"Shutterstock" nuotr.

Karjera. Kai paraiškų dėl darbo tokia daugybė, darbdaviams kyla vis sudėtingesnių iššūkių atsirenkant tinkamus darbuotojus.

Sklandus gyvenimo aprašymas (CV) – pirmas žingsnis siekiant savo svajonių darbo. Vis dėlto stebint darbo rinką galima aiškiai pasakyti, kad įsidarbinimo žaidimo taisyklės sudėtingėja. CV nebeužtenka pripildyti savigyros – viską reikia mokėti pateikti taip, kad įtiktum atitinkamoms kandidatų gyvenimo aprašymus vertinančioms kompiuterio programoms.

Per 70 proc. cirkuliuojančių gyvenimo aprašymų apskritai nebūna darbdavių ar jų atstovų skaitomos.

Statistika rodo, kad JAV per 70 proc. cirkuliuojančių gyvenimo aprašymų apskritai nebūna darbdavių ar jų atstovų skaitomos, o patenka į vadinamąsias kandidatų vertinimo sistemas (angl. „applicantt tracking system“ arba „automated resume screening system“). Tik įveikęs šį išbandymą kandidatas gali tikėtis, kad jo CV perskaitys žmogaus akys, ir galbūt tai lems kvietimą į pokalbį dėl darbo.

Beje, žmogiškųjų išteklių konsultacinės firmos „Development Dimensions International“ organizacijų apklausa parodė, kad beveik pusė jų ketina padidinti tokio tipo programų naudojimą įdarbinimo procese.

Kaip veikia tos paslaptingosios programos, kurių algoritmuose atsiduria norinčiojo įsidarbinti likimas? Reikia paminėti, kad jų yra įvairiausių, tačiau pačios paprasčiausios bando „išskaičiuoti“ kandidato tinkamumą tam tikroms pareigoms. Yra ir sudėtingesnių, kurios ir toliau sparčiai tobulėja. Pavyzdžiui, jos kartu tikrina, ar kandidato nurodyti laiko tarpai tarp skirtingų darbų ar nedarbo laikotarpių nekelia įtarimų, kai kurios jų taip pat įvertina prieinamus bankinius įrašus, finansines ataskaitas ar įsiskolinimus bei kitokius pareigybei aktualius rodiklius. Dalis jų spręsdamos apie kandidatą pasitelkia kalbos analizės mechanizmus ar netgi jau ima naudoti dirbtinio intelekto įrankius.

Beje, kai kurios programos (pavyzdžiui, „Reppify“) į vertinimą įtraukia ir socialinių tinklų informaciją, tad reikėtų pasirūpinti, kad duomenys „LinkedIn“, „Facebook“ ar „Twitter“ tinkle neprieštarautų tam, kas yra įrašyta gyvenimo aprašyme.

Įgūdžių, patirties pritaikymas konkrečiai pareigybei taps esminiu dalyku.

Plačiausiai naudojamos paprasčiausios programos veikia taip: pateikto gyvenimo aprašymo tekstas skaldomas dalimis ir ieškoma tam tikrų raktažodžių, leidžiančių tolesnę labiau struktūruotą analizę ir vertinimą. Tarkime, išskiriama informacija dėl kandidato išsilavinimo, ankstesnės darbo patirties, turimų įgūdžių ar net atlyginimo, kurio tikimasi. Tokia „išpjaustyta“ informacija nueina į įmonių ar atrankos agentūrų duomenų bazes, kur samdantieji, įvedę tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, „Vilniaus universitetas“, „vadybininkas“ ir „lyderystės įgūdžiai“, gaus tai atitinkančius (tiksliau, šitai į savo CV įrašiusius) ieškančiuosius darbo.

Tai reiškia, kad „nebeprasisuks“ tie, kurie su vienu gyvenimo aprašymu bandys kandidatuoti į skirtingas darbo vietas. Įgūdžių, patirties pritaikymas konkrečiai pareigybei taps esminiu dalyku. Be šito CV bus atmestas dar kandidatų vertinimo sistemų.

Žinoma, tai veikiausiai ne vieną paskatins prikaišioti kuo daugiau raktažodžių, kurių potencialiai galėtų pageidauti darbdaviai, ir taip padidinti savo šansus būti pakviestam į darbo pokalbį. Taip, tai gali padėti su paprastomis tokio tipo programomis, tačiau juk yra ir rafinuotesnių. Juolab kad jei visi darys tą patį, tai turės mažai naudos. Kad būtų aiškiau, visa tai galima palyginti su „Google“ paieškos sistema. Tik čia naršomas ne visas internetas, o norinčiųjų įsidarbinti informacija. Taigi, kaip ir „Google“, čia daugiau sėkmės gali tikėtis tie, kurie protingai pasinaudos optimizavimo technikomis.

Taigi Vakaruose tai tampa itin populiaru, o kaip yra Lietuvoje? Pasak vieno iš dviejų didžiausių darbo paieškos portalų Lietuvoje „CV-Online“ rinkodaros vadovės Ritos Karavaitienės, tokios programos Lietuvoje naudojamos, bet to dažniausiai imasi stambios, galinčios sau tą leisti įmonės – vis dėlto tai nėra toks jau pigus malonumas.

„Kaip įsigyjamos klientų valdymo sistemos, taip galima įsigyti arba susikurti tai įmonei specialiai pritaikytas personalo valdymo sistemas. Tuo naudojasi didžiosios šalies įmonės, dažniausiai tos, kuriose gana didelė darbuotojų kaita ar darbuotojų skaičiaus didėjimas. Kitaip tariant, tos, kurioms būtina apdoroti didelius informacijos srautus ir rūšiavimo į bylas nebepakanka“, – dėsto specialistė.

Populiariausiuose karjeros portaluose „CV-Online“ ir „CVbankas“ darbuotojų ieškantys darbdaviai taip pat gali pasinaudoti tokiomis funkcijomis ir atlikti pirminį gyvenimo aprašymų rūšiavimą, kad netektų skaityti tūkstančio CV, o užtektų dešimties. Aišku, šie procesai nuolat tobulinami, kad atitiktų darbdavių poreikius.

Įmonė gali net nesužinoti apie sau tobulą darbuotoją vien dėl to, kad šis nemoka taip gerai parinkti raktažodžių.

Vis dėlto, kaip įspėja „CVbanko“ vadovas Tomas Toleikis, nors kompiuterinės sistemos iš tikrųjų gali palengvinti darbą, padaryti jį efektyvesnį, kandidato tinkamumą darbui lemia daugybė kriterijų, ir sprendimą dėl jo patekimo į tolesnį etapą kur kas tiksliau priima žmogus nei kompiuteris. Paprastai tariant, įmonė gali net nesužinoti apie sau tobulą darbuotoją vien dėl to, kad šis nemoka taip gerai parinkti raktažodžių. Užsienio ekspertai taip pat dažnai pabrėžia šią bėdą: kad ir kokie sudėtingi būtų algoritmai, jie gyvenimo aprašymus vis vien sudėlios tik į dvi dėžutes – baltą ir juodą.

Antra vertus, atsiradus tokiam dalykui netruko atsirasti patarimų ir būdų, kaip tai apeiti. Tarkime, kad ir tokia internetinė programa „Resunate“, veikianti pagal panašią logiką kaip kandidatų vertinimo sistemos, leidžia keitinėjant savo gyvenimo aprašymo dalis pamatyti, kaip keičiasi tinkamumo tam tikroms pareigoms atitiktis.

Tiesa, R.Karavaitienė pabrėžia, kad „stipresnės“ paieškos programos dažniausiai taikomos aukštoms, specifinėms pareigybėms, na, o dėl paprastų pozicijų nelinkstama gaišti laiko ir eikvoti pinigų, darant išsamius patikrinimus.

Žinoma, Lietuvoje darbuotojų paieškos ir atrankos kultūra nėra tokia pažengusi, todėl čia greta pažangių vakarietiškų būdų klesti pagrįstų ar ne visai artimųjų rekomendacijų kultas, kad štai jis – „geras žmogus“.

Kad mentaliteto skirtumų tarp užsienio ir lietuviško kapitalo įmonių netrūksta, pastebi ir R.Karavaitienė. Tokių karjeros portalų paslaugomis labiau naudojasi vidutinės ar stambesnės tarptautinės įmonės, kurioms reikia ne vieno, bet kelių dešimčių darbuotojų per metus.

Kaip lietuvis darbdavys ieško darbuotojo? Paskambinsiu draugui, jis man ką nors rekomenduos.

„Užsienio kapitalo įmonės lengviau priima tokį būdą, kaip darbo skelbimų portalai. Kaip lietuvis darbdavys ieško darbuotojo? Paskambinsiu draugui, jis man ką nors rekomenduos. O tarptautinės įmonės jau žino, kad norint rasti tinkamą specialistą, ypač jei reikalavimų pareigybei daug, vien skambučio draugui nepakanka. Reikia išnaudoti įvairius būdus: ir karjeros portalus, ir „LinkedIn“, ir pažįstamus, ir savo duomenų bazes… Matyti, kad jos labiau linkusios investuoti į personalo paiešką nei vietinės, vertina tai kaip rimtą užduotį, vertą investicijų“, – dėsto „CV-Online“ atstovė.

Dalis įmonių apskritai patiki tai personalo agentūroms, nors, kaip vertina T.Toleikis, dauguma vis dar linkusios tai daryti savarankiškai, pačios pasitelkdamos darbuotojų paieškos portalus.

Iš tiesų karjeros portalai populiarumu skųstis negali. Sudėję dviejuose populiariausiuose šalies portaluose „CVbankas“ ir „CV-Online“ esančius gyvenimo aprašymus suskaičiuotume jų apie milijoną. Nors vienas vartotojas gali būti susikūręs ir keletą CV, skaičiai vis vien labai dideli.

„Šiaip darbą siūlančių įmonių skaičius, palyginti su ankstesniais metais, išlieka gana stabilus. Darbo pasiūlai nemažai įtakos turi sezoniškumas: aktyviausiai darbuotojų ieškoma metų pradžioje, pavasarį bei rudenį. O mažiausiai naujų darbuotojų darbdaviai ieško vasarą ir metų pabaigoje, šventiniu laikotarpiu“, – apie darbo rinkos niuansus pasakoja T.Toleikis.

Pati dirbau tokioje įmonėje, kur per metus vienose pareigose pasikeitė trylika žmonių.

Tiksliai pasakyti, kiek žmonių per karjeros portalus susiranda darbą, sudėtinga, juk dažniausiai žmogus juos pasitelkia tik kaip vieną iš galimybių (vien per „CV-Online“ pernai paskelbta apie 42 tūkst. darbo skelbimų, kurių kiekvienu buvo galima ieškoti ir keleto žmonių).

Tai patvirtina ir vilnietė Vilma, kuri ėmusi ieškoti naujo darbo iškart pasitelkė visas įmanomas galimybes – nuo darbo skelbimų portalų iki pažįstamų rato. Vis dėlto mergina įsitikinusi, kad per tokius portalus gero darbo nesusirasi.

„Geriems darbams darbuotojų visi susiranda per draugus ir pažįstamus. Neretai siūlomi nekokie darbai, ir tie patys pasiūlymai kartojasi mėnesių mėnesiais. Kažkas įsidarbina, truputį padirba ir vėl ieškoma naujo žmogaus. Dažniausiai į viską spjauna patys žmonės. Pati dirbau tokioje įmonėje, kur per metus vienose pareigose pasikeitė trylika žmonių“, – pasakoja Vilma.

Iš tikrųjų čia nepamatysi darbo skelbimų, susijusių su daugybe specialybių. „Kiekvienoje srityje esama vis kitokių darbo paieškos metodų ir būdų. Pavyzdžiui, beveik niekada nepamatysite pasiūlymų architektams, nes jie – tarsi atskira bendruomenė, kurioje vieni kitus pažįsta, bendrauja tarpusavyje, ir kai ieškoma architekto, jie jau žino, kam reikia paskambinti, kad rastų tinkamą žmogų. Tas pats yra su medikais, kūrybiniais darbuotojais. Nors, aišku, jų reikia, bet darbo skelbimais darbo paieškos portaluose nesimėtoma, o naudojami kiti būdai“, – paaiškina R.Karavaitienė ir prideda, kad didžiausia paklausa yra pardavimo vadybininkų, prekybos, informacinių technologijų specialistų.

Vis dėlto, nors Vilmos specialybė iš tokių, kurių atstovai reikalingi kone kiekvienai įmonei, ir mergina sako žaidusi pagal taisykles, rimtai žiūrėdama ir į CV bei motyvacinio laiško rašymą, ir į pasirengimą darbo pokalbiui, prisipažįsta įgijusi tik bjaurios bendravimo su lietuvių darbdaviais patirties.

„Susidariau įspūdį, kad normalių darbuotojų niekas ir neieško. Nesuprasi, dėl ko vyksta atranka: jei paskambini pasidomėti plačiau, niekas nekalba, neteikia informacijos – „siųskite CV“. Man užkliuvo, kad lietuvis darbdavys nori vos ne 25-erių metų darbuotojo, kuris turėtų kokius tris diplomus, dešimt metų „geros“ darbo patirties ir dirbtų kone nemokamai. Taigi reikalavimai neadekvatūs ir niekas nenori mokėti normalaus atlyginimo“, – dažno ieškančiojo darbo patirtį apibendrina Vilma.

Vaiva Sapetkaitė