BFL

Nuo 2013 m. daugiabučiai renovuojami kur kas sparčiau nei iki šiol, tačiau per 12 metų nuo programos pristatymo renovuota tik apie 2 tūkst. iš daugiau nei 30 tūkst. renovuotinų namų. Per daug nesitikima pasiekti ir per ateinančius metus, nes mažės parama ir rasis kitokių kliūčių.

Gytis KAPSEVIČIUS

Skirtingos keturių daugiabučių istorijos

Vilniuje, Žirmūnų gatvėje, nelyginiais numeriais pažymėti keturi identiškai projektuoti penkia­aukščiai namai puikiai iliustruoja visos Lie­tu­vos daugiabučių renovacijos istoriją. 3-iuoju nu­me­riu pažymėtas penkiaaukštis – vienas pirmųjų sėkmingai renovuotų daugiabučių Vilniaus mieste. Jis modernizuotas dar 2005 m.

Aplinkiniai namai susidūrė su nesklandumais. 1-uoju numeriu pažymėtas namas išoriškai beveik ne­­siskiria nuo trečiojo, tačiau jo renovacija dar ne­baigta – jis „nepriduotas“. 5-ojo namo renovacija taip pat vyksta iki šiol, tačiau kol kas apšiltinama tik viena namo pusė, o 7-uoju numeriu pažymė­tas namas taip ir stovi statybininkų net nepaliestas.

„Visiems keturiems namams buvo padaryti tech­niniai projektai. Anksčiau reikėdavo surinkti pir­minį kapitalą, kad galėtume gauti paskolą, o na­mo gyventojai daugiausia buvo vyresnio am­žiaus, jiems ta naujovė buvo sunkiai suprantama. Su­si­rin­ki­mai vykdavo vangiai arba nevykdavo, gy­ven­to­jams trūkdavo informacijos, ir mūsų na­mas tuo me­­tu liko nerenovuotas“, – „Veidui“ pasakoja 5-ojo namo bendrijos pirmininkė Birutė Gal­di­kie­nė.

Dar blogiau, kad šio namo renovacija užsitęsė. „2014 m. balandį jau turėtas statybos leidimas, be­veik iškart pradėti darbai, bet jie buvo vilkinami, rangovą ištiko finansinės problemos: darbininkų ne­­rasdavo, darbai nevykdavo. 2016 m. statybos įmonei iškeltas bankrotas, mūsų darbai sustojo“, – prisimena B.Galdikienė.

Pirmininkės teigimu, per dvejus metus padaryta tik apie 20 proc. darbų. Namas ilgą laiką stovėjo apstatytas stelažais ir padengtas šilumos izoliacinės medžiagos plokštėmis, kurios netrukus atsilupo. Tiesa, dabar darbai atsinaujino: nutraukus su­tartį su pirmąja įmone ir pasirašius ją su kita, pra­­dėta iš naujo apšiltinti pastato fasadą.

Vis dėlto pirmininkė nėra tikra, ar renovacija bus baigta iki 2017 m. Tai palengvintų namo gy­ven­tojams tenkančių investicijų dalį: jei darbai bus baig­ti iki 2017 m., valstybė kompensuos 40 proc. lė­šų, baigus vėliau – 35 proc.

Statybininkų atsakomybės trūkumas ir įsipareigojimų nevykdymas, kintančios finansavimo sąlygos, gyventojų nepritarimas – ne tik šio Vilniaus Žir­­­mūnų daugiabučio gyventojų problema. Tai pagrindiniai trukdžiai jau daugiau nei dešimtmetį besitęsiančio bandymo renovuoti senus gyvenamuosius namus.

Sunki proceso pradžia

Vadovaujantis iki 1993 m. galiojusiais reglamen­­­tais, Lietuvoje pastatyta apie 96 proc. daugiabu­čių namų. Bene visi jie, nors ir skiriasi savo tech­nine būkle, pasižymi prastu ekonominiu efekty­vumu.

Organizuotos renovacijos era Lietuvoje faktiškai prasidėjo 2004 m. rugsėjį – buvo parengta Dau­­­giabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) pro­­grama. Renovacija iš pradžių vyko palyginti van­­­giai. Gyventojus masino galimybė sutaupyti bei pagražinti eks­terjerą, tačiau finansinė našta  at­­­ro­dė per didelė. Tad imta ieškoti būdų, kaip re­nova­ciją paskatinti. Iki 2007 m. valstybė apmokėdavo iki 30 proc. sumos, vėliau padidinta iki

50 proc. Atitinkamai galėjo prisidėti ir savivaldybės. Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybė tuo metu siūlė kompensuoti dar 15 proc.

Keičiantis Vyriausybėms keitėsi ir renovacijos programos. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė daug ti­kėjosi iš renovacijos – kad ji padės ne tik taupyti iš­laidas, bet ir išjudinti per krizę stagnuojantį statybos sektorių. Planai buvo tikrai ambicingi:

2010 m. planuota pasiekti, kad per metus bus renovuoja­ma po 2 tūkst. namų ir iki 2020 m. at­naujinta bent 70 proc. visų renovuotinų namų, o tai sudaro apie 23 tūkst. daugiabučių.

Deja, vėliau teko pripažinti, kad toks optimizmas buvo klaida. Renovacija ne tik neįsibėgėjo, bet ir sulėtėjo iki vos keleto daugiabučių per me­tus. 2013 m. pasikeitus valdžiai ir kylant ekonomikai pristatytas naujas daugiabučių renovacijos planas.

Pagal naują renovacijos kompensavimo modelį pačius energiškai neefektyviausius namus atrinko pačios savivaldybės. Tokia tvarka, ko gero, gyventojams labiau tiko – nuo 2013 m. renovacija trūktelėjo į priekį. Skaičiuojama, kad nuo tada renovuota daugiau nei 1200 daugiabučių, palyginti su 480 namų, atnaujintų nuo 2004 iki 2012 m.

Kai kur renovacija pasiekė itin apčiuopiamų rezultatų. Matuojant pagal atnaujintų namų skaičių savivaldybėje pirmauja regionai. Pavyzdžiui, Ig­­nalinos savivaldybė – absoliuti renovacijos lyderė: renovuota didesnė dalis savivaldybėje esančių daugiabučių. Itin teigiamai atrodo ir Molėtai, Drus­kininkai, Tauragė.

Didžiausios renovacijos problemos

Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) va­dovas Valius Serbenta prognozuoja, kad iki 2020-ųjų realu tikėtis renovuoti dar 2 tūkst. daugiabučių. Bet renovuotinų daugiabučių iš viso Lietuvoje yra 30 tūkst. „Šiais metais matau, kad pernykštį skaičių, 574 daugiabučius, pasieksime. 540 jau yra, dar baigsime daugiau nei 100 namų. Aišku, įtakos statybos darbams gali turėti ir sniegas ar temperatūra. Manau, kad panašų skaičių namų galima atnaujinti kiekvienais metais. Galbūt galime pasvarstyti, kad po 500 namų per metus atnaujinti yra realu – tiek finansiniai, tiek statybiniai pajėgumai tai leistų“, – „Veidui“ teigia V.Serbenta.

Viena didžiausių renovacijos kliūčių buvo fi­nansavimo modelis. Vis dėlto nuo 2013 m. rastas be­­ne patraukliausias variantas: techninių planų ren­­­­gimą padengė savivaldybės, kompensuota di­džiausia įmokų dalis. Pokytis padėjo gyventojams sklandžiau pasiruošti renovacijai, greičiau gauti pa­­­skolas, tačiau net ir perdavus savivaldybėms at­sakomybę ne visur išvengta nesklandumų. Viena di­džiausių bėdų buvo netikslūs renovacijos investicijų planai. Tarkime, prieš porą metų vieno Pa­lan­gos daugiabučio renovacijos darbai tiesiog sustojo, nes investicijos buvo didesnės, nei pažymėta savivaldybės rengtame projekte, todėl pritrūko lėšų.

Kita renovacijos vengimo priežastis – pati renovacijos kaina, kuri kyla. BETA duomenimis, 2015 m. renovacijos kaina butui buvo 170 eurų už kvadratinį metrą ir 100 eurų pritaikius valstybinę kompensaciją. Skaičiuojama, kad 2016 m. vidutinė re­no­vacijos kaina už kvadratinį metrą yra 186 eurai (su 40 proc. valstybės kompensacija – apie 112 eu­rų). Tokiu atveju 50 kvadratinių metrų ploto buto savininkui renovacija kainuotų apie 5,6 tūkst., 60 kv. m – 6,7 tūkst. eurų. Tokios išlaidos dažniausiai pa­­skirstomos 20-iai metų. Žmonių, gaunančių kom­­pensacijas už šildymą, dalį sumoka valstybė.

Tinkamai įgyvendinus renovacijos projektą bū­tų sutaupoma šildymo išlaidų: BETA skaičiuoja, kad apie 79 proc. 2014 m. renovuotų daugiabučių sutaupė nuo 50 proc. šilumos. Iš jų 9 proc. sutaupė daugiau nei 70 proc. energijos. Strateginėse vie­tose renovuoti pastatai yra patrauklesni, butai juo­se gali būti parduodami už didesnę kainą nei ana­logiškas butas nerenovuotame name.

Apie 79 proc. 2014 m. renovuotų daugiabučių sutaupė nuo 50 proc. šilumos. Iš jų 9 proc. sutaupė daugiau nei 70 proc. energijos.

Kita kylanti problema yra ne tik statybininkų darbų kokybė, bet ir neilga renovacijos garantija: 5 metai matomiems darbams (pavyzdžiui, fasadui), 10 metų – nematomiems (pavyzdžiui, apšiltini­mo sluoksniui). Tai reiškia, kad pasibaigus ga­ran­tijai ar net rangovui bankrutavus taisyti klaidas tur­ėtų kažkas kitas, ir ne už dyką.

V.Serbenta teigia, kad ilgesnės garantijos įmonės nelinkusios suteikti dėl esamų įstatymų: „Garantijos laikas nėra susijęs su konkrečia programa – tai daugiau susiję su bendruoju statybiniu pro­cesu. Garantiniai laikotarpiai reguliuojami statybos įstatymų. Tai patikrintas laikotarpis: statybiniam brokui aptikti užtektų ir metų, nes daž­nai jis išryškėja po pirmo šildymo sezono, to­dėl 5 metų garantijos turėtų užtekti. Tačiau dažnai kyla klau­simas, ką daryti su garantiniu laikotarpiu, jei at­likusi darbus įmonė bankrutuoja. Da­bar diskutuojama tais klausimais, manoma, kad reikia įsivesti ir tam tikrą draudžiamąją garantiją. Ne­svar­­bu, jeigu įmonė ir bankrutuoja, – tokiu atveju riziką prisiėmusi draudimo įmonė turėtų atlyginti dėl to atsirandančias išlaidas, atsirastų finansų, kuriais būtų galima užtikrinti, kad brokas būtų likviduotas.“

Visos šios priežastys per daug neskatina daugiabučių bendruomenių būti aktyvių ir pritarti re­novacijai. Dalis daugiabučių gyventojų iš principo pasisako prieš renovaciją. Tiesa, dabar užtenka tu­rėti 50 +1 proc. gyventojų pritarimą. Reno­va­ci­jai prieštaraujantys asmenys, gaunantys kompensaciją už šildymą, tokiu atveju jos gali netenkti. Ne­paisant to, įtikinti gyventojus ne visuomet lengva.

Didmiesčiai buvo nuskriausti

Be to, remiantis aplinkos ministro Kęstučio Tre­čio­ko rugpjūtį išleistu įsakymu, kitais metais įgyvendintinų projektų skaičius bus ribojamas pagal savivaldybes. Ateinantiems metams tokie miestai kaip Ignalina ir Kelmė gali pateikti po 30 siūlymų. Didmiesčiai gavo mažiau kvotų, nors daugiabučių juose – gerokai daugiau. Pavyzdžiui, Vilniui skirta 19 kvotų, nors čia yra bent 2800 renovuotinų na­mų. Tokia pat kvota skirta ir Kaunui, Klaipėdai, o štai Šiauliams numatyta tik 7 namų kvota.

Lietuvos respublikinių būsto valdymo ir priežiū­ros rūmų prezidentas Juozas Antanaitis, mano, kad sprendimas galėjo būti politinis. „Šios Vy­riau­sy­bės darbo stilius buvo nesikreipti į visuomenę ir vis­ką spręsti kabinetuose. Kvotų paskirstymas taip pat buvo kabinetinis sprendimas. Mažuose mieste­liuose buvo mažai neatnaujintų namų ir siekiant už­baigti renovaciją didesnė pinigų suma skirta bū­tent tiems miestams. Jei būtų skyrę, tarkime, 50 na­­mų modernizavimui Vilniaus mieste, tie modernizuoti namai būtų pasimetę tarp tūkstančių ne­mo­dernizuotų. Norėtųsi, kad lėšų būtų skiriama daugiau, bet, matyt, pasielgta politiškai teisingai: su­tvarkome vieną miestą, kad jame nebūtų kelių ne­renovuotų „šašų“. Bet čia tik pirmas pinigų pa­skirstymas – iki 2020-ųjų jų ateis ir daugiau, todėl la­bai nesijaudiname, kad Vilnius gavo tik 19. Atei­tyje turėtume gauti kur kas daugiau, vien dėl to, kad dabar pakentėjome“, – teigia J.Antanaitis.

Kas laukia 2020-aisiais?

2020-ieji yra ribiniai metai, kai pinigų renovacijai bus skirta iš Klimato kaitos specialiosios programos fondo. Šiandien tai sudaro 25 proc. iš skiriamos valstybinės kompensacijos. Negana to, pa­lan­kiausios sąlygos renovacijai po truputį tolsta, nes mažėja valstybės kompensuojama investicijų dalis. 40 proc. valstybės kompensaciją gaus tie pro­­­jektai, kurių rangos sutartis sudaryta iki

2015 m. kovo, o baigti jie iki 2016 m. pabaigos.

Kitais metais užbaigtiems projektams valstybė fi­nansuos 35 proc. renovacijos investicijų dalį, o nuo 2018 iki 2020 m. įgyvendintiems projektams jau bus skiriama tik 30 proc. lėšų.

„Iš esmės mes darome visiškai teisingai – daugia­butis namas yra privatus žmonių turtas. Ren­giant pasiūlymus nutarta pasiūlyti žmonėms didelį paramos procentą, kad juos sužadintume, tačiau kartu paskelbti, kad jei nespėsite, parama bus ma­ž­inama. Iš principo dabar taip ir daroma. Tik, aiš­ku, problema, kad valstybė pritrūko lėšų, o žmo­nės jau sužadinti, todėl 2020-aisiais visiškai nu­­­traukti paramą būtų nekorektiška. Šiandien kom­­pensacijų perspektyva yra tik iki 2020-ųjų, to­liau strategiją rengs naujas ministras su savo ko­man­da“, – teigia J.Antanaitis.

Lėšų kompensavimo klausimas ir buvo pagrindinis kriterijus, skatinantis gyventojus galvoti apie renovaciją: 2013 m. „Veido“ užsakymu atliktoje ap­klausoje net 49,2 proc. respondentų teigė, kad re­novaciją pagreitinti galėtų didesnė valstybės pa­rama.

Dėl tolesnio renovacijos skatinimo plano dar ne­sutarta, tiesa, žadama, kad bent jau skolintis pi­ni­gų renovacijai sunkiau netaps: neseniai pristatytas naujas garantinis fondas, kuris turėtų leisti iš­laikyti mažas palūkanas. Planuojama, kad fondą sudarytų 100 mln. eurų.

„Sutartis dėl rizikos valdymo fondų kūrimo pa­sirašyta Finansų, Aplinkos ministerijų ir Euro­pos investicijų banko. Paties fondo idėja būtų tokia: dalis struktūrinės paramos lėšų, kuri skirta daugia­bučiams atnaujinti, būtų padedama į rizikos valdymo fondą, taip pritraukiant privačių lėšų ir su­kuriant amortizacinį fondą. Taip būtų sumažinta rizika ir bankai būtų labiau linkę skolinti geresnėmis sąlygomis. Ateityje gali griežtėti skolinimosi reikalavimai, net ir kalbant apie įprastas paskolas, todėl tam siekiama sukurti palankesnes kreditavimo sąlygas“, – teigia V.Serbenta.

Planuojama, kad iki 2023 m. bus atnaujinta apie 14 proc. renovuotinų daugiabučių. Palyginti su ankstesniais metais, tai daug, palyginti su pirminiais užmojais – visai mažai.

Tiesa, V.Serbenta pabrėžia, kad dalyvavimas šioje konkrečioje programoje yra tik vienas iš bū­dų mažinti išlaidas už šilumą. „Tai, kad visi pastatai turi būti apšiltinti ir sutaupyti 50 proc. energijos, yra šiek tiek siauresnis požiūris į renovaciją. Manau, nuo 2004 m. didžioji dalis daugiabučių pa­juto vienokias ar kitokias energinio efektyvumo didinimo priemones. Pavyzdžiui, žmonės patys kei­tėsi daugiabučiuose namuose langus į efektyves­nius. Daugiabučiuose namuose renovuoti šilumos punktai. Tai darė arba patys šilumos tiekėjai, reorganizuodami boilerines, arba patys būsto savininkai: pamatyta, kad galima sureguliuoti namui paduodamą šilumą“, – sako BETA vadovas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

V. Pranckietis/BFL nuotr.

Kaip ir daugelis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovų naujasis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis – naujokas ne tik Seime, bet iš dalies ir politikoje. Taigi, kas jis toks – naujasis Seimo pirmininkas?

Gytis KAPSEVIČIUS

Viktoras Pranckietis gimė 1958 m. liepos 26 d. Ruteliuose Kelmės rajone, netoli Tytuvėnų. Nors viešojoje politinėje erdvėje apie jį iki šiol kalbėta nedaug, V.Pranckietis gerai žinomas besisukantiems švietimo ir agronomijos mokslo sferose. Prieš patekdamas į Seimą jis buvo Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Agronomijos fakulteto dekanas, profesorius. Turi biomedicinos daktaro laipsnį.

V.Pranckietis taip pat nevengia dalytis patarimais sodininkystės temomis. Jis yra dalyvavęs televizijos laidose apie sodininkystę, atsakinėjęs į skaitytojų klausimus panašios tematikos žurnaluose, yra parašęs knygų apie sodininkystę.

Viskas pagal eilutę, pagal įstatymo raidę

Pirmąkart patekti į Seimą V.Pranckietis bandė per 2012 m. rinkimus. Tuomet Kauno-Kėdainių vienmandatėje apygardoje surinkęs tik 8,5 proc. balsų jis liko penktas. Ketveriais metais vėliau aplankė kur kas didesnė sėkmė. Kandidatuodamas Raudondvario apygardoje pirmajame ture jis buvo pirmas su 29,83 proc. balsų, o antrajame ture surinkęs 57,25 proc. balsų įveikė ir tuometę Seimo narę socialdemokratę Ramintą Popovienę.

2015 m. politikas su LVŽS pateko į Kauno rajono savivaldybės tarybą ir dirbo opozicijoje.

Tarybos narys, mero pirmasis pavaduotojas, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Kęstutis Povilaitis, paklaustas apie V.Pranckietį, nedaugžodžiavo: „Nuo jo, kaip Seimo pirmininko, vertinimų susilaikysiu, nes reikia, kad žmogus dirbtų, ir tik pats darbas pasakys, ar jis tą darbą gali atlikti. Aš jį per mažai pažįstu, kad vertinčiau kaip asmenį. Vertinu kaip savo srities žinovą, jis daug metų dirbo ASU. Jei kalbame apie darbą taryboje, jis buvo opozicijoje – natūralu, kad užduodavo klausimų, tačiau kitąkart užduodavo juos gal ir per daug neįsigilinęs į pačią esmę, kartais jie atrodydavo netgi provokaciniai. Taryboje dirbo trumpai ir didelių darbų nenuveikė. Tiesa, pykdavo ant rajono socialdemokratų.“

Kitas tarybos kolega, opozicijos atstovas konservatorius Justinas Urbanavičius apie V.Pranckietį atsiliepia kaip apie korektišką ir į problemas įsigilinantį politiką: „Jis greitai įsiliejo į komandinį darbą, greitai viską suprato. Dirba visavertiškai, neišsiskirdamas iš mūsų visų. Rytiniuose pasitarimuose būna visada pasiruošęs, įsigilinęs į klausimus. Varžėmės rinkimuose, bet netgi kaip konkurentai gerai sutardavome ir jausdavome ribas. Su juo bendravome žemesniu lygmeniu, būdami taryboje. Seimas yra jau aukštesnis lygmuo, tačiau, manau, – kodėl gi ne?“ Dar vienas tarybos narys, į rajono valdančiąją koaliciją įeinančios Darbo partijos atstovas Antanas Makarevičius teigia, kad V.Pranckietis – griežtas sau ir kitiems.

„Jis yra priėmęs griežtą poziciją: viskas pagal eilutę, pagal įstatymo raidę, o politikoje kartais reikia ir lankstumo į vieną ar kitą pusę. Jis elgėsi kaip tikras opozicionierius. Aišku, kai dabar reikės priimti pasiūlymus būnant daugumoje, galbūt jo pozicija bus kitokia. Bendraujame, šnekamės, malonus, bet per posėdžius gali prisikabinti prie kiekvieno žodžio. Galbūt dėl to, kad yra dėstytojas“, – svarsto A.Makarevičius.

Seimo pirmininkas kol kas aiškiausiai išreiškė savo požiūrį į dabartinę švietimo sistemą. Jis tiki, kad mokiniai turėtų mokytis visų dalykų: „Vidurinis išsilavinimas turi tapti „vidurinis“, o ne „dalinis vidurinis“ su atskirų dalykų nesimokymo galimybe.“ Visi mokinio rezultatai turi būti vertinami stojant į universitetus.

V.Pranckietis taip pat pasisako už valstybinį darbo rinkos ir aukštųjų mokyklų reguliavimą. Pasak jo, valstybė turėtų valdyti specialistų rengimą ir „neskatinti potencialių bedarbių rengimo“.

Ir dirbo, ir studijavo

V.Pranckietis užaugo penkių vaikų šeimoje, mokėsi Tytuvėnų mokykloje.

„Jis mokėsi gerai, visada buvo labai kultūringas. Paskui atsitiko taip: mamai, kuri viena augino penkis vaikus, buvo sunku, todėl ji po aštuntos klasės išsiuntė jį į Tytuvėnų technikumą. Ten eidavo silpniau besimokantieji, todėl visiems buvo šokas, kaip ten gali eiti geriau besimokantis mokinys. Klasės vaikai organizavosi eiti prašyti, kad leistų jam baigti vidurinę. Mums, vaikams, tuomet atrodė, kad jį skriaudžia, bet tuo metu buvo tokia situacija. Kadangi jis ir ten gerai mokėsi, baigė raudonu diplomu“, – prisimena Danguolė Vaičaitė, buvusi dabartinio Seimo pirmininko bendraklasė.

1977–1982 m. Seimo pirmininkas studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją. Dabartinė Pakruojo J.Pakalnio muzikos mokyklos direktorė Nijolė Pupinienė šioje aukštojoje mokykloje mokėsi su V.Pranckiečiu viename kurse. „Jis nuo pirmos dienos buvo grupės seniūnas, ganėtinai savarankiškas, visada stengėsi save išlaikyti, nuo pradžių ir studijavo, ir dirbo“, – prisimena ji.

N.Pupinienė prisipažįsta, kad ją žeidžia pasakymai, jog agronomai negali būti protingi žmonės. „Tais laikais čia stodavo labai gabūs jaunuoliai, – tvirtina ji. – Jis atėjo baigęs technikumą. Vėlgi, kai kam kliūva, kad pirma nuėjo į technikumą. Bet jis augo daugiavaikėje šeimoje, motina viena augino kelis vaikus ir jis norėjo būti savarankiškas, o ne dėl to, kad būtų buvęs kvailas ar negebantis mokytis.“

Jis augo daugiavaikėje šeimoje, motina viena augino kelis vaikus ir jis norėjo būti savarankiškas, o ne dėl to, kad būtų buvęs kvailas ar negebantis mokytis.“

Baigęs studijas V.Pranckietis ėmė siekti akademinės karjeros. 1982 m. pradėjo dirbti akademijoje jaunesniuoju mokslo darbuotoju, tuomet nuo 1984 iki 1986 m. tarnavo sovietinėje armijoje, vėliau vėl grįžo į akademiją, kur 1986–1991 m. dirbo asistentu. Nuo 1988 iki 1991 m. buvo Agronomijos fakulteto prodekanas, 1991–1998 m. – vyriausiasis asistentas, 1998–2016 m. – docentas, o nuo 2016 m. – profesorius. 2006–2008 m. Sodininkystės ir daržininkystės katedros vedėjas, nuo 2008-ųjų – Agronomijos fakulteto dekanas. Per tą laiką stažavosi JAV, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Olandijos universitetuose.

Dabar ūkininkaujantis buvęs V.Pranckiečio studentas Alfredas Bardauskas teigia, kad nereikėtų jo vertinti tik kaip dėstytojo. Nes gerai žinote, kad kiekvienoje partijoje yra gerų žmonių, ir sąžiningų, ir patriotų, bet dažniausiai vadai viską sugadina. Nenorėčiau, kad taip atsitiktų ir jam“, – teigia buvęs dabartinio Seimo pirmininko studentas.

V.Pranckietis taip pat yra Ringaudų (Kauno r.), kur ir gyvena, bendruomenės centro valdybos narys. Šio centro pirmininkė Orinta Dovydaitienė prognozuoja, kad V.Pranckietis turėtų pranokti pirmtakus Seimo pirmininko poste: „Nesidomėjau, jo kaip politiko gyvenimu, tačiau bendraudavome iš žmogiškosios pusės. Aš įsivaizduoju, kad jis turėtų pranokti pastaruosius Seimo pirmininkus, bent jau komunikabilumu ir išprusimu.“

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA