R. Ščerbausko nuotr.

Saulius GIRBUTAS

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) rudenį pradės veikti „Academia Cum Laude“ – individualių studijų programa, orientuota į motyvuotus ir gabius studentus. Apie studentus, tokių studijų poreikį ir Lietuvos aukštąjį mokslą kalbamės su šio universiteto profesoriumi Leonidu Donskiu.

– Pradėkime pokalbį nuo Lietuvos studentų motyvacijos. Harvardo, į kurio studijų modelį orientuojasi VDU, studentai išsiskiria didele motyvacija. Su kokiais studentais jūs susiduriate Lietuvoje? Ar galima teigti, kad motyvuoti studentai – kertinis sėkmingų studijų elementas?

– Čia reikėtų skirti dvi dimensijas. Pirma di­men­sija nusakoma žodžiais „taip turėtų būti“, o kita – „taip yra“. „Taip turėtų būti“ susijusi su visa VDU filosofija, kurios pamatai buvo pakloti tuo metu, kai universitetas tik kūrėsi, o jo iniciatoriai buvo išeivijos profesūra. Prof. Algirdui Avižieniui tapus rektoriumi, buvo remiamasi Har­vardo universiteto liberaliųjų studijų koncep­cija, ir tuo VDU buvo unikalus. Tuo metu bu­vau Klaipėdos universiteto dėstytojas, bet šiek tiek susijęs su VDU, tad mačiau, kad studen­tų motyvacija buvo ypatinga. Tačiau turime pri­siminti, kad tuo metu ir studentų buvo mažiau.

Univer­si­tetai pradėjo plėstis, didėti, ir aš manau, kad tai buvo viena iš strateginių klaidų.

Deja, Lietuvos universitetams buvo primes­tas visai kitas modelis. Pradėta finansuoti universitetus pagal studentų skaičių. Univer­si­tetai pradėjo plėstis, didėti, ir aš manau, kad tai buvo viena iš strateginių klaidų. Dabar VDU vyksta tektoninis lūžis: mėginama grįžti prie senojo, klasikinio VDU modelio, iš kurio uni­versitetas ir nenori išklysti. Todėl kalbant apie motyvaciją reikia apsibrėžti, į kokius studentus mes dabar orientuojamės.

Naujoji studijų programa skirta stipriajai studentų daliai. Visada bus žmonių, kurie orientuojasi į masinį švietimą, į masinį aukštąjį mokslą. Bet dabar kalbama apie tai, kaip atkovoti universitetui ir Lietuvai reikšmingą dalį tų Lietuvos studentų, kurie yra ateities šviesuomenė, kurie yra ateities mokslo, kultūros, technologijų, verslo elito dalis, kurių motyvacijos lygis yra aukštas.

Kokie dabar studentai Lietuvoje? Apiben­dri­­nan­čio atsakymo negaliu pateikti. Tenka laimė dirbti tik su gerais studentais. Dirbu turbūt ge­riausiame fakultete, Politikos mokslų ir diplomatijos mokslų, ir ten studentų motyvacijos ly­gis labai aukštas. Grupės, kurios yra ar­ba lietuviškos, arba tarptautinės, labai stiprios. Kiek man žinoma, bendrai studentų lygis, arba angažavimasis studijoms, yra nevienodas.

– Minėjote, kad studentus reikėtų „atkovoti“. Pradedama suvokti, kad konkuruojama globaliu mastu?

– Tas argumentas, kad daugelis lietuvių išvažiuoja, nieko nesako: tai gali būti ir teigiamas da­lykas, ypač tiems žmonėms, kurie yra labai talentingi. Tokių pažįstų nemažai – studijavusių ir baigusių Oksfordą, Kembridžą ir kitus universitetus, to­dėl čia nieko blogo nėra: jie tiesiog labai talentingi ir sėkmės lydimi žmonės. Net jei jie lieka gyventi Jungtinėje Ka­ra­lystėje, jų ryšiai su Lietuva vis tiek nenutrūksta. Pažįstu jaunų žmonių, kurie padeda Na­cionalinei moksleivių akademijai, dėsto, kuria programas. Todėl nepriimu to argumento, kad mes turime raudoti dėl išvažiuojančiųjų. Tai daugialypis procesas ir Lietuva net gali laimėti iš jo.

Taigi yra pavojus, kad jei mes prarandame aukšto lygio studentus, gali susvyruoti gerų universitetų, katedrų lygis.

Kalbama apie kitką: jeigu patys talentingiausi studentai pradės vadovautis teorija, kad Lietuva pajėgi sukurti tik dėmesio vertas bakalauro ciklo studijas, o toliau čia neverta likti, nes magistro ar doktorantūros studijos neprilygsta studijoms kitose šalyse, mes pradėsime prarasti aukšto lygio studentus.

Kai nelieka aukšto lygio studentų, universitetas stiprus būti negali. Jei jūs man auditorijoje su­sodinsite gerokai žemesnio lygio studentus, nei norėčiau, netgi ir aš būsiu priverstas koreguo­ti dėstymo kartelę, pajutęs, kad nesusikalbu.

Taigi yra pavojus, kad jei mes prarandame aukšto lygio studentus, gali susvyruoti gerų universitetų, katedrų lygis. Todėl esame suinteresuoti pritraukti motyvuotų studentų ne tik to­dėl, kad jie Lietuvą stiprintų, bet ir kad universitetas nedegraduotų. Studentai turi būti aukšto lygio – jie yra universiteto gyvybė.

– Pakalbėkime apie „Academia Cum Laude“ dėstymo šerdį – tutorius, kurie dirba individualiai su studentais pagal šių poreikius.

– Jei universitetas pradeda individualių studijų programą ir remiasi ta patirtimi, kurią turi, tarkime, Oksfordo Nematomas koledžas („In­visi­ble college“), ir jeigu pradedama orientuotis į gabiąją mažumą, tai tutoriai darosi labai svarbūs.

Tutoriai veikia Jungtinėje Karalystėje ir kai ku­­riuose JAV universitetuose. Tutoriai yra atsakingi už konkrečius studentus, nuolat domisi žmogaus intelektualiniu keliu, jo arba jos tobulėjimu: tutorius jaučiasi atsakingas ir rekomenduoja tuos kolegas ir kursus, kurie iš tiesų gali prisidėti prie žmogaus augimo. Tai sistema, orientuota į tai, kad padarytum ge­riausia, ką tu gali.

Tutorius ypatingas tuo, kad, kitaip nei di­džiuliuose universitetuose, kur profesorius au­ditorijose neturi laiko prisiminti studentų vardų, ką jau kalbėti apie asmeniškesnį santykį, atsiranda santykis: mes turime situaciją, kuri vadinasi „fellowship“ – kolegiškas ryšys, kurį dės­tytojas mez­ga su studentu. Tu įsipareigoji būti atsakingas už studento augimą, karjerą, ir žmogui tenka didžiulė prabanga.

Tai sistema, orientuota į tai, kad padarytum ge­riausia, ką tu gali.

Perėjus prie tutoriaus modelio, gabiam studentui sudaroma individuali programa, dažniausiai tarpdisciplininė, nes gabus matematikas turėtų būti stiprus ir filosofijos, pažinimo teorijos bei panašių dalykų srityse. Tas pat su gabiu humanitaru, kad nebūtų jis vien tik literatas. Tutorius atsakingas už visapusišką studentų tobulėjimą.

Panašus santykis sieja doktorantą ir jo studijų vadovą, o mes tokį santykį perkeliame į ankstesnę pakopą: tokį dėmesį, kokį gauna doktorantas, gauna jau bakalauras. Tai svarbus dalykas ir jei mes jį įgyvendinsime, tai po dvejų trejų metų rezultatai bus akivaizdūs: atsirastų grupė jau­nų žmonių, kurie žinotų, kad universitetas nė­ra anoniminė mašina, kad tai konkretūs profesoriai, kurie žino, ką iš tavęs galima ištraukti, pasiekti ir kokie talentai veriasi.

– Tokia sistema reikalauja nemažų intelektinių ir finansinių išteklių. Harvardas valdo fondą, kuris didžiausias aukštojo mokslo pasaulyje, Kembridžas turi milijardinių įplaukų. Kaip Lietuvoje? Minėjote, kad aukštosios mokyklos nuėjo masinės studentų gamybos keliu. Kodėl nebuvo ieškoma kitų modelių, kaip finansuoti studijas ir pritraukti lėšų?

– Pagrindinė problema – sistema nebuvo lanksti. Nebuvo ieškoma strateginių sprendimų. Manau, kad čia net ne žmonės kalti. Būtų galima ilgai kalbėti, kas padarė kokį neišmintingą sprendimą, bet už to slypi svarbesnė problema – aukštojo mokslo srityje nebuvo ir iki šiol nėra tikros strategijos.

Spren­di­mai buvo konjunktūriniai. Ir patys universitetai pradėjo naudoti biurokratinį aparatą savo vidaus kovoms.

Nemąstoma 10–15 metų į priekį. Spren­di­mai buvo konjunktūriniai. Ir patys universitetai pradėjo naudoti biurokratinį aparatą savo vidaus kovoms. Tai buvo labai blogas scenarijus, kad universitetai neieškojo susitarimo tarpusavyje, nebuvo bendros nacionalinės strategijos. Žinoma, ta strategija negali užgožti in­dividualių universitetų.

Į žmones, kurie turėjo strateginių idėjų, nebuvo įsiklausoma ir laimėjo žmonės, kurie mąstė sprinterio kategorijomis – bėgo labai trum­pus nuotolius. Kitaip tariant, laimėjo tiesiog kon­junktūra. Todėl nebuvo griebtasi spren­dimų, kuriuos visų pirma siūlė išeivija.

Žinoma, reikia turėti mintyje, kad Lietuva, netgi tapusi normalia europietiška valstybe, nė­ra tokia turtinga kaip Jungtinė Karalystė ar tuo labiau JAV. Mūsų fondai turbūt dar daug metų iš tolo neprilygs šių valstybių universitetų fondams. Bet ir neturint tokių lėšų buvo galima verstis kūrybiškumu. Kūrybingų žmonių Lietuvoje tikrai yra ir buvo galima žengti nestandartinius žingsnius.

– Dar viena akcentuojama sritis yra akademinio ir verslo pasaulių bendradarbiavimas. Kembridžas yra vienas iš „Silicio pelkės“, į kurią pritraukta viena didžiausių rizikos kapitalo investicijų, steigėjų. Ką galėtų šioje srityje nuveikti lietuviškas universitetas?

– Kai mes kalbame apie verslą ir aukštąjį mokslą, neturėtume įsivaizduoti, kad tai yra darbdaviai, kurie ateina ir papasakoja studentams, kaip gauti darbą. Deja, šie karikatūriški vaizdai kartkartėmis primena apie save.

Pavyzdžiui, „Volkswagenstiftung“ fondas Vo­kietijoje pasirūpino dalykais, be kurių turbūt ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos mokslininkų rengimas būtų pradėjęs strigti. Fondo dėka atsirado vadinamieji pažangiausių studijų centrai. Viename iš jų Vengrijoje, Budapešto kolegijoje, man teko pusę metų būti. Verslo santykiai su mokslu ypatingi tuo, kad verslas yra suinteresuotas inovacijomis, nestandartiniais dalykais.

Pas mus tai išvirto į savotišką groteską, kai dėdės ir tetos atvažiuoja ir papasakoja, kaip gyventi mokslininkams. Man teko matyti aukščiausio lygio bendradarbiavimą, kai verslas nori išplėsti galimybių skalę. Kuo verslas turi daugiau galimybių, tuo labiau gali modeliuoti ateitį, todėl verslas yra suinteresuotas mokslo ir technologijų plėtra.

Kai verslininkai pamatys, kad VDU rengiami labai talentingi žmonės, jie bus suinteresuoti paremti.

Kaip pavyzdį galiu paminėti George‘ą So­rosą, kurio Atviros visuomenės tinklo dėka (Lie­tuvoje jis veikė kaip Atviros Lietuvos fondas) įvyko didžiulis lūžis. G.Soroso daug kartų klausė, kodėl būdamas verslininkas norėjo pa­dėti visai Rytų Europai, taip pat ir Lietuvai. Jo atsakymas buvo: „Aš norėjau duoti galimybių. Kai pajutau, kad jomis pradeda naudotis tos šalys, supratau, kad nesu reikalingas.“

Verslas suteikia galimybių, o jau akademinis pasaulis, atsakingas už mokslą, kūrybą, inovacijas, jas turi įgyvendinti. Čia didžiulė sinergija, ir mums, tenka pripažinti, yra kur tobulėti. Verslas turi reaguoti į kokybę. Kai verslininkai pamatys, kad VDU rengiami labai talentingi žmonės, jie bus suinteresuoti paremti. Tai svei­­kas protas – juk tu nori, kad tavo šalis būtų ne tik perspektyvi, bet ir patraukli investicijoms. Vienas iš kriterijų, kada šalis tampa pa­traukli investicijoms, yra jos kultūros lygis. Norisi investuoti į tokią šalį, kurioje jauti komfortą ir kurios augimu tu pasitiki.

– Kokius studentus tikitės išvysti rudenį „Academia Cum Laude“ programoje?

– Labai noriu tikėti, kad nenuvilsime nei studentų, nei savęs pačių. Nenuvilsime ir kitų, ku­rie domisi šiuo projektu. Labai tikiuosi pamatyti dalį studentų, kuriuos jau pažįstu. Žinoma, dalis bus man visiškai naujų žmonių, nes atverta galimybė siekti šito statuso. Mes dirbsime pasitikėdami vieni kitais, nes veiks rekomendacijų sistema: kolegos patys atpažins gabų žmo­gų, talentus.

Dalį tų žmonių, magistrų ar bent jau trečio kurso bakalaurų, aš žinau ir galiu savo vaizduotėje nutapyti kolektyvinį būsimo studento portretą: tai smalsus, protingas, aukštos inteligencijos ir kultūros žmogus.

Eglė Vinauskaitė

27-erių vilnietei Eglei Vinauskaitei pavydėtų daugelis apie studijų aukštumas svajojančių žmonių. Po ilgų metų svajonių jauna moteris pagaliau gavo tai, ko taip sunkiai siekė – kvietimą studijuoti prestižiškiausiu pasaulyje tituluojamame Harvardo universitete JAV. Žmonių vystymosi ir psichologijos studijų magistro programoje studijuojanti E.Vinauskaitė teigė, kad JAV ir Lietuvos aukštojo mokslo sistemos skiriasi kaip diena ir naktis. JAV, pasak moters, ne tik kad nėra srautinių paskaitų, bet ir paprastų, studento iškaltus faktus tikrinančių egzaminų. Už Atlanto labiau vertinama studento motyvacija, aktyvumas, mokėjimas argumentuoti savo nuomonę. Tai, pasak pašnekovės, ten sudaro didžiąją dalį pažymio.

Prieš išvykdama į JAV E.Vinauskaitė Londone pati konsultavo savo karjeros kelio ieškančius jaunus žmones. Pabaigusi ekonomikos studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete Vilniuje, pašnekovė dar mokslų metu stažavosi tokiose pasaulinėse kompanijose kaip „Nestle Baltics“ ir „Procter & Gamble“ būstinėje Varšuvoje. Tačiau dabar E.Vinauskaitė teigė už Atlanto sužinojusi tiek įvairių būdų dirbti su žmonių profesiniu tobulėjimu – nuo intervencijų dizaino iki duomenų analitikos sprendimų, – jog tikino, kad teks pačiai pasinaudoti savo patarimu ir toliau eksperimentuoti. Laikas, anot E.Vinauskaitės, jai tapo brangiausia valiuta. Moteris tikisi kelerių metų eigoje ir Lietuvoje įgyvendinti idėjas, kurias sau vis brūkšteli sąsiuvinio paraštėse. „O jei dar kas duotų prikišti nagus prie švietimo sistemos, būtų išvis gerai“, – teigė pašnekovė.

- Ką, be ekonomikos studijų ISM, dar veikėte Lietuvoje tuo metu? Ar reikia bakalaurą studijuojančiam žmogui dirbti?

- Aktyviai į visuomeninę veiklą įsitraukiau nuo ketvirto kurso ir manau, kad tai padariau stipriai per vėlai.

Studijų metai yra išskirtinai žemos rizikos laikas save išbandyti netikėtuose amplua, pažinti savo pomėgius, stiprybes ir visa tai panaudoti renkantis karjeros kryptį.

Viešojoje erdvėje vis pabrėžiama, kaip svarbu savanoriauti tam, kad išsiskirtum darbo rinkoje, bet, mano manymu, šios priežastys labai paviršutiniškos. Mažai kalbama apie tai, kad studijų metai yra išskirtinai žemos rizikos laikas save išbandyti netikėtuose amplua, pažinti savo pomėgius, stiprybes ir visa tai panaudoti renkantis karjeros kryptį.

- Kaip ir kodėl jūsų mintyse atsirado Harvardas? Kokia buvo jūsų pagrindinė motyvacija „mesti viską“ ir išvykti studijuoti į JAV?

- Studijų mainų metu Vienoje (Austrija) patekau į aplinką, kur iniciatyva ir pasaulinės ambicijos buvo norma. Jei atvirai, norėjau sau ir abejojantiems manimi įrodyti, kad, turėdama tikslą, įdėjusi daug darbo galiu jį pasiekti. Dabar Harvardas nebeatrodo kaip kažkas ypatingo ir tėra tarpinė stotelė, bet tada, dvidešimtmetei mergaitei, kuri tenorėjo dirbti banke, kaip ir visi, tai buvo didžiulis dalykas.

Po studijų Harvarde dažniausiai nedirba tik tie studentai, kurie patys pasirenka nedirbti.

Po ISM ekonomikos studijų baigimo pagal išsilavinimą kaip finansų analitikė dirbau su socialiniais projektais, kol nusprendžiau gilintis į savo mylimą jaunimo tobulinimo sritį ir įgyvendinti savo pačios idėjas. Taip sutapo, kad turėjau galimybę įmonę įkurti Londone, nors iš anksto ten vykti neplanavau ir į išvykimą pagyventi svetur žiūrėjau kaip į nuotykį.

Teko greitai suvokti realybę, kad jei noriu, jog mano darbas turėtų rimtą poveikį jauniems žmonėms ir nebūtų tik pačios ego paglostymas, patirties ir turimų žinių šioje srityje nepakanka. Nesuprantu prasmės siekti magistro diplomo „nes visi taip daro“. Atsirado natūralus poreikis mokytis toliau, kuris ir tapo priežastimi pagaliau bandyti stoti į Harvardą.

- Ar mokslas tokioje prestižinėje įstaigoje garantuoja gerą darbą?

- Taip, po studijų Harvarde dažniausiai nedirba tik tie studentai, kurie patys pasirenka nedirbti. Išties jaučiasi šios institucijos svoris. Mes juokaujame, kad, jei nori, kad atsidarytų kokios durys, reikia numesti „H bombą“ – paminėti, kad studijuoji Harvarde – ir žmonės mielai sutinka skirti laiko pokalbiui.

Tačiau yra ir kita prestižinių universitetų pusė. Čia studentai stoja ne tam, kad gautų bet kokį darbą. Daug jų, ypač magistro lygyje (JAV stojant į magistro studijas jau reikia turėti bent keletą metų darbo patirties), turi stiprius profilius ir varžosi dėl ypač konkurencingų darbo vietų.

Bet kuriuo atveju yra svarbu suprasti, kad plikas diplomas, kad ir koks prestižinis jis bebūtų, savaime darbo negarantuoja. Metai darbo patirties – ne prasėdėtas laikas, o pasiekimai teikia didžiausią vertę.

Be to, darbo paieška yra dinamiškas ir aktyvus procesas, o ne vien CV išsiuntimas ir sėdėjimas kaip keksui. Rekomendacijos, palaikomi ryšiai su bendradarbiais, tinklaveika yra didžioji dalis sėkmės. Tiek ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, tiek Harvarde karjeros skyrius kala į galvas, kad nuo pat studijų pradžios prašytume informacinių interviu, palaikytume ryšius su darbdavių atstovais, pavyzdžiui, kreiptumėmės į juos kaip ekspertus kurso projektams, tam, kad, prireikus, jau turėtume ryšį su jais.

- Kokie įspūdžiai po daugiau nei pusmečio Harvarde? Gal galėtumėte išskirti vieną ar kelis dalykus, kurie jus labiausiai nustebino tokio lygio universitete?

- Pažinus ne vien tik Harvardą, bet ir JAV švietimo sistemą apskritai, mane labiausiai nustebino požiūris į aukštąjį mokslą. JAV vos trečdalis populiacijos turi bakalauro diplomą ir apie 10 proc. turi magistro laipsnį. Universitetinis išsilavinimas čia nėra norma. Be to, kadangi vidutiniškai kas antras įstojęs iškrenta, vien universiteto baigimas – tų ketverių metų išgyvenimas – savaime turi vertės.

JAV yra visokių lygių aukštojo mokslo įstaigų, bet prestižiniai universitetai čia nenaudoja trijų dalykų, kurie, deja, yra Lietuvos aukštojo mokslo sistemos ramsčiai. Čia beveik nėra vadinamųjų srautinių paskaitų, beveik nėra egzaminų ir visiškai nėra tolerancijos nepažangumui.

Žinojimas, kad bus vertinamas esminis dalyko supratimas, o ne skaidrių iškalimas, skatina studentus nuoširdžiai gilintis į medžiagą prieš, per ir po paskaitų.

Harvarde labai retai galima rasti tradicinę paskaitą su dėstytoju, kelias valandas kalbančiu šimtui žmonių. Čia plačiai naudojama vadinamoji apverstos klasės (angl. „flipped classroom“) metodologija, kur studentas intensyviai ruošiasi paskaitai, namie perskaito teoriją, o klasės laikas naudojamas diskusijai apie medžiagą, gilesniam jos įsisavinimui ir pritaikymui praktinėse situacijose. Iki pusės galutinio pažymio sudaro aktyvus dalyvavimas paskaitoje, todėl energingos ir apgalvotos studentų diskusijos yra didelė mokymosi proceso dalis.

- Kodėl ten beveik nėra egzaminų? Kas juos pakeičia?

- Egzaminai yra greičiau išimtis nei taisyklė dėl kelių priežasčių. Visų pirma, JAV manoma, kad rašytiniai darbai ir kurso projektai yra teisingesnis būdas patikrinti studento supratimą nei testai. Antra, žinojimas, kad bus vertinamas esminis dalyko supratimas, o ne skaidrių iškalimas, skatina studentus nuoširdžiai gilintis į medžiagą prieš, per ir po paskaitų.

Trečia, pedagogikos geroji praktika diktuoja, kad asmeninis interesas studentus motyvuoja ir įtraukia kaip niekas kitas. Būtent galimybė rašyti kursinius pasirinkta tema leidžia kiekvienam studentui gaunamą informaciją pritaikyti prie savo poreikių.

- Ką jūs patartumėte studijas baigusiam jaunam žmogui, kuris tarsi turi kompetencijų, bet nežino, ko jis iš tiesų nori gyvenime? Ar verta vytis „laimės paukštę“ ir ieškoti tokio darbo, kurį žmogus šiaip galėtų dirbti net dykai?

- Manau, kad žmogus darbe pasieks geresnių rezultatų ir labiau džiaugsis savo kasdienybe, jei jam pasiseks sugauti tą laimės paukštę. Bet vien suprasti, kur ta paukštė tupi, gali užimti ne vienerius metus. Dėl to absolventai ir pasimetę – kai tiek pasirinkimo, kaip jiems žinoti, kur patiks ir seksis?

Svarbu nebijoti rizikuoti, nuolat prašyti atgalinio ryšio, išmokti atsiriboti nuo pradinių lūkesčių ir gebėti save analizuoti.

Patarčiau nelaukti studijų pabaigos ir pradėti eksperimentuoti su savimi jau nuo pirmo kurso: nebijoti keliauti į mainų programas ar tarptautinius studentų renginius, gauti mentorių, įsitraukti į studentų atstovybės veiklą, imtis kvalifikuotos savanorystės, įgyvendinti savo idėjas ir taip įveikti pirmuosius bandymus su startuoliais. Žodžiu, pasinaudoti visomis galimybėmis, kurios tik atsiveria.

Visada sakiau, kad eksperimentų ir klaidų kaina niekada nebebus tokia žema kaip studijų metais.

Šiame procese svarbu nebijoti rizikuoti, nuolat prašyti atgalinio ryšio, išmokti atsiriboti nuo pradinių lūkesčių ir gebėti save analizuoti. Remiantis tokiomis įžvalgomis ir reiktų galvoti apie kitą žingsnį. Nereikia bijoti to nežinojimo. Manau, dauguma žmonių nežino, ko nori gyvenime, ir vien pasiryžimas vairuoti savo karjerą sąmoningai yra žingsnis į priekį.