Vis daugiau europiečių, o ir lietuvių, turėdami galimybę rinktis, mieliau renkasi laisvą laiką, bet ne galimybę dar daugiau užsidirbti.

„Mūsų visuomenėje daug dirbantis žmogus niekada nebuvo pašiepiamas, gal todėl ir aš dirbti mėgstu. Esu darboholikas, tačiau negaliu pasakyti, kad dėl to kenčiu: juo daugiau dirbu, tuo didesnę prasmę jaučiu, daugiau kelių atsiveria. Kiek sunkiau su darbo virusu pravėrus namų duris – juk dėmesio tikisi ir kūdikis, ir antra pusė. Žinau, būtina išlaikyti balansą tarp šeimos ir darbų, bet kol kas man tai sunkoka suderinti“, – pripažįsta daugiau nei 85 pasaulio šalis aplankęs keliautojas, knygų autorius ir įmonės „Magelano kelionės“ turizmo vadovas Dainius Kinderis.
Daugiau nei prieš metus savo įmonę įkūręs pašnekovas sako pastebintis nemažai skirtumų tarp darbo sau ir kitiems. 33-ejų metų verslininkas sutinka, kad žmonės, įkūrę verslus, tampa savo darbų įkaitais. „Jei apleisi darbą ir dirbsi jį ne daugiau kaip aštuonias valandas per dieną, nieko nebus. Norint po penkerių šešerių metų pajusti rezultatą, šiandien tenka dirbti daug ir sunkiai. Šiuo metu ir pats tai išgyvenu: esu lyg laiko įkaitas, tačiau mane motyvuoja tai, ką veikiu“, – tikina Dainius.
Jis sutinka, kad efektyvesnis darbų paskirstymas kolegoms gerokai palengvintų jo buitį, tačiau prisipažįsta iki šiol tebemanantis, kad pats viską padarys geriau. „Reikia man dar pasimokyti ir darbų skirstymo“, – šypteli D.Kinderis.
Levandų ūkio šeimininkė ir verslininkė Jūratė Lankauskaitė-Kregždienė, kaip ir dauguma kitų „Veido“ kalbintų pašnekovų, taip pat sutinka, kad bėgant nuo fiksuotų darbo valandų ir imantis nuosavo verslo dažnai pataikoma nuo vilko ant meškos. Penktus metus apie pusšešto tūkstančio levandų krūmelių auginanti ir iš jų įvairius produktus gaminanti pašnekovė dažnai balansuoja tarp fizinio ir emocinio išsekimo ribos.
„Kartkartėmis apima jausmas, kad mano gyvenimas bėga pro šalį, o aš draskausi kaip kokia beprotė: mano idėjos, mano investicijos, o kur dar per žiemą iššalę sodinukai… Taip jau nutinka, kai pomėgis virsta darbu“, – konstatuoja levandų augintoja.
Nuolatiniu trūkumu laisvų valandų, kurias būtų galima skirti vaikams ir vyrui, save kaltinanti pašnekovė neslepia, kartais jai tiesiog būtina atitrūkti nuo aplinkos, kurioje kuria ir gyvena. Tuomet geriausiai padeda savaitgalio kelionės.
Priežasčių, kodėl žmonės save nualina dirbdami viršvalandžius, daug. Vieni jų siekia pripažinimo, kiti dėl paties proceso sugeba įsitraukti taip, kad pameta bet kokį saiką, o daliai trūksta organizuotumo ar motyvacijos.
Pasak psichologės psichoterapeutės Aušros Šapranauskienės, šiuo atveju geriausiai gelbsti nuoširdus atsakymas sau pačiam, kas gi padėtų man geriau susigaudyti nuolatiniame skubėjime ir ieškoti efektyvių sprendimų.
„Manau, dauguma kuo puikiausiai supranta, kad nuolatinės ilgo darbo valandos gali išsekinti organizmą, o tada prasideda ir įvairios sveikatos problemos: nuovargis, nemiga, depresija. Nuo pervargimo krinta darbo efektyvumas, motyvacija dirbti, taigi dingsta ir laimės jausmas. Pradėję jausti, kad įdedamos pastangos ir uždirbami pinigai nebeteikia norimo pasitenkinimo, vėl grįžtame prie klausimo, kas šiuo gyvenimo tarpsniu svarbiau: pinigai, kuriuos uždirbame, ar laikas, kurio vis negana sau, savo šeimai, savo pomėgiams“, – dažną mintyse užklumpantį klausimą garsiai įvardija psichologė.
Tačiau nuo pamąstymų, kaip organizuoti savo asmeninį ir profesinį gyvenimą, lengviau netampa, todėl būtina stengtis įvertinti, kas jums labiausiai kenkia, jei kalbama apie darbo ir laisvo laiko takoskyrą.

Koją kiša įtarumas

„Jei leidžiame savo laiką valdyti atsitiktinėms aplinkybėms ar, dar blogiau, grobstyti laiko vagims, tiesiog leidžiame savo gyvenimui tekėti pro šalį“, – įsitikinusi knygos „Kaip atleisti savo šefą“ autorė Ilzė Butkutė.
Kurį laiką pati valdyti laiką ir atpažinti jo vagis besimokiusi pašnekovė vadina tai viena brangiausių dovanų sau. Klausite, koks efektyvumas? „Per savaitę sugebėjau baigti darbus, kurių prieš tai neįstengiau įveikti kelis mėnesius“, – argumentuoja tekstų kūrėja, supratusi, kad daugiausia jos laiko ištirpdavo atsakinėjant į žmonių laiškus socialiniame tinkle „Facebook“.
Tačiau ir ji sutinka, kad absoliučiai visiems tinkamo recepto, kaip planuoti savo gyvenimą ir nuo to nenukentėti, nėra: „Vienas gerai jaučiasi ardamas kaip jautis ir vienumoje po šešiolikos valandų darbo neurotiškai siurbčiodamas brangiausią viskį, kitas gal apskritai viską metęs gyvena apkasuose miške, minta žolėmis, kalbasi su dvasiomis – ir abu jie savaip laimingi. Tikiu, kad būtų sveika eiti vidurio keliu tarp šių dviejų kraštutinumų.“
O štai finansinio savarankiškumo mokyklos direktorius Žilvinas Jančoras nuolat skubančioje Lietuvos visuomenėje sako pastebintis paradoksalų reiškinį: niekam nereikia darbu neperkrautų žmonių.
„Lietuvos darbo rinkoje situacija tokia, kad gerų specialistų nuolat trūksta, tačiau radus tinkamą kandidatą ir sužinojus, kad jis neperkrautas darbu, tarsi išsigąstama, imama įtarinėti, ar šiais laikais tikrai gali taip būti. Ar tas žmogus pakankamai geras?“ – sako Ž.Jančoras, kuriam planuoti savo laiką šiandien sekasi.
Tačiau paklaustas, kaip tvarkėsi prieš 20 metų, prabyla apie visai kitą gyvenimo kokybę: „Dirbdavau po 12 valandų per parą, krisdavau miegoti, o ryte – vėl į darbą. Tik tokiu būdu pasiekiama kažkokio meistriškumo, profesionalumo. Reikia bent dešimtmečio, kad taptum kokios nors srities specialistu“, – neabejoja Žilvinas.
Vis dėlto dalis pasaulio jau kuris laikas vadovausi kitokiomis nuostatomis. Tarkime, dabartinis Švedijos ir Norvegijos jaunimas nebenori užsiimti verslu, siekti karjeros aukštumų, nes pragyvenimo lygis ir socialinės garantijos jų šalyje ir taip pakankamai geros.
Naujausia vokiečių studija atskleidžia, kad keturi iš dešimties darbuotojų, turėdami galimybę, mieliau rinktųsi laisvą laiką, o ne pinigus. Iš tūkstančio apklaustųjų kas trečias vadovas taip pat neliktų abejingas tokiai galimybei.
Karjeros konsultantai sako, kad šie požymiai leidžia spręsti apie Vakarų visuomenėje bręstančią vertybių ir mentaliteto kaitą. Nors jei grįšime prie Lietuvos ir kitų žemesnio ekonominio išsivystymo lygio valstybių, teks pripažinti, kad jų gyventojams vis dar svarbu prasimušti, sukurti verslus, kitaip tariant, užtikrinti savo vietą po saule nesibaigiančio darbo sąskaita.
Tiesa, prošvaisčių esama jau ir mūsų padangėje. Dažniausiai skaičiuoti darbo valandas ima tie, kurie anksčiau yra persidirbę, dėl to turėję rimtų sveikatos problemų ar patyrę kitų sukrėtimų.
Nemažai prie sklandaus profesinio gyvenimo planavimo šiandien prisideda ir karjeros konsultantai, finansinio savarankiškumo mokytojai, psichologai. Būtent jie mūsų visuomenę moko, kaip planuoti savo laiką pasitelkiant meistriškumą, turimą patirtį ir kitas reikiamas savybes. „Šiandienos profesionalui svarbu ne šiaip sau dirbti, bet kokybiškai ir greitai pasiekti kuo geresnių rezultatų per kuo trumpesnį laiką“, – apibendrina Ž.Jančoras.

BFL

Dviračių Lietuvoje netrūksta, tačiau jie dažniau laikomi rūsiuose. Norint, kad išvažiuotų į gatves, reikia gerinti infrastruktūrą ir keisti visuomenės supratimą.

Kas trečias šalies namų ūkis mieste ir du iš trijų kaime turi bent vieną dviratį. Tik klausimas, kur jie. Net ir kaimuose dviračiu važinėja tik nedidelė dalis gyventojų, dažniausiai jaunimas ar pensininkai. Kiti atstumus, kuriuos per 10 min. įveiktų pėsčiomis, važiuoja automobiliu.

Automobiliai Lietuvoje yra vyraujanti transporto priemonė: iš viso jų šalyje registruota apie 1,7 mln., automobilių kelių infrastruktūrai tenka absoliuti dauguma valstybės lėšų. Dviratininkams nelieka nė procento. Pavyzdžiui, šiemet iš kelių priežiūrai ir plėtrai skirtų beveik milijardo litų bevariklio transporto trasoms prie kelių įrengti ir prižiūrėti numatyta maždaug 0,45 proc., tai yra 4 mln. Lt. Vilniaus mieste, kur dviratininkų koncentracija bene didžiausia, naujiems dviračių takams tiesti apskritai neskirta nė cento, nors jų trūkumas akivaizdus, o ir esami dažnai tik formaliai gali vadintis šiuo vardu.

Vilčių sostinei teikia Artūro Zuoko grįžimas į mero postą – dar prieš dešimtmetį šis politikas ėmėsi progresyvios, nors ir ne visai sėkmingai pasibaigusios nemokamų miesto dviračių akcijos “Važiuok oranžiniu”. Kol kas naujasis meras organizuoja tik smulkius darbus: pamažu atnaujinami centre esančių dviračių takų ženklai. Didesnių projektų ateityje nenumatoma.

Apskritai dviračių kultūros plėtra šalyje palikta savieigai, kita vertus, pastaraisiais metais ji įgavo pagreitį. Sunku padėtį įvertinti skaičiais, nes duomenys, kiek dviračių eksploatuojama, kokie jie, kas jais važinėja, nėra renkami. Tačiau “Veido” pašnekovai, pedalus minantys nuo tada, kai važinėti dviračiu mieste buvo egzotika, mato akivaizdžiai pagerėjusią padėtį. Žinoma, tai nereiškia, kad dviračių takai mieste taip pat atsiras savaime.

Lietuvoje dviratis niekada nebuvo įprasta transporto priemonė

“Jei degalų kainos pakils iki 10 Lt, tada jau tikrai visi persės ant dviračių”, – juokiasi Frankas Wurftas, Lietuvos dviratininkų bendrijos narys. Pasak jo, ekonominis veiksnys, kai kalbama apie dviračių plėtrą Lietuvoje, yra vienas svarbiausių. “Pastaraisiais metais dviratininkų mieste akivaizdžiai padaugėjo, bet taip pat akivaizdžiai brango degalai ir viešasis transportas. Dalis žmonių pradėjo važinėti dviračiu, nes taip pigiau. Bet noriu tikėti, kad ne mažiau svarbu, jog daliai žmonių dviratis tapo gyvenimo būdo dalimi. Įsivyravo požiūris: nori būti europietiškas – sėsk ant dviračio”, – padėtį vertina prieš 12 metų iš Vokietijos į Lietuvą atvykęs ir dviračių nuoma užsiimantis F.Wurftas.

Kita vertus, padidėjusios degalų kainos turėjo ir neigiamų pasekmių: dviračių kaina krizės metais išaugo 20–30 proc. Dabar naujas ir kokybiškas miesto dviratis kainuoja apie 1,5 tūkst. Lt. Naudotą galima nusipirkti ir už 200 Lt, bet, F.Wurfto teigimu, greičiausiai toks dviratis bus vogtas: “Vien dviračio atvežimas iš Vakarų šalių kainuoja apie 100 Lt, todėl taip pigiai jį parduoti paprasčiausiai neapsimokėtų.”

Analizuodamas Lietuvos dviračių kultūrą, F.Wurftas išskiria esminį skirtumą tarp Lietuvos ir Vakarų valstybių miestų plėtros: “Priešingai nei Europos didmiesčiuose, kurie dabar mus žavi dviračių gausa, Lietuvos miestuose dviratis niekada nebuvo įprasta transporto priemonė. Jis buvo skirtas sportui, laisvalaikio pasivažinėjimams. Jei neturėdavo automobilio, žmonės mieliau vaikščiodavo pėsčiomis. Štai draugas, gyvenantis Viršuliškėse, kasdien į darbą eidavo 7 km, tai buvo normalu. Kaimai šiuo atžvilgiu netgi buvo pažangesni – ten žmonės dviračiu važinėdavo dažniau.”

Vis dėlto naujoji karta pamažu keičia standartus. Pasak Vilniaus universiteto sociologijos doktorantės, miesto kultūros tyrinėtojos Dalios Čiupailaitės, kartu su jaunųjų profesionalų, arba “miesto stileivų”, socialinės grupės augimu įsivyrauja ir požiūris, kad miesto dviratis yra ne tik patogus, leidžiantis išvengti automobilių spūsčių, bet ir stilingas.

Kita vertus, nuošalyje lieka vyresnio amžiaus žmonės, kurie Stokholme, Kopenhagoje ar didžiausia dviračių koncentracija pasaulyje pasižyminčiame Amsterdame nesibodi sėsti ant dviračio. Pašnekovė tai sieja su bendra vyresnio amžiaus žmonių padėtimi Lietuvoje, jų sveikata, sportiškumu, dalyvavimu viešojoje erdvėje.

“Negalima dviračių kultūros ištraukti iš bendros kultūros. Tarkim, visuomenėje statuso simbolis yra geras automobilis, tad norint, kad asmuo iš jo išliptų ir sėstų ant dviračio, šis taip pat turi įgyti pakankamai aukštą socialinį statusą”, – įžvalgomis dalijasi sociologė.

Jos manymu, Lietuvoje šį statusą dviratis pamažu įgauna, tačiau norint jį įtvirtinti reikėtų geresnės infrastruktūros. “Infrastruktūra reiškia ne vien patogumą važinėti – tai ir ženklas nevažinėjantiems, kad dviračiai egzistuoja, kad turi savas teises”, – teigia pašnekovė, dviračiu važinėjanti maždaug dešimtmetį ir menanti, kaip praeiviai pirštais rodydavo, stebėdamiesi jos miesto dviračiu, – mažai kas tuo metu tokiais važinėjo. Jei ir važinėdavo, dažniau rinkdavosi miestui nepritaikytus kalnų dviračius.

Automobilių vairuotojai ir dviratininkai – dažnai tie patys žmonės

Geresnė infrastruktūra, tai yra daugiau tvarkingų dviračių takų, daugiau vietų dviračiams palikti, apskritai daugiau galimybių patogiai važinėti, – daugumos šalies dviratininkų noras. Kita vertus, ne mažiau svarbu ir pėsčiųjų, vairuotojų bei pačių dviratininkų supratimas, kad dviratis – tokia pat transporto priemonė, kuriai galioja kelių eismo taisyklės. Dabar gatvėse daug chaoso: žmonės vaikšto dviračių takais, nes šie dažnai būna ne prie krašto, o per šaligatvio vidurį, dviratininkai laviruoja tarp pėsčiųjų, nes važiuoti dideliame automobilių sraute yra pavojinga. Taigi priešiškumas tarp eismo dalyvių pas mus dažnesnis nei bendradarbiavimas.

Tačiau kariauti, atrodo, nėra dėl ko, nes dviratininkas, pėsčiasis ir automobilio vairuotojas dažnai yra tas pats žmogus, transporto priemonę pasirenkantis pagal konkrečios kelionės poreikius. “Be automobilio sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą, nes jis reikalingas darbui ir kitiems pomėgiams”, – teigia komunikacijos konsultantas Laurynas Filipavičius, laisvalaikiu kartu su draugais patraukiantis į 50-ies, o kartais ir 100 km žygius. Kartais šios transporto priemonės tik padeda viena kitai, pavyzdžiui, kai reikia dviračius transportuoti.

Pasaulio dviračių treko čempionė Simona Krupeckaitė taip pat su malonumu vairuoja savąjį “Alfa Romeo”, nors prisipažįsta ir prie automobilio vairo galvojanti apie dviračius bei treniruotes. Geriausia praėjusių metų Lietuvos sportininkė sutinka, kad Lietuvos keliuose pagarbos eismo dalyviams trūksta, o tai kelia pavojų dviratininkų saugumui.

“Važinėju dviračių treke, lenktyniaudama su greičiausiomis pasaulio sportininkėmis, ir visos mes puikiai žinome, kad jame važiuoti, kad ir kaip tai būtų pavojinga jau vien dėl pasiekiamo greičio, yra kur kas saugiau nei gatvėse, – sako S.Krupeckaitė. – Kartais susidaro įspūdis, kad sėdintysis didesniame automobilyje laikosi tik jam suvokiamų kelių eismo taisyklių. Tiesa, teko matyti ir dviratininkų, aklai rizikuojančių vien dėl to, kad pavyktų aplenkti automobilį, įrodyti vairuotojui, kad jie “kietesni”. Mano akimis, trūksta vieno – pagarbos ar supratimo vieni kitų atžvilgiu.”

Vis dėlto S.Krupeckaitė viliasi, kad dviračiai populiarėti šalyje nenustos, o dabartiniai takai, kurių dalį ji apibūdina kaip “karo poligoną”, anksčiau ar vėliau bus sutvarkyti.

"Veido" archyvas

R.Baubonienė vienuolika metų gyvena šalia Vilniaus atstatytame vandens malūne

Gyventi malūne, nenaudojamame vandentiekio bokšte ar buvusio vienuolyno celėje galėtų ne kiekvienas. Kodėl žmonės nusprendžia įsikurti keistose ir neįprastose vietose?

Ieškodami pigesnio būsto žmonės perka patalpas buvusių gamyklų patalpose, sandėliuose, ieško apleistų namų ar butų. Propaguojantieji ekologišką gyvenimo būdą statosi namus iš molio ar šiaudų, netgi jurtas iš kailių. Tačiau yra ir tokių, kurie apsigyvena išskirtinėje vietoje, neįprastame būste, kuriame, atrodytų, net neįmanoma patogiai įsikurti. Pavyzdžiui, vandens malūne, senose dvaro arklidėse, buvusioje koplyčioje ar vienuolyno celėje.

Vienus gyvenimas tokiose vietose vilioja dėl romantikos, jie nori nuolat jausti senovės dvelksmą, kiti taip prisideda prie senų pastatų išsaugojimo, o kai kurie įsikuria kitokiame nei daugelis būste dėl pragmatinių dalykų. Nors visiems “Veido” kalbintiems pašnekovams reikėjo nemažai finansinių investicijų ir ne vienų metų, kad galėtų įsikelti į svajonių būstą, tačiau nė vienas nesigaili sugaišto laiko ir įdėto darbo. O kylančius nepatogumus jiems atperka gyvenimas išskirtinėje erdvėje, kurios nė vienas nekeistų į daugiabutį ar standartinį namą.

Tyla ir ramybė po vienuolyno skliautais

Dailininkė Orūnė Raudonė keturiolika metų gyvena Vilniaus senamiestyje, buvusiame Visų Šventųjų vienuolyne, kuriame XVII a. buvo įsikūrę karmelitų vienuoliai. Iki šiol čia išlikusios nedidelės celės su mažais langeliais ir aukštais skliautais. Sovietmečiu jose buvo įrengti butai be vandens, tualeto, šildymo sistemos. Tokį būstą be patogumų už 3,5 tūkst. dolerių 1995 m. ir įsigijo O.Raudonė.

"veido" archyvas

O.Raudonė butą įsirengė buvusio vienuolyno celėje

“Kai pamačiau tą celę, vaizdas nebuvo romantiškas. Ji buvo apleista, sienos išklijuotos klijuote, po ja buvo matyti dar maždaug penkiolikos įvairiausių tapetų sluoksnis. Reikėjo įsivesti vandenį, įsirengti kanalizacijossistemą. Tačiau viską išvalėme, sienas išdažėme baltai, ir dabar šito buto nekeisčiau į jokį kitą”, – tvirtina menininkė.

Jos butas vos 30 kvadratinių metrų, tačiau lubos – net keturių metrų aukščio. Pasak O.Raudonės, norint, kad ši erdvė taptų tinkama gyventi, reikėjo daug išmonės. Juk čia nepastatysi nė vieno standartinio baldo. Todėl dailininkės lova įrengta antresolėje, o spintas atstoja sienose esančios nišos.

“Tokią erdvę reikėjo prisijaukinti, kiekvienas čia esantis daiktas yra apgalvotas ir priderintas prie šios ypatingos vietos. Čia viskas gyva, atrodo, kad net sienos kvėpuoja, nes sumūrytos iš rankų darbo plytų. Be to, buvusiame vienuolyne labai tylu ir ramu. Nors jis stovi triukšmingoje Senamiesčio vietoje, netoli pagrindinės gatvės, kuria važiuoja ir automobiliai, ir troleibusai, tačiau negirdėti jokio triukšmo. Girdime tik bažnyčių varpus”, – pasakoja moteris ir priduria, kad gyvendama tokioje neįprastoje vietoje nė karto nepasijuto nejaukiai.

Nors XIX a. buvusio vienuolyno patalpose buvo įrengta ligoninė ir celėse tikriausiai numirė ne viena dešimtis žmonių, O.Raudonė tikina, kad čia labai gera aplinka ne tik gyventi, bet ir kurti.

Moters kaimynė Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė taip patsako, kad tai nuostabi vieta. Ji 28 kvadratinių metrų celėje yra įsirengusi dirbtuves, kuriose tapo paveikslus. Menininkė nuolat čia gyveno studijuodama Vilniaus dailės akademijoje. Nors tada dar nebuvo įsirengusi tualeto, įsivedusi dujinio šildymo, tačiau likti nakvoti celėje jai buvo patogiau, nes visai šalia – akademija, kurioje mokėsi.

Šiandien S.Maslauskaitė šioje neįprastoje erdvėje taip pat praleidžia daug laiko, bet miegoti grįžta į tėvų namus Vilniaus Pašilaičių rajone. Mat celėje ji tapo aliejiniais dažais, kurių sveikatai pavojingas kvapas ilgai neišsisklaido. “Pati sau pavydžiu, kad tėvai prieš šešiolika metų man nupirko kambarėlį buvusiame vienuolyne. Vos įėjusi į pastatą, lipdama suklypusiais ir girgždančiais mediniais laiptais, eidama ilgu šešių metrų pločio koridoriumi, patenku tarsi į kitą pasaulį. Pro tris nedidelius mano celės arkinius langelius, išeinančius į šventorių, sklinda nuostabi šviesa. O vienintelis garsas, kurį girdžiu, – bažnyčių varpų skambesys”, – celėje įrengto būsto privalumus atskleidžia Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė.

Neromantiška kova su vandeniu

Gyventi, pasirodo, galima ne tik buvusio vienuolyno celėje, bet ir malūne. Reda Baubonienė atstatytame malūne šalia Vilniaus su šeima įsikūrė prieš vienuolika metų. “Mano vyras domisi malūnais, renka medžiagą apie juos, todėl ir susidomėjo šia vieta, kai nusprendėme išsikraustyti iš bendrabučio ir įsikurti erdviame nuosavame būste”, – prisimena moteris.

Nusipirkę žemės sklypą, kuriame riogsojo tik apgriuvę vandens malūno pamatai, o aplinkui buvo suversti kalnai šiukšlių, Bauboniai pagal išlikusias nuotraukas atkūrė autentišką malūno vaizdą. Šiandien tai unikalus medinis pastatas su mažais langeliais, lentomis apkaltomis sienomis ir pakulomis užkaišytais plyšiais. Šalia čiurlena upė, o kieme galima pamatyti daugelį seniau malūnuose naudotų agregatų: turbinų, girnapusių, girnų. Malūno viduje taip pat nėra šiuolaikiškų baldų ar plastikinių langų. “Mūsų namai kvepia medžiu, juose – ypatinga dvasia. Šio namo nekeisčiau net į patį moderniausią būstą, nors malūne gyventi ir nėra labai paprasta”, – prisipažįsta R.Baubonienė.

Jos nuomone, ne kiekvienas galėtų įsikurti tokioje vietoje. Ir ne tik todėl, kad pirmiausia malūną reikėjo atstatyti, išvežti dešimt didelių mašinų šiukšlių, įsivesti kanalizaciją, vandentiekį. Kasdienių rūpesčių čia taip pat nemažai, mat reikia kone kasdien kovoti su vandeniu. “Namuose visuomet jaučiame drėgmę. Jeigu žiemą laiku iš kiemo neišvežam sniego, tirpdamas jis bėga į namus. Kasam, gilinam griovius, kad vanduo bėgtų ne link namo, o į kitą pusę. Ant palangių negaliu auginti gėlių, nes pro mažus langelius prasiskverbia nedaug šviesos”, – gyvenimo malūne nepatogumus atskleidžia moteris. Vis dėlto kitaip ji nenorėtų gyventi. Sako, kad įprastoje sodyboje būtų neįdomu.

Tiesa, visiška ramybe ir tyla savo kieme moteris nedažnai mėgaujasi. Mat šalia malūno eksponuojamus daiktus gali apžiūrėti visi norintieji, svečiams R.Baubonienė mielai papasakoja, kokia buvusi jų paskirtis. “Man smagu, kad savaitgaliais atvažiuoja šeimos su vaikais, jaunimas ir gamtoje leidžia laisvalaikį. Aš ir pati čia jaučiu gerą aurą, laisvės pojūtį, esu nevaržoma. Visi draugai tikėjo, kad mums pavyks restauruoti malūną ir įsikelsime čia gyventi. Jie daug padėjo. Vienintelis mano tėtis pamatęs griuvėsius, kuriuos nusipirkome, pasakė, kad gal per 50 metų ir atstatysime malūną. Tačiau mums tą pavyko padaryti per penkerius metus”, – prisimena statybinių medžiagų parduotuvėje vadybininke dirbanti moteris.

Ekstremalus gyvenimas vandentiekio bokšte

Plungiškis dailininkas Leonardas Černiauskas taip pat mėgaujasi gyvenimo malūne privalumais. Jis atstatė Babrungėnų akmeninį vandens malūną, kuriame įrengė savo darbų galeriją, gyvenamąsias patalpas ir dirbtuves.

O kitas plungiškis Algimantas Veselis prieš septynerius metus nusipirko Plungės geležinkelio stoties vandentiekio bokštą. 1935 m. danų pastatytas bokštas, kuris buvo skirtas vandeniui į garvežius tiekti, jau du dešimtmečius stovėjo nenaudojamas. “Žmonės pradėjo tampyti plytas. Gaila buvo žiūrėti – juk tai urbanistinis paminklas. Nupirkau, kad jį išsaugočiau. Norėčiau čia įrengti galeriją, tačiau tam reikia daug investicijų. Kol kas sutvarkyti tik keturi maži kambarėliai”, – pasakoja A.Veselis.

"Veido" archyvas

A.Veselis dvejus metus gyveno vandentiekio bokšte

Vyras į bokštą įsivedė elektrą, įsirengė tualetą, pakeitė langus, kurie buvo užmūryti, išsikasė šalia šulinį, mat vanduo į bokštą buvo paduodamas specialia pompa iš upelio, ir dvejus metus čia gyveno. “Tik kūrybingas ir mėgstantis ekstremalius pojūčius žmogus galėtų gyventi tokioje vietoje. Mat bokštas yra visai šalia geležinkelio, tad kai pradunda traukinys, ir žemė, ir visas bokštas dreba. Be to, kiekviename aukšte yra po vieną nedidelį trapecijos formos kambarėlį, kuriame telpa tik lova, o šviesa patenka pro mažutį langelį. Tačiau aš puikiai čia jaučiausi jau vien todėl, kad gyvenau pastate, kuris buvo pastatytas man dar net negimus”, – pasakoja dailininkas ir priduria, kad ši erdvė ypatinga ir dėl to, kad užlipus į 25 metrų aukščio bokšto viršutinį aukštą atsiveria apylinkių panorama.

Ponas Algimantas sako, kad atnaujinus laiptus viršuje galima įrengti apžvalgos aikštelę, kuria galėtų naudotis visi norintieji. Tačiau kol kas tam trūksta pinigų. Be to, reikia keisti stogą, sutvarkyti šildymo sistemą. Tad dabar dailininkas bokštą yra užleidęs kolegai, o pats gyvena pas draugę, nes jos toks gyvenimas neviliojo.

Iš tiesų retas kuris patogumus ryžtasi iškeisti į neįprastą erdvę, nors joje ir sklando ypatinga dvasia arba galima pasijusti pasakų herojumi.

Lietuvos gyventojų mirtingumas yra vienas didžiausių tarp Europos Sąjungos gyventojų, lietuviai taip pat yra tarp mažiausiai besirūpinančių sveika gyvensena europiečių, rodo naujas tyrimas apie ES gyventojų sveikatą ir jos pokyčius.

Lietuvoje tikėtina vyrų gyvenimo trukmė, remiantis 2005 metų duomenimis, yra trumpiausia lyginant su kitomis Bendrijos šalimis ir siekia 65,1 metų. Latvijoje tikėtina vyrų gyvenimo trukmė siekia 65,5, Estija – 67,3 metų. ES vidurkis siekia 74,3 metų.

Anot tyrimo, kurį atliko Europos Komisija ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Lietuvos moterų tikėtina gyvenimo trukmė siekia 77,2 metų, ir tai yra ketvirtas nuo pabaigos rezultatas ES. Latvijoje tikėtina moterų gyvenimo trukmė siekia 76,4 metų, Estijoje – 78,5 metų, visoje ES – 80,8 metų.

Tyrimo ataskaitoje teigiama, kad mirtingumas Lietuvoje siekia 1 tūkst. 34 mirtis 100 tūkst. gyventojų. Latvija su 1 tūkst. 7 mirtimis yra vienu laipteliu aukščiau už Lietuvą, Estija su 894 mirtimis – šešta nuo galo. ES vidurkis siekia 696 mirtis 100 tūkst. gyventojų. Skaičiuota remiantis 2008 metų arba artimiausių skirtingose šalyse esančios statistikos metų duomenimis.

Lietuva “pirmauja” Europoje pagal mirčių nuo išeminės širdies ligos skaičių, nedaug atsilieka Latvija, Slovakija ir Estija.

Apibendrinant mirčių nuo širdies smūgio skaičių daugiausia jų 100 tūkst. gyventojų tenka Bulgarijoje, po to Rumunijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Pagal mirtis nuo vėžio susirgimų ES “pirmauja” Vengrija, už jos – trys Baltijos šalys, Latvija, Lietuva, Estija.

Tuo tarpu, kaip rodo tyrime naudoti 2008-ųjų arba artimiausių metų duomenys, gera sveikata nepasižymintys lietuviai yra tarp daugiausiai žalingų įpročių turinčių Europos gyventojų.

Rūkančių ES gyventojų vidurkis siekia 24,2 proc., tuo metu Lietuvoje rūko 26,5 proc. gyventojų.

Alkoholio tarp Baltijos šalių daugiausia suvartoja estai – 14 litrų per metu, lietuviai – 12,5, latviai – 10,2 litrų per metus. ES vidurkis – 10,8 litrų vienam, vyresniam kaip 15 metų žmogui.

Pagal viršsvorį ir nutukimą Lietuvai tenka šeštoji vieta nuo pabaigos Europoje, šių problemų turi 19,7 proc. gyventojų. Estijoje, tyrimo duomenimis, yra 18 proc. nutukusių ar viršsvorio turinčių gyventojų, Latvija šis rodiklis siekia 16,9 procento. ES vidurkis siekia 15,5 procento.

Lietuvoje tikėtina vyrų gyvenimo trukmė, remiantis 2005 metų duomenimis, yra trumpiausia lyginant su kitomis Bendrijos šalimis ir siekia 65,1 metų. Latvijoje tikėtina vyrų gyvenimo trukmė siekia 65,5, Estija – 67,3 metų. ES vidurkis siekia 74,3 metų.

Anot tyrimo, kurį atliko Europos Komisija ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Lietuvos moterų tikėtina gyvenimo trukmė siekia 77,2 metų, ir tai yra ketvirtas nuo pabaigos rezultatas ES. Latvijoje tikėtina moterų gyvenimo trukmė siekia 76,4 metų, Estijoje – 78,5 metų, visoje ES – 80,8 metų.

Tyrimo ataskaitoje teigiama, kad mirtingumas Lietuvoje siekia 1 tūkst. 34 mirtis 100 tūkst. gyventojų. Latvija su 1 tūkst. 7 mirtimis yra vienu laipteliu aukščiau už Lietuvą, Estija su 894 mirtimis – šešta nuo galo. ES vidurkis siekia 696 mirtis 100 tūkst. gyventojų. Skaičiuota remiantis 2008 metų arba artimiausių skirtingose šalyse esančios statistikos metų duomenimis.

Lietuva “pirmauja” Europoje pagal mirčių nuo išeminės širdies ligos skaičių, nedaug atsilieka Latvija, Slovakija ir Estija.

Apibendrinant mirčių nuo širdies smūgio skaičių daugiausia jų 100 tūkst. gyventojų tenka Bulgarijoje, po to Rumunijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Pagal mirtis nuo vėžio susirgimų ES “pirmauja” Vengrija, už jos – trys Baltijos šalys, Latvija, Lietuva, Estija.

Tuo tarpu, kaip rodo tyrime naudoti 2008-ųjų arba artimiausių metų duomenys, gera sveikata nepasižymintys lietuviai yra tarp daugiausiai žalingų įpročių turinčių Europos gyventojų.

Rūkančių ES gyventojų vidurkis siekia 24,2 proc., tuo metu Lietuvoje rūko 26,5 proc. gyventojų.

Alkoholio tarp Baltijos šalių daugiausia suvartoja estai – 14 litrų per metu, lietuviai – 12,5, latviai – 10,2 litrų per metus. ES vidurkis – 10,8 litrų vienam, vyresniam kaip 15 metų žmogui.

Pagal viršsvorį ir nutukimą Lietuvai tenka šeštoji vieta nuo pabaigos Europoje, šių problemų turi 19,7 proc. gyventojų. Estijoje, tyrimo duomenimis, yra 18 proc. nutukusių ar viršsvorio turinčių gyventojų, Latvija šis rodiklis siekia 16,9 procento. ES vidurkis siekia 15,5 procento.

Norėdamos išjudinti rinką, nekilnojamojo turto bendrovės atranda naujas nišas – nestandartines gyvenamąsias vietas. Kitais metais planuojama baigti net kelis didelius vadinamųjų loftų projektus.

Iki šiol loftus (studijos tipo butus buvusiose gamyklose) savo jėgomis įsirengdavo tik menininkai ir urbanistinio gyvenimo būdo entuziastai. Nusipirkę 100–200 kv. m gamybinės patalpos plotą, jie patys rūpinosi, kaip įsivesti vandens, šildymo įvadus, šiltino sienas ir pan. Šiandien norintieji įsikurti lofte netradicinę gyvenamąją erdvę gali įsigyti su visomis komunikacijomis, renovuotame pastate, kuris būna apšiltintas, sutvarkytos laiptinės, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Tokių projektų, pajutę didelę paklausą ir norėdami užpildyti tuščią rinką, nekilnojamojo turto plėtotojai ėmėsi ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje.

Jie nusiperka visą buvusios gamyklos pastatą arba aukštą, pritaiko jį gyventi, o erdves suskirsto po 40, 70 ar 100–200 kv. m. Pakeičiami langai, įstatomos durys. Taip mažiausiomis sąnaudomis gyventojams pasiūlomas gana patrauklus būstas. Pirkėjui lieka tik įsirengti būstą pagal savo fantaziją ir poreikius, panašiai kaip perkant butą su daline apdaila naujos statybos name. Tačiau senoje gamykloje kur kas didesnės galimybės reikštis fantazijai. Erdves galima skirstyti, kaip tik nori. Tokių būstų lubų aukštis dažniausiai siekia penkis metrus, tad galima įsirengti antresolių, kurios tampa puikia miegamąją ar vaikų erdve.

Vis dėlto lofte gyventi gali ne kiekvienas. Susigundžius įsigyti studijos tipo butą teks susitaikyti su tuo, kad prie namų nebus vaikų žaidimo aukštelės, pro langą neatsivers parko ar senamiesčio vaizdai.

Vietoj kiemo – stogas

Įmonės “Autoerdvė” vadovas Gediminas Saudargas, pusantrų metų gyvenantis studijos tipo bute, sako, kad jam svarbu, ką mato pro langą. Tad išsirinko nestandartinį būstą buvusios Vilniaus metalo staklių šlifavimo gamyklos viršutiniame aukšte. “Mano buto-studijos langus siekia kaštonų viršūnės. Kaimynai lauke pastatė suoliukų, tačiau į kiemą pasėdėt mums nereikia eiti, nes turime išėjimą ant stogo. Ten pastatyti suoliukai, staliukai, yra kepsninė. Jaučiamės panašiai kaip nuosavo namo kieme – triukšmo negirdėti, nevaikšto pašaliniai žmonės, susirenka tik kaimynai iš aplinkinių devynių loftų. Be to, turime 220 kv. m bendrą patalpą, kurioje rengiame parodas, koncertus”, – gyvenimo nestandartiniame būste privalumus dėsto keturiasdešimtmetis vyras.

Interneto puslapio loftai.lt įkūrėjas Egidijus Jarašiūnas sako, kad gyvenimą buvusių gamyklų patalpose renkasi platesnių pažiūrų žmonės, mėgstantys laisvesnį ir urbanistinį gyvenimo būdą. “Tokiems žmonėms nereikia medžių po langais ar vaikų žaidimo aukštelių. Kai nori pabūti gamtoje, jie važiuoja į parką ar sodybą prie ežero”, – teigia E.Jarašiūnas.

Jis išskiria dvi kategorijas žmonių, gyvenančių loftuose. Vieni čia įsikuria iš idėjos, o kiti vaikosi madų. “Šiandien lofto ieško daugiau tokių, kurie nenori atsilikti nuo naujausių mados tendencijų, nes tokios gyvenamosios erdvės dabar populiarios visame pasaulyje. O tie, kuriems tai gyvenimo būdas, jau yra įsikūrę”, – svarsto vaikinas, besidomintis loftų kultūra, ir priduria, kad gyvenantieji tokiuose būstuose atsirenka kaimynus. Menininkai priima tik panašiai mąstančiuosius, o tiems, kuriems tai prestižo reikalas, siūloma apsigyventi tarp manančiųjų taip pat. Mat viena svarbiausių loftų kultūros idėjų – aktyvi bendraminčių bendruomenė.

Paklausa didesnė nei pasiūla

Šiuo metu didžiuosiuose Lietuvos miestuose įrengta tik apie 300 loftų, kuriuose jau gyvena žmonės. Paklausa šiandien didesnė nei pasiūla. Pasak E.Jarašiūno, parduodamas loftas nuperkamas per kelias dienas, o norintieji išsinuomoti tarpusavyje net konkuruoja.

Įmonės “Concept Lofts” vadovas Andrius Voišnis sako, kad buvusiame Vilniaus kuro aparatūros administraciniame pastate įrengti 60 loftų su daline apdaila buvo išgraibstyti per pusmetį.

Nekilnojamojo turto bendrovės “Ober-Haus” Senamiesčio biuro vadovas Marius Čiulada patvirtina, kad besidomintiesiems netradicine gyvenamąja erdve dabar neturėtų ko pasiūlyti. “Susidomėjimas loftais visą laiką buvo, yra ir bus. Vis dėlto pirkėjų rinka nėra didelė, tačiau stabili ir nuolatinė. Tai specifiniai pirkėjai, todėl loftai niekada nekonkuruos su naujos statybos butais”, – mano M.Čiulada ir priduria, kad pirkėjas, turintis šeimą, taip pat verslininkai, tarnautojai tokį būstą renkasi retai. Daug dirbantys žmonės neturi laiko gražinti laiptinės, jiems nepatogu, kad buvusiose gamyklose ne visada įrengiamos automobilių stovėjimo aikštelės, be to, gali trukdyti kaimynas, naktį pagautas kūrybinio įkvėpimo ką nors gręžti ar kalti savo dirbtuvėje.

“Iki šiol ir nekilnojamojo turto plėtotojai atsargiai vertino šį segmentą. Dabar keletas bendrovių investavo į visas gamyklines patalpas. Kuria visą koncepciją ir siūlo baigtą produktą. Manau, kad šitie projektai pasiteisins, nes paklausa yra”, – teigia M.Čiulada.

G.Saudargo, gyvenančio beveik 200 kv. m lofte, nuomone, nekilnojamojo turto bendrovių renovuojamos patalpos primins bendrabučius ir neturės nieko bendro su tikraisiais studijos tipo butais. Jie erdves skirsto po 40 ar 70 kv. m, o juk loftais paprastai laikomos erdvės, didesnės nei 100 kv. m ir nesuskirstytos vidinėmis sienomis.

Loftų populiarumo banga dar tik kyla

Amerikoje gyventi lofte yra prabanga, nes tai išskirtinė erdvė. Todėl čia kuriasi vyresnio amžiaus ir pasiturintys žmonės. Lietuvoje loftas dažnai vadinamas alternatyva brangiam naujos statybos butui, taip pat pabrėžiama, kad tai puiki išeitis norintiesiems mažiau mokėti už šildymą.

Studijos tipo buto su visomis komunikacijomis kvadratinis metras buvusioje gamykloje kainuoja 2500–4500 Lt. Būstui įsirengti dar prireiks 500–1500 Lt už kv. m, tai priklausys nuo poreikių ir fantazijos. O už šildymą dujomis mokama po 3–4 Lt už grindų ploto kvadratinį metrą. Pasak G.Saudargo, pernai šalčiausiais mėnesiais šiluma jam atsiėjo po 350–400 Lt. Tačiau šildytis pigiau negu daugiabutyje tik tuomet, jeigu įvestas autonominis dujinis šildymas.

Taip pat prieš perkant loftą reikėtų pasidomėti, ar jo paskirtis pakeista į gyvenamąją. Jeigu studijos-buto statusas įvardytas kaip dirbtuvės (o taip būna dažnai), per metus teks mokėti vieno procento nekilnojamojo turto mokestį.

Nusprendusiems įsigyti loftą E.Jarašiūnas pataria būtinai paprašyti, kad pardavėjas parodytų dokumentą, patvirtinantį, jog buvo atlikti tyrimai dėl kenksmingų medžiagų. Juk daugelyje buvusių gamyklų buvo dirbama su įvairiomis nuodingomis medžiagomis.

E.Jarašiūno nuomone, Lietuvoje loftų populiarumo banga dar tik kyla, todėl studijų-butų kainos kol kas nėra išpūstos ir tokios turėtų išlikti dar porą ateinančių metų.