Pastaruoju metu visuomenėje kyla didžiulis susirūpinimas dėl gyvenamųjų patalpų – „loftų“ įrengimo rekonstruojamuose gamybinės paskirties pastatuose.

Įrengti gyvenamuosius būstus tam pritaikomuose pramoninio tipo pastatuose darosi vis madingiau, tačiau iškyla klausimas – ar ši gyvenamoji aplinka bus saugi? Ar anksčiau vykdytos gamybinės veiklos įtakota pertvarkomos pramonės įmonės teritorijos dirvožemio tarša nesukels pavojaus naujųjų gyventojų sveikatai? „Loftų“ teritorijų dirvožemyje, priklausomai nuo pramoninio objekto vykdytos veiklos, gali pasitaikyti toksiškų ar net mutageninėmis ir kancerogeninėmis savybinėmis pasižyminčių medžiagų, ilgainiui galinčių sukelti sveikatos sutrikimus naujakuriams.

Šis Lietuvai naujas nekilnojamojo turto rinkos reiškinys sparčiai populiarėja ir, galima sakyti, tapo reikšminga problema, kurios sprendimu susirūpino net aukščiausių valdžios institucijų atstovai, todėl Vilniaus visuomenės sveikatos centras, siekdamas išsiaiškinti ar saugu ir sveika gyventi buvusiose gamybinėse teritorijose, nagrinėja tikėtiną dirvožemio užterštumą sunkiaisiais metalais ir naftos produktais veiklą nutraukusios Kuro aparatūros gamykloje, Vilniuje.

Kadangi „loftai“ kuriasi buvusių pramonės įmonių rekonstruojamuose gamybiniuose pastatuose, kurių teritorijose, pagal statybas reglamentuojančius teisės aktus, leidžiama nekeičiant žemės sklypo naudojimo būdo ar pobūdžio įrengti administracines ar kitos paskirties patalpas (tame tarpe ir gyvenamas) neatliekant poveikio aplinkai vertinimo, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo bei teritorijų planavimo procedūrų, sudėtinga visapusiškai iš anksto įvertinti galimą dirvožemio taršą. Visuomenės sveikatos specialistai taip pat sunerimę, kadangi higienos norma, reglamentuojanti cheminių medžiagų didžiausias leidžiamas koncentracijas dirvožemyje, taikoma tik gyvenamųjų ir rekreacinių teritorijų bei žemės ūkiui naudojamam dirvožemiui. Todėl taikyti šio teisės akto gamybinėms teritorijoms – negalima. Visuomenės sveikatos specialistai pabrėžia, kad tokių pramonės teritorijų vystytojai turėtų atsakingiau vertinti aplinkos ir rekonstruojamų patalpų tikėtiną užterštumą ir su tuo susijusius galimus pavojus sveikatai.

Gamyklų pastatų pertvarkymui į gyvenamąjį būstą, nekeičiant žemės sklypų žemės naudojimo būdo ar pobūdžio, tampant dažnesniu reiškiniu, didėja susirūpinimas dėl saugumo visuomenės sveikatai. Suprasdamas tai, Vilniaus visuomenės sveikatos centras kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, siūlydamas išplėsti visuomenės sveikatos saugos teisės aktų, reglamentuojančių ne tik dirvožemio bet ir kitus aplinkos veiksnius, taikymą. Tam, kad būtų visapusiškai išanalizuota ši problema, o jos sprendimo rezultatai pateikti visuomenei, visuomenės sveikatos specialistai bendradarbiauja su įvairiomis institucijomis ir tikisi pateikti atsakymus į šiuos svarbius klausimus.

Lietuvos medikai nuolat vykdo įvairius projektus, kurie padeda susirgusiems žmonėms ilgiau gyventi visavertį gyvenimą. Jau pavyko suvaldyti kai kurias vėžio formas, sumažinti mirčių nuo infarkto skaičių.

Nors sergamumas, ypač onkologinėmis ir širdies ligomis, Lietuvoje nemažėja, tobulėjant diagnostikai ir gydymui ligoniai gyvena kur kas ilgiau nei prieš dešimt metų arba net visiškai pasveiksta.
Štai VUL Santariškių klinikų hematologų atliekamas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje vis dažniau pagydomas kraujo vėžys. 2000 m. iš dešimties sirgusiųjų ne Hodžkino limfoma mirdavo trys, o dabar neišgyvena tik vienas. Gydant dažniausiai pasitaikančią limfomos rūšį – difuzinę didelių B ląstelių limfomą – darbingo amžiaus pacientų iki 60 metų grupėje, net sergant išplitusia trečios ketvirtos stadijos forma, pasveikimo tikimybė jau viršija 80 proc. Anksčiau tokia tikimybė nesiekė 50 proc.
Mirčių nuo lėtinės mieloleukemijos per pastarąjį dešimtmetį taip pat sparčiai mažėjo. Anksčiau kiekvienais metais mirdavo kas trečias ar ketvirtas sergantis šia liga žmogus, dabar – kas dešimtas. Be to, vis daugiau pacientų, susirgusių lėtine mieloleukemija, pasveiksta ir gali gyventi visavertį gyvenimą.
Pasak VUL Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovo prof. Laimono Griškevičiaus, teisingai nusistačius diagnostikos ir gydymo prioritetus buvo pasiekta esminių pokyčių mažinant mirštamumą nuo daugelio formų kraujo vėžio. „Padidėjo modernios molekulinės diagnostikos, bazinio chemoterapinio gydymo bei naujausių gydymo technologijų prieinamumas. Labai svarbu, kad ligonių gydymas ir priežiūra buvo sukoncentruota kraujo ligų centruose. Anksčiau sergančiuosius kraujo vėžiu gydė ne tik hematologai, bet ir kitų sričių specialistai“, – atskleidžia L.Griškevičius.
Pasak jo, skiriant imunoterapiją bei taikinių terapiją, taip pat šiuos modernius gydymo būdus derinant su kaulų čiulpų persodinimu, sergančiųjų išgyvenamumas kasmet gerėja, nes pavyksta užkirsti kelią ligos atsinaujinimui, sustabdyti jos progresavimą ir sėkmingai kovoti su komplikacijomis.

Onkologiniai ligoniai gyvena ilgiau

2010–2011 m. Vilniaus universiteto Onkologijos institute vykdytas demografinių, socialinių ir teritorinių onkologinių ligonių išgyvenamumo netolygumų tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje ilgiau gyvena ir susirgusieji kitomis onkologinėmis ligomis. Ryškiausias vyrų ir moterų penkerių metų išgyvenamumo pagerėjimas nustatytas tarp susirgusiųjų prostatos piktybiniais navikais. 2002–2005 m. susirgusiųjų šia onkologine liga išgyvenamumas padidėjo net 39,6 proc., palyginti su 1994–1997 m. rodikliais.
„2002–2005 m. geriausi išgyvenamumo rodikliai nustatyti tarp susirgusiųjų skydliaukės vėžiu (96,1 proc.). Susirgusiųjų lūpos ir priešinės liaukos navikais išgyvenamumo rodikliai viršijo 80 proc., susirgusiųjų sėklidžių, gimdos kūno, krūties, inkstų, gimdos kaklelio vėžiu ir odos melanoma – 60–80 proc.“, – teigia Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro vadovės pavaduotoja Giedrė Smailytė.
Kovoje su šiomis klastingomis ligomis rezultatų pavyko pasiekti taikant naujausius ir veiksmingiausius spindulinio bei medikamentinio gydymo būdus. Pacientų mirštamumas mažėja ir todėl, kad vykdant keturias ankstyvosios diagnostikos programas išaiškinama daugiau ligos atvejų, vis didesniam skaičiui žmonių piktybiniai navikai diagnozuojami esant ankstyvoms stadijoms. Štai 2009 m. pirmos stadijos krūties vėžys buvo diagnozuotas 28 proc. moterų, o ketvirtos stadijos – tik 7 proc. iš visų nustatytų šios onkologinės ligos atvejų. Prieš penkerius metus ketvirtą stadiją pasiekęs krūties vėžys buvo diagnozuotas 14 proc. moterų.
Gimdos kaklelio vėžio prevencijos programos rezultatų analizė parodė, kad ši programa 2005–2009 m. beveik trims tūkstančiams susirgusių moterų padėjo išvengti ankstyvos mirties. Taigi tai tikra sėkmės istorija.

Infarktas nusineša mažiau gyvybių

Dar vienas iš sėkmingai įgyvendintų – Rytų Lietuvos kardiologijos projektas, apimantis širdies ir kraujagyslių ligų prevenciją, diagnostiką, gydymą bei reabilitaciją. Jo iniciatorius VUL Santariškių klinikų generalinis direktorius Aleksandras Laucevičius pabrėžia, kad vien tik sutvarkius infrastruktūrą ir pradėjus vežti susirgusiuosius infarktu į Santariškių klinikas, kur jiems sutvarkomos širdies kraujagyslės, o toliau perkeliama gydyti į rajonus, mirčių ligoninėse nuo infarktų skaičius Rytų Lietuvos rajonuose sumažėjo pustrečio karto.
Šis sėkmingas projektas toliau bus tęsiamas Vakarų ir Centrinėje Lietuvoje.
Siekiant sumažinti sergamumą bei mirštamuą nuo širdies ir kraujagyslių ligų, pagerinti paslaugų kokybę, jų prieinamumą, bendrai veiklai susivienijo 34 asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Daugiau atvejų, ligai dar neįsisenėjus, tikimasi išaiškinti aprūpinus šeimos gydytojus elektrokardiografais, ligonines – diagnostikos ir gydymo įranga, naujausiomis medicinos technologijomis.
Beje, šiuo metu vykdoma ir daugiau projektų, kurių organizatoriai prisideda prie Lietuvos žmonių gyvenimo ilginimo. Pavyzdžiui, medikai aiškinasi hepatito C viruso rizikos veiksnius, vertina prevencinių metodų efektyvumą siekiant užkirsti kelią jo plitimui. Numatoma tobulinti išeminio insulto intervencinio gydymo būdus, sukurti automatinę širdies vaizdų analizės metodiką dešiniojo skilvelio funkcijai tirti, tobulinti ir įdiegti efektyviausias metodikas tiriant ligonius, sergančius miokardo ligomis, diegti naujus metodus, kurie užtikrintų efektyvesnę kompleksinę reabilitaciją ligoniams, turintiems judėjimo funkcijos sutrikimų.

Vaida Stoškuvienė

Susirgusiųjų vėžiu 5-erių metų išgyvenamumas (proc.)
1994–1997 m.    1998–2001 m.    2002–2005 m.
Lūpos vėžiu    79,9    81,6    84,9
Krūties vėžiu    58,6    66,4    69,9
Gimdos kaklelio vėžiu    52,4    53,7    61,4
Skydliaukės vėžiu    83,9    82,9    96,1
Hodžkino limfoma    60,8    74,8    81,8
Mielomine liga    22,7    22,8    33,2
Leukemija    39,9    36,5    44,2
Šaltinis: VU Onkologijos institutas

Daugelis lietuvių besibaigiančiais 2011 metais jautėsi ne itin laimingi. Tai atskleidė „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta didmiesčių gyventojų apklausa.

Tik mažiau nei trečdalis (27,8 proc.) Lietuvos miestų gyventojų sako, kad besibaigiantys 2011-ieji jiems buvo sėkmingi metai. Antra tiek (30 proc.) šiuos metus apibūdino kaip nesėkmingus, o 41,4 proc. – kaip vidutiniškus.
Na, o ko tikimasi iš artėjančių 2012-ųjų? Apklausos duomenimis, daugiau nei pusė (55,2 proc.) respondentų mano, kad naujieji metai bus panašūs kaip ir besibaigiantieji. Kad gyvenimas kitąmet taps lengvesnis, mano 27,2 proc. miestų gyventojų, o sunkesnių nei 2011-ieji metų tikisi 17 proc. apklaustųjų.

Kokie jums buvo besibaigiantys 2011-ieji? (proc.)

Vidutiniški 41,4
Nesėkmingi 30,4
Sėkmingi 27,8
Nežinau / nesakysiu 0,4

Kokių tikitės 2012 metų? (proc.)

Panašių kaip šie metai 55,2
Lengvesnių nei šie metai 27,2
Sunkesnių nei 2011-ieji 17
Nežinau / neturiu nuomonės 0,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2011 m. gruodžio 5–7 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Gyvename taip, kad jokios prasmės nebeieškome, sielos net sąvoką pamiršome. Meilę keičia seksas, o dvasinį ryšį – piniginis sandoris.

Ir vėl artėja Vėlinės, vėl degsime žvakutes ant mirusių artimųjų kapų, nulenksime galvas, kai kurie nubrauksime ašarą ir tyloje susimąstysime, kad gyvenimas pamažu verčia kiekvieno mūsų knygos lapus, artindamas tą dieną, kai kas nors kitas degins žvakutes ant mūsų pačių kapų, apmąstydamas ir savo dalią bei santykį su mirusiaisiais. Žvelgdamas į tą nesuskaičiuojamų žvakučių jūrą ir tyloje paskendusius artimuosius kapinėse lankančius žmones, nejučia pagalvoji, kad žmogus vis dėlto tikrai dieviška būtybė, nepamirštanti ir anapilin išėjusių artimųjų, išlaikanti savotišką ryšį ir gebanti net pasikalbėti su jais antkapio šešėlyje.
Dieviška būtybė… Kiek daug telpa šioje sąvokoje. Tai ir Dievo įpūsta gyvybė, ir rūpestis bei meilė artimam savo, ir teisinga dvasinė nuostata bei tvirtos moralinės vertybės. Rašydamas šiuos žodžius nejučia sustoju ir pradedu galvoje vartyti Biblijos lapus, ieškodamas dar kitokių žmogaus apibūdinimų. O mintis išdavikė neša tik keistus pamąstymus ir prisiminimus iš Šventojo Rašto, kuriame, deja žmogus pavaizduotas ir visai ne kaip dieviška būtybė, bet labiau į nuodėmes bei keistas užgaidas, savanaudiškumą, o ne artimo meilę linkęs. Kiek kartų baustas ir atleidimo sulaukęs, kiek kartų bartas ir pasigailėtas, bet vis tiek savanorišką nuodėmės kelią pasirenkantis.
Kuo daugiau minčių, tuo daugiau ir abejonių. Dabar jau keistas prieštaringumas apima, dar kartą pažvelgus į jau minėtą Vėlinių žvakučių jūrą, mirusiuosius lankančius žmones… Mirusius mylime, juos gražiai pagerbiame, tačiau vos užvėrę kapinių vartelius sugebame pamiršti šiltus jausmus ir pykčio iškreiptais veidais išliejame tulžį ant gyvųjų, nusisukame nuo kenčiančio ir abejingai praeiname pro išmaldos prašantįjį. Nepajėgiame pajusti skausmo kartu su tyliai kampe verkiančiu mažyliu, o jį, pasirodo, ką tik paspyrė girtas tėvas ar pamiršo drauges bei pelningą darbą, o ne šeimą pasirinkusi motina. Norėčiau pasakyti kaip nors gražiau, juk tiek švelnių žodžių turime: mama, mamytė, motulė… Tačiau vien šaltas motinos vardas į galvą teateina.
Kažkokiame iškreiptame pasaulyje gyvename… Mylime mirusius, bet nustojame vertinti gyvuosius. Gyvybės kaina šiandien artėja prie žemiausios ribos. Už kelis šimtus litų bandantis gyvenimą rikiuoti vienišas senolis neturi kam pasiguosti, kad Vyriausybė gerokai daugiau už jo gyvybę vertina aritmetiką, rodančią, jog kruopos ir makaronai paprastam žmogui turi teikti vos ne amžiną palaimą. O vaikus auginančios mamos tiesiog, matyt, turi savo pienu išmaitinti ne tik kūdikį, bet ir visą šeimą. Juk jei nori mažyliui skirti visą šilumą, meilę ir atsidavimą, be kurio niekas negali tapti pilnaverčiu žmogumi, turi atsisakyti net ir tos paramos, kurią mes turėtume skirti kiekvienai mamai vien dėl to, kad ji ne pamiršta savo kūdikį ir užsidaro girtame tvaike, bet aukojasi.
Ne veltui sakoma, kad kardą pakėlęs nuo kardo ir krisi. Nūdienai galima būtų pritaikyti kiek kitokį posakį: kardą pakelsi – šimtą kardų pasėsi. Nuskriaudęs mamą, nuskriausi ir vaiką, o šis skriaus ir kitus, jau nuo jo ateityje priklausysiančius… Mama tokia jau yra, kad viską iškęs, dantis sukandusi vaikui geriausius kąsnelius atrinks. Tačiau jos neviltis ir liūdesys bei nuolatinis naujų valdžios ponų siurprizų laukimas nepraeis be pėdsakų. Vaikai – geriausi teisėjai: jie viską jaučia. Mes, suaugusieji, nors save ir laikome pasaulio viešpačiais, deja, daug ko nebemokame, ką mokėjome vaikai būdami. Tik vaikas be žodžių išgirs savo motinos sielos virpesius, pajus net menkiausią nuotaikos svyravimą. Ne tik pajus, bet ir įsidės į širdį. O vėliau pats išgyvens.
Taip ir auginame depresijas, nerimus, panikos atakas… O blogiausiu atveju auginame naujus valdžios ponus, kurie surambėjusiomis širdimis svarstys balansus, braižys kreives, visais būdais Briuseliui įtikti bandys, už skaičių vien tuštumą, bet ne paprastus žmones matydami.
Ką ten žmonės, juk jie tik statistiniai vienetai. Viską galima sukišti į įstatymų sąvartynus. Imamės šeimos koncepcijos… Paklausykite, kaip protingai skamba! Šeimos koncepcija… Ir ji, pasirodo, ne dvasia, bet apibrėžimais apibūdinama. Ir vėl smelkiasi į galvą mintis: visuomenės ląstelė. Kokių tik sąskambių ir sąvokų nesame sukūrę! Tačiau žmogui ten vietos vėl mažoka lieka. Žmogiškumui – taip pat. Ir girdžiu, kaip tūlas valdžios ponas meta, kad mama ir vaikas – visai ne šeima, jei vyro šalia nėra… Kažkoks niekalas. Anądien mano pacientas sako: „O kas aš? Jei palikau tėvų šeimą, gyvenu savo gyvenimą, bet neturiu poros, tai ar aš esu kažkokia atmata?“ O gal palikime patiems žmonėms susivokti, kada ji šeima, o kada tik ląstelė? Bet juk ne, negalima. Mat vėl pinigai įvelti – remti, neremti.
Kažkaip viskas pinigais matuojama. O kaip kitaip, jei kur pažvelgsi – visur „elitas“ švysčioja. Žurnalai, televizija – visur puošnūs vakarėliai, drabužių ir spalvų šėlsmas, išpuoselėtų kūnų viliotinis. Tas kažkelintą kartą aplink pasaulį aplėkė ir visiems, reikia nereikia, primena, kad nepamirštų. Anas naują automobilį įsigijo, o trečias pagaliau gyvenimo meilę įsitaisė! Jau trečią, bet ir vėl – gyvenimo… Pasirodo, gyvenimo meilės lyg kojinės – net kelios būti gali. Tai tada ir gyvenimą vertinti nustojame, nes ir jie gal keli būt gali. Juk gyvename taip, kad jokios prasmės nebeieškome, sielos net sąvoką pamiršome. Meilę keičia seksas, dvasinį ryšį – piniginis sandoris. Ko norėti, jei net psichologu save vadinantis pilietis kartą televizoriaus ekrane nušvitęs viešai pareiškia, kad pasimylėti trise – slapčiausia jo svajonė.
Taip ir gyvename, o gal mindomės? Mirusius pagerbiame, mat nežinia, kas ten anapus laukia. O gal tikrai kas nors sąskaitą po mirties pateiks? O gyvuosius galime ir paspirti, nuvertinti, galime tiesiog jų nematyti. Jie juk kaip mes – kažkada atstumti, kadaise nuskriausti, tai kodėl negalintys ir pakentėti?
Taip visi ir kenčiame vieni kitų pažeminimus, patyčias ir net smurtą. Nuvertiname sielą, dvasingą ryšį su kitais žmonėmis, paniekiname meilę. Bet ar nenutiks taip, kad kada nors per Vėlines jau niekas nebeuždegs žvakutės ir ant mūsų kapų? Mat paaiškės, kad savo sielos žvakutes mes jau seniai užgesinome, bet, pasirodo, jas užpūtėme ir kitiems.

AFP

Baltarusija šiandien išgyvena itin sudėtingą laikotarpį, tačiau Lietuvą pasiekiančios kalbos, esą ten taip blogai, kad baltarusiai iš bado jau gaudo ir valgo kates, gerokai perdėtos.

Ką pastaruoju metu girdėjote apie Baltarusiją? Žinios turbūt buvo ne pačios geriausios. Girdėjote, kad šalyje trūksta valiutos. Kad infliacijos lygis šiemet čia didžiausias pasaulyje. Kad parduotuvėse stinga net būtiniausių maisto produktų. Ir kad baltarusiai, palaužti bado, jau ėmė valgyti laukines kates.
Tačiau apsilankę pas kaimynus išvydome kiek kitokį vaizdą, nei  tikėjomės.
Taip, baltarusių padėtis šiandien tikrai nepavydėtina. Birželio mėnesį metinė infliacija šalyje siekė 43,8 proc. Nuo metų pradžios maisto prekės pabrango 36,8 proc., o kitų prekių kainos šoktelėjo 45,7 proc. Valstybės nereguliuojamos prekių kainos ėmė sparčiai didėti po Baltarusijos rublio devalvacijos, kai rublis JAV dolerio atžvilgiu atpigo daugiau nei 50 proc.
Kainos – šiuo metu pats jautriausias klausimas baltarusiams. Tereikia paklausti, kiek kokia prekė ar paslauga kainavo prieš mėnesį ar du, ir dažnas baltarusis bematant sutrinka. Baltarusiams sunku pasakyti netgi tai, kiek realiai jie uždirba. Kaip jie sako, viskas priklauso nuo to, pagal kokį JAV dolerio kursą skaičiuosime. Mat šalyje egzistuoja du dolerio kursai: pagal Baltarusijos centrinio banko nustatytą kursą praėjusią savaitę vienas JAV doleris kainavo 5200 Baltarusijos rublių, tuo tarpu šešėlinėje rinkoje vieno dolerio kaina siekė apie 8200 rublių. Oficialiai įsigyti užsienio valiutos Baltarusijoje beveik nebeįmanoma – Centrinis bankas įpareigojo komercinius bankus ir valiutos keityklas užsienio valiutos nebeparduoti. Užtat klesti prekyba valiuta šešėlyje. Prie valiutos keityklų nuolat sukasi asmenys, siūlantys įsigyti norimos valiutos.

Bulvių traškučiai brangesni už degtinę

“Sunkus dabar mums laikotarpis. Oficialiai nusipirkti valiutos beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, jei mūsų gyventojas nori išvykti atostogų į Druskininkus, pirmiausia reikia gauti oficialų kvietimą iš šalies ir tik tada gali nusipirkti valiutos kelialapiui ir viešbučio išlaidoms”, – pasakojo Lydos miesto vicemeras Antonas Glavnickis.
Keistenybių šioje šalyje tikrai nestinga. Vis dėlto baltarusiai dar sugeba tokioje situacijoje ir pajuokauti. Pavyzdžiui, kai sako, kad parduotuvėje už vaikų mėgstamus importinius bulvių traškučius dabar tenka pakloti kone daugiau nei už vietinės gamybos degtinės butelį… Ir šie žodžiai nėra iš piršto laužti – importinių prekių kainos šalyje iš tikro pasiekė kosmines aukštumas. Žinote, kiek dabar Baltarusijoje kainuoja “Snickers” šokoladukas? Apie 2,63 Lt, arba veik dvigubai brangiau nei Lietuvoje. Importinės pasaulyje žinomų prekių ženklų prekės paprastiems baltarusiams tapo prabanga. Be to, kainos ir toliau kyla. Žiemą baltarusiams teks brangiau mokėti ir už šildymą, ir už kitas komunalines paslaugas.
Vis dėlto baltarusiai sugebėjo prisitaikyti net ir prie tokių chaotiškų gyvenimo sąlygų, o į politinius neramumus šalyje, regis, išmoko nereaguoti. Galbūt dėl to jie neatrodo nei itin prislėgti, nei labai nelaimingi, o kalbos apie tai, kad krizės ištiktoje šalyje gyventojai miršta iš bado ar kepa pietums laukines kates, yra gerokai perdėtos.
Lankydamiesi maisto prekių parduotuvėse tiek sostinėje Minske, tiek provincijoje nepastebėjome, kad ten stigtų kokių nors produktų. Tiesa, gyventojai neneigia – pasitaiko, kad parduotuvės pritrūksta mėsos ar kitų būtiniausių produktų. Vienu metu baltarusiai šluote šlavė iš prekystalių dar nespėjusią pabrangti mėsą, tas pat atsitiko ir, pavyzdžiui, su cukrumi – prieš staigų pabrangimą gyventojai suskubo pasirūpinti jo atsargų. Vis dėlto didesnė problema yra ne ką, o už ką nusipirkti. Juk stipriai paplonėjo daugelio gyventojų piniginės.
Atlyginimai Baltarusijoje nedideli – minimali alga siekia 611,7 tūkst. rublių, arba apie 290 Lt. Pinigai juokingi, ypač kai valiuta taip nuvertėjo, bet biudžetininkams (gydytojams, mokytojams, policininkams ir pan.) įstatymu numatytos kuklios priemokos, jei infliacija perkopia 5 proc.
Tačiau baltarusiai geba džiaugtis ir tuo, kad bent turi darbus. O nedarbo Baltarusijoje tarsi ir nėra: oficialiais duomenimis, liepą nedarbo lygis šalyje siekė vos 0,7 proc. “Kad ir kaip būtų, visos įmonės veikia, o nedarbas nedidėja”, – sako Lydos vicemeras A.Glavnickis.
Nesvyžiaus rajono vykdomojo komiteto pirmininko Ivano Krupko teigimu, tokį rodiklį lemia tai, kad kvalifikaciją praradę bedarbiai yra nemokamai apmokomi, o po to beveik visiems parūpinami nauji darbai. Tiesa, tai – tik oficialūs duomenys. Jei tikėtume neoficialiais šaltiniais, bedarbių yra gerokai daugiau, nes dalis jų nesiregistruoja.

Visur statybos

Kita vertus, prieš pat mokslo metų pradžią lankantis Minsko centrinėje universalinėje parduotuvėje buvo sunku patikėti, kad šalis išgyvena krizę: eilinę darbo dieną buvo gausu pirkėjų, kuriuos kasininkės vos spėjo aptarnauti. Beje, nors kainos Baltarusijoje stipriai pakilo, ne tik dauguma maisto produktų, bet ir cigaretės, alkoholis kainuoja pigiau nei Lietuvoje. Išimtis tik dauguma importinių prekių.
Minsko gatvėse, kaip ir anksčiau, buvo stebėtinai švaru, nebuvo matyti jokių elgetų ar benamių, nuostabą kėlė statybų – ypač daugiabučių gyvenamųjų namų, gausa. Nesumažėjo gatvėse ir automobilių, nors kylant degalų kainoms buvo kalbama, kad baltarusiai kuro nebeįperka. Aistros ir vairuotojų protestai nurimo.
Baltarusiai įžvelgia ir teigiamą valiutos krizės pusę: pavyzdžiui, rubliui nuvertėjus, iki juokingų dydžių sumenko ir paimtos būsto paskolos.
Baltarusijos provincijoje tvyro panašios, tik kiek slogesnės nuotaikos. Visur nepriekaištingai švaru, žėmė dirbama, visur statybos.
Baltarusiai didžiuojasi, kad kai kuriuose jų provincijos miesteliuose gyvenimo kokybė yra netgi aukštesnė nei didmiesčiuose. Prie tokių galima priskirti, pavyzdžiui, apie 3 tūkst. gyventojų turintį Snovą Nesvyžiaus rajone.
Šiame miestelyje krize nė nekvepia, priešingai – iš pirmo žvilgsnio gyvenimas čia primena pasaką. Pavyzdžiui, vienas stambiausių šalyje Snovo žemės ūkio kombinatas, pagrindinis miestelio darbdavys (įmonėje dirba 1860 žmonių), gyventojams atidarė treniruoklių salę, kur vienkartinis įėjimo mokestis tesiekia 500 Baltarusijos rublių (pigiau nei autobuso bilietas) ir netrukus ketina pastatyti naujus sporto rūmus su dengta futbolo aikšte. Be to, įmonė įkūrė buities namus, kur moterų kirpimas kainuoja tris dolerius, vyrų – dolerį, o kostiumo cheminis valymas – keturis dolerius; pastatė visiškai naują ambulatoriją, kur dauguma paslaugų nemokamos; rekonstravo ir nuo rugsėjo atidaro 25 m baseiną su saunomis. Be viso to, kombinatas stato ir gyvenamuosius namus savo darbuotojų šeimoms: per pastaruosius ketverius metus įmonė pastatė 52 individualių namų gyvenvietę. Jaunos šeimos būstą perka už lengvatinius kreditus.
“Pastatyti tokį 144 kv. m namuką mums kainuoja 50–60 tūkst. dol., – rodydamas moja Snovo žemės ūkio kombinato pirmininkas Nikolajus V.Radomanas. – Taip nebrangu todėl, kad stato mūsų pačių statybininkai. Mes viską darome dėl savo žmonių, jų patogumo.” Vardydamas nesibaigiančias statybas miestelyje N.V.Radomanas stebėjosi latviais, kurie jam viešint šalyje esą gyrėsi baigę statyti 200 butų namą. “O kai įteikėme latviams dovanų savo gamybos “tušonkės”, jie tokie laimingi buvo”, – prisiminė N.V.Radomanas. Tokius juokelius pavyzdinio žemės ūkio kooperatyvo Baltarusijoje galva gali sau leisti: rajone viešpataujanti įmonė, nepaisant sunkių laikų, šių metų sausį–liepą gavo apie 31 mlrd. rublių, arba maždaug 14,5 mln. Lt, pelno.
Na, o patys baltarusiai, nepaisant jų šalį purtančių sunkumų, ir toliau nelinkę nei skųstis, nei pernelyg savęs gailėtis. Akivaizdu, kad A.Lukašenka gerai žino, kaip pažaboti paniką ir turi pakankamai svertų tam pasiekti.
Išties keista šalis toji Baltarusija.

Kai kurių maisto produktų kainos Baltarusijoje ir Lietuvoje (Lt)*

Baltarusijoje    Lietuvoje
Arbata “Majskyj Čaj”, 25 vnt. Pak. 9    2,58–3,39
Akmens druska kg 0,99    0,99
Pieno l, 2,5 proc. rieb., pop. pak. 1,80    2,95
Jogurto “Activia” indelis, 125 g 1,06    1,59
Švieži kopūstai, kg 0,34    0,99
Šviežios bulvės, kg 0,75    0,99
Šokoladukas “Snickers” 2,63    1,39
Šokoladukas “Bounty” 2,63    1,59
Bananai, kg 3,23    2,99
10 baltų kiaušinių 2,73    3,49

* Palygintos kainos maisto prekių parduotuvėje Nesvyžiuje, Baltarusijoje, ir parduotuvėje “Maxima”, Vilniuje. 2011 m. rugpjūčio mėn. duomenys

Šaltinis: “Veidas”, parduotuvių informacija

Baltarusijoje verta aplankyti
Nesvyžiaus pilies kompleksas. Saugomas UNESCO. Pilis baigiama restauruoti, atlikta darbų už maždaug 58 mln. JAV dolerių (per 138 mln. Lt).
Miro pilis. XVI a. LDK pilis, saugoma UNESCO. Pernai baigta milžiniška rekonstrukcija. Pilyje įrengtas prabangus viešbutis.
Baltarusijos nacionalinė biblioteka Minske. Deimanto formos, pastatyta prieš penkerius metus. Patenka į 150 neįprasčiausių pasaulio statinių sąrašą. Naujausios technologijos, knygų muziejus, apžvalginė aikštelė.
Lydos pilis. Pastaraisiais metais atlikta daug darbų atkuriant pirminį senosios lietuvių pilies vaizdą. Rekonstrukcija tęsiasi, vidaus ekspozicija dar neįrengta.
Naugarduko pilis, Adomo Mickevičiaus namas-muziejus. Pilies liekanos yra ant piliakalnio, nuo kurio atsiveria graži panorama. Rengiamos pramoginės karaliaus Mindaugo karūnavimo inscenizacijos (anot baltarusių, Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke).

Pasirodo, turtingoje Vokietijoje gali jaustis laimingas ir neturėdamas pinigų. Tai savo gyvenimu mėgina įrodyti Heidemarie Schwermer.

Kad taip gali būti, netikėta ir pačiai 69-erių vokietei. H. Schwermer pradėjo eksperimentą prieš 15 metų. Moteris jautėsi pavargusi nuo „godžios vartotojų visuomenės“, todėl norėjo įrodyti, jog metus gali pragyventi ir negaudama atlyginimo. Tačiau toks gyvenimo būdas H. Schwermer labai patiko. Vokietė nenutraukia jo ir toliau, nes yra laiminga.

Savo dabartinio gyvenimo H. Schwermer nevadina asketišku. „Man niekada netrūksta maisto, pinigų ir draugų. Mano gyvenime nėra streso. Manęs nevaldo pinigai, sąskaitos ar godumas. Per tuos 15 metų man nė karto neprireikė gydytojo, nes esu sveika kaip ridikas. Nesijaudinu dėl ateities. Tiesiog gyvenu ir džiaugiuosi kiekviena gyvenimo sekunde“, – aiškina pensininkė. Kartais ji net įsigudrina praleisti atostogas užsienyje, o už lėktuvo bilietus pasisiūlo atidirbti.

Lengvai pasidažiusi, paprastus marškinėlius ar megztinius nešiojanti ir kaklą dirbtiniais perlais mėgstanti puošti moteris tikina, kad nė neketina sugrįžti į „eurų ir centų pasaulį“, nes jos širdis nelinksta prie materialios visuomenės. „Atsisakiusi pinigų ėmiau vertinti gyvenimo kokybę, vidinius turtus ir laisvę. Visada maniau, kad tas, kuris nieko neturi, yra vertas labai daug“, – dėsto H. Schwermer.

Per Antrąjį pasaulinį karą Mėmelyje (t. y. Klaipėdoje) gimusi Heidemarie, kaip ir kiti Rytų Prūsijos vokiečiai, buvo išvaryta iš savo namų. Kai tą kraštą užėmė sovietų kariuomenė, jos šeima liko be nieko. „Gerai prisimenu, kaip tuomet buvo elgiamasi su žmonėmis, kurie neturėjo pinigų, kurie absoliučiai nieko neturėjo“, – sako vokietė.

Tačiau Heidemarie nepražuvo – mokėsi, dirbo, tapo vidurinės mokyklos mokytoja. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ji metus praleido Čilėje, matė ten baisų skurdą. Grįžusi į tėvynę, vokietė ištekėjo, pagimdė du vaikus, tačiau netrukus santuoka iširo. Jai tai buvo tikra tragedija. „Išverkiau visas akis. Paskui nutariau gyventi paprasčiau, pamažu atsisakydama visko, kas primindavo ankstesnį gyvenimą. Tai man padėjo. Kuo kukliau gyvenau, tuo laimingesnė jaučiausi. Nutariau tokia terapija pasidalyti su kitais“, – kalba H. Schwermer.

1982 metais moteris persikėlė gyventi į Dortmundą. Vos atvykusi Heidemarie atkreipė dėmesį, kad tame mieste ypač daug benamių. Dortmunde ji netikėtai tapo psichoterapeute. „Dirbau virtuvėje už 10 markių per valandą, o žmonės man sakydavo: „Juk jūs studijavote universitete.” Tapau vertinama labiau nei tada, kai dirbau mokykloje. Man parūpo išsiaiškinti, apie ką žmonės mąsto. Paskui ir to pasidarė per maža. Norėjau padaryti ką nors gera pasauliui“, – pasakoja H. Schwermer.

1994 metais ji nusprendė sužinoti, kaip gyvena ta visuomenės dalis, kuriai nuolat trūksta pinigų. Iš pradžių Heidemarie klausinėjo jaunus žmones ir pensininkus, nes jie sunkiausiai verčiasi, o paskui nutarė, kad geriausia išbandyti tai pačiai. H. Schwermer metė darbą, išsikraustė iš nuomojamo buto, paliko jame visus savo daiktus, uždarė banko sąskaitą, atsisakė sveikatos draudimo ir pasiryžo metus gyventi be jokių pajamų.

„Duktė mirtinai išsigando, kaimynai vos neverkė matydami, kokią didelę, jų nuomone, darau kvailystę. Tačiau šiandien jie mane palaiko“, – džiaugiasi avantiūrizmo nestokojanti vokietė.

Susiradusi prieglobstį ir įsitaisiusi ant senos sofos H. Schwermer ėmėsi rašyti, kaip jai sekasi gyventi be pinigų. „Kartą atrodė, jog mirsiu iš bado, tačiau prisiminiau savo alkaną vaikystę ir nutariau: jei ištvėriau tuomet, ištversiu ir dabar“, – vieną dieną užrašė Heidemarie.

Moters įspūdžiai virto knyga ir buvo išversti į kitas kalbas, o eksperimentui skirti metai – gyvenimo būdu. Taip H. Schwermer gyvena jau 15 metų. „Uždirbau daug pinigų, penkiaženklę sumą, tiesa, dar markėmis, ir visus išdalijau“, – prisimena autorė. Vokietę pradėjo kviesti į televizijos laidas, siūlė vesti seminarus. Apie ją net sukurtas dokumentinis filmas.

Šiuo metu H. Schwermer, patogiai įsikūrusi Vokietijos šiaurėje, Vilhelmshaveno miestelyje esančiame name, redaguoja jau trečią savo knygą. Už jas gautus pinigus moteris prašo leidėjų paaukoti labdarai. Skaityti paskaitų H. Schwermer nemėgsta, nes tai jai kelia stresą. Už gyvenimą name vokietė nieko nemoka, tačiau atsidėkodama jo savininkui surenka šiukšles ir nupjauna žolę.

Heidemarie gauna sveiko maisto iš netoliese esančios parduotuvės. Viena draugė, turinti sodą, aprūpina ją daržovėmis. Kartais ta pati draugė pasiūlo ir lėkštę sriubos. H. Schwermer visą savo pensiją, 700 eurų, išdalija pažįstamiems, „kuriems to labiau reikia“. Moteris atsisako mąstyti apie tai, kad metai vis bėga ir kad jai gali tekti kreiptis į medikus.

„Žinoma, iš pradžių labai išgyvendavau, matydama tuščią šaldytuvą, bet esu iš tų žmonių, kuriems patinka nežinoti, kas bus rytoj“, – teigia vokietė. H. Schwermer neskatina kitų sekti jos pavydžiu ir gyventi taip pat. „Tiesiog noriu parodyti, kad gyvenime visuomet galima remtis kitais“, – sako pensininkė.

Po dviejų mėnesių ekscentriškoji vokietė vėl ketina krautis savo mantą į nedidelį lagaminą ir leistis ieškoti kitos gyvenimo vietos.

Technologijos.lt

Visi mes šokame gyvenimo suktinį, kuriame susipina ramybės troškulys ir pažinimo siekis, meilės poreikis bei pyktis, nusivylimas mus supančiaisiais ir noras atsiskirti.

Net keista: kiekvieni metai, atrodo, taip sunkiai įsisiūbuoja, taip lėtai iš savo nagų paleidžia žiemą, tirpdo žemę kaustantį šaltį ir upeliais nučiurlena ledą bei sniegą, bet nespėjame pamatyti, kaip vos prasidėjusi vasara tuoj pat ir baigiasi… Ar jums taip nebūna: laukiam nesulaukiam dienos ilgėjimo, o čia, žiūrėk, vakaras vėl ima ateiti pernelyg anksti, o saulės nuvarginti mūsų šešėliai ilgėja ir krypsta vakarop, atrodo, tik dienai įpusėjus? Nulyja pirmieji rudenį primenantys lietūs, ir visi suprantame, kad metų ratas vėl nesustabdomai pasisuko, ir kalendoriaus lapelyje atsivertė rugsėjo pirmoji… Ne naujų kalendorinių metų pradžia, bet vis dėlto pradžia – naujų mokslo metų, kurie ne vienam ir ženklina dar vienų metų pabaigą ir dar vieną pradžią.
Taip ir sukasi gyvenimas kažkokiame pasiutusiame suktinyje: rytas – vakaras, pavasaris – vasara – ruduo – žiema, ir taip kaskart iš naujo. Atrodytų, nieko baisaus nenutiko – juk žmogus stabilumo ir siekia, bet kaskart apsisukęs metų ratas atneša ir kažką naujo. Vieną priverčia pamiršti nerūpestingą gyvenimą tarp kiemo draugų ir nuveda į naują, dar nepažintą žinių pasaulį, kitam sukuria neįkainojamą laisvės iliuziją – mat mokyklos suvaržymai pagaliau virsta studentiškos laisvės (deja, iki sesijos pasibaigsiančios) švente, o dar kitam primena, kad laikas su nerimu pažvelgti į savo atvaizdą veidrodyje, ir priverčia atsidusti, tą atvaizdą lyginant su, atrodytų, dar tokiomis nesenomis asmeninio albumo fotografijomis.
Kai šitaip kalbu, atrodo, kad būtent rugsėjo pirmoji ir ženklina virsmą, kurį esame įpratę kalendorinių metų gale fiksuoti. Ne gruodžio 31-ąją pasenstame dar vienais metais, bet baigiantis vasarai, kai grįžtame po svaiginančių ar tiesiog ramybe dvelkiančių atostogų, kai sėdame į mokyklos ar universiteto suolą, suprantame, kad peržengėme kažkokią ribą ir tapome dar brandesni. O gal ir senesni?
Ko gero, nėra šeimos, kurios rugsėjo pirmoji nebūtų palietusi. Ir kasmet vis, matyt, paliečia. Ir nebūtinai mokyklos, kolegijos ar universiteto rankomis, bet ir gamtos kaita, vis vėsesnėmis naktimis, rūko padabintais rytais ar netikėtai anksti užklumpančiomis vakaro sutemomis.
Ir vis dėlto yra tame gyvenimo rate pasikartojančių dalykų, kurie mažai kinta ir kurie galėtų teikti ramybę stabilumo ieškantiesiems. O kadangi nėra žmogaus, kuriam stabilumo nereikėtų, tai, matyt, mes patys tą pasikartojimą ir kuriame. Net ir tas, kuris skaitydamas šias eilutes ims prieštarauti, neva jam kaip tik pokyčių reikia, turėtų pripažinti, kad ir jis stabilumą iš savo nestabilumo susikuria – net ir pokyčiai turi kartotis.
Tai kas gi kartojasi mūsų gyvenimo suktinyje? O kartojasi paprasčiausias gyvenimo ciklas, kurį galėtume į septynerius metus sudėti. Vaikas gimsta ir iki septynerių metų pažįsta jį supantį pasaulį, įsitvirtina jame, galiausiai – sukuria savo pamatinę asmenybę. O štai ir rugsėjo pirmoji: jis žengia į platesnius vandenis, susipažįsta su svetimu pasauliu, kuriame ne vien tėvai gyvena, – pradedant aštuntaisiais gyvenimo metais, vaikas vėl septynerius metus bando įsitvirtinti platesniame pasaulyje, išbando menką savo gyvenimo patirtį ir papildo ją nauja išmintimi. O kas prieštaraus, kad tolesni septyneri metai tampa paauglystės lūžių ir beldimosi į suaugusiųjų pasaulį periodu? Dvidešimt vienų metų mes pradedame tikrą suaugusiųjų gyvenimą, kol, matyt, dar po septynerių metų tokiais tik ir pasijuntame.
Gal neverta skaičiuoti toliau, bet prisiminkime, kad apie keturiasdešimt antruosius imame apie amžiaus vidurio krizę kalbėti, prie penkiasdešimtmečio slenksčio ypač savo trapią būtį įsisąmoniname.
Štai ir eina mūsų gyvenimas, kas septynerius metus iš naujo savo ratą pasukdamas. Ir nors esame kaskart vis kitokie, tačiau pamatiniai dalykai nekinta. Tame septynerių metų cikle, nesvarbu, ar naujagimiai esame, ar dvidešimt devintuosius, ar penkiasdešimtuosius metus pradedame skaičiuoti, išgyvename vis pasikartojančius periodus. Štai kūdikis iki metų labiau globos ir šilumos laukia, antraisiais metais vaikas atranda savo žinių troškulį ir pasineria į aktyvesnį pasaulio pažinimą, trečiaisiais gyvenimo metais verčiantį jį psichologiškai atsiskirti nuo mamos ir tapti individu, kuris ketvirtaisiais–šeštaisiais metais pervertindamas santykius su tėvais, įsiklausydamas į jų reikalavimus, pažindamas jų vertybes, išgyvendamas bejėgystės ir nusivylimo krizes, kuria savo tapatybę, septintaisiais gyvenimo metais virstančia jau pamatines savo paties vertybes išpažįstančia asmenybe.
Taip ir suaugęs žmogus žingsniuoja per tokius pačius periodus, staiga pajusdamas, kad nenori nieko, tik ramybės ir šilumos, kad staiga patiria žinių troškulį ir jėgų antplūdį, kurį įgyvendina per intensyvų darbą ar verslą. O čia, žiūrėk, pastebi, kad nebegali savęs realizuoti su kolegomis, ir nutaria žengti į savarankišką kūrybą, perlipdamas per nusivylimų periodą, kol galiausiai kažkaip suvokia pasiekęs tam tikrą gyvenimo pilnatvę ir realizavęs tam tikrus gyvenimo tikslus. Ir tada vėl užplūsta ramybė, o gal liūdesys ir noras pailsėti ar būti paglobotam.
Gal suvokus tokį mūsų pasikartojimą bei kitimą būtų lengviau gyventi, nes nebereikalautume iš savęs nuolat bėgti ir tapti lyderiais, o kartais sutiktume būti globojami, mokomi, išgirstume, ką mums sako aplinkiniai. Gal tada suprastume, kodėl vaikus į mokyklą vis dėlto geriau leisti sulaukus septynerių, ir nereikalautume iš savo pirmoko tapti pirmūnu – juk jam aštuntaisiais metais dar naujam pasaulyje per meilę ir globą pritapti reikia. O gal atleistume ir savo devyniolikmečiui pirmakursiui jo laisvės troškulį ir norą pabėgti iš namų – jis juk dar paauglys, savas vertybes per nusivylimus ir krizes kuriantis. Ir suprastume, kad senolis, kuris vis savo jaunystės metus prisimena, irgi turi dar sykį vaiku pabūti…
Todėl mes visi išliekame rugsėjo pirmosios vaikai: politikai, verslininkai, mokytojai, gydytojai… Tik bėda, kad kartais pernelyg nuo tikrojo savęs pabėgti bandome. O visi šokame gyvenimo suktinį, kuriame susipina ramybės troškulys ir pažinimo siekis, meilės poreikis bei pyktis, nusivylimas mus supančiaisiais ir noras atsiskirti, žadinantis kurti savas vertybes, bei gyvybiškas susiliejimo su kitu žmogumi badas. Ir kartais ne amžius juk svarbus, nes gyvenimas yra gerokai daugiau nei aritmetika, bet suvokimas, kad mes ir keičiamės, ir nuolat sugrįžtame į tą tašką, iš kurio savo gyvenimo žygį tik pradėjome.

Pastarąjį pusmetį pesimistiškai nusiteikusių žmonių Lietuvoje šiek tiek sumažėjo, tačiau lietuviai, palyginti su kitomis ES šalimis, vis tiek vieni labiausiai nepatenkintų savo gyvenimu.

Vilnietė Regina Mocevičienė jau penkerius metus niekur nedirba. Siuvėjos specialybę turinti 38-erių metų moteris buvo priversta atsisakyti darbo vienoje siuvimo įmonėje, nes labai nusilpo regėjimas. Keletą metų ji savo namuose prižiūrėjo vaikus, vyras gaudavo apie 2 tūkst. Lt atlyginimą, tad jų keturių asmenų šeima išsiversdavo. Tačiau pernai jis buvo atleistas, o Regina jau pusmetį neranda auklės darbo. “Keletą mėnesių gyvenome iš socialinių pašalpų, tačiau vos sudūrėme galą su galu, nes reikia išleisti į mokyklą dvi dukras ir susimokėti komunalinius mokesčius. Pramogas ir skanesnį maistą jau seniai pamiršome”, – skundžiasi R.Mocevičienė.
Moteris tikėjosi, kad gyventi taps šiek tiek lengviau, vyrui išvažiavus dirbti į Angliją. Deja, viename mėsos fabrike uždarbiaujantis vyras kol kas šeimai gali atsiųsti labai nedaug pinigų. “Esu nusivylusi mūsų valdžia, kuri nesprendžia ekonominių problemų, o, atvirkščiai, stumia žmones į skurdą ir verčia emigruoti. Aš pati taip pat išvažiuočiau, išsivežčiau ir dukras, nes nematau Lietuvoje jokių perspektyvų, tačiau reikia rūpintis sunkiai sergančiu tėvu, kuris net į parduotuvę pats nenueina”, – pasakoja Regina.
Pasak moters, gyvenimas jos niekada nelepino, nes, dešimties metų netekusi mamos, turėdavo ne tik nudirbti namų ruošos darbus, bet ir prižiūrėti jaunesnę seserį, tačiau kad paklius į tokią sunkią padėtį, niekada nebūtų pagalvojusi. Šiandien ji nemato net menkiausios geresnio gyvenimo perspektyvos, nesitiki, kad pavyks susirasti gerai atlyginamą darbą ar kad emigravęs vyras staiga praturtės. “Vasarą ir rudenį išgyvensim, nes kaimynė leido savo kolektyvinio sodo sklype pasisodinti šiek tiek daržovių, nusiskinam ten ir uogų, tačiau net neįsivaizduoju, kas bus žiemą, kai gausim sąskaitas už šildymą”, – be jokio optimizmo svarsto R.Mocevičienė.
Kita mūsų pašnekovė, Jonavoje gyvenanti 49-erių metų Dalia Kuzmickienė, įveikusi onkologinę ligą, pernai baigė lietuvių filologijos magistrantūros studijas ir įstojo į doktorantūrą. Be to, išmoko vairuoti automobilį ir iš daugiabučio persikėlė gyventi į sodo namelį. “Nepasidaviau ligai, nes labai norėjau pamatyti, kaip dukra baigia vidurinę mokyklą, pašokti jos vestuvėse ir sulaukti anūkų. Patyriau ne vieną chemoterapijos kursą, kelias operacijas, o ir dabar sveikata šlubuoja, tačiau supratau, kad reikia branginti kiekvieną dieną. Tad pradėjau įgyvendinti tai, apie ką pasvajodavau, bet vis nerasdavau laiko. Kai išsikeli tikslą, net nesėkmės nebaisios, nes turi orientyrą. Be to, nelieka laiko verkšlenti, kad trūksta pinigų ar per sunku”, – dėsto D.Kuzmickienė.

Pesimizmas tampa gyvenimo būdu

Psichologinio konsultavimo centro “Sielos žemėlapis” psichologė Anna Vinkovskienė tvirtina, kad pesimizmas – tai psichikos reakcija į neigiamus dalykus, nesėkmes, nepasiteisinusius lūkesčius. “Mūsų smegenys labiau įsimena tai, kas buvo blogai, kad kitą kartą vėl nepakliūtume į pavojingas situacijas, nesusidurtume su neigiamais dalykais. Tai natūrali, apsauginė reakcija. Tačiau pesimistai plaukia pasroviui, bijo susidurti su nesėkme. Nieko nedaro, manydami, kad vis tiek nepavyks”, – aiškina A.Vinkovskienė.
Psichologės teigimu, toks mąstymo įprotis yra įgytas. Jeigu žmogus, patyręs nesėkmę, nesulaukia artimųjų paramos, ilgainiui įsitvirtina požiūris, kad kam stengtis – juk vis tiek nepavyks. Ypač tai svarbu vaikystėje ir paauglystėje, nes, nesulaukęs tėvų supratimo, vaikas pradeda save vadinti nevykėliu. O vėliau negatyvios mintys tampa gyvenimo būdu.
“Pesimistai nuo optimistų skiriasi pagal tai, kaip vertina vieno ar kito įvykio pasekmes. Neigiamai į gyvenimą žvelgiantys žmonės dėl visko kaltina save arba norėdami išvengti skausmo nesėkmės atveju jau iš anksto nusiteikia, kad nepavyks. Taip jie tikisi mažiau kentėti, jeigu iš tiesų nepasiseks. Tačiau tyrimai rodo, jog emocinis nusiteikimas, kad, pavyzdžiui, neišlaikysiu egzamino ar negausiu darbo, tam pasitvirtinus nė kiek nesumažina vidinės kančios”, – atskleidžia A.Vinkovskienė. Ji mano, kad lietuviams trūksta sveiko pasitikėjimo savimi ir drąsos.
Sociologo Vyliaus Leonavičiaus nuomone, tai lemia autosugestinis santykis su savimi. “Pats žmogus įsikalba, kad jam niekas nesiseka, yra nelaimingas ir nesulauks geresnių laikų. Be to, žiniasklaida formuoja įvaizdį, kad Lietuvoje viskas tik blogai. Mat nušviesdama įvykius pabrėžia neigiamus dalykus. O daugelis lietuvių priklauso tokiam tipui žmonių, kurių požiūrį net 80 proc. suformuoja televizija ar spauda”, – tvirtina Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

Išsiskiriame itin neigiamu požiūriu į valdžią

Žmonių nuotaikos priklauso ne tik nuo asmeninių savybių, gebėjimo pastebėti smulkmenas bei jomis pasidžiaugti, bet ir nuo ekonominės šalies padėties. UAB Rinkos tyrimų centro direktorius Mindaugas Degutis dėsto, kad pesimistiškai visuomenė būna nusiteikusi, kai prognozuojami sunkesni laikai, ir atvirkščiai – kai ekonomika pradeda augti, optimistų padaugėja.
Tai įrodo ir Eurobarometro tyrimas. 2010-ųjų rudenį, palyginti su tų pačių metų pavasariu, lietuvių, teigiančių, kad yra patenkinti dabartiniu savo gyvenimu, pagausėjo maždaug 6 proc. – iki 56 proc. Tai beveik toks pat rodiklis kaip ir 2008 m. rudenį, kai pasaulyje prasidėjo finansų krizė. Tuomet Lietuvoje patenkintųjų savo gyvenimu buvo 58 proc. O labiausiai pasitenkinimo gyvenimu lygis buvo nukritęs 2000 m. rudenį, kai siekė tik 40 proc., ir 2010 m. pavasarį – 50 proc.
Vis dėlto, nors per pastaruosius metus optimistiškai nusiteikusių lietuvių šiek tiek padaugėjo, tarp ES valstybių vis tiek esame vieni didžiausių pesimistų. Pagal labiausiai savo gyvenimu nepatenkintų žmonių skaičių Lietuva yra šeštoje vietoje po Bulgarijos, Portugalijos, Rumunijos, Graikijos ir Vengrijos. Tuo tarpu patenkintų savo gyvenimu tautų penketukas nepasikeitė net ekonominio sunkmečio laikotarpiu. Didžiausias pasitenkinimo gyvenimu lygis yra Danijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, Liuksemburge ir Suomijoje.
“Lietuviai šiandien jau nepatenka į pačių didžiausių pesimistų penketuką, vis daugiau žmonių mato šviesią ateitį, tačiau iš kitų ES šalių mes išsiskiriame itin neigiamu požiūriu į valdžią. Tai susiję su lūkesčių nepatenkinimu. Žmonės tikėjosi, kad visas jų problemas išspręs valstybė, kad gyvenimas atkūrus nepriklausomybę stebuklingu būdu staiga pagerės, bet taip neatsitiko. Jaunesnių žmonių požiūris jau pasikeitęs, tačiau daugelis vyresnės kartos atstovų vis dar per daug tikisi iš valstybės, todėl ir yra labiau nusivylę”, – mano M.Degutis.

Tikslas suteikia prasmę

Nematantiems perspektyvų ir nusivylusiems gyvenimu Lietuvoje žmonėms psichologė A.Vinkovskienė pataria pirmiausia atsikratyti iliuzijos, kad kažkas kitas gali išspręsti problemas. “Labai svarbu išsikelti konkretų tikslą tai dienai, pusmečiui ar metams, kurį pasiekęs žmogus jausis laimingas. Tada gyvenimas turi prasmę, o kliūtys suvokiamos kaip normalus dalykas. Reikia aiškiai sau pasakyti, kad, pavyzdžiui, noriu parašyti magistro darbą aštuonetui ar dešimtukui arba užimti ne geras pareigas, o tokias, kad galėčiau gauti tam tikrą atlyginimą, realizuoti konkrečias savo ambicijas”, – dėsto psichologė.
Ji pabrėžia, kad labai svarbu išmokti atskirti nesėkmės priežastis – kiek tai priklausė nuo paties žmogaus ir ko jis negalėjo paveikti, kur pasibaigė atsakomybės ribos. Juk gyvenime yra tokių situacijų, kurių tiesiog negalima įveikti, nes ne viskas nuo mūsų priklauso. Be to, ir amžinai sektis negali, nėra gyvenimo, kuris praeitų be sunkumų.
Liudas Vasiliauskas, vedantis seminarus apie emocinę laisvę, sako, kad reikia išsakyti jausmą, tada jis pats pasitrauks ir bus galima blaiviai vertinti situaciją. “Garsiai įvardijus, kad dabar aš bijau, jaučiuosi nelaimingas, kad yra taip ir ne kitaip, atsiribojama nuo jausmų, trukdančių spręsti problemas. Be to, kuo mažiau minčių sukasi galvoje, tuo žmogus jaučiasi laimingesnis. Susikoncentravus ties konkrečiu tikslu nelieka vietos pašalinėms mintims”, – mano L.Vasiliauskas.
O tuo metu, kai atrodo, jog viskas tik blogai, reikėtų ne galvoti, kad ta juoda uždanga niekada neprasiskleis, bet rasti jėgų veikti. “Galima pasinaudoti vilties technika ir įtikinti save, kad nesėkmės – tai pamokos, suteikiančios galimybę pasimokyti iš klaidų. Kai užgriūva nemalonumai, reikėtų prisiminti, kas gyvenime įvyko malonaus. Tai suteikia vilties, kad ir vėl viskas bus gerai”, – pataria A.Vinkovskienė.

Paryžiuje prieš trejus metus įvestas draudimas rūkyti baruose ir klubuose sukėlė neplanuotą ir apmaudų pašalinį poveikį: besilinksminančių žmonių tuntai stoviniuodavo gatvėse, rūkydami, šnekučiuodamiesi ir trikdydami kaimynų miegą.

Tarp populiarių sostinės pasilinksminimo įstaigų ir jų kaimynystėje gyvenančių žmonių jau anksčiau tvyrojo įtampa dėl keliamo triukšmo. Nesantaika dar labiau paaštrėjo, 2008 metų sausį įvedus draudimą rūkyti naktiniuose klubuose, o kitose viešose vietose šis draudimas buvo įsigaliojęs metais anksčiau.

Pernai viena diskžokėjų ir klubų asociacija Paryžiaus valdžiai įteikė peticiją, skųsdamasi, kad Šviesų mieste pradėjo apmirti naktinis gyvenimas.

Šį žingsnį paskatino virtinė bylų, kurios buvo iškeltos kai kurių barų savininkams, taip pat dėl miesto pareigūnų veiksmų, kad būtų uždaryti kai kurie triukšmingi klubai.

Nuo to laiko abiejų konflikto pusių nesutarimai nuolat ruseno, o šią savaitę Paryžiaus rotušėje įvyko didelė konferenciją, kurioje savo pozicijas išsakė klubų savininkai, policija, gyventojų bendruomenės ir vietos pareigūnai.

“Paryžius – prieštaravimų kupinas miestas. Kiekvienas paryžietis yra tiek vieversys, tiek pelėda: mes visi dirbame, mums reikia išsimiegoti, o retkarčiais mėgstame pasilinksminti”, – sakė sostinės meras Bertrandas Delanoe (Bertranas Delanė).

Daugelyje didmiesčių, tokių kaip Londonas, madingi klubai ir barai telkiasi verslo rajonuose, kai dauguma žmonių gyvena toliau nuo centro. Tuo tarpu tankiai gyvenamoje Paryžiaus širdyje visi dalijasi ta pačia erdve.

Apie 600 tūkst. paryžiečių dirba vakarais, 230 tūkst. – po vidurnakčio, o šalia jų 2,2 mln. miega savo lovose.

B.Delanoe pripažįsta, jog suderinti audringą naktinį gyvenimą ir gyventojų teisę į poilsį ir ramybę – sudėtingas uždavinys.

“Mūsų, paryžiečių, reikalavimai itin permainingi, – pabrėžė meras. – Jeigu vakare liekate namuose, norėtumėte, kad nuo aštuntos vakaro įsigaliotų komendanto valanda. Tačiau kai esate nusiteikęs švęsti, norite teisės triukšmauti iki aštuntos ryto.”

Dešinioji opozicija turi atsakymą: reikia įrengti specialias pramogų zonas, ir viena iš tinkamiausių vietų – buvęs pramoninis Batinjolių rajonas Paryžiaus vakaruose.

Tačiau B.Delanoe kairiojo sparno komanda tvirtai pasisako, jog sostinėje darbą ir pramogas ir toliau reikėtų derinti tose pačiose erdvėse. Jie argumentuoja, kad naktį neištuštėjančios gatvės yra saugesnės.

“Pramogos ir kultūra yra Paryžiaus tviskesio dalis”, – pabrėžė meras.

Nuo šio pavasario į Paryžiaus gatves bus pasiųsta daug klounų raudonomis nosimis ir mimų, kurie negriežtai ramins triukšmadarius vietoje policijos. Šis projektas pagrįstas sėkminga Barselonos patirtimi.

“Ketinama pasiųsti žinią su humoro užtaisu”, – sakė už šį projektą atsakingas sostinės mero pavaduotojas Mao Peninou (Mao Peninu).

Dvi dienas vykusiuose darbo seminaruose taip pat buvo pasiūlyta kitų idėjų – pavyzdžiui, naktimis trankią muziką leidžiančius klubus įpareigoti įsirengti garso izoliaciją, tačiau iš dalies finansuoti šiuos projektus mokesčių mokėtojų lėšomis.

Apskaičiuota, kad kiekvienos tokios įstaigos “nutildymas” kainuotų 20-150 tūkst. eurų (69-518 tūkst. litų).

“Mažos pasilinksminimo vietos yra ekonomiškai pažeidžiamos ir negali pačios investuoti”, – sakė Prancūzijos naktinių klubų ir kabaretų asociacijos vadovas Bruno Blanckaertas (Brunas Blankeras).

Pasak jo, ši priemonė būtų reikalinga daugiau nei šimtui pramogų įstaigų.

B.Blanckaertas taip pat siūlo kiekviename parduodamame būste atlikti nepriklausomus triukšmo lygio matavimus, panašius į šiuo metu atliekamus elektros instaliacijos, taršos švinu ir asbestu tyrimus. Tokiu būdu informuoti būsto pirkėjai nebegalėtų kelti bylų dėl kaimynų keliamo triukšmo.

B.Delanoe taip pat siūlo telkti pramogų centrus atokiau nuo gyvenamųjų kvartalų – pavyzdžiui, šalia judrių paupio gatvių, kur jau yra įrengtas vasaros paplūdimys “Paris Plage” ir atsidarė naujas naktinis klubas “Showcase”.

Kaip rodo Paryžiaus policijos statistika, 119 pramogų įstaigų pernai buvo laikinai uždarytos dėl garsios muzikos ir “viešosios ramybės trikdymo šūksniais bei juoku”.

B.Blanckaerto nuomone, draudimas rūkyti “nepaprastai” padidino gyventojų susipriešinimą su klubais ir barais.

Tačiau jis pabrėžė, kad šią savaitę vykusi konferencija jau yra didelis žingsnis į priekį, sprendžiant šią nesantaiką.

“Tai revoliucija. Pirmąkart susėdome ir pasikalbėjome apie naktinį gyvenimą Paryžiuje, o žmonės pripažįsta faktą, kad naktis tokia pat svarbi kaip diena”, – B.Blanckaertas sakė naujienų agentūrai AFP.