Sveikindami naujuosius Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus, „Veido“ puslapiuose kalbiname vieną iš jų – rašytoją Henriką Algį Čigriejų.

Kad nepasiklystumėte Henriko A.Čigriejaus prozoje, turite gerai išmokti keturias jo pasaulio puses. Šiaurėje – Latvija, Bauskės ir Rygos miestai: iki sienos vos dešimt kilometrų. „Tėvas važiuodavo į Bauskę žuvelių pirkt, o į Rygos turgų – rudens gėrybių parduot. Bet aš nė už jokius pinigus nenorėjau turguje stovėti“, – prisimena šeimininkas.
Pietuose – Pasvalys, už kurio kažkur paslaptingose tolumose dunkso ir Vilnius. Rytuose už dvidešimt dviejų kilometrų – didelis ir gražus Biržų miestas: „Važiuoji per bruką, dantys tik barška“, – liudija išsaugotas vaiko įspūdis.
Vis dėlto pati mieliausia būdavo vakarų kryptis: ten už dvylikos kilometrų – prieškario Saločių miestelis, į kurį veda šimtmetrinis Dariaus ir Girėno tiltas per Mūšos upę. „Saločiuose buvo daug krautuvių, kur gulėdavo audinių rietimai, visokie blizgučiai. Įsivaizduodavau, kad Berlynas, Paryžius ir visas gražusis pasaulis toje pat pusėje. Mąsčiau, kad atėjus laikui į jį turbūt nuvažiuosiu. Bet visų pirma nuvažiuok, žmogau, iki Saločių“, – sako H.A.Čigriejus.
Per Antanines, kurios šiame krašte reikšmingumu tolygios Velykoms ir Kalėdoms, į miestelį priplūsdavo daugybė žmonių. Pardavėjai statydavo savo „būdeles“, jose pardavinėdavo skareles, armonikėles, ledus ir krakmolinius saldainius, apvyniotus blizgučiais tarsi pasienio stulpai. „Tėvas palikdavo arklį kieme pas pažįstamus ir traukdavom į bažnyčią. Mano močiutė kilusi iš aukštų dvasininkų giminės: Antanas Pranciškus Audzijonis Vilniaus vyskupas buvo, todėl jai, o kartu ir man, kunigai leisdavo melstis altoriaus pusėje. Ten jokios grūsties ir viskas puikiai matyti, tik vaikui išbūti ilgesnes pamaldas visvien sunku. Lauki nesulauki, kada bėgsi į kermošių gardėsių pirkti. O namo parvažiavus laukdavo trečioji šventės dalis: juk mano tėvelis buvo Antanas. Todėl – baltos staltiesės, tėvas baltais marškiniais su alaus ąsočiu vaikšto pirmyn ir atgal, o už stalų giminės ir kaimynai dainą traukia“, – pasakoja H.A.Čigriejus.
Kurgi mes stovime? Ogi rašytojo vaikystės Vidugirių kaime, kurio girios anaiptol nesupa tankiu ratu, nors tolėliau miškų yra. „Dar XIX amžiuje toje vietoje buvo iškastas pirmasis šulinys ir pradėjo kurtis kaimas. Vėliau jis skirstėsi vienkiemiais, tik kaimo pavadinimas išliko. O sovietmečiu mūsų sodybą melioratoriai taip švariai „nuskuto“, kad dabar pravažiuodamas pats nesuprantu, kurioje vietoje namo būta: vien kiškiai laksto po laukus“, – neslepia rašytojas.
Kas šeimos belikę, persikėlė į Saločius. Bet ir Saločiai jau buvo nebe tie: 1944-aisiais, frontui atsitraukiant per Šventą Oną, supleškėjo ne tik gražioji medinė bažnyčia, bet ir didžiuma trobų.

Mokytojo kelias

„O jūs vis tebegyvenat Vidugiriuose“, – pabrėžiu, nors už lango abejingai dėbso Žirmūnų daugiabučiai. „Taip ir yra. Juozas Aputis sakydavo: „Kaip gera būti rašytoju – ką nori, tą ir padarei.“ Aš noriu išsaugoti Vidugirius savo popieriuose, – aiškina rašytojas. – O Vilnius – baisu kam prasitarti, ypač mano draugui, ištikimam sostinės gerbėjui Tomui Sakalauskui, – man taip ir liko svetimas. Gražus miestas, nesu aklas, kad to nematyčiau, bet neprigyju aš prie jo. Žmona ir dukterys neįsivaizduoja, kad galėtų gyventi kažkur kitur, o man saulė čia teka ne taip, kaip Vidugiriuose. Nors Vilniuje gyvenu jau nuo 1953 metų.“
Vilniaus universitetą H.A.Čigriejus baigė gaudamas „laisvą diplomą“, nes už tam tikras studijų metų „išdaigas“ (per Vėlines padėtą gėlytę ant Jono Basanavičiaus kapo, pašūkavimus už Antaną Kučingį Operos ir baleto teatre) jam uždraudė dirbti pedagoginį darbą. Tokio diplomo troško daugelis kurso draugų, gavusių paskyrimus į atokias rajonų mokyklas. O Henrikas atvirkščiai: mokytojauti norėjo.
„Mokytojas nuo pat vaikystės dienų man buvo aukščiausia vertybė. Ir tėvas, nors buvo laisvamanis ir su giminaičiais kunigais gerai nesueidavo, pašėlusiai gerbė mokytojus. Sakydavo, jog paskutines kelnes nusimautų, jei tai padėtų man tapti mokytoju. Bet aš tuomet ketinau stoti į Dailės institutą, o dailininkas tėvo akyse buvo nerimtas personažas“, – prisimena pašnekovas.
Likimo paradoksas: vienintelė rašytojo tarnyba iki pat pensijos buvo mokytojavimas Vilniaus kooperacijos technikume (dabar – kolegija). Kai ten estetiką ir kultūros istoriją dėstęs Juozapas Girdzijauskas gavo kvietimą aspirantūron, H.A.Čigriejus nuėjo ir buvo priimtas. „Sakyčiau, patekau kaip žuvis į vandenį. Literatūra ir pedagogika – nežmoniškai pavydžios mūzos. Lituanisto darbas vidurinėje mokykloje, kai po pamokų turi taisyti rašinius ir pratybas, praktiškai nepalieka laiko kūrybiniam darbui. O švietėjiškos disciplinos dėstymas ekonominio profilio mokykloje suteikė tokią galimybę“, – džiaugiasi rašytojas.
„Vagos“ leidykla jam pamėtėdavo vertimų, kurie leisdavo papildomai užsidirbti. Porą knygų išvertė ir iš latvių kalbos, kad vaikystėje iš „skerslatvių“ perimtų įgūdžių nepamirštų. Tie „skerslatviai“, pasak Henriko, pusiau latviai, pusiau lietuviai: „Būdavo, nuvažiuoji į Bauskę – ten pusė lietuvių, o Saločiuose – jau “skerslatvių” maišas“. Patekdavo į rankas ir latviškų laikraščių, iš kurių, pašnekovo tvirtinimu, galėjai spręsti apie aukštesnę kaimynų kultūrą. “Skerslatviai” būdavę šviesesni, daugiau apsiskaitę ir labiau knygą gerbiantys nei lietuviai.
Ir dar vienas svarbus dalykas: kadangi technikume mokydavosi iš provincijos atvykęs jaunimas, jis nebuvo išpaikintas taip, kaip miesto vidurinių mokyklų vaikai. „Ten išmokau pastebėti, kokie gražūs yra kukliųjų profesijų žmonės. Jie neturi didelių pretenzijų, bet tarp jų yra tokių apsiskaičiusių šviesuolių, kad ne vienas „aukštosios prabos“ inteligentas galėtų pavydėti“, – tvirtina H.A.Čigriejus.
Sovietmečiu jis draugams girdavosi, kad nepriklausomybei atėjus dėstytų lygiai taip pat, nieko nekeisdamas. „Niekad nesu paskaitoje ištaręs žodžių „buržuazinė Lietuva“. Turėjom tokį estetikos klubą, kuris į susitikimus kviesdavo menininkus ir rašytojus. Nepatikėsite, bet kartą ten vasario 16-ąją pilnai mokyklos aktų salei Laimonas Noreika skaitė Maironį. O per pamokas su mokiniais skaitydavom ir Bernardą Brazdžionį“, – tikina ilgametis dėstytojas.

Negėrimo epidemija

Rašytojo novelėse atgyja ne tik Vidugirių kaimas, bet ir dvidešimto amžiaus viduryje jame gyvenę žmonės. Knygą „Varna braukia ašarą“ puošia archyvinės tų laikų fotografijos, kuriose galima įsižiūrėti į rašytojo novelių prototipų veidus. „Ne vienas jų iš ano pasaulio galėtų pagrasinti pirštu: „juk parašei šiek tiek ne taip“. Kartais ne šiek tiek, o smarkiai ne taip esu parašęs. Bet galiu pasiteisinti: juk ne protokolus, o literatūrą kūriau. Siekiau perteikti ano laikotarpio nuotaiką, perkelti iš jo visus medžius, visus žmones, kad būtų kaip gyvi, kad neliktų „nutrinti“ nuo Vidugirių ir Saločių žemės“, – teigia rašytojas.
Per savo literatūrinę karjerą, pakaitom kurdamas poeziją ir prozą, H.A.Čigriejus nėra sukūręs nė vienos dramos. Sakau, kad tai turbūt ir neduota: juk jo novelėse aštresnių konfliktų su žiburiu nerastum. „Mūsų krašto žmonės tikrai nebuvo pikti. Pokaris juos, kaip ir visur kitur Lietuvoje, suerzino, bet gyvi išlikę nekibo vienas kitam į plaukus ir akių nedraskė. Gal toks šiaurietiškas būdas? Žmogus žmogui daug ką gali padaryti, bet svarbu nepaleisti iš savo širdies šunų. Mūsų krašte žmonės mokėjo užspausti keršto gyslelę, neleisti jam prasiveržti. O kerštas, kaip sakė Homeras, baisiai saldus, bet vyrų širdyse jis pavirsta į visa naikinančią ugnį“, – svarsto rašytojas.
Nacionalinė kultūros ir meno premija H.A.Čigriejui skirta tik iš ketvirto karto. Pašnekovas neslepia, kad jei ją būtų gavęs pirmojo teikimo metu 2007-aisiais, kai komisijos balsavime vienu balsu nusileido išeivijos kolegei Liūnei Sutemai, džiaugsmo turbūt būtų buvę daugiau. „Bet yra ir geroji reikalo pusė: gautus pinigus jau būčiau išleidęs. Ar ilgam šuniui dešra po kaklu?“ – retoriškai klausia laureatas.
Ir priduria bijąs, kad vienas mielas daktaras uždraus jam gerti alų. O kaip nepalaikysi gimtojo krašto tradicijų, šitiek pinigų gavęs? Įkišu trigrašį, kad ir Henriko novelėse ant stalų dažnokai liejasi alus ir stipresni gėrimai. „Algimantas Baltakis jau sakė, kad esu didžiausias alkoholio propaguotojas tiek poezijoj, tiek prozoj. Taip, mano kūriniuose netrūksta užstalių. Vis dėlto kaip ne kiekvieną dieną žmonės valgydavo baltą pyragą, taip ne kasdien gerdavo alų. Todėl ir švenčių laukdavo. O dabar, kaip sakė Benediktas Januševičius, „užėjo negėrimo epidemija“: tas ir anas nebegeria, aš pats nebegeriu… Tai, sakau, Benuk, reikia nuo tavęs laikytis atokiau, kad kartais neužsikrėsčiau“, – šypsodamasis dėsto H.A.Čigriejus.
„Taip jau išeina, kad man patinka/ balsiai pasišnekėt su savim, nėr tai labai protinga,/ bet nieko ašai negaliu padaryt ar pakeisti – /toksai į pasaulį aš leistas“, – cituoju eilutes iš rinkinio „Žiemių pusėje giedra“ ir teiraujuosi: ar tikrai? „Iš tiesų – esu mėgėjas su savim kalbėtis. Dažnai turiu priešais įsivaizduojamą pašnekovą, kuriam neleidžiu smarkiai „išsišakoti“. Dabar nebaisu – pastebėję aplinkiniai mano, kad kalbu mobiliuoju telefonu. O anksčiau žmona klausinėdavo, su kuo šnekuosi“, – atvirai pasakoja Henrikas.
Ir aš smalsauju – su kuo? „Kartais pasikalbam su tėvu, kuris buvo ramus ir rimtas ūkininkas. Bet turėjau ir nuostabų dėdę Balį, savo krikštatėvį, kuris irgi mėgdavo taip su savim pasišnekėt. Jis mums, vaikams, skirdavo labai daug dėmesio. Padirbo didžiulį žaislinį malūną, kuris nei malė, nei vilnas karšė, bet suka sau vidury kiemo – tik žiūrėk, kad sparnais žąsiukų neužmuštų. Dūdą vienąsyk padarė tokią, kad mudu su pusbroliu nešam ant pečių, o jis eina ir pučia. Praeidami pro avis taip papūtėm, tai kažin kur išlakstė nusigandusios. Be galo linksmas buvo žmogus“, – atsidūsta rašytojas ir žvelgia į kambario langą.
O ten – Žirmūnai ir kažkur nebepasiekiamai toli – Vidugirių kaimas.