Latvijoje rusų kilmės gyventojai sudaro 27 proc., Estijoje – 24 proc., o Lietuvoje – apie 6 proc. gyventojų. Ar rusų tautinė mažuma galėtų tapti Rusijos įrankiu ir Baltijos šalyse?

Suirus Sovietų Sąjungai Kremliaus koridoriuose buvo nukaltas terminas naujai susikūrusioms respublikoms Rytų ir Vidurio Europoje apibrėžti – „artimasis užsienis“. Jį pradėjo vartoti tuometinis užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas, tačiau koncepcija kur kas labiau išpopuliarėjo ėmus valdyti Vladimirui Putinui. Pasak jo, artimasis užsienis yra Rusijos įtakos sfera, gyvybiškai svarbi Rusijos galiai išsaugoti.
Rusijos įtaka artimajame užsienyje pasireiškia įvairiai: pradedant itin plačiais prekybiniais ryšiais bei energijos išteklių priklausomybe ir baigiant rusiškos informacijos bei kultūros sklaida. Kraštutiniu atveju šią įtaką Kremliaus strategai suvokia ir kaip galimybę pasitelkti karinius veiksmus savo interesams užtikrinti: tai įrodo 2008 m. intervencija į Gruziją bei šiuo metu vykstanti Krymo okupacija ir aneksija.
Pasak buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio, Rusijos prezidentas invazijos tiek į Gruziją, tiek į Ukrainą atveju pasinaudojo ta pačia taktika, nes Pietų Osetijoje bei Abchazijoje pirmiausia taip pat buvo įvesti kareiviai be identifikacijos ženklų, kuriuos Kremlius vadino rusų savigynos būriais. „Jei Ukrainos valdžia būtų pasidavusi provokacijai, Putinas būtų sakęs, esą „tai nebuvo mūsų kariai, bet dabar juos privalome įvesti“, – neabejoja M.Saakašvilis.
Komentuodamas įvykius Ukrainoje, Rusijos prezidentas pareiškė nepripažįstąs valstybinio perversmo, todėl pasiliekąs teisę imtis bet kokių veiksmų, siekiant apginti šalyje esančius rusakalbius piliečius.
„Veidas“ domėjosi, ar panašus scenarijus galėtų pasikartoti ir Baltijos valstybėse.

Estijoje įtampą pakursto politika

Istorinės bei politinės aplinkybės lėmė, kad Estijoje ir Latvijoje rusakalbių gyventojų yra gerokai daugiau nei Lietuvoje. 2011 m. duomenimis, rusų kilmės gyventojų Latvijoje suskaičiuota 556 tūkst. – jie sudaro net 27 proc. visų šalies gyventojų. Estijoje rusakalbių gyvena 320 tūkst., arba 24 proc. visų šalies piliečių. Todėl rusai šiose šalyse yra didžiausios tautinės mažumos. O Lietuvoje rusakalbiai piliečiai tesudaro apie 6 proc. visų šalies gyventojų – 175 tūkst.
Estijoje dauguma šalies rusų koncentruojasi sostinėje Taline (apie 38 proc. visų gyventojų) arba šiaurės rytuose esančiame Rytų Virumos regione (pavyzdžiui, Narvoje net 80 proc. miestiečių sudaro rusai). Rusų kilmės Estijos pilietė, šiuo metu studijuojanti Jungtinėje Karalystėje, Polina Tropova sako įtampos tarp rusų ir estų nejaučianti. „Įtampa buvo padidėjusi tik 2007-aisiais, kai buvo nuspręsta perkelti Bronzinio kario paminklą“, – teigia ji.
Bronzinio kario paminklas, simbolizuojantis sovietų armijos pergalę Antrajame pasauliniame kare, estams buvo okupacijos ir represijų simbolis. Tačiau dėl skirtingos istorinės patirties rusams jis simbolizavo pergalę prieš fašistinį režimą, todėl tuometinei valdžiai nusprendus paminklą iškelti iš centrinės miesto vietos, prasidėjo ne tik vietinių rusakalbių protestai, virtę riaušėmis. Įtampa pasinaudojo ir Kremlius, prieš Estijos valdžios institucijas surengęs vieną pirmųjų kibernetinių atakų.
Estų politiko Silverio Meikaro teigimu, šiandien Estija užtikrina pakankamas socialines, ekonomines ir pilietines garantijas, kad rusų tautinė mažuma išliktų lojali valstybei. „Estijoje šiandien nėra kritinės masės piktų rusų, kurie lauktų pagalbos iš Kremliaus“, – tikina S.Meikaras.
Jam pritaria ir iš Narvos kilusi studentė P.Tropova: „Nors rusakalbiai gyventojai kartais susiduria su sunkumais, iš principo manau, kad rusų bendruomenė Estijoje jaučiasi gerai. Nepaisant to, įvykiai Ukrainoje ir Kryme rodo, kad rusų tautinės mažumos padėtis Rytų Europos regiono valstybėse yra nestabili ir gali padėti Kremliui siekti savo tikslų.“
O štai rusų kilmės amerikietė žurnalistė Julia Ioffe teigia, kad rusų tautybės Estijos gyventojai toli gražu nėra lygiaverčiai piliečiai. „Estijai atkūrus nepriklausomybę rusai negavo pilietybės, net jei jie yra gimę šalyje. Jie negali balsuoti ir yra tikrinami kalbos inspekcijos, ar moka estų kalbą“, – pabrėžia žurnalistė.

Latviją siekta suskaldyti referendumu

Latvijoje dauguma rusų tautinės mažumos, kaip ir Estijoje, gyvena pagrindiniuose miestuose. Pavyzdžiui, Rygoje maždaug pusė visų gyventojų yra rusai, o Daugpilyje jie sudaro daugumą. Rusų tautinės mažumos padėtis čia iš esmės yra panaši, nes Latvija po nepriklausomybės atkūrimo taip pat nesuteikė pilietybės rusų kilmės gyventojams. Todėl, nors abiejose Baltijos šalyse tautinės mažumos gyvena sau įprastu ritmu, nesantaika tarp gyventojų įprastai pakurstoma politiniais motyvais.
Prieš dvejus metus Latvijos rusų bendruomenės iniciatyva buvo inicijuotas referendumas dėl rusų, kaip antrosios oficialios kalbos, įteisinimo. Nors rusakalbiams gyventojams pavyko surinkti reikiamą skaičių parašų, referendume 75 proc. balsavusiųjų pasisakė prieš tokią iniciatyvą. Rusijos politinės partijos „Demokratinė sąjunga“ įkūrėjos ir žmogaus teisių aktyvistės Valerijos Novodvorskajos teigimu, referendumą dėl dvikalbystės įteisinimo Latvijoje inicijavo Rusijos slaptosios tarnybos. Jos nuomone, šiuo referendumu siekta destabilizuoti padėtį šalyje ir taip palengvinti galimybes Rusijai daryti joje įtaką.
Nors rusų teisės vartoti kalbą viešajame bei privačiame gyvenime nėra ribojamos, Maskva siekia pateikti šį referendumą kaip dar vieną latvių bandymą paversti rusų tautinę mažumą „antrarūše“ – toks yra Lenkijoje veikiančio Rytų studijų centro vertinimas.
J.Ioffe vertinimu, naujosios Ukrainos valdžios žingsnis panaikinti Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu priimtą įstatymą, kuriuo rusų kalba prilyginta oficialiai, buvo viena iš priežasčių Kremliui susirūpinti Ukrainoje gyvenančių rusakalbių piliečių teisėmis. Tačiau metodai, taikomi Ukrainoje, vargiai įsivaizduojami Latvijoje ar Estijoje, kurias saugo ne tik ES, bet ir NATO skydas.

Nuo pirmosios bankų griūties lietuviai taip ir neatsitiesė: iki tol mes, buvę tikrai verslūs ir iniciatyvūs, panirome į pesimizmą ir pradėjome zirzti, kad mumis turi pasirūpinti valdžia. Šitos nuostatos nepakeitė nei buvusi ekonominė gerovė, nei kai kurių pasaulio ekonomistų prognozės dėl mūsų ekonomikos potencialo stiprėjimo.

Šiomis dienomis Kauno technologijos universiteto mokslininkai, kartu su bendrove „Baltijos tyrimai” atlikę sociologinę Lietuvos gyventojų lūkesčių ir nuostatų apklausą, baigia sisteminti naujausią lietuvio portretą. Tiesa, šis socialinis tyrimas, vienu metu atliekamas net keliolikoje Europos valstybių, bus pristatytas tik kitų metų pradžioje. Tačiau, kaip sakė darbo grupės vadovas dr. Vaidas Morkevičius, iš tiesų lietuvio portretas nuo pernai atlikto panašaus tyrimo praktiškai nepakito. „Lietuvio problemos tradicinės, o atsakymai – standartiniai“, – lakoniškai apibendrina V.Morkevičius.
Esame pasyvūs, niauzgiantys, kad dabar viskas blogai, kad nėra darbo, mažos pajamos, didelė korupcija, kad atotrūkis tarp valdžios ir žmonių didėja, nusikalstamumas auga, įsivyravo visiška nepagarba žmogaus teisėms, ir prošvaisčių, jog bus geriau tiek asmeniniame, tiek valstybės gyvenime, – nematyti. O štai pirma buvę geriau…
Daugiau kaip dviejų dešimčių metų sociologinių tyrimų patirtį skaičiuojančios rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ vadovė dr. Rasa Ališauskienė priduria, kad mūsų portretas iš esmės stabilus bemaž aštuoniolika metų. „Nepriklausomybės pradžioje mes išties turėjome didžių lūkesčių: būti laisvi, daug dirbti, gerai gyventi ir – prisivyti Švediją“, – primena R.Ališauskienė.
Pasakojimai apie Švediją nuo pat atgimimo audrino lietuvių sąmonę ir vaizduotę. Ji daugelį metų buvo mūsų siektino gyvenimo standarto simbolis.
Dar Michailo Gorbačiovo “perestroikos” metais, maždaug apie 1987-uosius, daugelis lietuvių nerte nėrė į verslus: buvo steigiami pirmieji kooperatyvai, vėliau individualios įmonės, pirmieji komerciniai bankai. O iš tuo metu atliktų pirmųjų sociologinių tyrimų, pasak R.Ališauskienės, aiškiai matyti, kad savo verslumu mes niekuo nesiskyrėme nuo verslumo etalonu vadinamų amerikiečių. Vyravo aiški nuostata: mes patys esame atsakingi už save, savo šeimas, savo gyvenimą, patys galime ir pasirūpinsime savimi, tik nesikiškite ir mums netrukdykite.
Daugelis lietuvių, kaip pabrėžia sociologė, tuo metu suko „bizniukus“, rizikavo skolindami ir investuodami pinigus į įvairias piramidines struktūras, pirmuosius komercinius bankus, visiškai nesidairydami valdžios pusėn. „Taigi istoriškai tikrai nėra taip, kad mes visą laiką buvome pasyvūs, neiniciatyvūs, neverslūs, nesiekiantys savo svajonės, žiūrintis tik to, ką duos valdžia“, – pabrėžia R.Ališauskienė.
Bet 1995 m. prasidėjusi bankų griūtis ne tik sugriovė rožinę iliuziją per penkerius metus pasiekti švedų gyvenimo standartą, bet ir išmušė lietuviui verslumo pamatą. „Prasidėjus bankų ir finansinių piramidžių griūčiai, nežinodami, ką daryti, žmonės staiga atsigręžė į valdžią, kad štai ji ir turinti jais pasirūpinti, – aiškina sociologė. – Patys jie nepanoro prisiimti atsakomybės už savo riziką.“
Deja, šita gija nenutrūko. Mat, kaip pastebi sociologas dr. Mindaugas Degutis, vos tik ėmėme vėl tiestis, 1998 m. smogė nauja ekonomikos griūtis – Rusijos finansų ir ūkio krizė. O tuo metu mūsų šalies verslas buvo vis dar labai artimai susietas su Rytais. „Taigi ši krizė mus bloškė dar keliolika metų atgalios, – primena M.Degutis. – O kai žmogus negeba pats pasirūpinti savimi, kyla noras, kad šitai už jį padarytų kiti ir, pirmiausia, gręžiamasi į valstybę.“
Prie visos virtinės globalių nesėkmių prisidėjo ir tai, kad tuo pat metu buvo dar ir griežtinamos sąlygos verslui, keliami bei įvedami nauji mokesčiai, vykdomos įvairios žiaurios akcijos.
Taip nuo pirmosios bankų griūties lietuviai ir neatsitiesė: verkšlenimų nepakeitė nei jau nepriklausomoje Lietuvoje išaugusi ir subrendusi nauja karta, nei apie 2003–2007 m. staigiai, nors ir nepagrįstai, pagerėjusios ekonominės sąlygos. Ir R.Ališauskienė, ir V.Morkevičius pastebi įdomų dalyką, kad niauzgiančių, kaip mūsų valstybėje viskas blogai, lietuvių visiškai negalima sugrupuoti pagal amžiaus grupes, gyvenamąją vietą, socialinę padėtį. Piktinasi ir gyvenimą keikia skirtingiausių grupių atstovai: tiek jaunimas, gimęs jau laisvoje šalyje, tiek jų tėvai, augę dar sovietinėje Lietuvoje, tiek seneliai, menantys dar ir ikikarinę, smetoninę Lietuvą.
Taigi, kokie šiandien yra didieji lietuvių lūkesčiai?

Naujas lietuvių noras – gyventi taip kaip norvegai
„Idealas gyventi taip, kaip gyvena pažangiausios pasaulio valstybės, aišku, niekur nedingo. Teisingumo troškimas irgi toks pat karštas kaip atgimimo metais“, – pastebi R.Ališauskienė.
Bet gerovės valstybės įsivaizdavimas kardinaliai pakito: atsivėrus sienoms tai buvo Jungtinė Karalystė, o per pastaruosius dvejus metus gerovės supratimas „pasislinko“ šiauriau – į Norvegiją. „Šiandien lietuvio svajonė – gyventi taip, kaip gyvena norvegai, – paaiškina R.Ališauskienė. – Bet jei kalbama apie tvarką, tai disciplinos, stabilios ekonomikos ir socialinės atidos etalonu išlieka Vokietija.“
Vis dėlto ir kalbinti sociologai, ir kiti pašnekovai, tarkim, psichologas-psichoterapeutas Zenonas Streikus, ugdomosios lyderystės mokytojas Valdemaras Chmielevskis, geografas dr. Vidmantas Daugirdas, – visi pabrėžia, kad gyvename ne taip gerai kaip švedai, britai ar norvegai, bet tikrai nepalyginti geriau nei mūsų rytiniai kaimynai, su kuriais iki 1990-ųjų buvome viename bloke. Tačiau mes, kalbėdami apie savo laimėjimus ir galimybes, lyginamės ne su panašiausiais į mus ar artimiausiais kaimynais, tarkime, latviais, lenkais, o su kelių dešimčių ar net kelių šimtų metų laisvo ir demokratiško gyvenimo patirtį turinčių valstybių piliečiais. Kodėl?
R.Ališauskienė šį fenomeną paaiškina informuotumo stygiumi. „Ar dažnai jūs matote reportažų apie kaimynus lenkus, latvius, ar daug žiniasklaidoje pranešimų iš Vidurio Europos – Čekijos, Slovakijos, Vengrijos? – retoriškai klausia sociologė ir atsako: – Jie epizodiški. Taigi, kai nėra supratimo, kaip ten žmonės gyvena, o ir galimybių gauti iš ten informacijos, nes retas kuris vyksta ten gyventi ar dirbti, dairomės į tuos kraštus, iš kurių ateina pagrindiniai informacijos srautai: į Jungtinę Karalystę, Norvegiją. Šiose šalyse gyvena daugelio mūsų artimieji, gausu informacijos iš šių šalių per televiziją bei internete.“ Galiausiai, pasak pokalbininkės, mes visą laiką gyvenome Šiaurės Europoje, taigi į ją ir lygiuojamės.
Dar vienas aspektas, kurį nurodo M.Degutis, tai sociologijos mokslininkų seniai pastebėtas paradoksas, kad didėjant tiek asmeninėms, tiek visos visuomenės pajamoms ir gerovei pasitenkinimas nedidėja. Jis lieka toks pat. „Taigi padėtis gerėja, o lūkesčiai ir toliau nenustoja didėti“, – apibendrina sociologas.
Maža to, pasak eksperto, ir mūsų valdžios bei politikos elitui visai patogi tokia situacija: jei akcentuosi valstybės laimėjimus, tai, ką politiniai oponentai padarė gerai, niekas nesinervins ir balsuos už oponentus. O štai jei atkreipsi dėmesį į tai, ką politiniai priešininkai privėlė, atkreipsi dėmesį į savo tariamai geresnes idėjas.
Vis dėlto, pasak M.Degučio, būtina atsigręžti atgalios ir prisiminti, kokie iš tikrųjų kuklūs buvo mūsų lūkesčiai pačioje atgimimo pradžioje, tada ir šiandieninė rutina nebeatrodys tokia varginanti. Šiandien mūsų lūkesčiai, puoselėti 1989–1995 m., atrodytų dargi juokingi: kad krautuvėse būtų sviesto, cukraus, mėsos, daugiau užsieninių prekių, spalvingų pėdkelnių, kad turėtume galimybę išvykti į užsienį bent kaip turistai…

Vis daugiau šalies gyventojų teigia, kad padengus būtinąsias pragyvenimo išlaidas, kurias sudaro lėšos maistui, transportui, komunaliniams bei kitiems mokesčiams, jiems lieka pinigų kitiems poreikiams tenkinti.

Per pastaruosius trejus metus „laisvais“ pinigais disponuojančių gyventojų skaičius išaugo nuo 45,3 proc. iki 57,4 proc. Tai parodė rinkos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas pirkimo ir vartojimo įpročių tyrimas „TNS Atlas™“.

„Šių metų tyrimo duomenys nuteikia optimistiškai. Jo rezultatus galima vertinti kaip patvirtinimą, kad gyventojų perkamoji galia palaipsniui sugrįžta“, – atkreipia dėmesį TNS LT Media departamento projektų vadovė Justina Tauginienė.

Tyrimo duomenimis, daugiausiai lietuviai atliekamus pinigus skiria praktinėms reikmėms patenkinti.  47 proc. gyventojų dalį „laisvų“ lėšų savo biudžete numato būsto remontui ir baldams, 46 proc. – garderobo atnaujinimui. Penktadalis, arba 21 proc. gyventojų atliekamus pinigus skiria automobiliui, 20 proc. – kitoms ilgalaikio naudojimo prekėms įsigyti. Rūpinantis patogia buitimi, daugiausia gyventojų „išlaidauja“ virtuvės įrangai bei buitinei elektronikai.

Reikšmingiausiai per trejus metus išaugo gyventojų dalis, kuriems jų biudžetas leido suplanuoti laisvalaikio kelionę. Šiuo metu kas trečias gyventojas laisvas lėšas išnaudoja kelionėms atostogų metu. 2010 m. atostogauti kelionėse sau leisdavo tik kas penktas, t.y. 21 proc. lietuvių. Tuo metu gyventojų dalis, skirianti laisvus pinigus hobiui per šį laikotarpį beveik nepasikeitė – ji sudaro 14 proc.

Šiemet mažiau lietuvių skiria pinigus savišvietai – knygoms ir spaudos leidiniams atliekamus pinigus skiria 19 proc. gyventojų. Kai prieš trejus metus šis rodiklis siekė 23 proc. Sumažėjęs knygų bei spaudos poreikis juntamas tarp visų šalies gyventojų, tačiau kuo gyventojai vyresni, tuo mažiau jie dabar linkę išleisti skaitymo malonumui. Pavyzdžiui, trečdaliu sumažėjo vyresnių gyventojų dalis nuo 50 iki 74 metų, skiriančių pinigus knygoms arba spaudai.

Daugiau nei pusė (54 proc.) kaimo gyventojų skiria „laisvus pinigus“ būstui remontuoti ir baldams įsigyti. Tuo metu miestiečiai dažniau nei mažesnių vietovių gyventojai pinigus leidžia drabužiams, kelionėms ar kitiems laisvalaikio užsiėmimams.

„TNS Atlas™“ tyrimas buvo atliktas 2013 m. pirmąjį pusmetį. Jame dalyvavo 1856 Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 m. amžiaus. Tyrimo tikslas – nustatyti tikslines produktų vartotojų grupes, surinkti informaciją apie žmonių pirkimo ir vartojimo įpročius.

TNS LT priklauso tarptautinei tyrimų kompanijai TNS Global, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių  Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“.

Nors skirtingi ekonomistai ir analitikai jau pusantrų metų nebemini žodžio “krizė”, o nuolat pabrėžia eksporto ir BVP augimą, gyventojai savo ūkiuose ir finansuose to augimo vis dar nejaučia ir nemato. Kaip paaiškėjo po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, net 72,2 proc. apklaustų gyventojų krizė dar nesibaigė ir tik 24,8 proc. respondentų pajuto, kad gyvenimas Lietuvoje pastebimai gerėja.
Ir iš atsakymo į kitą klausimą matyti, kad gana daug šalies gyventojų gyvena įsitempę, optimizmu netrykšta ir išlaidauti nėra linkę. Maždaug trečdalis respondentų jokių didesnių pirkinių šiemet neplanuoja, o pusė prie reikšmingiausių planuojamų šių metų pirkinių priskiria viso labo atostogas užsienyje ir buitinės technikos atnaujinimą. Nekilnojamojo turto įsigyti ketina vos 3,6 proc., o automobilį – 12,4 proc. apklaustųjų.

Ar jūs asmeniškai jau pajutote, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja, ar vis dar jaučiatės kaip krizės laikotarpiu? (proc.)

Ne, man ir mano šeimai krizė dar nesibaigė    72,2
Taip, gyvenimas Lietuvoje pastebimai gerėja    24,8
Nežinau / neturiu nuomonės    3

Kokius didesnius pirkinius planuojate šiemet, toliau kylant šalies ekonomikai? (proc.)

Šiemet neplanuoju jokių didesnių pirkinių    32,8
Investuosiu į atostogas užsienyje    27
Atnaujinsiu namų buitinę techniką    23,8
Pirksiu automobilį    12,4
Įsigysiu būstą    3,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. vasario11–13 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

1897 m. įvyko pirmasis Rusijos gyventojų surašymas, kurio rezultatai buvo skelbiami 1900–1905 m.

Gyventojų surašymų informacija labai svarbi ir naudinga kiekvienai valstybei, jos valdžiai, nes padeda išvengti daugelio klaidų sprendžiant politinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius klausimus. Ji nepaprastai vertinga ir istorikams bei besidomintiesiems istorija, nes suteikia daugiau ar mažiau patikimą vaizdą, kaip surašymo metu atrodė tautos ir šalys, kokie buvo ne tik jų gyventojai, bet ir ekonominis bei kultūrinis lygis.
Pas mus pirmieji gyventojų surašymai vyko dar LDK laikais. Iš pradžių tai buvo dūmų, t.y. gyvenamųjų pastatų, surašymai. Tiksliausiu iš tų laikų laikomas 1667 m. atliktas surašymas, tada užregistruota 568 tūkst. dūmų. Iš to sprendžiama, kad LDK tuo metu gyveno 4–4,5 mln. žmonių, iš jų etnografinėje Lietuvoje – 1,8–2 mln.
Gerokai daugiau žinių apie mūsų krašto gyventojus, jų amžių, tikybą, luominę sudėtį turime iš 1790 m. visuotinio Abiejų Tautų Respublikos dūmų surašymo, kuris buvo toks pirmasis Europoje ir antras pasaulyje. Lietuvai esant Rusijos imperijoje įvyko bent kelios vadinamosios gyventojų revizijos ir surašymai (1861, 1897 m.). Nepriklausoma Lietuva savo gyventojus surašė kartą – 1923-iaisiais, užtat okupantai vokiečiai, būdami tvarkingi žmonės, net du kartus: 1916 ir 1942 m. Ypač vertinga, gerai išsaugota yra pastarojo surašymo medžiaga.
Iš XIX a. surašymų didžiausio dėmesio vertas 1897-ųjų surašymas. Visų pirma todėl, kad jis buvo geriausiai parengtas ir organizuotas, todėl suteikė gana patikimą ir išsamią informaciją. Antra, tai buvo mūsų tautinio judėjimo pakilimo metas, intensyvios jo plėtros pradžia, o žinoti, kaip ir dėl ko prasideda reikšmingi istoriniai procesai, visada svarbu ir įdomu.

Lietuvos gyventojų sudėtis ir kultūra 1897 m.

Prof. Stasio Vaitiekūno skaičiavimu, anuomet etninėje Lietuvoje, kuri buvo gerokai didesnė nei dabartinė mūsų valstybė ir užėmė 91 tūkst. kv. km, gyveno beveik 3,8 mln. gyventojų. Tautinė jų sudėtis 1897 m. atrodė taip: lietuviai sudarė 58,3 proc., rusai, ukrainiečiai, baltarusiai – 14,6 proc., žydai – 13,3 proc., lenkai – 10,3 proc. Tuo tarpu 1923 m. surašyta jau 83,9 proc. lietuvių tautybės žmonių.
Specialistai mano, kad iš tiesų lietuvių procentas buvo didesnis, nes surašinėtojai, rusai arba lenkai, sąmoningai padidino saviškių skaičių, be to, dalis mūsų tautiečių nutylėdavo savo tikrąją tautybę, nenorėdami būti apšaukti „mužikais“ ar „cholopais“, ypač Vilniuje ir visoje Rytų Lietuvoje. 57 proc. visų gyventojų buvo Kauno gubernijoje, kuri buvo ir lietuviškiausia – lietuvių čia buvo 66 proc.
Labai informatyvūs duomenys, kad tarp miestuose gyvenančiųjų buvo vos 1,7 proc. mūsų tautiečių, tuo tarpu žydų 40 proc., o lenkų – 29,5 proc. Tokia padėtis susiklostė todėl, kad caro valdžia uždraudė žydams gyventi kaimuose, jie sudarė prekybininkų, amatininkų daugumą. Vilniuje, stambiausiame to meto Lietuvos mieste, iš 142 tūkst. gyventojų žydų užrašyta 40 proc., lenkų 31 proc., rusų – 20 proc. ir tik 2,1 proc. lietuvių. Charakteringa, kad Vilniuje atvykėliai iš kitų, nelietuviškų gubernijų sudarė 52,8 proc. gyventojų, o Kaune – net 63,1 proc.
Per 1897 m. surašymą buvo fiksuojamas ir gyventojų raštingumo lygis. Lietuviai tada, tiesa, atsiliko nuo kaimynų latvių, estų, bet buvo raštingesni už daugelį Rusijos tautų ir už pačius rusus. Kauno gubernijoje iš 1 mln. čia gyvenusių mūsų tautiečių raštingų buvo 51,4 proc., tuo tarpu Panevėžio apskrityje – net 64 proc. Suvalkų gubernijoje iš 304 tūkst. – 54,9 proc. raštingų vyrų ir 42,8 proc. moterų, Vilniaus gubernijoje gerokai mažiau – 29 proc. iš 280 tūkst.
Tikrai geri rodikliai, jeigu įvertinsime, kaip jie buvo pasiekti. Mat tai visai ne valdiškų rusiškų mokyklų, kurias dauguma mūsiškių boikotavo, o slaptų, valdžios persekiojamų daraktorių ir šeimyninių, vadinamųjų vargo mokyklų, veiklos atspindys. Vilniaus gubernijoje jų buvo gerokai mažiau, todėl ir mokančiųjų skaityti, rašyti mažiau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per praėjusius metus gyventojų skaičius mūsų šalyje sumažėjo dar beveik vienu procentu: palyginus su 2011 m., gyventojų Lietuvoje liko 28,4 tūkst. mažiau. Tokius duomenis pateikia Statistikos departamentas.

Pagrindinės priežastys, kodėl mūsų lieka vis mažiau – tai emigracija ir neigiama natūrali kaita, kai miršta daugiau žmonių negu gimsta. Pernai gimė 0,9 proc. mažiau vaikų nei 2011 m. Pastaruosius dvejus metus tūkstančiui gyventojų teko daugiau negu 11 gimusiųjų ir beveik 14 mirusiųjų.
Sociologai pabrėžia, kad dabartinis staigus gimstamumo mažėjimas prasidėjo dar apie 1990 m. ir tai sietina su didžiuliais šeimos pokyčiais, kai daugėja neskubančių tuoktis porų ir atidedančių vaikų gimdymą iki trisdešimtmečio.
Demografų prognozės, kad per ateinančius kelis metus sulauksime grįžtančių emigrantų, kas taip pat ženkliai sumažino Lietuvos gyventojų skaičių, nesipildo. Štai pernai emigravo beveik 22 tūkstančiais daugiau žmonių negu imigravo. Tiesa, gali būti, kad grįžusiųjų procentas dar mažesnis, nes, Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės žodžiais, tiksliai nežinoma, kiek iš tiesų išvykusiųjų, parvyko atgal. Mat skaičius iškreipia emigrantai, kurie prisiregistruoja tik dėl sveikatos draudimo.
Beje, mažiausiai šiuo metu gyventojų turi Tauragės, Utenos, Telšių, Alytaus ir Marijampolės apskritys. Jose gyvena nuo 4 iki 5 proc. šalies gyventojų. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio – 41 procentas šalies gyventojų. Vis dėlto, ir šiose apskrityse gyventojų skaičius ženkliai sumažėjo. Štai Panevėžio apskrityje gyvena penkiais tūkstančiais, Šiaulių – septyniais tūkstančiais, o Kauno – net dešimt tūkstančių mažiau gyventojų nei 2011 m.
Nedžiugina ir kitas demografinis rodmuo – itin didžiulis ištuokų skaičius. Pernai šimtui santuokų teko net 50 ištuokų.

Kaunas per pastaruosius 22 metus neteko arti 100 tūkst. gyventojų, sparčiai traukiasi ir kiti miestai. Ką tai reiškia Lietuvai?

Per pastaruosius 22 metus daugelis Lietuvos miestų neteko apie penktadalį gyventojų, kai kurie jų – dar daugiau.
Štai antro pagal dydį miesto Kauno demografijos rodikliai kelia tikrą siaubą – 1989–2011 m., remiantis negalutiniais paskutinio surašymo duomenimis, miestas neteko apie 100 tūkst. gyventojų. Smarkiai “nukraujavo” ir Klaipėda: čia gyventojų per šį laikotarpį sumažėjo 42 tūkst.
Kaunas ir Klaipėda yra vieni didžiausių miestų, tad ir gyventojų mažėjimas juose pastebimiausias, išimtis tik Vilnius, kuris per dvidešimtmetį teprarado 4 proc. gyventojų. Na, o minėtuose Kaune ir Klaipėdoje, taip pat Šiauliuose, Panevėžyje gyventojų 1989–2011 m. sumažėjo apie penktadalį.
Taigi daugelyje miestų gyventojų skaičius mažėjo panašiu tempu, o tai lėmusios priežastys irgi visur tos pačios: lietuviai traukė į užsienį, masiškai keitė gyvenamąją vietą šalies viduje, kraustėsi iš butų miestų daugiabučiuose į individualius namus užmiesčiuose, be to, daugiau žmonių mirė, negu gimė.
Bet nepaisant dramatiškų gyventojų netekčių, didmiesčiai dar turi gana neblogas perspektyvas, o to nepasakysi apie daugybę mažesnių periferijos miestų, miestelių. Jiems jau per artimiausius dešimtmečius gresia sunykti ir galimybių išsikapstyti kol kas nematyti jokių.

Kaunas: padėtis liūdna, bet dar ne kritiška

Statistika žiauri – per 22 metus Kaunas neteko 97 tūkst. gyventojų. Meras Andrius Kupčinskas neneigia: daugiabučiuose namuose yra daugybė tuščių butų, kuriuose niekas nebegyvena, nes jų savininkai išvažiavę į užsienį. Bet komunaliniai mokesčiai, pasak mero, mokami, butai neparduodami, o tai suteikia viltį, kad jų šeimininkai dar tikisi grįžti.
A.Kupčinskas, stebėdamas miesto gyvenimą, jau seniai nebemato ir keleivių spūsčių prie miesto viešojo transporto, tačiau abejoja, ar smarkiai sumažėję keleivių srautai yra patikimas rodiklis spręsti apie miesto gyvybingumą, nes per šį laikotarpį labai padaugėjo automobilių. “Taip, gyventojų mažėja ir tai juntama, bet pasakyti, kad dėl to Kaune atsiranda kokių nors mirusių teritorijų, tikrai negalėčiau, – apžvelgia A.Kupčinskas. – Apskritai žmonių per dvidešimt metų gal ir sumažėjo, bet padidėjo jų perkamoji galia, o miesto biudžetas prasiplėtė trigubai ar net keturgubai.”
Vis dėlto kodėl Kaunas patyrė tokį milžinišką demografinį smūgį? Atkūrus nepriklausomybę pasipylę gamyklų bankrotai, didžiuliai kauniečių finansiniai nuostoliai per bankų griūtį, stringanti žemės grąžinimo reforma ir dėl to stipriai apribotas investicijų pritraukimas į miestą – tokias pagrindines priežastis įvardija A.Kupčinskas. Kaunas vis labiau smuko, todėl buvę kauniečiai pastarąjį dvidešimtmetį masiškai kūrėsi Vilniuje bei vyko į užsienio šalis.
Tiesa, negalima nepastebėti ir kito reiškinio: nemažai kauniečių iš miesto išsikėlė gyventi į užmiestį. Aplink Kauną dygo ištisi nauji individualių namų kvartalai, kuriuose šiandien ir įsikūrusi nemaža dalis buvusių kauniečių. Jie gyvena už miesto, bet dirba, vaikus į mokyklą leidžia, į koncertus ir teatrą eina bei apsiperka Kaune. Tai paaiškina, kodėl miestas šiandien atrodo ne mažiau gyvybingas nei prieš dvidešimt metų, nors oficialiai gyventojų sumažėjo beveik 100 tūkst. Tad nurašyti Kauną kaip mirštantį miestą dar tikrai per anksti.
Panaši padėtis ir Klaipėdoje, kurioje, statistikos duomenimis, beliko per 161 tūkst. gyventojų, nors prieš 22 metus jų suskaičiuota daugiau nei 200 tūkst. Mieste gyventojų sumažėjo ir čia tai matyti labiau nei Kaune, bet užtat pastebimai prasiplėtė gyvenamosios teritorijos užmiestyje. Pavyzdžiui, Klaipėdos rajono centru laikomuose Gargžduose gyventojų per pastaruosius 22 metus ne tik nesumažėjo, bet netgi padaugėjo: nuo 13,4 tūkst. iki 16,3 tūkst.
Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Kęstutis Cirtautas patvirtino, kad į Gargždus atsikėlė nemažai klaipėdiečių. Miestas per šį laikotarpį pastebimai atkuto, čia atsikėlę klaipėdiečiai pasistatė daug naujų individualių namų. “Vieni Gargžduose ieško ramybės, kiti mūsų miestą pasirinko dėl mažesnių nekilnojamojo turto kainų”, – pasakojo K.Cirtautas.
Dauguma Gargždų gyventojais tapusių atsikėlėlių save tebelaiko klaipėdiečiais, nes dauguma jų nuolat važinėja į Klaipėdą – ar į darbus, ar reikalus tvarko. Taigi gyventojų uostamiestyje sparčiai mažėja, bet padėtis dar nėra tokia grėsminga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Nykstantiems miestams – ES milijonai

Akivaizdu, kad pastarąjį dvidešimtmetį lietuviai itin aktyviai migravo ne tik iš šalies, bet ir jos viduje: kraustėsi iš kaimų ir mažesnių miestų į didesnius, kuriuose daugiau darbo pasiūlymų, arba iš vieno didmiesčio į kitą.
Tiesa, provincijai – kaimams ir mažesniems miestams, kurie labiau nutolę nuo didžiųjų miestų, 1989–2011 m. suduotas itin stiprus smūgis. Daugelyje jų gyventojų mažėjo 15–25 proc. ir nėra jokių vilčių, jog jie grįš, nes nelabai yra  kur grįžti. Mat kad ir kur pažvelgsi – visur tos pačios bėdos: sovietmečiu klestėjusios gamyklos bankrutavo, beliko pavieniai smulkūs darbdaviai, tuštėjančios mokyklos uždaromos, o laisvalaikio galimybės apskritai prilygsta nuliui.
Štai pavyzdys – netoli sienos su Lenkija esantys Lazdijai. Čia 1989–2011 m. gyventojų sumažėjo 15 proc. (nuo 5,5 tūkst. iki 4,6 tūkst.). Lazdijų gyventoja Rita Ruginienė sako su gailesčiu stebinti, kaip nyksta gimtasis jos miestas: “Žmonių gatvėse pastebimai sumažėjo. Jaunimas išvažiavo, liko daugiausia pensininkai. Deja, po studijų į Lazdijus grįžta tik vienas kitas, nes darbo pasiūlymų nebėra, veikia tik kepykla ir kelios smulkios verslo įmonės. Na, o  laisvalaikio apskritai liūdni reikalai: nėra nei kino teatro, nei sporto klubo, tik kelios labai prastos kavinės, tad belieka žiūrėti televizorių arba važiuoti į Druskininkus.”
Vienintelis klestintis verslas Lazdijuose – pora maisto prekių parduotuvių, bemaž penkios vaistinės (nes dauguma gyventojų vyresni žmonės, o jiems reikia daugiau vaistų) ir… kontrabanda.
Tiesa, per pastaruosius kelerius metus investavus ES lėšas, labai pagražėjo Lazdijų centras: sutvarkyti šaligatviai, želdiniai, parkas, įrengta nauja vaikų žaidimų aikštelė, nutiesti 2,4 km ilgio dviračių takai iki Baltajo ežero, kurio pakrantė taip išgražėjo, kad atrodo kaip modernus paplūdimys. Vien ežero valymo darbai atsiėjo apie 1,2 mln. Lt.
Gyventojų sparčiai mažėja ir kituose provincijose miestuose – pavyzdžiui, Mažeikių rajone esančioje Sedoje 1989–2011 m. jų sumažėjo net 26,6 proc. (nuo 1,5 tūkst. iki 1,1 tūkst.), o prognozės skelbia, kad dar po dešimtmečio čia begyvens apie 700-us žmonių, bet ir šį miestą pasiekia milijoninės ES paramos lėšos bei atliekami grandioziniai darbai.
Sedos seniūnas Algirdas Grinkevičius vos spėjo vardyti visas naujoves: iš ES lėšų jau įrengtas sporto kompleksas – futbolo ir krepšinio aikštės, be to, ketinama statyti dar ir lauko teniso aikštynus, netrukus bus pradėta koncertų estrados su šokių aikštele statyba, gavus 700 tūkst. Lt paramą bus renovuojamas kultūros centras.
Daugiau nei 1 mln. Lt lėšų bus skirta Sedos centrui sutvarkyti: naujoms trinkelėms kloti, pagrindinei aikštei atnaujinti, apšvietimo stulpams pakeisti, seniūnijos pastatui renovuoti.
Seniūnas A.Grinkevičius pasidžiaugė dar ir tuo, kad kaip tik šiuo metu bebaigiami dideli nuotekų tinklų, taip pat vandentiekio įrengimo kai kuriose miesto gatvėse darbai, kuriems skirta per 3 mln. Lt ES lėšų. O kad gyventojai turėtų kur pasivaikščioti, pastatytas tiltas per Varduvos upę Rimolių piliakalnio link, tvarkomas ir žymusis Sedos šaltinis.
Tačiau paklaustas, kas visu šiuo gėriu naudosis, seniūnas tik gūžteli pečiais: “Žmonių tikrai vis mažėja, nes nėra darbo. Mes daug ką darome, miestelis atsinaujina, bet darbo vietų nėra, pramonės nebeturime, yra tik kelios įmonėlės, kuriose dirba nuo dešimties iki 15-os žmonių”, – apgailestavo A.Grinkevičius.
Taigi į iš šalies žemėlapio nykstančius miestus toliau investuojamos milijoninės ES paramos lėšos, nors neaišku, ar po kelių dešimtmečių juose apskritai bebus gyventojų. O gal tik tai begali įkvėpti šiems miestams gyvybės?

Kodėl Neringoje gyventojų daugėja
Statistikos departamento duomenimis, Neringa yra vienas itin retų Lietuvos miestų, kuriuose gyventojų ne tik nesumažėjo, bet netgi padaugėjo: nuo 2,4 tūkst. 1989-aisiais iki 3,9 tūkst. 2011-aisiais. Kokios priežastys tai lėmė, pasiteiravome Neringos mero Antano Vinkaus.
Miesto vadovo teigimu, gyventojų skaičiaus mažėjimas bei emigracija palietė ir Neringą, tik statistika tai ne visai atspindi. Mat nemažai žmonių deklaruoja, kad gyvena Neringoje, nes turi čia nekilnojamojo turto, nors dirba ir gyvena kituose miestuose. Pasak A.Vinkaus, realus gyventojų skaičius, išankstiniais 2011 m. surašymo duomenimis, siekia apie 2,5 tūkst.
Vis dėlto tai rodo, kad neringiškiai, palyginti su kitų miestų gyventojais, yra gana sėslūs, nes toks pat jų skaičius buvo ir prieš dvidešimtmetį.

Per 22 metus didieji Lietuvos miestai neteko dešimčių tūkstančių gyventojų

Vilnius: 38 tūkst. gyventojų    4,1 proc.
1989 m. 577 tūkst.
2011 m. 539 tūkst.

Kaunas: 97 tūkst. gyventojų    23,2 proc.
1989 m. 418 tūkst.
2011 m. 321 tūkst.

Klaipėda: 42 tūkst. gyventojų    20,6 proc.
1989 m. 203 tūkst.
2011 m. 161 tūkst.

Šiauliai: 33 tūkst. gyventojų    22,6 proc.
1989 m. 146 tūkst.
2011 m. 113 tūkst.

Panevėžys: 23 tūkst. gyventojų    18,2 proc.
1989 m. 126 tūkst.
2011 m. 103 tūkst.

Alytus: 13 tūkst. gyventojų    17,8 proc.
1989 m. 73 tūkst.
2011 m. 60 tūkst.

Šaltinis: Statistikos departamentas, 1989 ir 2011* m. gyventojų surašymo duomenys
*Išankstiniai duomenys

Pastaba: 2011 m. gyventojų skaičius dar bus patikslintas patvirtinus galutinius tų metų gyventojų surašymo duomenis

BFL

Per tris dienas nuo skolinti valstybei skatinančios kampanijos „Tikime Lietuva“ pradžios banke DNB vidutinė Vyriausybės vertybinių popierių apyvarta šoktelėjo apie šešis kartus.

Banko atstovų teigimu, tai rodo, kad daug žmonių nežino, jog Vyriausybės vertybinių popierių galima nusipirkti visuose banko skyriuose.
Manoma, kad šiemet gyventojai Vyriausybei skolins aktyviau, nes dėl euro zonos krizės padidėjo obligacijų pelningumas ir palūkanos. Pasak „DNB markets“ vadovo Mindaugio Tutlio, šiuo metu platinamos Vyriausybės obligacijos leidžia uždirbti daugiau, nei padėjus indėlį daugelyje bankų. „2009 m. Vyriausybės vertybiniai popieriai sulaukė didelio populiarumo, nes palūkanos buvo didesnės, nei mokėjo „Snoras“. Šiemet, kai didžiausias palūkanas siūliusio „Snoro“ neliko, o gyventojai ieško patikimesnių šaltinių santaupoms laikyti, irgi tikimės apyvartos didėjimo“, – teigia M.Tutlys.
Nors pssiūlymu skolinti valstybei susidomi vis daugiau gyventojų bei įmonių, indėlių Vyriausybės obligacijos nepranoks: padėjęs indėlį palūkanas gali gauti jau po kelių mėnesių, o įsigyti Vyriausybės vertybinių popierių trumpam laikui neapsimoka. DNB banke populiariausios iki dvejų metų trukmės Vyriausybės obligacijos litais, o vidutinė perkamų vertybinių popierių suma, banko duomenimis, siekia apie 10 tūkst. Lt.
Nuo 2009 m. pradžios šis bankas jau išplatino Vyriausybės vertybinių popierių už daugiau nei 1,5 mlrd. Lt.
Tuo tarpu praėjusią savaitę per vieną dieną Lietuva tarptautinėse rinkose pasiskolino apie 4 mlrd. Lt: buvo išplatinta 1,5 mlrd. JAV dolerių vertės emisija su didesnėmis, nei tikėtasi, 6,75 proc. metinėmis palūkanomis. Obligacijos turi būti išperkamos 2022-ųjų vasarį.
Taigi Lietuva vidaus rinkoje skolinasi santykinai nedidelę dalį: maždaug du trečdalius lėšų užsienyje ir apie trečdalį – vidaus rinkoje. Kaip teigia Finansų ministerijos atstovas Giedrius Šniukas, užsienyje Lietuva skolinasi kelis kartus per metus, tačiau vienu kartu pasiskolinamos didelės sumos – mažiausiai 1,5 mlrd. Lt, o vidaus rinkoje skolinamasi nuolat (pavyzdžiui, 2011 m. įvyko 51 aukcionas ir buvo išleistos 27 taupymo lakštų emisijos), tačiau mažesnėmis sumomis. M.Tutlio teigimu, Lietuva daug išloštų, jei vidaus rinkoje skolintųsi aktyviau, o tai esą galima pasiekti siūlant ir populiarinant tinkamus investicinius produktus.
Pernai Lietuvos Vyriausybė iš viso skolinosi per 6 mlrd. Lt, šiemet numatoma skolintis daugiau nei 10 mlrd. Lt.

Gausiai pasnigus savivaldybės teoriškai turėtų pasirūpinti ne tik gatvių, šaligatvių, viešojo transporto stotelių valymu ir barstymu druska ar jos mišiniais, bet ir kiemų valymu.

Bet praktiškai dėl lėšų taupymo didžiąją dalį kiemų nuo sniego gelbėti tenka patiems gyventojams. Kai kurios savivaldybės (Kauno, Panevėžio) jau pripažįsta esančios nepajėgios visko išvalyti ir prašo gyventojų pagalbos, kad jie bent jau savo daugiabučių kiemus susitvarkytų. Tačiau gyventojai nemano, kad tai jų prievolė, todėl dauguma daugiabučių kiemų tampa vis sunkiau išvažiuojami ir išbrendami, juose nebėra kur statyti automobilių, tad šie rikiuojami gatvėse.
Pasak Vilniaus savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento direktoriaus pavaduotojo Antano Mikalausko, centralizuotai kiemai valomi tuomet, kai prisninga itin daug, tačiau kasdien valyti kiemų savivaldybė neturi nei galimybių, nei lėšų.
Tiesa, pasak Vilniaus savivaldybės atstovų, šiais metais bent jau gatvėms valyti buvo skirta daugiau lėšų nei pernai – iš viso 12,5 mln. Lt (pernai – 11,9 mln. Lt), o medžiagoms įsigyti (smėliui, druskai) – 4,6 mln. Lt, bet kokybiškas gatvių ir  kiemų valymas nebuvo užtikrintas. Beje, Vilniaus ir Kauno valdžia jau perspėjo atsakingas įmones dėl prastos gatvių būklės. “Už įsipareigojimų nevykdymą bus taikomos sutartyse numatytos sankcijos”, – teigia sostinės vicemeras Romas Adomavičius.
Kai kiemai ima priminti sniego labirintus, neapsikentusios vis daugiau daugiabučių namų bendrijų kiemams tvarkyti samdosi privačias įmones. Šiemet itin populiarios vienkartinės kiemų valymo paslaugos: internete gausu skelbimų, kuriuose siūloma už 50–80 Lt valandinį mokestį išvalyti daugiabučių ar privačių namų kiemus, už panašią kainą – išvežti nukastą sniegą.
Pasak vienos Vilniaus Pilaitės mikrorajono daugiabučių bendrijos pirmininkės Vijolės Augustinaitienės, iš savivaldybės gyventojai kasdienės pagalbos nė nebesitiki, nes jos dar nesulaukė nė vienais metais, tad už gyventojų surinktas lėšas esant reikalui samdoma būtent sniego nukasimu užsiimanti bendrovė.

Lietuvos gyventojai vis aktyviau skolinasi iš Ūkio banko. Per 2011 m. sausio-lapkričio mėnesius Ūkio bankas gyventojams suteikė vartojimo paskolų už 10,5 mln. litų –  virš 4 kartų daugiau nei per tą patį 2010 m. laikotarpį.

Per vienuolika 2011 m. mėnesių Ūkio bankas vartojimo paskolų išdavė beveik 1500 fizinių asmenų – 5 kartus didesniam skaičiui nei per tą patį laikotarpį 2010 m.

„Mūsų konkurenciniai pranašumai ir lankstumas leido pelnyti klientų pasitikėjimą, − sako Ūkio banko Komercijos tarnybos vadovas Justas Babarskas. – Dar vienas didelis Ūkio banko pranašumas – vartojimo kreditų palūkanos, kurios yra vienos mažiausių Lietuvos rinkoje. Ūkio banke klientai kreditus gali gauti su palūkanomis nuo 6 proc. eurais ir 7 proc. litais“.

Pasak J.Babarsko, 2011 m. lapkričio 30 d. bendras vartojimo paskolų portfelis siekė beveik 30 mln. litų. Pernai išduotos paskolos svyravo nuo 600 iki 40 tūkst. litų.
Ūkio banko Komercijos tarnybos vadovo teigimu, pernai klientus daug aktyviau rinktis vartojamuosius kreditus skatino ne tik patrauklios palūkanos, bet ir banko pasiūlytas papildomas draudimas nuo darbo praradimo ir galimybė rinktis kreditą su gyvybės draudimu.
„Poreikis vartojamiesiems kreditams yra didelis, tačiau Lietuvos gyventojai šiandien jau gerokai atsakingiau vertina savo finansines galimybes ir perspektyvas. Pernai prasidėjęs ekonominis atšilimas sudarė sąlygas gyventojams aktyviau skolintis, o galimybė apsidrausti nuo darbo praradimo pašalino tas priežastis, kurios keldavo dvejonių žmogui, ar jis tikrai sugebės grąžinti kreditą. Dabar klientai yra tikri, jog draudimo dėka jie nepatirs problemų grąžindamas bankui pinigus net ir kritiniu atveju, jei netektų darbo“, – sakė J. Babarskas.
Ūkio bankas, atsižvelgdamas į situaciją, su kuria susidūrė kai kurie gyventojai, praėjusių metų lapkritį supaprastino vartojimo kreditų išdavimo sąlygas. Vartojimo kredito minimali suma buvo sumažinta iki 500 litų (iki tol buvo 1000 litų). Be to, buvo panaikintas šiems kreditams taikomas komisinio mokesčio minimumas, tad dabar nedideliems kreditams, siekiantiems nuo 500 iki 999 litų, taikomas tik 1 proc. komisinis mokestis, t. y. nuo 5 iki 10 litų. Mažais vartojimo kreditais gali naudotis tiek nauji, tiek esami Ūkio banko klientai. Vartojimui Ūkio bankas suteikia 500–10 000 Lt paskolą, jos grąžinimo terminas – iki 5 metų.

Ūkio bankas yra pirmasis komercinis bankas Lietuvoje, jau trečią dešimtmetį teikiantis patikimas paslaugas 60-yje klientų aptarnavimo padalinių visoje šalyje.

Maždaug pusė Lietuvos gyventojų nepalankiai vertina Vyriausybės ir Lietuvos banko veiksmus, nacionalizuojant finansinių sunkumų turintį komercinį „Snoro“ banką, kuriam iškelta bankroto byla, rodo BNS užsakymu rinkos tyrimų bendrovės „Rait“ apklausa.

Labai neigiamai valdžios veiksmus įvertino 22 proc. apklaustųjų, 27 proc. teigė juos vertinantys greičiau neigiamai. Net 29 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų juos vertino nei teigiamai, nei neigiamai.

Vos 4 proc. apklaustųjų Vyriausybės ir Lietuvos banko veiksmus įvertino labai teigiamai, 14 proc. – greičiau teigiamai. 3 proc. gyventojų nepareiškė savo nuomonės šiuo klausimu.

Vyriausybės ir centrinio banko veiksmus labai teigiamai dažniau vertina gyventojai su aukštuoju išsilavinimu, aukščiausiomis pajamomis (daugiau nei 1100 litų vienam namų ūkio nariui per mėnesį), trijų didmiesčių gyventojai, taip pat specialistai.

Greičiau teigiamai šiuos veiksmus statistiškai reikšmingai dažniau vertino Vilniaus, Kauno, Klaipėdos gyventojai bei specialistai.

Neutralios pozicijos (nei teigiamai, nei neigiamai) dažniau laikėsi rajonų centrų gyventojai bei moksleiviai ir studentai.

Vyriausybė lapkričio 16 dieną nacionalizavo „Snoro“ banką, o Lietuvos banko valdyba lapkričio 24 dieną nusprendė inicijuoti bankui bankroto bylą. Sprendimą iškelti bankroto bylą „Snoro“ bankui Vilniaus apygardos teismas priėmė gruodžio 7 dieną, bankroto administratoriumi paskirtas tarptautinės finansų konsultacijų bendrovės “Zolfo Cooper Europe” vyriausiasis partneris Neilas Cooperis.

„Rait“ gruodžio 5-12 dienomis apklausė 1025 šalies gyventojų nuo 15 iki 74 metų.

Per dešimtmetį Lietuvos gyventojų sumažėjo 12 proc.: ketvirtadalio netekome dėl neigiamos natūraliosios kaitos, o kitų – dėl emigracijos. Demografai aiškina, kodėl Lietuva ir toliau nyks.

2011 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, pavasarį Lietuvoje dar buvo 3 mln. 54 tūkst. nuolatinių gyventojų, tačiau trijų milijonų skaičius greitai taps miražu. 2011 m. iš Lietuvos išvyko apie 55 tūkst. žmonių, emigracijos mastai nemažės ir šiemet, be to, nesulauksime daugiau grįžtančių, nedidės gimstamumas. Tai pagrindinės mūsų šalies nykimo priežastys, kurios Lietuvą nuo praėjusio gyventojų surašymo pakeitė neatpažįstamai.

Štai 2001 m., visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 3 mln. 484 tūkst. gyventojų, o po dešimties metų 430,2 tūkst. neliko. Iš jų 24 proc. netekome dėl neigiamos natūraliosios kaitos, kai miršta daugiau nei gimsta, o net 76 proc. gyventojų laimės ir geresnio uždarbio išvyko ieškoti svetur. Emigracijos iš Lietuvos intensyvumas – didžiausias ES.

2001–2011 m. daugiausiai gyventojų sumažėjo Utenos (19 proc.), Tauragės (18 proc.), Šiaulių (17 proc.) ir Alytaus (16 proc.) apskrityse. O padidėjo vos trijose, šalia didmiesčių esančiose savivaldybėse: 7 proc. Klaipėdos rajono, 6 proc. Vilniaus rajono ir 3 proc. Kauno rajono. Didžiausia tikimybė, kad tai daugiausia didmiesčių gyventojai, persikraustę gyventi už miestų ribos. Palyginti su 2001 m., vilniečių sumažėjo 2,7 proc., Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio gyventojų – nuo 13 iki 16 proc. Nors didžiųjų miestų gyventojų sumažėjo, vis tiek juose gyvena apie 40 proc. Lietuvos žmonių.

Kaip ir prieš dešimtmetį, nuo kitų Europos šalių Lietuva skiriasi itin dideliu atotrūkiu tarp vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės. Lietuvos vyrų mirtingumo rodikliai didžiausi visoje ES. Išankstiniais 2011 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje moterų dabar 17 proc. daugiau nei vyrų, o 2001 m. buvo 14 proc. daugiau.

Po septynerių metų – gimstamumo nuokrytis

Tik mūsų gimstamumo rodikliai panašūs kaip Vakarų Europos šalyse. Tačiau ir tai nedžiugina, nes šiuo metu gimstamumas jau neužtikrina net kartų kaitos – viena moteris pagimdo vidutiniškai 1,5 vaiko. O gimstamumas šalyse stabilizuojasi iki kartų kaitą užtikrinančio lygio, kai moterys vidutiniškai gimdo po du vaikus.

Kada Lietuva pradės ropštis iš demografinės duobės? Lietuvos socialinių tyrimų centro Demografinių tyrimų instituto vadovė prof. Vlada Stankūnienė sako, kad viena gimstamumo mažėjimo priežasčių – gimdymų atidėjimas iki vyresnio amžiaus. Galimybė pačiam rinktis, būti atsakingam už savo gyvenimą paskatino vertybių virsmą. Žmonės pirmiausia nori realizuoti savo siekius, ambicijas profesinėje srityje, įsitvirtinti darbo rinkoje, užsitikrinti finansinį stabilumą ir tik tada kurti šeimą. O viso to pasiekiama dažniausiai tik artėjant prie trisdešimtojo gimtadienio, todėl vis daugiau moterų pirmą vaiką gimdo tokio amžiaus.

„Prasidėjus gimdymų atidėjimui vyresniam amžiui, gimstamumo lygis šalyje paprastai labai krinta, tačiau po 10–15 metų vėl pradeda didėti, ir tai vadinama kompensaciniu efektu. Tokią duobę perėjo visos Vakarų Europos šalys, tik gerokai anksčiau ir su mažesne „įgriuva“, – atskleidžia demografė.

Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje suminis gimstamumo rodiklis jau vėl artimas dviem. Pagal Jungtinių Tautų gyventojų prognozes, Lietuva tokį lygį pasieks tik šimtmečio pabaigoje, nes gimstamumo sumažėjimui įtakos turi ir daug specifinių veiksnių, tarp jų ir ekonominių.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovo Boguslavo Gruževskio nuomone, ateinantys šešeri septyneri metai paskutiniai, kai gimstamumas gali natūraliai didėti, nes išliks dar didelis 22–32 metų gyventojų skaičius. Vėliau jis smarkiai susitrauks – jau kitąmet bus keturiais tūkstančiais mažiau aštuoniolikmečių, kurių kasmet vis mažės. Tad liks tiesiog mažiau žmonių, galinčių gimdyti.

Deja, Lietuvoje nieko nedaroma, kad šis palankus metas būtų išnaudotas. „Kartų kaitą užtikrinantį lygį per dešimt metų pasiekė tos šalys, kuriose buvo nuosekliai vykdoma šeimos politika. Pirmiausia turi būti sudaromos sąlygos derinti šeimą ir darbą“, – įsitikinusi V.Stankūnienė.

Nors Lietuvoje vaiko priežiūros atostogos vienos ilgiausių Europoje, niekaip nepritampa lankstus darbo grafikas, kad jauni tėvai galėtų dalį dienos dirbti, trūksta vietų darželiuose. Galiausiai nerimas, kad netekus darbo ar sušlubavus sveikatai bus sunku atžaloms užtikrinti materialinę gerovę, verčia daugelį lietuvių apsiriboti vienu vaiku.

Didės gabiausio jaunimo emigracija

Socialinio stabilumo nebuvimas – viena pagrindinių ir emigracijos priežasčių. „Sociologai prognozavo didelius išvykstančiųjų srautus 2009 ir 2010 m., tačiau buvo tikimasi, kad 2011 m. padėtis stabilizuosis. Deja, emigracija ir toliau nemažėja. Be to, išvyksta vis daugiau šeimų kartu su vaikais, nes nemato perspektyvų Lietuvoje, nėra tikri dėl ateities, nepasitiki valstybės institucijomis“, – apgailestauja B.Gruževskis.

V.Stankūnienė prognozuoja, kad emigracija ir toliau didės, ypač gabiausio jaunimo, baigusio vidurinę mokyklą. Tiesa, ir dabar išvažiuoja daugiausia darbingo amžiaus ir jauni žmonės. 2010-aisiais 20–34 metų žmonės sudarė 55 proc. išvykusiųjų.

Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės, tai didelė netektis Lietuvai. Mat mažėja iniciatyvių, aktyvių žmonių, o dėl to mažėja ir inovacijų galimybės. Be to, išvykstant jaunimui sparčiau sensta visuomenė ir didėja demografinis bei ekonominis krūvis pasiliekantiems. A.Sipavičienės vertinimu, jaunų žmonių trūkumas gali net tapti ekonomikos atsigavimo stabdžiu.