Biologijos mokslas šiandien toks platus, kad gyvybės tyrinėtojams į pagalbą pastaruoju metu tenka kviestis ne tik chemikus ir fizikus, bet ir informacinių technologijų kūrėjus.

Išrinkti aktyviausią ir daugiausiai per pastarąjį dešimtmetį nuveikusį Lietuvos biologą nebuvo lengva, mat biologijos mokslas šiandien ypač greitai vystosi ir todėl labai intensyviai susipina su kitomis mokslo sritimis, pavyzdžiui, chemija, fizika, matematika. Vis dėlto labiausiai nuo biologijos neatsiejama, ko gero, chemija – todėl šiais metais mokslininkai beveik vienbalsiai geriausiu biologijos srities specialistu išrinko biochemiką prof. habil. dr. Saulių Klimašauską, vadovaujantį Biotechnologijos instituto DNR modifikacijų tyrimų laboratorijai. Apie šį mokslininką daugiau papasakosime kituose puslapiuos.
Šių metų rinkimuose kolegos biologai itin įvertino biotechnologijos srities atstovus ir kaip ypač aktyvius išskyrė tris Biotechnologijos instituto mokslininkus.
Prof. Virginijus Šikšnys, vadovaujantis Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimų laboratorijai, per pastarąjį dešimtmetį daug nuveikė aiškindamasis, kaip veikia bakterijų imuninės sistemos, tai yra kaip jų ląstelės apsisaugo nuo bakterijas puolančių virusų. Kartu su laboratorijos kolegomis V.Šikšnys nustatė trečdalio pasaulyje paskelbtų DNR molekules karpančių fermentų – restrikcijos endonukleazių veikimo mechanizmus. Šis mokslininkas taip pat yra minimas ir kaip vienas pirmųjų makromolekulių kristalografijos specialistų Lietuvoje.
Kadangi biologijos moksle vis didėja informacijos kiekiai, o kompiuteriai tapo pakankamai galingi, kad galėtų apdoroti šiuos duomenis, per pastarąjį dešimtmetį ypač sustiprėjo bioinformatikos sritis. Šio mokslo specialistas Česlovas Venclovas taip pat buvo tarp tikrai daug kolegų balsų surinkusių biologų. Jis kartu su Biotechnologijos institute dirbančiais kolegomis tobulina kompiuterinius metodus, skirtus baltymų sekų giminingumui nustatyti ir jiems palyginti, baltymų erdvinėms struktūroms modeliuoti ir šių struktūrų patikimumui vertinti. Be to, Č.Venclovas tyrinėja dar ir tolimus evoliucinius baltymų ryšius.
Svarbu paminėti, kad kolegos ne kartą išskyrė ir šio instituto direktorių prof. Kęstutį Sasnauską, užsiimantį taikomąja molekuline imunologija. Ši sritis bando genų inžinerijos būdais sukurti nepilnus, tai yra nekenksmingus virusus, kuriuos lengvai galima paversti vakcinomis.
Dar svarbu, kad šio instituto mokslininkus kolegos vertino ne tik už tarptautiniu mastu pripažįstamų mokslinių publikacijų skaičių, bet ir už tai, kad šie tyrėjai aktyviai plėtoja mokslo technologijų patentavimą, taip padėdami kurti modernius produktus Lietuvos biotechnologijų įmonėms.

Biochemija – stipriausia proveržio sritis
Tarp daugiausiai pasiekusių ir nusipelniusių mokslininkų taip pat patenka ir dr. Rolandas Meškys, Biochemijos instituto Molekulinės mikrobiologijos ir biotechnologijos laboratorijos vadovas. Šis mokslininkas aiškinasi, kaip bakterijos „valgo“ kai kuriuos teršalus, pavyzdžiui, piridino darinius. Šiandien, kai aplinkosauga tokia aktuali, R.Meškio kuriami nauji mikrobiologiniai būdai teršalams iš aplinkos šalinti atrodo ypač reikalingi ir svarbūs.
Beje, šis mokslininkas identifikavo ir apie dešimt naujų, mažai ištirtų fermentų, kurie pasirodė labai svarbūs farmacijai ir naujo tipo technologijoms – biokatalitiniam medžiagų perdirbimui. R.Meškio darbų svarbą patvirtina ir tai, kad jo atliekamiems naujų fermentų tyrimams užsakymus teikia visame pasaulyje žinomas farmacijos milžinas „Bayer“.
Ypatingo kolegų įvertinimo sulaukė ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Biochemijos laboratorijos vadovė prof. Vilmantė Borutaitė – už kiekvienoje ląstelėje esančių mitochondrijų tyrimus. Mokslininkė tyrinėjo nuo mitochondrijų veiklos priklausančio ląstelių senėjimo bei žūties priežastis žmogui gyvybiškai svarbiuose širdies ir smegenų audiniuose, taip pat aiškinosi galimus mitochondrijų, ląstelės energiją generuojančių organėlių, funkcijų valdymo būdus.

Lietuvos mokslo premijos biologijos mokslų srityje
Metai    Kam skirta premija    Premijuota tyrinėjimų sritis
2006 m.    Rimantui S.Nivinskui, Lidijai Truncaitei, Aurelijai Zajančkauskaitei    T4 tipo bakteriofagų genų struktūros ir raiškos reguliavimo tyrimas (1975–2005 m.)
2007 m.    Rimantui Daugelavičiui, Elenai Bakienei    Mikroorganizmų apvalkalėliai: laidumo įvertinimo metodai ir įveikimo būdai (1994–2006 m.)
2007 m.    Adolfui Toleikiui, Vilmantei Borutaitei, Vidai Mildažienei    Mitochondrijų funkcijų valdymo ir jų atsako į stresą mechanizmai (1989–2006 m.)
2008 m.    Arūnui Krotkui, Klemensui Bertuliui, Ramūnui Adomavičiui, Vaidui Pačebutui, Andrejui Geižučiui    Darbų ciklas „Puslaidininkinių medžiagų ir darinių, skirtų terahercų diapazono optoelektronikos prietaisams, tyrimai (1997–2007 m.)“
2009 m.    Rimvydui Gabrilavičiui, Alfui Pliūrai, Juliui Danusevičiui, Virgilijui Baliuckui, Dariui Danusevičiui    Miško sėklinės bazės, selekcijos ir genetinių išteklių išsaugojimo sistemos sukūrimas tvariai ir intensyviai miškininkystei plėtoti Lietuvoje (1994–2008 m.)
2010 m.    Vytautui Ruzgui, Žilvinui Liatukui, Gvidonui Liutkevičiui     Darbų ciklas „Žieminių kviečių selekcijos modernizavimas ir konkurencingų, rinkos poreikius atitinkančių veislių kūrimas (1996–2009)“

Aktyviausi biologai 2001–2010 m.

Mokslininkas    Kiek kartų cituotas    Publikacijų skaičius
Kęstutis Sasnauskas    610    65
Virginijus Šikšnys    526    44
Gediminas Valkiūnas    496    51
Vilmantė Borutaitė    438    34
Česlovas Venclovas    348    23
Rolandas Meškys    315    31

Pastaraisiais metais mokslininkai atranda vis daugiau į Žemę panašių planetų. Todėl tikimybė, kad bent vienoje jų gali egzistuoti gyvybė, yra išties nemaža.

Praėjusių metų gruodis buvo ypač dosnus visiems, bent retkarčiais pasvajojantiems apie nežemiškas civilizacijas. Mokslininkai, dirbantys su Keplerio kosminiu teleskopu, skirtu ne Saulės sistemoje esančių planetų (egzoplanetų) paieškai, patvirtino, kad Lyros žvaigždyne atrado dar kelias egzoplanetas. Šių atradimų išskirtinumas – pastebėtos egzoplanetos yra arba panašaus kaip Žemės dydžio, arba skrieja gyvybės zonoje, tai yra tokiu atstumu nuo savo žvaigždės, kad teoriškai paviršiaus temperatūra gali būti tinkama gyvybei.
Deja, „Kepler-20f“ ir „Kepler-20e“, nors ir yra uolingos bei panašiai tokio dydžio kaip Žemė, skrenda per arti savo žvaigždės, todėl jų paviršiuje temperatūra siekia iki kelių šimtų laipsnių Celsijaus. O gyvybės zonoje skrendanti „Kepler-22b“ yra 2,4 karto didesnė už Žemę ir mokslininkai nežino, ar jos paviršius kietas, skystas, ar dujinis. Bet kokiu atveju visos atrastos egzoplanetos yra labai toli nuo Žemės: „Kepler-20f“ ir „Kepler-20e“ – už 945, o „Kepler-22b“ – už 600 šviesmečių.
Iki šiol astronomų pastebėti dangaus kūnai būdavo daug didesni už mūsų planetą, žvaigždės, aplink kurias jos skrenda, – karštesnės arba šaltesnės nei Saulė, o orbitos ne tokios, kad paviršiuje būtų gyvybei tinkamos sąlygos. Pirmos egzoplanetos, besisukančios aplink neutroninę žvaigždę, tūkstančio šviesmečių atstumu nuo Žemės aptiktos dar 1992 m., o 1995 m. atrastos pirmosios planetos, besisukančios aplink įprastą, į Saulę panašią žvaigždę.
Šiandien pasaulio astronomai suskaičiuoja daugiau nei 700 patvirtintų egzoplanetų, tačiau dauguma jų – tai didelės dujinės planetos, primenančios Jupiterį ar Neptūną, mat stambias egzoplanetas lengviau pastebėti. Tačiau astronomų prietaisai ir metodai kasdien tobulėja, todėl pastaraisiais metais užfiksuojama vis daugiau Žemės dydžio dangaus kūnų, tarp jų trys, pagarsėję praėjusių metų gruodį.
O kur dar per pastaruosius dvejus metus Keplerio teleskopu pastebėtos, bet iki šiol nepatvirtintos egzoplanetos. Iš daugiau nei 2,3 tūkstančio tokių planetų dešimt sukasi gyvybės zonoje ir dydžiu yra artimos Žemei. Jei nors kelios jų galėtų „priimti“ Žemės kolonistus, astronomai jau dabar daro išvadą, kad visoje mūsų galaktikoje tokių planetų galėtų būti milijonai.
Todėl šiandien vėl entuziastingai užvirė tiek mokslinės, tiek spekuliatyvios diskusijos apie nežemiškos gyvybės egzistavimą. Su nauja energija atgijo ir moksliniais metodais nežemiškų civilizacijų paiešką vykdančio projekto „SETI Research“ atstovai. „Pagaliau mes neturime stebėti viso dangaus skliauto, ieškodami radijo signalų, kuriuos galėtų ištransliuoti kitos civilizacijos, – šiandien savo radijo teleskopus galime nukreipti į žvaigždžių sistemas, kuriose Keplerio teleskopu buvo pastebėtos į Žemę panašios planetos“, – džiaugiasi „SETI Research“ vadovė Jill Tarter.
Nors ateivių paieškos dažnam kelia šypseną, SETI (angl. Search for Extraterrestrial Intelligence) projekto iniciatore buvo JAV vyriausybė. Šiandien šį projektą finansuoja dažniausiai privatūs entuziastai – tarkim, Alleno radijo teleskopų tinklą pastatyti padėjo filantropas ir verslininkas, vienas „Microsoft“ įkūrėjų Paullas Allenas.
Natūralu, kad vis svarbesnė tampa astrobiologija ir šios srities mokslininkai bando atsakyti į kelis esminius klausimus: ar gali egzistuoti gyvybė ne tik Žemėje, ir jei taip, tai kaip tankiai ji gali būti paplitusi egzoplanetose?

Kaip atrandamos egzoplanetos
Planetos, priešingai nei žvaigždės, neskleidžia šviesos, todėl jas pastebėti už kelių šimtų šviesmečių ypač sudėtinga. Pats rezultatyviausias šiandien naudojamas egzoplanetų atradimo būdas gan paprastas – žvaigždžių skleidžiamos šviesos spektro ir šviesumo pakitimų stebėjimas. Spektras keičiasi, kai žvaigždė šiek tiek juda dėl to, kad ją šiek tiek traukia planetos gravitacijos laukas, o šviesumas nestipriai sumažėja, kai egzoplaneta, praskrisdama tarp stebėtojo ir žvaigždės, šiek tiek pridengia jos diską.
Tam, kad egzoplaneta būtų patvirtinta, ji turi būti pastebėta bent tris kartus, tad į Žemę panašioms planetoms patvirtinti prireikia laiko. Pavyzdžiui, „Kepler-22b“, skrendanti panašiu atstumu nuo savo žvaigždės, aplink ją apsisuka per 290 dienų (šios planetos metai). Todėl tam, kad Keplerio teleskopas tris kartus „pastebėtų“ šią planetą, prireikė beveik trejų Žemės metų.
Astronomams pastebėjus ir patvirtinus egzoplanetą, darbo imasi astrobiologai, kurie bando įvertinti jos tinkamumą gyvybei. Tam mokslininkai naudoja panašumo į Žemę koeficientą (angl. Earth Similarity Index, arba ESI), kuriuo įvertinamas planetos dydis, tankis, orbita, žvaigždės dydis bei temperatūra.
„ESI koeficientas leidžia greitai atrinkti į Žemę panašiausias egzoplanetas, o kadangi čia egzistuoja gyvybė, todėl ir tokiose egzoplanetose jos tikimybė gan didelė“, – aiškina Vašingtono valstijos universiteto astrobiologas Dirkas Schulze-Makuchas.
Taip pat naudojamas ir antras matas – planetos apgyvendinamumo koeficientas (angl. Planetary Habitability Index, arba PHI), kuriuo įvertinama, ar planetos paviršius kietas, ar yra pakankamas energijos šaltinis, ar joje esama pakankamai reikiamų cheminių elementų bei skysčių. PHI – universalesnis matas, mat neapsiriboja tik Žemės sąlygomis. Tarkim, kad planetoje egzistuotų gyvybė, nebūtinai turi būti vandens ar ji turi suktis aplink Saulės tipo žvaigždę.
Tarkime, Saturno mėnulis Titanas turi gan tankią atmosferą, sudarytą iš azoto ir metano, panašią į tą, kokia tvyrojo Žemėje ankstyvuoju jos formavimosi laikotarpiu. „Šiame palydove telkšo didžiuliai skystų etano dujų ir vandenilio bei anglies junginių telkiniai, kuriuose teoriškai galėtų egzistuoti skirtingos prigimties gyvybė“, – patikslina D.Schulze-Makuchas.
Žemiečių taip pamėgto Marso PHI žemesnis nei Titano, nors mokslininkai turi įrodymų, kad Raudonojoje planetoje dar prieš 500 mln. metų galėjo plūduriuoti vandenynas bei egzistuoti šiokia tokia atmosfera. Panašiai astrobiologai vertina ir Jupiterio palydovą Europą, kuriame NASA zondas „Galileo“ aptiko didžiulį užšalusį vandenyną, tiesa, paviršinis ledo sluoksnis ten siekia keliolika kilometrų.

Ekstremofilai – ateiviai tarp mūsų
Žinoma, jokiais būdais negalima sakyti, kad šiuose palydovuose ar į Žemę panašiose egzoplanetose egzistuoja protingos būtybės. Gali būti, kad ten nėra sąlygų susidaryti net ir kiek sudėtingesnėms gyvybės formoms, tačiau dauguma astrobiologų pripažįsta, kad teorinės galimybės mikroskopinei gyvybei egzistuoti gana didelės. Spėjama, kad Žemėje gyvybė atsirado prieš 3,4 mlrd. metų, bet sudėtingesni organizmai pradėjo formuotis tik prieš 500 mln. metų. Tad didesnę laiko dalį gyvybė Žemėje buvo mikroskopinė.
Tokios hipotezės neatrodo per drąsios, ypač žinant pastaraisiais metais biologų vis dažniau pateikiamus duomenis apie tai, kaip gerai kai kurie mikrobai yra prisitaikę gyventi pačiose ekstremaliausiose Žemės vietose. Šios mikroskopinės gyvybės formos mokslininkų vadinamos ekstremofilais.
Tarkim, Čilėje plytinčioje Atakamos dykumoje, kuri yra sausiausia planetos teritorija, vietoje, kur lyja vidutiniškai kartą per dešimt metų, biologai surado bakterijų, „gyvenančių“ tarp druskos kristalų, rūšį.
Kita bakterija Deinococcus radiodurans netgi įrašyta į Guinnesso rekordų knygą kaip pati ištvermingiausia bakterija pasaulyje – ji lengvai pakelia 5 tūkst. grėjų radiacijos dozę, nors žmogui pakanka momentinės 5 grėjų dozės, kad numirtų per 14 dienų. Beje, grupė Buenos Airių universiteto mokslininkų atliko eksperimentą, kurio metu buvo sukurtos Jupiterio palydove Europoje esančios sąlygos, ir ši bakterija jomis išgyveno.
Tarp ypač ekstremalių ekstremofilų patenka ir prieš porą metų Kalifornijos Mono ežere atrasta bakterija. Ji laikoma pirma žinoma gyvybės forma, naudojančia ypač nuodingą cheminį elementą arseną, kad išgautų savą DNR ir baltymus. Šios bakterijos atradimas kuriam laikui buvo sukėlęs mokslinių spekuliacijų bangą apie nežemišką jos prigimtį.
O kur dar mikroorganizmai, egzistuojantys karščiausiuose planetos ežeruose, kur temperatūra kartais siekia 96 laipsnius. Beje, šiandien mokslininkai jau galvoja apie tokių mikroorganizmų panaudojimą biokurui gaminti. Mat esant aukštai temperatūrai greičiau vyksta visos cheminės reakcijos, o ekstremofilai tokiomis sąlygomis padėtų skaidyti augalines medžiagas. Tarkim, Džordžijos universiteto mikrobiologas Barry Whitmanas atlieka eksperimentus su bakterijomis, kurios gamina metano dujas ir galėtų versti žmonių atliekas kuru.
Tačiau ekstremofilai nebūtinai turi būti vienaląsčiai. Štai prieš metus Pietų Afrikos platinos ir aukso kasyklose mokslininkas Gaetanas Borgonie iš Gento universiteto Belgijoje atrado daugialastį organizmą – apvaliąją kirmėlę (nematodą), gyvenančią ekstremaliomis sąlygomis iki 3 km gylyje.
„Artėjame prie istorinio pokyčio, kai klausimas apie gyvybės egzistavimą ne tik Žemėje po truputį perduodamas iš astronomų (kiek tinkamų gyvybei planetų egzistuoja) į astrobiologų (kokių sąlygų reikia gyvybei išsivystyti) rankas“, – teigia Oksfordo universiteto astronomas Chrisas Lintottas.
Tad jei dar kažkur visatoje, be Žemės, ir egzistuoja gyvybė, greičiausiai ji yra mikroorganizmų pavidalo, todėl radijo signalų iš jos kol kas laukti neverta.

Venesuelos socialistas prezidentas Hugo Chavezas (Hugas Čavesas) antradienį pareiškė neatmetantis galimybės, kad kapitalizmas galėjo nulemti gyvybės nebuvimą Marse.

“Nuolat sakau, jog nebūtų keista, kad Marse egzistavo civilizacija, tačiau galbūt ten atsirado kapitalizmas, imperializmas, kurie pribaigė šią planetą”, – H.Chavezas sakė savo kalboje Pasaulinės vandens dienos proga.

Venesuelos lyderis, kaltinantis kapitalizmą dėl daugelio pasaulio problemų, taip pat perspėjo, kad Žemėje senka vandens ištekliai.

“Atsargiai! Žemės planetoje, kur prieš šimtus metų arba vėliau augo dideli miškai, dabar plyti dykumos. Kur tekėjo upės, dabar plyti dykumos”, – pareiškė H.Chavezas, gerdamas vandenį iš stiklinės.

Jis pridūrė, kad Vakarų šalių karinių atakų Libijoje priežastis yra vandens ir naftos ištekliai.

Anksčiau šį mėnesį JAV Nacionalinė tyrimų taryba rekomendavo Nacionalinei aeronautikos ir kosmoso administracijai (NASA) pagrindinį dėmesį sutelkti į Marso žvalgybą robotizuotais zondais, aiškinantis, ar šioje planetoje kada nors buvo išsivysčiusi gyvybė, taip pat tiriant jos geologiją ir klimato istoriją.

Tokia misija taip pat būtų pirmasis žingsnis, ruošiantis parskraidinti į Žemę mėginių iš Raudonosios planetos.

Viena NASA tyrėjų grupė neseniai Antarktidoje esančioje Argentinos bazėje išbandė skafandrą, pritaikytą ekstremalioms aplinkos sąlygoms, panašioms į egzistuojančias Marse. Toks skafandras galėtų būti naudojamas per pilotuojamus skrydžius į Raudonąją planetą.

Gyvybė Žemėje dramatiškai suklestėjo maždaug prieš 3 mlrd. metų – tikriausiai kai primityviuose organizmuose išsivystė veiksmingesni Saulės šviesos energijos panaudojimo mechanizmai, sakoma sekmadienį mokslo žurnale “Nature” paskelbtoje studijoje.

Šią išvadą padarė Masačusetso technologijų instituto (MIT) mokslininkai, ištyrę “genomo fosiliją”: jie sukūrė matematinį modelį, pagal kurį buvo apskaičiuota tūkstančio šiuo metu egzistuojančių genų evoliucijos sparta.

Visiems gyviems organizmams bendrų genų įvairovė ypač padidėjo prieš 3,3-2,8 mlrd. metų – per šį laikotarpį išsivystė 27 proc. visų šiuo metu egzistuojančių genų grupių, sakoma straipsnyje.

Mokslininkai Ericas Almas (Erikas Almas) ir Lawrence’as Davidas (Lorensas Deividas) sakė, kad didysis gyvybės proveržis tikriausiai įvyko, kai išsivystė biocheminis procesas, vadinamas elektronų pernašos grandine.

Šis biologinis procesas, kurio metu elektronai pernešami per ląstelių membranas, yra itin svarbus augalams ir kai kurioms bakterijoms – jis padeda panaudoti Saulės šviesos energiją, vykstant fotosintezei, taip pat kvėpuoti atmosferos deguonimi.

Gyvybės suklestėjimą, kurį E.Almas ir L.Davidas pavadino archėjaus išsiplėtimu, maždaug po 500 mln. metų sekė vadinamoji deguonies revoliucija (Great Oxidation Event), kai Žemės atmosferoje palaipsniui pagausėjo deguonies.

Per deguonies revoliuciją, dar vadinamą deguonies katastrofa, įvyko, ko gera, pats didžiausias rūšių pasikeitimas per Žemės istoriją: išmirė daugelis primityvių ir mikroskopinių organizmų, kuriems deguonis buvo kenksmingas, o juos pakeitė stambesni, deguonimi kvėpuojantys padarai.

“Mūsų rezultatai negali atskleisti, ar išsivysčiusi elektronų pernaša tiesiogiai nulėmė archėjaus išsiplėtimą, – pripažino L.Davidas. – Kita vertus, galime daryti prielaidą, jog atsiradus galimybei pasinaudoti daug didesniais energijos ištekliais, biosferoje atsirado didesnių ir sudėtingesnių mikroorganizmų ekosistemų”.

Iki šiol rastos seniausios fosilijos susidarė maždaug prieš 588 mln. metų, kai vyko vadinamasis kambro sprogimas.

Tačiau prekambre gyvenę organizmai buvo minkštakūniai, todėl iš jų neliko beveik jokių fosilijų. Kita vertus, jie paliko turtingą DNR paveldą, leidusį kompiuteriais atkurti “genomo fosilijas”.

“Šios išvados įdomios tuo, jog jos įrodo, kad labai senų įvykių istorijos yra įrašytos gyvų organizmų bendroje DNR, – sakė E.Almas. – Dabar, kai pradedame suprasti, kaip iššifruoti šią istoriją, turiu vilties, kad sugebėsime išsamiau atkurti kai kuriuos svarbiausius evoliucijos įvykius”.

Švedijos nacionalinė sveikatos apsaugos taryba pirmadienį pripažino, kad paciento prašymas išjungti jo gyvybę palaikančią įrangą yra teisėtas, o šis sprendimas gydytojams atvėrė kelią patenkinti vienos sunkiai sergančios moters prašymą oriai numirti.

“Pacientas, kuris nori nutraukti gydymą, turi teisę tai padaryti – su sąlyga, kad jis arba ji supranta gydytojų pateiktą informaciją ir savo sprendimo pasekmes”, – sakoma Nacionalinės sveikatos apsaugos ir gerbūvio tarybos pranešime.

Šis sprendimas buvo priimtas, kai Švedijos medicinos draugija paprašė teisinio išaiškinimo, kadangi vienas šalies įstatymas leidžia pacientui nutraukti gydymą, o pagal kitą savižudybė su pagalba, pavyzdžiui, išjungus dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatą, laikoma baudžiamąja veika.

“Šis sprendimas labai geras, labai aiškus ir yra būtent tai, ko mes siekėme”, – naujienų agentūrai TT sakė Draugijos vadovė Eva Nilsson Baagenholm (Eva Nilson Bogenholm).

Pirmadienį paskelbtas sprendimas taip pat buvo atsakymas į laišką, kurį praeitą mėnesį gavo Nacionalinė sveikatos apsaugos ir gerbūvio taryba.

Tame laiške, kurio tekstas buvo nutekintas Švedijos žiniasklaidai, neįvardyta 32 metų moteris, kuri nuo šešerių metų visiškai paralyžiuota ir kuriai nuolat taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija, prašė, kad būtų leista išjungti jos plaučių ventiliacijos aparatą.

“Nenoriu kentėti ir pūti, o taip nutiks, nes dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas vienintelis palaiko mano gyvybę, – rašė ji. – Mano aiškus noras – kad tas aparatas būtų išjungtas, kai aš būsiu užmigdyta. Joks žmogus pasaulyje neįstengtų užsidusinti ir nepatirti panikos. Jeigu pajėgčiau tai padaryti, būčiau taip pasielgusi.”

Sužinojus apie pirmadienį priimtą sprendimą, ta moteris sakė dienraščiui “Expressen”, kad yra “labai laiminga ir jaučia ramybę savo sieloje”.

Nacionalinė sveikatos apsaugos ir gerbūvio taryba nurodė, kad gydytojai neturėtų teikti nepageidaujamo gydymo, taip pat turėtų užmigdyti pacientą arba sušvirkšti jam morfijaus siekiant sumažinti skausmą prieš išjungiant gyvybę palaikančius prietaisus.

“Svarbiausia, kad patys pacientai spręstų, kokio gydymo jie nori ir kada jis turėtų būti nutrauktas”, – sakoma Tarybos juridinio skyriaus vadovo Anderso Printzo (Anderso Princo) pranešime.

Aktyvi pagalba nusižudyti siekiantiems asmenims – pavyzdžiui, mirtino preparato arba jėgos panaudojimas – Švedijoje išlieka neteisėta.