2013-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatės Alice Munro apsakymų rinkinys “Brangus gyvenime” liudija, koks nenuspėjamas, nuostabus ir nepaprastas yra žmogaus gyvenimas. Pateikiame ištrauką iš šios knygos.

Vyko karas, ir atrodė, kad padėtis žaibiškai pasikeitė. Valkatos nebesekiojo traukinių. Atsirado darbų, o jauni vyrai, užuot jų ieškoję ar važinėję pakeleivingomis mašinomis, visur pasirodydavo nuobodžiomis mėlynomis ar kareiviškomis rusvai žalsvomis uniformomis. Pasak motinos, man pasisekė, kad aš toks; maniau, kad ji teisi, bet paprašiau viešai taip nekalbėti. Buvau grįžęs iš Godričo, baigęs mokytis profesijos, ir iškart gavau buhalterio vietą Krebso universalinėje parduotuvėje. Be abejo, galima sakyti, ir turbūt buvo sakoma, kad aš gavau darbą, nes motina dirba audinių skyriuje, bet prisidėjo ir sutapimas: Kenis Krebsas, jaunas vadybininkas, įstojo į karines oro pajėgas ir žuvo per bandomąjį skrydį.
Buvo tokių sukrėtimų, bet visur trykšte tryško energija, o žmonės vaikščiojo pilnomis kišenėmis. Jaučiausi atskirtas nuo bendraamžių, bet anokia čia naujiena. Be to, tokių buvo ir daugiau. Ūkininkų sūnūs buvo atleisti nuo karinės tarnybos, kad prižiūrėtų laukus ir gyvulius. Pažinojau keletą, kurie tuo pasinaudojo, nors turėjo samdinių. Supratau, kad kam nors toptelėtų paklausti, kodėl aš ne kariuomenėje, tik juokais. Ir buvau paruošęs atsakymą, kad turiu tvarkyti apskaitos knygas. Krebso, o netrukus ir kitų. Turėjau skaičiuoti. Dar nebuvo visuotinai pripažinta, kad tokį darbą gali dirbti ir moterys. Net karo pabaigoje, nors kartais jį dirbdavo. Vis dar buvo manoma, kad iš tikrųjų galima kliautis tik vyro darbu.
Kartais klausdavau savęs: kodėl vaikinas su kiškio lūpa, tvarkingai, nors ir nelabai dailiai susiūta, ir keistoku balsu, kuris vis dėlto suprantamas, turi likti namie? Matyt, gavau šaukimą, matyt, ėjau pas gydytoją gauti atleidimo nuo karinės tarnybos. Tiesiog neprisimenu. Turbūt taip įpratau būti nuo ko nors atleistas, kad tai laikiau savaime suprantamu dalyku?
(…)

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

Individualiuose namuose gyvena apie trečdalis (34 proc.) lietuvių. Šis rodiklis prilygsta ES vidurkiui. Tačiau kaip ir daugelyje kitų sričių – daili statistika prasilenkia su realiu vaizdu. Nors skaičiumi prilygstame kitoms narėms, skoniu ir kokybe – dar ne. Mūsų kraštovaizdis kardinaliai skiriasi nuo akį glostančių namelių ansamblių, kurie driekiasi Šiaurės šalyse ar Vokietijoje.

Lietuvos gyvenvietėse regime visišką stilių eklektiką – vienas namas nusagstytas bokštais ir stikliniais langais, o gretimame kaimyno sklype matyti jau trūnijanti troba. Lietuvių gyvenimo būdą individualiuose namuose lėmė istorinė patirtis nuo XVI a. vykusios Valakų reformos iki socialistinės gyvenvietės „kanono“. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, laisvė statytis privatų namą pasireiškė įvairiomis fantazijomis. Vieni savo svajonių būstą kūrė pagal Haufo pasakų knygos iliustracija, kiti nusižiūrėjo iš Santa Barbaros serialo. Tačiau patirtis, kokį namą reikia statyti, ėmė formuotis tik po 2000-ųjų ir tai labai pamažu.
Šiandien, kai prakutę Lietuviai pamažu iš butų traukiasi į individualius namus, o komforto zoną mieste iškeičia į užmiestį, svarbu, kokį namą jie kurs – kuo unikalesnį, bet brangų, ar paprastą, bet efektyvų.
Kokį namą ir kokioje vietoje rinktis, kad gyvenimo kokybė pagerėtų, o ne apkarstų, „Veido“ surengtoje diskusijoje svarstė „Veido“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis, Architektų sąjungos pirmininkas prof. Marius Šaliamoras, Kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Alvydas Mituzas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros instituto direktorius dr. Jonas Jakaitis.
A.ŠINDEIKIS: Kai dalis žmonių palengva iš miesto traukiasi į užmiestį, norisi pakalbėti apie individualių namų architektūrą. Pastatai, kuriuos matome Lietuvoje, skiriasi nuo tų, į kuriuos žvelgiame keliaudami po Šveicariją, Vokietiją ar Austriją. Ten miesteliai panašūs, o Lietuvoje jie labai įvairūs. Kodėl mūsų namų peizažas visai kitoks nei Vakarų Europos?
A.MITUZAS: Aiškinant skirtumus, reikėtų pradėti nuo planavimo. Lietuvoje vyko daug reformų: regionuose kūrėsi gatviniai kaimai, vėliau atėjo socialistinė santvarka, subūrusi į tarybines socialistines gyvenvietes. Viskas keitėsi, bet architektūra buvo reguliuojama. Miesto žmogus buvo įspraustas į trikampį – gyventi tarp buto, garažo ir kolektyvinio sodo, tam tikrame plote. Tai buvo priespauda, vertusi statyti ir gyventi pagal tam tikrus reikalavimus.
Vėliau miestų bendruosius planus ruošėmės rengti pagal suplanuotas teritorijas, kuriose atsirastų individualūs namai, daugiabučių kvartalai, o architektai galėtų diktuoti sąlygas, kaip turėtų atrodyti ateities miestai. Tačiau pagal žemės reformą sklypus imta dalyti taip, kad miestietis, norintis pastatyti namą, turėjo gauti ūkininko pažymėjimą. Taigi visa gyvenamoji struktūra šiandien yra dirbtina ir sudarkyta jau anksčiau.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

Amerikietiška svajonė – tai tikėjimas, kad JAV galima tapti turtingam ir laimingam. Bet yra ir lietuviška svajonė. “Veido” žvilgsnis į žmones, kuriems pavyko Lietuvoje susikurti vakarietišką gyvenimo kokybę ir kuriems Lietuva – geriausia šalis gyventi.

Nė vienas nėra tobulas, bet jei reikėtų bendrais bruožais apibūdinti lietuvio svajonių gyvenimą, vilniečio Remigijaus gyvenimas, ko gero, būtų labai arti to. Jis jaunas, sveikas ir daug pasiekęs. Jis mėgaujasi laisve ir gyvenime daro tai, kas jam labiausiai patinka. Jis dirba, kada nori, kada nori – ilsisi, ir uždirba pakankamai, kad galėtų savęs nevaržyti.
Tad susipažinkime: Remigijus Savickas, 36 metų verslininkas, tarptautinės mokymo kompanijos “DOOR Training and Consulting Baltic” partneris ir konsultantas.
“Kas man yra gyvenimo kokybė? – perklausia R.Savickas, šiek tiek pamąsto ir ima vardyti: – Tai galimybė pabudus ryte, kai sučirškia telefonas, sau pasakyti: noriu paskaityti knygą lovoje, ir tai daryti, pavyzdžiui, iki pietų. Tai galimybė nueiti papietauti, kur tik nori. Tai susitikimai arba veikla, kuri tave emociškai įkrauna. Tai profesinė veikla, kuri tau teikia daug džiaugsmo, nes labai įdomu, kaip tu tą ir aną padarysi. Tai galimybė paskambinti draugui ir paklausti: ką veiki po dviejų savaičių, gal važiuojame pažaisti golfo į Milaną, nes čia dar šaltoka? O tada sėsti į lėktuvą ir savaitgalį praleisti žaidžiant ten golfą. Tai galimybė sugalvoti, kad šiais metais nori investuoti į savo tobulėjimą, tada internete susirasti mokymus pasirinktoje šalyje ir ten dvi savaites padirbti su savimi, susipažinti su naujais žmonėmis. Gyvenimo kokybė man yra laisvė pačiam spręsti tiek profesiniu, tiek kitais atžvilgiais.”
Būtent toks šiandien ir yra R.Savicko gyvenimas.
Ką iš tiesų tai reiškia – turėti laisvę pačiam spręsti dėl savo gyvenimo ir gyventi per daug savęs neribojant? Tai šiandien dar nėra žinoma daugeliui lietuvių. Dirbti mėgstamą gerai mokamą darbą, gyventi gerame būste, važinėti nauju, bet svarbiausia – saugiu automobiliu, rinktis maistą ne pagal kainą, o pagal kokybę ir naudą sveikatai, keliauti po pasaulį, nueiti į bet kurio norimo muzikanto koncertą, leisti vaikus į privatų darželį (jei to nori), susitaupyti oriai senatvei… Daugelį šių, regis, elementarių dalykų, kurie Vakaruose laikomi įprastu gyvenimo standartu, Lietuvoje sau gali leisti dar tik labai maža dalis gyventojų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Išmanieji namai gali ne tik sumažinti mokesčius ir taip pastorinti mūsų pinigines. Gyvenimas išmaniuosiuose namuose – tai didžiulis komfortas, buities palengvinimas ir jaukumas.

Kaip išmanieji namai gali pagerinti gyvenimo kokybę, rūpintis vaikais tuomet, kai jie vieni namuose ar net prižiūrėti jūsų augintinus, pasakoja Raimundas Skurdenis, kompanijos „Jung Vilnius“ – automatizuotų namų valdymo sistemų mokymo bei techninės priežiūros centro – direktorius.
Vaikai namuose bus saugūs
Nerimaujate, kad vaikas gali pamiršti įjungtą buities prietaisą ar tiesiog, užuot ruošęs pamokas, visą dieną žiūrės televizorių? Išmaniosios sistemos tėvams suteiks daugiau ramybės dėl jų atžalų, kurie, sugrįžę iš mokyklos, dalį dienos praleidžia namuose vieni. „Išmaniųjų namų žavesys – galimybė kiekvienam šeimos nariui priskirti skirtingas funkcijas, pvz., vaikui namų sistema tiesiog neleis įjungti lygintuvo, virtuvinio kombaino ir visų kitų buities prietaisų, kurie, tėvų manymu, yra nesaugūs, – pasakojo R. Skurdenis. – Jei vaikas žiūri per daug televizoriaus, protingą namą galima suprogramuoti taip, kad po valandos televizorius ar kompiuteris tiesiog išsijungtų“.
Kas atėjo į namus – vaikas ar suaugęs ir kokias namų funkcijas jam priskirti, sistema atpažįsta iš įėjimo kodo – skaičių kombinacijos ar net piršto atspaudo. Pastarasis būdas ypač tinka mažesniems vaikams, kurie skaičius gali pamiršti.
„Galimybė skirtingiems žmonėms priskirti skirtingas funkcijas ypač patogi tuomet, kai į namus ateina pašaliniai – auklė ar valytoja. Pavyzdžiui, namų tvarkytojai skirtas kodas leis įjungti dulkių siurblį, bet gali neleisti įjungti kompiuterio, televizoriaus ar apskritai užrakinti kai kurias namų patalpas“, – sakė R. Skurdenis. Jis pastebėjo, jog priskirti skirtingas namo funkcijas skirtingiems žmonėms ypač populiaru tarp pedantiškų ir savo privatumą itin saugančių vokiečių.
Pasirūpins jūsų augintiniu
Užsibuvote darbe ilgiau, o jūsų šuo – vis dar neišvestas į lauką? Išmanusis namas gali jūsų augintinį „pavedžioti“ ir pašerti, o jūs galėsite ramiai užbaigti savo darbus. Nustatytu paros metu prie gyvūnui skirtos angos duryse nuskamba skambutis, kuris po šiek tiek treniruočių gyvūnui ima sietis su galimybe išeiti į lauką. O specialus jūsų šuns ar katės antkaklis, kurį atpažins išmanusis namas, gyvūną įleis atgal. „Kartais gyvūnai į namus nori pareiti ne vieni, o su kompanija. Išmanusis namas apsaugo nuo nepageidaujamų svečių – į patalpas jis įleis tik tą keturkojį, kurį atpažins, tai yra būtent jūsiškį“, – sakė R. Skurdenis.
Galimybė pasirūpinti jūsų keturkoju nuotoliniu būdu itin pravarti planuojant atostogas. Išmanusis namas gali pašerti augintinį tuomet, kai jūsų nėra namuose. Maitinimas vyksta dozėmis, kartą ar kelis kartus per dieną – priklausomai nuo jūsų augintinio mitybos įpročių ar net dietos. O tai reiškia, kad, šeimininkams kelioms dienoms išvykstant iš namų, gyvūnui nereiks palikti per daug maisto ir jis nepersiės, netuks ir nebadaus. Jei namuose yra kameros, augintinį galima stebėti ir net pakalbinti jį, paguosti ar nuotoliniu būdu pakelti jam nuotaiką papildomu skanėstu – pakaks paspausti mygtuką jūsų telefone.
„Lietuvoje tai – dar tik ateitis, tačiau labiau pažengusiose Europos šalyse automatizuotos namų valdymo sistemos padeda prižiūrint senyvo amžiaus žmones, kurie dėl tam tikrų aplinkybių yra priversti ar patys renkasi gyventi vieni. Filmuoti žmones jų namuose yra draudžiama, tai – jų privatumo pažeidimas, tačiau namų sistemas galima sureguliuoti pagal žmogaus gyvenimo algoritmus. Pavyzdžiui, jei asmuo namuose ir tam tikru metu, kaip jam yra įprasta, nesiverda kavos ar nebesijungia šviesa tualete, išmanusis namas siunčia šią informaciją-įspėjimą socialiniams darbuotojams, kurie gali paskambinti ir paklausti namo gyventojo, ar viskas gerai, taip niekam nesukeliant didesnių nepatogumų. Ir tik jei žmogus kelis kartus neatsiliepia į skambutį, vykstama į namus“, – pasakojo „Jung Vilnius“ direktorius.
Jei pykstatės dėl neišjungtos šviesos…
Didžiulis išmaniųjų namų privalumas, kuris leidžia ne tik taupyti, bet ir sumažinti konfliktų „lygioje vietoje“, yra automatinis apšvietimo valdymas. Judesio jutikliai įjungs šviesas kai esate patalpoje ir išjungs jums pasišalinus – daugiau jokių barnių dėl per naktį vonioje ar garaže degusios šviesos! Ypač pravartu auginant vaikus, kurių nerūpestinga vaikystė neturi nieko bendra su taupymu. Jei naktį sumanysite pasivaikščioti, užsidegs tik 10 proc. apšvietimo – kad nebūtų budinami namiškiai, o jūs vonios kambarį ar virtuvę pasiektumėte saugiai.
Išmaniuosiuose namuose įdiegta klimato kontrolė užtikrins, kad oras būtų tinkamos temperatūros ir pernelyg neišsausėtų, o patalpos būtų gerai vėdinamos – automatizuoti namai net moka suskaičiuoti, kiek žmonių yra patalpoje ir kokio klimato reikia, kad visi jaustųsi komfortiškai.
Kiek už tokį malonumą?
Išmaniosios sistemos, paprastai tariant, tai elektros laidai ir keli atskiri nepriklausomai vienas nuo kito funkcionuojantys valdymo blokai. Statant namą, butą ar kitokias patalpas, elektros instaliacijoms tenka apie 5-7 proc. nuo visų statybos bei įrangos išlaidų. Pasak sistemų diegėjų, pasirinkus įvesti automatizuotas namų valdymo sistemas, elektros instaliacijai skirti kaštai, pvz., brangesniame, didesniame name, padidėja 2-3 proc. Priklausomai nuo patalpų ploto ir energijos panaudojimo racionalumo, automatinės namų valdymo sistemos leidžia sumažinti energijos suvartojimą nuo 25 iki 40 proc., tad į griežtą taupymą orientuota sistema atsipirks per kelerius metus. Vis dėlto žmonių poreikiai yra skirtingi ir jei sistema orientuota į didesnį komfortą, ji gali ir neatsipirkti.
Automatizuotos namų valdymo sistemos skirtos ne tik dideliems namams – jos diegiamos ir mažesniuose namuose bei butuose, loftuose, biuruose ir kitos paskirties patalpose. Sistemos tvarios,  apskaičiuotos ištisiems dešimtmečiams.
Didelis išmaniųjų sistemų privalumas – statant būstą galima įdiegti tik bazinę įrangą, kurią galima papildyti vėliau. Taigi jums nereikia disponuoti milžiniškais pinigais, kad galėtumėte mėgautis išmanaus namo komfortu. Sistemą papildomomis funkcijomis galima pagerinti ir vėliau, sulig besikeičiančiais jūsų poreikiais bei finansinėmis galimybėmis.
„Vis dėlto smagiausia yra tai, kad įsirengę išmaniuosius namus ir kartą sureguliavę juos pagal savo poreikius, labai greitai pamirštame, kas ką daro už mus. Pamirštame net tai, kad namas taupus ir mažina išlaidas – tiesiog gyvename taupiai ir nė nebeįsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip. O štai gyvenimo komfortas išmaniajame name išlieka ir lydi kiekvieną dieną“, – sakė R. Skurdenis.

Apsnūdusiems sostinės mikrorajonams gaivinti kuriasi bendruomenės aktyvinimo centrai, kurie bando įrodyti, kad ir miegamuosiuose rajonuose galima veikti šį tą daugiau, nei tik miegoti.

Didžioji dalis vilniečių gyvena mikrorajonuose, kuriuos įprasta vadinti miegamaisiais. Šie praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje iškilę daugiabučių kvartalai darosi vis nepatrauklesni ir šiandien yra viena didžiausių miesto problemų. Sovietinės statybos miegamieji rajonai nėra patrauklūs jauniems žmonėms, todėl juose vis didėja senjorų dalis: 2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, maždaug trečdalis Karoliniškių ar Viršuliškių seniūnijų gyventojų yra pensinio amžiaus.
Pasak Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus Artūro Blotnio, miegamieji rajonai sensta ne tik demografiniu, bet ir gyvenimo kokybės požiūriu – čia gyvenama senuose, nekokybiškuose ir prastos išvaizdos pastatuose. Būtent todėl jaunos šeimos aplenkia sovietinės statybos miegamuosius rajonus ir mieliau renkasi būstą periferinėse miesto dalyse, kur gali įpirkti žemės sklypą ir pasistatyti namą. Pavyzdžiui, tokiuose naujos statybos rajonuose, kaip Balsiai ar panašūs, šeimų amžiaus vidurkis nesiekia 40 metų.
Nuolat pabrėžiama, kad senų daugiabučių namų problemą iš dalies galima išspręsti juos renovuojant bei atnaujinant vidinę struktūrą. Vis dėlto renovacija negarantuoja, kad senų daugiabučių rajonas iš apsnūdusio miegamojo virs gyvybingu, o Vilnius iš miegamųjų rajonų miesto – policentriniu miestu. „Viešųjų erdvių buvimas yra nė kiek ne mažiau svarbi sėkmingo gyvenamojo rajono plėtros sąlyga“, – įsitikinusi miesto antropologė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto miesto studijų dėstytoja Jaketerina Lavrinec.
Sovietinės statybos miegamiesiems rajonams pamažu virstant pensininkų gyvenimo vieta, naujos statybos rajonai taip pat negali pasigirti ypatingu gyvybingumu, jaukumu ir patogumu. Paradoksalu, tačiau naujai pastatytas Šiaurės miestelio mikrorajonas yra net labiau “miegamasis” nei koks Antakalnis.
Nors sovietmečiu statyti gyvenamieji rajonai stipriai kritikuojami dėl savo architektūrinės monotonijos, vis dėlto juose buvo išplėtota socialinė infrastruktūra. Miegamuosiuose rajonuose buvo statomi vaikų darželiai ir mokyklos, jie turėjo savo baseinų, žaidimų aikštelių, kino teatrų, prekybos centrų bei rajoninių restoranų ir valgyklų. O štai daugelis naujos statybos rajonų nieko panašaus neturi, nebent parduotuvių (charakteringiausias neišplėtotos socialinės infrastruktūros pavyzdys – Perkūnkiemis).
Pasak J.Lavrinec, planuojant tokius mirkorajonus, kaip Šiaurės miestelis, prie kiekvieno daugiabučio buvo paliktas tik minimaliai leistinas žaliasis plotas, kuriame per mažai vietos vaikų žaidimams, o ir vyresni gyventojai nelinkę juose užsilikti. Rajono planuotojai pamiršo, kad patrauklios rekreacinės zonos, kuriose norisi pasivaikščioti, yra geros gyvenimo kokybės požymis. „Suteikdamos rajonų gyventojams galimybę susitikti ir galbūt imtis bendrų laisvalaikio veiklų, šios erdvės tampa vietos bendruomenės formavimosi katalizatoriumi“, – teigia J.Lavrinec.

Kuo Pilaitė skiriasi nuo Šeškinės

Visuomenininkai viešųjų erdvių ir lokalių susitikimo vietų trūkumą mikrorajonuose bando kompensuoti kurdami alternatyvias platformas, kurių veikla skiriama rajono gyventojams. Pavyzdžiui, Pilaitėje veikia „BEEpart“ kultūros centras, Antakalnyje – atviras jaunimo centras „Žalianamis“, Karoliniškėse iki pat metų pabaigos veikė Karoliniškių architektūros laboratorija. Pačių visuomenininkų įsitikinimu, tokie centrai ne tik pagyvina vietos socialinį ir kultūrinį gyvenimą, bet ir pačią gyvenamąją vietą daro patrauklesnę.
„Dauguma miegamųjų rajonų yra monofunkciniai – juose gyvenama. Tačiau renkantis gyvenamąją vietą svarbu, kad tame rajone būtų kuo daugiau patogumų ir funkcijų (parduotuvės, aptarnavimas, rekreacinės zonos, kultūros taškai), ne tik vienas prekybos centras už kilometro“, – aiškina vienas Karoliniškių architektūros laboratorijos (K-LAB) iniciatorių Mindaugas Reklaitis. „Tokios iniciatyvos kaip mūsų prisideda prie rajono daugiafunkciškumo ir įvairiapusiškumo, kuris daro jį patrauklesnį. Kitaip tariant, nebūtina važiuoti į centrą, kad gautum, ko nori“, – aiškina M.Reklaitis.
Tipiniame Karoliniškių daugiabutyje įsikūrusi K-LAB kvietė apsilankyti apie pusę metų – praėjusių metų pabaigoje ji buvo uždaryta. Kaip atvira eksperimentinė erdvė veikusi laboratorija turėjo tapti ta vieta, kurioje Karoliniškių gyventojai susiburia ir diskutuoja bet kokiais jiems rūpimais klausimais. K-LAB durys buvo atviros šešias dienas per savaitę: laboratorijos aktyvistai organizavo ekskursijas po rajoną, rengė kultūros vakarus, viešas diskusijas, kvietė rajono vaikus mokytis žaisti bridžo bei visiems kartu susėsti prie pusryčių stalo.
Susidomėjusiųjų K-LAB veikla buvo daug, aktyviai įsitraukusiųjų – tik saujelė. „Žmonėms buvo nedrąsu užeiti. Užėjusieji klausinėjo, kuo mes čia užsiimame, teiraudavosi, kiek reikia mokėti, ar nesame partija arba religinė organizacija“, – prisimena kita K-LAB pradininkė Indrė Ruseckaitė.
Kartais gyventojams išjudinti prireikdavo net provokacijų. K-LAB aktyvistai prisimena, kad teko apsimetus matininkais palei daugiabučių langus ir sklypą pamatuoti. Sutrikusiems gyventojams buvo paaiškinta, kad palei jų namus bus statomi kotedžai, jie buvo pakviesti į projekto aptarimą. „Į aptarimą atėjo grupelė žmonių, kurie iš pradžių buvo pasipiktinę, tačiau labai greitai suprato mūsų mintį ir įsitraukė į diskusiją. Sulaukėme teigiamos reakcijos – daugiau matuokit, daugiau judinkit čia visus“, – pasakoja M.Reklaitis.
Penkių jaunų architektų inicijuotas K-LAB projektas atsiėjo apie 30 tūkst. Lt, kuriuos skyrė Kultūros ministerija. I.Ruseckaitė įsitikinusi: „Tokioms iniciatyvoms reikia labai nedaug – paramos ir patalpų. Visa kita yra žmonių entuziazmas.“
Nors šiuo metu projektas jau pasibaigęs, K-LAB aktyvistai viliasi, kad gyventojai imsis iniciatyvos ir pratęs jų pradėtą darbą. „Viename iš susitikimų su gyventojais svarstėme, kodėl visos Karoliniškės negalėtų atrodyti kaip didelis botanikos sodas. Taip, čia būtų daugiabučių, tačiau jie stovėtų išgražintoje botanikos aplinkoje. Kitaip tariant, galima pradėti nuo kiemo, laiptinės ar namo ir judėti ta kryptimi tolyn“, – aiškina M.Reklaitis.
Iš tiesų bendruomeniškumas ir vietos gyventojų aktyvumas stipriai prisideda prie gyvenamosios vietos patrauklumo. Kultūros centro Pilaitės rajone „BEEpart“ įkūrėjas Andrius Ciplijauskas teigia: „Aš nekilnojamojo turto plėtotojams nuolat kartoju, kad būtina remti bendruomenių iniciatyvas, kurios didina viso rajono pridėtinę vertę. Juk taip pakyla ir visa jų pastatų vertė. Žmogus mato – rajonas jaukus, gyventojai visi kartu kažką bendrai veikia, yra kur nueiti, siūloma įdomių renginių. Toks rajonas laimi konkurencinėje kovoje su kitais „miegančiais“ rajonais.“
Jau trečią sezoną skaičiuojantis „BEEpart“ atsirado labai praktiniais sumetimais. A.Ciplijauskas prisimena ieškojęs patalpų biurui Pilaitės rajone, o neradęs pats pradėjo projektuoti pastatą. Dvejus metus trukęs biurokratinių slenksčių mynimas davė vaisių – Pilaitės pakraštyje ant valstybinės žemės išdygo laikinojo pastato statusą turintis iš jūrinių konteinerių sulipdytas kultūros centras.
„Pagrindinis mūsų tikslas yra decentralizuoti kultūrą. Miesto centre vyksta labai daug įvairiausių renginių, o periferija merdi apimta visiškos apatijos. Su šia iniciatyva mes bandome ne tik patys pragyventi iš tų kultūrinių renginių, bet dar ir savo patarimais, meninėmis bei socialinėmis įžvalgomis kitiems padėti surasti savo nišą“, – dėsto A.Ciplijauskas.
Taip veikla, prasidėjusi nuo Pilaitės suvenyrų kūrimo, išsiplėtė iki būrelių bei užsiėmimų, skirtų ir vaikams, ir suaugusiems, filmų peržiūrų, pilaitiškių proto mūšių bei įvairių mugių ir festivalių. A.Ciplijauskas pastebi: “Pas mus besilankančiųjų amžiaus spektras platus – nuo kūdikių iki tikrai garbaus amžiaus senjorų.“ Jo teigimu, per dieną kultūros centre apsilanko apie 30 žmonių, viena iniciatyviausių grupių yra jaunos mamos.
„BEEpart“ – privati iniciatyva, parama centro veiklai nėra garantuojama nei iš savivaldybės biudžeto, nei iš Europos Sąjungos fondų. „Mes rašome projektus ir arba pataikome į savivaldybės nustatytus rėmus, arba ne“, – pasakoja A.Ciplijauskas.
Lėšų užsidirbama iš patalpų nuomos, organizuojamų užsiėmimų, suvenyrų pardavimo, bendradarbiavimo su Pilaitėje įsikūrusiais didžiaisiais verslais ir amatininkais. Centras turi du nuolatinius darbuotojus, tačiau nemažai žmonių prie „BEEpart“ veiklos prisideda savanorišku darbu.
Būsimiems miegamųjų rajonų gaivintojams ir visuomenininkams A.Ciplijauskas pataria: „Labai svarbu, kad kiekvienas miegamasis rajonas turėtų įdomų objektą. Visi tie rajonai yra tokie monotoniški ir nuobodūs, kad juose atsiradęs kitoks, įdomesnis pastatas ar objektas iškart taptų tuo traukos tašku. Iš karto atsirastų kažkoks identitetas – Pilaitė tokia, Šeškinė kitokia, Žirmūnai dar kitokie.“
Centro vadovą džiugina, kad į Pilaitę pradeda užsukti turistų, ir domina čia juos ne kas kitas, o išskirtinės konstrukcijos „BEEpart“ pastatas.
Ne mažiau svarbios ir pačios veiklos: gyventojus būtina „užkurti“, leisti jiems pasijusti reikalingiems per savanorystę, darbą su kitais. Visuomenė, nors ir lėtai, keičiasi – žmonės darosi atviresni ir aktyvesni. Labiausiai šie pokyčiai matomi pažvelgus į jaunas šeimas, tad bendruomenių centrų poreikis tik didės.
„Pilaitėje mes norėtume sukurti gerąjį pavyzdį, kai įtraukiama visuomenė, verslas, amatai, kai yra sukurtas aiškus identitetas, tad ir atvažiuoti į tą rajoną smagu. Aš įsivaizduoju, kad ateityje susikurs tokių kultūros centriukų tinklas“, – planais dalijasi A.Ciplijauskas.

Vakaruose populiarėjantis lėtesnis ir kokybiškesnis gyvenimo būdas, patrauklus ir lietuviams, deja, dėl socialinių ir ekonominių įsipareigojimų prieinamas tik nedaugeliui mūsų visuomenės narių.

„Apie lėtesnį gyvenimo tempą ir galimybę įsikurti atokiau nuo megapolio susimąsčiau gyvendamas Londone. Urbanistikos studijos didmiestyje labai aiškiai atskleidė informacinės visuomenės trūkumus: pajutau norą pabėgti nuo varginančio srauto, spalvų ir žmonių pertekliaus, jei atvirai, pervargau emociškai, taigi priėmiau tuo metu, atrodytų, nepopuliarų sprendimą kraustytis į Giedraičių kaimą ir kurti savo buitį švarioje ir ramioje aplinkoje“, – savo apsisprendimą įsikurti Molėtų rajone prisimena Domantas Užpalis.
Tuo metu šokolado gamyba susidomėjusiam verslininkui tebuvo 26-eri, tačiau prieš ketverius metus pradėtas jo projektas „Chocolate Naive“ šiandien jau duoda pelno ir garsina jį visoje Europoje. 200 kg šokolado per savaitę pagaminantis D.Užpalis tikina išmokęs svarbiausią gyvenimo pamoką: nesivaikyti madų, vengti didmiesčių ir nesiimti to, ką daro visi.
Unikalų kelią suradęs ir šiandien Lietuvoje gaminamą šokoladą Japonijos, JAV, Prancūzijos, Vokietjos, Italijos ir Kazachstano rinkoms tiekiantis manufaktūrininkas ir ateityje žada išlikti mažu gamintoju. „Augsime per kokybę, ji – mūsų prioritetas. Nenorime per daug plėstis“, – sako lėtu gyvenimo tempu su vietos bendruomene besidalijantis pašnekovas.
D.Užpalis neslepia, kad ir šiandien jo akiratyje netrūksta žmonių, kurie randa drąsos ir išteklių užsiimti širdžiai miela veikla užmiestyje, būtent tai septynerius metus informacinių technologijų srityje pradirbęs verslininkas ir vadina lėtu gyvenimu.
Drabužių dizainerė Livija Daugirdaitė, įprastai puošianti Lietuvos grožio konkursų dalyves, lėčiau ir kokybiškiau gyventi ėmė persikėlusi į Vilniaus užmiestį. „Kairėnuose pajutau, kad mano aplinkoje neliko nuolatinio vertimosi per galvą. Dabar nebe aš skubu į darbą, o klientės beldžiasi į mano namų duris. Laiką, kurį praleisdavau automobilyje, dabar galiu skirti kavos pertraukėlėms nuosavame balkone“, – pakitusia kasdienybe džiaugiasi pašnekovė.
L.Daugirdaitė, kaip ir dauguma kitų „Veido“ kalbintų savo srities profesionalų, sutinka, kad sulėtinti chaotišką šiuolaikinio gyvenimo tempą nėra taip paprasta, tačiau verta, o laimėjimų esama daug ir įvairių: „Asmeniškai aš pati neįsivaizduoju kūrybos be vienatvės. Galbūt įmanoma sukandus dantis kažką nuveikti ir minioje, bet man tai gana sudėtinga. Vienatvė – neišvengiama sąlyga kurti. Tik ją patirdama jaučiu komfortą. Kita vertus, man jau pakankamai metų, kad galėčiau sau leisti neskubėti, stengtis iš kiekvienos akimirkos patirti įmanomą malonumą, vienas jų – kurti ir gyventi toje pačioje erdvėje.“
Lėto judėjimo (angl. „Slow Life“) šalininkų užmojai visai nestebina karjeros konsultantų. Jie atkreipia dėmesį, kad pasaulis jau kuris laikas juda individualistinės visuomenės link: žmonės nebenori gyventi pagal kažkieno primestą išankstinį gyvenimo planą, nebėra ankstesniais laikais būdingo vieno profesinio kelio.
O sociologai pastebi, kad naujoji gyvensena neatsiejama nuo pasaulyje didelio atgarsio sulaukusių ekologinių idėjų, darnios plėtros principų, harmonijos su gamta ir aplinka. Tačiau, pasak VDU Sociologijos katedros lektorės socialinių mokslų daktarės Jurgos Bučaitės-Vilkės, alternatyvus lėto gyvenimo būdas labiau priimtinas aukštesnio socialinio sluoksnio žmonėms. „Masėms jis netinkamas, nes dauguma vidurinės ir žemesnės klasės darbuotojų turi rimtų įsipareigojimų darbdaviui, šeimai, taupo atžalų mokslams ir pan., taigi jų norai dažniausiai taip ir lieka svajonių lygmens“, – apibendrina sociologė.
Principu “miegas–metro–darbas” gyvenanti Vakarų visuomenė daugeliu atvejų vadovaujasi primestomis socialinio sluoksnio nuostatomis ir bando įtilpti į vartojimo standartus, kuriuos vėlgi apriboja ir kontroliuoja tas pats socialinis sluoksnis. Šiuo atveju alternatyvaus gyvenimo būdo pasirinkimas gali būti traktuojamas kaip tam  sluoksniui privalomų standartų atsisakymas, o tam ryžtis gali išties nedaugelis.

Neapleidžia įkyrios mintys apie darbą

Sociologai, apibūdinantys šį laikmetį kaip perdėto susirūpinimo savimi amžių, kai visuomenės nariai stengiasi būti ne tuo, kuo iš tikrųjų yra, bet tuo, kuo siekia būti, pastebi, kad daugelis projektuoja save pagal tam tikrus visuomenėje vyraujančius socialinius modelius, taip įsisukdami į darbus bei papildomas veiklas.
„Ir nors Lietuvos įstatymuose numatytos visos prielaidos, kad žmogus darbe nepervargtų, tačiau dar nesukurta tokia sistema, kuri išlaisvintų į namus grįžusį asmenį nuo galvojimo apie darbą“, – juokauja psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna.
Apie būtinybę protinį darbą dirbantiems žmonėms atitrūkti nuo informacinių priemonių srauto kalba ir Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas prof. Liutauras Labanauskas. „Atlikti moksliniai tyrimai įrodo, kad to nepadarius netenkama galimybės tinkamai pailsėti. Žinau, kaip sunku grįžus namo po darbų neįsijungti kompiuterio. Kadangi pats nebepajėgdavau jo apeiti, tiesiog išmečiau iš namų. Be jo kankinausi gal porą mėnesių, o paskui įprotis po darbo sėdėti prie kompiuterio tiesiog dingo“, – asmenine patirtimi dalijasi medikas.
Pasimokyti efektyvaus darbų organizavimo iš pagrindinio „Rokiškio sūrio“ akcininko milijonieriaus Antano Trumpos galėtų ne vienas jaunas specialistas. Tačiau jo paties sūnus Dalius Trumpa prisipažįsta iki šiol nemokantis taip organizuoti savo darbų kaip tėtis: „Kiek tik prisimenu, darbe jis retai kada užsibūdavo ilgiau, nei reglamentuoja darbo valandos. Visą veiklą susiplanuodavo taip, kad po darbo netektų gaišuoti.“
Pašnekovas neabejoja, kad šis gebėjimas itin svarbus ir būtinas ne tik vadovui, bet ir kiekvienam šioje visuomenėje. Tik laiku užvėrus darbo duris galima kalbėti apie kokybišką gyvenimą po jo: laiką, skirtą artimiesiems, pomėgius, kelionėms ir pan.
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Jonas Prapiestis mano, kad gebėjimu geriau planuoti savo gyvenimą šiandien pasižymi vyresnės kartos asmenys: „Jie dar geba nepasiduoti itin greitam gyvenimo tempui, negaišta laiko smulkmenoms ir moka atsirinkti bei išlaikyti ribą tarp namų ir darbų.“
Kaip sektiną pavyzdį, iš kurio derėtų pasimokyti kokybiško gyvenimo ir laiko planavimo, pašnekovas išskiria savo kolegą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją, Teisėjų garbės teismo pirmininką Albiną Sirvydį.

Tiek jauniems, tiek vidutinio amžiaus žmonėms labai sveika bent kas mėnesį savęs paklausti: jei man būtų aštuoniasdešimt ketveri ir žvelgčiau į nugyventą gyvenimą, ką jame norėčiau pamatyti ir kuo džiaugčiausi? Taip galime pajusti, jog nebeverta delsti, reikia imtis savo siekių realizavimo tuojau pat, savotiškai apsidraudžiant, kad senatvėje nepristigtų jėgų.

„Bėgti paskui jaunystę mėginant prisivyti tai, kas seniai prarasta, būtų juokinga. Kaip ir mėginti išlikti seksualiai iki 80-ies. Atleiskite, bet tai kvepėtų patologija“, – šypteli teatro ir kino aktorė Eglė Gabrėnaitė, dabartiniame savo amžiuje atrandanti tai, ko jaunystėje neturėjo.
Prisimindama spektaklyje „Antigonė“ nuskambėjusius žodžius (“Gyvenimas tau pridėjo raukšlių veide ir riebalų ant kūno”) pašnekovė atsidūsta: „Norėtųsi, kad gyvenimas pridėtų ne tik tai, bet ir atsipalaidavimo bei išminties.“ Žvelgdama į jaunystės metus aktorė sutinka, kad gyvenimui persiritus į antrąją pusę žmogui tampa svarbu atsakyti sau į tam tikrus klausimus.
Ką būtent žmogus išgyvens grįžtelėjęs atgal (gyvenimo pilnatvę dėl sėkmingai realizuotų siekių ar skausmą dėl neįgyvendintų tikslų), psichologės dr. Daivos Selmistraitienės teigimu, priklauso tik nuo jo paties. Pasitaiko, kad sulaukus brandos imama gailėtis tų dalykų, kurie nebuvo įgyvendinti ankstesniais amžiaus tarpsniais, arba tų, kurių žmogus iš anksto nenumatė (pastarieji išryškėjo sulaukus brandaus ar senyvo amžiaus).
Tačiau, kaip primena psichologas psichoterapeutas Zenonas Streikus, nepasitenkinimas savimi, savigrauža ar gailėjimasis savęs dar nė vienam laimės nesuteikė: „Žmogus, vengiantis prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, mieliau kaltins kitus, pyks, teisinsis, skųsis ir gailėsis dėl praeities pasirinkimų, kurie nežinia kur būtų nuvedę. Kapstytis praeityje – visiškai bergždžias reikalas: jos vis tiek nepakeisi. Tačiau žmonėms, vengiantiems prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, tai tinka. Ne kiekvienas supranta, kad gailėjimasis savęs – savotiškas dabarties pakaitas (užuot virkavęs, kad prieš 20 metų nepasodinai ąžuolo, imk kastuvą ir sodink jį dabar). Tiesa, atrasti išminties ir palaidoti savo gailestį nėra lengva, bet tai atlikus pagaliau imama gyventi šia minute.“

Per mažai dėmesio artimiesiems

Pasidomėjus, ko gi gailisi žmonės, atgulę į ligos patalą, ilgametė slaugytoja, romano „Juodojo Mėnulio vaikai“ autorė Andželika Bubelytė mini per menkai išreikštą dėmesį ir meilę artimiesiems: „Žmonės gailisi per mažai laiko skyrę mylimiems žmonėms, nuoširdiems pokalbiams ar tiesiog buvimui su jais. Žvelgdama į juos suprantu, kaip svarbu džiaugtis kiekviena nugyventa diena: juk niekada nežinai, kiek tau to laiko likę: aruodai pilni, o gal tik saujelė kukli?“
Pašnekovės teigimu, svarbu suvokti, kad rodyti savo jausmus artimam žmogui – nieko gėdingo: juk gali išaušti diena, kai tiesiog nebegalėsime to atlikti (žmogaus nebeliks tarp gyvųjų). „Tai kodėl netapus geresniems ir atidesniems jau šiandien, kodėl nepasakius mums brangiems žmonėms, kad juos mylime? Kam laukti, jei galime apkabinti ir pabučiuoti šiandien?“ – primena A.Bubelytė. Jos teigimu, iš tiesų nelaimingiausi yra vieniši ir artimųjų užmiršti žmonės.
Amerikiečių mokslininkams atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vienišumas gerokai sutrumpina žmogaus gyvenimą (vieniši žmonės juda nepalyginti mažiau, todėl tarp jų populiaresnės širdies ligos, dažnai prisidedančios ir prie mirties). Kalifornijos mokslininkai, remdamiesi atliktų tyrimų rezultatais, daro išvadą, kad gyvenimo trukmė tiesiogiai susijusi su tuo, ar žmogus vienišas, ar ne.
Su tuo linkęs sutikti ir 101 metų Lietuvos ilgaamžis Juozas Sarafinas. Iki šiol tebevaikštantis ir puikia sveikata galintis pasigirti senolis sako, kad jei tik galėtų atsukti laiko rodyklę atgal, stengtųsi gyventi įdomiau ir linksmiau. Jaunystės eliksyru draugus ir gerą nuotaiką vadinantis ilgaamžis mano, kad gyventi šiandien nepalyginti sunkiau nei ankstesniais metais: reikia mokėti prisitaikyti, jausti politinę situaciją, vien gerai dirbti nebepakanka. Vadovaujamą darbą žemės ūkio srityje daug metų dirbęs J.Sarafinas mano, kad žmogus gyvybingas tol, kol turi su kuo bendrauti.
„Ypač svarbu, kad bent santykiai su pačiais artimiausiais žmonėmis būtų šilti. Kad senatvėje tėvams nereikėtų graužtis, jog nesugebėjo ar praleido progas sukurti geresnius santykius su vaikais, netinkamai juos auklėjo, netinkamai elgėsi. Nes nėra nieko blogiau nei įtampa tarp tėvų ir vaikų. Tai reiškia, kad į tokią santykių aklavietę patekę tėvai bus vieniši“, – apibendrina D.Selmistraitienė.

Ir senatvėje reikia siekti savo tikslų

„Senatvė – vienas iš žmogaus gyvenimo reiškinių, dėl kurių galima krimstis, tačiau nepalyginti daugiau laimi tie, kurie nesikoncentruoja į senėjimą, o gyvena toliau siekdami savų tikslų“, – tvirtina Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas prof. Albinas Bagdonas.
Su juo linkusi sutikti ir E.Gabrėnaitė. „Kvaila bijoti to, kas vis tiek ateis, geriau jau senatvę pasitikti su daina“, – sako į gyvenimą filosofiškai žvelgianti aktorė. Jos pačios negąsdina su metais gilėjančios raukšlės veide ir žylantys plaukai.
Psichologų teigimu, gręžiotis praeitin ir svarstyti, ar tikrai nugyventa prasmingai, žmonės ima apie 50–70-uosius savo gyvenimo metus. Būtent tuo metu ir padidėja rizika prarasti gyvenimo ramybę.
Dvasinę ramybę žmogaus gyvenimo būties pagrindu vadinantis Z.Streikus mano, kad mažiausiai sunkumų ir neatsakytų klausimų kyla tiems, kurie neprasilenkia su svarbiausiomis vertybėmis ir giliausiais įsitikinimais.
„Žmogus – tikslo siekianti būtybė, todėl, jei tik jo nebėra, visa energija nukreipiama į savianalizę ar savigraužą. Kylantis gailestis sau sufleruoja, kad su savo įsitikinimais ne tik esame prasilenkę, bet ir dabar su jais nesugyvename. Pasiduoti kylančiam gailesčiui pavojinga, nes jis užvaldo mūsų pokalbius, mintis, galiausiai elgesį ir sąmonę“, – teigia Z.Streikus.
Kalbėdamas apie esminius gyvenimo pasirinkimus, dėl kurių dažniausiai ir gailimasi gulint mirties patale, psichologas atkreipia dėmesį, kad žmones gąsdina bet kokie pokyčiai: „Esame linkę užsidaryti į vadinamąsias patogumo ribas, vengiame iššūkių, tačiau esant šiai situacijai daugiausiai laimi asmenys, gebantys žvelgti į gyvenimą kaip į žaidimą. Jie geba išsiugdyti pasitikėjimą savimi ir priima visas nesėkmes kaip pamokas, neįstrigdami ties nesėkmėmis. Kartais žmonės tiesiog pamiršta, kad esminis asmenybės tikslas – nuolatinis augimas. Būtent jis ir padeda tapti laimingesniems. Žinoma, malonumo teikia ir trumpalaikiai dalykai, bet ilgainiui mes juos tiesiog pamirštame.“
Kaip sektiną pavyzdį šiuo požiūriu galima paminėti 86-erių aktorę Reginą Varnaitę, kuri, žvelgdama į nueito gyvenimo kelią, teigia, kad jos likimas susiklostė sėkmingai. Priešingai nei dauguma jos bendraamžių, aktorė iki pat šiol jaučiasi laiminga: „Esu laimingas žmogus, nes pasiekiau tai, ko norėjau. Siekiau būti aktore, ja ir tapau, mylėjau žmogų, kuris ir mane pamilo, susilaukėme dukrų, o dabar džiaugiuosi būriu anūkų ir proanūkių.“
Pasidomėjus, kas jai padėjo pasiekti gyvenimo pilnatvę, pašnekovė mini kryptingą žinojimą, ko nori. „Nuo mažens žavėjausi vaidyba, ją ir mano mama labai mėgo. Žinoma, ir nuo paties žmogaus, jo požiūrio į pasaulį bei charakterio labai daug priklauso, kaip susiklostys jo gyvenimas. Svarbu turėti ir ilgalaikį tikslą“, – tvirtina R.Varnaitė.
Dvejus metus vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybės veiksnius tyrusi Vilniaus universiteto doktorantė Urtė Lina Orlova atskleidžia, kad žmogų laimingą padaro gebėjimas būti reikšmingam ir galėjimas daryti tai, kas jam pačiam svarbu. „Bet kuriame amžiaus tarpsnyje daryti tai, ko labiausiai nori, yra didžiausia dovana, vertybė, o kartu ir laisvė“, – įsitikinusi pašnekovė.

„Veido“ užsakymu atlikta apklausa atskleidė didžiulius lietuvių gyvenimo būdo pokyčius: net septyni iš dešimties didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų teigia, kad šiandieninis jų gyvenimo tempas yra greitesnis nei prieš dvidešimt metų.
Kaip parodė rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta apklausa, greitesniu tempu šiandien gyvena 67 proc. miestiečių. Kad jų gyvenimo tempas sulėtėjo, nurodė tik 10,4 proc. apklaustųjų, na, o maždaug penktadalis teigė ir dabar, ir prieš dvidešimt metų gyvenę lygiai taip pat aktyviai.
Įdomūs ir kiti apklausos rezultatai: trečdalis miestų gyventojų pripažino, kad dėl aktyvaus gyvenimo ritmo sunkiai viską spėja ir dažnai neišsimiega. Vis dėlto atrodo, kad dauguma lietuvių kol kas gana sėkmingai derina poilsį ir suaktyvėjusį gyvenimo būdą, nes net 65,4 proc. nurodė miego stygiaus nepatiriantys.

Ar jūsų gyvenimo tempas šiuo metu yra greitesnis, ar lėtesnis nei prieš 20 metų? (proc.)
Greitesnis     67
Mano gyvenimo tempas nepasikeitė     22
Lėtesnis     10,4
Nežinau / neturiu nuomonės     0,6

Ar jūs susiduriate su miego trūkumu, kurį lemia aktyvus gyvenimo ritmas? (proc.)
Ne, mano miegas dėl to nenukenčia     65,4
Taip, susiduriu: viską suspėti sunku, todėl man dažnai trūksta miego     33,2
Neturiu nuomonės     1,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. spalio 28–30 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Orientyrų būtinoms reformoms gali pasiūlyti Šiaurės šalys.

Gerovės valstybė Vakaruose susiduria su rimtais iššūkiais. Štai įtakingas leidinys „The Wall Street Journal“ netgi skelbia, kad europietiškas gerovės valstybės modelis patyrė bankrotą. Viena vertus, kalbama apie tai, kad užklupus finansų krizei šalys privalo smarkiai apkarpyti savo išlaidas ir sumažinti pernelyg dosnias ir realių valstybės galimybių jau nebeatitinkančias išmokas. Kita vertus, kalbama ir apie paties gerovės valstybės modelio išsigimimą.
Dar 1991 m. paskelbtoje enciklikoje „Centesimus Annus“ tuometis popiežius Jonas Paulius II perspėjo, kad tiesioginis valstybės kišimasis, atpalaiduojantis visuomenę nuo atsakomybės, paverčia piliečius vangiais, o išpūstos viešosios struktūros, kurioms išlaikyti reikia milžiniškų lėšų, vadovaujasi išimtinai biurokratine logika ir dažnai pamiršta savo pirminę paskirtį – rūpintis žmonėmis.
Be to, gerovės valstybės pirminė idėja skelbė apie būtinybę rūpintis labiausiai pažeidžiamais visuomenės sluoksniais, taip siekiant ne tik užtikrinti jiems orų gyvenimą, bet ir išvengti potencialių įtampos židinių visuomenėje. Tačiau ilgainiui gerovės valstybės teikiamais pranašumais mielai ir plačiai ėmė naudotis net ir tie, kuriems ta pagalba visiškai nėra būtina. Trumpai tariant, valstybės išlaikytinių nuolat daugėjo, o gerovės modeliu imta piktnaudžiauti.
Didžiosios Britanijos gerovės valstybės modelio kūrėjas lordas Williamas Beveridge‘as tikėjo idealu, kad jo sukurta sistema padės kovoti su penkiomis pamatinėmis visuomenę kamuojančiomis blogybėmis – stygiumi, neišprusimu, skurdu, ligomis ir tinginyste. Akivaizdu, kad šiame fronte pasiekta daug laimėjimų, kalbant tiek apie prekes ir paslaugas, kuriomis gali mėgautis vis daugiau piliečių, tiek apie visuotinį švietimą ar skurdo sumažinimą.
Tačiau moneta turi ir antrą pusę, o ji byloja, kad tūkstančiai žmonių, pasinaudodami gerovės valstybe, tiesiog nusprendė gyventi iš kitų piliečių kišenės. Visa tai reiškia ne tik dirbančiųjų išnaudojimą, bet ir apie moralinį nuosmukį, kai taip besielgiantis žmogus, maža to, kad nejaučia jokių sąžinės priekaištų, tačiau netgi manosi turįs prigimtinę teisę gyventi iš svetimo gero. Puikus to pavyzdys – per BBC antrąjį kanalą rodytas Johno Humphryso dokumentinis filmas „Gerovės valstybės ateitis“. Autoriui apsilankius vienoje jaunimo programoje Londone ir pasiteiravus jaunuolių, ar jų tėvai dirba, rankos nepakėlė nė vienas.
Taigi faktas akivaizdus: W.Beveridge‘o svajonė apie tai, kad gerovės valstybė padės išnaikinti tinginystę ir veltėdžiavimą, nepasitvirtino. Kai kuriais atvejais gautas netgi priešingas rezultatas. Tai ypač pasakytina apie tuos gerovės valstybės modelius, pagal kuriuos didžiausias dėmesys buvo skiriamas ne kuo greitesniam žmogaus grąžinimui į darbo rinką, jo perkvalifikavimui, o paprasčiausiam išmokų dalijimui.

Etikos nuosmukis

Gerovės valstybė turėjo neigiamą poveikį darbo etikai. Anksčiau buvo tvirtai tikima, kad norint kažką gauti privalu kažką duoti, o dabar neretai manoma, kad individas nusipelnė gauti net ir tuo atveju, jei nė nebando prisidėti prie bendros gerovės. „The Telegraph“ apžvalgininkas Philipas Johnstonas teigia, kad anksčiau individus, stokojančius vidinės motyvacijos dirbti ir stengtis, motyvuodavo baimė patirti gėdą prieš savo artimuosius ar kaimynus. Tačiau, pasak jo, gerovės valstybė šią išorinę motyvacijos sistemą sugriovė praktiškai įtvirtindama nuostatą, kad gyventi iš išmokų yra visai natūralus ir nesmerktinas dalykas. Negana to, tai netgi gudru.
Gerovės valstybė ilgą laiką buvo pristatoma kaip priemonė nuo revoliucinių idėjų atitraukti darbininkų klasę ir priversti ją susitaikyti su kapitalizmu. Buvo teigiama, kad gerovės valstybė padės kovoti su skurdu. Tačiau statistika rodo, kad viltys ne visai pasiteisino. Taip, nuo 1950 iki 1968 m. skurdo lygis JAV sumažėjo beveik 17 procentinių punktų – nuo beveik 30 iki 13 proc. Tačiau vėliau pažanga sustojo, be to, sparčiai ėmė gausėti vadinamųjų latentinių vargšų, kurie gyventų skurde, jei ne valstybės parama. Visa tai rodo, kad gerovės valstybė, viena vertus, kovoja su skurdu, kita vertus, skatina žmonių priklausomybę nuo biurokratinių valdžios institucijų, dalijančių išmokas.
Iš tiesų gerovės valstybė daro didžiulę klaidą dalydama išmokas, bet ne paskolas. Pastarąją žmogus turi grąžinti arba bent jau už ją atidirbti, o už išmoką nieko nesitikima. Galbūt tai tik skambūs žodžiai, tačiau iš tikrųjų taip nuvertinamas ir pats išmokos gavėjas: nesitikima, kad jis kada nors sugebės grąžinti tai, ką jam suteikė valstybė, perskirstydama per mokesčius surinktus pinigus. Žmogus pripratinamas pasyviai priimti tai, ką gauna, ir nejausti jokios atsakomybės ar pareigos už tai atsilyginti. Taigi gerovės valstybė tam tikrais atvejais gali būti netgi pavojinga ir destruktyvi.
Žurnalo „Forbes“ bendradarbis tėvas Roberto Sirico teigia, esą gerovės valstybė didžiausią pavojų kelia savo tuščiais pažadais, kad politinėmis priemonėmis įmanoma sukurti saugų ir stygiaus nepatiriantį pasaulį. Dabartinė gerovės valstybės krizė, pasak kunigo, įrodo, kad tokiais pažadais įtikinti žmonės sunkiai geba prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir įveikti krizę. Kaip pavyzdys gali būti pateiktas išaugęs savižudybių skaičius Graikijoje.
Svarbus ir dar vienas aspektas: europinis gerovės valstybės modelis atvedė prie ekonomikos stagnacijos ir padidėjusio nedarbo. Ilgą laiką iki euro įvedimo nacionalinės vyriausybės gerovės valstybės krizę maskavo deficitiniais biudžetais ir nacionalinių valiutų devalvacija. Skolinti pinigai padėdavo apmokėti gerovės valstybės išlaidas, kurių didžiąją dalį sudarydavo išmokos bedarbiams. Šiuos be darbo paliko itin nelanksti darbo rinka.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ar jūs sulauksite šimto metų ir, svarbiausias klausimas, kaip tuomet jausitės, ar oriai gyvensite?

Pasaulyje dar niekada negyveno tiek daug ilgaamžių žmonių kaip šiandien. 1950 m. pasaulyje buvo 14,5 mln. vyresnių nei 80 metų žmonių, dabar jų daugiau kaip 100 mln., o 2050-aisiais turėtų būti arti 400 mln. Jei tikėsime mokslininkų prognozėmis, šimto metų sulauks jau daugiau nei pusė visų šiandien gimstančių kūdikių.
Mokslininkai jau gali pateikti vis daugiau atsakymų, ką mes patys galime padaryti, kad pailgintume savo gyvenimą, ir, svarbiausia, kad sulaukę garbaus amžiaus išsaugotume gerą savijautą bei patrauklesnę išvaizdą.
Dabartiniams septyniasdešimtmečiams ar aštuoniasdešimtmečiams šiandien daug geriau, nei buvo prieš dvidešimt ar juolab penkiasdešimt metų. Pasiligojusio, mažai judančio, tarp keturių sienų užsidariusio septyniasdešimtmečio portretas pasikeitė iš esmės: dabartiniai senjorai ir atrodo, ir jaučiasi geriau, ilgiau išlieka darbingi, gyvena aktyvesnį gyvenimą. Pasak amerikiečių mokslininkų, šių dienų septyniasdešimtmečiui galima drąsiai nubraukti bent penkiolika, o priklausomai nuo žmogaus asmeninių savybių – gal ir visus dvidešimt metų.
Į mokslo tyrimus, skirtus ilgo gyvenimo eliksyrui atrasti, visame pasaulyje metamos didžiulės geriausių mokslininkų pajėgos. Manoma, kad ta diena, kai ir 120 metų žmogui bus ne riba, jau ne už kalnų.
Ilgaamžių daugėja ir mūsų šalyje. Tarkime, sulaukusių 85-erių ir vyresnių žmonių per pastaruosius septynerius metus padaugėjo pusantro karto. Tačiau lietuvių gyvenimo trukmė, palyginti su kitų europiečių, tebėra viena trumpiausių Europos Sąjungoje. Nei gyvenimo trukme, nei savijauta mūsų senjorai su vakariečiais lygintis dar negali.
Pakanka pavaikščioti po poliklinikas ir išvysti koridoriuose nusidriekusias mūsų pensininkų eiles, kad įsitikintum, jog dauguma jų nėra nei sveiki, nei patenkinti gyvenimu. Tą rodo ir statistika: nors ir lietuviai gyvena vis ilgiau, bet mūsų sveikata, savijauta ir gyvenimo kokybė sulaukus vyresnio amžiaus vis dar gerokai prastesnė nei švedų, vokiečių, amerikiečių ar tuo labiau japonų. Naujausia Eurostato prognozė skelbia, kad šių dienų lietuvė moteris, sulaukusi 65-erių, gyvens dar 19,2 metų, bet iš jų tik šiek tiek mažiau nei septynerius metus bus geros sveikatos. Na, o būti vyru Lietuvoje dar blogiau, nes jie, šiandien sulaukę 65-erių, gali tikėtis gyventi jau tik keturiolika metų, iš kurių bus sveiki tik maždaug šešerius. Daugelis kitų europiečių geros sveikatos bus kur kas ilgiau.
Ilgėjanti gyvenimo trukmė tiek pasauliui, tiek Lietuvai reiškia naujus iššūkius. Pirma, kokių priemonių imtis, kad daugėjant pagyvenusių žmonių ir mažėjant mokesčių mokėtojų neištiktų valstybės ekonomikos griūtis. Antra, kokia gyvenimo kokybė visų šių žmonių laukia.
Reikia tikėtis, kad apie tai daug ką privertė susimąstyti ir pastaroji pensijų reforma. Valstybė tarp eilučių pranešė savo būsimiems pensininkams, kad jų ilgesnis gyvenimas bus sotus ir laimingas tik tuo atveju, jei savo pensija jie pasirūpins patys, o ne tikėsis valstybės ar privačių pensijų fondų dosnumo. Tik ar daugelis tai įsisąmonino? Priešingu atveju ilgesni gyvenimo metai gali virsti tikra kančia.

Šių dienų septyniasdešimtmečiams galima drąsiai nubraukti bent penkiolika metų.

Demografams lėtai skaičiuojant, o centrinei valdžiai rypaujant, kaip sustabdyti emigrantų iš Lietuvos srautus, regionų merai skelbia, kad ne tarptautinė emigracija kelia didžiausią pavojų, o vietinė migracija.

“Lietuva – laisva šalis, tad negali varžyti žmogaus noro išvykti pamatyti pasaulio, užsidirbti pinigų ar pramokti kalbos. Be to, dalis šių emigrantų čia siunčia savo pinigus, perka turtą ir planuoja ateityje sugrįžti, – sako Ignalinos rajono meras Bronis Ropė. – Bet tie, kurie išvažiuoja iš rajoninių savivaldybių į Lietuvos didmiesčius, jau niekada nebeplanuoja grįžti. Ir tokia centralizacija gerokai pavojingesnė.”
Tokiai nuostatai pritaria ir buvęs Utenos rajono meras, šiuo metu Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis. Jo žodžiais, kaimiškos savivaldybės žmonėms vis mažiau patrauklios gyventi. Mat mažėjant gyventojų, “traukiasi” daugelio viešųjų paslaugų apimtys, o ir pačių paslaugų nebelieka.
“Mes turime užtikrinti kokybišką sveikatos apsaugą, švietimo paslaugas, bet stinga gydytojų, o daugelis mokytojų jau arti pensinio amžiaus, ir nėra kam jų pakeisti. Pagaliau, centrinei valdžiai priėmus sprendimus taupyti ir uždaryti esą neefektyvius ligoninių skyrius, kaimo mokyklas, paslaugos nuo gyventojų dar labiau nutolo, – vardija B.Ropė. – Taip, viena vertus, nesant Ignalinoje daktaro, žmogus gali lengviau išvažiuoti konsultuotis į Visaginą, Uteną ar Vilnių. Aišku, jis renkasi Vilniaus universitetines Santariškių klinikas, bet ten tokių kaip jis tūkstančiai, tad pagalbos tenka laukti dar ilgiau – ne savaitę, o mėnesių mėnesius.”
Pasirodo, ignaliniškiai “Sodros”, policijos, Registrų centro, “Regitros” reikalų tvarkyti turi važiuoti už daugiau kaip pusšimčio kilometrų – į Uteną, o ieškoti teisinės pagalbos, spręsti teisminių ginčų, žemės grąžinimo, ligonių kasų klausimų reikia vykti net į Panevėžį. Galiausiai net degalų daugelis šio rajono gyventojų gali pasipildyti tik sukorę 30 km, o norint nusiimti pinigų nuo kortelės tenka važiuoti 30–50 km, mat privatizavus bankus ir nenustačius reikalavimų naujiesiems savininkams iš penkiolikos banko skyrių teliko vienas.
“Ir tai nėra tik mūsų savivaldybės problema – taip gyvena visų rajoninių savivaldybių žmonės. Užtat ūgtelėjusiems vaikams tėvai sako: bėkit iš čia, statykitės namus didmiesčiuose, nes čia per brangu gyventi”, – aiškina B.Ropė.
E.Pupinis pripažįsta, jog centrinė valdžia labai mažai padarė, kad sumažintų skirtumus tarp regionų, nors prieš kurį laiką ir garsiai kalbėjo apie kai kurių valdiškų institucijų perkėlimą iš Vilniaus į kitus miestus. “Bet pirmiausia, ką reikėtų padaryti, tai griežtai atskirti paramos lėšas verslo plėtrai, – neabejoja parlamentaras. – Didžioji paramos dalis turėtų tekti ne Vilniui ar kitiems didmiesčiams, o regionams. Kol šito nebus, tol iš regionų žmonės bėgs tiek į kitus miestus, tiek į užsienį.”
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, didžiausi išvykstančiųjų srautai plūsta iš Utenos (19 proc.), Tauragės (18 proc.), Šiaulių (17 proc.) ir Alytaus (16 proc.) apskričių, o vertinant pagal rajonus – iš Visagino (25 proc.), Akmenės ir Pagėgių (22 proc.) savivaldybių.

Net 92,2 proc. Lietuvos gyventojų tvirtina, kad jų gyvenimo tempas labai greitas arba greitokas. Tai paaiškėjo iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios sociologinės apklausos. Pasak šios bendrovės direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, kai kurie respondentai minėjo, kad „jis greitas iki išprotėjimo…“, „visiškai pašėlęs“, „kosminis“ ir pan. Ramiu gyvenimo tempu pasigirti tegali 5,6 proc. apklaustųjų.
Paklausti, ar tą gyvenimo tempą norėtų sulėtinti, 71,4 proc. atsakė, kad to norėtų. „Daugelis respondentų teigė norintys sulėtinti gyvenimo tempą ir pasidžiaugti gyvenimu, tačiau nežino, kaip tai padaryti“, – komentuoja S.Olencevičius.
20 proc. iš tų, kurių gyvenimo tempas spartus, jo lėtinti nenorėtų.

Ar šiuo metu jūsų gyvenimo tempas greitas? (proc.)

Taip, labai    47
Taip, greitokas    45,2
Ne    5,6
Mano gyvenimo tempas greitas tik kartais    2,2

Ar norėtumėte sulėtinti savo gyvenimo tempą? (proc.)

Taip    71,4
Ne    27,4
Nežinau / neturiu nuomonės    1,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. vasario 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.