių mokėtojams, tai yra tiems, kurie laikėsi taisyklių ir anksčiau, o nesąžiningiems vežėjams didelės įtakos tai neturi“, – pabrėžia Lietuvos vežėjų asociacijos (LINAVA) atstovas Vytautas Kleinauskas.

Lietuvos nacionalinės ekspeditorių ir logistų asociacijos (LINEKA) viceprezidentas Arūnas Bertašius taip pat išdėstė savo nepasitenkinimą. „Dabar nauja tvarka netrukdo, nes mūsų nebaudžia. Bet jeigu mums lieptų daryti viską šimtu procentų pagal naująją tvarką, dauguma pervežimų sustotų. Pervežimai iki šiol vyko taip: mane užsakė, aš nuvežiau, pasirašiau sąskaitą, ir viskas, popierizmo buvo minimaliai. Nuo sausio pervežimai stos, baudas vėl atidės pusei metų, taip ir tampysimės“, – prognozuoja jis.

Teigiama, kad panaši tvarka tarp Europos Sąjungos šalių galioja tik Vengrijoje.

Skundžiamasi dėl laiko sąnaudų  ir bijoma dėl saugumo

Elektroninių važtaraščių skirtumas nuo įprastų, ant popieriaus surašomų yra tas, kad technologijos leidžia jį lengvai redaguoti ir pateikti akimirksniu. Tačiau būtent elektroninių dokumentų didelių galimybių pervertinimas, verslininkų nuomone, ir tapo kliūtimi sklandžiam procesui: pagal dabar galiojančią tvarką važtaraštį reikia nusiųsti prieš pajudant kroviniui. Vežėjų teigimu, didžiausias tokio sprendimo trūkumas – reikia laukti patvirtinimo.

„Dabar reikia gauti leidimą kroviniui pajudėti. Tai lyg ir muitinės sistema šalies viduje. Tokios sistemos atsisakyta įstojus į ES, tad dabar išeina, kad vežti standartinį krovinį į ES yra lengviau nei Lietuvoje. Norint parengti važtaraštį už klientą, šios įmonės atstovas turi prisijungti prie sistemos ir suteikti įgaliojimą. Taip bereikalingai gaištamas abiejų pusių laikas“, – problemą įvardija V.Kleinauskas.

Tačiau V.Ginevičienė sako, kad vežėjai turi pakankamai laisvės ir lankstumo pildydami el. važtaraščius. „Kurdami sistemą numatėme, kad važtaraštį galima pateikti per septynias dienas prieš išvežant krovinį ir įmonė gali tikslinti duomenis iki krovinio išvežimo – vėliau negalima tikslinti tik pačios važtaraščio išrašymo datos ir laiko. Kai krovinys jau gabenamas, tačiau dar nepristatytas gavėjui, taip pat galima tikslinti dalį duomenų – krovinio aprašymą, kiekį ar pristatymo vietą. i.VAZ yra visą parą veikianti platforma, todėl atsiradus nenumatytų atvejų važtaraščių duomenis galima pateikti bet kuriuo paros metu, o kilus techninių nesklandumų naudotis atsarginėmis procedūromis a.VAZ ir prieš išgabenant krovinį pateikti bent jau dalinius duomenis. Tais atvejais, kai duomenų teikimo metu nėra žinomi visi privalomi važtaraščio duomenys, taip pat galima pasinaudoti a.VAZ ir pateikti dalinius duomenis, o likusius perduoti vėliau“, – aiškina specialistė.

Pastebima, kad net ir sklandžiai funkcionuojant elektroninei sistemai gali kilti problemų dėl vidinių įmonės procesų administravimo, o tai gali atsiliepti pervežimo greičiui. Dar blogiau gali atsitikti sistemai stringant.

Sistemai parengti ją kūrusi UAB „Atea“ daug laiko neturėjo: sutartį planuota pasirašyti šių metų balandžio 1-ąją, bet sandoris dar buvo tikrinamas Viešųjų pirkimų tarnybos. Galiausiai priekaištų jai nerasta, tačiau prabėgo beveik du mėnesiai – apie pasirašytą sutartį paskelbta gegužės 23 dieną. Tad iki sistemos paleidimo buvo likę keturi mėnesiai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

"Scanpix" nuotr.

Šių metų pabaigoje du Lietuvos bankai pristatė bekontaktes mokėjimo korteles. Šis elektroninis atsiskaitymo už smulkias prekes metodas, nors ir nėra naujiena pasaulyje, greičiausiai ir toliau pratins šalies vartotojus pereiti nuo grynųjų pinigų prie paprastų elektroninių sprendimų. Tačiau bekontaktės mokėjimo kortelės žada būti tik tarpinis variantas: mūsų pagrindinės piniginės gali keltis į telefonus ar apskritai išnykti.

Gytis KAPSEVIČIUS

Bekontaktė kortelė praktiškai nesiskiria nuo įp­rastos, tačiau turi vieną išskirtinę funkciją: už pirkinius iki numatytos sumos („Swed­­­­bank“ ir „Nordea“ bankai numatė 10 eurų su­­mą) galima atsiskaityti tiesiog priglaudžiant ją prie skaitytuvo. Tai greitas atsiskaitymo būdas siekiant taupyti laiką, nes nereikia vesti savo PIN ko­do, o pats metodas lieka patogesnis už įprastą fizinių pinigų apsikeitimą, nes nereikia spręsti, kiek ati­duoti grąžos ir apskritai kokia kupiūra sumokėti.

Natūraliai tokia sistema skatina būsimus vartotojus susimąstyti apie saugumą: jei tokią kortelę pametate ar ji būna atimta, naujasis jos „savininkas“ gali pradėti eiti iš parduotuvės į parduotuvę. Iš tiesų apsaugos nuo kortelės praradimo nėra, tačiau jos netekus reikėtų spėti ją užblokuoti, be to, to­kiems atsiskaitymams, apsaugant nuo per di­delio išlaidavimo, yra įvestos vienam pirkimui taikomos sumos lubos ar atsitiktiniai PIN kodo patikrinimai.

Pirmosios bekontakčių atsiskaitymų galimybės Lietuvoje buvo pristatytos metų viduryje, tačiau būtent pastarosiomis savaitėmis pasipylė pranešimai apie vis daugiau prekybos taškų, ku­riuose galima atsiskaityti bekontaktėmis kortelėmis. Šio tipo kortelės greičiausiai kurį laiką iš tiesų bus gausiai aptariama naujovė, nes atsiskaityti jomis iki šiol dar galima ne visur – seno tipo skaitytuvai šios naujovės nepalaiko. Naujoves pristatę bankai žada, kad pasibaigus įprastos kliento kortelės galiojimui naujai išduodamos kortelės jau bus bekontaktės, be to, laukiama, jog netrukus tokias korteles savo klientams išduos ir kiti šalies bankai.

Mūsų šalyje bekontaktės kortelės pasirodė vė­liau nei kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Di­džio­joje Brita­ni­joje, toks sprendimas pristatytas 2007 m. Tačiau globaliu mastu me­to­das didesnį pa­greitį įgauna kaip tik dabar. Ši technologija vis to­bu­linama – pasaulyje pristatomi ir bekontakčiai ban­­komatai, leisiantys išsigryninti pinigų prilietus bankomato jutiklį kortele ar netgi telefonu. Tiesa, kitaip nei smulkių mokėjimų atveju, PIN kodą suvesti vis viena reikės.

Atėjus į parduotuvę užteks susirinkti prekes

Beveik tuo pat metu, kai „Nordea“ Lietuvoje pristatė bekontaktes korteles, pasaulis sulaukė ži­nių iš internetinės prekybos milžinės „Amazon“. Bendrovė paskelbė JAV mieste Sietle išbandanti savo naują prototipinę parduotuvę, pavadintą „Amazon Go“. Jos koncepcija tokia paprasta, kokia tik begali būti: pirkėjas įeina į parduotuvę, susirenka norimas prekes ir paprasčiausiai išeina. Visą skaičiavimo darbą atliks pirkėjo telefone esanti „Amazon“ programėlė, kuri padės identifikuoti vartotoją, susisieks su jo elektronine sąskaita ir nuskaičiuos reikiamą sumą už prekes. Pirkėjui nieko pačiam skenuoti nebereikia: tai, kokias prekes jis renkasi, seks kamerų sistema, ne tik fiksuojanti, kas buvo paimta nuo lentynos, bet ir atsižvelgianti į prekės pakeitimą kita, jei pirkėjas persigalvojo.

Kol kas parduotuvė atvira tik bendrovės darbuotojams, tačiau 2017-ųjų pradžioje planuojama ją atidaryti viešai. Pastebėtina, kad tokios koncepcijos parduotuvėje banko mokėjimo kortelių nebereikės.

Panašus, tačiau mažesnio masto prototipas egzistuoja ir nedideliame Pietryčių Švedijos kaime Vikene, kur šių metų vasarį atidaryta parduotuvė be žmonių ir tradicinių kasų gali dirbti visas 24 valandas per parą. Durys atidaromos mobiliąja programėle, susieta su vartotojo banko sąskaita, ta pati programėlė naudojama skenuojant pasirinktas prekes, o sąskaitos vartotojui ateina mėnesio pabaigoje.

Vis dėlto kol kas tokios sistemos yra pradinių stadijų, nors išplėstas jų tinklas leistų taupyti pirkėjų laiką ir kai kurias sąnaudas, atsisakant darbo jė­gos kasose. Žinoma, žmogiškoji darbo jėga vis tiek būtų reikalinga pildant lentynas ir dirbant salėje.

Kol panašaus tipo parduotuvės neužkariavo rinkų, alternatyviems mokėjimams nenaudojant banko kortelės yra daug erdvės plėstis. Kortelės piniginėje (o ypač jei jų ne viena) užima papildomą vietą, todėl panašus mokėjimo principas jau kuris laikas įgyvendinamas mobiliaisiais telefonais. Siekiama padaryti taip, kad iš didžiojo trejeto, kurį reikia turėti išeinant iš namų – raktų, telefono ir piniginės, užtektų nepamiršti tik pirmų dviejų.

Tai, kad už nemažai paslaugų galima susimokėti mobiliąja perlaida, Lietuvos vartotojui nėra naujie­na. Tačiau didžiosios korporacijos ir ambicingi „fin­­techai“ mano, kad tokios perlaidos, nors ir su­pa­prastintos iki poros mygtukų pa­spaudimo, gali bū­ti dar elementaresnės. Nau­dodami tą patį NFC (angl. Near field technology) standartą kaip ir be­kontaktės kortelės, gamintojai jau kuris laikas leidžia už pirkinius ir paslaugas atsiskaityti per skenavi­mo įrenginį naudojant telefonus. Į šį traukinį įšo­ko ir didieji žaidėjai, tokie kaip „Apple“ (su „Apple Pay“), „Google“ (su „Google Wallet“), „Samsung“ (su „Samsung Pay“) bei kiti.

Mokėjimo principas labai panašus – atsiskaitant užtenka telefoną pridėti prie jutiklio, ir pinigai nuskaičiuojami. „Apple“ atveju galima mokėti ir kompanijos išmaniuoju laikrodžiu. Tai tik parodo, jog naudojant technologiją galima pa­siekti, kad atsiskaitant rankos nereikėtų kišti nei į ki­šenę, nei į rankinę. Tokie mokėjimai gali būti laikomi net saugesniu būdu, kadangi kai kurių gamintojų telefonai jau turi ar ateityje turės gana sudėtingą asmeninę apsaugą nuo vagysčių, kuri remiasi biometriniais duomenimis (pvz., rainelės skenavimas ar pirštų atspaudų atpažinimas). Tai mažina kortelės poreikį ir graso net pačiai fizinės piniginės koncepcijai, nes ir kitas jos turinys, tarkime, lojalumo kortelės, panašiu principu kelsis į telefoną.

Tačiau ir tai ne drąsiausios prognozės. Pir­ki­mas internetu, kai nereikia išeiti iš namų ir užtenka turėti įrenginį su internetu, taip pat gali dar labiau keistis. Šiuo metu informacinių technologijų gigantai „Google“ ir „Amazon“ pristato balsu valdomų namų sprendimus, kurie ne tik atliks norimas žiniatinklio paieškas ar gebės perskaityti naujienų antraštes, bet ir potencialiai galėtų suteikti vartotojui galimybę naudojantis vien tik balsu įsigyti konkrečią prekę ar užsakyti prekių sąrašą.

Vadinamasis daiktų internetas (išmanieji prietaisai, komunikuojantys tinkle) gali dar palengvinti buitines atsiskaitymo užduotis: tokie prietaisai, kaip išmanieji spausdintuvai biure ar netgi šaldytuvai namuose, galės sekti jums reikalingų išteklių kiekius ir, atsižvelgdami į jūsų įpročius, patys in­ternetu atlikti reikalingas užsakymo procedūras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

BFL

Pastaraisiais metais vis kalbama apie mažmeninės prekybos tinklų rinkoje vyksiančius persistumdymus. Jų centre beveik visuomet atsidurdavo tik šį pavasarį dirbti pradėjęs vokiečių mažmeninės prekybos tinklas „Lidl“, tačiau metų pabaigoje reikšmingesnėmis naujienomis dalijasi senbuviai: neseniai prabilta apie galimas „Rimi“ ir „Iki“ jungtuves, inicijuotas pirmosios pusės. Derybos, pasak savininkų, dar vyksta, tačiau tokie prekybos rinkos stambėjimo procesai buvo prognozuojami jau prieš kelerius metus.

Gytis KAPSEVIČIUS

Mažmeninės prekybos gigantai galvoja jungtis

Iš pradžių patylomis, vėliau jau garsiai imta kalbėti apie tai, kad „Rimi“ valdytojas, švediško kapitalo įmonė „ICA gruppen“, iš tiesų domisi bendrovės „Palink“, kurios didžiausias akcininkas yra vokiečių mažmenininkas „Rewe“, įsigijimu. Skaičiavimai dėl sandorio vertės skiriasi, tačiau „Verslo žinios“ skelbia, kad ji galėtų būti apie 250 mln. eurų.

Prekybos eksperto Lino Šimonio teigimu, vienas ženklų, rodančių rimtesnius „Iki“ savininkų ketinimus šį tinklą parduoti, yra tai, kad jame nebuvo atlikta didesnių pokyčių. Vokiečiai tinklo valdymą perėmė 2008 m.

„Keista, kad dabartiniai „Iki“ savininkai, vokiečiai „Rewe“, kosmetinius pakeitimus, kuriuos ne visi pastebi, padarė, bet iki galo tinklo „nesurevino“. Jei tinkle būtų daugiau vokiškumo, tam tikras procentas vokiškų prekių, tai būtų ryškus išskirtinumas, kurio nėra kituose tinkluose. „Iki“ savininkai to nepadarė, ir man atrodo, kad tai gali būti prarasta galimybė. Tai, kad jie tinklams nesuteikė „Rewe“ pavadinimo, irgi yra signalas. Jei jie būtų suteikę pavadinimą, šiandien tinklo greičiausiai nepardavinėtų, nes bendrovei išėjimas iš rinkos taip pat nėra labai malonus reiškinys“, – teigia ekspertas.

Vis dėlto dėl susijungiančių įmonių įtakos rinkoje tokiu atveju tektų gauti Konkurencijos tarybos pritarimą arba įsipareigoti įgyvendinti jos iškeltas papildomas sąlygas dėl susijungimo. Savaime suprantama, tokio savininkų noro ši institucija gali apskritai neleisti įgyvendinti.

Nors kol kas tik deramasi ir toks sandoris gali net neprieiti iki Konkurencijos tarybos, manoma, kad „Rimi“ iš jo galėtų turėti reikšmingos naudos. Visų pirma tai padidintų parduotuvių kiekį, nes šiuo metu, palyginti su kitais trimis didžiausiais rinkos žaidėjais, „Rimi“ jų turi mažiausiai – 56, nes labiau orientuojasi į didesnes parduotuves. O „Iki“ parduotuvių skaičius yra antras rinkoje ir nusileidžia tik „Maximai“ – 234.

Be kita ko, galimas „Rimi“ pirkinys dirba ne tik pelningai, bet ir pelningiau nei pats pirkėjas. Štai „Iki“ 2015 m. turėjo 9,66 mln. eurų grynojo pelno ir, palyginti su 2014-aisiais, šį rodiklį padidino. „Rimi“ grynasis pelnas 2015 m. siekė 7,307 mln. eurų.

Panašūs įvykiai Lietuvoje nėra dažni, tačiau nei pirmai, nei antrai bendrovei tai nebūtų naujiena. „Rimi“ savo veiklą Lietuvoje 2002 m. išplėtė nupirkdama visas įmonės „Ekovalda“, valdžiusios prekybos tinklus EKO, akcijas. „Palink“ užpernai pasitraukė iš Latvijos rinkos ir pardavė 51 savo parduotuvę latvių tinklui „Mego“.

Praeityje bendrovė ir pati yra išlaidavusi: savo parduotuves 2002 m. jai pardavė iš Lietuvos pasitraukęs užsienyje gerai žinomas SPAR prekybos tinklas, o 2006 m. įsigyta 11 prekybos tinklo „Pliusas“, priklausiusio „Vičiūnų grupei“, parduotuvių.

Net jei toks sandoris neįvyktų, ekspertai mano, kad vienoks ar kitoks rinkos stambėjimas yra užprogramuotas. Tokia situacija nulemta rinkos persisotinimo: nepaisant naujai atidaromų parduotuvių, didesnę plėtrą vykdyti darosi vis sunkiau. Taip pat teoriškai kyla kliūčių ir naujų žaidėjų įsiliejimui.

Prekybos ekspertas Justas Gavėnas sako, kad užbėgti už akių neverta, tačiau pritaria manantiems, kad koks nors susijungimas greičiausiai įvyks. „Pritarčiau nuomonei, kad rinka yra susiformavusi. Komercinio prekybinio ploto kiekis gyventojų skaičiui, galimų sklypų kiekis, naujų parduotuvių kiekis yra pasiekęs tą ribą, kai vietos plėtrai yra mažai. Ir tuomet visada vyksta konsolidacija. Rinkos dalyvių mėginimas arba vienas kitą nusipirkti, arba susijungti – normalus brandžios rinkos požymis. Todėl manau, kad jei ne šitas sandoris, tai kitas. Klausimas tik – kas ką pirks. Aišku nebent tai, kad pirkinys nebus „Maxima“, – teigia specialistas.

„Maxima“ išlieka reikšmingiausia šalies prekybininkė, kuriai šių metų rugsėjį priklausė 45,5 proc. rinkos. Palyginimui, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos duomenimis, 2014 m. „Maxima“ pagal savo apyvartą užėmė 40 proc. mažmeninės prekybos maistu, gėrimais ir tabaku, „Iki“ – 16 proc., „Norfos mažmena“ – 10 proc., „Rimi Lietuva“ – 6 proc., „Prisma LT“ – 0,9 proc. Šį pavasarį į rinką įsiliejęs, daugiau nei 20 parduotuvių atidaręs bei ketinimų plėstis neslepiantis prekybos tinklas „Lidl“ jau dabar atsiriekė neblogą dalį rinkos. Tyrimų bendrovės „Baltmi“ duomenimis, „Lidl“ rugsėjį užėmė 8,4 proc. mažmeninės prekybos rinkos.

Daugelis pastarojo meto didžiųjų prekybininkų ėjimų neoficialiai buvo siejami būtent su „Lidl“ atėjimu. Vienas pavyzdžių – sparti šiųmetė „Maximos“ plėtra, taip pat „Iki“ sprendimas atsisakyti savo pigių prekių tinklų.

Dar pernai „Palink“ turėjo pigių prekių tinklą „Cento“, kurį šiemet reorganizavo į „Iki“. Į šį segmentą bendrovė koncentravosi nuo 2000-ųjų: pradėta su parduotuvėmis „Pigiau grybo“, kurios vėliau pervadintos į „Leader price“ (nuo 2005 m.) ir „Cento“ (nuo 2008 m.). „Rimi“ savo pigių prekių tinklo „Supernetto“ atsisakė dar 2012-aisiais.

L.Šimonis neatmeta galimybės, kad „Iki“ savininkas „Rewe“, puikiai žinodamas „Lidl“ galimybes ir elgseną (šie tinklai konkuruoja Vokietijos rinkoje), galėjo į tai atsižvelgti.

J.Gavėnas mano, kad dėl mažo tinklo parduotuvių skaičiaus rimta konkurencija iš „Lidl“ pusės kol kas mažai tikėtina. Jis teigia, kad tai natūrali rinkų evoliucionavimo kryptis, ir prognozuoja, jog panašių įvykių ar bendrovių pasitraukimo netrukus galime sulaukti ir kitose srityse – informacinių technologijų bei draudimo sektoriuose.

Iki šiol Lietuvoje stambių rinkos žaidėjų susijungimų matėme ne kartą: pernai „Omnitel“ įsigijo „Teo“, 2013 m. LNK pirko Baltijos televiziją, 2010-aisiais „Neste“ nusipirko „Alexela“ degalinių tinklą, o grįžtant į tūkstantmečio pradžią galima prisiminti ERGO ir „Preventos“ jungtuves ar tai, kad „Statoil“ perėmė „Shell“ degalinių tinklą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

BFL

Atėjus rudeniui savivaldybės viena po kitos pradėjo skelbti pirksiančios ar įrengsiančios socialinius butus, kuriuose galės apsigyventi nuosavo būsto negalintys įsigyti gyventojai. Naujų butų banga padidins galimybes tokį būstą gauti tiems, kurie jo laukia, tačiau problema yra daug didesnio masto: laukiančiųjų – vis dar tūkstančiai.

Gytis KAPSEVIČIUS

Nuo 2016 m. rugpjūčio naujus butus įsigysiančios, įsirengsiančios ar pertvarkysiančios jau paskelbė beveik trečdalis šalies savivaldybių. Štai Šiaulių miestas planuoja padidinti savo socialinių būstų fondą 62 butais, Telšiai – 59, Alytaus miesto ir Ukmergės savivaldybės – po 35, Trakų rajono savivaldybė – 28, Zarasų rajono savivaldybė – 29, Plungės rajono savivaldybė – 25, Šakių savivaldybė – 23, Kalvarijos, Rokiškio ir Utenos savivaldybės – po 20 butų. Apie planus pirkti socialinius butus jau paskelbė Anykščių rajono (6), Kelmės rajono (6), Varėnos rajono (7), Skuodo rajono (10) savivaldybės. Kauno miesto savivaldybė butų pirkimo konkurse nustatė 400 tūkst. eurų įsigijimo sumą.

Klaipėdos miesto savivaldybė į socialinių būstų problemą taip pat pasižiūrėjo gana rimtai: ne tik pirks 10–20 butų, bet ir statys du naujus namus, turinčius 76 butus, taip padidinant savivaldybės socialinių butų skaičių beveik šimtu.

Toks rudeninis socialinių būstų „lietus“ paaiškinamas labai paprastai: savivaldybės dalyvauja Socialinio būsto plėtros programoje, kuriai iki 2020-ųjų numatyta skirti 58,7 mln. eurų. 49,9 mln. eurų padengs Europos Sąjunga, o likusią dalį sudarys savivaldybių lėšos. Iki šios dienos Centrinė projektų valdymo agentūra yra pasirašiusi 57 projektų įgyvendinimo sutartis su 57 savivaldybėmis. Kitų metų pradžioje planuojama įvertinti Vilniaus, Neringos ir Panevėžio miestų savivaldybių paraiškas. Pagal paraiškas numatoma įsigyti 1105 socialinius būstus ir dar 500 atnaujinti.

Kai kas naujus planus ir naujus butus jau suskubo sieti ir su pabėgėlių krize, ypač turint omenyje tai, kad Lietuva iki 2017 m. pabaigos įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ramina, kad pabėgėliai teisės gauti socialinius būstus neturi ir Lietuvoje apgyvendinami ieškant privačių nuomininkų bei tam naudojant iš ES gautas lėšas.

Kol kas buto laukiama dešimtmetį

Padėtis, susijusi su socialiniais būstais, Lietuvoje visuomet buvo gana bloga. 2014 m. pabaigoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė, kad socialiniuose būstuose gyvena apie 27,8 tūkst. šeimų ar asmenų, Dar 32,5 tūkst. žmonių laukė, kol jiems toks būstas bus suteiktas. Iki 2015 m., ministerijos duomenimis, bendra šalies laukiančiųjų eilė padidėdavo po tris procentus kasmet.

Norint sulaukti galimybės apsigyventi socialiniame bute reikia nemažai kantrybės. Pavyzdžiui, Vilniaus rajono savivaldybės skelbiamame eilės sąraše pirmi penki eilėje esantys gyventojai savo prašymus yra pateikę 1992–2003 m., vadinasi, penktasis savo eilės laukia jau mažiausiai 13 metų. Vilniuje pirmieji penki eilėje esantys žmonės savo prašymus pateikė 1992–1998 m., Panevėžyje – 1999–2003 m., Marijampolėje – 2004 m., Akmenėje – 2005–2008 m., Ukmergėje – 2008 m., Elektrėnuose – 2005–2008 m.

Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Socialinio būsto skyriaus vedėja Danguolė Netikšienė teigia, kad Klaipėdoje dabartinis vidurkis nuo prašymo padavimo iki realaus apgyvendinimo siekia 11 metų. „Tačiau ši parama asmenims yra reikalinga tuoj pat, kai žmogus atsiduria beviltiškoje situacijoje: bankrutavo, prarado už paskolą pirktą būstą, atsitiko blogų dalykų šeimoje, susirgo baisiomis ligomis ir nebesugebėjo išsimokėti bankui – tokių situacijų būna kiekvieną dieną. Žmonės ateina ir sako: mums reikalinga pagalba, o mes jiems pasiūlome stoti į eilę. Ir laukti 10–11 metų“, – pasakoja uostamiestyje dirbanti specialistė.

Pagal ankstesnį įstatymą buvo galima sudaryti šešis atskirus sąrašus, išskiriant socialiai pažeidžiamiausias grupes, tokias kaip našlaičiai, neįgalieji, jaunos šeimos ir panašiai. Nors ir šiuo metu eilės tvarka netikėtais atvejais gali keistis (pavyzdžiui, kai namų netenkama per gaisrą), dabar sąrašai bendri ir eilės priklauso nuo paraiškų padavimo dienos: kuo anksčiau, tuo daugiau šansų.

Net ir sulaukus savo eilės butas ne visuomet išnuomojamas. Ukmergės rajono savivaldybės Turto valdymo ir apskaitos skyriaus vyr. specialistė Jūratė Kaselienė sako pastebinti ir kitą tendenciją: „Būna taip, kad pasiūlome šeimai nuomotis butą, o ji jo atsisako. Kitaip tariant, nors buto neturi ir stovi eilėje, bet vis tiek renkasi. Čia yra problema – kartais toks rinkimasis prieina prie visiško absurdo. Pavyzdžiui, kai Ukmergės mieste pasiūlius butą šeima renkasi net mikrorajoną ir paaiškina, kad jiems per toli važinėti į darbą. Manau, kad didmiestyje, tokiame kaip Vilnius, žmonės, kai reikia važiuoti iš vieno rajono į kitą dirbti ar nuvežti vaikus, apie tai net nesusimąsto. O mažųjų miestų gyventojai kartais būna gana išrankūs.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

BFL

Lietuva pastaraisiais metais gali pasigirti keliomis svarbiomis pergalėmis energetikos srityje: dvi jungtys su Lenkija bei Švedija leido dar labiau diversifikuoti atitekančios elektros energijos šaltinius, be to, vartotojams tai atpigino elektros energiją. Tačiau gamybą stabdo ar riboja kai kurios elektrinės, pagaminamos elektros kiekis išlieka mažas, negana to, pasigirdo perspėjimų, kad elektros pajėgumų maždaug po dešimtmečio gali pritrūkti. Ar tokios strategijos gairės – neatsakingos?

Gytis KAPSEVIČIUS

Gamyba, importas ir energijos poreikis

Kasmet šaliai reikia vis daugiau elektros energijos, tačiau vietiniai pajėgumai to pasiekti neleidžia: energijos poreikis 2015 m. buvo 10,86 TWh elektros energijos, šalyje pagaminta 4,598 TWh. Pra­ėju­siais metais Lietuva importavo 69 proc. suvartotos elektros energijos. Tiesa, pernai pagaminta ir 13 proc. daugiau energijos nei 2014 m. Elektros per­davimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ duome­nimis, poreikis padidėjo 1,4 proc., ir tai buvo di­džiausias elektros suvartojimas nuo 2009-ųjų.

Viena vertus, elektros jungtis su Švedija ir Len­kija leido gana apčiuopiamai apsirūpinti pigia ener­gija, kita vertus, gausų elektros eksportą, kaip Ig­nalinos atominės elektrinės laikais, galima už­miršti ilgam laikui. Naujoje Vyriausybei pateiktoje Na­cionalinėje energetikos nepriklausomybės strate­gijoje kalbama apie naujas elektros jungtis su Šve­dija ir Lenkija iki 2025 m., kurios leistų dar pa­didinti importuojamos elektros pajėgumus.

Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojas, energetikos ekspertas dr. Valdas Lukoše­vi­čius teigia, kad didelės importo apimtys nėra problema: „Nėra aiškių kriterijų, koks turėtų būti gamybos ir importo balansas, – yra tik paprasta logika ir samprotavimai. Kad ir ką mes šiuo metu gamintume, beveik viskas brangintų elektrą galutiniam vartotojui. Galima importuoti kad ir 100 proc. elektros energijos, jei tai yra geriausia galutiniam vartotojui, bet su viena sąlyga: reikia būti pasiruošusiems bet kokiems netikėtumams, pavyzdžiui, už­sienio rinkos gali bet kada pasikeisti. Reikia užtikrinti patikimumą, taip pat ir elektros tiekimo kokybę – išlaikyti dažnį, įtampą. Dabar esame buvusios Sąjungos sistemoje, ir ji mums užtikrina kokybišką elektros parametrų aprūpinimą, o pigumą užtikrina importuojama elektros energija.“

V.Lukoševičiaus teigimu, sistemos patikimumą garantuoti reikia mums patiems – pašalinti perdavimo linijų nesklandumus (šiais metais keletą kartų taisyta jungtis iš Švedijos) ir būtinai išlaikyti savo elektrą generuojančias elektrines: Lietuvos elektrinę Elektrėnuose, Kruonio hidroakumuliacinę elek­­­trinę. „Turint pakankamai politinės valios ir su­­pratimo, šituos įrenginius reikėtų palaikyti aukštame parengties lygyje. Tai yra būtina, ir tai optimaliausias scenarijus Lietuvos vartotojui, kai turime pigią importinę elektrą ir visus generavimo įrenginius, parengtus bet kokiam netikėtumui“, – teigia V.Lukoševičius.

„Litgrid“ generalinis direktorius Daivis Vir­bic­kas taip pat nemano, kad dideli importo skaičiai – problema. „Elektros importas yra visiškai normalus apsirūpinimo elektra būdas, tik svarbu, iš kokių šalių importuojame. Jei iš Europos Sąjungos valstybių, elektros importas priklauso tik nuo kainos rinkoje. Jei elektra importuojama iš trečiųjų šalių, importas priklauso nuo kainos ir nuo trečiosios ša­lies suinteresuotumo parduoti arba ne. Nuo naujųjų elektros jungčių eksploatacijos pradžios im­por­tas iš trečiųjų šalių – Rusijos ir Baltarusijos tenden­cingai mažėja“, – pastebi jis.

Baltijos šalys dažnai vertinamos kaip vientisas energetinis regionas ir, nepaisant nedidelių Lie­tu­vos gamybos pajėgumų, į jį bendrai per metus im­­portuojama tik apie 10–20 proc. suvartojamos elek­­tros. Latvija ir Estija didžiąją laiko dalį pagami­na tiek, kad perteklių gali eksportuoti.

Tačiau kartu D.Virbickas atkreipia dėmesį, kad visi importuoti negalime, – kažkam reikia ir gaminti. Ypač tai bus aktualu po Lietuvos elektros sistemos sinchronizavimo su žemyninės Europos tinklais, kurį planuojama įgyvendinti iki 2025 m. Ne­pai­sant to, ar tuomet liksime importuojančia šalimi, ar ne, greičiausiai vis viena teks taikytis prie kaimynų.

„Vasaros pradžioje ENTSO-E paskelbė ES šalių elektros rinkų adekvatumo analizę: 28 iš visų 43 elektros perdavimo sistemų operatorių planuoja tenkinti elektros poreikius importuodami elektrą iš kaimyninių valstybių. Jei tokia tendencija tę­sis, natūraliai kils klausimas, iš kur importuosime. Kur ta elektra bus gaminama? Elektros jungtys už­tik­rina galimybę ir importuoti, ir eksportuoti elektrą. Todėl naujieji elektros generatoriai jungtis ir da­ly­vavimą bendroje elektros rinkoje galėtų išnaudoti ir elektros eksportui. Jei vis dėlto liksime tik im­por­­­tuojančia šalimi, po sinchronizacijos projekto im­­­­­porto galimybes diktuos sistemos patikimumo rei­­­kalavimai. Preliminariais mūsų ekspertų vertinimais, perorientavus Baltijos šalių elektros sistemas sin­chroniniam darbui su žemyninės Europos tinklais, gali tekti užtikrinti, kad pastovi generacija Bal­tijos šalyse sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. elektros vartojimo ir daugiau“, – aiškina D.Virbickas.

Atsinaujinančios energijos galimybės

Tradiciniai elektros gamybos pajėgumai taip pat turės keistis: Energetikos ministerija įspėja, kad šiuo metu Lietuvoje esantys elektros energijos ga­mybos įrenginiai (Vilniaus TEC-3, Lietuvos termofi­­kacinės elektrinės 7 bei 8 blokai) toliau funkcionuoti negalės. Kita vertus, Vilniuje ir Kaune statomos dvi kogeneracinės jėgainės – abi per metus leis­­tų pagaminti iki 1,1 teravatvalandės (TWh) elek­­tros energijos. „Litgrid“ ilgalaikė elektros po­rei­kio analizė leidžia prognozuoti, kad elektros var­tojimas per 10 metų, atsižvelgiant į galimus ekono­mikos svyravimus, didės vidutiniškai 1,3 TWh. Op­timistinė prog­­­nozė iki 2030 m. numato, kad ben­dras elektros energijos poreikis gali būti iki 13,5 TWh.

Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės stra­tegijoje, kuri praėjusį mėnesį buvo pateikta svars­­­tymui, numatoma, kad tarp atsinaujinančių ener­­­gijos išteklių (AEI) elektros suvartojimo dalis 2050 m. pasiektų 70 proc. 2012-ųjų Energetinės ne­pri­­klausomybės strategijoje buvo numatyta, kad jau 2050-aisiais bus atsisakyta iškastinio kuro. Tie­sa, tokia strategija buvo rengiama tikint, kad iki to laiko bus pastatyta Visagino atominė elektrinė. Pristatant naujas strategijos gaires paskelbta, kad VAE projektas bus įšaldytas (nors jis ir iki tol nebuvo aktyviai vykdomas jau beveik ketverius metus), tad ir prognozė buvo sumažinta iki 70 proc.

Kol kas atsinaujinanti energija atrodo santykinai perspektyvi. Iš viso naudojant vandens, vėjo, sau­lės ir kitų rūšių atsinaujinančią energiją 2015 m. pa­gaminta beveik 2,3 TWh elektros energijos. „Lit­grid“ duomenimis, hidroelektrinėms teko apie 1 TWh, vėjo jėgainėms – 0,8 TWh, saulės energija, biomase, biodujomis ir atliekomis kūrenamoms elek­trinėms – 0,46 TWh.

Šios srities plėtra prognozuojama ir šiais metais. Vi­sa AEI energetika per tris 2016 m. ketvirčius su­ge­­neravo bendrą 1,290 TWh energijos kiekį, o 2015 m. tuo pačiu laikotarpiu šis skaičius siekė 1,118 TWh. Nurodoma, kad pusę jos sudarė vėjo ener­gija ir jos dalis turėtų dar didėti: šaltesni mėnesiai vėjo energetikai yra palankiausi ir gamyba šau­na į viršų.

Bendras jos pagamintos elektros kiekis kasmet didėja: 2013-aisiais pagaminta 2,002 TWh (45,52 proc. visos pagamintos energijos), 2014-aisiais – 2,122 TWh (52,34 proc.), 2015-aisiais – 2,279 TWh (49,56 proc.) elektros energijos. Tačiau tokį santykinai didelį atsinaujinančios energijos kiekį turime dėl paprastos priežasties – mažai gaminame. Įvertinus visą suvartojamą energiją, 2015 m. atsinaujinančių šaltinių elektros energija sudarė apie 20 proc. viso šalies poreikio.

Iš kur traukti reikiamų pajėgumų?

Prieš porą metų KTU mokslininkų atliktos studijos, kuriose nagrinėti plėtros scenarijai iki 2030 m., išvadose teigiama, kad tinkamai pertvarkiusi ener­gijos ūkį Lietuva iš atsinaujinančių išteklių ga­lėtų pasigaminti nuo 24 iki 35 proc. suvartojamos elek­tros energijos. Skaičiuojant pagal didžiausią pa­­teiktą „Litgrid“ poreikio prognozę tai galėtų bū­ti 3,24–4,65 TWh. Palankiausia tai pasiekti naudojant vėjo ir biokuro elektrines.

Nors tokia energija, buitiškai kalbant, dažnai lai­­koma „nemokama“, ji atsiremia į paprastą realybę: palyginti nedidelėje šalyje jos perspektyvos taip pat toli gražu ne begalinės, be to, skirtingos energijos rūšims numatoma nevienoda ateitis.

Pabrėžtina, kad tos šalys, kuriose atsinaujinanti energija siekia arti 100 proc. pagaminamos energijos, praktiškai visą ar didžiąją dalį jos gauna iš hidroelektrinių. Tai, apskritai kalbant, daugiausiai ener­gijos generuojantis sprendimas. Lietuvoje šiuo me­tu veikia 82 mažosios ir dvi didžiosios hidroelek­trinės (Kruonio ir Kauno). Net ir Lietuvoje iš hi­­droenergijos pagamintos elektros rodiklis iki šiol sie­kė didžiausią dalį (1 TWh) tarp visų atsinaujinan­čių energijos šaltinių. Vis dėlto naujų hidroelek­trinių praktiškai nebestatoma po to, kai 2004 m. pa­keistas Vandens įstatymas, draudžiantis tvenkti Ne­muną ir kai kurias kitas Lietuvos upes. Upes tvenkti trukdo ir aplinkosaugos draudimai bei įstatymai.

Kad ir kaip būtų, Lietuvoje tai apskritai nelaikoma perspektyvia sritimi, ir neatrodo, kad greitu lai­ku tai bus peržiūrėta. „Grynai ekonominiu po­žiū­riu normalios hidroenergetikos potencialo Lie­tu­vo­je praktiškai nėra, tai nelabai perspektyvu. Lat­­vijoje dauguma energijos tokiu būdu generuojama tik todėl, kad tarybiniais laikais ten buvo pastatyta hidroelektrinių kaskada, kuri Latvijai atiteko už ačiū. Dabar jie gali savo pigia energija konkuruoti rinkoje, bet jeigu reikėtų tokius įrenginius statyti šiais laikais, tokia elektra būtų jau gerokai brangesnė“, – teigia V.Lukoševičius.

Tiesa, pasak jo, išplėsti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pajėgumus būtų naudingas žingsnis. Ši elektrinė suprojektuota taip, kad galėtų veik­ti aštuoni jos blokai, tačiau spėta pabaigti tik keturis, toliau statyba nebuvo tęsiama. Pa­staraisiais metais kalbos apie penktojo bloko įrengimą suintensyvėjo, tačiau kol kas realių darbų ne­nuveikta.

„Neabejoju, kad Kruonis bus išplėstas iki pabaigos. Ši elektrinė tampa labai svarbi, kai elektros sistemoje yra daug smulkių gamintojų. Jeigu ne da­bar, tai ateityje Kruonio elektrinė bus labai vertingas objektas“, – mano V.Lukoševičius.

Vandens generuojamą energiją vejasi vėjo elek­trinės, nors ir jų potencialas nėra neribotas. 2015 m. šios jėgainės pagamino 0,8 TWh elektros. Tiesa, jų panaudojimą riboja ne tik šalies teritorija (ne visi re­gionai vienodai vėjuoti), bet ir valstybinis reguliavimas – įstatymais apibrėžta prie tinklų jungiamų vė­jo jėgainių leidžiama suminė galia. Vėjo jėgainėms sausumoje prisijungti prie tinklo yra išduodami leidimai, todėl buvo nustatytas galios kriterijus – 500 MW bendras galingumas. Tačiau plėtra buvo tokia sėkminga (daugiausia dėl sričiai tenkančių subsidijų), kad kvota jau išdalinta. Ją iki 2020 m. žadama padidinti dar 250 MW.

Skaičiuojama, kad vėjo jėgainės iki 2030 m. gali pa­­siekti dvigubai didesnę galią nei šiandien – 1000 MW. Vėjingiausia vieta yra Lietuvos pajūris (kur vėjo greitis vidutiniškai siekia iki 6–6,5 m/s), tačiau ši zona nėra didelė, todėl ieškoma ir kitų alternatyvų. Planuojama nuo 2020 m. pradėti vėjo jėgainių plėtros darbus Baltijos jūroje. Kol kas tokia statyba, nors ir numatyta kaip reali galimybė, dar nėra tin­kamai reglamentuota.

Statyba jūroje – savitos problemos. Tokias elektrines ten statyti brangiau ir sunkiau, nors vėjai ten pučia galingesni ir jos gali pagaminti daugiau elektros energijos – vadinasi, atsiperka greičiau nei sausumos jėgainės.

Kiti su AEI susiję sprendimai taip pat gana komp­likuoti. Saulės energijos panaudojimas – be­ne geriausias elektros energijos gamybos decentralizavimo pavyzdys: įsirengę saulės energiją naudojan­čias, nuolat pingančias saulės baterijas, namų ūkiai, viešieji pastatai ar įmonės galėtų generuoti bent dalį savo reikmėms reikalingos energijos. Kita vertus, tiek jų vertė bendrame elektros generavimo kontekste, tiek efektyvumas lieka ribotas dėl gamtos sąlygų. Šiandien saulės elektrinių pagaminamos energijos kiekis yra nedidelis, be to, pagaminta energija brangi, nes superkama gerokai didesnėmis nei kitų sričių AEI kainomis.

Biomasė, kaip ir saulės energija, yra kol kas ne­daug naudojamas ir nedidelę dalį generuojantis elek­tros išteklius. Vienas labiausiai viliojančių to­kios energijos aspektų – galimybė gamybai naudoti vietinį biokurą, taip sukuriant ir papildomą pridė­­tinę vertę. Tačiau V.Lukoševičius nemano, kad tai galėtų tapti elektros gamybos išsigelbėjimu. „Bio­­masė tikrai yra galimybė, bet kokios to apimtys? Biomasė gali būti naudojama tik kogeneracijoje, o ši priklauso nuo šilumos poreikio. Lietuvoje ši­lu­mos poreikis, kaip žinome, yra apie pusę metų. Todėl šitos galimybės greitai išsisems, kogeneracija iš biomasės negali būti energijos gamybos pagrindas“, – teigia ekspertas.

Gamybą kol kas palaiko subsidijos

Ne paslaptis, kad didesnę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą lemia sričiai dosniai skiriamos subsidijos. Jų pagaminama elektra priklausomai nuo rūšies buvo superkama didesnėmis nei rinkos kainomis. 2014 m. importas sudarė 72 proc. Lie­tu­vos suvartotos elektros energijos, subsidijuojama ga­myba – 18 proc.,  konkurencinga gamyba –

10 proc. 2015 m. santykis šiek tiek pasikeitė: konkurencinga gamyba liko 10 proc., importas sumažėjo iki 69 proc., subsidijuojama gamyba padidėjo iki 21 proc..

Būtina priminti, kad iki šiol buvo subsidijuojama ne tik žalioji energetika, bet ir kiti šalies energijos gamintojai, pavyzdžiui, Lietuvos elektrinė ir ki­tos termofikacinės elektrinės.

Kompensavimo gamintojams tvarka apibrėžiama Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių ener­getikos įstatymo 20 straipsnyje. Pagal įstatymą kompensavi­mas numatomas 12 metų nuo leidimo gaminti elek­tros energiją išdavimo dienos, o vėliau gaminto­jai patys galės įsilieti į rinką ir konkuruoti savo kai­nomis. Tiesa, nauji tarifai, kuriuos reguliuoja Vals­ty­bi­nė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kasmet ma­žėja. Tačiau kilovatvalandės kaina kol kas yra didesnė: vėjo ir biomasės kainos skirtumas ne itin didelis, o saulės energijos – gana ženklus.

Subsidijos elektros projektams administruojamos per viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokestį, kuris įskaičiuojamas į galutinę vartotojų elektros kainą. Dar pernai 39 proc. šio mokesčio dalies teko atsinaujinančiai energijai, 33 proc. – Lietuvos elektrinės gamybai, 12 proc. – jung­­ties „Nord Balt“ finansavimui, 12 proc. – ki­toms termofikacinėms elektrinėms. Tačiau 2016 m. viskas pasikeitė: kogeneracinės elektrinės nebegau­­na subsidijų, todėl, pavyzdžiui, Lietuvos elektrinė paleidžiama tik esant didelėms elektros kainoms ar sutrikus elektros tiekimui. Tokia pati funkcija šiai elektrinei žadama ir kitais metais. Dėl šios prie­žasties dar išaugs atsinaujinančių energijos iš­teklių pagamintos elektros dalis, tačiau greičiausiai vėl sumažės bendra pagamintos energijos suma.

Būtent dėl kvotų termofikacinėms elektrinėms atsisakymo sustabdyta ir Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės veikla.

V.Lukoševičius teigia, kad vertinant subsidijų tei­­­­kimą reikėtų kelti klausimą, kas geriau ne tik var­to­­tojui, bet ir valstybei. „Klausimas gali būti tik mak­­­­roekonominis ir fiskalinis. Jeigu nuosavos elek­tros generacija, kad ir brangesnė galutiniam var­to­tojui, duoda valstybei didelį efektą, tarkime, nau­do­jamas vietinis biokuras, vykdomi tarptautiniai įsipareigojimai išteklių srityje, klimato kaitos problemų sprendime, tokį segmentą reikia plėtoti ne­pai­sant ekonominių ar techninių aplinkybių. Ta­čiau ki­tų prielaidų ar būtinybės būtinai gaminti bran­gią, bet nuosavą elektrą nėra“, – mano ekspertas.

Vienas iš aplinkosauginių įsipareigojimų, ku­riuos pagal Europos Sąjungos direktyvą prisiėmė Lietuva, – iki 2020 m. pasiekti, kad ne mažiau kaip 23 proc. suvartojamos energijos būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šis tikslas pasiektas 2014 m.

Tiesa, šis rodiklis vertinamas bendrai su šilumos, transporto ir elektros rodikliais – būtent pirma­jam ir teko didžiausia šių išteklių dalis. 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Trumpas

Rinkimai JAV baigėsi prieš dvi savaites, tačiau tam tikri politiniai žaidimai vyksta iki šiol. Praėjusią savaitę Žaliųjų partijos kandidatė Jill Stein inicijavo balsų  perskaičiavimą Viskonsino valstijoje. Planuojama, kad perskaičiavimas bus pradėtas ketvirtadienį. Viskonsine Donaldas Trumpas nugalėjo Hillary Clinton 25 tūkst. balsų skirtumu – demokratai šioje valstijoje pralaimėjo pirmą kartą nuo 1984 m.

Gytis KAPSEVIČIUS

Tiesa, net ir tokiu atveju, jei pergalė 10 rinkikų balsų turinčiame Viskonsine būtų skirta H.Clinton, įtakos rinkimų rezultatams tai neturėtų. J.Stein taip pat siekia balsų perskaičiavimo Mičigano ir Pensilvanijos valstijose. Pagal įstatymus, visi ginčai, susiję su einamaisiais prezidento rinkimais, turi būti išspręsti per 35 dienas nuo jų pabaigos – iki gruodžio 13 d.

Taip pat šią savaitę išrinktasis prezidentas D.Trumpas savo tviterio paskyroje kontroversiškai pareiškė, kad tai jis surinko daugiau rinkėjų balsų, nors, pagal oficialų skaičiavimą, 2 mln. daugiau rinkėjų balsavo už H.Clinton (D.Trumpas laimėjo pagal rinkikų kolegijos balsus). Priežastis, pasak jo, – milijonai balsavusiųjų nelegaliai, tačiau šis teiginys tolesniais įrodymais nebuvo pagrįstas. Kita žinute D.Trumpas skundėsi „rimtu rinkėjų sukčiavimu“ Virdžinijoje, Naujajame Hampšyre ir Kalifornijoje – valstijose, kuriose laimėjo H.Clinton.

D.Trumpas ir toliau ruošiasi būsimai kadencijai ir renka savo komandą. JAV ambasadore Jungtinėse Tautose ketinama skirti Pietų Karolinos gubernatorę Nikki Haley, Centrinės žvalgybos valdybos direktoriumi – Atstovų rūmų narį iš Kanzaso Mike’ą Pompeo, švietimo sekretore – politikę ir švietimo aktyvistę Betsy DeVos. Už teisingumą D.Trumpo komandoje bus atsakingas senatorius iš Alabamos Jeffas Sessionsas. Kaip patarėjas nacionalinio saugumo klausimais pasirinktas generolas leitenantas Mike’as Flynnas – šios pozicijos Senatas patvirtinti neprivalo.

Nors D.Trumpas per prezidento rinkimų kampaniją pasižymėjo ne tik ksenofobiškais, bet ir prieš moteris bei migrantus nukreiptais pasisakymais, CNN atkreipia dėmesį, kad dvi iš galimų kandidačių į postus yra moterys, o N.Haley, kurios tikrasis vardas yra Nimrata, mergautinė pavardė – Randhawa, yra gimusi JAV indų šeimoje. Be to, kol kas vienas realiausių pretendentų užimti būsto ir urbanistinės plėtros sekretoriaus poziciją yra juodaodis neurochirurgas Benas Carsonas.

Pastebėta, kad laimėjus rinkimus keičiasi ne tik būsimojo prezidento požiūris į demografines grupes. Nuo rinkimų pasikeitė ir D.Trumpo požiūris į kai kuriuos kertinius kampanijos metu išdėstytus principus: anksčiau vadinęs klimato atšilimą Kinijos sukurtu mitu, jis pripažino, kad egzistuoja tam tikra sąsaja tarp klimato atšilimo ir žmonių veiklos; per rinkimus žadėjęs pergalės atveju „įkišti H.Clinton į kalėjimą“, dabar laikosi kur kas nuosaikesnės nuomonės, o žadėtą sieną tarp Meksikos ir JAV galvoja vietomis pakeisti tvora.