Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Kiekvienas pavasaris Lietuvos paežerėse ir šiukšliadėžėse pažeria aklų kačių ir šunų jauniklių. Į prekybos centrų maišelius supakuoti ir nuo mamų atskirti nelaimėliai galo laukti paliekami miestų prieigose. Ne vienam toks nepageidaujamų gyvūnų atsikratymo būdas įprastas, vis dėlto dauguma – kur kas žmoniškesnė. Būtent dėl jų Gyvūnų globos draugijos telefonas nuolat kaista iki raudonumo.

„Kačiukams reikia žindančios mamos,  SOS”, – tokių ir panašių skelbimų gyvūnų globos puslapyje – ne vienas ir ne du. „Nors baudos už gyvūnų kankinimą ir neprie­žiūrą Lietuvoje gana nemažos, jos vis dar mažai veiksmingos”, – įsitikinusi Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Danutė Navickienė.

Kai kurių lietuvių mentalitetas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais dar šlubuoja, todėl numatytos baudos už neatsakingą elgesį ir laisvės atėmimas nėra per didelė atsakomybė.

Su šiuo teiginiu linkęs sutikti ir kasmet Eu­ro­pos Komisijai ataskaitas apie lietuvių elgesį su gyvūnais teikiantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus atstovas Giedrius Blekaitis. Jo vertinimu, elgesio su gyvūnais pažeidimų kreivė šalyje mažėja, vis daugiau ūkinių gyvūnų laikymo vietų atitinka reikalavimus (2008 m. juos atitiko tik 86 proc., 2015 m. – jau 95 proc.), žmonės sąmoningėja ir pilietiškėja, žinoma, su tam tikromis išimtimis.

„Kai kurių lietuvių mentalitetas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais dar šlubuoja, todėl numatytos baudos už neatsakingą elgesį ir laisvės atėmimas nėra per didelė atsakomybė”, – tikina žiauraus elgesio pavyzdžius su gyvūnais spaudoje viešinančios tarnybos specialistas.

Naudodami agresiją prieš aplinkinius de­mons­truojame nepasitenkinimą savimi: pažemindami kitą, save tarsi išaukštiname, įgyjame tam tikrą pranašumą, tačiau tai – silpnų asmenų kelias.

Jis išskiria priežastis, skatinančias žmones elgtis neatsakingai, susijusias su ūkinių gyvūnų laikytojų požiūriu, jų amžiumi ir sveikatos būkle, kuri neleidžia tinkamai pasirūpinti silpnesniais už save. Ta­čiau psichoterapeutas Raimundas Alekna įžvelgia kur kas gilesnes priežastis, tikindamas, kad žmonių elgesį su gyvūnais lemia jų auklėjimas: „Jei as­me­nybė harmoninga, tai ir su gyvūnais, ir su žmo­nėmis jos elgesys bus pagarbus. Tai, kaip mes elgiamės su kitais, atspindi mūsų santykį su pačiu savimi. Naudodami agresiją prieš aplinkinius de­mons­truojame nepasitenkinimą savimi: pažemindami kitą, save tarsi išaukštiname, įgyjame tam tikrą pranašumą, tačiau tai – silpnų asmenų kelias.”

Lietuvoje pakyrėjusių augintinių ar neplanuotų jų palikuonių žmonės atsikrato neįtikėtino žiaurumo priemonėmis (išniekindami, išmesdami pro langą, sužalodami smurtaujant ir pan.) arba pristato į globos organizacijas kaip nebereikalingus.

Kaip stabdyti žiaurų elgesį su gyvūnais, ne vienus metus diskutuojama viešojoje erdvėje, tačiau D.Navickienė mano, kad kol nebus gyvūnų policijos, situacija negerės: ir toliau matysime juos išmetamus lyg nereikalingas šiukšles.

Jei neužsimerksime prieš netinkamą aplinkinių elgesį su gyvūnais, situacija keisis greičiau, nei galime numanyti.

„Liūdniausia, kad neatsakingai besielgiantys žmonės lieka nenubausti, iš mūsų organizacijos vis dar atvirai tyčiojamasi policijoje ir teismuose. Ne vienas atviras teismo posėdis yra virtęs farsu, kai teisėjas pateisino smurtautoją”, – šalyje besiklostančią praktiką atskleidė D.Navickienė.

Pokalbio metu ji minėjo liūdnai pagarsėjusią istoriją, kai universiteto profesorius negyvai užtampė savo šunį, tačiau taip ir liko nenubautas. „Jei neužsimerksime prieš netinkamą aplinkinių elgesį su gyvūnais, situacija keisis greičiau, nei galime numanyti. Taigi, kiek dar ilgai tylėsime?” – piktinasi  Lietuvos gyvūnų globos draugijos atstovė.

Šaukštu deguto visą statinę, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus atstovo G.Blekaičio teigimu, gadina rizikingiausių socialinių sluoksnių asmenys, kuriems nerūpi skriaudžiamų gyvūnų gerovė. „Tokie gyvūnų laikytojai savaitėmis pamiršta savo augintinius, ką jau kalbėti apie kasdien būtiną pašarą ir vandenį, tad ar verta stebėtis, kad išsiblaivę ir užsukę į tvartą randa tik gyvūnų gaišenas”, – pasakojo per metus dešimtis gyvūnų kankinimo ir marinimo atvejų fiksuojantis Vals­tybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovas.

Kai kurie kaimo gyventojai, jo tvirtinimu, iki šiol vadovaujasi nuostata, kad šuns gyvenimas turi būti kančia, todėl jis ir rišamas prie būdos. G.Blekaitis primena, kad kai kurių rūšių gyvūnai yra daug jautresni už žmones, todėl įsipareigojus juos auginti nepriežiūra nepateisinama.

Tre­jų ar penkerių metų vaikui, tampančiam katę už uodegos, empatijos jausmas dar tik vystosi, tačiau jei dešimtmetis taikosi nukirpti gyvūnui uodegą, tai rimtas signalas, kad vaikui jau kažkas ne taip.

Galime tik svarstyti, kas skatina žiaurų žmonių elgesį su gyvūnais. Psichologas Gediminas Na­vaitis linkęs jį sieti su empatijos (gebėjimo atjausti) visuomenėje stoka: sunku įsivaizduoti asmenį, kuris kankina gyvūną ir yra paslaugus, rūpestingas bendraudamas su artimaisiais. Priežasčių, kodėl šis jausmas jam liko svetimas, gali būti daug: šeimyniniai santykiai, bendravimo patirties stoka. „Tre­jų ar penkerių metų vaikui, tampančiam katę už uodegos, empatijos jausmas dar tik vystosi, tačiau jei dešimtmetis taikosi nukirpti gyvūnui uodegą, tai rimtas signalas, kad vaikui jau kažkas ne taip”, – aiškina MRU dėtytojas.

Psichologai sutaria, kad empatija yra sėkmingo bendravimo pagrindas, o ugdyti ją patariama dar ankstyvoje vaikystėje. Ši savybė itin vertinga bendraujant: padeda ugdyti užuojautą ir yra daugelio moralinių sprendimų esmė.

Psi­chiatrijos klinikų pacientų tyrimai taip pat patvirtina, kad asmenys, kurie kankino šunis ir kates, pasižymėjo dideliu agresyvumu ir žmonių atžvilgiu.

Mokslinių tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tyčinis žiaurumas gyvūnų atžvilgiu (priešingai nei aplaidumas ir nepriežiūra) susijęs su smurtu ir žiaurumu žmonėms. Individai, jaučiantys malonumą skriausti gyvūnus, dažniau linkę smurtauti ir prieš žmones. JAV federalinis tyrimų biuras yra nustatęs, kad vadinamųjų serijinių prievartautojų ir žmogžudžių gyvenimo aprašymuose dažnai pa­si­k­artoja faktai apie žiaurų elgesį su gyvūnais. Psi­chiatrijos klinikų pacientų tyrimai taip pat patvirtina, kad asmenys, kurie kankino šunis ir kates, pasižymėjo dideliu agresyvumu ir žmonių atžvilgiu.

R.Alekna samprotauja, kad vi­suomenės elgesys su gyvūnais rodo jos brandą. „Jau vien tai, kad viešinami neigiami pavyzdžiai rodo, jog visuomenė vystosi reikiama linkme. Pakanka prisiminti, kaip su gyvūnais elgtasi sovietinėse sistemose, ir tampa aišku, kad judame vakarietiška kryptimi.”

Austrijoje neatitikus vežamų gyvūnų kontrolės kelyje gali tekti susimokėti iki 12 tūkst. eurų.

Už žiaurų elgesį su gyvūnais ir jų kankinimą Lietuvoje administracines nuobaudas  skiria policija, o jai pranešti apie netinkamą elgesį su keturkojais gali kiekvienas. Gyvūną pražudžiusiam, jį suluošinusiam ar kankinusiam asmeniui gresia nuo 300 iki 1750 eurų. Palyginti su gerokai senesnes gyvūnų apsaugos tradicijas turinčiomis šalimis, šios sumos nėra didelės. Tarkime, Austrijoje neatitikus vežamų gyvūnų kontrolės kelyje gali tekti susimokėti iki 12 tūkst. eurų.

Pastebėjus netinkamą elgesį su gyvūnu R.Alek­na ragina nelikti nuošalyje, užsukti į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tinklalapį, užpildyti anketą, kurioje pateikiami visi būtini duomenys apie susidariusias aplinkybes, neprižiūrimo gyvūno šeimininką, ir dovanoti mažajam draugui galimybę gyventi be smurto.

G. Packevičienės nuotr.

Lietuvos gyventojams jau nebereikia aiškinti, kad šuniui taip pat reikalingas gydytojas, o katė neturi devynių gyvenimų, tačiau ir šiandien daugumos beglobių gyvūnų problemos mūsų šalyje sprendžiamos lengviausiu keliu – juos numarinant.

Pastaraisiais metais Lietuvoje labiau pastebimi tiek gyvūnų mylėtojai, tiek skriaudėjai. Kartu su žiniomis apie naujas gyvūnų globos organizacijas ar populiarėjančias gyvūnų parodas liūdnai nuskambėjo nuo tilto numesto šuns Pipiro istorija, paviešinti autentiški pasakojimai apie juodą kaip degutas vandenį, kuriuo gyvūnus lakina Vilniaus savivaldybės Sanitarinė tarnyba, internete pasmerkti šeimininkai, atsisakę auginti apkurtusį ar nusibodusį (“nes draskosi”) kačiuką.

Padidėjęs pranešimų srautas apie smurtinį elgesį su gyvūnais nereiškia, kad visuomenė tapo žiauresnė – tiesiog į situaciją pradedama nebežiūrėti pro pirštus. Vis dėlto iki realaus gyvūnų teisių užtikrinimo mūsų šalyje dar laukia ilgas kelias.

Eilės pas veterinarą pailgėjo 10 kartų

“Situacija stipriai keičiasi. Populiarėja šuns draugo bute idėja, suvokiama, kad juo reikia rūpintis. Pavyzdžiui, pirmiau daugeliui buvo nesuprantama, kam šunį reikia vedžioti, dresuoti ar skiepyti, dabar tokie klausimai kyla tik arba visiškai gyvūnų nemėgstantiems, arba vyresnio amžiaus žmonės, kuriems požiūrį keisti jau per sunku”, – šių dienų situaciją apibūdina gyvūnų mylėtoja Skaistė Skibiniauskaitė, su savo Tailando ridžbeko veislės šunimi aktyviai dalyvaujanti parodose. Tiesa, kačių laikymo įpročiai, jos nuomone, juda kiek lėčiau, bet jų augintojų mąstyme taip pat vyksta lūžis. Katė pradedama suprasti ne kaip padaras, slampinėjantis balkone, o taip pat, kaip draugas.

Didžiausiu Lietuvoje šunų ekspertu laikomas Lietuvos gyvūnų globos draugijos Kauno skyriaus vadovas Karolis Masilionis išlieka kritiškesnis, tačiau taip pat mato gerėjančią situaciją. “Jei palygintume šiandienines eiles pas veterinarą ir tas, kurios buvo prieš 15 metų, santykis geriausiu atveju būtų 10 ir 1. Tačiau ir dabar susiduriu su tokiais žmonėmis, kuriems sakau, kad jų šuniui reikia pas veterinarą, o šie atšauna: “Tai koks jis šuo, jeigu reikia gydyti?”, – prisimena nuo 1976 m. kinologija besidomintis ir tarptautinio šios srities eksperto vardą turintis pašnekovas. Ir iš karto pabrėžia, kad toks požiūris būdingas dažniausiai vyresniems kaime gyvenantiems žmonėms.

Dauguma jaunesnių šunų mylėtojų nesibodi gyvūno sveikatai skirti daugiau pinigų nei savo pačių. Kaip stebisi gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos “Nuaras” direktorė Jurgita Gustaitienė, žmonėms dažniausiai nekyla klausimo, kodėl jie turėtų mokėti 30 Lt už augintinio šampūną, nors patys naudoja šampūną už 10 Lt. Ji pastebi, kad rūpestis gyvūnais tikrai auga, kartais jis pasidaro netgi iškreiptas: pavyzdžiui, norima gyvūnus įsinešti į parduotuvę, jiems rišami kaspinėliai, seilinukai ir pan. “Per didelė meilė yra kankinimas. Štai kartą paskambino žmogus ir sako, jog išgelbėjo du benamius zuikučius. Klausiu, kur jis juos rado, o šis atsako, kad Varėnos miške. Ir parvežė į Vilnių, “išgelbėjo”, tik dabar nebežino, ką su jais daryti” – prisimena J.Gustaitienė.

Tik 20 proc. prieglaudos šunų randa šeimininkus

Ženklų apie didėjančią meilę gyvūnams nestinga, tačiau nupiešti bendrą Lietuvoje gyvenančių augintinių paveikslą ar tendencijas pagrįsti skaičiais sudėtinga. Statistikos departamentas nerenka informacijos apie tai, kiek namų ūkių augina naminius gyvūnus, gyvūnų registravimo centras pateikia tik paženklintų mikroschemomis gyvūnų duomenis, kurie nereprezentuoja visų šalies šunų ir kačių, ką jau kalbėti apie paukščius, žuvytes, graužikus ar kitus augintinius, kurie nėra registruojami. Keturkojų situacija pradės keistis 2016 m. – nuo tada augintinių ženklinimas Lietuvoje mikroschemomis taps privalomas.

Tačiau net ir neturint tikslios statistikos, akivaizdi didelė diferianciacija tarp skirtingomis sąlygomis laikomų gyvūnų. Miestuose formuojasi augintinių kultūra, steigiasi jų mylėtojų klubai, nuolat rengiamos gyvūnų parodos ar jų sporto varžybos, tapusios tiek šeimininkų, tiek jų augintinių gyvenimo dalimi, saviraiškos forma. Tuo tarpu kaimuose šunys dažniau atlieka ne draugo, o sargo funkciją, kurio visas gyvenimas apsiriboja grandine ir maistu nuo šeimos pietų likučių.

Pats skaudžiausias ir Lietuvoje sunkiai suvaldomas procesas – beglobiai gyvūnai. Nėra žinoma, nei kiek jų yra, nei ką su jais daryti. Atiduoti į prieglaudą – menka išeitis. “Tik 20 proc. šunų iš prieglaudos randa šeimininkus. Visi kiti utilizuojami barbitūratais ir vežami į Rietavo utilizavimo gamyklą, kur patenka į aukštą krosnį ir iš jų daromi miltai. Tuos miltus anksčiau pirkdavo užsienyje ir naudojo pašarams, bet po kempinligės protrūkio tai baigėsi”, – gyvūnų marinimo užkulisius atskleidžia K.Masilionis, pats savo namuose įsirengęs prieglaudą, kurioje laiko per senus, kad surastų šeimininką, šunis. Šiuo metu pašnekovo namuose jų yra 16.

Išeitis – sterilizuoti

Vien Vilniuje praėjusiais metais prieglaudose užmigdyta per tris tūkstančius gyvūnų, dalis savivaldybių duomenų apie priglaustus naminius gyvūnus apskritai nepateikia. Gyvūnų globos organizacijos “Lesė” atstovų manymu, veikiausiai ten užmigdomi visi gyvūnai. JAV ir nemažai Vakarų Europos valstybių veiksmingiausiu būdu sumažinti beglobių gyvūnų populiaciją laikomas sterilizavimas. Nors sutinkama, kad tai kišimasis į natūralius gamtos procesus, marinimas yra dar skaudesnė intervencija.

Lietuvoje sterilizavimas vis dar nėra plačiai taikomas, tačiau yra pirmųjų teigiamų ženklų. Balandžio mėnesį Vilniaus savivaldybės ir Austrijos gyvūnų globos fondo bendradarbiavimo iniciatyva buvo sterilizuoti ir vakcinuoti 447 gyvūnai, rugpjūtį akciją žadama pakartoti ir sterilizuoti dar 800 gyvūnų. Tačiau Klaipėdoje analogiškas projektas nebus vykdomas, nors į pagalbą siūlėsi ir Vokietijos gyvūnų mylėtojai. Motyvas – pernelyg didelės išlaidos.

Už sterilizavimą pasisako ir gyvūnų globos organizacijos. Be to, sėkmingai besirūpinančiomis gyvūnais Panevėžyje ar Utenoje, jos siekia perimti gyvūnų globą ir sostinėje. Šiuo metu už beglobių gyvūnų priežiūrą Vilniuje atsakinga UAB “Grinda”, kurios pagrindinis užsiėmimas yra miesto gatvių tvarkymas. Nors bendrovė turi patvirtintą veterinarijos pažymėjimą, Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus atstovai reguliariai informuoja apie nehumaniškas ir antisanitarines sąlygas, kuriomis gyvūnai ten yra laikomi. Gegužę organizacija gavo ir Vilniaus mero Artūro Zuoko palaikymą. Jei visuomeninėms organizacijoms sostinėje pavyks perimti gyvūnų globą į savo rankas ir deramai susitvarkyti su šia užduotimi, bus žengtas dar vienas žingsnis gyvūnų padėties šalyje gerinimo link.

Naminiai gyvūnai Lietuvoje:

• Spėjama, kad populiariausi naminiai gyvūnai yra šunys, o beglobių daugiausia yra kačių

• Kokybiška šuns priežiūra per mėnesį kainuoja apie 200 Lt. Jei šuo reguliariai dalyvauja parodose, suma padidėja iki 500 Lt

• Gyvūnų ženklinimas mikroschema kainuoja nuo 60 iki 200 Lt, paženklinto gyvūno įtraukimas gyvūnų registrą – nuo 5 iki 20 Lt

• Katino kastravimas kainuoja apie 80 Lt, katės sterilizavimas – 150 Lt. Šuns patino, nelygu svoris, 80–200 Lt, kalytės – 150–300 Lt.

• Gyvūnų veisimas Lietuvoje nėra verslas, greičiau brangus pomėgis. Pavyzdžiui, susumavus išlaidas šuns priežiūrai, maistui, gydymui, patino ieškojimui, dažniausiai kad ir už 1000 Lt ar daugiau parduodamas gyvūnas, finansiškai neatsiperka.

• Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje dažniausiai norėta didelių, agresyvesnių šunų – rotveilerių, dobermanų. Šiuo metu paklausiausi mažesnių veislių šunys: auksaspalviai ir Labradoro retriveriai, bigliai, Sibiro haskiai. Visada populiarūs išliko vokiečių aviganiai. Prieš kelrius metus paklausiausių Jorkšyro terjerų populiarumas atslūgo

• Nors pernai Vilniuje buvo užmigdyta trys tūkstančiai prieglaudų gyvūnų, namus rado beveik keturi tūkstančiai.

• Maksimali bausmė už žiaurų elgesį su gyvūnais – 12 mėnesių kalėjimo

Iš viso Lietuvoje mikroschemomis paženklinti ir užregistruoti 30,2 tūkst. naminių gyvūnų. Iš jų:

Šunys – 24 634
Katės – 5553
Kiti – 18

Gyvūnų registravimo centro informacija

BFL

Vyriausybės parengtas naujos redakcijos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas turėtų užtikrinti namuose laikomų gyvūnų gyvenimo sąlygas.

Pasak žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus, kurio vadovaujama ministerija ir rengė naujos redakcijos įstatymą, senasis įstatymas nereglamentavo smulkiųjų gyvūnų apsaugos, teisių ir pareigų, nes daugeliu atveju įsigytas gyvūnas būna įdomus tol, kol jis mažas. Naujajame įstatyme reglamentuojamos smulkiųjų gyvūnų teisės ir pareigos, augintinių apsauga nuo žiaurių kankinimo atvejų, gyvūnų teisė į poilsį, visavertį maistą ir panašiai. To neužtikrinantiems žmonėms grės baudžiamoji atsakomybė. Tokios nuostatos yra įtvirtintos ES direktyvose.

K. Starkevičiaus teigimu, šeimininkų pykčio protrūkiai prieš savo augintinius – neretas atvejis.

“Įstatymas padės apsaugoti tuos smulkiuosius gyvūnus”, – po Vyriausybės posėdžio kalbėjo K. Starkevičius.

Įstatymas taip pat numato, kad jeigu bus nustatyta, jog šeimininkas luošina gyvūną, augintinis laikinai gali būti konfiskuotas. Pagal naująją tvarką visi namuose laikomi smulkieji gyvūnėliai nuo 2016-ųjų bus privalomi žymėti. Šiuo metu žymėjimas yra savanoriškas, jo kaina siekia 100 litų. Pats ministras K. Starkevičius asmeniškai laikosi pozicijos, kad žymėjimas neturėtų būti toks griežtas, o gyvūnėlių draudimas būtų neprivalomas.

“Žymėjimas reikalingas dviem atvejais: kai išveži gyvūnus, kitas – jei kažkokios baisios ligos atsitiktų, jeigu pradingo tavo šuniukas ar katytė, yra lengviau surasti. Manau, turėtume laisvės palikti daugiau patiems piliečiams”, – kalbėjo K. Starkevičius.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius kritikavo įstatymą dėl jo neaiškumo.

“Su silpnesniais už save būtina elgtis pagarbiai ir tai rodo žmogaus kultūrą, tačiau, žiūrint į tarptautinę konvenciją, kuria remiantis ir priimamas įstatymas, galiu pasakyti, kad konvencija yra žymiai lankstesnė ir parašyta protingesne kalba, nes įrašyti principai, kuriais remiantis galima ir pagarbiai elgtis su gyvūnais, ir neprikurti ribinių situacijų, kai jos aiškiai prasilenks su sveiku protu”, – kalbėjo teisingumo ministras.

R. Šimašiaus vertinimu, siūlomame įstatymo projekte yra daug biurokratiškumo, numatyta įvairių poįstatyminių tvarkų, licencijavimų, akreditavimų, pavyzdžiui, savo kaimynui negalima duoti šuns, kad jį dresuotų, nes tam reikalingas dresuotojo pažymėjimas.

“Yra įvairiausių nuostatų, kurios visiškai suprantamos ir logiškos traktuojant pagal sveiką protą, bet įstatymo redakcija, deja, suteikia ir tokias galimybes traktuoti nuostatas, kad jos toli gražu neprives prie visiškai normalių situacijų, kurių tikimės iš pagarbaus elgesio su gyvūnais”, – teigė R. Šimašius.

Naujos redakcijos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas dar bus svarstomas Seime.

technologijos.lt

Sparta, kuria pasaulyje nyksta rūšys, buvo perdedama daugiau nei du kartus, rodo nauja analizė, apie kurią rašo „National Geographic“.

BFL

Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad atėjęs pavasaris skatina susimąstyti apie parazitines ligas, kurias platina šunys ir katės. Pagrindinės parazitinės ligos, kurias gali platinti naminiai gyvūnai, yra toksokarozė, echinokokozė ir toksoplazmozė.

Dažniausiai pasitaikanti šunų ir kačių platinama liga Lietuvoje – toksokarozė, kurią sukelia apvaliųjų kirmėlių toksokarų lervos. Dirvožemyje toksokarų kiaušinėliai bręsta, todėl žmogus užsikrečia nuo nešvarių, žemėtų rankų, valgydamas neplautas uogas, vaisius bei daržoves. Vaikai toksokaroze dažnai užsikrečia žaisdami smėlio dėžėse, žaliose vejose, kuriose yra šunų ir kačių ekskrementų. Daugeliu atvejų liga praeina be simptomų, tačiau gali pakilti temperatūra, atsirasti sausas kosulys, dusulys. Kartais vargina pilvo skausmai, ligonį gali pykinti, išberia ir niežti odą. Migruojančių lervų gali pakliūti į akis.

2010 metais sergamumas toksokaroze Panevėžio apskrityje siekė 0,14 atvejo/10 000 gyventojų, o Lietuvoje registruota 0,36 atvejo/10 000 gyventojų.

Kita sunki parazitinė liga – echinokokozė. Žmogus šia liga užsikrečia kaspinuočių kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą. Kaspinuočio vystimuisi yra reikalingi 2 šeimininkai: galutinis šeimininkas (šunys, vilkai, lapės, šakalai, kartais ir  katės), kurio organizme vystosi suaugęs kaspinuotis ir tarpinis šeimininkas (kiaulės, avys, galvijai, graužikai, kiškiai, žmogus ir kt.), kurių organizme vystosi echinokoko cistos. Šunys, katės, kiti laukiniai gyvūnai užsikrečia suėdę infekuotus tarpinius šeimininkus (jų organus su echinokoko cistomis). Gyvūnai, kurių žarnyne vystosi, auga ir parazituoja kaspinuotis į aplinką kartu su išmatomis išskiria  kiaušinėlius. Kaspinuočiai žmogui sukelia sunkius negalavimus, kurių negydant žmogus gali mirti.

2010 metais Panevėžio apskrityje echinokokozė nebuvo registruota, tačiau per 1 šių metų ketvirtį buvo užregistruotas 1 šios ligos atvejis.

Vienas svarbesnių pirmuonių sukeliamų parazitinių susirgimų yra toksoplazmozė. Tiesiogiai žmogus šia liga užsikrečia kontaktuodamas su kačių ekskrementais per nešvarias rankas. Netiesioginiu būdu – vartojant nepakankamai termiškai apdorotą ar žalią mėsą, paruoštą iš kitų infekuotų gyvūnų: kiaulių, avių ar vištų, kurioje yra cistų, per užterštą vandenį, vaisius, daržoves, geriant nepasterizuotą infekuotų gyvulių pieną. Infekuota motina nėštumo metu per placentą infekciją gali perduoti vaisiui.

Praėjusiais metais toksoplazmozė registruota Rokiškio ir Kupiškio rajonuose. Panevėžio apskrityje sergamumas šia liga siekė 0,10 atvejo/10 000 gyventojų, o Lietuvoje – 0,45 atvejo/10 000 gyventojų. Per 1 šių metų ketvirtį Panevėžio apskrityje registruoti 2 toksoplazmozės atvejai.

Siekiant išvengti šunų ir kačių platinamų parazitinių ligų, Centro specialistai rekomenduoja rūpestingai laikytis asmens higienos. Reguliariai valyti patalpas, kur vaikštinėja keturkojai. Saugoti dirvožemį ir vandenį nuo teršimo šunų, kačių išmatomis. Eidami pasivaikščioti su šunimi, nepamirškite pasiimti maišelio su kastuvėliu savo augintinio ekskrementams surinkti. Neleiskite šuniui laižyti veido. Ne mažiau svarbu tinkamai prižiūrėti smėlį ikimokyklinių ugdymo įstaigų žaidimų dėžėse ir jas apsaugoti nuo užteršimo. Reikia atminti, kad smėlis vaikų žaidimo dėžėse turi būti keičiamas ar atnaujinamas kasmet ir pagal epidemiologines reikmes, nustačius askaridžių, plaukagalvių, toksokarų kiaušinėlius.

"Veido" archyvas

Ruošiantis į ilgesnę ar net trumpesnę kelionę kyla neaiškumų, ypač susijusių su bagažo dydžiu ar prireikus keliauti su augintiniu. Kartais nesusipratimų nepavyksta išvengti ir viešajame transporte. Užbėkime įvykiams už akių ir pasidomėkime, kokie netikėtumai gali laukti.

Keliaujant su gyvūnu traukiniu, autobusu, keltu ar lėktuvu

• Visais atvejais šeimininkas privalo turėti veterinarijos gydytojo pažymą apie gyvūno sveikatą ir pasirūpinti, kad nekiltų grėsmė kitų keleivių saugumui ir patogumui.

• Autobusais gyvūnus galite vežti nemokamai. Svarbiausia, kad jie būtų krepšyje ar narvelyje ir neužimtų atskiros keleivio vietos. O jei vietos prireiks, gyvūnui teks pirkti bilietą. Pagal viešojo transporto važiavimo taisykles, turite pasirūpinti, kad jūsų augintinis nekeltų grėsmės kitų keleivių sveikatai,  nuosavybei ir ramybei. Šuo turi būti su antsnukiu ir laikomas už ne ilgesnio kaip 0,5 m pavadėlio. Keliaujant su šunimi turėtumėte įlipti pro paskutines duris ir važiuoti autobuso ar troleibuso gale. Jei jūsų mieste priimta tvarka įlipti pro priekines duris, šia taisykle turėtumėte vadovautis ir norėdama į viešąjį transportą patekti su augintiniu.

• Keliaujant traukiniu, smulkūs kambariniai gyvūnai, pavyzdžiui, žiurkėnai, turi būti vežami dėžėse, pintinėse arba narveliuose. Trečl    ios klasės vagone šiuos gyvūnus galite vežtis nemokamai, tačl    iau važiuojant kitų klasių vagonais už augintinį teks susimokėti kaip už lydimąjį bagažą.

• Jei traukiniu vešitės didelį šunį, už jį turėsite susimokėti kaip už 20 kg bagažą. Galite vežtis šunį ir atskiroje kupė, tačl    iau tokiu atveju teks sumokėti už visas kupė vietas. Šuo turėtų būti su antsnukiu ir pavadėliu. Už bet kokią galimą augintinio padarytą žalą teks atsakyti jums.

• Keltai, kurie priima keleivius su gyvūnais, vienam asmeniui leidžia vežtis ne daugiau kaip 2 šunis. Keliaujantiems su gyvūnais skiriamos specialios kajutės, kuriose kilimai pakeisti linoleumu, o po kelionės kajutės dezinfekuojamos. Pasirinkus tokį transportą kelionei su augintiniu, jums teks išsipirkti visą kajutę.

Su augintiniu į užsienį

Prieš vykdama į kelionę su gyvūnu, būtinai susipažinkite su toje šalyje galiojančiomis gyvūno įvežimo taisyklėmis, nes kai kuriose šalyse keliami ypač griežti reikalavimai.

• Keliaujant po Europos Sąjungą. Naminiai gyvūnai gali keliauti kartu, jei turite Europos Sąjungos naminio gyvūno pasą. Jame turi būti informacija apie skiepus nuo pasiutligės – paskiepyti turi būti visi naminiai gyvūnai, vyresni nei trijų mėnesių. Tokį pasą gali išduoti bet kuris veterinaras.

• Pagal galiojančias taisykles vežantis gyvūną į keturias šalis – Airiją, Jungtinę Karalystę, Maltą ir Švediją – dar prireiks ir papildomų įrodymų, kad skiepai buvo veiksmingi, todėl turėkite ir atitinkamą veterinaro pažymą.

• Taip pat į Airiją, Jungtinę Karalystę ir Maltą atvykstantys gyvūnai tikrinami dėl erkių platinamų ligų ir kaspinuočio. Švedijoje ir Suomijoje tikrinami tik dėl kaspinuočio.

• Labai svarbu, kad gyvūną būtų galima identifikuoti. Todėl jis privalo turėti mikrolustą. Tai paprastos procedūros metu po oda įkišama mikroschema, sauganti gyvūno duomenis. Turėdamas šį mikrolustą, gyvūnas užregistruojamas į duomenų bazę, todėl net jei dingtų bet kurioje Europos šalyje, galėtų būti atpažintas ir grąžintas šeimininkui.

• Pagal anksčiau galiojusias taisykles gyvūnui identifikuoti visiškai pakakdavo tatuiruotės. Į daugelį ES šalių gyvūnas tik su tatuiruote ir be mikrolusto galės vykti iki 2011 m. liepos. Tačiau Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Maltoje jau dabar reikalaujama tik mikrolusto.

• Nors griežti gyvūnų vežimo reikalavimai galioja visoje Europoje, prieš vykstant į konkrečią šalį verta pasidomėti, ar ji netaiko kokių nors papildomų taisyklių.

• Už ES ribų. Išvykstant iš Europos Sąjungos prireiks visų tų pačių dokumentų, kaip ir Sąjungos ribose. Tačiau papildomai gyvūnui turi būti atliktas kraujo tyrimas.

• Jei traukiniu vykstate į užsienį, augintinių vežimo taisyklės priklauso nuo šalies, į kurią vykstate. Važiuojant į NVS šalis, Latviją ir Estiją, gyvūnus teks vežtis atskiroje kupė, nusiperkant tiek bilietų, kiek kupė yra vietų. Leidžiama vežtis ne daugiau kaip du gyvūnus. Keliaujant į kitas šalis (Lenkiją, Bulgariją, Vokietiją, Čl    ekiją ir kt.), gyvūnus leidžiama vežtis nuperkant jiems kelionės bilietą su 50 proc. nuolaida.

• Norėdami skraidinti gyvūną lėktuvu, apie tai turite įspėti oro linijų bendrovę. Kiekviena bendrovė nustato savas gyvūnų skraidinimo sąlygas. Paprastai į lėktuvo saloną galima pasiimti ne daugiau kaip 8 kg sveriantį augintinį, kuris turėtų būti specialioje dėžutėje, telpančl    ioje po keleivio sėdyne arba ant kelių – dėžutės dydis 50x40x23 cm. Didesni šunys vežami atskirame lėktuvo skyriuje pervežimo dėžėse. Jeigu skrydis su persėdimu, augintiniu pasirūpina veterinarijos specialistai – pavedžioja, pašeria, palakina ir, jei reikia, apgyvendina šunų viešbutyje. Lėktuvų salonuose galima laikyti tik šunis vedlius, įrodžius, kad jie aklo arba kurčl    io žmogaus palydovai.

Apie bagažo dydį?

Prieš kelionę pasidomėkite, kokio dydžio ir svorio bagažą galite su savimi pasiimti, kad netektų nustebti, jei paprašys susimokėti papildomai ar net paskirs baudą…

• Važiuodami autobusu ar troleibusu nemokamai galite vežtis bagažą, neužimantį keleivio vietos. Kita vertus, rankinis bagažas turi atitikti tam tikrus standartus: ne didesnis kaip 60x40x20 cm arba bendra išmatavimų suma neviršytų 120 cm. Antraip teks pažymėti papildomą bilietą, už kurį su savimi galėsite vežti bagažą, užimantį ne daugiau kaip vieną keleivio vietą. Be to, autobusu ar troleibusu draudžiama vežti daiktus, kurie trukdytų ar būtų pavojingi kitiems keleiviams, galėtų sutepti transporto sėdynes ar bendrakeleivių drabužius. Dėl minėtų priežasčių viešuoju transportu draudžiama vežti dviratį.

• Tarpmiestiniu autobusu. Salone kiekvienas keleivis turi teisę nemokamai vežtis vieną rankinį bagažą, ne didesnį kaip 60x40x20 cm arba – jeigu bendra matmenų suma ne didesnė kaip 120 cm. Autobusuose, kuriose yra bagažinės, papildomai galima vežti bagažą, ne didesnį kaip 100x50x30 cm arba – jei bendra dydžių suma ne didesnė kaip 180 cm. Kartais už šį papildomą bagažą gali tekti susimokėti, todėl prieš vykstant į kelionę kiekvienu atveju reikėtų išsiaiškinti nemokamo bagažo sąlygas. Trečią arba didesnį negu šių dydžių bagažą keleivis gali vežti tik tada, jei bagažinėje lieka laisvų vietų.

• Traukiniu. Kiekvienas keleivis, turintis bilietą, turi teisę keleiviniame vagone su savimi nemokamai vežti nešulius, kurių bendra trijų matmenų suma neviršija 200 cm, o bendras svoris – 35 kg suaugusiam ir 15 kg vaikui iki 10 metų. trečios klasės vagone suaugęs keleivis gali vežtis daugiau nešulių nei numatyta taisyklėse, bet jų svoris neturi viršyti 50 kg. Panašūs reikalavimai bagažui keliami ir vykstant traukiniu į užsienio šalis, tačiau kiekvienu atveju vežamų nešulių sąlygos gali kisti, todėl reikėtų pasidomėti prieš vykstant į kelionę.  Dviračius galima vežti bagažo vagonuose, o keleiviniuose vagonuose – specialiai tam skirtose vietose. Dviračiai į traukinius priimami nuo balandžio 1 d. iki spalio 31 d. Už kiekvieną dviratį teks susimokėti nustatytą mokestį, priklausantį nuo važiuojamo atstumo ir kokia klase keliaujate (svyruoja nuo 2 iki 16 Lt).

• Lėktuvu. Kiekviena avialinija gali turėti skirtingus reikalavimus tiek rankiniam, tiek registruotam bagažui. Vienos kompanijos į lėktuvo saloną leidžia įsinešti neriboto svorio, tačiau neviršijančio 50x40x23 cm išmatavimų rankinį bagažą, o registruoto bagažo iki 20–32 kg mokestis įeina į bilieto kainą. Dažniausiai pigių skrydžių bendrovės į lėktuvo saloną nemokamai leidžia imti vieną vienetą rankinio bagažo, kurio matmenys yra 55cmx40cmx20cm, o svoris negali viršyti 8–10 kilogramų, tačiau už didesnį registruotą bagažą skaičiuoja papildomą mokestį. Paprastai visos avialinijų kompanijos be papildomo mokesčio leidžia pasiimti vaiko ar neįgalaus vežimėlį. Perkant bilietą iš anksto reikėtų įspėti, jeigu ketinate vežti specialų bagažą: sporto įrangą, muzikos instrumentus, dviratį ir pan. Už šį bagažą greičiausiai teks susimokėti papildomą mokestį.

Priekinės durys: neaiškumai dėl naujos tvarkos…

Keleivių įlaipinimas į viešąjį transportą pro priekines duris didžiuosiuose Europos miestuose yra įprastas, Lietuvoje tokia tvarka įgyvendinta dar visai neseniai. Kaip ir dauguma naujovių, ši tvarka sukėlė nemažai diskusijų ir klausimų, bet sėkmingai įgyvendinta Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Kėdainiuose. Galimybę priimti tvarką keleivius laipinti pro pirmąsias duris svarsto ir kiti miestai.

Keleiviai pastebėjo naujos tvarkos nenuginčijamą naudą – viešajame transporte akivaizdžiai sumažėjo asocialių, apsvaigusių ar agresyvių žmonių. Be to, pasak kontrolierių, dabar mažiau pagaunama vadinamųjų zuikių.

Vis dėlto naujoji laipinimo tvarka į viešąjį transportą kelia neaiškumų. Pavyzdžiui, kaip pro priekines duris patekti neįgaliems, tėvams su vežimėliu? Specialiuose žemagrindžiuose Vilniaus miesto autobusuose ir troleibusuose yra numatyta galimybė šiuos keleivius įleisti į transporto priemonę pro vidurines duris. Vairuotojai turėtų įleisti tokius keleivius, kurie negali patekti pro priekines duris. Kartais tai priklauso nuo vairuotojo darbo kultūros…

Anksčiau, keleiviai su gyvūnais į viešąjį miesto transportą turėdavo įlipti pro galines duris. Dabar jie, kaip ir kiti keleiviai, gali įlipti pro pirmąsias duris. Žinoma, augintinis turi atitikti važiavimo taisyklių keliamus reikalavimus – būti su pavadėliu ir antsnukiu.

"Veido" archyvas

Visuomenė pasidalijusi į dvi stovyklas. Vieni sako, kad šiais laikais nepakankamai ginamos net žmonių teisės, tai kam švaistyti laiką ir jėgas gyvūnams gelbėti? Kiti įsitikinę, kad likimas iš žmogaus gali atimti daug ką – gerą atlyginimą, solidžią pensiją, net darbą, bet nepajėgus atimti jautrios širdies.

O žmogaus pagalbos taip reikia mažiesiems mūsų broliams – tiems, kuriuos prijaukinome ir už kuriuos esame atsakingi. Taip mano ir garsioji batų dizainerė Rūta Rimšelienė, nuo praėjusių metų lapkričio su bičiulių komanda išgelbėjusi per 300 žūti pasmerktų keturkojų gyvybių.

Kreipiasi dėl gyvūnų

Kas Lietuvos įžymybes privertė susirūpinti žudomais gyvūnais? Toks klausimas garsią lietuviškų batų dizainerę Rūtą Rimšelienę šiek tiek pralinksmino: “Na, kokia aš įžymybė, jei, kaip mėgstu juokauti, į mane dabar žmonės dažniau kreipiasi ne dėl batų, o dėl gyvūnų”.

Nors alina karščiai, o iki Rūtos antrosios atžalos gimimo – suskaičiuotos dienos, moteris sako turinti tiek darbų, kad tik spėk suktis. “Sūnui Ąžuolui – septyneri, greit reiks leisti į pirmą klasę, o ir leliukas (medikai sako, kad gims sūnus) greit pasibels, – užgriuvusius darbus vardija Rūta. – O aš ir kolekciją naują planuoju rudenį, ir dėl tų gyvūnėlių kovojame”.

Rūta planuoja garsios verslininkės Rasos Martens viešbutyje surengti gyvūnams gelbėti skirtą labdaros vakarą, pakviesti įžymybių. “Tik nežinau, ar spėsiu prieš gimstant vaikučiui, ar teks tai daryti, kai sustiprėsiu po gimdymo, – patikslina ji. – O dar svajojame surengti išsipildymo akciją, panašią į televizijoje rengtą Nomedos”.

Laisvesnis laikas – tikrai ne laisvas

Kai tik turi laisvesnio laiko, batų dizainerė kur buvusi, kur nebuvusi skuba prie geltona spalva nudažytų gyvybės vagonėlių, kuriuose laikiną prieglobstį rado žūčiai pasmerkti gyvūnai.

"Veido" archyvas

Žmogus ir šuo gali vienas kitam padėti

“Ar vyras nepyksta dėl tokios veiklos?” – klausiau. “Pasitaikydavo, kad šiek tiek paburba. Ypač, kai ėmiau lauktis, nes daug laiko leisdavau tarp benamių gyvūnų, o tai galėjo būti pavojinga vaikučiui. Todėl sakydavo, kad rizikuoju eidama į tuos globos namus. Bet juk aš einu ne dėl pinigų ir ne dėl reklamos! Man reklamos pakanka savo darbe. Einu ten, kur liepia mano širdis, ir vyras pagaliau mane suprato”, – sako Rūta.

Dabar jos šeimos galva džiaugiasi, kad žmona su grupe bendraminčių ėmė veikti dar platesniu frontu – ėmėsi tobulinti Gyvūnų globos įstatymą.

O prasidėjo taip…

Gyvybės vagonėlius Rūta sukūrė ne iškart. Kad subrandintum tokią idėją, reikėjo turėti gyvūnų gelbėjimo patirties. Du beglobius šunis priglaudusiai dizainerės šeimai jos netrūko. Kadaise Rūta augino dekoratyvinį šunelį ir gausinti jų būrio neketino. Tačiau likimas nusprendė kitaip. “Kartą grįžome namo apie trečią nakties – matome laiptinėje mažą šuniuką. Vėliau paaiškėjo, kad kaimynų mergaitė turguje pirko, bet, tėvams neleidus auginti, paliko gatvėje.

Nutarėme tą kalytę tik nakčiai priglausti, o ji kitądien susirgo šunų maru, – Lapės atsiradimo istoriją pasakoja pašnekovė. –   Elementarus žmogiškumas reikalauja kažką daryti, tad nuvežėme pas gydytojus, paaiškinome, iš kur kalytė atsirado. Net dviejose klinikose mums pasiūlė šunį palikti ar užmigdyti. Tik trečioje į mano klausimą, ar galima bent pamėginti išgelbėti, atsakė teigiamai. Ilgai vežioję kalytę į kliniką, prie jos prisirišome. Ir štai jau penkiolika metų ji su mumis!”

Panašiai atsirado ir dabar jau vienuolikos metų Rudė. Rado ją klaidžiojančią Pilies gatvėje, šeimininkų ieškojo net per televiziją, tačiau niekas neatsiliepė. “Dabar Lapė ir Rudė neišskiriamos. Kad nestresuotų, kai vieną vežame, tarkime, skiepyti, imame drauge ir antrąją”, – prisipažino pašnekovė.

O kartą apsilankiusi Vilniaus bendrovės “Grinda” gyvūnų globos namuose ir sužinojusi, kad keturkojai po 14 dienų karantino dažniausiai nužudomi, moteris nutarė “kažką daryti”.

Pakeisti pasaulį? Kodėl gi ne!

Buvo 2009-ųjų pavasaris, vienos juvelyrikos parodos pristatymas. “Prisimenu, sėdėjome drauge su dizaineriais, režisieriais, kitais meno žmonėmis ir kalbėjomės. Sakiau, gaila, kad nėra galimybių padėti beglobiams gyvūnams. O vienas jų, turėjęs pažįstamą savivaldybėje, tuoj jam ir paskambino, kad mane priimtų pasikalbėti tuo klausimu. Nors savivaldybė finansiškai ir neparėme, tačiau labdaringai veiklai neprieštaravo. O po dviejų savaičių susipažinau su Aplinkos apsaugos agentūroje dirbančia Danute Navickiene, ir netrukus įkūrėme Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrių. Pamažu išsikristalizavo idėja iš ano pasaulio traukti tuos pasmerktuosius”, – pasakoja apie “Grindos” globotinius Rūta.

Moterims buvo leista tos pačios “Grindos” teritorijoje pastatyti keletą vagonėlių su voljerais, į kuriuos keliauja dvi savaites “Grindoje” išbuvę ir žūčiai pasmerkti keturkojai. Jie čia sutvarkomi, iššukuojami, jiems ieškoma naujų šeimininkų.

Gelbėtojų gretos plečiasi

“Vagonėliai – tik simbolis. Jei padėtų Europa, gal ir normalūs globos namai atsirastų, – lyg ir apgailestauja dėl per mažai išgelbėtų gyvybių Rūta ir tuoj priduria: – Net jei nepakanka pinigų, kiekvienas galime daryti pasaulį geresnį. Tarkime, patys išgelbėdami keturkojo gyvybę bei paskatindami tai daryti kitus”.

Savo nuopelnų pašnekovė nesureikšmina. Daug jos pažįstamų žymių žmonių gelbsti keturkojus ir apie tai nesigarsina. “Štai vieną beglobį šuniuką priglaudė Ieva Pinkevičiūtė, – prasitaria dizainerė. – O juk galėtų kokį tik nori kilmingą šunį įsigyti, bet rūpinasi beglobiu, kol atsiras jam tinkami namai. Daro gerus darbus ir nesiafišuoja. Kažin ar nebars manęs, kad atskleidžiau jos pavardę…”

Žinoma gražuolė “Mis Lietuva 2002″ Vaida Grikštaitė pašnekovei tvirtindavo esanti abejinga gyvūnams. “O kartą skambina ji man iš Graikijos ir sako: “Tu nepatikėsi, ką aš dabar darau! Ogi niekieno kačiukus ir šunelius šeriu”.

Arba štai vieni Rūtos kaimynai nemėgo kačių. Ypač vyras. O vėliau priglaudė kačiuką ir prisipažino net neįsivaizdavę, kokia laimė turėti gyvūną. “Žmogui nėra nieko neįmanoma, – įsitikinusi Rūta. – Štai mados istorikė Rūta Gudzevičiūtė… Į jos namus nuolat atvyksta įžymybių. Kad ir garsusis mados istorikas iš Prancūzijos Aleksandras Vasiljevas. O Rūtos namuose vienu metu gyveno dešimt kačių. Ir nieko! Tiesa, savo malonumui gal būtų auginusi dvi tris katytes, tačiau neturėjo alternatyvų: ji priglausdavo nereikalingus katinėlius, kurių kiti “nepastebėdavo”. Jei ne ji, tos dešimt gyvybių tikriausiai būtų pražuvusios”.

Gyvūnai – į pagalbą žmogui

Batų dizainerė jau audžia mintį, kaip padėti žmonėms, pasitelkus beglobius gyvūnus. Pasak jos, patyrusieji dvasinę ar fizinę prievartą greičiau išsigydo sielos žaizdas, jei gali bendrauti su labiau už juos nuskriaustais. Juk gyvūnas neišduoda, nepalieka žmogaus, o kartais jam ir ašarą liežuviu nubraukia.

Bendražygės

Dizainerės bičiulė ir bendražygė Danutė Navickienė, baigusi ekologijos ir aplinkos politikos bei administravimo specialybes, dirba Aplinkos apsaugos agentūroje, vadovauja Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriui ir yra draugijos tarybos narė.

“Seniai matėme, kad padėtis bloga. Ta įstaiga, šalia kurios esantis užrašas skelbia esant Gyvūnų globos namus, iš tiesų tėra iškabą pakeitusi karantino tarnyba. Yra namai, yra gyvūnai, tik globos ten nėra, – karčių žodžių negaili moteris. – Net reklamos apie tai, kad galima iš ten paimti gyvūnėlį, beveik nebuvo. Jei pagautas ar pristatytas gyvūnas išgyvena dvi savaites nesusirgęs ir jo niekas nepaima, jis sunaikinamas. Bet ačiū “Grindai” ir už tai, kad į savo teritoriją įsileido gyvybės vagonėlius. Dėkui bendrovei “Autofartus”, kuri leido juos įsigyti išsimokėtinai. Juk niekas mūsų nefinansuoja, užtat kartais išgirstu replikų, kad tai, ką mes darome, yra vaikų žaidimai, – neslepia kartėlio ponia Danutė. – O kad nuo lapkričio mėnesio jau išgelbėjome apie 300 šuniukų ir kačiukų, kad ateina padėti savanoriai – vaikai ir jaunimas, užuot šlaistęsi gatvėmis, ar tai nieko nereiškia?”

Išsilaiko iš aukų

Gyvybės vagonėliai stengiasi išsilaikyti iš to, ką paaukoja geri žmonės. Iš tų lėšų perkamas gyvūnų ėdalas, mokama už vagonėlių nuomą. Kas gali, sušelpia naudotu inventoriumi – pavadėliais, antkakliais, o viena moteris padovanojo šaldytuvą.

“Aš mačiau, kas darosi su šunimi, kai jį palieka, jo atsisako. Tai toks baisus dalykas, kad jautresnės sielos žmogui geriau nematyti”, – karštai kalbėjo moteris, visą laisvalaikį aukojanti beglobiams.

Krizė – tik priedanga

Dažniausios priežastys, kurias išvardija atsisakantieji gyvūnų, – krizė, laukianti kelionė į užsienį, alergija, gimęs vaikas. Dalis šių priežasčių išgalvotos. Gyvybės vagonėlių savanorė Miglė Daugnoraitė pažįsta ne vieną pensininką, kuris myli gyvūnus ir dalijasi paskutiniu šaukštu košės, tuo tarpu būsimieji keturkojai “mirtininkai” į globos namus atvežami prabangiais automobiliais… Štai iš prašmatniojo “Lexus” šeimininkas tempia šunelį. Sako, neišlaikau jo – krizė. Gyvūnų globėjos prašo palaikyti gyvūnėlį dvi dienas, neatiduoti, gal per tą laiką jos jam kitą šeimininką ras. O jis tik nusispjauna: “Neturiu laiko terliotis”.

Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Antai vienas elgeta Senamiestyje, paklaustas, ar turi kuo šerti savo keturkojį, atsako: “Jei mudviem duonos nepakaks, pirmiau jam duosiu kąsnį, o tik paskui savimi pasirūpinsiu”.
Vaikai – tėvų elgesio veidrodis

Arba štai į Gyvūnų globos namus šeima atveža kilmingą šuniuką. “Nustebau, kad niekur nesiskelbia apie jo atidavimą – tokiam būtų greit šeimininkus radę. O jie sako, kad nėra laiko, mat rytoj išvažiuojantys Kalėdų švęsti. Paskui Naujieji metai, o po jų laukia kelionė į Egiptą, – pasakoja Danutė. – Klausiame, nejaugi negalima rasti, kas paglobotų gyvūną, kol jie grįš. Sako, tai kad ši veislė darosi nebemadinga, todėl grįžę iš Egipto pirksią kitą. O šalia stovintis vaikas viską girdi… Jei su gyvūnu, vaikui matant, elgiamasi kaip su šiukšle, kurią galima mėtyti, keitinėti, – kokią atjautą jam išugdys tėvai?”

Vaikai kartais labai tiksliai atspindi tėvų poelgius. Kartą mergina atvedė į “Grindą” šunį. Ponia Danutė jos ir klausia, kodėl ši išduodanti gyvūną, negi nežinanti, kaip jis kentės. O mergina atsako, kad ir ją vaikystėje tėvai išdavė, palikdami globos namuose. Moteris švelniai paaiškino, kad nereikia už patirtą skausmą tuo pačiu atsakyti nekaltam gyvūnui. “Ji mus suprato. Šuniuką ne užmigdyti atidavė, o surado jam naujus šeimininkus”, – džiaugiasi Danutė.

Ištikimi draugai

Miglė Daugnoraitė gyvybės vagonėliuose darbuojasi nuo pirmos dienos. Savo rankomis iki vidurnakčio kalė šunų voljerus, kad galėtų iš “Grindos” atvesti pirmąjį gyventoją – pasmerktą užmigdyti ryzenšnaucerį. Atėjo rytą, žiūri – visi voljerai sugriauti, naujakurys pasistengė. Iš pradžių tokie keturkojai būna apimti begalinio streso, siaubo, nevilties, kuri kaitaliojasi su viltimi ir laukimu: gal atsiras tas vienintelis, kuris juos priglaus, pamils? Ir radę namus jie tampa pačiais geriausiais draugais. Kaip ir ryzenšnauceris, sulaukęs laimingo gyvenimo.

Vagonėlių gyvūnai išties ypatingi: suradę šeimininką, prie jo prisiriša labiau nei kiti. Iš šimtų žmonėms atiduotų globotinių (dalį šunelių savanorės atidavė iš vagonėlių, kitus – iš laikinųjų šeimininkų, kurie savanoriškai priglaudžia, kol atsiras tas vienintelis, tikrasis žmogus) grąžinta tik keletas.

"Veido" archyvas

Vagonėlių žvaigždutė

Sukrečianti ir vagonėlių gyventojos Žvaigždutės istorija. “Ši kalytė nuo vaikystės augo gatvėje, vėliau pateko į “Grindą”. Buvo visiška bailiukė, atsiguldavo kamputyje ir nejudėdavo. Kai mums pavyko ją šiek tiek socializuoti, atsirado “geri žmonės”, sutikę ją priglausti ir skirti meilės, kantrybės, – prisimena Miglė. – Po savaitės radome Žvaigždutę pririštą prie tvoros, o šalia jos – raštelis: “Ji akla, kurčia ir nesveika”. “Geradariai” bijojo pasirodyti dieną, todėl šunelį paliko naktį. Dar labiau traumuotą. Mat grįžusi Žvaigždutė ėmė paniškai bijoti prisilietimų, glostymo, o ypač jei kas liesdavosi prie jos užpakaliuko. Taip elgiasi gyvūnai, kurie buvo mušami…”

Vagonėliai pastatyti Vilniaus mieste, L.Giros  g.  131,  UAB “Grinda” Vilniaus gyvūnų globos namų teritorijoje. Norėdami priimti bet kurį gyvybės vagonėlių augintinį į savo namus, kreipkitės į Danutę (tel. 8 652 44 093), Rūtą (tel. 8 686 57 137) arba Miglę (tel. 8 675 96 094).

Kas namie turi augintinį, neabejotinai žino, kaip brangiai gali atsieiti jo gydymas. Todėl Vakaruose populiaru naminius gyvūnus, ypač veislinius, drausti. Tuo tarpu Lietuvoje šunį ar katę apdrausti retai kam ateina į galvą, o tokią paslaugą siūlo vienintelė bendrovė “Lietuvos draudimas”, draudžianti tik veislinius šunis.

Kaip pasakojo “Lietuvos draudimo” atstovė ryšiams su visuomene Ernesta Dapkienė, per metus apdraudžiama apie 20–30 šunų. Dažniausiai savo šunis draudžia policininkai, pasieniečiai, medžiotojų būreliai. Pasak E.Dapkienės, dažniausiai šuniukai draudžiami nuo žuvimo ir gaišimo, nors galima apdrausti ir nuo ugnies, vagystės, piktavališko sunaikinimo, žuvimo dėl trečiųjų asmenų veiksmų, transporto priemonės atsitrenkimo, ligų, traumų. Didžiausia suma, kuria galima apdrausti, – 5 tūkst. Lt.

Aštuonių bendrovių paslaugas parduodančios įmonės “Manodraudimas.lt” brokerė Justina Pinkevičiūtė tikina, kad per jos darbo patirtį buvo tik penki atvejai, kai klientai norėjo drausti naminius gyvūnus. Šie buvo draudžiami nuo žūties kartu su būstu ir transporto priemone, dėl to didesnės įmokos jiems mokėti nereikėjo. Tik vienas šeimininkas norėjo pats apdrausti savo rusų mėlynąsias kates, nes užsiėmė jų veisimu.

Tuo tarpu bendrovė “PZU Lietuva”, dar pernai siūliusi naminių veislinių gyvūnų draudimą, šiemet atsisakė šios paslaugos, nes ji nepopuliari, ir dabar draudžia tik verslinius gyvūnus – galvijus, kiaules, avis. Šių gyvūnų draudimo kaina priklauso nuo bandos dydžio, gyvūnų amžiaus bei regiono – didmiesčiuose paslauga brangesnė. Tuo tarpu lietuviškos bendrovės akcininkė “PZU SA” Lenkijoje naminius šunis ir kates draudžia civilinės atsakomybės draudimu.

Taip pat ir nuo nelaimingų atsitikimų, ūmių ligų, nugaišimo arba pirmalaikio užmigdymo, net numato laidojimo išlaidų kompensavimą.

Visi Lietuvoje gyvenantys šunys, katės ir šeškai privalės būti paženklinti specialiomis poodinėmis mikroschemomis, jeigu Seimas priims Žemės ūkio ministerijos parengtus Gyvūnų globos, naudojimo ir laikymo įstatymo pakeitimus.

Įstatymo pakeitimo projekte teigiama, kad “katės, šunys ir šeškai turi būti ženklinami mikroschemomis”. Registravimo ir ženklinimo duomenys bus kaupiami gyvūnų augintinių registro duomenų bazėje.

Projekte numatyta, kad minėtų naminių gyvūnų registravimą ir ženklinimą organizuos savivaldybės.

Pasak žemės ūkio ministro Kazimiero Starkevičiaus, minėtų gyvūnų registravimas ir ženklinimas turėtų būti privalomas.

Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus direktorės Danutės Navickienės teigimu, privalomas ženklinimas mikroschemomis tiesiog būtinas.

“Daugybę gyvūnų žmonės išmeta, pririša miške prie medžių, prie tvoros ir palieka mirti. Tai yra nusikaltimas. O kaip sužinoti, kas padarė nusikaltimą, jeigu gyvūnas neturi mikroschemos?” – BNS sakė D.Navickienė.

Anot jos, pastaruoju metu gyventojai atsikrato itin daug naminių gyvūnų. “Gyvūnų prieglaudos yra perpildytos, tiesiog “lūžta” nuo gyvūnų. Žmonės jų atsikrato nežmoniškais tempais”, – kalbėjo gyvūnų globos organizacijos atstovė.

Jos teigimu, visos civilizuotos šalys yra įvedusios privalomą ženklinimą poodinėmis mikroschemomis.

Pažymėti gyvūnai būtų užregistruoti, o jų savininkai nebegalėtų išvengti mokesčių.

Dabar taip pat galima naminį gyvūną paženklinti mikroschema. Šią paslaugą teikia kai kurios veterinarijos gydyklos. Mikroschemos patalpinimas kainuoja 60-80 litų.

“Kai žmonės žinos, kad gyvūnas yra pažymėtas ir užregistruotas, gal atsakingiau į jį žiūrės ir labiau įvertins, ar gali leisti sau jį laikyti, ar ne”, – svarstė D.Navickienė.

Gyvūnų globos, naudojimo ir laikymo įstatymo projekte taip pat įtvirtinamos naujos sąvokos – bepriežiūris, bešeimininkis gyvūnas. Kaip gyvūnų nugaišinimo būdai būtų uždrausti skandinimas bei uždusinimas, nugaišinimas elektros srove, nebent prieš tai sukeliama bendra nejautra.

Dokumentu norima uždrausta “žiauriai elgtis su gyvūnais ir juos kankinti, bet kokiomis priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai propaguoti ir skatinti žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą, kurstyti smurtą prieš gyvūnus”.

Žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu būtų laikomas atsikratymas jais, gąsdinimas, sužeidimas ar nužudymas, gyvūnų treniravimas kovoms, zoofiliniai veiksmai, gyvūnų skerdimas neapsvaiginus, operavimas be nejautros, veterinarinės procedūros, siekiant pakeisti gyvūnų išvaizdą, išskyrus leidžiamus atvejus, nesirūpinimas gyvūno sveikata, gerove, nepakankamas jo šėrimas ar girdymas.

Projekte numatyta, kad teismo sprendimu asmeniui, patrauktam atsakomybėn už žiaurų elgesį su gyvūnu ar gyvūno kankinimą, gali būti uždrausta laikinai ar nuolat turėti augintinį.

"Veido" archyvas

Šeštadienis. Paryčiai. Iš už medžių matyti prie ežero privažiuojantis visureigis. Iš jo tyliai išsmunka du šešėliai ir susilenkę su dviem krepšiais ir dėžėmis nusileidžia prie ežero. Dirba jie greitai ir įgudusiais judesiais. Keletas elektros iškrovų ir brakonieriai jau semia negyvas žuvis. Dešimtis žuvų.

Tai nemalonus, bet apydažnis vaizdas prie mūsų ežerų. Mat brakonierių Lietuvoje daugėja – ir ne tik prie ežerų, bet ir miškuose.

Naktis. Pamiškė. Lėtai, nesukeldamas didelio garso, atrieda automobilis. Jie – trise. Vienas vairuoja. Kitas galingu prožektoriumi šviečia miško link, siekdamas apakinti žvėris. Trečiasis jau taikosi. Išgirdusios šūvį, stirnos pabėgs. Bėgs ir sužeistoji. Tik netoli…

Žala pinigais neišmatuojama

Mūsų šalyje kiekvienais metais užfiksuojama po 5–6 tūkst. brakonieriavimo atvejų, o dar keliskart tiek neužfiksuojama. Svarbu tai, kad net formaliai skaičiuojama žala gamtai ilgainiui vis didėja: štai 2008-aisiais dėl nelegalios medžioklės ir žvejybos gyvūnijai padaryta žala siekė 130 tūkst. Lt, o pernai – jau 384 tūkst. Lt. Atitinkamai daugėja ir už brakonieriavimą skirtų baudų.

Tačiau piniginė žala – tik ledkalnio viršūnė, kur kas didesnė pinigais neišmatuojama žala. Juk tauriųjų elnių Lietuvoje per pastaruosius keliolika metų smarkiai sumažėjo, o briedžiai kai kuriose vietovėse beveik išnyko. Priminsime, kad į 1992 m. sudarytą Lietuvos raudonąją knygą buvo įtraukta 501 nykstančių augalų ir gyvūnų rūšis, o į 2007 m. leidimo – jau 767. Išnykusiais laikomi rudasis lokys, europinė audinė, kuoduotasis vieversys. Kitas gyvūnas, pretenduojantis į šį liūdnąjį sąrašą, – lūšis. Prieš penkiolika metų jų Lietuvoje buvo apie šimtą, o dabar nėra nė pusšimčio. Tokių istorijų apie gyvūnus galima pasakoti daug. Ir ne tik apie juos, bet ir apie paukščius bei žuvis.

Pasirodo, statistiškai daugiausiai įstatymų pažeidimų ir finansinės žalos padaro ne brakonieriai medžiotojai, o brakonieriai žvejai mėgėjai. Pavyzdžiui, 2009-aisiais iš 5770 gamtos apsaugos reikalavimų pažeidimų apie 4200 įvykdė nelegalūs žvejai. Jie sužvejojo tokį laimikį, kad gamtai padaryta žala (piniginė išraiška) siekė beveik 282 tūkst. Lt.

Beje, taisyklių vis mažiau paisoma ir verslinėje žūklėje – čia kasmet nustatoma apie 200 pažeidimų.

Daugėja šiurkščių pažeidimų

Aplinkosaugininkai akcentuoja, kad pastaraisiais metais brakonieriai taiko vis žiauresnius būdus, vis dažniau kankina gyvūnus, naudodami kilpas, kovinius ginklus, sprogiąsias medžiagas, prožektorius, elektros įrangą ir kitus prietaisus, kurie vis tobulinami. 2008 m. žūklėje jų konfiskuota apie tūkstantį, medžioklėje – apie 160, o 2009-aisiais apie 20 proc. daugiau.

Ir net baudos negelbsti, nors Lietuvoje jos už brakonieriavimą nėra menkos. Tarkime, jei žvejojama nemėgėjiškos žūklės tinkliniais įrankiais (ūdomis, ungurinėmis gaudyklėmis ir kt.), numatoma bauda yra 200–700 Lt. Be to, brakonieriui dar reikia atlyginti gamtai padarytą žalą. Jei sugaunama lydeka, lynas, karšis, ešerys ar kuoja, tuomet už kiekvieną vienetą mokama dar tam tikra suma (už lydeką – 100 Lt, už lyną – 40 Lt ir pan.). O jei neteisėtu būdu medžiojama, pavyzdžiui, šviečiant iš transporto priemonės (kas yra griežtai draudžiama), taikomas specialiosios teisės apribojimas – atimamas medžiotojo bilietas nuo vienų iki trejų metų. Taip pat konfiskuojami brakonieriavimo įrankiai bei priskaičiuojama padaryta žala gamtai. Stirna įkainojama 500 Lt, briedis – 1700 Lt. O jei asmuo apskritai neturėjo teisės medžioti, jo laukia bauda nuo 2000 iki 4000 Lt. Negalima užmiršti ir to, kad brakonieriai gali užsitraukti net baudžiamąją atsakomybę, jei žuvys gaudomos naudojant elektros ar ultragarso prietaisus.

Tačiau šios baudos brakonierius mažai jaudina, nes įvykio vietoje jie pagaunami retai. “Mūsų krašte vaizdas gana liūdnas. Eini, renki jų paliktas liekanas. Rajone dirba vos keli aplinkos apsaugos inspektoriai ir dar keletas neetatinių. Taigi nespėja jie, o kartais ir nenori spėti. Paskambini, pasakai brakonierių automobilių numerius, bet reakcijos jokios. Brakonieriai siautėja vis įžūliau”, – piktinasi medžiotojas Mindaugas G.

Ir iš tiesų visoje Lietuvoje dirba vos 300 aplinkos apsaugos pareigūnų, kurių tiesioginė pareiga yra gaudyti neleistinais būdais žvejojančius ir medžiojančius mūsų tautiečius.

Krizė verčia dažniau nusižengti

Nuo praėjusių metų pradžios brakonieriavimo mastas Lietuvoje vis didėja, tad kyla klausimas, kas verčia žmones nusižengti įstatymams?

Ekspertų nuomone, neteisėta medžiokle ir žūkle užsiimančius asmenis galima suskirstyti į kelias grupes. Manoma, kad daugiausiai medžiojama ir žvejojama dėl mėsos. Šalyje daugėjant bedarbių, atitinkamai daugėja ir brakonierių. Jie dažniausiai neturi nei medžiotojo šautuvo, nei tuo labiau leidimo juo naudotis ir laikyti, todėl dažniau gyvūnams gaudyti naudoja pigias priemones: stato kilpas, žvejoja tinklais.

Kita dalis asmenų laimikį parduoda, taip paversdami brakonieriavimą pajamų šaltiniu. O pirkėjų visada atsiranda, nes iš brakonieriaus mėsos galima nusipirkti pigiau: tarkime, zuikienos už 15 Lt ir pan. Kailių kainos nelegalioje rinkoje taip pat nedidelės: už lapės kailį prašoma apie 50 Lt, už šerno – apie 60–80 Lt.

Na, ir trečioji, keisčiausia, pažeidėjų grupė – tai asmenys, kuriems brakonieriavimas yra tarsi hobis. “Tai žmonės, turintys darbus, užimantys aukštas pareigas, visapusiškai apsirūpinę. Galbūt jie ieško aštrių pojūčių, adrenalino. Nesuprantu”, – dėsto Aplinkos apsaugos departamento Utenos gyvosios gamtos skyriaus vadovas Almantas Vaičiūnas.

Deja, visų grupių brakonierių daugėja. Jei padėtis nesikeis, t.y. brakonieriai toliau šeimininkaus Lietuvos miškuose ir vandens telkiniuose, savaip reguliuodami gyvūnijos populiacijų dydį, regis, pasekmės bus žiaurios: negrįžtamai pakenksime gamtos ciklams ir visai ekosistemai, kuri jau dabar yra iškreipta.

Brakonieriai – viso pasaulio bėda

Brakonieriavimas – ne vien Lietuvos problema. Viso pasaulio gamta išgyvena, kaip gamtininkai sako, depresiją. “Havocscope Black Markets” duomenimis, kasmet brakonieriai dėl ilčių išžudo daugiau nei 60 tūkst. dramblių, o baltųjų meškų sumažėja vidutiniškai septyniais šimtais. Daugiausiai šios rūšies meškų sumedžiojama Rusijoje. Tuo tarpu Malaizijos tigrai visiškai baigia išnykti – 1950 m. jų buvo apie tris tūkstančius, o dabar – mažiau nei penki šimtai.

Beje, “Havocscope Black Markets” duomenimis, iš viso prekybos gyvūnais, jų organais, dalimis, kailiais, taip pat nelegalios žvejybos juodosios rinkos vertė pasaulyje siekia net 72 mlrd. JAV dolerių.