Lietuvių–lenkų istoriografijoje Henriko Valua (Henri de Valois, 1551–1589) valdymo periodas įvardintas „prancūzišku eksperimentu“, kadangi tai buvo pirmasis svetimšalis Abiejų Tautų Respublikoje (toliau – ATR) bei monarchas, negebėjęs atlikti formalių pareigų. ATR valdžios modelis Vakarų Europoje buvo nežinomas, tad vien dėl to prie absoliutinės monarchijos pratusius valdovus rinkimai į sostą šokiravo. Greičiausiai sistema laikyta utopine ir veikiau aptarinėta filosofiniuose disputuose nei įgyvendinta realiai. Tad nieko keisto, kad pirmasis kandidatas nepateisino lūkesčių. Apie Henriką Valua mūsų istoriografija kalba fragmentiškai, todėl straipsnyje atskleisiu įvairiapusę „karaliaus stovuko“(1) biografiją.
Marius Vyšniauskas, kamane.lt
Ketvirtasis sūnus iš dešimties Prancūzijos karaliaus Henriko II (1519–1559) bei italės Katerinos de Mediči (Caterina de’ Medici, 1519–1589) vaikų gimė 1551 m. Fontenblo rūmuose, kur pakrikštytas Aleksandro Eduardo vardu ir gavo Angulemo hercogo titulą (1566 m. – Anžu kunigaikštis). Norint įtvirtinti glaudesnę užsienio politiką, krikštatėviais pakviesti Anglijos karalius Edvardas VI (1537–1553) ir Vandomos kunigaikštis, o vėliau – Navaros karalius Antuanas de Burbonas (Antoine de Burbon, 1518–1562) su žmona Žana Albretiete (Jeanne d’Albret, 1528–1572).
Henriko Valua auklėjimas Ambuazo pilyje buvo persunktas humanizmo.
Įdomu tai, jog šimtmečio pabaigoje būtent jų sūnus Henrikas Navarietis (1553–1610) pradės šalyje Burbonų dinastiją. Po kelerių metų mirus karaliui Henrikui II, jaunasis princas persivadino Henriku, o jo brolis Pranciškus II (François II, 1544–1560) buvo karūnuotas. Tačiau mirtingumas nepriklausomai nuo socialinės padėties XVI a. buvo aukštas, tad iš visų valdovo vaikų mirė beveik pusė. Ne išimtis ir jaunasis monarchas(2), kuris kentėjo nuo sinkopės, taigi po septyniolikos mėnesių sostą perleido Karoliui IX (Charles IX, 1550–1574).
Henriko Valua auklėjimas Ambuazo pilyje buvo persunktas humanizmo. Jo mokytojais tapo rašytojas Žakas Amijo (Jacques Amyot, 1513–1593) ir intelektualas Fransua de Karnavalė (François de Carnavalet, 1519–1571). Nepaisant karališkos prigimties, giminės pomėgiais, t.y. medžiokle bei fiziniu lavinimu, princas nesidomėjo. Jam labiau rūpėjo fechtavimasis, menas, filosofija, literatūra (skaitė F. Desportė, M. Montenį, Ž. Davi du Peroną), kaip manoma, princą paveikė motina, kuri sudarė palankias sąlygas Prancūzijoje klestėti menams.
Tačiau Henrikas buvo kandidatas į sostą, todėl politikos neišsižadėjo. Tam rengėsi nuo mažens, pavyzdžiui, būdamas keturiolikos lydėjo karalių su regente turnė po šalį lankant provincijos parlamentus. Be to, valstybę draskė katalikų ir protestantų ginčai, tad karališkoji dinastija nuolat laviravo tarp dviejų ugnių. Pagal tradiciją Valua rėmė katalikus, tačiau jaunasis Henrikas nevengė akibrokštų. Istoriografijoje minima, jog devynmetis princas vadindavo save „mažuoju hugenotu“, giedojo seseriai Margo protestantų psalmes, liepdavo šiai keisti religiją, kartą įmetė princesės Bibliją į židinį, atsisakydavo dalyvauti mišiose bei apdegino Šv. Pauliaus skulptūros nosį. Tačiau palaipsniui persimetė į katalikybę, tapdamas aršiu protestantų persekiotoju(3).
Nors Henrikas mieliau leido laiką kabinete, pasižymėti kautynėse tai nesutrukdė.
Anot šaltinių, Karolis IX buvo silpnas, bailus, motinos kontroliuojamas monarchas, todėl Katerina de Mediči soste geidė matyti mylimiausią sūnų Henriką, dažnai vadintą chers yeaux („mielos akys“). Savo charakterį princas įrodė jau šešiolikos, kai buvo paskirtas karalystės generolu leitenantu. Šis įtakingas postas buvo antrasis po karaliaus, todėl įsiutino vieną iš hugenotų lyderių princą Kondė (Louis I de Bourbon, prince de Condé, 1530–1569), atnaujinusį religinius karus.
Nors Henrikas mieliau leido laiką kabinete, pasižymėti kautynėse tai nesutrukdė. Aštuoniolikmetis sužavėjo tautiečius įkarščiu Žarnako mūšyje (1569 m. kovo 13 d.), kur netekęs žirgo narsiai tęsė kovą. Ten po pasidavimo buvo nužudytas princas Kondė, o jo kūnas dar kelias dienas ant asilo iškilmingai vedžiotas po Žarnaką, besityčiojant katalikams. Ne ką prasčiau elgėsi ir Monkontūro mūšyje (1569 m. spalio 3 d.), nepabūgęs arkebūzų ugnies stačia galva puolęs prieš eskadronus(4). Tai stiprino jo autoritetą Europoje, bet tuo pat metu blogino santykius su karaliumi.
1570 m. princą bandyta apvesdinti su Anglijos karaliene Elžbieta I (1533–1603), bet sandėriui sukliudė svarbūs veiksniai.
Vis dėlto motina neprarado vilties per vedybas pasodinti sūnų į užsienio sostą. Tačiau Henrikas simpatizavo velionio princo Kondė marčiai Marijai de Klev (Marie de Clèves, 1553–1574). Teigiama, jog mergina išsiskyrė grožiu, tad iškart krito vyrui į akį. Šią karštą meilę, jei tikėsime poetu Filipu Desporte (Philippe Desportes, 1546–1606), kuris buvo atsidavęs Henriko Valua šalininkas ir vyko kartu į Respubliką, liudija poezija: O šviesiausioji princese, mano drąsos įkvėpėja, / Mano brangusis troškime, mano liūdesy, mano kankintoja! / Kaip greitai, deja, jūsų netekus / mano likimas pakeitė savo veidą(5).
Nepaisant to, 1570 m. princą bandyta apvesdinti su Anglijos karaliene Elžbieta I (1533–1603), bet sandėriui sukliudė svarbūs veiksniai: pirma, poros religija (Elžbieta buvo protestantė, o Henrikas – katalikas); tai karalienei atrodė pasibjaurėtina. O antra, netaktiškas elgesys. Teigta, esą princas išvadino karalienę putain publique (valstybine prostitute), nepamiršdamas pabrėžti amžiaus skirtumo.
Kiti šaltiniai užsimena, kad Elžbieta I dėl išsiplėtusių venų šlubčiojo, tad Henrikas pasišaipė pavadindamas „senu padaru žaizdota koja“(6). Dėl nesėkmingų vedybų prancūzų istoriografija daro prielaidą, jog Henrikas buvo homoseksualus(7). Tačiau remiantis istorikais Pierre Champion’u, Pierre Chevallier, tai tebuvo protestantų ir katalikų oponentų šmeižtas, vaizduojant monarchą sumoteriškėjusį (mėgo auskarus, seges, kostiumai turi moteriškų atributų, rafinuotos manieros, sukūrė dvaro rūmų reglamentą, tiksliai nusakantį, kaip bendrauti su monarchu), nuolaidžiaujantį savo ydoms sodomitą, kuris negali susilaukti palikuonio.
Karaliaus homoseksualumui prieštarauja gausūs liudijimai apie jaunystės ištvirkavimą su moterimis, o vėlesniame amžiuje karštas atsidavimas žmonai.
Manoma, jog gandai buvo naudingi Katalikų lygai, siekiančiai po 1585 m. užtikrinti paveldėjimo teisę kardinolui Karoliui de Burbonui (Charles de Burbon, 1523–1590)(8). Nenuostabu, kad grįžus iš ATR Henriko autoritetas sumenko, todėl visuomenėje paplito įžeidžiantys paskviliai. Be kita ko, karaliaus homoseksualumui prieštarauja gausūs liudijimai apie jaunystės ištvirkavimą su moterimis, o vėlesniame amžiuje karštas atsidavimas žmonai Luizai de Loren(9).
Tuo remiasi ir modernūs istorikai, pvz., Jean-Francois Solanon’as, Nicolas Le Roux, pabrėždami jo santykius su daugybe meilužių bei pagarsėjusį princo skonį gražioms moterims ir tai, jog nėra identifikuota nė vieno vyriško partnerio(10). Katherine Crawford mano, jog Henriko reputacijai milžinišką poveikį turėjo favoritizmo bei prabangos ir nuosmukio sąjunga(11). Būtent favoritai (mignons („meilučiai“)), supę princą po grįžimo iš ATR, vaidino esminį vaidmenį. Su kai kuriais, pvz., Žanu Liudviku de Nogarė, hercogu Ėpernonu (Jean-Louis de Nogaret, duc d’Épernon, 1554–1642) ir hercogu Ane de Žojesu (Anne de Joyeuse, 1560–1587), suverenas mėgo medžioklėje rengti pokylius, žaisti rutuliu ar bibokė. <…>
Anoniminiai autoriai šaipėsi iš karaliaus, kuris „nei vyras, nei merga, o galvoj jo netvarka“(12). Visgi nei karalius, nei favoritai švelnūs nebuvo. Priešingai, meilučiai sudarė efektyvią Henriko III personalinę apsaugą ir pasirodydavo ypač drąsūs kovoje. Šie numylėtiniai atliko lemtingą politinį vaidmenį, sudarydami atsvarą hercogo Alensono ar hercogo de Gizo valdžiai(13).
Tiesioginių įrodymų apie jo veiklą skerdynių naktį nesama, vis dėlto teigta, kad princo kareiviai prisidėjo prie protestantų armijos žudymo.
Prieš išvykstant į Respubliką, Prancūziją sukrėtė Šv. Baltramiejaus skerdynės, kurių pradžią paskelbė Šv. Žermeno Oserijė bažnyčios varpas. Per naktį visoje šalyje išžudoma nuo 2 tūkst. iki 70 tūkst. hugenotų(14). O kur tuo metu buvo Henrikas Valua? Tiesioginių įrodymų apie jo veiklą skerdynių naktį nesama, vis dėlto teigta, kad princo kareiviai prisidėjo prie protestantų armijos žudymo(15). 1573 m. Henriko biografijoje paženklinti perversmu. Sausio mėnesį jis vadovavo La Rošelio, protestantų tvirtovės, apgulčiai, tačiau miestas buvo taip puikiai apsaugotas, kad katalikai patyrė milžiniškų nuostolių. O jau metų viduryje Henrikas sulaukė netikėtos žinios: jis kviečiamas užimti ATR sostą.
Paskutinis Jogailaičių valdovas Žygimantas Augustas (1520–1572) mirė likus septynioms savaitėms iki Šv. Baltramiejaus skerdynių. Apie tai istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609–1677) rašė: Mirė Žygimantas Augustas <…>, Knišine liepos 18 d., eidamas penkiasdešimtuosius gyvenimo metus. Mokytas tai buvo valdovas, bet savo mokytumą suteršė prietaringu smalsumu; kai reikėjo veikti, bergždžiai leido dienas, todėl juokais jį pravardžiavo Gaišliu; tikėjimo dalykais nesirūpino, šitai atvėrė vartus visokioms sektoms, paplitusioms valstybėje; mėgo laikyti rūmuose mokytus žmones, bet labiausiai – sąmojingus vyrus(16).
Naujo monarcho rinkimų kampanija lietuvių–lenkų didikams tapo kovos dėl įtakos valstybėje pagrindu bei kėlė valdovą varžančias sąlygas.
Tuoj po laidotuvių Senatas išsiuntė Teodorą Zenkevičių pas Maskvos didįjį kunigaikštį, ragindamas nesinaudoti šalyje atsivėrusiu vakuumu. Valdovas žadėjo nepuldinėti Lietuvos pakraščių, o laišką užbaigė pirmą kartą pasivadinęs caru, į ką lietuviai, nenorėdami ardyti taikos, nutarė kurį laiką nekreipti dėmesio. Naujo monarcho rinkimų kampanija lietuvių–lenkų didikams tapo kovos dėl įtakos valstybėje pagrindu bei kėlė valdovą varžančias sąlygas(17).
LDK politikai rūpinosi sutvirtinti savo padėtį Respublikoje. Daugiausiai šalininkų turėjo Šv. Romos imperatoriaus sūnus Ernestas Habsburgas (Ernst III von Habsburg, 1553–1595), Henrikas Valua bei Rusijos caraitis Fiodoras (Фёдор I Иванович, 1557–1598). LDK didikai Mikalojus Radvila Rudasis, Jonas Chodkevičius ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, dar esant gyvam valdovui, sutarė jo seserį Oną Jogailaitę (1523–1596) ištekinti už Ernesto Habsburgo, o po karaliaus mirties paskelbti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, žinoma, jeigu tas sutiks LDK pareigybes teikti tik jos bajorams bei grąžins lenkų atplėštas Kijevo, Voluinės, Podolės žemes.
Kol egzistavo bevaldystė, lietuviai vengė dalyvauti lenkų suvažiavimuose, tikėdamiesi sulyginti Respublikoje teises. Visgi Habsburgai nesiryžo priimti LDK sąlygų, tad lietuviai kreipėsi į Rusiją, tačiau ir čia matant derybas žlugsiant, nenorėdami nutraukti unijos su Lenkija, o Rusijai demonstruojant karinę jėgą Livonijoje, LDK atstovai savaitę pavėlavę 1573 m. balandžio 13 d. atvyko į elekcinį seimą Varšuvoje bei gavę Henriko Valua įgaliotinio Valensijos vyskupo Žano de Monluko pažadą vykdyti LDK didikų reikalavimus, parėmė jį per rinkimus(18).
Tai buvo pirmoji valstybės konstitucija, pagal kurią vėliau prisiekdavo renkami valdovai.
Rugsėjo 13 d. vienuolikos Lietuvos–Lenkijos pasiuntinių delegacija, vadovaujama Kujavijos vyskupo Adomo Konarskio, priimta Teisingumo rūmuose, dalyvaujant karalienei motinai ir karališkai Navaros šeimai. Į šią delegaciją paskirtas M. K. Radvila Našlaitėlis visaip demonstravo savarankiškumą: vyko į Paryžių atskirai nuo delegacijos, skelbėsi atstovaująs LDK ir jos vardu paskelbė atskirą Henriko pripažinimo Respublikos valdovu deklaraciją(19). Rinkimų įsakymas pasirašytas 107 senatorių ir patvirtintas 121 antspaudu. Priesaikos metu karaliaus vardu buvo surašytas ir tam tikras raštas, vėliau vadinamas Henriko artikulais(20). Jais valdovas įsipareigojo niekada nepaversti sosto paveldimu, seimus šaukti ne rečiau, kaip kas dveji metai, saugoti krašto sienas ir be seimo nutarimo nešaukti į karą visos bajorijos. Tai buvo pirmoji valstybės konstitucija, pagal kurią vėliau prisiekdavo renkami valdovai. Kitame dokumente Pacta conventa karalius įsipareigojo Respublikos finansų ir karo srityse(21).
Po ceremonijos įvyko pokylis Luvre. Sąjunga su Respublika džiaugėsi visa Prancūzija, nes tai galėjo pažaboti Habsburgų ambicijas. Kaip kad išsitarė Karolis IX prieš brolio išvykimą: <…> „Dabar mūsų rankose abi vadelės.“22 Į naująjį sostą gruodžio 3 d. Henrikas išvyko lydimas 1 200 didikų palydos, o Krokuvą pasiekė 1574 m. vasario 18 d.
Euforija atslūgo per karūnaciją (vasario 21 d.). Kuomet karalius priėmė Švenčiausiąjį Sakramentą ir davė priesaiką, tada Krokuvos vaivada Janas Firlejus, nenusiėmęs kepurės, priėjo prie altoriaus. Jis buvo nepatenkintas tradicine priesaikos formuluote ir reikalavo, kad Henrikas atskirai prisiektų ištikimybę Varšuvos konfederacijos principams. <…> Jis nenorėjo, kad Lenkijoje pasikartotų antroji Šv. Baltramiejaus naktis(23).
Juos bandžiusiam išskirti rūmininkui Andriui Vapovskiui S.Zborovskis smogė lazda ir užmušė.
Tačiau valdovas nesipriešindamas sutiko. Rodės daugiau jokių rūpesčių nebus, tačiau po dviejų dienų buvo įvykdyta žmogžudystė. Jos kaltininku tapo prancūzų šalininkų Zborovskių giminės narys Samuelis, kuris per turnyrą metė pirštinę, tačiau nė vienas lygus priešininkas jos nepakėlė. Tad prieš jį stojo eilinis Tenčinskių šeimos kareivis, o tai didikas palaikė įžeidimu ir karaliaus akivaizdoje užpuolė patį Tenčinskį. Juos bandžiusiam išskirti rūmininkui Andriui Vapovskiui S.Zborovskis smogė lazda ir užmušė. Pagal Respublikos įstatymą, už žmogžudystę, vykstant seimui, bausta mirtimi. Keršto reikalavo ir mirusiojo našlė, paguldžiusi vyro kūną priešais karaliaus langus.
Vis dėlto pirmasis Henriko sprendimas rėmėsi kompromisu. Karalius nuteisė S.Zborovskį amžinai tremčiai. Visi liko nepatenkinti, nes tai buvo per griežta Zborovskių atžvilgiu ir per daug atlaidu visos bajorijos atžvilgiu. Nuo šio įvykio prasidėjo nesantaikos ir kraujo kerštai, kurie tęsėsi ištisus dešimtmečius(24).
Opiausia problema buvo Ona Jogailaitė, kurią Paryžiuje įsipareigojo vesti princas.
Ne ką geriau sekėsi sutarti ir su seimu, kuris nesileido būti valdomas, o karalius puoselėjo absoliutizmo svajonę. Nors per pirmąjį susitikimą senatoriai dovanojo brangių dovanų: kupranugarių ir vergų totorių, tačiau vėliau kilo barniai. Henrikas netgi grasino bado streiku, jei nebus pasiektas sutarimas, bet opozicija toliau reikalavo konkretesnių garantijų, deklaruotų Varšuvos konfederacija. Užsienio politikoje nesisekė taip pat, nes tikėjimas, jog lenkų–prancūzų–turkų koalicija padės atremti Habsburgus, kaip tartasi Bramonto konferencijoje Lotaringijoje, žlugo dėl nepaliaujamų Respublikos ginčų rytinių sienų klausimu su rusais ir totoriais bei dėl Moldavijos protektorato su turkais. Tačiau opiausia problema buvo Ona Jogailaitė, kurią Paryžiuje įsipareigojo vesti princas.
Apie paskutiniąją iš Jogailaičių informacijos beveik nesama. Šiek tiek idealizuotai ji minima istorikų Aleksandro Pšezdeckio (1814–1871) ir Juliano Bartoševičiaus (1821–1870) knygose bei rašytojo Pavelo Jasenicos (1909–1970) kūrinyje „Ostatnia z rodu“ (Paskutinė iš giminės, 1965), o Janas Mateika įamžino piešinių cikle „Poczet królów i książąt polskich“(25).
Steponas Batoras nepasitikėjęs žmona, bijodamas nunuodijimo, nes ši per motiną esą gerai išmaniusi nuodų meną.
Taip nutiko, nes princesė neturėjo spalvingos biografijos, nepasižymėjo intelektu, charizma. Ji dažnai vaizduota kaip niurzganti, komiška senmergė. Tą iliustruoja keletas faktų, pvz., susitikimo su Henriku proga, apimta aistringos meilės jaunam vyrui, liepusi kambarinėms visas jos suknias išsiuvinėti lelijom. Jos vyras Steponas Batoras (István Báthory, 1533–1586), pasak nuncijaus Jano Andžėjaus Kaligari (Jan Andrzej Caligari), nepasitikėjęs žmona, bijodamas nunuodijimo, nes ši per motiną esą gerai išmaniusi nuodų meną. Tad karalius verčiau leisdavo laiką Lietuvoje, palikęs karalienę Varšuvos rūmuose(26).
Pastarasis teiginys, matyt, turėjo pagrindo, nes po Zigmanto Senojo mirties Bona Sforca su dukterimis išvyko į Mazoviją, kur rūpinosi princesių auklėjimu. Visgi vienintelė Ona liko netekėjusi, nors dar esant gyvam broliui, planuota išleisti ją už Danijos kunigaikščio(27). Taip po Žygimanto Augusto mirties ji įgijo Infans Regni Poloniae titulą. Bet prislėgta dėmesio laiške seseriai Sofijai guodės: Kaip gyventi, nei ant vienos princesės neužgriuvo tiek šlovingų dalykų, kaip ant manęs vienos(28). Taigi santuoka su Henriku atrodė verta pasididžiavimo, bet šis, nesitikėdamas sulaukti įpėdinio su senyva moterimi, vestuves atidėliojo, vengdamas užeiti netgi į kambarį.
Taip pat žeidė senatorių ir seimelių atstovų pasipūtimas bei sunkiai suprantama lenkų kalba.
Apskritai, Respublikos papročiais, kaimų skurdu, plikais laukais, bajorų išgėrinėjimais valdovas bjaurėjosi. Be to, ruošėsi pertvarkyti Vavelio pilį, kadangi itališka mada nežavėjo. Taip pat žeidė senatorių ir seimelių atstovų pasipūtimas bei sunkiai suprantama lenkų kalba. Kita vertus, tarp dokumentų randame pagyras Lietuvai, kur Kaunas pavadintas Respublikos puošmena(29).
Gelbėdamasis nuo melancholijos, Henrikas ėmė vartoti vaistus, dažnai leisdavo laiką medžioklės namelyje Niepoflomicuose. O ypač susirūpino gavęs žinią apie brolio ligą. Kuomet vyko derybos dėl ATR sosto, niekam nešovė mintis, jog princas yra Prancūzijos įpėdinis, tačiau Karolio IX ligos ženklai pasireiškė vos uždėjus Henrikui karūną. Taigi katalikų grupuotės Paryžiuje vadovas Filipas Hurolt de Ševerni (Philippe Hurault, comte de Cheverny, 1528–1599) parašė, jog karaliaus mirties atveju Henriko pareiga – tuoj pat grįžti į tėvynę, kad išsaugotų katalikišką dinastiją. Neilgai trukus, 1574 m. gegužės 30 d., Krokuvą pasiekė žinia apie Prancūzijos valdovo mirtį.
Iki šiol lieka daugybė klausimų, kaip Henrikui pavyko pasprukti nepastebėtam, nes jo kambarius saugojo sargyba, o prie lovos stovėjo tarnai.
Išgirdęs naujieną, Henrikas sudvejojo. Susitikęs su Senatu birželio 15 d. kreipėsi patarimo, o į Paryžių motinai išsiuntė regentystės dokumentus. Birželio 18 d. valdovas dar juokavo ir šoko su lenkų aristokratais, tačiau vakarop, atsisakęs kvietimo pas Oną Jogailaitę, nuėjo anksti gulti. Iki šiol lieka daugybė klausimų, kaip Henrikui pavyko pasprukti nepastebėtam, nes jo kambarius saugojo sargyba, o prie lovos stovėjo tarnai.
Visgi persirengęs jojimo drabužiais su keletu kompanionų išsliūkino pro duris, paslėptas po apmušalais. Vienas bendrininkų, gavęs nuo Vavelio vartų raktus, pristatė karalių kaip „kapitoną Lamotą“. Persikėlę per Vyslą jie pasiekė nuošalią koplyčią, kur laukė žirgai ir iki aušros jau buvo sukorę 30 km. Sužinojęs apie pabėgimą, karo kaštelionas Jonas Tenčinskis su 200 raitelių ir totorių šaulių būriu išsiruošė vytis. Paskutinis žmogus, matęs bėglius, buvo Osvencimo seniūnas, kuris, iš visų jėgų plaukdamas Vyslos viduriu link jo, šaukė: „Jūsų Šviesybe, kodėl jūs bėgate?“(30).
Valdovas norėjo išlaikyti abu sostus, mat prisivijus J.Tenčinskiui esą žadėjęs sugrįžti, tačiau pažado netesėjo, nors iki mirties titulavosi lenkų karaliumi.
Taigi Respublikoje Henrikas karaliavo 118 dienų. Manoma, jog šitaip elgdamasis valdovas norėjo išlaikyti abu sostus, mat prisivijus J. Tenčinskiui esą žadėjęs sugrįžti, tačiau pažado netesėjo, nors iki mirties titulavosi lenkų karaliumi. Ankstyva Karolio IX mirtis sudavė smūgį Lenkijos eksperimentui, smūgį, kurio niekas nesitikėjo(31). Įdomu tai, jog Paryžiaus pirmojo viešo laikrodžio, Karolio V įsaku įrengto ant Teisingumo rūmų (Konserži kalėjimo dalis) bokšto, fasadą po skulptoriaus Žermeno Pilono (Germain Pilon, 1528–1590) restauracijos (užsakytos 1585 m. Henriko III) puošia ATR herbai, kur tarp Valua lelijų matyti įamžintas Vytis.
Prieš grįždamas į Paryžių, Henrikas aplankė Vieną, Veneciją, Padują, Ferarą, Mantują bei Monzą. Praėjus trejiems metams po Šv. Baltramiejaus tragedijos, Prancūzija buvo kaip niekada susiskaldžiusi, o tuo naudojosi Loreno prekybos namų vadovas hercogas de Gizas (Henri, duc de Guise, 1549–1588). Situacijai pakenkė ir „nelaimė“ karūnacijos dieną.
1575 m. vasario 15 d. Reimso katedroje karūnuotas Henrikas III, uždėjus ant galvos sunkią iš Šarlemanės atgabentą karūną, pasiskundė: „Ji mane slegia.“ Jis sudejuoja, ir karūna nukrenta ant žemės(32). Kai kurie istorikai teigia, jog valdovą veikė sielvartas, nes prieš tai prašė Marijos de Klev išsiskirti su vyru ir tekėti už jo, tačiau šioji nespėjusi duoti atsakymo mirė, tad sugniuždytas monarchas gedėjo keletą mėnesių, kol galų gale vedė Luizą de Loren-Vodėmon (Louise de Lorraine-Vaudémont, 1553–1601), buvusią itin panašią į mylimąją.
Pagrindinis naujojo karaliaus uždavinys buvo atkurti pilietinę taiką, sutaikant katalikus su protestantais. Kad patrauktų kilmingus katalikus, 1578 m. jis įkūrė Šventosios Dvasios ordiną. Be to, neramino katalikų interesų gynėjo hercogo de Gizo veikla, nukreipta prieš laisves, pernelyg silpnos karaliaus valdžios suteiktas protestantams. Hercogą gąsdino bevaikis valdovas (Henrikas III dėl to kaltino savo bei valstybės nuodėmes ir didžiumą laiko leido užsidaręs vienuolyne), nes po mirties sostas atitektų protestantui Henrikui Navariečiui (jauniausias karaliaus brolis mirė 1584 m.). Taigi hercogas slapta mezgė ryšius su Ispanijos Burbonais bei kurstė prastuomenę prieš karalių.
Kai jis įžengia į Senąjį kabinetą, jį netrukus užpuola karaliaus žmonės, garsieji Keturiasdešimt penki vyrai, sudarantys jo asmeninę apsaugą. Žmogžudystė tampa skerdynėm.
Įtampa pasiekė kulminaciją, kai de Gizas įžengė į Paryžių, tuo tarpu Henrikas III įsakė įvesti prancūzų ir šveicarų dalinius. Mieste kilo panika, statytos barikados, nes baimintasi, jog valdovas rengia „Šv. Baltramiejų katalikams“(33). Visgi visuomenė rėmė de Gizą, todėl, neturėdamas kitos išeities, suverenas paspruko iš Tiuileri į Blua pilį, o hercogas pasiskelbė „Paryžiaus karaliumi“. Bet išsižadėti sosto Henrikas III nusiteikęs nebuvo. 1588 m. spalį jis dar kartą bandė kliautis diplomatija, sušaukęs generalinių luomų atstovus, tačiau de Gizas nesileido į kalbas, tikėdamasis tapti naujuoju monarchu. Toks pasipūtimas Henriką III įžeidė, todėl gruodžio 23 d., pasikvietęs hercogą pas save, surengė pasalą. Kai jis įžengia į Senąjį kabinetą, jį netrukus užpuola karaliaus žmonės, garsieji Keturiasdešimt penki vyrai, sudarantys jo asmeninę apsaugą. Žmogžudystė tampa skerdynėm. Hercogas gauna ne vieną dūrį, bet negriūva. Jis badomas tol, kol pagaliau parkrinta į kraujo klaną(34).
Žvelgdamas į lavoną, monarchas ištarė: „Miręs jis yra dar galingesnis nei gyvas.“ Rytojaus dieną panašus likimas ištiko hercogo brolį kardinolą Liudviką de Loreną (Louis II de Lorraine, 1555–1588), o kūnai buvo sumesti į negesintas kalkes, bijant, jog sąmokslininkai pavers juos relikvijomis.
Taip atsikratęs priešų Henrikas III tikėjosi atgauti valdžią, nekreipdamas dėmesio į motinos perspėjimus. „Jūs nužudėte hercogą de Gizą, – sako ji, – bet Dievas norėtų, jog ši mirtis anaiptol nebūtų priežastis to, kad taptumėte niekieno Karaliumi.“(35). Ir visgi suverenas tapo nekenčiamas didžiojoje šalies dalyje.
Pasipriešinus valdžiai Orleane bei Amjene, įsiplieskė sukilimai, kuriuose broliai de Gizai skelbti karaliaus tironijos kankiniais. Norėdamas išvengti visiškos katastrofos, Henrikas III susivienijo su Henriku Navariečiu, bet tai įplieskė dar karštesnę katalikų agresiją. Valdovas buvo pravardžiuojamas „Šėtono parankiniu“. Siekdamas atsiimti Paryžių, jis kartu su sąjungininku apsupo sostinę, kurią gynė 45 tūkst. kareivių, apginkluotų Ispanijos karaliaus Pilypo II (Felipe II de España, 1527–1598). Vis dėlto apsiaustis davė vaisių ir, ketindamas šturmuoti miestą, Henrikas III įkūrė stovyklą Sen Klode.
Perdavęs šūsnį popierių, jis iškilmingai pranešė turįs slaptą žinią valdovui, ir kuomet Henrikas III pasivedė į šoną, sušnabždėjęs į ausį dūrė peiliu monarchui į pilvą.
Būtent čia 1589 m. rugpjūčio 1 d. jis priėmė dominikonų vienuolį Žaką Klementą (Jacques Clément, 1567–1589), patekusį su suklastotu leidimu ir neva atnešusį svarbių dokumentų. Perdavęs šūsnį popierių, jis iškilmingai pranešė turįs slaptą žinią valdovui, ir kuomet Henrikas III pasivedė į šoną, sušnabždėjęs į ausį dūrė peiliu monarchui į pilvą. Žudikas buvo užmuštas iš karto. Karaliaus žaizda iš pradžių atrodė nepavojinga, tačiau jausdamas, kad ryto nesulauks, mirties patale paskelbė Henriką Navarietį įpėdiniu. Kitą dieną Henrikas III mirė.
Tragiška Henriko III mirtis buvo pirmoji karališka žmogžudystė nuo Kapetingų laikų. Šaltiniuose minima, jog Paryžiuje naujiena sutikta džiaugsmingai, tarsi Dievo atpildas už brolių de Gizų nužudymą. O popiežius Sikstas V žudiką pavertė kankiniu bei rengėsi kanonizuoti(36). Bet net ir trumpas Henriko Valua valdymas ATR leido mūsų šaliai įsijungti į didžiosios istorijos žaidimą bei įamžino svarbiausią LDK simbolį Vakarų Europos sostinėje.
***
_____________
1Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 132 p.
2 Romier L., La Conjuration d’Amboise. L’aurore sanglante de la liberté de conscience, le règne et la mort de François II, Paris.; Mariéjol H. J., Catherine de Médicis, Paris, 1979, 94–95 p.
3 Leonie F., Catherine de Medici:Renaissance Queen of France, New York, 2006, 179–180 p.
4Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 132 p.
5 Davies. N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I t. Vilnius, 2008, 450 p.
6 Loades D., Elizabeth I: The Golden Reign of Gloriana, London, 2003, 53–54 p.; Leonie F., Catherine de Medici… 179–180 p.
7Henri III était homosexuel [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.tatoufaux.com/?Henri-III-etait-homosexuel.
8 MacCulloch D., Reformation: Europe’s House Divided, Penguin, 2004.
9 Ferguson G., Queer (Re)Readings in the French Renaissance: Homosexuality, Gender, Culture, Hamphsire, 2008, 179 p.
10 Solnon F. J., La Cour de France. Paris, 1987; Le Roux N., Un régicide au nom de Dieu, l’assassinat d’Henri III, Paris, 2006; Boucher J., La cour de Henri III , Paris, 1986.
11 Crawford B. K., Love, Sodomy, and Scandal: Controlling the Sexual Reputation of Henry III // Journal of the History of Sexuality, 12 T, 2003, 513–542 p.
12Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 135 p.
13Ibidem., 135 p.
14Saint Bartholomew’s Day, Massacre of, Encyclopaedia Britannia, Chicago 2008.
15 Roux le R., La faveur du roi, Mignons et courtisans au temps des derniers Valois (vers 1547-vers 1589), Paris, 2001, 85 p.
16 Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija, Kaunas, 1989, 755 p.
17 Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A., Lietuvos istorija iki 1795 metų, Vilnius, 1995, 272 p.
18Ibidem., 273 p.
19Ibidem., 273 p.
20Lietuvos istorija, red. Šapoka A., Kaunas, 1989, 280 p.
21 Makauskas B., Lietuvos istorija, Kaunas, 2000, 138 p.
22 Davies. N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I t. Vilnius, 2008, 447 p.
23Ibidem., 448 p.
24Ibidem., 448 p.
25Anna Jagiellonka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ruinyizamki.pl/poczet-zon/anna-jagiel.htm.
26Ibidem.
27Matki królów i intrygantki [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://funandstory.blog.pl/2013/10/03/matki-krolow-i-intrygantki/#more-3280.
28Anna Jagiellonka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ruinyizamki.pl/poczet-zon/anna-jagiel.htm.
29 Афанассьев Д . «Материалы для географии и статистики России. Ковенская губерния», Санкт-Петербург, 1861, 341 c.
30 Davies. N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I t. Vilnius, 2008, 451–452 p.
31Ibidem., 453 p.
32Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 133 p.
33Ibidem., 134 p.
34Ibidem., 134–135 p.
35Ibidem., 135 p.
36 Selon l’historien Jacques de Thou, il a publiquement fait son éloge le 11 septembre 1589 // Histoire universelle, liv. XCVI.
Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2015 m. balandžio 23 d.
Loading ...